Nuo žiedo iki... Žiedo

Laiquos prašymu, įmetu savo ŽV gimtadienio „paskaitėlės“ tekstą. Bandžiau sutvarkyti, kad būtų įmanoma skaityti, bet norint paversti šį tekstą straipsniu, dar reiktų daug padirbėti. Todėl nekreipkite dėmesio į grubius šuolius tarp sakinių ir panašius dalykus – juk tip „apvaliau“ tuos raktinius žodžius, pagal kuriuos šnekėjau... Kita vertus, kas negirdėjo per gimtadienį, dabar galės pasiskaityti, jei tik nereikalaus didelio „meniškumo“ ar tokių dalykų kaip citatų šaltinių puslapiai Gero skaitymo.

<center>Nuo žiedo iki Žiedo</center>

<center>”Žiedų valdovo” jubiliejaus šventėje 2005m. balandžio 2d. Starlin skaityto pranešimo “pusiau literatūrinė” versija</center>

Kviečiu jus į kelionę nuo žiedo iki Žiedo. Tik žiedai čia skirtingi – pirmas mažąja, antras – didžiąja raide… Mūsų kelionė prasideda “Hobitu”, bet “Žiedų valdovu” nesibaigia: pasižvalgysime po didžiojo Kūrinio kūrimo procesą, pamėginsime atsakyti, kaip jis gimė, kodėl tai truko taip ilgai, kokios detalės buvo nuo pat pradžių, o kas atsirado neplanuotai. Be abejo, į šituos klausimus išsamiausiai galima atsakyti perskaičius šeštą, septintą, aštuntą ir devintą “Viduržemės istorijos” tomus. Iškart prisipažįstu - neskaičiau (nebuvo nei laiko, nei galimybių). Paskaičiau tik pačią pradžią, o daugiau rėmiausi Tolkino laiškais bei vienu minėtų tomų turinį glaustai atpasakojančiu straipsniu.

Taigi 1937m. rugsėjo 21d. Allen & Unwin leidykla išleido Tolkien’o “Hobitą”. Knyga išsyk susilaukė didžiulio pasisekimo, netrukus buvo išleista ir Amerikoje. Pasak “J.R.R.Tolkino laiškų” redaktoriaus, kelios savaitės po “Hobito” išleidimo Stanley Unwinas laišką Tolkinui užbaigė perspėjimu, kad “daug publikos kitąmet triukšmaus norėdami išgirsti iš jūsų daugiau apie hobitus!“. Į šitai Tolkienas atsakė:

Nesugalvoju nieko, ką dar galėčiau pasakyti apie hobitus. Ponas Maišėnas, regis, iki galo parodė tiek jų prigimties tūkiškąją, tiek maišėniškąją pusę. Tačiau aš turiu pernelyg daug to, ką galėčiau pasakyti <...> apie pasaulį, į kurį hobitas įsibrovė. <...>

(Laiškai)

Jis pažada pamėginti, ir jau matosi, kad ryškėja pagrindinės gijos, už kurių bus užsikabinta rašant „Hobito“ tęsinį: Tūkų šeima – vadinasi, dar vienas nuotykis. Ir tamsūs dalykai, kurie, Tolkinas gerai supranta, nutolins kūrinį nuo pirmosios auditorijos. Kita vertus, jis jau puoselėja svajones apie galimą būsimojo tęsinio naudą:

<...> Turiu pripažinti, kad jūsų laiškas pagimdė many silpną viltį. Turiu omeny, imu svarstyti, ar (galbūt) ateityje pareiga ir troškimas nesuartėtų vienas su kitu. Beveik visas atostogas per septyniolika metų praleidau egzaminuodamas ir darydamas panašius dalykus – mane vertė skubios finansinės reikmės <...>. Galbūt dabar aš galėsiu daryti tai, ko labai trokštu, ir drauge nepamiršti finansinės pareigos. Galbūt!

(Laiškai)

Deja, tik galbūt – finansiniai poreikiai išliko, o rašymas taip ir liko pašaliniu darbu – tai viena pagrindinių delsimo priežasčių. Tačiau grįžtant prie „Hobito“, Tolkiną tuo metu jaudino ir kiti, subtilesni dalykai – kaip į jo „nukrypimą“ pasižiūrės akademinė bendruomenė:

Manau, ‘Oksfordas’ mažumėlę susidomėjęs. Manęs nuolat klausia, kaip gyvuoja mano hobitas. <…> Publikacija “Times” įtikino vieną du iš solidesnių mano kolegų, kad jie galėjo prisipažinti žiną apie mano ‘fantaziją’ <…> neprarasdami akademiko orumo. Bizantijos graikų kalbos profesorius nusipirko knygą, “nes pirmieji “Alisos” leidimai dabar labai vertingi”. [ir jis labai apdairiai pasielgė! – Star. past.]”. Girdėjau, kad Šiuolaikinės istorijos profesorius Redžijus neseniai buvo užkluptas skaitantis “Hobitą”.

