Knygos pagal filmus

Apie tai buvo prašnekta "Knygų lentynoje", ir aš pamąsčiau, jeigu turime giją filmams pagal knygas, galima ir atvirkščiai.

Aš taip pat nelabai jų mėgstu. Paprastai tai būna filmo veiksmų atpasakojimas, o "gilesni išgyvenimai", jei tokių ir būta filme (nes dažniausiai "knygizuojami" ne patys giliausi filmai), apsiriboja kokia pastraipėle, stengiantis nenukrypti nuo filmo vaizdų. Iš tokių, regis, skaičiau tik "Žvaigždžių karus".

Bet čia iškyla kitas įdomus klausimas: dabar gyvename tokiu laiku, kad labai svarbus vizualumas ir vaizdo kultūra. Mes pripratę prie kino, televizijos, mūsų labiau išlavintas vaizdinis mąstymas (o kaip manote, kodėl informaciją geriau įsisaviname pateiktą schemomis, paveikslėliais? Čia tik mano kuklus spėjimas, bet anksčiau visokie bardai mokydavosi poemų iš klausos, o dabar esame labiau formuojami vizualinės kultūros, todėl kitaip ir priimame informaciją). Todėl susidaro įspūdis, kad neretai jeigu rašytojas nori eiti lengviausiu keliu, pasitelkia į pagalbą kiną. Man yra tas pats: kai ką nors rašau, dažnai įsivaizduoju kadrus, filmą, kaip tą dalyką matyčiau ekrane. Nesakau, kad visa kinu ir vaizdais pagrįsta literatūra yra pigi lektūra, bet tokios turbūt dauguma. (Man "klasikinis" pavyzdys - "Trifidų naktis"). Kai rašoma, aprašomi kino kadrai, kurie taip įsirėžę mūsų mintyse, kad skaitydami knygą galime tiksliai juos atkurti. O kur tada vieta fantazijai? J.K.Rowling, pavyzdžiui, tą fantaziją žadino, bet pasirodė filmai, ir automatiškai HP tapo Danieliu Radcliffu.

Na, bet mes kalbame apie atvirkščią procesą. Jeigu filmas tampa knyga, kiek galima nukrypti nuo filmo, jį interpretuoti? Ar tai nėra ekvivalentu knygos ekranizacijai, kai nuo knygos nukrypstama oi kaip labai?

Išsilavinimo spragos. Tai filmas "Trifidų naktis" pastatytas pagal knygą, o ne atvirkščiai. O šiaip tai jei net pagal knygą filmo normalaus pastatyti nesugeba ("Starship Troopers", "Battlefield Earth", "Troy"), tai apie knygas pagal filmus net kalbėti neverta. Siūlau rakinti temą.

Starlin rašė:Mes pripratę prie kino, televizijos, mūsų labiau išlavintas vaizdinis mąstymas (o kaip manote, kodėl informaciją geriau įsisaviname pateiktą schemomis, paveikslėliais? Čia tik mano kuklus spėjimas, bet anksčiau visokie bardai mokydavosi poemų iš klausos, o dabar esame labiau formuojami vizualinės kultūros, todėl kitaip ir priimame informaciją).

Tiesą sakant, nieko šia tema neskaičiau, bet manau, kad, nors žmogus gali lavinti vaizdinį arba garsinį suvokimą ir atmintį, kažkuris iš jų būna ryškesnis dėl įgimtų ar bent labai anksti įgytų savybių. Tarkim, vaikystėj nemačiau nieko, tik "Labanakt, vaikučiai" - ne daugiau kaip 30 min. TV per dieną, o filmus kine - iš vis tik kelis. Kol nemokėjau skaityt, knygas man skaitė garsiai. O "garsinis" suvokimas labai menkas...

