Žinutė #41
Balsavau už pirmąją dalį.
O vis tik: kuris iš trijų?..
Žinučių — 48; puslapių — 3.
Žinutė #42
Balsuoju už TTT. Nes puikios mūšių scenos, geras bendras tempas, mažai graudžių verksmų.
Antrą vietą duočiau FotR. O va RotK labai jau ištęsta ta dalis, kur Frodas su Semu į kalną ropoja. Aišku, pirmą kartą žiūrėjau nemirksėdama, bet dešimtą kartą jau atsirado noras prasukt.
Antrą vietą duočiau FotR. O va RotK labai jau ištęsta ta dalis, kur Frodas su Semu į kalną ropoja. Aišku, pirmą kartą žiūrėjau nemirksėdama, bet dešimtą kartą jau atsirado noras prasukt.
Aethe, near my heart.
Without vanity, the ribbon.
Without duty, the wind.
Without blood, the victory.
Žinutė #43
anšksčiau man berods antra dalis patiko, bet dabar 1-oji 10000% 
Noriu namo.....
Žinutė #44
balsuoju uz TTT ,nes musiu tai ohoho 
Žinutė #45
...ir visgi siūlyčiau rašyti su lietuviškomis raidėmis, nes dabar kyla klausimas, kuo tamstai taip patinka musės 
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
Žinutė #46
Oj, labai sunku ir išsirinkti, kuri dalis labiausiai patiko.. Visos patiko dėl skirtingų aspektų.
FoTR - kaip ir minėta anksčiau, tai įžanga į istoriją, ir, nors pradedama tamsia žiedo istorija ir jo atneštomis mirtimis, persikelia į linksmąjį Hobitoną, kur viskas nerūpestinga ir niekas apie jokį blogį negirdėjo. Ir taip, pamažu, nuo hobitų olelių iki įspūdingojo Rivendeilo, rūsčių Morijos (nors aš pratusi vadinti Moraja, kadangi taip mano knygose išversta, bet čia jau atskira tema...) tunelių ir kvapą gniaužiančių senųjų Gondoro karalių statulų Anduino krante. Toje vietoje aš tiesiog sulaikau kvapą ir ryju atsivėrusį vaizdą akimis. Neįsivaizduoju, kaip širdis ir toliau galėtų plakti, pamačius tokį vaizdą tikrovėje.. Apmirčiau ir tiek.
TTT - labiausiai patiko: trijulės vijimasis paskui orkus - dieną naktį, lygumomis ir kalvomis, nesustojant... Tik iš didelės meilės ir su milžinišku ryžtu jiems tai pavyko; entų ataka - išties kvapą gniaužiančios scenos, ir tokia atgaiva širdy, kai matai, kaip gėris taip ima ir baukšt! sunaikina blogio irštvą. Biškį užkniso entų lėtumas, bet jie tokie jau yra, to nepakeisi, kaip ir Tuko kvailumo ir, žinoma, lieka nepamirštas Helmo Daubos mūšis. O jau ta scena, kai sutemus jie išvydo daugiatūkstantinę Sarumano armiją, vaje...
Nors matau, jog daugeliui ši dalis patiko dėl Rohano, mane, tiesą sakant, kiek nuvylė Rohano karalystė, jei taip galima pavadinti. Sostinė - tik krūva medinių namelių su fermeriais ir ne itin įspūdingi Karaliaus rūmai. Nenoriu priekaištauti PJ'ui, jis ir taip atliko neįtikėtiną darbą, bet vistik aš būčiau padariusi miestą didingesniu. Skaitydama knygą įsivaizdavau tuos rūmus labiau.. karališkus. Pavyzdžiui Helmo Daubai priekaištų neturiu - visi tie įtvirtinimai, sienos ir bokštai... Bet karaliaus mieste, rodos, jie rūpinosi tik arkliais, ir kyla klausimas, kaip jie iki tol išvengdavo visų orkų atakų, nes supleškenti medinį miestuką jiems būtų vieni niekai - paleido iš tolo kelias degančias strėles ir kriukis baigtas.
