Smith of Wootton Major

Apie pačią pasaką nesakau nieko. Greitai patys galėsit ją paskaityti, tada bus galima ir komentuot.

Prieš pradedant kapstytis su pačiu tekstu (o jis šiek tiek sudėtingesnis versti nei Niekelis, ir ilgesnis), reiktų nuspręsti, kaip versti tikrinius daiktavardžius ir visokias sąvokas.
Štai ką išrinkau:
Wootton Major - Didysis Vutonas atrodytų tinkamiausias pasirinkimas. Tikrai nežinau, kokia yra "woot" kilmė, o įvedus "wootton" į google paaiškėja, jog tos tikrinis daiktavardis ne naujiena (kažkokia aukštoji mokykla yra). Šiaip, ir galūnė -ton čia irgi ne iš dangaus, juk tas pats yra ir pvz. Brighton.
Wootton Minor - na, jei jau Didysis Vutonas, tai ir Mažasis Vutonas.
Master Cook - Vyriausias Virėjas. Man iškilmingiau skamba "Didysis Virėjas", bet tekste "Vyriausias" labiau tinka, nesipainioja su "Didysis Tortas".
Great Hall - Didžioji Salė?
Twenty-four Feast - Dvidešimt-keturių Puota.
Apprentice vs. Prentice. Pirmasis vardas apstraktesnis, o antruoju konkretų mokinį vadino. Kaip juos atskirti? Manau, kad galėtų būti Apprentice - Pameistrys ir Prentice - Mokinys. O gal, gal išliktų panašus skiemenų žaismas, Pameistrys ir Meistrys? Man pirmesnis variantas geriau atrodo. Nes nėra tokio žodžio "meistrys"
Nokes - žmogaus vardas. Jeigu laikomės tokios pat strategijos kaip su Vutonu, išeis Nouksas.
Easton - jeigu jau Vutonas, tai belieka Ystonas :shock:

Na, o tada prasideda painiava su fairy, fay ir Faery.
fay-star - stebuklinga žvaigždė? pasakų žvaigždė? fėjų žvaigždė? žvaigždė-fėja? :shock: Aš linkusi į pirmą variantą. Tuomet tokį sakinį kaip "it is fay" būtų galima versti "tai stebuklas". Mano žodynas apie šitą žodį nelabai ką naudingo rašo.
Faery - Pasakų šalis? o gal tiesiog Pasaka?
Fairy Queen - Pasakų karalienė? Nežinau, ar čia tiktų naudoti žodį "fėja".

Galbūt beverčiant šiek tiek aiškiau pasidarys, bet jeigu kas dabar pakomentuotų tai, ką čia surašiau, būtų neblogai.

Elfhild rašė: Apprentice vs. Prentice. Pirmasis vardas apstraktesnis, o antruoju konkretų mokinį vadino. Kaip juos atskirti? Manau, kad galėtų būti Apprentice - Pameistrys ir Prentice - Mokinys. O gal, gal išliktų panašus skiemenų žaismas, Pameistrys ir Meistrys? Man pirmesnis variantas geriau atrodo. Nes nėra tokio žodžio "meistrys"

Žodžio 'Prentice' anglų kalboje nėra lygiai taip pat (jei ne dar labiau), kaip ir lietuvių kalboje žodžio 'Meistrys'. Tas variantas (su Meistriu) man visai patinka.

Apie fėjas - man atrodo, kad 'fairy' versti į 'fėją' visai galima, nes fairy būtent yra mitologinė pasakinė būtybė.

Laiqua, ar esi tikras dėl "prentice" nebuvimo?

Su tom fėjom. Žvaigždė tebūnie stebuklinga. O kiti atvejai... Šiaip jeigu norėtumėm pabrėžti sąsajas su anglosaksais, reikia verst fėjos. Jeigu ne - pasakos. Pasakos skambės geriau. Beje, tuoj grįšiu ir pataisius įmesiu nuorodą į straipsnį, kuris galėtų paformuot požiūrį į koncepcijas (Indrajai jau siunčiau).

