Nauji metai ir "Gluosnio paslaptis"

Žaidimėlio reziumė: mano galva, viskas pavyko pakankamai gerai. Mums su Laiqua tai buvo pirmas pabandymas, bet susitvarkėm IMHO pagal savo galimybes neblogai. Atsiprašome, kad buvo silpnesnių grandžių (jūs žinot, kokių)... ir šiaip jei kas buvo ne taip.

Tie, kas nebuvo ar nedalyvavo: smuklėje, kaip ir buvo žadėta, įvyko žmogžudystė. Nužudytas buvo smuklininkas. Po ilgų aiškinimųsi buvo nuspręsta, kad tai padarė Exon herojė, nors iš tiesų kaltininkas buvo Folkas... Bet svarbu, kad atomazga buvo

Taigi paaiškinu trumpai situaciją: pagrindiniai veikėjai iš tiesų buvo Folkas ir Exon. Štai kaip jiems paaiškinau jų veikėjus:

Starlin Folkui rašė:Ketvirtas Amžius, 257m. Artimajame Harade slapta sukilėlių grupuotė rezga grandiozinį planą: jie nori pirmiausia užimti Minas Tiritą, o paskui perimti viso Gondoro valdymą. Jau septynerius metus jie paslapčiomis organizuoja jauno silpno Gondoro valdovo nuvertimą nuo sosto... Apie tai nežino nei Harado, nei Gondoro valdžia. Tu, mielas Folkai, esi vienas iš tų sukilėlių

Bet klausykis toliau. Artėja didžioji valanda. Sukilėliai po truputį pradės siųsti savo armiją Minas Tirito link. Iš pradžių armija keliaus kalnais, bet paskui turės perkirsti Itilijeną. Tu žinai, kad Itilijene stovinti smuklė "Po Gluosniu" yra slapta bazė, kurioje armijos būriai, keliaudami po vieną, pasislėps dieną, o per naktį nukeliaus iki kitos slaptavietės. "Po Gluosniu" smuklininkas - kolaborantas. Tau žinoma, kad jis turi bunkerį, kuriame saugo daaaaug ginklų, bei sandėlį, kuriame laiko maisto atsargas kariuomenei.

Žodžiu taip, dėl kažkokios priežasties tu nori sukliudyti sukilėliams. Todėl tu sugalvojai nužudyti smuklininką, kad nebūtų kam nuvesti armijos būrio į bunkerį! Pirmas būrys turėtų pasirodyti po mėnesio, o per mėnesį sukilėliai nespėtų išspręsti susidariusios keblios situacijos. Taigi tu taip ir padarei - nužudei smuklininką...

Starlin Exon rašė:Tai yra haradietė. Esmė tokia: IV a., 257m. Gondore valdo jaunas silpnas valdovas. O Harade sukilėlių grupuotė jau septinti metai rengia planą: užimti Minas Tiritą, o iš ten - užvaldyti valstybę. Apie šią grupuotę nežino nei Harado, nei Gondoro valdžia. Na, sukilėliai jau ruošiasi pamažu permetinėti savo kariuomenę į Minas Tirito pusę. Keliaus slapstydamiesi kalnuose, o paskui kirs Itilijeną ir eis iki persikėlimo per Anduiną vietos. Itilijene dieną pasislėps kolaboranto paruoštoj slėptuvėj. Tas kolaborantas - smuklės "Po Gluosniu" smuklininkas. Jis turi paruošęs bunkerį kariuomenės būriams, kurie keliaus vienas po kito, ir ginklų bei maisto atsargų. Iki pirmo būrio pasirodymo smuklėje liko mėnuo. Neperspėję smuklininko, sukilėliai siunčia žvalgą, kuris turi patikrinti, ar viskas paruošta. Tas žvalgas - tai tu...

Į šitą istoriją buvo įpinti kiti veikėjai, stengėmės kiekvienam sugalvoti kokį nors kabliuką - kodėl jis būtų galėjęs būti žudikas. Apačioje - trumpos žaidėjų charakteristikos ir tai, ką jiems parašėme ir davėme mes...

Indraja: Istijelė

(tikiuosi, nesupyksi, jei čia iškabinsiu tavo "trumpąją versiją". šiaip labai siūlyčiau tau iškabinti visą savo legendą, nes buvo labai išsami ir graži)

Istijelė (Istiel), 26 m., gyvena Minas Tirite tėvų namuose, turi seserį. Dirba Turino (Thurin) balzamavimo, gydymo bei grožio tepalų darykloje (ne tik gamina šias priemones, bet ir bando jas, balzamuodama žiurkes, dėl ko bendradarbių praminta Narvena (Nárwen). Neturi daug pažįstamų, nes didžiąją dalį laiko praleidžia dirbdama ar retu laisvu laiku – skaitydama, klajodama po miesto apylinkes. Nėra visai patenkinta tuo, ką daro, mieliau ieškotų elfų ir žmonių skirtumų, sąlygojančių santykinį elfų nemirtingumą. Spėja, kad tam galėtų būti naudinga ir magija. Kartą buvo paslaptingoje sueigoje, kurios dalyviai siekia įvaldyti magiją, bet nėra tikra, kam jie ją panaudos, ir kol kas vengia vėl su jais susitikti. Turi jų duotąjį slaptą vardą – Gūleta (Gúleth).
Buvo nusiųsta į amato brolių susitikimą Pelargire, su haradiečiais pirkliais keliavo iki Poroso perkėlos, gavo dovanų esą magišką melsvojo mokytojo Al-ahtaro rutuliuką. Mulu joja į šiaurę.

Turėk: virvę, žolelių, rutuliuką. Visa kita, jei reikės, rasim vietoj.

Viskas iki atėjimo smuklėn lieka taip pat, išskyrus vieną dalyką. Prieš pat tau iškeliaujant į Pelargirą, vaikštinėjančią turguje tave už parankės pagriebė nepažįstamas tamsiai apsirengęs žmogus. Jo veidą dengė gobtuvas. Tu leidaisi jo vedama miesto gatvėmis, nuošalioje vietoje jis praskleidė gobtuvą ir tu pažinai vieną iš slaptosios draugijos narių. Prislopintu balsu jis tau kalbėjo:
- Tu daug žinai apie žiurkes. Ne visi jas pastebi, nes jos moka pasislėpti. Kartais, radusios pamirštą duonos kepalą, jos jį graužia naktimis iš nematomosios pusės, ir išgraužia tuščią. Kai randi tą kepalą, jo tebūna likęs tik kevalas. Žievė. O tuomet ir vaikui užmynus ji gali subliūkšti. Tu keliausi į pietus. Kai būsi ten, atsimink, kad tarp jų, ypač Harade, pastaruoju metu kaip niekad gausiai veisiasi žiurkės, - žmogus niūriai pažiūrėjo tiesiai tau į akis, - Būk akyla. Viską praneši mums. Mes ištikimi Baltajam Miestui, ir norime tai sustabdyti, bet visų pirma mums reikia iki galo išsiaiškinti, kaip jie veikia. Yra šifras, manome, kad „tvorelė“, bet nežinome rakto. Dabar tu vienintelė turi pretekstą išvykti iš miesto. Neapvilk mūsų. Už Karalių!
Tuomet, nieko daugiau nepasakęs, žmogus apsisuko ir skubėdamas nuėjo į miesto gilumą. Būdama kelionėje, tu vis prisimindavai jo žodžius, tačiau, matyt, jis pervertino tavo galimybes: niekaip negalėjai suprasti, ką tai reiškia. Vartei pergamentus, norėdama sužinoti, kas ta „tvorelė“, bet radai tik vieną pavyzdį, kurio dar iki galo neperpratai. Galiausiai visai pamiršai, kad tau buvo duota kažkokia užduotis... Jeigu reikės, užduotis tave susiras pati...