(Laiškai)

Taigi tokia situacija susidarė praėjus kelioms savaitėms po “Hobito” pasirodymo: visuomenė susidomėjusi, Tolkinas gauna padrąsinančių skaitytojų laiškų, knyga apžvelgiama laikraščiuose ir žurnaluose. Susidomėjusi ir akademinė Oksfordo bendruomenė, Tolkino kolegos: galbūt daugiau iš smalsumo, tačiau, galimas daiktas, Tolkinas vis vien baiminosi, kad jį laikys nebe tokiu rimtu kaip anksčiau. Tačiau tęsti rašymą profesorių paskatino tas pats Stanley Unwinas, į anksčiau cituotą laišką atsakęs:

Manau, jūsų silpna viltis [kad pomėgį ir pareigą bus galima susieti – Star. past.] turi pagrindą .... Retai kada vaikų rašytojas įsitvirtina po vienos knygos, bet kad jūs tai padarysite labai greitai, neturiu nė menkiausios abejonės. .... Jūs esate vienas iš tų retų žmonių - genijų, o aš, ne kaip kai kurie leidėjai, šio žodžio nevartojau net pustuzinį kartų per trisdešimtį darbo metų.

(Laiškai)

Taigi genijus Tolkinas atrašo, kad greitai pamėgins ką nors sukurpti. Žinoma, jo viltys buvo kitokios: ne paslaptis, kad savo gyvenimo kūriniu jis laikė “Silmarillion” istorijas, kurias ir bandė įsiūlyti leidėjams. Bet tęsinio reikėjo, ir Tolkinas tą puikiai suprato. Todėl laiške, adresuotame Allen ir Unwin leidyklos atstovui ir datuojamame 1937 gruodžio 19-tąja, randame akį džiuginančią eilutę: “Parašiau pirmąjį naujos istorijos apie hobitus skyrių – “Ilgai laukta puota”.”

Ties šiuo skyriumi stabtelėkime ilgėliau. Čia naudosiu medžiagą iš “Viduržemės istorijos” šeštojo tomo, kuriame (pačioje pradžioje) radau gausybę įdomių dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad „Žiedų valdovo“ rankraščius Tolkinas pardavė Marquette universitetui Milvokyje keletą metų po knygos išleidimo, ir jie iki šiol ten tebėra. Antras, gerokai svarbesnis faktas, - tai, kad visas „Žiedų valdovo“ rašymas vyko „bangomis“. Tolkinas stengdavosi rašyti, kol išsekdavo įkvėpimas, o įvykiai ir veikėjai atsirasdavo berašant. Susidūręs su kliūtimi jis paprasčiausiai sustodavo, dažnai dėl tokių, Niekelio žodžiais tariant, „trukdymų“ kaip dėstymas, akademinis darbas, šeimos pareigos... Norėdamas vėl tęsti rašymą, Tolkinas perskaitydavo tai, ką jau parašęs ir perrašydavo iš naujo, kad suderintų su kilusiomis naujomis mintimis ir padarytų tekstą nuoseklesnį. Šitaip jis tęsė iki Morijos kasyklų, kur įstrigo daugiau nei metams. Tuomet sugrįžo beveik į pačią pradžią ir perrašė viską, pakeisdamas Troterį Aragornu. Vėl atsidūręs Morijoje jis jau turėjo Frodo ir Semo nuotykių apmatus, bet dar nebuvo aišku, kas atsitiks Brolijai. Pavyzdžiui Boromiras turėjo grįžti į Minas Tiritą drauge su Aragornu ir tapti išdaviku, pereiti į Sarumano pusę. Toliau rašydamas Tolkinas dabar jau dažniau stabčiodavo ir pasirašydavo siužeto planus, nebegrįždavo atgal ir nebeperrašinėdavo.

