Vakar svarbi diena man buvo - gavau brandos atestatą. Pirmas įspūdis - dieve mano, kaip salėj karšta, oro visai nėr, greičiau viskas praeitų (ir čia man - su šviesia suknele, ką turėjo iškęst vaikinai su kostiumais ir kaklaraiščiais neįsivaizduoju).
Antras įspūdis - baisiai malonu, kai "statistinėj" daly prie kiekvieno laikyto egzamino minėjo mano pavardę ir kai pačiai pirmai įteikė atestatą (paaiškėjo, kad geriausiai iš visos laidos mokyklą baigiau). Niekada nebuvau aktyvistė ar šiaip populiari, tai ta viena minutė šlovės saldi labai buvo

Nekalbant jau nutikimą raštinėj, kai prieš ceremoniją pasirašyt nuėjau (direktorė įlekia į kabinetą: žiūrėkit, koks atestatas vaiko! aš: čia mano

).
Trečias įspūdis - pavydas tėvams, kad jie turėjo normalias išleistuves - mūsų nei mokykla, nei klasė nieko nesuorganizavo (nes vargu ar ekspromtu sugalvotą pusės klasės pasisėdėjimą "Bernelių užeigoj" galima suorganizavimu pavadint). Gaila.
O dabar prašau atleiskit už begėdišką savigyrą, tiesiog reikia kažkur dar nuo vakar užsilikusias emocijas išliet

.
Kur dabar žirgas ir raitelis? Kur dabar karo ragas?
Kur grandininiai šarvai ir šalmas, besiplaikstantys šviesūs plaukai?
Kur yra rankos, laikančios arfas ir žėruojanti raudona ugnis?
Kur pavasaris ir rudens derlius ir, ir aukšti javai?
Viskas pranyko kaip vėjas pievoje, kaip lietus, nuprausęs kalnus...