TAISA:
http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3 ... st_id=6874

Del 'prentice'. Tokio žodžio nėra OED, o žodžio 'meistrys' nėra DLKŽ. Taigi, šių žodžių vienodai nėra atitinkamose kalbose, taigi versti visai būtų galima. Beveik neabejoju, kad kokiame nors Lietuvos užkampyje (o gal net ir ne užkampyje) vartojamas žodis 'meistrys', kaip ir kuriame nors angliškame dialekte - 'prentice'

Nors OED ir yra patikimas šaltinis, negaliu nepastebėti, jog manasis visai geras anglų-lietuvių žodynas, išleistas 1978 (na gerai, atgyvena), rašo:

prentice ['prentis] n pasen. pameistrys; a ~ hand a) negrabi ranka; b) nevykęs, prastas bandymas (padaryti ką).

Taip kad žodis pasenęs, bet neišgalvotas. Bet tebūnie Meistrys, man jis irgi neblogai skamba.

Starlin, ačiū už nuorodą, paskaitysiu. Bet kadangi visa painiava su "fairy" prasideda tik tekstui gerokai įsibėgėjus, koncepciją bus galima galutinai suformuluoti pakeliui, o dabar jau pradedu tekstą spausdinti (tuoj, po pusvalanduko, suvesiu gabalėlį į kompiuterį ir įkelsiu čia).

TAISA: čia tokia tarsi įžanga. Atrodo nedaug, bet iš tikrųjų beveik pusantro puslapio

<center>Kalvis iš Didžiojo Vutono</center>

Kartą, ne taip seniai tiems, kurių ilga atmintis, ir ne taip toli tiems, kurių ilgos kojos, buvo kaimas. Vadino jį Didžiuoju Vutonu, nes buvo didesnis už Mažąjį Vutoną, gyvavusį už kelių mylių giliai medžių tankmėje. Tačiau jis nebuvo labai didelis, nors tuo metu klestėjo ir ten gyveno nemažai žmonių: gerų, blogų ir vidutinių, kaip visada.
Tai buvo savotiškai įžymus kaimas, apylinkėse pagarsėjęs įvairių sričių amatininkų meistriškumu, o labiausiai savo kulinarija. Jis turėjo didelę Virtuvę, priklausiusią Kaimo Tarybai, o Vyriausias Virėjas buvo svarbi asmenybė. Virėjo Namas ir Virtuvė šliejosi prie Didžiosios Salės – didžiausio, seniausio toje vietovėje ir gražiausio pastato. Ji buvo pastatyta iš puikių akmenų ir ąžuolų ir gerai prižiūrima, nors jau nebebuvo nudažyta ir paauksuota taip, kaip kadaise. Salėje kaimo gyventojai rengė susirinkimus, diskusijas, visuotines šventes ir giminių susitikimus. Taigi Virėjas buvo vis užsiėmęs, nes per visus šiuos įvykius turėjo parengti tinkamų vaišių. Šventėms, kurių per metus įvykdavo daugybė, tinkamomis laikytos gausios ir turtingos vaišės.
Buvo viena šventė, kurios visi laukė, nes žiemą ji būdavo vienintelė. Ji tęsdavosi savaitę ir paskutinę jos dieną, per saulėlydį, įvykdavo linksmybės, vadintos Gerų Vaikų Puota, į kurią nedaugelis būdavo pakviesti. Be abejonės, kai kurie, nusipelnę kvietimo, būdavo pražiopsoti, o kiti, kvietimo neverti, jį gaudavo per klaidą; nes taip jau nutinka, kad ir kaip rūpestingai tokius dalykus stengtųsi paruošti. Šiaip ar taip, į Dvidešimt-keturių Puotą koks nors vaikas patekdavo dažniausiai tik dėl savo gimtadienio, nes ši puota įvykdavo vos kartą per dvidešimt ketverius metus ir į ją pakviesdavo tik dvidešimt keturis vaikus. Šia proga iš Vyriausio Virėjo tikėtasi didžiausių pastangų, o pagal paprotį greta daugybės kitų gėrybių jis turėdavo iškepti ir Didįjį Tortą. Pagal šio puikumą (arba ne) labiausiai atsimindavo Virėjo vardą, nes Vyriausias Virėjas retai, jei išvis kada, gyvendavo pakankamai ilgai, kad iškeptų antrą Didįjį Tortą.