Lėtai vystėsi ir įvairiomis kryptimis kito veikėjų charakteriai, tarpusavio santykiai. Pvz. nors rohirai iš esmės atsirado iš niekur (jų nebuvo siužeto planuose), jau nuo pat pradžių planuota Aragorną ir Eoviuną apvesdinti. Kai šių vedybų idėja atmesta, Eoviuna turėjo žūti mūšyje. Taigi tiek Faramiras, tiek Arvena į istoriją įsiliejo gerokai vėliau. Apskritai Arvena rankraščiuose nepasirodo iki pat Pelenoro laukų mūšio. Taigi Tolkinas Aragorno ir Arvenos meilės istoriją parašė vėliau ir nutarė ją įdėti į priedus: po šitiekos perrašymų jis jau nebegalėjo natūraliai šios istorijos įpinti į parašytą medžiagą. Lėtai vystėsi entų ir Medžiabarzdžio gija. Iš pradžių Medžiabarzdis buvo milžinas, susidėjęs su Sarumanu ir laikantis Gandalfą nelaisvėje. Paskutinė didesnė kliūtis atsirado „Dviejų tvirtovių“ pabaigoje, tačiau pats Žiedo Karo galas rašėsi gan lengvai. Kito finalas: iš pradžių Frodas dominavo daugiau, tačiau galiausiai Tolkinas nusprendė, kad Šyro išvalyme jis didelio vaidmens nevaidins; tik pačioje pabaigoje atsirado Sarumano ir Šyro industrializacijos sąsajos.

Atsirandant naujiems pasakojimo elementams, vardams, ryšiams tarp herojų, visa tai buvo įrašoma į ankstesnius rankraščius. Atskiros teksto atkarpos buvo išbraukiamos ir panaudojamos kitur. Beje, Tolkinas karo metu buvo priverstas rašyti ant visokių popieriaus skiautelių – ne tik ant garsiųjų egzaminų lapų blogosios pusės, bet net ant paties egzamino teksto! Egzaminų datos padeda nustatyti apytikslį rankraščio parašymo laiką.

Na, bet grįžtame prie pradžių pradžios – kaip atrodė patys pirmieji „Žiedų valdovo“ rankraščiai.Tolkinas vėliau viename savo laiške rašė:

Magiškasis žiedas „Hobite“ buvo vienintelis akivaizdžiai su mano mitologija galįs būti susietas daiktas. Kad galėtų „išvežti“ ilgą istoriją, jis turėjo būti velniškai svarbus. Todėl aš jį susiejau su iš pradžių buvusia visai nereikšminga užuomina apie Nekromantą, kurio funkcija tebuvo pateisinti Gandalfo išvykimą...

(Laiškai)

1937m. gruodį parašytas penkių puslapių rankraštis su pavadinimu „A long-expected party“ yra pirmasis Tolkino bandymas parašyti „Hobito“ tęsinį. Kristoferis Tolkinas rašo: „Kai jis pirmąsyk prilietė popierių pieštuku, didelėmis raidėmis užrašė: ‚Kai M‘, bet sustojo dar prieš užbaigdamas raidę M ir vietoj to parašė: ‚Kai Bilbas...‘“ Įdomu, kas būtų buvęs tas M? Koks dabar būtų „Žiedų valdovas“, jeigu ta pirmoji raidė ir būtų likusi tokia? Na, šiaip ar taip, pirmasis pirmojo rankraščio sakinys skambėjo taip: „Kai Bilbas, Bango sūnus iš Maišėnų šeimos, rengėsi švęsti savo septyniasdešimtmetį, kelias dienas kaiminystėje sklandė kalbos.“ Pirmasis šio skyriaus variantas iš pažiūros buvo dar labai panašaus stiliaus kaip vaikams skirtas žaismingas „Hobitas“. Bet būta detalių, kurios išliko iki pat galutinio varianto. Pavyzdžiui, garsusis sakinys „Aš nepažįstu pusės jūsų nė pusės tiek, kiek norėčiau, o mažiau nei pusę perpus menkiau nei nusipelnote.“ Visa Bilbo kalbos struktūra, humoras labai primena pažįstamą iš „Žiedų valdovo“. Vienintelis dalykas, kuris dabar tikrai nustebintų tolkinistus, - paskutiniai Bilbo žodžiai: „Sudiev! Po pietų aš iškeliauju. Taip pat ketinu vesti“. Na, ir Bilbas pranyksta, pasinaudodamas Žiedu, nors ne visiškai aišku, ar jis jį užsimovė kaip galutiniame variante – prieš visų akis, ar jau įsimaišęs į minią. Kaip baigėsi su tomis vedybomis? Štai ką toliau pirmajame rankraštyje rašo Tolkinas:

Tai kaip jis galėjo vesti? Jis nesirengė to daryti iškart – tik pasakė: „Aš ketinu vesti.“ Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl. Jam tai tiesiog staiga atėjo į galvą. Be to, Bilbas manė tai galint įvykti ateityje, jeigu vėl keliautų pas svetimas tautas ar kur nors rastų retesnę ir gražesnę hobitų padermę. Taip pat tai buvo ir savotiškas paaiškinimas. Hobitai turėjo įdomių su vestuvėmis susijusių papročių: metų metus būsimąjį sutuoktinį jie laikydavo <...> gilioje paslaptyje <...>. Tuomet staiga susituokdavo ir iškeliaudavo nepalikę adreso savaitei - dviems (ar net ilgiau).