Atėjai į smuklę vakarop, jau sutemus (įsivaizduok, kad apie 6 valandą), prisėdai prie stalo, užsisakei karšto vandens ir užsiplikei arbatos iš savo žolelių. Užsisakei duonos su sūriu. Stalo gale sėdėjo mergina [Elanor], apsivilkusi rohanietiško stiliaus rūbais: kelioniniais, bet aiškiai labai tvirtais ir anaiptol ne pigiausių medžiagų. Mergina aiškiai labai stengėsi nepatraukti niekieno dėmesio. Šalia girą gurkšnojo jaunas vaikinas [Aldarion]. Jis tave užkalbino, prisistatė esąs Tamurilis. Tamurilis paklausė, kuriame kambaryje apsistojai, atsakei, kad kambario tau nereikia, nusnūsi tiesiog salėje. Jis pasisakė miegąs viename kambaryje su nepažįstamu žmogumi – tik tuomet atkreipei dėmesį, kad priešais tave sėdi tamsiai apsirengęs nelabai pasitikėjimą keliančios išvaizdos tipas [Izengardas]. Jis kažką murmtelėjo ir toliau gurkšnojo iš bokalo. Tuomet nusprendei susipažinti ir su kaimynu iš dešinės – tai buvo gan gerai apsirengęs pietietiškos išvaizdos vidutinio amžiaus vyrukas [Folkas]. Jis taršė kepsnį ir neatrodė nusiteikęs kalbėtis, bet maloniai pasisveikino ir prisistatė – Baširas. Jo balsas tau pasirodė kažkur girdėtas, pamanei, galbūt buvai jį sutikusi savo kelionėje. Paklausei, ar pastaruoju metu nesilankė Pelargire. Baširas patvirtino lankęsis: jis esąs prieskonių pirklys ir kaip tik keliauja iš pietų link Rohano. Galbūt buvote prasilenkę, bet daugiau apie jį nieko neprisiminei. Baigęs valgyti, Baširas atsiprašė: jis norįs nueiti pažiūrėti, kaip jo žirgas, be to, reikia pravėdinti galvą. Toliau kalbėjaisi su Tamuriliu. Pasirodė, kad jis dirba miškų priežiūros tarnyboje. Įsišnekėjote. Jis, pasirodo, visai neblogai pažįsta augalus, ryte pažadėjo parodyti vieną žolelę, kuri, vietinių teigimu, apsaugo nuo įvairiausių užkrečiamų ligų. Tu jam papasakojai keletą smagių nutikimų iš kelionės pietuose. Net nepastebėjai, kaip prabėgo laikas, turbūt visa valanda, jei ne daugiau. Ėmė lipti akys – pasijutai pavargusi. Pagaliau grįžo Baširas, tačiau jis buvo nekalbus, o Tamurilis nuėjo į savo kambarį. Į smuklę įėjo nauja lankytoja [Exon]. Tik tuomet pastebėjai, kad Tamurilio kambario draugas jau sėdi (turbūt senokai, priešais jį stovėjo tuščias bokalas) prie kito stalo ir šnekasi su paslaptinga juodu apsiaustu apsigobusia moterimi [Aredhel]. Naujai atėjusioji prisėdo prie jų, bet tave įveikė miegas ir tu prisnūdai, padėjusi galvą ant stalo...

Aredhel: Calma

Esi žmogus. Nukopijuoju iš tavo legendos tai, ką paliekam:
Gebėjimai: šaudymas iš lanko, kovimasis kardu. Turi medžioklės sugebėjimų, esi gera pėdsekė.
Nešiojiesi kardą, durklą, ilgą platų apsiaustą su gobtuvu.
Turi krepšelį su žolelėmis, moki gydyti (neblogai). Taip pat moki gaminti nuodus (ir labai stiprius).
Slepi veidą.
Gerai pažįsti vietoves, keliauji ne keliais, nes nemėgsti viešumos. Tavo gyvenimo būdui viešumos nereikia.
Tave vietiniai vadina Pamėkle arba Šmėkla. Nesi labai mėgstama.

Šiaip gyvenime jokio užsiėmimo neturi. Neturi pastovios gyvenamosios vietos, esi pripratusi nakvoti miškuose ar kalnų olose, tik šaltuoju metų periodu kartais nepastebėta įslenki į žmonių daržines arba, užsimaniusi elio, apsistoji smuklėje. Prasimaitini iš to, ką duoda gamta. Kai gamta nieko neduoda – perki maistą iš žmonių. Iš kur pinigai? Vietiniai, aišku, mano, kad esi vagilė. Tačiau tu niekada nevagi – savigarba neleidžia. O tau ir nereikia: pinigų turi užtenkamai, nes tau jų duoda tavo Banda. Tu gimei kaimelyje į vakarus nuo Anduino. Anksti netekai abiejų tėvų, todėl būdama dvylikos patraukei ieškoti laimės. Pakeliui sutikai žmogų, kuris tau papasakojo apie Bandą. „Bandoje, mergaite, - kalbėjo jis, - niekada nebūsi viena.“ Vien šitais žodžiais jis tave įkalbėjo prisidėti. Banda gyveno (ir tebegyvena) Efel Duato priekalnėse. Jie mėgsta tamsias vietas: urvus, šešėliuotus miškus, tarpeklius. Bandoje visi yra broliai ir seserys. Banda viską dalinasi. O svarbiausia – Banda ruošiasi Tamsos sugrįžimui. Iš kartos į kartą jie perduoda slaptas žinias apie tai, kas vyko prieš tūkstančius ir vos prieš pora šimtų metų. Jie žino, kad Tamsa visada sugrįžta. Todėl reikia būti pasiruošusiems. Reikia laukti ir nepamiršti to, kas jau žinoma. Tie kvailiai Baltajame Mieste ir toliau šiaurėje tetvarko ūkininkų karves ir savo žmonų kaprizus. Besirūpindami tokiais niekais jie nepastebės to, kas svarbiausia. O svarbiausia – Tamsa sugrįš. Ne, Banda nenori, kad ji sugrįžtų, bet tai neišvengiama: todėl Banda bendrauja su visų kraštų išminčiais, renka žinias. Kai ateis Tamsa, jie bus prisitaikę prie jos, ir todėl jų niekas nenugalės. Tai vis tik – iš kur pinigai? Banda jų turi užtenkamai, nes yra išlaikę senovines žolininkystės paslaptis. Tiek vaistų, tiek nuodų prekyba juodojoje rinkoje yra neįtikėtinai pelninga... Paprastai tik keletas Bandos narių gyvena pagrindinėje gyvenvietėje, visi kiti klajoja ir renka žiniją. Itilijenas – itin tam paranki vieta, nes per čia keliauja daug prekijų iš Pietų bei Rytų.

Pro šitą smuklę esi ėjusi ne kartą, lankeisi porą kartų. Žinai, kad ją prižiūri du žmonės – iš išvaizdos ir amžiaus – tėvas ir dukra. Žinai, kad merginos vardas Tesa. Smuklė tau primena vieną nesmagų įvykį. Kadaise keliavai pro ją su draugu, irgi Bandos nariu; jus užpuolė, nespėjai suprasti, kas, draugas buvo mirtinai sužeistas; prieš mirtį jis paprašė paslėpti kelias brangenybes, bet nenešti jų kitiems Bandos nariams; kadangi tai buvo paskutinis draugo noras, jį išpildei pažodžiui – paslėpei brangenybes prie smuklės, po pušimi. Vėliau bandei patikrinti, ar jos ten tebėra, bet radai tą vietą tuščią – iki šiol manai, kad tai padarė smuklės savininkas, nes kartą girdėjai jį kalbantis su vienu lankytoju apie kažkokį lobį.

Atėjai į smuklę vakare (įsivaizduok, kad tarp šeštos ir septintos). Sukirtai apkepą, atsigėrei elio. Prie stalo sėdėjai viena. Prie kito stalo valgė neprastai apsirengusi atletiška mergina [Elanor], kitame gale šnekučiavosi rimto veido jauna moteris [Indraja] ir iš matymo pažįstamas miškų tarnybos pareigūnas [Aldarion]. Šyptelėjai: jau kelerius metus šios smuklės savininkas konfliktuoja su miškų tarnyba. Atrodo, miškininkams kažkodėl baisingai reikia būtent šitos vietos ir šito namelio. Jie siūlė smuklininkui krūvas pinigų, žadėjo pastatyti mūrinį namą arčiau pagrindinio kelio... Bet jis nesutiko. Skandalas pasiekė netgi sostinę. Itilijeno valdžia nusprendė, kad kol miškininkai nepateiks įrodymų, kam jiems reikia tos smuklės, tol smuklininkas turės teisę į ją. Bet miškų tarnyba iki šiol nepateikė atsakymo, bet ir pretenzijų neatsisakė... Juokdariai. Gurkštelėjai elio ir dar labiau užsitraukei gobtuvą ant veido. Tas pareigūnas vietinis, todėl aiškiai pažįsta Pamėklę. Geriau nepatraukti jo dėmesio, dar pradės kabinėtis...
Šalia tų pokalbininkų sėdėjo ir tylus vidutinio amžiaus vyriškis, apsirengęs tamsiai [Izengardas], taip pat kepsnį kirto pietietiškos išvaizdos keliauninkas [Folkas]. Pirmasis pastebėjo tavo žvilgsnį ir su visu elio bokalu atėjęs atsisėdo prie tavęs. Kurį laiką reikšmingai tylėjo, paskui prisistatė: Khulanas. Tuomet pradėjo kliedėti, kad labai norėtų susipažinti su tokiais kaip tu, nes jų yra ir netoli jo namų Mordore. Taip taip, jis keliauja iš Mordoro. Juk ji girdėjusi apie Mordoro apgyvendinimo programą? Pagaliau po dviejų šimtų metų kažkas nusprendė imtis iniciatyvos... Taigi jis buvo vienas tų laimingųjų (tylomis prunkštelėjai: į Mordorą siųsdavo visokias visuomenės atmatas – žmogžudžius, užkietėjusius vagis), kurie įsikūrė naujuose namuose Mordoro dykrose. Tai buvo jau prieš penkiolika metų... Neiškentusi paklausei, už ką jį siuntė į Mordorą. Jis keistai išsiviepė ir palinkęs arčiau pašnibždomis tarė: samdomo žudiko amatas Baltojo Miesto valdžiai nebereikalingas. Įspūdžio tau nepadarė, nes dar ne tokių buvai mačiusi, bet pamanei, kad vyrukas kalba iš širdies. Tuomet jis pasiūlė išeiti parūkyti. Išėjote į lauką, rūkėte tylėdami. Nebuvo nė menkiausio vėjelio, tačiau tau pasirodė, kad išgirdai šlamesį. Atsisukai į tą pusę ir pamatei, kad linguoja gluosnio šakos. Pasakei apie tai Khulanui. Jis gūžtelėjo pečiais, sušnekėjo kažką apie varnas. Grįžote į vidų. Po kiek laiko į smuklę atėjo jauna moteris, apsirengusi spalvingais haradietiško stiliaus rūbais [Exon], prisėdo prie jūsų. Užsisakė kepsnį. Tuomet išsitraukė kliuksinčią gertuvę ir nusišypsojusi prisistatė: ji – Kajisa, vyndarė. Galbūt stalo kaimynai norėtų paragauti jos vyno? Aišku, jūs sutikote ir paragavot. Vynas buvo skanus.

