Tolkinistinis teatras?...

(kas gi pasigirs, jei ne pati? Pirmas vaidmuo po ketvirtos klasės, o riestainiais neužmėtė...)

Visiškai teisingas požiuris . Ale tikras Anataras Skaistusis priešais Ar-Farazoną!:prayer: “Šviesos išperos, kaip jie Tamsos vaikus engia! Jūsų didenybe, patys suprantate, juk vien Jūsų malone gyvas esu, kitaip šitieduų Valų pakaliku, Amandilis su Elendiliu, seniai butų išdavę mane Galybių pasiuntiniams, iš kurių teišgirstumėte kaltinimus puikybe bei priekaištus dėl kišimosi į atseit aukštesniųjų reikalus. O jaunesnioji šios puolusios giminės atžala kone kasdien viešai grasinasi nupjausiąs man ką nors gyvybiškai svarbaus… ”

Čia šiaip jau nebloga idėja naujam kokybiniam šuoliui..kaip Star minėjo, bendrai lygis kyla... nuo Tomo bombadilo, Council of Elrond su kaukazo gimliais, švelniabalsiu Elrondu bei kitais personažais,galima pereiti prie Silo vaidmenų.. o tada jau,kaip wood minėjo, įmanomas ir Tolkienlarpis :shock: ,bet čia ne gyvate, man pvz. saurono ir aragorno palantir chat'as patiko.. ir ne vien dėl komiškų elementų, bet ir dėl pasiruošimo, vaidybos... kodėl kada (kitą kartą?) nepabandžius ką nors iš Numenoro,arba net pagal Helgės pasiūlytą sc.... Ir nereikia būti J. Law.. užtenka įsijausti į vaidmenį bei įlieti kokybiškos tamsos bei prasmingumo.. khem..

Gal tam reik naujos gijos... Išskirsiu.
Pabandyti galima daug ką, mokantys netgi gali parašyti pjesę. O nemokantys gali pažiūrėt, tarkim, čia- iš kur ir anoji buvo. Beje, mintinai eiliuotą tekstą mokytis lengviau, tačiau jį rašyti ir ypač versti sunkiau, nei prozą. O komiški elementai yra labai geras dalykas - bent jau norint sukurti žmogui motyvaciją iš vis prasidėti su tokiu darbeliu.

Alatar rašė:nuo Tomo bombadilo, Council of Elrond su kaukazo gimliais, švelniabalsiu Elrondu bei kitais personažais,galima pereiti prie Silo vaidmenų..

Silą, jeigu kas nors dar nepastebėjo, mes jau kelias sesijas žodinio RPG žaidžiam su Hild (keistai sakinį susukau. Oh well.. ). Visada kviečiam prisijungti.

Na, o gimtadienio "nazgūlų teatras" bei "improvizacijos" parodė, kaip sakė Indraja, kad galim "tolkinistiškai pašėlioti". Siūlau šitos praktikos nenutraukti. Matot - net ir su keista apranga bei ginklais įmanoma po Kauno senamiestį pasiblaškyti!

Kas nori pratęsti? Galima surengti "Skaitymus ant žolės" (o šiaip: nekreipkit dėmesio. Man kažkoks rašymo šišas užėjo ).

***

Pjesė pagal J.R.R.Tolkien‘o „Lapą, nutapytą Niekelio“

NIEKELIS
PARAPAS
INSPEKTORIUS
VEŽIKAS / PIEMUO
PIRMAS BALSAS
ANTRAS BALSAS
ŽMONĖS DARBO NAMUOSE

I scena

Scena vaizduoja dailininko pašiūrę, kurios centre dominuoja didelis paveikslas su gražiu, kruopščiai nutapytu Medžiu viduryje. NIEKELIS atidžiai tapo vieną lapą. Įeina INSPEKTORIUS.