(HoME VI)

Iš tiesų įdomi versija... Bet vėliau ji pranyksta.

Antrojoje pirmojo skyriaus versijoje jau atsiranda Gandalfas ir jo fejerverkai. Ši versija nebaigta, priešingai nei trečioji. Pastarojoje jau koncentruojamasi ne ties Bilbu, o ties jo sūnumi. Humphrey Carpenteris pastebi:

Tuomet Tolkinas dar neturėjo aiškaus supratimo, apie ką bus naujoji istorija. „Hobito“ pabaigoje jis rašė, kad Bilbas „liko labai laimingas iki pat savo dienų galo – o šiosios truko neįprastai ilgai.“ Kaipgi hobitas galėtų patirti tikrų nuotykių, jei nenorima prieštarauti šitam teiginiui? Ir argi Tolkinas jau nebuvo išnaudojęs visų Bilbo personažo galimybių? Jis nutarė įvesti naują hobitą, Bilbo sūnų – ir duoti jam vardą žaislinių koalų šeimynėlės, kurią turėjo jo vaikai, - „Bingai“. Taigi savo pirmajame rankraštyje Tolkinas, užbraukęs „Bilbą“, viršum jo užrašė „Bingas“.

(Carpenter, „Biografija“; cit. iš HoME VI)

Trečiojoje pirmo skyriaus versijoje kalbama apie Bingo gimtadienį. Pagal šią versiją Bilbas susituokė būdamas septyniasdešimt vienerių, nuotaka buvo iš kito Šyro krašto. Abu jie pradingo prieš pat Bilbo šimtas vienuoliktąjį gimtadienį. Ketvirtoje versijoje mintis apie Bilbo vedybas atmesta. Bingas jau tampa Bilbo „first cousin once removed“, t.y. pirmos eilės pusbrolio sūnumi, kurį Bilbas įsisūnija ir paskelbia paveldėtoju. Tuomet Bilbas pradingsta prieš savo šimtas vienuoliktąjį gimtadienį, o toliau pasakojama vėlgi apie Bingo gimimo dienos puotą.

Na, o visuose ankstyvuosiuose rankraščiuose – gausybė variantų ir pakeitimų, susijusių su nomenklatūra. Ilgai Tolkinas negalėjo apsispręsti dėl daugybės vardų ir juos nuolat kaitaliojo. Štai ilgą laiką paveldėtojas buvo Bingas, o Frodas buvo apskritai šalutinis veikėjas – Tūkas, kuris turėjo daug bendro su personažu, ilgainiui virtusiu Peregrinu. Arvenos veikėja buvo vadinama Finduilasa, Legolaso – Galdoru, o Meris buvo Marmaduke! Tiesa, kai „Žiedų valdove“ pasirodė Galadrijelė, tokios veikėjos „Silmarilijono“ mitologijose dar nebuvo.

Vienas iš įdomiausių atradimų – Platžengys (Strider) iš pradžių buvo hobitas, vardu Trotter. Ne šiaip sau hobitas – dėvintis batus (dėl kankinimų Mordore), žinantis daug apie platųjį pasaulį, susijęs su Gandalfu ir elfais ir apskritai protingesnis, išmintingesnis nei didžiuma hobitų. Ilgainiui Tolkinas suprato, kad Trotter‘is gali jam padėti išlįsti iš siužetinės duobės, į kurią buvo papuolęs, negalėdamas išsiaiškinti, ką dar be Žiedo sunaikinimo idėjos galėtų turėti jo istorija. Kai Trotter‘is virto žmogumi, iškart susidėliojo į vietas jo vaidmuo kovoje su Sauronu, atsirado dviguba linija Frodo, turinčio sunaikinti Žiedą, ir Aragorno, siekiančio atgauti sostą. Nuo šitos vietos istorija iš hobitiško nuotykio virsta tikru daugiaplaniu epu, pagrįstu Silmarilijono mitologija, pasakojama žvelgiant hobito akimis.