Izengardas: Khulanas

Maždaug 45 metų vyriškis. Kilęs iš Gondoro, bet dabar jau pats gerai neprisimena, iš kur tiksliai. Dar būdamas vaikėzas pabėgo nuo tėvų ir apsigyveno Minas Tirito apylinkėse. Pajuto turįs vagies talentą... Taip įsitraukė į vietinių gaujų veiklą. Greitai būti vagiūkščiu jam nebepakako. Prisitrynęs prie „vadų“, gavo progą iš jų pasimokyti baisaus, užtat labai pelningo amato – tapo samdomu žudiku. Daugiausia būdavo Gondore, nors yra tekę keliauti ir į Rohaną, kur praleido beveik metus. Rohane užmezgė nemažai naudingų pažinčių. Deja, jam būnant 26-erių, Gondoro pareigūnai jį pagavo ir pasodino į kalėjimą. Kaip tik tuo metu Karalius išleido įsaką dėl Mordoro dykrų apgyvendinimo. Ilgus metus ten niekas nenorėjo keltis, nors žemė buvo dalijama veltui. Todėl Karalius įsakė kurti Mordore komunas – siųsti ten gerai besielgiančius kalinius, kurie tokiu būdu taptų laisvais žmonėmis. Kartu su jais gyventų savanoriai, kurie palaikytų tvarką. Taigi tokiu būdu, po ketverių metų kalėjime, Khulanas atsidūrė Mordoro vakarinėje dalyje. Iš tiesų jam visai patiko tas gyvenimas. Žemės ne per derlingiausios, bet užtat daug veiklos, nėra kada sėdėti rankų sudėjus. Khulanas taip ir nevedė, tačiau jam patiko viengungio gyvenimas. Kita vertus, jis niekad nepamiršo, kas buvo prieš tai. Ginklų turėti jiems niekas neleido, tačiau jis vis dar buvo puikios fizinės formos. Šiaip jį visi laikė ramiu žmogumi, tačiau privengė, nes buvo nekalbus, niūrios išvaizdos. Ir neveltui – po naujakurio žemdirbio išore vis dar gyvavo žudikas... Tai – Khulano prigimtis. Jis juto, kad ilgisi kraujo, ilgisi gudrių planų, kuriuos regzdavo... Kai atsirado pretekstas nukeliauti į Minas Tiritą – sužinoti dėl žadėtų anglių atsargų žiemai, - jis mielai iškeliavo, bet puoselėdamas visai kitą viltį: kad Tirite pavyks vėl susirasti senus pažįstamus ir grįžti prie savojo amato. O ką daryt, kai rankos niežti?.. Khulanas negali nežudyti.

Atėjai į smuklę popietę (įsivaizduok, kad apie 3 val). Žinojai, kad ji čia stovi – tau pasakė kaimo seniūnas. Apsistojai dviviečiame kambaryje, nes vienviečio ten nebuvo. Tavęs paklausė, ar nori užmokėti už abi vietas, tu atsakei ne – jeigu atsiras kam reikės antros lovos, kaip nors jau jį per naktį ištversi. Nuėjai į pagrindinę salę, atsisėdai, užsisakei elio. Prie to paties stalo prisėdo pietietiškos išvaizdos keliauninkas [Folkas]. Atėjo kažkoks vyriškis [Aldarion], smuklininkas priėjęs paklausė, ar tu nieko prieš, jei jis nakvos tame pačiame kambaryje. Atsakei, kad ne. Vyriškis pradingo už durų. Po kiek laiko atėjęs prisėdo prie taves, prisitatė esąs Tamurilis, miškų tarnybos pareigūnas. Prisistatei ir tu, bet parodei neturįs didelio noro bendrauti. Stebėjai kitus smuklės lankytojus. Stalo gale sėdėjo aiškiai kilminga panelė, kuri visom išgalėm stengėsi likti nepastebėta [Elanor]. Tau ji pasirodė kažkur matyta. Prisiminei: prieš pora metų teko keliauti į Rohaną tartis dėl darbinių arklių. Tuomet matei tą pačią merginą, tuomet dar beveik vaiką, priėmimų salėje. Atkreipei į ją dėmesį, nes ji ginčijosi su kažkokiu senuku. Jis jai kažko nenorėjo duoti. Tuomet atėjo moteris, turbūt jos motina arba vyresnioji sesuo. Mergina įniršusi kažką aiškino savo kalba, aiškiai vos susilaikė nepakėlusi rankos. Tuomet išraudusi praėjo tave, užkliudė pečiu ir tobula Bendrąja Kalba suriko: „Ko čia maišaisi, gremėzde? Jeigu nežinai, kaip elgtis karaliaus rūmuose, galiu bet kada liepti tave išplakti.“ Tąkart ji buvo paprasčiausiai suerzinta, bet tu pamanei, kad, net būdama gerai išauklėta aukštuomenės panelė, ji kažkuo panaši į tave – panaši savo prigimtimi... Tuo, kad nevertina žmonių gyvybių? Krūptelėjai. Taip, čia ta pati mergina... Kaži, ką ji čia veikia? Tokia pikčiurna, valdingo charakterio... Visi jie, aristokratai, tokie...
Priešais atsisėdo dar viena lankytoja – rimto veido mergina. Sprendžiant iš tarties, Gondoro miestietė, ne itin turtinga, bet ir neskurstanti. Atrodė, lyg keliautų verslo reikalais. Ji įsišnekėjo su Tamuriliu, paskui su pietiečiu.
Prie kito stalo sėdėjo į juodą apsiaustą susisupusi žmogysta [Aredhel]. Pamanei, gal čia viena iš tų, kurie gyvena Efel Duato priekalnėse. Apie juos Mordore sklando gandai, esą jie žino magiškų būdų, kaip iškviesti piktas dvasias, ir rengiasi sugrąžinti į pasaulį Mordoro valdovą. Tu pastebėjai, kad juodoji žmogysta žiūri į tave. Pasiėmei bokalą ir nuėjai prie jos. Atsisėdęs prisistatei, pasisakei norįs susipažinti su ja. Davei suprasti, kad tave domina slaptieji Tamsos kultai. Ji nieko nesakė, bet klausėsi. Papasakojai, kas esąs, kad gyveni Mordore. Ji paklausė, kodėl tu ten. Tu pasijutai pamalonintas ir pasisakei jai, kad esi buvęs samdomas žudikas. Tai jai nepadarė įspūdžio. Pasiūlei išeiti parūkyti. Paslaptingajai pasirodė, kad linguoja gluosnio šakos, nors nebuvo vėjo. Tu atsakei, kad tai turbūt varnos. Grįžote į vidų. Po kiek laiko į smuklę atėjo jauna moteris, apsirengusi spalvingais haradietiško stiliaus rūbais [Exon], prisėdo prie jūsų. Užsisakė kepsnį. Tuomet išsitraukė kliuksinčią gertuvę ir nusišypsojusi prisistatė: ji – Kajisa, vyndarė. Galbūt stalo kaimynai norėtų paragauti jos vyno? Aišku, jūs sutikote ir paragavot. Vynas buvo skanus.

Elanor

Elanor buvo rohanietė, aukštuomenės mergina, kurios tėvas yra karaliaus "dešinioji ranka". Artėjant karalienės gimtadieniui buvo nutarta Elanorą pasiųsti į slaptą misiją: parnešti Harado meistrų nušlifuotą brangakmenį karalienei dovanų.

Viskas lieka taip pat, bet šį tą pridedame. Tu esi diduomenės mergina, taigi priklausai „elitui“. Manaisi esanti arti tobulybės: graži, stipri, sumani. Tiesiog toks požiūris ir tokios vertybės tau buvo diegiamos. Todėl nepamiršk, kad dauguma smuklės lankytojų, t.y. „paprasti“ žmonės, tau atrodys netašyti ar tiesiog „žemesnio“ sluoksnio. Tu į juos žiūri šiek tiek iš aukšto. Taip pat esi gan ūmaus būdo. Esi įpratusi gauti tai, ko pareikalauji.

Kai praeitą kartą buvai apsistojusi smuklėje, buvo jaučiamas šioks toks pagyvėjimas. Prisimeni, kad smuklininkas labai ginčijosi su savo dukra (regis, jos vardas Tesa), o paskui piktai pakeltu balsu kažkokiam lankytojui, aiškiai valdžios atstovui, keikė haradietį, kuris neva merginąs jo dukrą. Ta istorija tave pralinksmino.