TAISA: dar...

Tačiau vieną kartą visų nuostabai, nes to dar niekuomet nebuvo nutikę, Vyriausias Virėjas staiga pranešė, jog jam reikia atostogų, ir iškeliavo nežinia kur; o kai po kelių mėnesių grįžo, atrodė gana pasikeitęs. Anksčiau jis buvo malonus žmogus, mėgęs matyti, kad kitiems linksma, bet pats rimtas ir nekalbus. Dabar jis tapo linksmesnis ir dažnai kalbėjo ar darė pačius juokingiausius dalykus, o per šventes pats dainavo džiugias dainas, ko iš Vyriausių Virėjų niekas nesitikėjo. Be to, su savimi parsivedė Pameistrį, o tai Kaimą pritrenkė.
Vyriausiam Virėjui turėti Pameistrį buvo įprasta. Vyriausiasis pasirinkdavo jį savu laiku ir išmokydavo visko, ką galėdavo; abiems senstant, pameistrys perimdavo vis daugiau svarbaus darbo, kad Vyriausiajam mirus arba išėjus į pensiją jis jau būtų pasiruošęs užimti jo vietą ir tapti Vyriausiu Virėju vietoj ankstesniojo. Tačiau šis Vyriausiasis pameistrio niekada neišsirinko. Jis vis kartojo: „Dar yra laiko” arba „Aš budrus ir pasirinksiu, kai rasiu sau tinkamą”. Bet dabar su savimi jis parsivedė vos berniuką, ir ne iš kaimo kilusį. Jis buvo lankstesnis ir greitesnis nei Vutono jaunuoliai, saldžiakalbis ir labai mandagus, bet juokingai jaunas tokiam darbui – iš pažiūros vos paauglys. Vis tik pasirinkti mokinį buvo Vyriausio Virėjo reikalas ir niekas neturėjo teisės į jį kištis; taigi berniukas pasiliko ir apsistojo Virėjo Name, kol pakankamai užaugo, kad susirastų nuosavą būstą. Netrukus žmonės priprato jį matyti ir jis net susirado keletą draugų. Pastarieji ir Virėjas vadino jį Alfu, bet visiems kitiems jis tebuvo Meistrys.

Laiqua, OED nėra vienintelis ir neklystantis. Štai virtualus websteris Prentice duoda kaip paprasčiausią Apprentice trumpesnį variantą.

Esu linkusi fairy versti per sąsajas su pasakomis.


Šiek tiek kritikos. Kaip visada {} reiškia Starlin, o Elfhild priskirsim <>.

Elfhild rašė:Kartą, ne taip seniai tiems, kurių ilga atmintis, ir ne taip toli tiems, kurių ilgos kojos, buvo kaimas.

{Kartą buvo kaimas - ne taip seniai tiems, kurių ilga atmintis, ir ne itin toli tiems, kurių ilgos kojos.} Kažkaip reiktų perfrazuot šitą sakinį.

Tačiau jis nebuvo labai didelis, nors tuo metu klestėjo ir ten gyveno nemažai žmonių: gerų, blogų ir vidutinių, kaip visada.

<Tačiau jis nebuvo labai didelis> - reik pagalvoti, kaip perfrazuoti, kad gražiau jungtųsi su anksčiau einančiu sakiniu.

{gerų, blogų ir vidutinių - kaip visada.} arba {kaip visada tiek gerų, tiek blogų, tiek vidutinių.}

Jis turėjo didelę Virtuvę, priklausiusią Kaimo Tarybai, o Vyriausias Virėjas buvo svarbi asmenybė.

Gal vis tik {Vyriausiasis Virėjas}.
Gal būt ne <jis turėjo> o {Čia buvo} ar panašiai. "Turėjo" kai kada gali būti pavojinga kalkė iš anglų kalbos (atsiprašau, komentuoju be originalo po ranka). Bet tuomet reik pamąstyti apie antrąją sakinio dalį, kad neatsirastų du "buvo".

