Nepripažinto genijaus palėpė

*Tiesiog*

Kai žingsnis - tik vienas,
Ir tas vienas - mano,
Kai tyli dar šviesos,
Dar tyli ir bando
Nutildyti paukštį, nutildyti žemę,
Dusint ją rūku ir užtemdyti kelią..

Pr.
Tylėt, negaliu aš tylėti šį kartą,
Aplinkui, aplinkui vien rudeniu dvelkia,
Ir jeigu nenori tylėti [neverta]
Dainuok su manim paskutinįjį kartą...

Kai tylim tik kartą ,
O žingsnis - *net* vienas,
Kai einam kartu per dusinamas pievas,
Kai paukštis pakyla, pakyla ir žemė,
Galbūt vien dėl to, vien dėl to mes gyvenam..

Pr.
Tylėt, negaliu aš tylėti šį kartą,
Aplinkui, aplinkui vien rudeniu dvelkia,
Ir jeigu nenori tylėti [neverta]
Dainuok su manim paskutinįjį kartą...

Valkata
Aplinkui staugiančiais vilkais
Vaikei senas mintis,
Ir taip dažnai namo vilkais,
Kai rodė tau duris..

Nedaug ką matė tavo akys -
Gan senas vis dėlto..
Skaičiuot mokėjai-kortų akys
Išmokė tave to.

Nedaug tu skirtumo matei
Tarp žmogaus ir tarp vilko..
Nemat' ir tie, kurie vėliau
Tave, jau šaltą, vilko.

Kai būsiu didelė mergaitė, apie jį parašysiu apysaką. Dabar dar nesijaučiu pakankamai kompeten..ten..tinga.

Vau, žodžių žaismas valdo! Paskutinį stulpelį gal galima būtų kiek pagražinti, kai ritmas būtų sklandesnis, bet esmė, mintis patiko 😉 .

Mhm, labai neblogai atrodo; reik manyt, toliau dar neblogiau atrodys.

Dedam. Kapojam. Lakam. Dėliojam.
Spjaudom ir gaudom. Valgom, kas duota.
Žadam ir kandam. Ranką? Gal koją?
Ne, mes meluojam. Kiek? Mes meluojam.

Tyliai uždūsta. Kam? Kad nutiltų.
Tyliai pratrūksta. Kur? Ten, už tiltų.
Tyliai nutyla. Tyli ir žyla.
Kas? Nežinau aš. Jis neprabyla.

Duoda. Pasiima. Ima. Ir kanda.
Man tu meluoji? Aš? Ne, mieloji.


First it giveth, then take it away

Yay, tamystos gliukavonės stačiai sužavėjo mano kuklią personą...

*spaudžiam leteną ir įteikiam porą kg arbatinių cukruotų rožių*

Man atrodo, pagal šitą galima sukurti nerealią dainą. Taip ir skamba galvoj, kai skaitai...

Atsiprašau už neleistinas mintis: vos wood pasakė apie dainą, pagalvojau apie G&G sindikatą

ne,ne!taigi cia vel bardiska muzika... kazkas pan. i Smorigino "Vakaras-Ziema". Linksma,energinga,prikimusi,jauki.

Ačiū, ačiū

*
Aš nekuriu.
Gyvenime žaidžiu
Vien žodžiais. Žodžiais?
Žodžiais! Žodžiais...
Kiauran iš tuščio vis pilu pilu...
Aš nekuriu - gyvenimu žaidžiu.

Ir nerašau.
Raides dėlioju
Vis kaip papuola - kaip gražiau.
Ir nesvarbu, už tai kad gausiu kuolą -
Aš nerašau. Sakau tai, ką manau.

Aš nedainuoju,
nes dainuot nemoku.
O jei mokėčiau net, tai kas iš to?
Aš nekuriu. Ir nerašau. Ir nedainuoju.
Grybauti mėgstu aš labiau


[Me, Myself ant I]

Paprastai nepakartojama Atrodo, nėra nei romantiškas ar dar koks nors standartinis eilėraštukas... Man labiausiai užkliuvo paskutinė eilutė Cormare nekenčia grybų