Į smuklę atkeliavai apie pietus (įsivaizduok, kad apie 2 valandą). Užmokėjai už dvivietį kambarį (vienviečio nebuvo). Atsisėdai tolimiausiam kampe, nes nenorėjai būti pastebėta. Užsisakei vaisių, tau atnešė mažyčių sušalusių obuoliukų, paniurnėjai, bet buvai labai alkana, todėl suvalgei. Nuėjusi į kambarį nusnūdai. Vėl grįžai į salę, ten jau buvo atsiradęs dar vienas žmogus – ne itin malonios išvaizdos vidutinio amžiaus vyras [Izengardas]. Jis valgė sūrio gabalą. Tu tyliai prisėdai į tą pačią vietą. Susimąstei apie tai, ką girdėjai kelyje: kai klausei kažkokio kaimiečio kelio į smuklę (buvai primiršusi, kur ji stovi), jis nusijuokė ir be paaiškinimų dar priporino tau kažką apie tai, koks mielas senis yra tas smuklininkas ir kaip žmonės kalba, neva jis radęs kažkokį lobį ir dabar laikąs jį gluosnio drevėje. Ten esama kažkokių brangenybių iš Pietų... Susimąstei, kad šios brangenybės irgi nepakenktų... Pasipurtei. Kas čia per mintys. Nagrinėjaisi žemėlapius. Atėjo daugiau žmonių. Pietietiškos išvaizdos vyrukas [Folkas] tau įtartinai priminė aną haradietį, kurį prieš kelis metus pareigūnui smulkiai apibūdino smuklininkas. Kitame stalo gale prisėdo uniformuotas vaikinas [Aldarion]. Išsitraukei nosinaitę ir ėmei siuvinėti. Gurkšnojai girą. Pastebėjai, kad prie stalo sėdi dar viena moteris [Indraja]. Užsimanei kepsnio, užsisakei. Smuklininko duktė Tesa pasakė, kad teks ilgai palaukti. Sutikai – laiko tu turi. Į smuklę įėjo labai įtartina gobtuvu apsigaubusi žmogysta [Aredhel]. Prisnūdai. Kai prabudai, šalia anos žmogystos sėdėjo pirmasis vyras [Izengardas] ir dar kažkokia nauja moteris, aiškiai pietietė. Jie gurkšnojo vyną. Tesa atnešė kepsnį. Ėmei jį valgyti, bet buvo žiauriai prėskas. Tu tiesiog nepakenti prėskų valgių. Pareikalavai druskos, bet Tesa jos vis neatnešė.

Aldarion: Tamurilis

Aldarionas buvo miškų tarnybos pareigūnas. Irgi siūlyčiau įdėti visą aprašą...

Į smuklę atvykai į pavakarę (įsivaizduok, kad apie penktą valandą). Iš pradžių viskas kaip parašyta tavo legendoje. Smuklininkas parodė žmogų, su kuriuo turėsi gyventi – tai buvo nelabai malonios išvaizdos vidutinio amžiaus vyras [Izengardas]. Grįžęs iš kambario prisėdai prie jo. Jis prisistatė kaip Khulanas, paklaustas pasakė esąs iš Mordoro naujakurių ir keliaująs į Minas Tiritą su reikalais. Šnekėtis aiškiai nelabai norėjo. Stalo gale sėdėjo aristokratiškos išvaizdos mergina, spėjant iš drabužių, – rohanietė [Elanor]. Taip pat prie stalo sėdėjo pietietiškos išvaizdos vaikinas [Folkas] ir gėrė elį. Nebuvo su kuo pabendrauti, todėl apsidžiaugei, kai prie tavęs prisėdo rimtos išvaizdos moteris [Indraja]. Tu ją užkalbinai, ji prisistatė kaip Istijelė. Kalbėjo Gondoro miestų maniera. Paklausei, kuriame kambaryje apsistojo, bet ji atsakė, kad miegos tiesiog salėje. Tuomet pabandei ją supažindinti su savo kambario kaimynu, bet tas vis dar nerodė noro bendrauti. Istijelė persimetė keletu žodžių su pietiečiu. Paskui šis išėjo, ir vėl gavai progą su ja pašnekėti. Pasisakei, kad dirbi miškų tarnyboje. Įsišnekėjote. Ji neblogai išmananti visokias žoleles. Sakė, kad Minas Tirite dirba kažkokioje tepalų darykloje. Iš jos kalbų apie eksperimentus su tepalais tau pasirodė, kad ji bet ką padarytų, kad tik sužinotų atsakymus į jai rūpimus klausimus. Atrodė, kad ji ypač domisi gyvenimo ilginimu bei elfų nemirtingumu. Prisiminei vieną žolelę, kuri, vietinių teigimu, apsaugo nuo įvairiausių užkrečiamų ligų. Pažadėjai ją ryte parodyti. Ji tau papasakojo keletą smagių nutikimų iš savo kelionės pietuose (dabar kaip tik grįžta iš Pelargiro, kartu su haradiečiais pirkliais keliavo iki Poroso perkėlos). Pastebėjai, kad tavo kambario kaimynas dabar prie kito stalo kalbasi su tamsiu apsiaustu apsirengusia žmogysta [Aredhel] – atpažinai veikėją, vietinių vadinama Šmėkla arba Pamėkle. Tai tau visai nepatiko... Šita Šmėkla, esi įsitikinęs, priklauso slaptajam Tamsos kultui. Jie geba iškviesti dvasias ir nori sugrąžinti patį Morgotą. Pavojinga moteris, reikia būti budriam...
Pasijutai pavargęs, atsiprašei Istijelės ir nuėjai į savo kambarį. Kambaryje nemiegojai, tačiau ilsinai kojas ir galvojai apie tai, ką nuveikei per dieną.

Exon: Kajisa

Viskas legendoje lieka kaip buvo, bet pakeičiam tai, ką veikei smuklėje (o tai sužinosi atvažiavusi). Tatuiruočių nereikia. Bet sąmokslininkus siejantis dalykas yra šifras, kurio raktą žino tik jie. Apie tai irgi daugiau išgirsi atvažiavusi.

Atėjai vakare (įsivaizduok, kad apie 7 val). Arklį nuvedei į arklides, ten jau buvo du jojami žirgai ir vienas mulas. Vežimą palikai lauke. Smuklėje buvo nemažai lankytojų. Tolimesnio stalo gale sėdėjo šiaurietiškos išvaizdos mergina, aiškiai aristokratė [Elanor]. Kitame gale sėdėjo apsnūdusi moteris [Indraja], kuri bandė kalbinti pietietiškos išvaizdos vaikiną, geriantį elį [Folkas]. Aiškiai būta dar vieno žmogaus, mat netoli moters stovėjo dar vienas tuščias bokalas. Prie kito stalo sėdėjo du nelabai malonios išvaizdos tipai: juodu apsiaustu apsirengusi moteris [Aredhel] ir vidutinio amžiaus vyras [Izengardas]. Prisiminei, kad prieš tau išvykstant vienas sukilimo vadų perspėjo, kad smuklininkas yra minėjęs kažin kokius bastūnus, kurie „nemėgsta rodyti savo veido ir nuolat slankioja aplinkui. Regis, jie ant smuklininko kažko griežia dantį. Bent jau viena žmogysta, kurią ten vadina Šmėkla. Smuklininkas mano, kad anie bastūnai kažką nutuokia apie atsargas ir visa kita.“ Nusprendei prisėsti prie tų dviejų – gal nuklausysi, ką šneka. Apsidairei, bet smuklininko nebuvo matyti. Pasišaukei jo dukrą ir užsisakei kepsnį. Išsitraukei vyno gertuvę ir prisistatei, pasiūlei kaimynams paragauti. Jie sutiko. Galbūt vynas atriš jiems liežuvius?

Folkas: Baširas

Taip... su tavo agentiškąja puse daugmaž aišku. Šiaip gimei ir užaugai Harade, esi prieskonių pirklys. Juo apsimetęs ir keliauji. Sakai, kad eini į Rohaną. Turi visokių prieskonių (gali minėti pipirus, masalas, gvazdikėlius, kalendras, dar bet ką, ką rasim pas mane čia ne problema). Prie sąmokslo prisidėjai, nes iš pradžių pritarei jiems. Tačiau galiausiai supratai, kad mieliau liktum ištikimas Karaliui. Bet čia įsipainiojusios ir asmeninės ambicijos: manai iš pradžių nužudyti smuklininką, tada nukeliauti į Minas Tiritą ir pranešti viską karaliui. Karalius tave, aišku, apdovanos ir padės tau įvykdyti tavo planą – paspęsti spąstus toje pačioje smuklėje ir vieną po kito išžudyti sąmokslininkų armijos būrius.

