Kad ši gija nebūtų tokia dyka, įdedu kalbą, sakytą stovykloje (sakyti paprašė organizatoriai). Pamokos čia dvi:
1. Nemažai minimų faktų tikslūs, tačiau, rodos, ne visi. Pasiteisinimas – rašyta paskutinėmis valandomis prieš važiavimą, ~3-ią nakties.
2. Net ir tokio ilgio tekstelio klausymasis nuvargina ir skatina bėgti kuo toliau, ar ne? (Nevisiškai būtina tai ekstrapoliuoti hipotetinėms paskaitoms – gi šįkart įkvėpimo sėmiausi iš tokio Jonio
).
Kalba blukio už vertėjų klaidas deginimui
Dž.R.R. Tolkino kūrinių kalba ne tik pasakoja istoriją, kuria nuotaiką, apibūdina veikėjus. Kalbos ypatumai yra tokia paties pasaulio sukūrimo, lipdymo, statymo priemonė, kaip ir linijos žemėlapiuose bei datos metraščiuose. Netgi svarbesnė: skaitytojas nebūtinai pažvelgs į pastaruosius, tačiau niekaip neišsisuks nuo žodžių. Todėl vertėjui tenka labai didelė atsakomybė. Pasirinkti teisingą kelią itin sunku, nes šis paslėptasis voratinklis nuregztas būtent iš anglų kalbos ir jos pirmtakų bei giminaičių lobyno, o jame it rasos lašeliai žėri negirdėtų šnektų žodžiai. Dar prieš įžymiojo „Vadovo“ sukūrimą autorius piktinosi vardažodžių vertimu – hobitai ir jų gyvenviečių pavadinimai turi būti būtent Anglijos kaimo „parodija“. Tačiau siūlė įdėti į knygą priedą, paaiškinantį šiuos pavadinimus. Kai „Žiedų valdovas“ buvo išverstas į olandų ir švedų kalbas, atsirado „Vadovas vardų „Žiedų valdove“ vertimui“. Rašytojas dėjosi išvertęs knygas iš Viduržemės kalbų, ir siūlė kitiems vertėjams pakartoti šį mumakiškai didžiulį triūsą. Olandų bei švedų kalbos priklauso tai pačiai germanų šeimai kaip ir anglų. Tokiu atveju pigiau grybų nurodyti palikti senąją anglų kalbą ten, kur reikalingi archajiški giminiški pasakojimo kalbai žodžiai! O ką daryti mums? Kurti prūsiškus darinius? Betgi prūsiškos šaknys nepadarytų didelio įspūdžio skaitytojui, nes beveik nesiskiria nuo lietuviškųjų.
Tačiau daugybė vertėjų, nepaisydami šių kliūčių, uoliai vertė Tolkino kūrinius: vieni sėkmingiau, kiti – ne taip. Tarybų Sąjungoje maginė fantastika iš vis beveik neegzistavo. Tad ilgai tebuvo išverstas „Hobitas“ (išleistas 1978 m.), apsimetęs pasaka. Vėliau lietuvių vertėja Bronė Balčienė gerai perteikė knygos stilių, netgi eilėraščius, tačiau nė nežinojo, jog ne pagal angliškąjį tarimą reikia transkribuoti daugumą vardų, jog
orcs – tai ne kalnų (!) bangžuvės.
Apie „Žiedų valdovo“ klystkelius plačiojoje „tėvynėje“, kurioje, deja, tuo metu buvo ir Lietuva, rašomi diplominiai darbai ir gal net rimtesni veikalai. Pirmąjį vertimą, porą dešimtmečių neišleistą, sukūrė Zinaida Bob
ыr
ь. Kūrinys perdirbtas į pasaką, sukurta mokslinės fantastikos stiliaus įžanga. "
Это не просто кольцо, а какой-то прибор!" („Tai ne tiesiog žiedas, o kažin koks prietaisas!“) pasako pakankamai. Vėliau „Žiedų valdovo“ vertimas į rusų kalbą tapo nacionaliniu sportu. Girdėjau, jog yra jau dešimt variantų. Vienu iš meniškiausių laikomas – V.Muravjovo – puikuojasi ne tik visai ne pagal rekomendacijas išverstais vardais (Glorfindelis – Vseslavuras), bet ir smarkiai persunktas rusiška dvasia. Buvo vertėjų, trumpinusių tekstą pagal jų išpažįstamus ezoterinius mokymus, buvo rašančių ilgus pabaigos žodžius apie stačiatikybės ir Viduržemės santykius. Mums tai įdomu, nes ir Lietuvoje nemažai žmonių skaitė šiuos vertimus.