Inspektorius: Laba diena.
Niekelis: Nelaba.
Inspektorius: Nebūkite nemandagus su pareigūnu.
Niekelis: Atleiskite, man prasta diena.
Inspektorius: Nejaugi? Ir kuo jau taip?
Niekelis: Visą savaitę persišaldęs gulėjau lovoje. Nieko nenuveikiau.
Inspektorius: Tai jau tikrai kad nieko! Aš esu namų inspektorius.
Niekelis: A... Gal galėtume pasikalbėti vėliau? Aš, kaip matote, užsiėmęs.
Inspektorius: Deja, tai skubu.
Niekelis: Man jau ūžia galva...
Inspektorius: Jūsų kaimyno Parapo stogas kiauras.
Niekelis: Girdėjau. Iškviečiau remontininkus.
Inspektorius: Prieš savaitę!
Niekelis: Taip, prieš savaitę. O kodėl, jūsų manymu, aš po to visą laiką prasmurgsojau apsivyniojęs visais įmanomais megztiniais? Važinėjimai dviračiu per lietų neišėjo į naudą, oi ne!
Inspektorius [priekaištingai]: Parapas luošas.
Niekelis [ironiškai]: Tikrai? Nepastebėjau.
Inspektorius: O jo žmona susirgo, nes stoge atsivėrė didelių skylių.
Niekelis: Klausykit, nenoriu gaišti laiko tuščioms kalboms. Žinau, kad jis luošas ir kad Parapienė serga. Todėl praėjusią savaitę dviračiu per lietų nuvažiavau į miestelį, iškviečiau remontininkus ir gydytoją.
Inspektorius: Remontininkai turėjo krūvas darbo. Visame slėnyje audra pridarė žalos.
Niekelis: Norite pasakyti, jie taip ir neatvyko?
Inspektorius: Deja, Niekeli. Aš, kaip namų inspektorius, primenu jums, kad, esant tokioms aplinkybėms, pagal straipsnį numeris 267, jūs privalėjote padėti savo kaimynui ponui Parapui susitaisyti prakiurusį stogą. Netgi tam tinkamų medžiagų turėjote [rodo į paveikslą]
Niekelis: Mano paveikslas!
Inspektorius: O ką? Ir drobė būtų padėjusi, kol būtų atvykę remontininkai. Dabar pusė čerpių jau nunešta vėjo.
Niekelis: Mano paveikslas!

Įeina VEŽIKAS.

Vežikas: Niekelis?
Niekelis: Aš.
Vežikas: Metas.
Inspektorius: Koks metas? Mes su juo dar nebaigėme aiškintis.
Vežikas: Metas į Kelionę.
Niekelis: Kelionę? Vai vai, aš dar nepasiruošęs – duokite man laiko!
Vežikas [nustebęs]: Laiko ir taip turėjai pakankamai. Nejau dar nesusikrovei daiktų? Na, mikliai. Greit mesk į lagaminą, ką turi po ranka – strimgalviais, girdi, ką sakau? Nelauksiu ilgiau dvidešimties sekundžių. [skaičiuoja: dvidešimt... devyniolika... aštuoniolika...]
Inspektorius [kol Vežikas skaičiuoja, o Niekelis graibsto daiktus]: Į Kelionę nepasiruošęs? Niekeli, juk tai taip neatsakinga! Tik pamanykit. Prašom neaiškinti, kad jums niekas nesiuntė priminimų ir šaukimų. Į Kelionę turėjote išvykti jau seniai. Kodėl atidėliojote iki paskutinių... dvidešimties sekundžių? Kodėl nepasiruošėte, net jei ir neišvykote laiku? Kur disciplina? Niekeli, Niekeli... Jūs visai nepaisote įstatymų... Manau, jūsų atvejis sunkus. Koks neatsakingumas! Kas dabar perims namą, sodą? O sodas beviltiškai apleistas! Kas pasirūpins Parapu? Jūs – jo vienintelis kaimynas! Koks neatsakingumas!
Vežikas: ... keturi... trys... du... vienas... nulis! Niekeli, į vežimą!

Niekelis bėga paknopstom, bet suklumpa, persiverčia kūlio ir guli paslikas. Tamsa scenoje.

zavi miniatiura..
nors man kaip Niekelio neskaicius bei ne perdideliam gerbejui tai prabegom zaviai prabego..

Kas del Silo,tai nemaciau ne vienos sesijos,tai nezinau kaip jus ten ka vaidinat...butu idomu pamatyti. Ypac viliotu pagal Helges scenariju pastatyta miniatiura..

Na, čia tik pradžia. Pati pati pradžia. Toliau turėtų sekti, pagal mano apskaičiavimus, dar dvi scenos (kadangi tai teatrinė versija, reikia verstis su mažai dekoracijų, tiesiog minimaliai kaitalioti jau esančias): scena Darbo Namuose, scena prie Medžio ir Miške.

"Niekelio" yra net lietuviškas vertimas (tiesa, taisytinas. Taisymai vis dar tik "ant popieriaus"). Žr. tinklalapį.

Gerai, taip ir toliau Tikrai būtų verta kada nors suvaidint. Hehe, čia jau reiktų repetuoti daugiau, nei Sauronui su Aragornu (prieš tai kartu tik vieną kartą tekstą perskaitėm. Naobettačiau savo dalį kartodavau kasdien ilgiau nei savaitę).

kaip jus ten ka vaidinat

Tai vadinama vaidmenų žaidimu, ne vaidinimu: iš anksto žinomi tik siužeto apmatai, jis kuriamas paties žaidimo metu. Ir tam yra kita kategorija.

O vaidinimų pagal Silą galima prikurti. Ir, manyčiau, patys žavingiausi būtų pagal Zilą.

Bet ar galima isvis is Tolkieno daryti teatra??? Juk knygos tokio storio... Hm, vos filmas isejo:)

Jei nori paklausti "Ar galima iš viso ŽV sukurti vieną spektaklį?", tai atsakymas yra "taip", net jei kalbėsim apie monospektaklį. O dažniausiai spektakliai kuriami ne iš viso kūrinio 😉

Tęsinys.