Atvykai į smuklę pavakare (įsivaizduok, kad 4-5 val). Turi žirgą, palikai jį arklidėje. Smuklėje buvo tik du lankytojai: nemalonios išvaizdos vidutinio amžiaus vyras [Izengardas] ir mergina, iš pažiūros šiaurietė [Elanor]. Ji nagrinėjo kažkokius žemėlapius, bet tu matei, kaip ji į tave spoksojo. Paskui nustojo. Užsisakei elio. Su dingstimi, kad jis šiltas, nuėjai prie baro ir įbrukai smuklininkui raštelį, parašytą sąmokslininkų slaptaraščiu. Atėjo daugiau lankytojų: iš pradžių kažkoks valdininkiškos išvaizdos žmogus [Aldarion], paskui prie jo prisėdo gondoriškos išvaizdos moteris [Indraja]. Jie ėmė kalbėtis. Tu taršei šernienos kepsnį. Moteris atsisuko į tave, prisistatė esanti Istijelė. Tu irgi prisistatei. Tu jai atrodei matytas, ji paklausė ar kartais pastaruoju metu nesilankei Pelargire. Išties kaip tik iš ten ir keliavai, taigi taip ir pasakei. Pasisakei esąs prieskonių pirklys, keliaująs į Rohaną. Istijelė sakė taip pat kaip tik iš ten jojanti, tad gal jie prasilenkę kur Pelargire, bet nieko daugiau neprisimenanti. Tu baigei valgyti ir atsiprašei: pasakei, kad nori eiti pažiūrėti savo žirgo ir pravėdinti galvos. Išėjai iš smuklės ir nuėjai į sutartą vietą: po pušimi. Ten tavęs laukė smuklininkas. Jis baimingu balsu pakuždėjo, kad čia nesaugu. Tuomet tu pareikalavai, kad eitumėte į bunkerį, tau jį atseit reikia patikrinti. Jis tave nuvedė per mišką į bunkerį. Mėginai jį ten nudurti, tačiau aplink buvo labai daug ginklų, o smuklininkas buvo visada veidu atsisukęs į tave. Smuklininkas pareikalavo pasakyti, ko iš jo norėjai. Paslaptingai atsakei, kad dar nesakysi – iš pradžių nori pamatyti sandėlį su maistu. Smuklininkas nenoromis sutiko. Išėjote iš bunkerio. Pavyko nemačiomis išsitraukti durklą, bet smuklininkas staiga atsisuko, ir tu durklą išmetei iš rankos. Buvo jau tamsu, be to, nenorėjai atkreipti jo dėmesio. Kartu nuėjote į sandėlį. Ištaikei progą, kai smuklininkas buvo nusisukęs, ir, išsitraukęs kišenėje laikytą virvutę, jį pasmaugei. Žinojai, kad raktus nuo sandėlio turi tik smuklininkas ir jo dukra. Paėmei smuklininko raktus, užrakinai duris, per kurias atėjote. Tuomet susimąstei: galbūt pavyktų kaltę suversti dukrai, jeigu ką? Juk visos durys užrakintos, tai jeigu smuklininko raktai būtų pas smuklininką, dukra būtų buvusi vienintelė, kuri galėjo atrakinti sandėlį, nužudyti, ir vėl užrakinti. Šalia smuklės augančio gluosnio šakomis užlipai ant sandėlio stogo. Radai atsiplaišiusią skiedrą. Tau pasisekė: skylė buvo kaip tik virš kūno. Per ją numetei raktus žemyn, pataikei šalia kūno. Norėjai vėl pridengti skylę, bet išgirdai, kaip kažkas išėjo iš namo. Kurį laiką prakiūtojai tyliai, paskui pamanei, kad jis / jie vėl sugrįžo, ir ėmei lipti žemyn, tačiau tuomet su siaubu išgirdai, kaip moteriškas balsas sako, kad mato linguojančias šakas, nors nėra vėjo. Vyriškas balsas sušnekėjo kažką apie varnas. Išgirdai, kaip jie suėjo į vidų. Kiek palaukęs grįžai ir tu. Užsisakei elio. Istijelė bandė tave kalbinti, bet tu parodei nenorįs kalbėti. Istijelės pašnekovas, jaunasis pareigūnas, atsiprašė ir nuėjo į savo kambarį. Tuomet į smuklę įėjo dar kažkas: jauna moteris, apsirengusi haradietišku stiliumi [Exon]. Ji atsisėdo prie stalo, prie kurio sėdėjo pirmasis vyras [Izis] ir dar kažkokia juodai apsirengusi moteris, kurios anksčiau nepastebėjai [Aredhel]. Nugara tau nubėgo šiurpas: atpažinai, kad ta haradietė – sąmokslo dalyvė. Ją buvai keliskart matęs sueigose. Kaži, ar ji yra tave mačiusi? Jeigu taip – bėda. Nes dabar tu jau pradedi suprasti savo klaidą: kaip tu galėjai nenumatyti, kad sąmokslininkai pasiųs pirma kariuomenės žvalgą, kuris patikrintų, ar viskas gerai? Haradietė vaišino stalo kaimynus vynu. Prisiminei, kad ji vyndarė. Karštligiškai ėmei ieškoti, kuo galėtum – jeigu ką – apkaltinti žvalgę: bingo! Harado vyndariai pagarsėję nešvariais konkurencijos metodais. Jeigu kas nors ras smuklininko kūną dar prieš tau iš čia išsinešdinant, galėsi blogiausiu atveju pakišti versiją, kad ana haradietė norėjo įsitvirtinti tokioje prekybai palankioje vietoje.
Toliau gurkšnojai elį ir stengeisi neatsukti veido į tą pusę, kur sėdėjo žvalgė…

Žaidimo pradžioje bijojau, kad viskas bus blogai, ypač po to, kai smuklininko duktė verkdama įgriuvo į patalpą ir suriko: "Tėvas negyvas!", o Izis paprašė dar alaus... Bet paskui viskas įsivažiavo, pajudėjo, ir galų gale jau net norėjau jus šiek tiek pristabdyti (bet Starlin neleido... anyway, turbūt kad teisingai padarė ).
Labai norėčiau, kad visas pastabas meistrams (bent jau man tai tikrai, o Starlin - jei ji nori) išsakytumėt viešai. Taip pat, jei žaidėjai neprieštarauja, galima kritiką išsakyti ir vieniems kitų atžvilgiu. Ir mes tada parašysim, ką apie jus galvojam

Rėžkit viską drąsiai. Aš irgi rėžiu: esu buvusi šešiuose žaidimuose, kas yra labai nedaug, bet spėjau prisižiūrėti visokių "atžaidinėjimų"... tai va, norėjau pasakyti, kad jūs visi (taip taip, Izi, net ir tu, nors ir kankinai mane klausimais apie atžaidinėjimo esmę: "tai čia kaip vaidinimas? a? a?" ) - taigi kad jūs visi puikiai įsigyvenot į žaidimuką ir į savo personažus. Taip ir toliau!

Man tai buvo pirmasis netekstinis vaidmenų žaidimas. Ačiū meistrams Starlin ir Laiquai, visiems žaidėjams (Izis – Tolkinatorius ), Exon veikėja ne iš kelmo spirta buvo, Baširas – irgi įtikinamas, kitų gal tiesiog neturėjau laiko dorai stebėti. Galbūt žaidimas neatitiktų tų aukštųjų standartų, apie kuriuos vis kalbama, tačiau ir toks jis labai patiko. Patiko gliukai – didelė žalia musė, katinas, ilgai žiūrėjęs į alų, blakė... Liežuvis pynėsi tik betariant pirmuosius sakinius, o toliau viskas ėjosi kaip per sviestą. (Žaidimas prie stalo kaip pradedančiajai būtų sudėtingesnis, galimybė veiksmus atlikti fiziškai labai padeda). Gal tik buvo kiek skubama (norėta suspėti iki Naujųjų).

Ką? Yra norinčiųjų, kad varginčiau tautą ilgąja legenda? OK.

Esu Istijelė (Istiel). Prieš dvidešimt šešerius metus gimiau Minas Tirite. Mano tėvas tvarko raštus saugykloje, o motina ir vyresnioji sesuo – slaugytojos. Vaikystėje labiausiai mėgau skaityti, o tėvas pasirūpino, kad skaitydama sužinočiau kuo daugiau apie pasaulio sandarą ir tautų istoriją. Kai atėjo laikas išmokti amato, mane nuvedė padėti į Gydymo namus, tačiau po metų nusprendė, jog neturiu pašaukimo jautriai ir maloniai rūpintis kenčiančiais. Porai metų tapau žolininko mokine, ir gana neprasta. Tačiau žolininko pažįstamas Turinas (Thurin) nuviliojo mane į savo tepalų daryklą. Man padarė įspūdį keisti katilai, spaustuvai, daugybė indelių su įvairiaspalviais, nenusakomų kvapų skysčiais. Praėjo keleri metai, kol visa tai ėmė paklusti mano rankoms – ir vargu ar būtų pavykę be įgimto atkaklumo. Išmokau būti atsakinga ir ramiai pasitikti tiek nesėkmes, tiek sėkmę. Taipogi išmokau dirbti, nekreipdama dėmesio į alkį, miego trūkumą, pamiršdama jaunimo linksmybes ir viliojančią pavasario gaivumą. Laiko bei jėgų tobulinti įgūdžiams, kuriais didžiuojasi kiekviena mergelė – verpimui, siuvinėjimui, gardžių valgių taisymui, – nebeliko (kiek gėda, bet šiuo atveju nesijaučiu kažką praradusi). Ir pažįstamų turiu nedaug. Bet dar labiau nei vaikystėje džiaugiuosi kiekviena proga paklajoti paupiais ir miškeliais.