Ji buvo pastatyta iš puikių akmenų ir ąžuolų ir gerai prižiūrima, nors jau nebebuvo nudažyta ir paauksuota taip, kaip kadaise.

{iš puikių akmenų bei ąžuolų}

Taigi Virėjas buvo vis užsiėmęs, nes per visus šiuos įvykius turėjo parengti tinkamų vaišių.

<per visus šiuos įvykius> Perfrazuoti?

Ji tęsdavosi savaitę ir paskutinę jos dieną, per saulėlydį, įvykdavo linksmybės, vadintos Gerų Vaikų Puota, į kurią nedaugelis būdavo pakviesti.

{o paskutinę jos dieną, saulei leidžiantis,}
<įvykdavo linksmybės> gan griozdiška.

Be abejonės, kai kurie, nusipelnę kvietimo, būdavo pražiopsoti, o kiti, kvietimo neverti, jį gaudavo per klaidą;

<būdavo pražiopsoti> {būdavo pražiopsomi} ?

nes taip jau nutinka, kad ir kaip rūpestingai tokius dalykus stengtųsi paruošti.

Tiktų čia angliškas žodis "awkward".

Anksčiau jis buvo malonus žmogus, mėgęs matyti, kad kitiems linksma, bet pats rimtas ir nekalbus.

{kitų linksmybę} ?

Dabar jis tapo linksmesnis ir dažnai kalbėjo ar darė pačius juokingiausius dalykus, o per šventes pats dainavo džiugias dainas, ko iš Vyriausių Virėjų niekas nesitikėjo.

Tiktų būtasis dažninis laikas.

Tačiau šis Vyriausiasis pameistrio niekada neišsirinko.

Irgi kalkiškai skamba.

Bet dabar su savimi jis parsivedė vos berniuką, ir ne iš kaimo kilusį.

Indraja, kaip tau šita inversija?

Kartą buvo kaimas - ne taip seniai tiems, kurių ilga atmintis, ir ne itin toli tiems, kurių ilgos kojos. (visaip varčiau tą sakinį, bet šitas variantas atrodo geriausias) Vadino jį Didžiuoju Vutonu, nes buvo didesnis už Mažąjį Vutoną, gyvavusį už kelių mylių giliai medžių tankmėje. Labai didelis jis vis tik nebuvo, nors tuo metu klestėjo ir ten gyveno nemažai žmonių: kaip visada tiek gerų, tiek blogų, tiek vidutinių.
Tai buvo savotiškai įžymus kaimas, apylinkėse pagarsėjęs įvairių sričių amatininkų meistriškumu, o labiausiai savo kulinarija. Čia buvo didelė Virtuvė, priklausiusi Kaimo Tarybai, o Vyriausiasis Virėjas laikytas svarbia asmenybe. Virėjo Namas ir Virtuvė šliejosi prie Didžiosios Salės – didžiausio, seniausio toje vietovėje ir gražiausio pastato. Ji buvo pastatyta iš puikių akmenų bei ąžuolų ir gerai prižiūrima, nors jau nebebuvo nudažyta ir paauksuota taip, kaip kadaise. Salėje kaimo gyventojai rengė susirinkimus, diskusijas, visuotines šventes ir giminių susitikimus. Taigi Virėjas buvo vis užsiėmęs, nes visomis šiomis progomis turėjo parengti tinkamų vaišių. Šventėms, kurių per metus įvykdavo daugybė, tinkamomis laikytos gausios ir turtingos vaišės.
Buvo viena šventė, kurios visi laukė, nes žiemą ji būdavo vienintelė. Ji tęsdavosi savaitę, o paskutinę jos dieną, saulei leidžiantis, įvykdavo linksmybės, vadintos Gerų Vaikų Puota, į kurią nedaugelis būdavo pakviesti. Be abejonės, kai kurie, nusipelnę kvietimo, būdavo pražiopsomi, o kiti, kvietimo neverti, jį gaudavo per klaidą; nes taip jau pasaulyje nutinka, kad ir kaip rūpestingai už tokius reikalus atsakingi žmonės juos ruoštų.
<...>
Anksčiau jis buvo malonus žmogus, mėgęs matyti kitų linksmybę, bet pats rimtas ir nekalbus. Dabar jis tapo linksmesnis ir dažnai kalbėdavo ar darydavo pačius juokingiausius dalykus, o per šventes pats dainuodavo džiugias dainas, ko iš Vyriausių Virėjų niekas nesitikėjo.
<...>
Tačiau šis Virėjas pameistrio taip ir neišsirinko.

