Žinutė #1
DVYLIKTA PAMOKA: paskutiniai linksniai
Naudininkas, vietininkas, įnagininkas
Liko aptarti tris kvenjos linksnius: naudininką, vietininką ir įnagininką. Tuomet mokėsit visą linksnių lentelę… kurią patarčiau pasidaryti, nes visa tai gana painu. Bandant rašyti ką nors kvenjiškai labai patogu po ranka turėti nedidelę lentelę su kiekvieno linksnio galūnėm vienaskaitoje, daugiskaitoje ir dviskaitoje. Jei reikia, galiu atsiųsti savo lentelę, kurią pasidariau rašydama pamokas – tik mestelkit AŽ. Netobula ji, be vis kažkas.
Naudininkas
Kam?
Sudarymas:
~ Vienaskaitoje pridedama galūnė –n (Elda --> Eldan). Jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, prieš naudininko galūnę bus įterpiamas balsis –e-, pvz. atar + -n --> ataren “tėvui”, taip pat nís (niss-) + -n --> nissen “moteriai”.
~ Daugiskaitoje galūnė –in pridedama prie daiktavardžio vienaskaitos (Elda --> Eldain). Jei daiktavardis baigiasi –i, jo daugiskaitos naudininkas [turbūt] sutaps su vienaskaitos naudininku ir juos atskirti reikės pagal kontekstą: tári + -n --> tárin “karalienei” ir tári + -in --> tárin “karalienėms”.
~ Dviskaitos naudininkas sudaromas prie daiktavardžio vienaskaitos pridedant galūnę –nt, jei tas daiktavardis normaliai sudaro dviskaitą galūne –t (cirya -> ciryant “dviems laivams”). Jeigu paprastai sudaro dviskaitą galūne –u, tuomet galbūt prie pačios dviskaitos pridedama –n (alda -> aldu -> ?aldun “dviems medžiams”), tačiau šis atvejis miglotas.
Beje, dviskaitos naudininkas - bene vienintelis žinomas atvejis kvenjoje, kai žodis baigiasi dviem priebalsiais. Šiaip kvenjos fonetika to neleidžia.
Sakinių su papildiniu, išreikštu naudininku, pavyzdžiai:
i nér antuva i parma Eldan “vyras duos knygą elfui”
carnelyes i Naucon “Jūs padarėte tai dvarfui”
Papildinio vietą sakinyje galima keisti laisvai ir taip įvairiai pabrėžti vieną ar kitą sakinio prasmę. Palyginkite:
Eldan i nér antuva i parma “elfui [būtent jam] vyras duos knygą”
i nér antuva i parma Eldan “vyras duos knygą elfui”
i nér antuva Eldan i parma “vyras elfui duos knygą” (čia turbūt gali būti pabrėžta tiek vyras, tiek elfui, priklausomai nuo situacijos).
Vietininkas
Kur?
Kvenjoje yra prielinksnių, kuriais galima išreikšti vietą ar kryptį: jau minėtas mir bei minna “į” (į vidų), taip pat vietą žymintis mi, kuris atitinka anglišką “in”. Jei po mi eina daiktavardis su žymimuoju artikeliu I, šios “i” susilieja į vieną ilgą: mí. Pvz., Namárië yra frazė mí oromardi “aukštosiose salėse” (mi+i+oromardi).
Tačiau “į” kvenjoje neretai pasakoma alatyvo linksniu; lygiai taip pat vietoj mi galima vartoti vietininką, kurio funkcija daugiau ar mažiau tokia pati kaip lietuvių kalboje.
Sudarymas
~ Vienaskaitoje daiktavardis gauna galūnę –ssë (sambë + -ssë --> sambessë “kambaryje”).
~ Daugiskaitoje prie vienaskaitos vardininko pridedam galūnę –ssen (sambë + -ssen --> sambessen “kambariuose”, plg. su kilmininku ir abliatyvu – jie irgi daugiskaitoje gauna -n).
~ Yra ne viena teorija, kaip elgtis, jei paskutinis daiktavardžio garsas yra priebalsis. Mes naudosim paprasčiausią sistemą (
): jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, prieš vietininko galūnę vienaskaitoje reikia įterpti –e- (elen + -e- + -ssë --> elenessë), o daugiskaitoje –i- (elenissen).