Žinia, gaminame gydymui, grožio puoselėjimui, kvėpinimui skirtus mišinius, tačiau labiausiai garsėjame kaip balzamavimo priemonių pardavėjai – ne tik Gondore, bet netgi Harade, kur daug daugiau užsiimančiųjų šiuo amatu. Prieš mėnesį Turinas mane su savo vyresniuoju padėjėju pasiuntė į Pelargirą, kur turėjo vykti didelis amato brolių susibūrimas, kad sužinočiau, kokie tepalai bei mirkalai šiuo metu madingiausi svečiuose kraštuose – o gal net surasčiau žmogų, kuris sutiktų pasikeisti mažesnėmis amato paslaptimis. Man buvo leista grįžti kada panorėsiu (be uždarbio pati nesiryžčiau likti itin ilgai) ir liepta pasinaudoti proga įgyti gyvenimo patirties.

Pelargirą, suprantama, pasiekėme laivu. Gabenomės nemažai prekių, tad pasimokiau sandėrių sudarymo meno. Padėjėjas su uždarbiu grįžo į Minas Tiritą, o mane haradietis kvepalų pirklys pakvietė keliauti iki Poroso perkėlos su jo draugija. Bendravome daug, tačiau jis neperžengė svetingumo ribų. Atsisveikindama nupirkau iš jo mulą (tikiuosi, kad namie pavyks jį parduoti ir susigrąžinti pinigus), o jis man padovanojo mėlyno siklo rutuliuką.
– Neapsigauk – čia ne niekutis. Melsvojo mokytojo Al-ahtaro pasekėjai teigia, kad kiekvienam žmogui jis suteiks kitokias paslaugas, – tarė jis. Likau sumišusi. Senokai svajojau savomis rankomis pačiupinėti magišką įrankį, bet šis daiktelis buvo mažiausiai į tokį panašus.

Pasukau į šiaurę. Mulas buvo ramios eigasties, tačiau nepratusiai joti nebuvo patogu bei nusibosdavo, tad nemažai kelio žingsniavau šalia. Lietūs, šiemet negausūs, buvo seniai pasibaigę, o dideli šalčiai retai aplanko šiuos kraštus. Pastatyti palapinę, užkurti laužą man ne naujiena, bet visgi ne taip įprasta, kaip norėtųsi. Kankino mintys apie darbus – ar tikrai supyliau mėtų ištrauką į žaliąjį asotėlį? Ar mano jaunasis mokinys nepamiršo perdėti tų trijų žiurkių ant naujo ledo gabalo? Mes juk ne tik parduodame protėvių sukurtus tepalus, bet ir siekiame juos tobulinti. Kaip sužinosi, ar naujasis gaminys geresnis, jei nepalyginsi jo poveikio su senojo ir su jokiu tepalu neištrintos žiurkės irimu? Aš ir kitas samdinys pusmečiui buvome nusiųsti pas balzamuotojus, kad sužinotume, kaip jie paruošia kūnus. Apsimetėme norinčiais rimtai mokytis, nes net ir žinodami mūsų darbų naudingumą jų amatui, anie nebūtų atskleidę paslapčių jų akimis negarbingam panaudojimui. Žiurkes mums tiekia žiurkiagaudys. O kiti samdiniai mane dėl jų pravardžiuoja Narvena (Nárwen).

Taigi, vienatvė ir tyla skatino susimąstyti. Turiu kuo užsiimti ir gaunu neblogą atlyginimą už triūsą, bet ar apie tai svajojau, skaitydama senuosius pasakojimus? Balzamavimas niekaip nepapuošia gyvenimo. Gydymas tik atideda mirtį. Mūsų protėviams nepavyko rasti kelių išvengti senatvės. O juk elfai nemiršta nuo jos ar ligų, nors jų kūnai tokie panašūs į žmonių. Pati žvelgiu į mirtį ramiai – bent jau dabar, kai ji dar nėra pažvelgusi į mano akis, – tačiau mano širdis virpa, kai mąstau apie žinias, kurias būtų galima įgyti, apie aistrą, kurią būtų galima patirti, suvoktos darnos grožį, kurį būtų galima išvysti, jei trokštantieji suprasti žengtų šiuo keliu. O gal žmonės naudojosi ne tos rūšies žinija? Kodėl jie nė nebando įvaldyti magiškųjų priemonių? Apžiūrinėjau gautąjį stiklo rutuliuką. Gaila, kad haradietis prabilo apie tai tik kelionės pabaigoje – gal jų krašte magija ne taip nepasitikima, kaip pas mus. Tėvas, pamatęs, jog skaitau vieną rankraštį, kadaise pasakė:
– Ne veltui Pilkųjų elfų kalba angol reiškia ir magiją, ir dvoką.
Aš žinau apie žmones, kurie, rodos, siekia pažinti magiją. Tik kam jie ją panaudos?

Vieną vakarą, kai vilkausi namo po ilgos darbo dienos, trumpindama kelią pasukau per aptvertą kiemą (tvoros statomos, kad per jas liptų, argi ne?) ir susidūriau su keliais tamsiais siluetais. Tik visiškas kvailys mėgintų plėšikauti Baltajame mieste, tad sumurmėjau pasisveikinimą. Vietoj atsakymo išgirdau pasiūlymą padėti užmiršti, kad kažką mačiau (iš balso buvo galima spręsti, kad tai nebus itin malonu), arba – eiti su jais. Kiek perdėtai paslaptingame ir spektaklį primenančiame susirinkime nieko ypatingo nepamačiau, tik supratau, jog šie žmonės siekia pažinti magiją ir vengia, kad apie tai žinotų visi – ar dėl pačios magijos, ar dėl jų tikslų? Po susirinkimo man vėl buvo pasiūlyta rinktis: ar pamiršti apie juos, ar prisidėti prie jų. Suprantama, pasirinkau daugiau žadantįjį kelią, nors nelabai suvokiau, ką reiškia „prisidėti“ ir „jie“. Vienas tarė:
– Tave vadino Išminties Dukra, o čia gali tapti moterimi, įgysiančia Slėpiningosios Išminties – Gūleta (Gúleth).
Tai turėjo išrodyti it apeigos, bet žmogus turbūt dar buvo neįgudęs ir viską atliko neiškilmingai, o aš sumišusi galvojau, iš kur jie žino mano vardą, kam visas šitas vaidinimas, ir kad kokios išminties pasekėja mane beįvardintų, kartu dirbantiesiems tebūsiu Žiurkių Mergelė. Mane prigąsdino niekam neprasitarti (ir neprasitarsiu, juk net ir žaidžiantys vaikai gali būti pavojingi tam, ką laiko savo priešu) ir pasakė, kaip sužinoti apie kitus susirinkimus. Tačiau kol kas neradau nei laiko, nei noro vėl ten apsilankyti.

Šios dienos rytą žemė išvydo pasipuošusi čia tokiu retu sniego apsiaustu. Padabintų medžių dailumas išsklaidė visas niūrias mintis. Tik mului per sniegą bristi buvo sunkoka. Kai vakare išvydau spingsantį žiburėlį, apsidžiaugiau – tikrai nenorėjau nakvoti lauke. Žiburėlis buvo smuklė, pakankamai švari ir tvarkinga. Keletas lankytojų išrodė esą ramūs žmonės. Pašnekučiavau su keletu iš jų. Kūrenosi židinys, tačiau buvo šaltoka. Kai užgrojo muzikinė dėžutė, kilo noras pasišildyti šokiu, tačiau drovėjausi pradėti pirma. Netikėtai pajutau labai silpną svilėsių kvapą, bet tai nebuvo nei degantis medis, nei prisvilęs maistas, nei audinys. Galbūt reikėtų perspėti savininką?