Toliau paliekame teksto įdomybes ir tiesiog pasižvalgysime po istoriją „nuo žiedo iki Žiedo“. „Hobito“ tęsinio rašymas strigo – ne naujiena žinantiems, kad nuo pirmosios knygos iki jos „tęsinio“ išleidimo praėjo 17 metų. 1938m. liepos mėnesį Tolkinas beveik visai praradęs viltį:

...neturiu supratimo, ką su juo daryti. Visų pirma, pirmajam „Hobitui“ niekada negalvojau būsiant tęsinį <...> Antra, beveik visi galimi panaudoti ‚motyvai‘ buvo sukišti į pirmąją knygą, taigi tęsinys bus arba ‚plonesnis‘ arba tiesiog kartosis. <...> Na ir galiausiai: <...> mano protas labiausiai užimtas „grynomis“ pasakomis arba mitologijomis iš Silmarilijono, į kurias prieš mano valią buvo įtrauktas netgi ponas Maišėnas <...>

(Laiškai)

Po maždaug mėnesio Tolkinas vėl rašo laišką, šįkart nebe tokį pesimistišką, nes praneša, kad vėl prisėdo prie tęsinio. Šis laiškas, rašytas 1938m. rugpjūtį., mums svarbus tuo, kad paminimas tęsinio pavadinimas – “Žiedų valdovas”. Jis jau pasiekęs septintąjį skyrių. Spalio mėnesį Tolkinas rašo, kad yra visiškai įsitraukęs į tęsinio, kuris vis labiau krypsta į suaugusiųjų, nebe vaikų auditoriją, rašymą. Įdomu tai, kad laiške Tolkinas knygos tamsumą susieja su to meto politine atmosfera: „Šių dienų tamsa turėjo tęsiniui šiokios tokios įtakos. Tačiau tai ne „alegorija“.“ Jau 1939m. vasarį Tolkinas tariasi matąs istorijos galą – laiške rašo, kad tris šimtus rankraščio puslapių pasiekęs tekstas turėsiąs pasibaigti su dar pora šimtų. Deja, deja, – tų pačių metų pabaigoje Tolkinas pagaliau supranta, kad knyga „darosi per ilga“. Maždaug šiuo metu, prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, Tolkinas ilgam nustoja rašęs (sustoja Morijoje). Pajuda maždaug po metų ir vėl sustoja uždegus signalinius laužus.

Per tą laiką atsitinka dar vienas svarbus dalykas – 1943m. vasarą aštuoniolikmetis Tolkino sūnus Kristoferis, pagrindinis jo pagalbininkas perspausdinant tekstus ir perpiešiant žemėlapius, pašaukiamas į Karališkąsias oro pajėgas. „Žiedų valdovo“ atkarpėlės keliavo pas jį į Afriką paštu. Įdomų dalyką randame 1944m. gegužę rašytame laiške: istorijoje atsirado naujas veikėjas. Tolkinas gražiai aprašo jo gimimą: „Esu tikras, kad jo nesugalvojau, netgi nenorėjau, nors jis man patinka – jis paprasčiausiai atžygiavo į Itiljieno miškus.“ Tai – Faramiras. O to paties mėnesio gale Tolkinas užsimena apie Kirit Ungolo voro vardą: „Kaip manai, ar Šeloba – geras vardas baisingam voriškam padarui?“ Dar truputį vėliau jis pareiškia esąs nepatenkintas pavarde „Gemdžis“ – esą, pakeistų ją į Goodchild, jei tik sūnus leistų... (Neleido) Atrodo, tuo metu Tolkinas manė, kad Penktoji „Valdovo“ knyga būsianti paskutinė... Jau buvo daugmaž numatyta istorijos pabaiga, tik neaiškus pats Žiedo sunaikinimo momentas. Paskutinis skyrius turėjęs vaizduoti Semą, skaitantį savo vaikams labai storą knygą ir atsakinėjantį į jų klausimus apie tai, kas visiems istorijos dalyviams nutiko.

1945m. Tolkinas užsimena apie silpniausią siužeto vietą – Golumą ir tą faktą, kad „Hobite“ jis siūlo žiedą kaip dovaną. Jo manymu, tinkamiausias būdas būtų pataisyti ankstesnės knygos penktąjį skyrių, kaip vėliau ir buvo padaryta. Na, o prabėgus keleriems metams, laiške Tolkinas pasidžiaugia, kad per 1949-tųjų Kalėdas jam pagaliau pavyko knygą užbaigti. Dvylika ilgų metų – tačiau iki priešakyje laukia dar penkeri iki išleidimo. Tolkinas mažumėlę išsigandęs:

Dabar, žiūrėdamas į rezultatą, matau nelaimės dydį. Praradau darbo kontrolę ir sukūriau pabaisą: be galo ilgą, sudėtingą, keblų ir labai bauginantį romaną, netinkamą vaikams (jei išvis kam nors tinkamą); ir tai tikrai nėra „Hobito“ tęsinys – greičiau „Silmarilijono“.