~ Dviskaitoje vietoj pimosios s atsiranda t: pridedama galūnė –tsë (sambë + -tsë --> sambetsë “dviejuose kambariuose” arba šiuolaikiškiau “dviejų kambarių bute” ). Kaip visada neaišku, ką daryti su daiktavardžiais, kurių dviskaita sudaroma su –u. Galima galūnę –ssë pridėti prie to daiktavardžio dviskaitos: alda --> aldu --> aldussë. Bet tai tik spėjimas.
Reikšminės ypatybės
~ Galūnė –ssë ne visada yra griežtai vietininko galūnė, bet pasitaiko ir kitokiuose žodžiuose. Pavyzdžiui, alassë reiškia tiesiog “džiaugsmas”. Caimassë gali būti žodžio caima “lova” vietininkas, tačiau taip pat tai reiškia “gulėjimas lovoj” ir net “liga, negalavimas”.
~ Jei jau kalbam apie lovas… Alatyvo šalutinė reikšmė yra “ant”, todėl “guliu lovoje/ant lovos” galėtų būti ir caitan caimassë, ir caitan caimanna – reikšmė praktiškai nepakinta (turbūt jau pastebėjot, kad aiškių ir neginčijamų ribų linksnių vartojime nėra). Kita vertus, skirtumas tarp pvz. coassë ir coanna didelis.
Įnagininkas
Kuo? Kaip?
Sudarymas
Dažniausiai sudaryti įnagininką labai lengva, jei tik moki sudaryti naudininką. Užtenka prie daiktavardžio naudininko formos pridėti galūnę –en. Šitaip išeina tokios galūnės:
~ Vienaskaitoje –nen;
~ Daugiskaitoje –inen;
~ Dviskaitoje –nten.
Painioji dalis
Su daiktavardžiais, kurie baigiasi priebalsiu, gana painu. Teks prisiminti kvenjos fonetiką.
Priebalsių junginiai rn, mn, nn kvenjoje leistini, todėl kai kurie daiktavardžiuose su priebalsiu gale elgsis įprastai: olos “sapnas” kintantis kamienas yra olor-, todėl olor- + -nen --> olornen, talan “grindys” --> talam- + -nen --> talamnen, elen + -nen --> elennen.
Toliau darosi painiau. Jei daiktavardis baigiasi –l, pvz. estel “viltis, pasitikėjimas”, įnagininkas pagal standartinę formulę išeitų **estelnen. Kvenjos fonetikai svetimas junginys ln ir daug kur jis linkęs virsti ld, todėl galbūt estel įnagininkas yra ?estelden. Situacija šiek tiek kitokia, jei paskutinis priebalsis –t. Imkime žodį nat: **natnen kvenjoje tikrai neegzistuos, nes junginys tn fonetiškai neįmanomas. Taigi galime pabandyti sukeisti tuos priebalsius vietomis ir išeis visai įmanomas ?nanten. Arba galime įterpti –e- ir turėsim natenen.
Kas kita, jei daiktavardis baigiasi dviem priebalsiais (greičiausiai tai bus kintantis žodžio kamienas, nes juk šiaip žodžiai kvenjoje dviem priebalsiais nesibaigia). Tokiu atveju visada reiktų paprasčiausiai įterpti –e-. Pvz. nís --> niss- + -e- + -nen --> nissenen, nes baigiasi dviem ss.
Pridėjus –nen prie daiktavardžio, kuris baigiasi –ië, greičiausiai reikėtų pailginti e ir gautume –iénen. Plg. šią ypatybę su savybiniu linksniu. Taigi tyalië “žaidimas” įnagininkas bus tyaliénen (o savybinis linksnis – tyaliéva).
Daugiskaitoje derėtų atkreipti dėmesį į daiktavardžius, kurie baigiasi –ë arba -i. Tuomet pridėjus –inen dvi balsės e ir i arba i ir i susilies į vieną ilgą –í-, pvz. lassë + -inen --> lassínen, tári + -inen -> tárínen. Jeigu baigiasi kitokia balse, niekas nesusilies ir turėsime dvibalsį (ai, oi ir pan.).
Dviskaitoje su –u bandykime prie daiktavardžio dviskaitos pridėti galūnę –nen ir tikėkimės, jog Tolkienas tam nebūtų prieštaravęs: alda --> aldu --> aldunen.