ŽAIDIME.
Taigi, Istijelė didžiąją veiksmo dalį šifravo raštelį, rastą prie lavono. Jai atrodė, kad tokiu atveju pirmiausia derėtų užsiimti ne rašteliais. Ir problemą ji bandė išspręsti paprasčiau. Argi ne kvaila miglotai prisimintu būdu bandyt išaiškinti tą raidžių kratinį. Juk tuo gali užsiimti atvyksiantys valdžios atstovai. Galima patikrinti visų rašyseną ir pažiūrėti, ar ji nesutampa su raštelio. Arba tegu pati smuklininko dukra jį ir turi, juk čia pirmiausia jos reikalas. Arba tegu kas nors kitas pabando! (Pasirodo, pabandė, tik slapta). Aš tuo metu mintyse siunčiau meistrus tikrinti sekvenuotų DNR senoviniu skaitymo būdu, lyginant „reversą“ su „direct“ teorine seka. Bent kelių kilobazių. (T.y. gana toli). Pasakinėjimų buvo tikrai daug, bet variantų irgi buvo daug (ir kad bent perpus trumpesnis pranešimas būtų buvęs!). Be to, Istijelei ėmė rodytis nužudytojo smuklininko šmėkla: pirmąkart ji nutarė, kad pasirodė, nes ji gerokai mieguista, tačiau Exon veikėja irgi sakė kažką tokio mačiusi. Kitą kartą, kai Istijelei ėmė vaidentis, ji paklausė šalia sėdėjusiųjų, ar jie irgi kažką matą – pasirodo, ne (ir dar tyčia pas „igrotechniką“ (o jis taip šaukiamas atsiliepdavo...) pasitikslinau). Reiškia, mieguistumas. Trečiąjį kartą šmėklą pamatė visi. Rodos, ją iššaukdavo Al-ahtaro rutuliukas. Tačiau konstruktyvus Istijelės pasiūlymas vėl iškviesti šmėklą ir pabandyti apklausti ją pačią buvo atmestas. Galiausiai perskaitytas raštelis nebebuvo itin naudingas. Istijelei buvo kilusi mintis, jog kalta smuklininko dukra, tačiau ji nuvijo ją ir kaip ne itin pagrįstą, ir kaip žemą. Taip pat įtarimą sukėlė rohanietė (Elanoros veikėja) ir prieskonių pirklys Baširas, nes jie kalbėjosi apie kažkokią užduotį. Chulanas („Tolkinatorius“) jai net neėmė atrodyti įtartinas, tokį net įtarti būtų per daug pavojinga! Istijelė, įbedusi nosį į raštelį, pastebėjo tik nedidelę dalį to, kas vyko, tad Exon veikėjos surišimas ir apkaltinimas jai buvo netikėti. Juo labiau, jog haradietė buvo spėjusi sudaryti neblogą įspūdį. Istijelė bandė ginti kaltinamosios teises pagal Gondoro įstatymus, tačiau baigėsi tuo, jog haradietė išsilaisvino ir ją paėmė įkaite, bet netrukus buvo nudėta. („Netrukus“ realiu laiku vyko kiek ilgokai, teko pabūt gyvosiomis statulomis, kol kiti aiškinosi, kur jie ir ką daro).

EPILOGAS.
Istijelė kitomis dienomis mąstė apie nepažįstamąjį, paminėjusį „tvorelę“, ir ėmė visai nebesuprasti, kas tie keisti žmonės, kurių susirinkime kartą lankėsi – jei jie tikrai yra „už Karalių“, tai kam jiems slapstymasis. Ir kaip gi yra su ta magija, jei net žuvusioji haradietė minėjo, jog šiuo žodžiu dažnai vadinamos tiesiog amato paslaptys? Jei tai – tik daugiau žinių, kuo jos tokios ypatingos? Atsakymo nesinorėjo ieškoti keistuose suirinkimuose. Tad Istijelė Minas Tirito saugykloje pasinaudodama tėvo padėtimi gavo keistą rankraštį, surastą Minas Morgule, ir ėmė naktimis jį aiškintis su ten pat gautu apsviluiu Juodosios kalbos žodynu...


Žodžiu, buvo žavu, nežinau, ar elgiausi taip, kaip reikia, bet tuo metu kažkaip kitaip net ir nebūtų išėję (t.y. aš tai žinau, jog čia – detektyvas, ir man reikia viso labo šifruoti raštelį, betgi Istijelė susiduria su daug daugiau elgesį sąlygojančių aplinkybių). Patarimas kitam kartui: reikėtų veiksmo vietą pažymėti žemėlapyje. Kai sudedame į krūvą tai, kaip ją įsivaizdavo skirtingi žaidėjai, niekaip į galvą netelpa, kaip galima keliauti į Rohaną nuo Poroso perkėlos į šiaurę per Itilijeną einančiu keliu, ir jau už poros dienų kelio į šiaurę. Ir geriau niekur neskubėti, bus tų Naujų Metų

Indraja rašė: (t.y. aš tai žinau, jog čia – detektyvas, ir man reikia viso labo šifruoti raštelį

Ne viso labo, ir šita užduotis buvo skirta nebūtinai tau, o arba tau, arba Exon Dar variantas buvo jeigu raštelį būtų paėmęs Folkas, tai Exon turbūt būtų stengusis į jį pažiūrėti ir iššifruoti pati... Bet nutiko visai kitaip. Šiaip aišku tam tikra "funkcija" žaidėjam buvo numatyta (pvz. Elanorai kad ji priverstų smuklininko dukterį eiti į sandėlį), bet ta "funkcija" tėra gairės, pradžia. Šiaip niekas niekada netrukdo pasielgti taip, kaip pasielgė Aredhel - imtis iniciatyvos. Žaidimas tai žaidėjams, o ne meistrams

Patarimas kitam kartui: reikėtų veiksmo vietą pažymėti žemėlapyje.

Vienas iš dalykų, kurių buvo nespėta padaryti. Mintyse turėjau vietą, bet negalvojau, kad bus tokių tikslių kaip tavo legendų...

Ir geriau niekur neskubėti, bus tų Naujų Metų

O man nepasirodė, kad skubėjom Taip, laiko rėmai buvo, tas tiesa, bet nebuvo taip, kad dirbtinai greitintume įvykius. Keletą kartų aš atlikau tas "funkcijas", kurios buvo numatytos kitiems, bet tiesiog nebuvo reikiamos reakcijos (kaip pačioj pradžioj) - taip dariau (už Laiquą nešneku, nes nežinau), nes nenorėjau, kad įstrigtų tam tikri esminiai momentai (pvz. vos ne tiesiogiai rūsyje parodžiau testamentą). Taip pat kartais reikia užmesti kokį nors masalą, kad visada būtų ką veikti, kad nebūtų nuobodu - kai matai, kad veiksmas stringa, kad žaidėjai nebežino, apie ką šnekėtis. Gi aišku, kad žaidimas - ne RL, jo esmė, nevalstybine kalba, - have fun...

Jau pažiūrėjau į žemėlapį ir supratau, jog tai į Rohaną keliauti galima, jei nenori pper kalnus lipt

Exon raštelį ir taip šifravo, nes Istijelė jos veikėjai jį parodė - ir šifravo tualete! Ech, net emocinių aspektų šiame žaidime buvo - kai mano veikėja tapo įkaite, spėjau pajusi šį tą to, ką jaučia tie visi, kurie ima bendradarbiauti su pagrobėjais Na taip, jie įtartini, svetimi, matosi, kad priešiški, bet asmeniškai tai tokia rami, išmintinga, mandagi mergina! Ir kai žuvo, gana gaila buvo...

Starlin rašė:Keletą kartų aš atlikau tas "funkcijas", kurios buvo numatytos kitiems, bet tiesiog nebuvo reikiamos reakcijos (kaip pačioj pradžioj) - taip dariau (už Laiquą nešneku, nes nežinau), nes nenorėjau, kad įstrigtų tam tikri esminiai momentai (pvz. vos ne tiesiogiai rūsyje parodžiau testamentą).

Keletą kartų 'parodžiau' šmėklą, va ir į rūsį visus nutempiau, bei arklius pažvingdžiau... Paskui jau įsijautėt, net ir stabdyti norėjosi. O tai jau gerai Ir, kaip kažkada sakė labiau patyręs meistras, netgi išgirdau nuostabiausius galimus žodžius iš veikėjų: "O galima dar šiek tiek pratęsti veiksmą, ką?"

Heh, o jei tualetas - nežaidybinė teritorija, tai ar galima jame atlikti žaidybinius veiksmus?

Reiškia, galima

Na, pabaigti reikėjo truputį ne taip staigiai, su žaidybišku "išėjimu" iš veiksmo.

Indraja rašė:ir dar tyčia pas „igrotechniką“ (o jis taip šaukiamas atsiliepdavo...) pasitikslinau.

Aišku, labai nemalonu, kai svetimybės vartojamos ten, kur yra tvarkingi lietuviški žodžiai, ir dar iš tokios lietuvintojos lūpų, bet negi gadinsi žaidėjams malonumą kabinėdamasis prie tokių smulkmenų?

Šiaip tai realiai nežaidybinėj teritorijoj nebuvo galima... nes esmė ir yra - slaptai iššifruoti, o koks čia slaptumas, kai esi oficialiai neslaptoj vietoj. Na, nesužiūrėjom, post factum.

Dėl pabaigos: kai gerai pagalvoju, neprisimenu nė vienos sklandžios žaidimo pabaigos. Iraniro mes nebaigėm, Paslaptingo slėnio taip pat. Silas baigėsi kažkaip natūraliai (ir aš vis bandžiau suprasti, ar mes vis dar IC, ar jau nebe ), Japonija irgi, Estija... na, sakykim, natūraliai Tiesiog ateina momentas, kai visi pradeda nebežaisti. Tai ir neįsivaizduoju kaip pabaigt

Ehem. Pirmiausia pagyrimas: žaidimas buvo tikrai šaunus, nors apskritai tokiame žaidime dalyvavau pirmą kartą ir neturiu su kuo palygint bet buvo smagu.

Šiaip niekas niekada netrukdo pasielgti taip, kaip pasielgė Aredhel - imtis iniciatyvos.

Tik po to, kai prieš tai tris kartus klausiau pas Laiqua "Ar galima ką nors dar nužudyt?".

