Aklai tikėti reitingais nereikėtų, bet šiek tiek naudos iš jų yra. Ypač jei IMDB pažiūrėsi į grafą „Non-US voters“. Tikrai naudingas dalykas ten – komentarai, nes žmonės pamini priežastis, kodėl jiems patiko ar ne, ir kartais iš to gali pasidaryti visai kitas išvadas, nei padarė jie. Taigi, siūlyčiau ir šioje gijoje surašyti, kodėl tam tikri filmai atrodo esą geriausi. Maždaug penki ir nuo 2000m.
ŽV. Apsiribosiu paminėjimu, jog filmai yra pakankamai įdomios, prasmingos ir savitos knygos ekranizacija. Tai, kad knygą parašė ne režisierius, scenaristas ar operatorius, niekaip nepaneigia fakto, jog ji gali būti filme perteikta pakankamai nuodugniai ir taip suteikti jam puikų siužetą. Tiesa, duoti ją vakarietiško komercinio mentaliteto režisieriui, visada besižavėjusiam spec. efektais ir nebaigusiam jokių literatūros nei istorijos studijų, paskatinti jį taupyti pinigus ir todėl viską pastatyti be pertraukų ir tikėtis, jog knygos prasmė niekur nedings, yra taip pat protinga, kaip ir manyti, jog mūšio įkarštyje galima nuvažiuoti laiptais, stovint ant skydo, taikliai šaudant ir galiausiai įvarant skydą į priešo krūtinę. Nepažiūrėsi – nesužinosi...
„Šokėja tamsoje“. Tryras visada pasižymėjo talentu nuplėšti žiūrovų abejingumo šarvus ir natūralistiškai draskyti jų bei veikėjų širdis. Galbūt sunku patikėti, bet šį kartą jis tai daro filme, kuris yra filmas, o ne spektaklis kaimo troboje. Spalvos ir daina siaučia miuziklo sūkury, o širdis bus sukandžiota taip, jog antrąkart žiūrėti greičiausiai nebesinorės. Tačiau verta: laimingų pabaigų nekentėjai liks patenkinti, tačiau kiti galės pastebėti, kad pergalė visgi buvo pasiekta. Istorija, kaip pasiaukojimas nugali visas kliūtis, niekada nenusibosta, bet retai papasakojama taip įtaigiai. Šiek tiek per daug.
„Rekviem svajonei“. Galbūt tai tik geras klipas, pasižymintis darniu vaizdo bei muzikos ritmu. Tačiau šis įspėjimas apie kenksmingus įpročius pranoksta kitus emocine prasme. Ne viename filme matėme jų aukas – bet argi jos ne pačios nuėjo pražūtingu keliu? Tokių netrūksta ir čia, tačiau skaudžiausioji linija – puikiai suvaidintos veikėjos, nė neįtarusios, kad žengia juo. Filmas pradžiugins ir mėgėjus ieškoti ryšio tarp kūrinių: turbūt nieko nenustebintų citata su tokiomis pat dekoracijomis ir rakursu, betgi čia joje – ir ta pati aktorė... Tad, jei norite geriau įsivaizduoti apraudamąją svajonę – žvilgtelėkite ir į „Tamsos miestą“. (O Aronofskis sako, kad jam taip netyčia išėjo...).
„Gegutė“. Per daug negili, kad būtų meniška, ir per daug lėta, kad būtų pramoginė? Verta žiūrėti jau vien dėl puikios aktorės vaidybos. Jos veikėja gyvena, kaip gyveno daugybė jos protėvių kartų. O du vyrus pas ją atveda karas. Moteris ir jie, oficialiai turintys būti priešais. Kiekvienas kalbantis tik savo kalba. Ar Mirtis tikrai turi nugalėti? Laimei, ši žemė nėra niekieno žemė ar „Niekieno Žemė“.
„Bevardis“. Siužetas pakankamai protingas, tačiau svarbiausia – vaizdai. Žmogaus dvasios skrydį jie paverčia regimu. Tyros spalvos, grakštumas ir trapumas, kai bijai, jog tai, ką matai, subyrės nuo neatsargesnio kvėptelėjimo. Sunku įvardinti filmą, galintį jam prilygti šiuo požiūriu.
„Juodojo tigro ašaros“. Išsirinkti tikrai sunku, bet reikia atiduoti duoklę puikiam žanrui, lietuviškai vadintinam pokštu. Stebėtinai (ir tyčia) netikros spalvos, indiškai saldi bei ašaringa meilės istorija, lydima atitinkamų, nors ir ne indiškų dainų, sprogimų bei šaudymo gausa jautresnį žiūrovą gali net supykinti. Bet jei pokštai jūsų negąsdina – tai vienas iš nuostabiausiųjų. Vesternas Tailande, džiuginantis animaciniais „kulkos laiko“ efektais ir ant kartono plačiais potėpiais tapytu dangumi. Meilė-seilė, draugystės ir išdavystės visgi nepalieka žiūrovų abejingų, žiūrovėms paaiškėja, jog tailandiečiai kaubojai, jei jie būtų egzistavę, būtų buvę žavingi vyrai, o pabaiga, kaip ir pridera rytietiškoms meilės istorijoms, nėra „ilgai ir laimingai gyveno“.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen
Arthoron-Volochonskij-BG