Reikšmė
Kvenjos įnagininkas daugiau ar mažiau atitinka lietuvišką įnagininką. Tačiau Tolkienas ir šį linksnį yra pavartojęs abstraktesnėse situacijose, kur lietuvis įnagininko turbūt nevartotų. Pvz. pirmoji Namárië eilutė: Ai! Laurië lantar lassi súrinen, pažodžiui į lietuvių kalbą “Ak! Auksiniai krenta lapai vėju”. Súrinen Tolkienas išvertė “vėjyje” (in the wind), tačiau čia juk aiškiai ne vietininko, o įnagininko linksnis. Šiuo atveju vėjas yra priemonė, “įnagis”, kuriuo nuo medžių metami lapai - vėjas lemia lapų kritimą ir lapai krenta būtent dėl jo kaltės.
Įdomu
Iš tikrųjų be jau aprašytų linksnių kvenjoje galbūt yra ir dar vienas, apie kurį žinoma dar mažiau negu apie tai, kaip elgtis su –u dviskaitomis (o tai jau daug pasako…). Gerokai mažiau. Tolkienas jį paminėjo vos kartą viename laiške (tiesa, ne bet kokiame, o garsiajame laiške Plotz’ui, kuriame gana išsamiai aprašė ir kvenjos gramatiką). To linksnio galūnė vienaskaitoje –s, daugiskaitoje –is. Spėjama, kad tai – sutrumpinta vietininko forma ir vietoj coassë ir coassen galima vartoti coas ir coais. Vis tik žinios apie šį linksnį ypač menkos. Tolkienas net nenurodė jo pavadinimo.
Linksnių apibendrinimas
“---” žymi daiktavardžio pagrindinę formą, t.y. vienaskaitos vardininką (dviskaitos su –u atveju reikia suprasti, kad ta u ne pridedama, o pakeičia galinę balsę – ne **aldau, o aldu. Nors vis tiek žymiu ---u.)
Paryškintos raidės – pridedamos galūnės.
(raidės skliausteliuose) – tai, kas įterpiama, jei daiktavardis baigiasi priebalsiu. Kiekvieno ypatingo atvejo nežymėsiu (ypač įnagininko!), todėl formulės gana apytikslės.
Vardininkas – kas?
Vns. ---
Dgs. ---r / ---i
Dv. ---(e)t / ---u
Kilmininkas – (ko?)
Vns. ---o
Dgs. ---ron / ---ion
Dv. ---to / ---uo
Savybinis linksnis – (kieno?)
Vns. ---va / ---wa
Dgs. ---iva
Dv. ---twa / ---uva
Naudininkas – kam?
Vns. ---(e)n
Dgs. ---in
Dv. ---nt / ---un
Galininkas – ką?
Vns. ---
Dgs. ---r / ---i
Dv. ---(e)t / ---u
Įnagininkas – kuo?
Vns. ---(e)nen
Dgs. ---inen
Dv. ---nten / ---unen
Alatyvas – kurlink?Į kur?
Vns. ---(e)nna
Dgs. ---(i)nnar
Dv. ---nta / ---unna
Abliatyvas – Iš kur?
Vns. ---(e)llo
Dgs. ---(i)llon
Dv. ---lto / ---ullo
Vietininkas – Kur? Kame?
Vns. ---(e)ssë
Dgs. ---(i)ssen
Dv. ---tsë / ---ussë
____________________________________________________________________
Žodynas
Naujų žodžių neužduodu, nes praeitoje pamokoje jų buvo gana daug ir geriau juos pakartoti. Siūlau įsiminti (ir įrašyti į žodyną) tik kelis, minėtus pamokose:
mir, minna “į”
mi - buvimo vietą žymintis prielinksnis (kaip angl. “in”)
atar “tėvas”
caima “lova”
Pratimai
I dalis: kartojimas
Šiek tiek nesunkių pratimų tiek gramatikos, tiek žodyno pakartojimui.