Kas mane klaidino ir kodėl elgiausi taip kaip elgiausi: lobis ir Banda. Iš savo legendos supratau, kad tas lobis ir jo atgavimas man turėtų buti labai svarbus, juk žuvo mano draugas. Taigi brangenybių atgavimą laikiau pirmenybe prieš žmogžudžio išaiškinimą (čia man reikėjo paklaust meistrų, bet...). Mirus smuklininkui pamaniau, kad būsiu pagrindinė įtariamoji dėl savo išvaizdos ir gandų apie lobį, tačiau man įtarimų teko mažiausiai (išskyrus kaltinantį smuklininkės žvilgsnį). Dar vis bandžiau kartas nuo karto tam tikrus dalykus ir įvykius sieti su Banda, kuri mano legendoje gana plačiai aprašyta ir kaip paaiškėjo vėliau, ji nieko bendra neturi su žaidimo įvykiais. Taip pat suklaidino pėdsakai kuriuos abu su Aldariuonu interpretavom kaip vyro ir moters. Rimtai, juk jei du žmonės tos pačios lyties ir vienas jų smulkesnis, jo pėdsakai nebūtinai mažesni.

Taigi dėl šitų dviejų (Bandos reikalų ir lobio) dalykų užkibau ant Folko kabliuko (kai šis prabilo apie priejima prie lobio), iš pradžių įtariau, kad jis žudikas, tačiau nesistengiau surasti jam motyvo, o po to dėl nepaaiškinamų priežasčių "leidausi pasroviui" su Aldarionu. Čia mano klaidos: per dauk pasitikėjau, kas mano veikėjai yra neatleistina.
Tačiau turiu pasakyti, kad ta papildoma informasija (Banda ir lobis mane nukreipė nuo bendro žaidimo tikslo, arba toks buvo meistrų tikslas). Šiaip, kad toks lobis buvo for sure žinojau tik aš (kaip paaiškėjo vėliau), kiti buvo girdėje tik gandus.
Šiaip mano planas buvo toks ir labai paprastas: jei tik pavyktų per Folką prieiti prie lobio, kai tik tai pavyktų Folkas būtų nužudytas (nesvarbu žudikas jis ar ne), o aš dingčiau (su visu lobiu, nes jis seniau priklausė man) viskuo apkaltinus savo bendrininką Izengardą, kuris buvo samdomas žudikas pagal profesiją (ir kuris sutiko man padėti iškart vos tik mainais pažadėjus dali brangenybių). Turiu pasakyti į savo vaidmenį įsijautei gerai, vos tik bandydavau tau išaiškinti ką darysim, kai išsivesiu Folką į lauką, ir, kad Folkas turi likt gyvas, kol nepasakysiu kitaip, išgirsdavau frazę "Man reikia kraujo..." Vienaip ar kitaip mano planai neišdegė, nes per ilgai delsiau, o žuvus tariamai žudikei žaidimas iškart baigėsi nespėjus atsiskaityti su apgaviku (Folku).
Va taip viskas buvo iš mano pusės. Šiaip viso įsijautė ir gerai atžaidinėjo savo veikėjus, tik Aldarionui palinkėčiau kitą kartą daugiau ryžto.

Starlin rašė:Dėl pabaigos: kai gerai pagalvoju, neprisimenu nė vienos sklandžios žaidimo pabaigos. Iraniro mes nebaigėm, Paslaptingo slėnio taip pat. Silas baigėsi kažkaip natūraliai (ir aš vis bandžiau suprasti, ar mes vis dar IC, ar jau nebe ), Japonija irgi, Estija... na, sakykim, natūraliai Tiesiog ateina momentas, kai visi pradeda nebežaisti. Tai ir neįsivaizduoju kaip pabaigt

Kas nebaigė Slėnio, o kas ir baigė

Žaidimai dažnai baigiasi didele 'masovke'. Kartais ji būna logiškai atvesta (kaip kad Slėnyje - visi galų gale susivienijo prieš Raganą), kartais tiesiog šiaip. Bet tai tinka nekambariniams larpams. Kambariniai larpai dažniausiai būna daugiau mažiau quest'iniai, taigi baigiasi quest'ą atlikus. Aišku, kartais tas quest'as atliekamas ne visai teisingai (kaip ir šiuo atveju), bet veikėjai juk to nežino. Taigi konkrečiai šio žaidimo pabaigą galima įsivaizduoti tokią - po Kajisos nužudymo visi daugiau mažiau aprimsta, nes bent jau didžioji dalis yra įsitikinusi, kad ji kalta. Baširas pasirūpina iškeliauti pakankamai anksti, nes juk 'kažkas vis dėlto turi pranešti viską valdžios atstovams' (tiesa, šitas dalykas mane labai prajuokino - sėdi visi smuklėje ir šnekasi: "gal tiesiog palaukiam ryto, atvyks vietinė teisėsauga ir viską išsiaiškins", o apie tai, kad teisėsauga nieko nenutuokia apie šitą įvykį, net nepagalvoja ). Taigi, Kajisa mirusi, Baširas dingsta, Khulanas galbūt irgi... Pagaliau atvykus pareigūnams (iškviestiems Tamurilio) smuklėje yra Tesa, Istijelė, pats Tamurilis, gal dar panelė iš Rohano. Pareigūnai užfiksuoja faktą pagal parodymus, end of story. Argi įdomu būtų atžaidinėti šitą dalį? Abejoju.

Žaidimas gavosi tikrai šaunus, bet porą pastabų išsakysiu:
1. Staiga statinaitėse atsiradusį smėlį laikau meistrų savivale. Apie tokius dalykus tikrai butina perspėti iš anksto.
2. Suprantu, kad meistrai nervinosi, kad žaidimas neįsivažiuos, bet kitą kartą nereikia tiek asmeninių pastabų žaidimo metu. Tas erzina žaidėjus, nekalbant jau į tai, kad atkreipia kitų dėmesį. Be to, reikia tyliau šnabždėti. (Tiesa, toks kišimasis būdingas net kai kuriems patyrusiems meistrams.)

Šiaip nežaidybinėje zonoje negalima užsiimti žaidybinias veiksmais, tačiau kadangi tikrai neturėjau galimybės neatkreipiant dėmesio atsisėsti ir dešifruoti raštelio smuklėje, teko padaryti prielaida, kad virtualiai smuklėje tualetas vis gi buvo, ir kad buvimas realiame tualete atžaidinėja lankymasi tualete virtualiame. Jei turėčiau savo kambarį, ar bent oras leistų ramiai užsiimti dešifravimu lauke, taip ir padaryčiau.

Indraja rašė:kai mano veikėja tapo įkaite, spėjau pajusi šį tą to, ką jaučia tie visi, kurie ima bendradarbiauti su pagrobėjais

Tas vadinama Stokholmo sindromu . Bet nuoširdžiai neturėjau nei noro, nei prasmės skriausti įkaito - juk tai buvo vienintelis šansas prasibrauti pro priešininkus, jei jau ką ir skriausčiau, tai juos. Tačiau negarantuoju, kad nebutum netyčia nukentėjusi nuo jų . Gondoriečiui niežti rankas nuskriausti haradietį ne ką mažiau, nei haradiečiui niežti rankas pasmeigti tautietį į nugarą .
Žaidimą tęsti tai galima buvo - pvz., galėčiau aš pradėti vaidentis, kaip nekalta auka, tačiau juk ir Naujųjų sutiktuvėms reikėjo pasiruošti .

Exon rašė:1. Staiga statinaitėse atsiradusį smėlį laikau meistrų savivale. Apie tokius dalykus tikrai butina perspėti iš anksto.

Taip, čia buvo nesusipratimas. Patirties stoka - stengėmės viską sužiūrėti, bet kai ką ir praleidome.

2. Suprantu, kad meistrai nervinosi, kad žaidimas neįsivažiuos, bet kitą kartą nereikia tiek asmeninių pastabų žaidimo metu. Tas erzina žaidėjus, nekalbant jau į tai, kad atkreipia kitų dėmesį. Be to, reikia tyliau šnabždėti. (Tiesa, toks kišimasis būdingas net kai kuriems patyrusiems meistrams.)

Pastabas dalinau tik tada, kai mačiau, jog žaidimas tikrai stovi vietoje. Bent jau taip stengiausi. Be to, yra dalykų, kurių realiai pavaizduoti neįmanoma, pranešti žaidėjams reikia (ir ne visiems, o tik kai kuriems), o nuostabos elementą taip pat reikia išlaikyti, todėl legendoje neparašysi. Aišku, kuo jų mažiau, tuo geriau, bet vis dėlto šiame žaidime intrigą kurti apsiėmėm mes, o ne leidom tą atlikti žaidėjams.

Exon rašė: 1. Staiga statinaitėse atsiradusį smėlį laikau meistrų savivale. Apie tokius dalykus tikrai butina perspėti iš anksto.

Priimu pastabą ir prisipažįstu kalta. Tai buvo labai nenumatytas elementas (kad kiti pradės lįsti į tavo vežimaitį), nebuvo apgalvota... O kai pradėjo lįsti, pamaniau, kad jau reikia pamažu vyniotis į pabaigą (tas tikrinimas buvo jau, kiek pamenu, po kraupiai ilgų diskusijų, ką reikėtų įtarinėti), tai ir pripyliau to smėlio... Ką gi, pirmas blynas niekada nebūna neprisvilęs.

Dėl šnibždėjimų tai prisiminiau, kad pirmas sumanymas buvo, kad Laiqua vaidins smuklininko šmėklą