Kaip dabar?

Sveikintina *ištiesia ranką paspaudimui*

Gerai, sakykim, su tais pataisymais būtų alfa versija. Vėliau reikė skaityti ištisai ir taisyti dar kartą. Tik mažytis kabliukas: ko iš Vyriausių Virėjų niekas nesitikėjo. - čia irgi pataisyti į Vyriausiųjų.

Dar dėl tos painiavos. Siūlau taip:

fay-star - stebuklinga žvaigždė
Faery - Pasakų šalis
Fairy Queen - fėjų karalienė.
Jeigu yra žodis "fairy" atskirai, jį versti "fėja". Pasakų karalienė gali būt nereikalinga aliuzija į pasakininkę.

Aha, gerai, kad su Vyriausiuoju priminei. Radau dar kelis paliktus.

Jau priėjau prie visų fairy, maždaug tokią sistemą ir naudoju, bet vienoje vietoje "fairy" norėjosi versti "pasakos". Štai:
'That will make it pretty and fairylike,' he thought. Fairies and sweets were two of the very few notions he had about the tastes of children.
Gana ilgai sukau galvą, kaip tinkamai sudėlioti tą sakinį. Geriau nesugalvojau, tik taip:
„Taip tortas atrodys gražus ir pasakiškas”, - Virėjas manė. Pasakos ir saldumynai buvo dalis jo labai menko supratimo apie vaikų pomėgius.
Nes nemanau, kad tortas gali atrodyti "fėjiškas" (apskritai "fairylike" visur verčiu "pasakiškas"), o jeigu jau tortas pasakiškas, tai ir kitame sakinyje norėtųsi panašios šaknies žodžio, tuo labiau, kad ten "fairies" man skamba gana bendrąja prasme, ne siaurąja "fėjos".

fay verčiu "stebuklas", nors tokio vertimo žodynas neduoda. Apie žvaigždę sako: "It is fay", o žvaigždės fėja nesinori vadinti

TAISA. Nauja porcija. Jeigu kas nors paskaitytų dar ir į originalą žiūrėdamas, būtų labai į naudą. Kai kur buvo neaiškumų.