(Laiškai)

Tolkinas prisipažįsta leidėjui norįs išleisti „Silmarilijoną“ ir „Žiedų valdovą“ viename leidime ar bent jau kartu, bet supranta, kad tai neįmanoma. Apskritai jis jaučiasi išsekinęs šias temas ir teigia galįs sugrįžti prie kitų, neviduržemiškų, kūrinių. Laiškas, kuriame jis visa tai išdėsto, pilnas nusivylimo, atsiprašinėjimų už tai, kad, ilgus metus žadėjęs „Hobito“ tęsinį, jis sukūrė kažką neįmanomo ir, galimas daiktas, niekam nepatiksiančio. Atrodo, Tolkinas nemanė, kad leidėjas apskritai sutiks išleisti „Žiedų valdovą“.

Prasideda derybos. Unvinas pasiūlo abi knygas (Žv ir Silą) padalinti į tris-keturis tomus, kad būtų lengviau leisti. Tolkinas atsako, kad

visa Trijų Brangakmenių bei Galios Žiedų saga natūraliai gali būti padalinta tik į dvi dalis, kiekvieną apie 600 000 žodžių: „Silmarilijoną“ su kitomis legendomis bei „Žiedų valdovą“. O pastarasis parašytas kiek galima vientisas ir nedalomas. Žinoma, pasakojimo sumetimais „Žiedų valdovas“ padalintas į šešias dalis. Dvi ar trys dalys, kurios yra panašaus ilgio, galėtų būti įrištos sugrupuotos, tačiau nė viena nėra savarankiška.

(Laiškai)

Po ilgų svarstymų 1950m. rugpjūtį paaiškėja, kad Unvinas neketina išleisti „Žiedų valdovo“ drauge su „Silmarilijonu“. Atsisako ir Harperio-Kolinso leidykla. Tolesni pasitarimai su Unvinu dėl leidybos užsitęsia dar kelerius metus. 1952m. rugsėjį Raineriui Unvinui (jau užaugusiam „Hobito“ recenzentui) Tolkinas perduoda “Žiedų valdovo” rankraštį, kurį pats turėjo surinkti spausdinimo mašinėle. Aleno ir Unvino leidykla po ilgų pigesnio spausdinimo paieškų sutinka išleisti „Žiedų valdovą“ trimis tomais, taigi pradedami galvoti pavadinimai. Tolkinas nėra tuo patenkintas: „Man nelengva sugalvoti pavadinimus, nes „knygos“, nors ir bus sugrupuotos po dvi, iš tiesų nesudaro porų, o vidurinioji pora (III/IV) išvis nesusijusi.“ Jis pasiūlo naudoti pavadinimus kiekvienai knygai atskirai: „The Ring Sets out“, „The Ring Goes South“, „The Treason of Isengard“, „The Ring goes East“, „The War of the Ring“, „The End of the Third Age“. Jeigu vis tik reiktų pavadinimų tomams, jis pasiūlo „The Shadow Grows“, „The Ring in the Shadow“ ir „The War of the Ring“ arba „The Return of the King“. Pirmąjį Tolkino pasiūlymą (atskiri pavadinimai kiekvienai knygai) Raineris Unvinas atmetė. Vėliau Tolkinas siūlo pavadinimus „The Return of the Shadow“, „The Shadow Lengthens“ ir „The Return of the King“, nors pati mintis jam nepatinka – sugalvoti turinį atitinkančius pavadinimus sunku, padalinimas į tomus neturi nieko bendro su pasakojimo tėkme. Na, o 1953m. rugpjūčio vidurio laiške pasirodo pažįstami mums pavadinimai – „The Fellowship of the Ring“, „The Two Towers“ ir „The War of the Ring“ (skliausteliuose – „The Return of the King“). Dėl paskutiniojo tomo Tolkinas dvejoja: jam labiau patinka „The War of the Ring“, nes pavadinime vėl figūruoja Žiedas, bet to, jis išduoda mažiau siužeto. Tačiau Tolkinas jaučia, kad paskutinis žodis būsiąs ne jo.

