Kaip visada, esu žiauriai pavargus, bet negaliu eit miegot neparašius, nes rytoj gal jau viskas kitaip atrodys.
Padėkų nerašysiu, čia toks bendras padrikas minčių srautas. Bet būtinai noriu tarti
ačiū visiems dalyvavusiems gimtadienyje. Jūs patys žinot, kodėl.
Žodžiu taip, esu baisi egoistė ir labai plepi - ergo, daug šneku apie save, me me me. Ir dabar bus me, neslepiu ir atsiprašau, kam nusibodo - neskaitykit. Nenorėjau šito rašyti į internetoraštį, nes tai susiję būtent su tolkinistais ir mūsų forumu. Visų pirma po gimtadienio save kaltinu dėl kelių dalykų. Atsiprašau už kreivą šleivą dainavimą, nesiteisinsiu, kad buvau mažumėlę pakimus, vis tiek nepatikėsit, bet aš pati žinau, kad galiu geriau ir esu dainavus geriau. Atsiprašau, Folkai, ir atsiprašau visų, kam teko klausytis to "muzikavimo". Taip pat atsiprašau dėl keliose vietose įterpto humoro, kuris galbūt ką nors galėjo įžeisti - tai tikrai nebuvo tyčia. Kiti dalykai, dėl kurių kaltinu, tegu lieka man. O dabar bendrai. Kaip jau sakiau, regis, Exon, gimtadienis buvo labai lengvo turinio. Tai savaime nėra blogai, tačiau... Pamėginsiu paaiškinti. Kuo labiau susibendraujame, tuo sunkiau darosi kažką sumąstyti, taip sakant, "rimtai". Atsiranda savitas žargonas, bendravimo būdas, pradedam pažinti vieni kitų pomėgius, sužinom gyvenimo detalių ir t.t. Tai, kas asocijuojasi su žodžiu "rimta" tolsta į antrą planą ir, nors patys (bent jau pastebiu tokią tendenciją) daromės vis labiau išprusę tolkinizme, darosi sunkiau tą naują išprusimą įjungti į tą tolkinizmą, kurį kuriame
mes sau. Pripažinkim - esam nemaža Tolkino gerbėjų grupė. Jeigu kas nors nori kalbėti apie "Lietuvos tolkinizmą", mūsų negali apeiti. Bet aukščiau minėtas procesas lemia vieną dalyką, kurį beveik prieš metus (!) taikliai apibūdino mano sesuo (apibūdinimas - iš privačių nazgūlių pokalbių, bet tikiuosi, nei autorė, nei kitos nazgūlės nesupyks, kad paviešinu):
Elfhild rašė:man pastaruoju metu tikrai forumas ima rodytis kaip viena linksma šeimyna, kuri susėdusi prie stalo plepa apie bulves su krapais ir kefyru. Gerai, kad šeima, bet juk bulvės nėra mūsų tikslas...?
Pažiūrėkim, ką turėjom gimtadienyje. Linksmas improvizacijas. Itin lengvo turinio spektaklį. Ne per rimčiausią filksingą. Žaidimą, per kurį lakstėm po miestą su kostiumais. Visa tai yra smagu ir įdomu, ginkdie neturiu nieko prieš. Bet pažvelkite į bendrą kontekstą - ar nepavirtom bulvėm ir kefyru? Daužau galvą į monitorių, nes pati prie tų linksmybių visom keturiom prisidėjau. Per šiandien supratau, kad ne to noriu.
Ta mintis atvedė prie kitos. Prie vasaros žygio. Nesakysiu, kas ir ką, bet susidariau įspūdį, kad kai kam žygis kartais buvo per triukšmingas, per didelis, per... jei galima taip pasakyti... per daug bulviškai kefyriškas. T.y. mes "turėjom gerą laiką", labai džiaugėmės, kad mūsų daug, puikiai dainavom, bet... bet galbūt pritrūko kažko, na, nežinau, intymesnio, kameriškesnio ir todėl padedančio pajusti pagrindą po kojomis ir tikrai suprasti - taip, šitą žygį prisiminsiu visą gyvenimą. Tokį dalyką galima pasiekti ir su 11 žmonių, svarbu, kad jie visi to norėtų. Tik prašau, nepamanykit, kad kalbu apie žygį, kai visi tvarkingai prieš miegą sugieda forumo himną, prie laužo jokio alaus, o anekdotai, net ir tolkinistiniai uždrausti. Jūs gi žinot, kad aš to nenorėčiau. Čia daugiau dalykas bendro supratimo ir bendrų siekių, tuomet ir išorinė forma malonesnė bus.
Ok, šiandien pasakiau, kad paskaitos nedarau, nes jom mažai kas domisi. Aiquen teisingai pasakė - reikia padaryt su visais "pribumbasais": skaidrėm, vaizdine medžiaga... Gerai, galima ir taip. Bet "rimta" reiškia ne tik "paskaitą" arba "debatus apie Dvergatal ryšį su Hobitu". Turi būti kažkoks vidurys. Vidurys tarp bulvių su kefyru ir sužiedėjusio duonos kampo. Kur tas vidurys, neįsivaizduoju. Aš labai noriu jį surasti, ar būtų su kuo pasidalinti atradus?
Atvirai jums sakau: jūs man esat geriausi draugai. Daugiau tokių neturiu. Žinoma, kalbu ne apie visus 195 ar kiek jų ten. Vos nepasakiau "draugai nelaimėje" - nes, žinot, kartais pagalvoju, kad Tolkinas man yra kaip nelaimė. Labai nemėgstu pernelyg sureikšminti domėjimosi Tolkinu "virš visko", net ir paties žodžio "tolkinizmas" retkarčiais privengiu, nes tai kartais padvelkia fanatizmu; nežinau, kodėl mane tai patraukė iš pat pradžių, bet dabar svarbiausias iš verčiančių vis grįžti prie "buvimo fane" dalykų esat jūs. Ačiū. Tai jūs esat mano tolkinizmas. Šiandienos pavasario linksmybės man buvo įdomios, bet pakibusios ore ir nebeaišku, ar jos taip ir gresia pasilikti sukefyrėjusios, ar dar yra vilties. Manau, yra, ar gali kas nors man tą patvirtinti - bet ne žodžiais, o bendrais darbais?
Žinau, perskaitysit jūs visa tai (o greičiausiai neperskaitysit... aš retai kada perskaitau ilgas rašliavas atidžiai) ir pamanysit: "Starlin mėgsta tokius pagraudenimus rašyti". Galbūt pridursit: "Bet pati nieko nedaro". Žemai lenkiu galvą - dievai mato, tikrai noriu padaryti, kad jau įstrigau čia ir negaliu išstrigti, jeigu kas nors mano panašiai - po šimts, darom. Kartu.
Taip taip, čia ir apie stovyklos idėją, bet apie ją jau esu sakius, ką manau, tai nekvaršinsiu galvos. Aš, kaip ir jūs, neturiu daug laiko, privalau rūpintis ateitimi, mokslais, domėtis kitais dalykais, bet amžina taisyklė "kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai" pasitvirtina, patikėkit.
Toks štai mano eilinis pagraudenimas ir šitokios mintys po trečiojo forumo gimtadienio. Suaukim pagaliau
Labanakt.
Jūsų -
Barbora