________________________________tęsinys_________________________________

Kita staigmena nutiko vos po trejų metų. Vieną pavasario rytą Vyriausias Virėjas nusiėmė savo aukštą baltą kepurę, sulankstė švarias prijuostes, pakabino savo baltąjį apsiaustą, pasiėmė tvirtą uosinę lazdą bei mažą krepšelį ir išvyko. Atsisveikino su pameistriu. Aplink nebuvo nei gyvos dvasios.
- Iki pasimatymo, Alfai, - jis pasakė. – Palieku tave čia tvarkytis, kaip sugebi, o sugebi visuomet puikiai. Manau, reikalai susiklostys gerai. Jei kada vėl susitiksime, tikiuosi, kad viską papasakosi. Pasakyk jiems, kad iškeliavau dar vienų atostogų, bet šį kartą atgal negrįšiu.
Kai Meistrys perdavė šiuos žodžius į Virtuvę atėjusiems žmonėms, kaime visi subruzdo.
- Šitaip pasielgti! – jie stebėjosi. – Ir nei perspėjo, nei atsisveikino! Ką mes darysime be Vyriausiojo Virėjo? Jis nepaliko nieko, kas galėtų užimti jo vietą.
Visuose tuose pokalbiuose niekam nė nekilo mintis Virėju paskirti jaunąjį Meistrį. Jis jau šiek tiek paaugo bet vis dar atrodė kaip berniukas, o tarnavo tik trejus metus.
Galų gale, neturėdami geresnio pasirinkimo, Virėju jie paskyrė kaimo vyrą, kuris tam tikrose ribose gaminti maistą mokėjo pakankamai gerai. Dar būdamas jaunesnis jis padėdavo Vyriausiajam sunkesnėmis dienomis, bet Virėjas niekada jo nemėgo ir nenorėjo priimti pameistriu. Dabar jis buvo rimtas vyras: turėjo žmoną bei vaikų ir nesišvaistė pinigais.
- Šiaip ar taip, jis neišvyks neįspėjęs, - kalbėjo žmonės, - o prastas maistas geriau negu jokio. Iki kito Didžiojo Torto liko septyneri metai – iki to laiko jis turėtų pakankamai įgusti.
Nouksui (toks buvo jo vardas) šitaip susiklostę įvykiai patiko. Jis visuomet svajojo tapti Vyriausiuoju Virėju ir niekada neabejojo, kad sugebėtų. Kartais, kai Virtuvėje likdavo vienas, užsidėdavo aukštąją baltąją kepurę, pažvelgdavo į savo atvaizdą išblizgintoje keptuvėje ir kalbėdavo: „Laba diena, Vyriausiasis. Ši kepurė Jums puikiausiai tinka, galbūt ją Jums ir pasiuvo. Tikiuosi, Jums gerai sekasi”.