RoTK - vistik gal labiausiai patikusi dalis. Ir tos 4 valandos prabėgo taip greitai
labiausiai sužavėjo Minas Tiritas - va čia tai karalių miestas! Ech, kad kas tokį pastatytų realybėj... Pats mūšis, aišku, irgi žodžiais sunkiai apsakomas - didinga ta vieta, kuomet Rohanas atjoja į pagalbą, pūsdamas savo ragus, ar kai Aragornas atplaukė su mirusiųjų armija. Man tik klausimas kilo, kaip vistik Eovyna sugebėjo užmušti Nazgulą? Juk tiek kartų buvo minėta, jog nazgulų nužudyti neįmanoma. O še tau paprasta moterytė ėmė ir vienu dūriu nugalabijo jį, pati atsipirkdama tik sužalota ranka. Dabar nepamenu tiksliai, kaip knygoje buvo, o skaitau šiuo metu (vėl) dar tik TTT, tad net įdomu pasidarė ir, be abejo, tas didingas finalas, kurį vargiai galiu įžiūrėti pro ašarų upes... Ypač kai visi nusilenkia hobitams, o jie ir lieka stovėti lyg kokie vaikai, tokie kuklūs, mintyse sakydami: "Mes gi nieko ypatingo nepadarėm, tik nunešėm žiedelį iki kalno ir jį išmetėm..." - ach, drovieji hobitai... Ir paskutinį tašką uždėjo "Into the West" - nors ir Annie Lenox balsas man neskamba kažkaip ypatingai, bet pati daina taip tiko pabaigai, kad beliko sėdėti, žiūrėti titrus, klausytis tos dainos ir toliau verkt...
Beje, po Hobito pasirodymo (ir puikios Martino Freemano vaidybos), nejučia ėmiau lyginti Frodo žygį su Bilbo nuotykiais. Na, ir nori nenori, pastebi, jog Bilbas buvo daug stipresnis nei Frodas, ir kažkaip net imi nusivilti Frodu, kuris nuo pat pradžios tapo žiedo vergu.. Nesmerkiu jo, bet vistik be Semo Frodas turbūt net ir pirmojo nazgulo nebūtų išvengęs, tad tikrasis herojus Žiedų Valdove ir yra Semas. O "Hobite" Bilbas juk vienas, be niekieno pagalbos žiedą nešiojosi. Tik keista, kad Sauronas anksčiau nepajuto žiedo, kuomet Bilbas jį nerūpestingai naudodavo... Reiks dar pasigilint į tai
FoTR - kaip ir minėta anksčiau, tai įžanga į istoriją, ir, nors pradedama tamsia žiedo istorija ir jo atneštomis mirtimis, persikelia į linksmąjį Hobitoną, kur viskas nerūpestinga ir niekas apie jokį blogį negirdėjo. Ir taip, pamažu, nuo hobitų olelių iki įspūdingojo Rivendeilo, rūsčių Morijos (nors aš pratusi vadinti Moraja, kadangi taip mano knygose išversta, bet čia jau atskira tema...) tunelių ir kvapą gniaužiančių senųjų Gondoro karalių statulų Anduino krante. Toje vietoje aš tiesiog sulaikau kvapą ir ryju atsivėrusį vaizdą akimis. Neįsivaizduoju, kaip širdis ir toliau galėtų plakti, pamačius tokį vaizdą tikrovėje.. Apmirčiau ir tiek.
TTT - labiausiai patiko: trijulės vijimasis paskui orkus - dieną naktį, lygumomis ir kalvomis, nesustojant... Tik iš didelės meilės ir su milžinišku ryžtu jiems tai pavyko; entų ataka - išties kvapą gniaužiančios scenos, ir tokia atgaiva širdy, kai matai, kaip gėris taip ima ir baukšt! sunaikina blogio irštvą. Biškį užkniso entų lėtumas, bet jie tokie jau yra, to nepakeisi, kaip ir Tuko kvailumo
ir, žinoma, lieka nepamirštas Helmo Daubos mūšis. O jau ta scena, kai sutemus jie išvydo daugiatūkstantinę Sarumano armiją, vaje...Nors matau, jog daugeliui ši dalis patiko dėl Rohano, mane, tiesą sakant, kiek nuvylė Rohano karalystė, jei taip galima pavadinti. Sostinė - tik krūva medinių namelių su fermeriais ir ne itin įspūdingi Karaliaus rūmai. Nenoriu priekaištauti PJ'ui, jis ir taip atliko neįtikėtiną darbą, bet vistik aš būčiau padariusi miestą didingesniu. Skaitydama knygą įsivaizdavau tuos rūmus labiau.. karališkus. Pavyzdžiui Helmo Daubai priekaištų neturiu - visi tie įtvirtinimai, sienos ir bokštai... Bet karaliaus mieste, rodos, jie rūpinosi tik arkliais, ir kyla klausimas, kaip jie iki tol išvengdavo visų orkų atakų, nes supleškenti medinį miestuką jiems būtų vieni niekai - paleido iš tolo kelias degančias strėles ir kriukis baigtas.