Prasideda knygos tvarkymas, ruošimas leidybai. Būta daug sujudimo dėl žemėlapių. Tolkinas panikavo negalįs jų pabaigti. Tačiau galiausiai, praėjus beveik 17-ai metų nuo tos dienos, kai atsirado pirmasis būsimosios knygos sakinys, 1954m. liepos 29d. pasirodo „Žiedo draugija“. Pasirodo pirmosios recenzijos, geresnės, nei tikėjosi Tolkinas, nors būta ir gan aštrios kritikos. Autorius džiūgauja dėl to, kad ne vienas recenzijoje pareiškė jau laukiantis antrosios bei trečiosios dalių. Antroji pasirodė 1954m. lapkričio 11d. Tuomet Tolkinas dar sėdi užsivertęs nebaigtais “Priedais”, kuriuos norėjo pridurti prie trečiojo tomo, o Kristoferis kankinasi su žemėlapiais. Leidykla spaudžia, priedai nesilipdo. Tačiau kančios atsiperka – galiausiai „Karaliaus sugrįžimas“ išleidžiamas 1955m. spalio 20d. Iškart po to laiške Tolkinas rašo:

Iš tiesų aš nustebintas to, kaip buvo priimtas „Žiedas“ – ir be galo patenkintas. Tačiau nemanau, kad sukėliau potvynio bangą. Nemanau, kad toks mažytis hobitiškas padarėlis ar netgi bet kokio ūgio žmogus galėtų tą padaryti. Jei potvynis yra (manau, yra), tai man tiesiog pasisekė, kad į jį papuoliau – esu tik jo dalelė.

(Laiškai)

Potvynis buvo ir neslūgsta iki šiol. Jau dveji metai po knygos išleidimo susidomėta jos ekranizacijos galimybėmis. Tolkinas manė, kad tinkamiausia filmo forma būtų animacija, tačiau jam nepatiko nė vienas pasiūlytas scenarijus. Po jo mirties pasirodė dvi animacinės versijos: Rankin-Bass televizinė ir Ralph‘o Bakshi, rodyta kino teatruose. Nė viena nesulaukė daug teigiamų atsiliepimų. Taigi „Žiedų valdovo“ įtaka per kino ekraną nesklido. Ji buvo jaučiama septintame-aštuntame dešimtmetyje pamažu stiprėjant fantasy žanrui. Ironiška, bet didžiausią poveikį Tolkinas įgyjo tik pasirodžius George Lucaso „Žvaigždžių karams“ (1977 – 1983). Nors „Žvaigždžių karų“ veiksmas vyko kitoje galaktikoje, čia buvo daugybė kosminių laivų ir panašių dalykų, istorijos pagrindas buvo epinis žygis, pagrįstas maištavimu prieš blogio imperiją, grasinančia dėl valdžios sunaikinti ištisas planetas. Lucasas neslėpė „Žiedų valdovo“ įtakos.

Jungtinėse Amerikos Valstijose „Žiedų valdovas“ virto ištisu kultūriniu reiškiniu, kai buvo išleistas minkštais viršeliais 1965m. – ir ne vien todėl, kad šis leidimas buvo pigesnis ir prieinamesnis, bet ir dėl leidimo metų. Juk tuo metu knyga rezonavo su šitiek kultūrinių dalykų: pavyzdžiui, Frodo pacifizmas atliepė augančiam judėjimui prieš Vietnamo karą, taip pat vis labiau imta susirūpinti dėl užterštumo bei industrializacijos – problemų, kurios Tolkinui buvo vienos iš svarbiausių. Mitinė kova tarp gėrio ir blogio, pavaizduota Tolkino kūrinyje, tapo pavyzdžiu, kaip reikia kovoti su galingomis struktūromis – mąstant kitaip. Tai buvo viena iš pagrindinių septintojo dešimtmečio kontrakultūrų filosofijų: reikia ne „parsiduoti“, manant, kad pakreipsi įvykius kita linkme, dirbdamas išvien su strūktura, bet sukurti visiškai naujas struktūras. Tai – komunos, organinė sodininkystė, gyvenimas kartu nesusituokus ir pan. Daug žmonių, skaitydami „Žiedų valdovą“, pirmąkart gavo galimybę įvertinti savo pačių pasaulį lygindami jį su kitu. Taigi Tolkino nepasitenkinimas jo vaikystės vietovėse kertamais medžiais netiesiogiai atvedė prie demonstracijų prieš Pasaulinę Prekybos Organizaciją dvidešimt pirmajame amžiuje. Kaip sakė Bilbas, įžengęs į Kelią, niekada nežinai, kur jis tave galiausiai nuves...