Sekėsi gana gerai, nes jau pradėjęs dirbti Nouksas stengėsi, kaip mokėjo, be to, jam pagelbėti galėjo Meistrys. Tiesą sakant, slapčia stebėdamas pameistrį Nouksas iš jo daug išmoko, nors to niekada nepripažino. O Dvidešimt-keturių Puota artėjo ir Nouksui reikėjo galvoti apie Didįjį Tortą. Slapta jis dėl to jaudinosi, nes, nors po septynerių metų treniravimosi jau galėjo pagaminti valgomų tortų ir pyragaičių kasdienėms reikmėms, žinojo, kad jo Didžiojo Torto visi laus nekantraudami ir kepinys turės įtikti griežtų vertintojų skoniui. Ne tik vaikų. Tiems, kurie ateidavo padėti šventėje, iš tų pačių sudėtinių dalių reikėdavo iškepti mažesnį tortą. Be to, visi tikėdavosi, kad Didysis Tortas bus kuo nors naujas ir stebinantis, bet ne paprasčiausia ankstesnio Torto kopija.
Nouksas įsivaizdavo, kad jo Didysis Tortas turėtų būti labai saldus ir riebus, ir nusprendė visą padengti cukraus glajumi (Meistrys buvo įgudęs jį gaminti). „Taip tortas atrodys gražus ir pasakiškas”, - Virėjas manė. Pasakos ir saldumynai – dalis jo labai menko supratimo apie vaikų pomėgius. Iš pasakų, jo manymu, išaugama, o saldumynus jis vis dar labai mėgo. „A, pasakiškumas man sukelia minčių”, - Nouksas svarstė ir taip sugalvojo Torto viduryje, ant viršūnės, pritvirtinti baltai aprengtą lėlę, rankoje laikančią mažytę burtų lazdelę su blizgančia žvaigžde gale, o aplink jos kojas rožiniu glajumi užrašyti: „Fėjų Karalienė”.
Tačiau pradėjęs ruoštis torto kepimui suprato, kad tik miglotai prisiminė, iš ko turėtų būti Torto vidus; taigi jis pavartė ankstesnių virėjų paliktas senas receptų knygas. Jos Nouksą glumino, net kai jis sugebėjo suprasti rašyseną, nes čia buvo minimi daugybė jam negirdėtų ingredientų ir nemažai tokių, kuriuos jis buvo pamiršęs ir dabar nebeturėjo laiko įsigyti; tačiau jis pamanė, kad galėtų išbandyti vieną kitą knygose minimą prieskonį. Pasikasęs galvą, prisiminė seną juodą kelių skirtingų skyrių dėžę, kurioje buvęs Virėjas kadaise saugojo prieskonius ir kitus daiktelius specialiems tortams. Nuo tada, kai tapo Virėju, Nouksas į tą dėžę nė karto nežvilgtelėjo, bet paieškojęs rado ją sandėliuke, ant aukštos lentynos.
Vyriausiasis nukėlė dėžę ir nuo dangčio nupūtė dulkes, bet atidaręs pamatė, kad prieskonių buvo likę labai mažai ir visi buvo sudžiūvę ir supelėję. Tik vieno skyriaus kampe rado mažą žvaigždelę, nedidesnę už vieną mūsų šešių pensų monetą, juodą, tarsi būtų sidabrinė, bet išblukusi.
- Juokinga! – nusistebėjo, pakėlęs žvaigždelę prieš šviesą.
- Ne, nejuokinga! – taip staigiai atsakė balsas iš už nugaros, kad Virėjas pašoko. Tai buvo Meistrio balsas, o jis tokiu tonu su Vyriausiuoju dar niekad nešnekėjo. Tiesą sakant, su Nouksu jis iš vis retai kalbėjo, tik kai Virėjas pirmas į jį kreipėsi. Labai teisinga ir tinkama jaunuoliui, galbūt jis gabus lieti glajų, bet turi dar daug ko išmokti – taip manė Nouksas.
- Ką nori pasakyti, jaunuoli? – paklausė nelabai patenkintas. – Jei tai nejuokinga, tai kas tada?
- Tai stebuklas, - atsakė Meistrys. – Jis iš Pasakų šalies.
Tuomet Virėjas nusikvatojo:
- Gerai jau, gerai, - juokėsi. – Tai beveik tas pats, bet gali ir šitaip vadinti, jei tau patinka. Kada nors užaugsi. O dabar gali toliau išiminėti kauliukus iš razinų. Jei pastebėsi kokių juokingai stebuklingų, pranešk man.
- Ką darysi su žvaigždele, Vyriausiasis? – pasidomėjo Meistrys.
- Savaime suprantama, įkepsiu į Tortą, - paaiškino Virėjas. – Būtent ją, ypač jei tai stebuklas, - sukikeno. – Sakyčiau, pats esi buvęs vaikų šventėse, per kurias į tešlą įmaišo mažų niekučių kaip šis, monetų ir ko tik nori, ir ne taip seniai. Na, mes šiame kaime taip darome – vaikams tai patinka.
- Bet tai ne niekutis, Vyriausiasis, tai stebuklinga žvaigždė, - paprieštaravo Meistrys.
- Jau sakei, - atkirto Virėjas. – Gerai jau, pasakysiu tai vaikams. Jiems tai pasirodys juokinga.
- Nemanau, Vyriausiasis. Bet taip pasielgti bus teisinga, gana teisinga.
- Su kuo, manai, kalbi? – atkirto Nouksas.
Po kiek laiko Tortas buvo pagamintas, iškeptas ir aplietas glaistu – beveik viską atliko Meistrys.
- Kadangi tu taip mėgsti fėjas, leisiu tau padaryti Fėjų Karalienę, - pasakė jam Nouksas.
- Puiku, Vyriausiasis, - Meistrys atsakė. – Padarysiu ją, jei tu užsiėmęs. Bet tu tai sugalvojai, ne aš.
- Tai mano darbas galvoti, ne tavo, - atkirto Nouksas.