II scena

Niekas nesikeičia, bet apšviečiamas tik Pasakotojas. Kalbėdamas jis sėdi ant scenos krašto, gali atsistoti, pavaikščioti, už nugaros gali vykti Niekelio ir Parapo pantomima ar šokis.

Pasakotojas: Gyveno kartą žmogelis, vardu jis buvo Niekelis. Turėjo namelį nei per didelį, nei per mažą, turėjo sodą – gerokai apaugusį, lapais apkritusį… Padoriam žmogui gėdą padarytų – bent jau taip manė Niekelio kaimynas Parapas. Vienintelis kaimynas, tiesą pasakius. Žmogus nebe pirmos jaunystės, o dar ta luoša koja… Vargšas nei darbų sunkesnių nudirbti galėjo, nei kur toliau išvažiuoti… Turėjo kliautis Niekelio gerumu. O jau gerumas ano! Širdis už vandenyną platesnė. Sutvarkydavo Parapo namus, parveždavo Parapienei duonos, tik sode jo pagalbos nereikėjo – čia jau Parapo karalija: viską apie augalus žinojo, ir Niekeliui priekaištavo. Girdi, anas užleidęs savo sodą, nesmagu pažiūrėti. Šakos apipuvusios vartosi patvorėj, lapų kalnai, žolė nežinia kada pjauta, dar ta pašiūrė ne vietoj sukalta – įsivaizduok tik, užuot bulves darže sodinęs, ten pašiūrę pasistatė! Niekelis tyliai nusukdavo galvą į šoną, pasikasydavo nosį ir traukdavo... į pašiūrę... Ten, po stogu, išdidžiai kabojo jo didysis paveikslas. Tiesa, nepaminėjau, kad Niekelis buvo tapytojas. Iš tų, kurie galėdavo valandų valandas stebėti rasos lašelį ant lapo, stengdamiesi pagauti saulės žvilgėjimą, ar glostyti gėlės stiebelį, kad vėliau galėtų tiksliai nutapyti jo plaukelių švelnumą. Ir didysis Niekelio paveikslas prasidėjo nuo vėjo pagauto lapo. Prie jo prisijungė dar vienas lapas, trečias, ketvirtas... Štai jau visa šaka... Po kiek laiko Niekelis pastebėjo, kad drobėje ėmė augti visas medis. Greit paveikslas ėmė nebetilpti namie, todėl jam surentė atskirą pašiūrę – taip, tikra tiesa, ten, kur anksčiau augo bulvės. Medis vis plėtėsi, už jo ėmė šmėkščioti horizontas, miškas, kurio gilumoje, Niekelis jautė, čiurleno šaltinis... O slapčiausioje širdies kertelėje tikėjo, kad dar toliau, už miško esama kalnų. Bandė Niekelis tapyti ir ką kitą, bet galiausiai pastebėdavo, kad tai, ką nutapė, tėra didžiosios drobės tąsa, todėl tekdavo mažesniąsias prisegti prie jos kraštų. Paveikslas užėmė visas jo mintis. Niekelį vis labiau ėmė erzinti netikėti lankytojai, Parapo prašymai padėti – nors iš geros širdies jis niekam nesugebėdavo atsakyti. Ir štai vieną dieną atslinko nelaimė: siaubinga audra. Parapui nunešė čerpes nuo stogo. Niekelis dviračiu lėkė į miestelį stogdengių, peršalo, apsirgo. Stogdengiai taip ir neatvyko, Parapo stogas visai įgriuvo. Tada Niekelį aplankė Namų Inspektorius. Vargšas Niekelis! Kur jam reikėjo dėtis? Argi pats plikomis rankomis būtų užlopęs Parapo stogą? O čia dar Vežikas prisistato... Beje, dar vienas svarbus dalykas: Niekelis turėjo išvykti į Kelionę, ir tą kuo puikiausiai žinojo, tik vis atidėliojo. Iš pradžių ji jam atrodė neįtikėtinai toli, paskui atsirado Paveikslas, įvairiausi Trukdymai kliudė jį užbaigti, o ir šiaip – tingėjosi. Bet Kelionės diena nori nenori turėjo ateiti. Ir atėjo ji dabar.

III scena

Pasakotojui tariant paskutinius žodžius, reikia, kad scenoje liktų tik Niekelis. Pasakotojas pasitraukia į šoną. Sceną užplūsta minią perone vaizduojantys žmonės. Šokis/vaikščiojimai. Erzelynėje išsiskiria žmogus, šaukiantis Niekelį. Matome, kaip jis tampo Niekelį pirmyn atgal, paskui perono žmonės visi „įsėda į traukinį“ ir vaizduoja juo važiuojantys. Galiausiai visi žmonės išeina, vėl scenoje lieka tik Niekelis.