Sudarykite nurodytą žodžio (arba frazės) formą ir parašykite jo reikšmę lietuviškai:
1. Daugiskaitą: anto, hrávë, tië.
2. Dviskaitą: yulma, yondo, hen (hend-).
3. Daugiskaitą: alta, carnë, úmëa.
4. Daugiskaitą: hen ná calima lá elen.
5. Aukščiausią laipsnį: tiuca, saila, rimba, nulda.
6. Esamąjį laiką daugiskaitoje: mat-, mahta-, mapa-.
7. Būtąjį laiką daugiskaitoje: sil-, cen-, farya-, lerya- (atsiminkit ir 11-ą pamoką)
8. Būsimąjį laiką vns.: mer-, nurta-.
9. Aoristą: vns. verya-, tur-, dgs. tul-.
10. Atliktinį laiką: tir-, hilya-, hosta-.
11. Bendratį: caita-, cap-.
II dalis: nauja medžiaga (ypač linksniai)
12. Pasirinkite kokį nors gražų daiktavardį iš tų, kuriuos mokėmės, ir išlinksniuokite jį vienaskaitoje bei daugiskaitoje (dviskaitos nereikia).
Išverskite iš kvenjos į lietuvių:
13. Utúlies Rómello ninquë rocconen.
14. I nér ánë i nissen anna.
15. Anar anta cala Ambaren.
16. Hiruvalvë i harma, ar antuvalves i rasta Naucoin.
17. Nér arwa márë noaron ná saila ar antuva sérë ar alassë i oston.
Išverskite iš lietuvių į kvenją:
18. Merginos sesers brolis* numirė. Merginos brolio sesers* namas dingo, nes gluosnis jį suvalgė. (* - žinau, kad čia sviestas sviestuotas, bet pasipraktikuokit linksnius )
19. Galingasis karys atkeliavo iš Vakarų. Jis apsaugojo miestą. Mieste žuvo storasis karaliaus sūnus. (“storasis karaliaus sūnus” parinkite tokią žodžių tvarką, kad nebūtų dviprasmybių)
20. Kažkas davė kariui didžiulį kardą.
21. Dviejų šalių kariai kausis už dvi tautas (giminingas), ir mes (išskiriamasis) eisime per didžiulę tamsą. Tamsoje rasime šviesą.
Jei kas nors neaišku, geriau klauskit čia pat, gijoje, o ne spėliokit. Ypač jei neaiškumų kyla 18-21 užduotyse – kad nebūtų pernelyg užgrūsta, prie sunkesnių sakinių nerašiau pagalbinių komentarų.
Naudininkas, vietininkas, įnagininkas
Liko aptarti tris kvenjos linksnius: naudininką, vietininką ir įnagininką. Tuomet mokėsit visą linksnių lentelę… kurią patarčiau pasidaryti, nes visa tai gana painu. Bandant rašyti ką nors kvenjiškai labai patogu po ranka turėti nedidelę lentelę su kiekvieno linksnio galūnėm vienaskaitoje, daugiskaitoje ir dviskaitoje. Jei reikia, galiu atsiųsti savo lentelę, kurią pasidariau rašydama pamokas – tik mestelkit AŽ. Netobula ji, be vis kažkas.
Naudininkas
Kam?
Sudarymas:
~ Vienaskaitoje pridedama galūnė –n (Elda --> Eldan). Jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, prieš naudininko galūnę bus įterpiamas balsis –e-, pvz. atar + -n --> ataren “tėvui”, taip pat nís (niss-) + -n --> nissen “moteriai”.
~ Daugiskaitoje galūnė –in pridedama prie daiktavardžio vienaskaitos (Elda --> Eldain). Jei daiktavardis baigiasi –i, jo daugiskaitos naudininkas [turbūt] sutaps su vienaskaitos naudininku ir juos atskirti reikės pagal kontekstą: tári + -n --> tárin “karalienei” ir tári + -in --> tárin “karalienėms”.
~ Dviskaitos naudininkas sudaromas prie daiktavardžio vienaskaitos pridedant galūnę –nt, jei tas daiktavardis normaliai sudaro dviskaitą galūne –t (cirya -> ciryant “dviems laivams”). Jeigu paprastai sudaro dviskaitą galūne –u, tuomet galbūt prie pačios dviskaitos pridedama –n (alda -> aldu -> ?aldun “dviems medžiams”), tačiau šis atvejis miglotas.
Beje, dviskaitos naudininkas - bene vienintelis žinomas atvejis kvenjoje, kai žodis baigiasi dviem priebalsiais. Šiaip kvenjos fonetika to neleidžia.