Per Puotą Tortas stovėjo ilgojo stalo viduryje, dvidešimt keturių raudonų žvakių rate. Jo viršus kilo kaip nedidelis baltas kalnas, ant kurio šlaitų augo mažyčiai tarsi šerkšnu spindintys medeliai, o viršūnėje tarsi šokanti sniego mergelė ant vienos kojos stovėjo mažytė balta figūrėlė, rankoje laikanti smulkutę burtų lazdelę iš šviesa spindinčio ledo.
Vaikai išplėtę akis žiūrėjo į figūrėlę, o vienas kitas suplojo rankutėmis, džiūgaudamas:
- Kaip gražu ir pasakiška!
Virėją tai džiugino, bet pameistrys atrodė nepatenkintas. Jie abu buvo čia: Vyriausiasis – kad atėjus laikui supjaustytų Tortą, o pameistrys – kad pagaląstų peilį ir paduotų jį Virėjui.
Pagaliau Virėjas paėmė peilį ir žengė prie stalo.
- Pasakysiu jums, mielieji, - prakalbo, - kad po šiuo žavingu glaistu slypi tortas iš daugybės skanumynų, bet taip pat jame įmaišyta daug mažų gražių daiktelių: niekučių, monetėlių ir dar daug ko - o sako, kad toks daiktelis jį radusiam savo gabalėlyje atneša laimę. Torte jų yra dvidešimt keturi, taigi turėtų būti po vieną kiekvienam iš jūsų, jei Fėjų Karalienė bus teisinga. Tačiau ji nevisuomet tokia, ji – klastingas mažas padarėlis. Paklauskit pono Meistrio.
Pameistrys nusisuko ir įdėmiai žvelgė į vaikų veidus.
- Ne! Aš pamiršau, - tęsė Virėjas, - kad šį vakarą jų yra dvidešimt penki. Dar yra mažytė sidabrinė žvaigždelė – pasak pono Meistrio, ji ypatinga ir magiška. Tad būkite atsargūs! Jei ją kąsdami nusilaušite savo mielą priekinį dantuką, magiškoji žvaigždelė jo nepagydys. Nepaisant to, esu tikras, kad ją rasti – ypač didelė laimė.
Tortas buvo geras ir niekas nerado, kuo pasiskųsti, išskyrus tai, kad jis buvo nė kiek ne didesnis, nei reikėjo. Kai jį visą supjaustė, kiekvienam vaikui teko po didelį gabalėlį, bet neliko nė trupinėlio antrai porcijai. Torto gabalėliai netrukus išnyko, o tai šen, tai ten kas nors vis aptikdavo niekutį ar monetą. Kai kurie vaikai rado po vieną, kiti – po du, bet buvo tokių, kurie nerado nieko, nes taip jau sėkmė veikia, net jei ant torto yra lėlė su burtų lazdele. Tačiau baigus valgyti Tortą magiškos žvaigždelės nebuvo nė žymės.
- Dievaži! – stebėjosi Virėjas. – Tuomet ji vis tik nebuvo sidabrinė, tikriausiai ištirpo. O gal ponas Meistrys buvo teisus ir žvaigždelė iš tiesų magiška – ji tiesiog pranyko ir iškeliavo atgal į Pasakų šalį. Visai negražų pokštą iškrėtė, - jis pasišaipė iš Meistrio, bet šis pažvelgė į jį tamsiomis akimis ir nė nešyptelėjo.

Vis dėlto, sidabrinė žvaigždelė iš tiesų buvo stebuklinga – pameistrys apie tokius dalykus neklysdavo. Ogi nutiko štai kas: Puotoje vienas iš berniukų žvaigždelę nurijo to net nepastebėjęs, nors savo gabalėlyje rado ir monetą, kurią atidavė greta sėdėjusiai mažai mergaitei Nelei, - ji atrodė labai nusiminusi, kad savo gabalėlyje nerado nieko, kas neštų sėkmę. Berniukas kartais spėliodavo, kas galėjo iš tikrųjų galėjo nutikti žvaigždelei, bet nežinojo, jog ji pasiliko su juo, pasislėpusi kokiame nors kampelyje, kur jis jos negalėjo pajusti; taip ji ir turėjo elgtis. Ten žvaigždelė ilgai laukė, kol atėjo jai skirta diena.
<center>* * *</center>
___________________________________________
Tos žvaigždelės iš tikrųjų tekste yra - toliau pasakojimas tęsis "po kiek laiko".

Simpatiška pasaka. Ir šviesaus liūdesio yra, ir visgi viskas klostosi gana gerai. Ir ironija saikingai atseikėta.