Taigi „Žiedų valdovas“ rado kelią į skaitytojų širdis. Tačiau pats Tolkinas dar 1945-taisiais sūnui rašė:

Istoriją reikia papasakoti, arba jos nebus, tačiau būtent nepapasakotos istorijos jaudina labiausiai. Manau, tave jaudina Kelebrimboras, nes tai sudaro nesibaigiančių nepapasakotų istorijų įspūdį: įspūdį toli matomų kalnų, į kuriuos niekada neįkopsi, tolimų medžių (tokių kaip Niekelio), prie kurių nepriartėsi – o jei priartėsi, tai tik tiek, kad jie taptų „artimais medžiais“..

(Laiškai)

Taigi su „Žiedų valdovu“ Tolkinas paliko daug daugiau nei istoriją. Jis paliko tūkstančius atvirų kelių – tūkstančius nežinomų, nepapasakotų nuotykių, atsitikimų, gyvenimų. Galbūt todėl mes taip mėgstame tais keliais paklajoti...

Esu DJ dėkingas

DJ deduosi prie padėkos.

Vienas iš įdomiausių atradimų – Platžengys (Strider) iš pradžių buvo hobitas, vardu Trotter. Ne šiaip sau hobitas – dėvintis batus (dėl kankinimų Mordore)...

Šiaip, nors ir antrą kartą skaitau, bet tikrai labai įdomus straipsniukas. Suprantu, kad čia "pasakojamasis" variantas ir tikrai trūksta Starlin intonacijos (ar pikto žvilgsnio į Beatričę? ), bet informacija pateikta aiškiai ir suprantamai. Tiek. Kitamet neišsisuksi vėl nuo kokios paskaitėlės.

Tikrai gera paskaita, bet gyvai buvo tikra mokykla: kas pašaliniais darbais užsiima, kas į balrogiukę dėbso (ten tai grožis buvo...)

Geras darbas. Respect.

Folkas rašė:(ar pikto žvilgsnio į Beatričę?

O jis buvo piktas?

Kitąmet? Dar viena? Apie ką? Va 2007-taisiais galėsiu ir apie Hob, ir apie Sil pakalbėti

O šiaip buvo tikrai panašu į etikos pamokas licėjuje. Na, gal vis tik mažiau triukšmo Ačiū už palaikymą.

Na piktokas toks žinok. Aš irgi panašaus susilaukiau, kai netikėtai telefonas suskambėjo, bet poto kaip save gerbiantis mokinukas tvarkingai išsijungiau.
Apie ką? Hmm...tai čia jau tu sugalvok apie ką nori mums papasakoti Nea šiaip juokauju, bet neabejoju, kad rastum dar daugybę įdomybių iš kurių išeitu nebloga paskaitėlė. Juk ir pavadinimas naujas būtų.

Starlin rašė:Va 2007-taisiais galėsiu ir apie Hob, ir apie Sil pakalbėti

Lauksiu. Pažadu. Čia gal paskatinimas bus rašyti.

Nuostabus darbas ploju visom keturiom

...perskaičiau skyrių Carpenterio "Biografijos" ir atradau dar vieną įdomų faktelį: labai ankstyvoje vaikstėje, dar Bliumfontene, mažajam Ronaldukui įkando tarantulas. Jis lakstė lakstė po žolę, atlėkė pas auklę, na ir ... vėliau atminty išliko tik tas lakstymas. Tačiau, kaip pastebi Carpenteris, apie didelius baisius vorus Tolkinas rašys dar ne kartą. Čia būtų įkvėpimas ir Ungolijantai, ir, žinoma, ŽV Šelobai.

O geras. Vargšas Ronaldas. Bet man asmeniškai negera, kai išsiaiškinu iš kur kilo šiuo atvėju Šeloba ar Ungolijanta. Kad Tomas Bombadilas buvo lėlė ir t.t. Sugadina įspūdį...

Kodėl? Juk čia yra pasąmoninė priežastis. Pats Ronaldas to voriūkščio įtaką neigė... O dabar įdomu pasvarstyt, kad vis tik pasąmonėj prisiminė.

GAL
niekas nežino kas dedas pasąmonėj... 😉

Starlin rašė:...perskaičiau skyrių Carpenterio "Biografijos" ir atradau dar vieną įdomų faktelį: labai ankstyvoje vaikstėje, dar Bliumfontene, mažajam Ronaldukui įkando tarantulas. Jis lakstė lakstė po žolę, atlėkė pas auklę, na ir ... vėliau atminty išliko tik tas lakstymas. Tačiau, kaip pastebi Carpenteris, apie didelius baisius vorus Tolkinas rašys dar ne kartą. Čia būtų įkvėpimas ir Ungolijantai, ir, žinoma, ŽV Šelobai.

Keista... Buvau įsitikinęs, jog šitą faktą sužinojau būtent iš tavęs, o žinau jį mažiausiai metus Vis tiek įdomu