Sakinių su papildiniu, išreikštu naudininku, pavyzdžiai:
i nér antuva i parma Eldan “vyras duos knygą elfui”
carnelyes i Naucon “Jūs padarėte tai dvarfui”
Papildinio vietą sakinyje galima keisti laisvai ir taip įvairiai pabrėžti vieną ar kitą sakinio prasmę. Palyginkite:
Eldan i nér antuva i parma “elfui [būtent jam] vyras duos knygą”
i nér antuva i parma Eldan “vyras duos knygą elfui”
i nér antuva Eldan i parma “vyras elfui duos knygą” (čia turbūt gali būti pabrėžta tiek vyras, tiek elfui, priklausomai nuo situacijos).
Vietininkas
Kur?
Kvenjoje yra prielinksnių, kuriais galima išreikšti vietą ar kryptį: jau minėtas mir bei minna “į” (į vidų), taip pat vietą žymintis mi, kuris atitinka anglišką “in”. Jei po mi eina daiktavardis su žymimuoju artikeliu I, šios “i” susilieja į vieną ilgą: mí. Pvz., Namárië yra frazė mí oromardi “aukštosiose salėse” (mi+i+oromardi).
Tačiau “į” kvenjoje neretai pasakoma alatyvo linksniu; lygiai taip pat vietoj mi galima vartoti vietininką, kurio funkcija daugiau ar mažiau tokia pati kaip lietuvių kalboje.
Sudarymas
~ Vienaskaitoje daiktavardis gauna galūnę –ssë (sambë + -ssë --> sambessë “kambaryje”).
~ Daugiskaitoje prie vienaskaitos vardininko pridedam galūnę –ssen (sambë + -ssen --> sambessen “kambariuose”, plg. su kilmininku ir abliatyvu – jie irgi daugiskaitoje gauna -n).
~ Yra ne viena teorija, kaip elgtis, jei paskutinis daiktavardžio garsas yra priebalsis. Mes naudosim paprasčiausią sistemą (
): jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, prieš vietininko galūnę vienaskaitoje reikia įterpti –e- (elen + -e- + -ssë --> elenessë), o daugiskaitoje –i- (elenissen).~ Dviskaitoje vietoj pimosios s atsiranda t: pridedama galūnė –tsë (sambë + -tsë --> sambetsë “dviejuose kambariuose” arba šiuolaikiškiau “dviejų kambarių bute”
). Kaip visada neaišku, ką daryti su daiktavardžiais, kurių dviskaita sudaroma su –u. Galima galūnę –ssë pridėti prie to daiktavardžio dviskaitos: alda --> aldu --> aldussë. Bet tai tik spėjimas.Reikšminės ypatybės
~ Galūnė –ssë ne visada yra griežtai vietininko galūnė, bet pasitaiko ir kitokiuose žodžiuose. Pavyzdžiui, alassë reiškia tiesiog “džiaugsmas”. Caimassë gali būti žodžio caima “lova” vietininkas, tačiau taip pat tai reiškia “gulėjimas lovoj” ir net “liga, negalavimas”.
~ Jei jau kalbam apie lovas… Alatyvo šalutinė reikšmė yra “ant”, todėl “guliu lovoje/ant lovos” galėtų būti ir caitan caimassë, ir caitan caimanna – reikšmė praktiškai nepakinta (turbūt jau pastebėjot, kad aiškių ir neginčijamų ribų linksnių vartojime nėra). Kita vertus, skirtumas tarp pvz. coassë ir coanna didelis.
Įnagininkas
Kuo? Kaip?
Sudarymas
Dažniausiai sudaryti įnagininką labai lengva, jei tik moki sudaryti naudininką. Užtenka prie daiktavardžio naudininko formos pridėti galūnę –en. Šitaip išeina tokios galūnės:
~ Vienaskaitoje –nen;
~ Daugiskaitoje –inen;
~ Dviskaitoje –nten.
Painioji dalis
Su daiktavardžiais, kurie baigiasi priebalsiu, gana painu. Teks prisiminti kvenjos fonetiką.
Priebalsių junginiai rn, mn, nn kvenjoje leistini, todėl kai kurie daiktavardžiuose su priebalsiu gale elgsis įprastai: olos “sapnas” kintantis kamienas yra olor-, todėl olor- + -nen --> olornen, talan “grindys” --> talam- + -nen --> talamnen, elen + -nen --> elennen.