RoTK - vistik gal labiausiai patikusi dalis. Ir tos 4 valandos prabėgo taip greitai
labiausiai sužavėjo Minas Tiritas - va čia tai karalių miestas! Ech, kad kas tokį pastatytų realybėj... Pats mūšis, aišku, irgi žodžiais sunkiai apsakomas - didinga ta vieta, kuomet Rohanas atjoja į pagalbą, pūsdamas savo ragus, ar kai Aragornas atplaukė su mirusiųjų armija. Man tik klausimas kilo, kaip vistik Eovyna sugebėjo užmušti Nazgulą? Juk tiek kartų buvo minėta, jog nazgulų nužudyti neįmanoma. O še tau paprasta moterytė ėmė ir vienu dūriu nugalabijo jį, pati atsipirkdama tik sužalota ranka. Dabar nepamenu tiksliai, kaip knygoje buvo, o skaitau šiuo metu (vėl) dar tik TTT, tad net įdomu pasidarė ir, be abejo, tas didingas finalas, kurį vargiai galiu įžiūrėti pro ašarų upes... Ypač kai visi nusilenkia hobitams, o jie ir lieka stovėti lyg kokie vaikai, tokie kuklūs, mintyse sakydami: "Mes gi nieko ypatingo nepadarėm, tik nunešėm žiedelį iki kalno ir jį išmetėm..." - ach, drovieji hobitai... Ir paskutinį tašką uždėjo "Into the West" - nors ir Annie Lenox balsas man neskamba kažkaip ypatingai, bet pati daina taip tiko pabaigai, kad beliko sėdėti, žiūrėti titrus, klausytis tos dainos ir toliau verkt...Beje, po Hobito pasirodymo (ir puikios Martino Freemano vaidybos), nejučia ėmiau lyginti Frodo žygį su Bilbo nuotykiais. Na, ir nori nenori, pastebi, jog Bilbas buvo daug stipresnis nei Frodas, ir kažkaip net imi nusivilti Frodu, kuris nuo pat pradžios tapo žiedo vergu.. Nesmerkiu jo, bet vistik be Semo Frodas turbūt net ir pirmojo nazgulo nebūtų išvengęs, tad tikrasis herojus Žiedų Valdove ir yra Semas. O "Hobite" Bilbas juk vienas, be niekieno pagalbos žiedą nešiojosi. Tik keista, kad Sauronas anksčiau nepajuto žiedo, kuomet Bilbas jį nerūpestingai naudodavo... Reiks dar pasigilint į tai
Žinutė #47
Čia tikriausiai apie ŽV, ne Hobito filmus
Man labiausiai patinka "Dvi tvirtovės". Aš žinau, kad paprastai jis vertinamas kaip pats silpniausias, nes nei pradžios neturi nei pabaigos, bet man jis labiausiai patinka dėl Rohano, kuris taip gerai padarytas - ir tamsus, niūrus, bet ir triumfuojantis galiausiai.
Man labiausiai patinka "Dvi tvirtovės". Aš žinau, kad paprastai jis vertinamas kaip pats silpniausias, nes nei pradžios neturi nei pabaigos, bet man jis labiausiai patinka dėl Rohano, kuris taip gerai padarytas - ir tamsus, niūrus, bet ir triumfuojantis galiausiai.
Žinutė #48
Reikėtų peržiūrėti iš naujo, jau nebe tokia reiklia akim, nes anksčiau žiūrint smarkiai buvo per galvą dėta, kad viskas, kas "ne taip, kaip knygoj", man gadino filmus...
Bet tiek "Fellowship", tiek pirmas "Hobitas" man labiausiai patiko.
Bet tiek "Fellowship", tiek pirmas "Hobitas" man labiausiai patiko.