Kaip žinome, „Žiedų valdovą“ į lietuvių kalbą vertęs Andrius Tapinas buvo dar paauglys, neturėjęs gerų sąlygų sukaupti kuo daugiau žinių apie Tolkino pasaulį. Juk tuomet netgi internetas buvo nedaug kam prieinamas. Tarkime, jog dėl liūdnai pagarsėjusios vertimo kokybės kalčiausias redaktorius, patingėjęs patikrinti, ar tekstas labiau primena originalą, ar rusiškuosius kūrinius. Deja, tokie atvejai – kai nežinia, kas buvo versta, – Lietuvoje dažni. Dar liūdniau, jog jau įgijęs patirties vertėjas siūlė leidyklai pataisyti vertimą, tačiau leidykla atsisakė. Juk ir taip nupirks!
Lietuviškasis vertimas turbūt gerokai prisidėjo prie tolkinizmo plitimo Lietuvoje. „Žiedų valdovo“ ekranizacija pagaliau pritraukė minias knygos pirkėjų. Pagyvėjęs susidomėjimas Tolkino kūryba paskatino kai kuriuos žmones susimąstyti apie opius vertimo klausimus arba tiesiog sutapo su tokiomis jų nuotaikomis. Internete pasirodė keli titrų variantai, ir ne vienas jų buvo savarankiškas vertimas, neparemtas ar ne visiškai paremtas lietuviškąja knyga. Dabar nereta jaunuolių, svajojančių ir bandančių ką nors išversti. Jei atsižvelgsime į padėtį, kai leidyklos neapdairiai atsisakė galimybės gauti pataisytą Tapino vertimą ir net nesvajoja užmokėti tikrai geram profesionalui, toks entuziazmas yra pateisinamas. Tikėkimės, kad jaunieji vertėjai įgis patirties, kad sulauks reikiamo redaktorių dėmesio, ir kad Lietuva nepaseks Rusijos su krūva prastų vertimų pėdomis. Pagyvensim – pamatysim!
Pats metas prisiminti, ko mes čia susirinkome. Susirinkome sudeginti blukio, simbolizuojančio nepatyrusių ir patyrusių Tolkino kūrinių vertėjų klaidas. Buvusias ir būsimas, pateisinamas aplinkybių ir akiplėšiškas. Klaidos gali sukelti skaitytojo susierzinimą ar net pyktį. Tačiau jį ir viešai, ypač ant kitų asmenų, lieti negerai, ir laikyti užspaustą nesveika. Tad tegu įtūžis palieka mūsų sielas ir teliepsnoja šiame lauže! Tesudegina aplaidumą, ne tik vertėjų, bet ir kiekvieno iš mūsų. Paliktos įniršio ir apvalytos nuo aplaidumo pagundų, teliks mūsų širdys tvirtesnės, santūresnės ir ryžtingesnės.
Lacho calad, drego morn!
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG
Atleisk, Indraja, kad tik dabar reiškiu savo susižavėjimą... - nepaprastai uždegantis tekstas, super 
Ačiū! O blukis tai tvarkingai sudegė - manykim reikalai pradės taisytis 
Daug žmonių mes neturėsime ir vasarą! Skautuose yra visai kitokia padėtis, tačiau net ir jie per didesnę stovyklą siunčia organizatorius vieną dieną prieš 
.
, miegu šioje stovykloje nelabai kas galėjo lepintis 