Toliau darosi painiau. Jei daiktavardis baigiasi –l, pvz. estel “viltis, pasitikėjimas”, įnagininkas pagal standartinę formulę išeitų **estelnen. Kvenjos fonetikai svetimas junginys ln ir daug kur jis linkęs virsti ld, todėl galbūt estel įnagininkas yra ?estelden. Situacija šiek tiek kitokia, jei paskutinis priebalsis –t. Imkime žodį nat: **natnen kvenjoje tikrai neegzistuos, nes junginys tn fonetiškai neįmanomas. Taigi galime pabandyti sukeisti tuos priebalsius vietomis ir išeis visai įmanomas ?nanten. Arba galime įterpti –e- ir turėsim natenen.
Kas kita, jei daiktavardis baigiasi dviem priebalsiais (greičiausiai tai bus kintantis žodžio kamienas, nes juk šiaip žodžiai kvenjoje dviem priebalsiais nesibaigia). Tokiu atveju visada reiktų paprasčiausiai įterpti –e-. Pvz. nís --> niss- + -e- + -nen --> nissenen, nes baigiasi dviem ss.
Pridėjus –nen prie daiktavardžio, kuris baigiasi –ië, greičiausiai reikėtų pailginti e ir gautume –iénen. Plg. šią ypatybę su savybiniu linksniu. Taigi tyalië “žaidimas” įnagininkas bus tyaliénen (o savybinis linksnis – tyaliéva).
Daugiskaitoje derėtų atkreipti dėmesį į daiktavardžius, kurie baigiasi –ë arba -i. Tuomet pridėjus –inen dvi balsės e ir i arba i ir i susilies į vieną ilgą –í-, pvz. lassë + -inen --> lassínen, tári + -inen -> tárínen. Jeigu baigiasi kitokia balse, niekas nesusilies ir turėsime dvibalsį (ai, oi ir pan.).
Dviskaitoje su –u bandykime prie daiktavardžio dviskaitos pridėti galūnę –nen ir tikėkimės, jog Tolkienas tam nebūtų prieštaravęs: alda --> aldu --> aldunen.
Reikšmė
Kvenjos įnagininkas daugiau ar mažiau atitinka lietuvišką įnagininką. Tačiau Tolkienas ir šį linksnį yra pavartojęs abstraktesnėse situacijose, kur lietuvis įnagininko turbūt nevartotų. Pvz. pirmoji Namárië eilutė: Ai! Laurië lantar lassi súrinen, pažodžiui į lietuvių kalbą “Ak! Auksiniai krenta lapai vėju”. Súrinen Tolkienas išvertė “vėjyje” (in the wind), tačiau čia juk aiškiai ne vietininko, o įnagininko linksnis. Šiuo atveju vėjas yra priemonė, “įnagis”, kuriuo nuo medžių metami lapai - vėjas lemia lapų kritimą ir lapai krenta būtent dėl jo kaltės.
Įdomu
Iš tikrųjų be jau aprašytų linksnių kvenjoje galbūt yra ir dar vienas, apie kurį žinoma dar mažiau negu apie tai, kaip elgtis su –u dviskaitomis (o tai jau daug pasako…). Gerokai mažiau. Tolkienas jį paminėjo vos kartą viename laiške (tiesa, ne bet kokiame, o garsiajame laiške Plotz’ui, kuriame gana išsamiai aprašė ir kvenjos gramatiką). To linksnio galūnė vienaskaitoje –s, daugiskaitoje –is. Spėjama, kad tai – sutrumpinta vietininko forma ir vietoj coassë ir coassen galima vartoti coas ir coais. Vis tik žinios apie šį linksnį ypač menkos. Tolkienas net nenurodė jo pavadinimo.
Linksnių apibendrinimas
“---” žymi daiktavardžio pagrindinę formą, t.y. vienaskaitos vardininką (dviskaitos su –u atveju reikia suprasti, kad ta u ne pridedama, o pakeičia galinę balsę – ne **aldau, o aldu. Nors vis tiek žymiu ---u.)
Paryškintos raidės – pridedamos galūnės.
(raidės skliausteliuose) – tai, kas įterpiama, jei daiktavardis baigiasi priebalsiu. Kiekvieno ypatingo atvejo nežymėsiu (ypač įnagininko!), todėl formulės gana apytikslės.
Vardininkas – kas?
Vns. ---
Dgs. ---r / ---i
Dv. ---(e)t / ---u
Kilmininkas – (ko?)
Vns. ---o
Dgs. ---ron / ---ion
Dv. ---to / ---uo
Savybinis linksnis – (kieno?)
Vns. ---va / ---wa
Dgs. ---iva
Dv. ---twa / ---uva
Naudininkas – kam?
Vns. ---(e)n
Dgs. ---in
Dv. ---nt / ---un
Galininkas – ką?
Vns. ---
Dgs. ---r / ---i
Dv. ---(e)t / ---u
Įnagininkas – kuo?
Vns. ---(e)nen
Dgs. ---inen
Dv. ---nten / ---unen
Alatyvas – kurlink?Į kur?
Vns. ---(e)nna
Dgs. ---(i)nnar
Dv. ---nta / ---unna
Abliatyvas – Iš kur?
Vns. ---(e)llo
Dgs. ---(i)llon
Dv. ---lto / ---ullo
Vietininkas – Kur? Kame?
Vns. ---(e)ssë
Dgs. ---(i)ssen
Dv. ---tsë / ---ussë
____________________________________________________________________
Žodynas
Naujų žodžių neužduodu, nes praeitoje pamokoje jų buvo gana daug ir geriau juos pakartoti. Siūlau įsiminti (ir įrašyti į žodyną) tik kelis, minėtus pamokose:
mir, minna “į”
mi - buvimo vietą žymintis prielinksnis (kaip angl. “in”)
atar “tėvas”
caima “lova”
Pratimai
I dalis: kartojimas
Šiek tiek nesunkių pratimų tiek gramatikos, tiek žodyno pakartojimui.
Sudarykite nurodytą žodžio (arba frazės) formą ir parašykite jo reikšmę lietuviškai:
1. Daugiskaitą: anto, hrávë, tië.
2. Dviskaitą: yulma, yondo, hen (hend-).
3. Daugiskaitą: alta, carnë, úmëa.
4. Daugiskaitą: hen ná calima lá elen.
5. Aukščiausią laipsnį: tiuca, saila, rimba, nulda.
6. Esamąjį laiką daugiskaitoje: mat-, mahta-, mapa-.
7. Būtąjį laiką daugiskaitoje: sil-, cen-, farya-, lerya- (atsiminkit ir 11-ą pamoką)
8. Būsimąjį laiką vns.: mer-, nurta-.
9. Aoristą: vns. verya-, tur-, dgs. tul-.
10. Atliktinį laiką: tir-, hilya-, hosta-.
11. Bendratį: caita-, cap-.
II dalis: nauja medžiaga (ypač linksniai)
12. Pasirinkite kokį nors gražų daiktavardį iš tų, kuriuos mokėmės, ir išlinksniuokite jį vienaskaitoje bei daugiskaitoje (dviskaitos nereikia).
Išverskite iš kvenjos į lietuvių:
13. Utúlies Rómello ninquë rocconen.
14. I nér ánë i nissen anna.
15. Anar anta cala Ambaren.
16. Hiruvalvë i harma, ar antuvalves i rasta Naucoin.
17. Nér arwa márë noaron ná saila ar antuva sérë ar alassë i oston.
Išverskite iš lietuvių į kvenją:
18. Merginos sesers brolis* numirė. Merginos brolio sesers* namas dingo, nes gluosnis jį suvalgė. (* - žinau, kad čia sviestas sviestuotas, bet pasipraktikuokit linksnius
)19. Galingasis karys atkeliavo iš Vakarų. Jis apsaugojo miestą. Mieste žuvo storasis karaliaus sūnus. (“storasis karaliaus sūnus” parinkite tokią žodžių tvarką, kad nebūtų dviprasmybių)
20. Kažkas davė kariui didžiulį kardą.
21. Dviejų šalių kariai kausis už dvi tautas (giminingas), ir mes (išskiriamasis) eisime per didžiulę tamsą. Tamsoje rasime šviesą.
Jei kas nors neaišku, geriau klauskit čia pat, gijoje, o ne spėliokit. Ypač jei neaiškumų kyla 18-21 užduotyse – kad nebūtų pernelyg užgrūsta, prie sunkesnių sakinių nerašiau pagalbinių komentarų.
Hrrrr
).
.
štai dėl tokių gliukų taisyti jūsų namų darbus kartais būna be galo linksma 
Ten juk “baltu arkliu”, įnagininkas 
“Jis/ji atvyko iš Rytų baltu arkliu” 