Knygų pagal filmus neskaičiau (SW srityje pradinį išsilavinimą įgijau jų svetainėje). Kažko iš anksto esu nusiteikusi labai skeptiškai. Yra "2001", kai nebeaišku, ar ten knyga pagal filmą, ar filmas pagal apsakymą, išsiplėtojusį į knygą, ar išplėtotas scenarijus - bet turbūt tai ir reikia vadinti "kartu sukurtais knyga ir filmu".

Tomas :P rašė:Išsilavinimo spragos. Tai filmas "Trifidų naktis" pastatytas pagal knygą, o ne atvirkščiai.

Ne spragos, o tamstos neįsisikaitymas į mano žodžius arba mano nemokėjimas deramai paaiškinti. "Naktį" čia daviau kaip pavyzdį "kinematografiškos" literatūros, t.y. tokios, kuri remiasi kinu. Apskritai tema "Knyga pagal filmą" dviprasmė: galima suprasti tiesiogiai arba, kaip aš sakiau, 'kai rašoma lyg žiūrėtum filmą'...

Indraja: įgytos savybės čia labai svarbios, IMHO. Būtent apie tą ir kalbu - dabar didesnė dalis anksti įgijamų savybių yra būtent perprasti vaizdą, nes augama tokioje aplinkoje.

Nukryptemė, bet įdomi. Šiaip kokių "laukinių" medžiotojų aplinkoje daug svarbiau perprasti vaizdą, nei mums. (Aišku, ir girdėti reikia, bet - pirmiausia - ne kas kalbama, o kur kas šnara, krebžda). Jei pažiūrėsim į dar senesnę istoriją - beždžionėms irgi itin svarbus vaizdo suvokimas, jos netgi spalvas skiria "labiau", nei nemaža dalis kitų žinduolių, turi erdvinį dviakį regėjimą - ko daug kas neturi. Todėl manau, kad jau evoliuciškai susiklostė, jog daugumai vyraus vaizdinis suvokimas (čia tik hipotezė - neturiu jokio supratimo, kuris vyrauja dabartinėje populiacijoje, nors balsuočiau už vizualinį). "Kultūrinis" ugdymas šiais laikais tikrai smarkiai pakrypęs į vaizdinę pusę (tačiau manasis pavyzdys buvo skirtas pasakyti, kad šiuo atveju to ryškaus nukrypimo nebuvo, o gavosi vis tiek... beždžioniškai).

Atrodo, norėta pasakyti, kad rašyti "kaip filme" - vienas lengvesnių būdų ir rašytojui, ir skaitytojui? Na, "grožiškai" teko rašyt tik rpg, neretai stengiuosi, kad "matytųsi", ką sakau - bet manau, dėl žanro ypatumų O knygose (kukliai galiu kalbėt tik apie save) greičiausiai pagaunu ne tą "filminį" apdarą, o siužeto schemą - kas ką. Tais gerais laikais, kai prarydavau po porą knygų per dieną, nė nesistengdavau ten ko nors matyt ar girdėt - svarbiausia buvo ši struktūra. Todėl gerbiu knygas, kurios "parodo filmą" net nepaisant šio įpročio (kaip ŽV); o kartais tyčia stengiuosi kuo geriau viską įsivaizduot.

Bet be statistinių tyrimų nieko nepasakysim...

keista, bet man dar nera teke skaityt knygu, rasytu pagal filmus. taciau vis delto pilnai tikiu, kad ten nieko gero. negalima gerai parasyt knygos pagal filma arba sukurt filmo pagal knyga, nes visvien tai niekada neprilygs originaliam kuriniui (=

Man irgi dar neteko. Bet galbut, jei rasytojas pasistengia dar ka nors ideti savo ir graziai parasyti, tai ir nieko buna. Nors kurti filma pagal knyga, manau, daug idomiau.

Man knyga nebūtinai turi būti tokia pati kaip ir filmas, be to, filmuose būna iškirptų vietų, tad sunku būtų sukurti knygą, kad ji atitiktų filmą ir užpildytų likusias spragas. Beje, knyga įdomi tada (bent jau man) kai joje aprašomi veikėjų jausmai, smulkiai aprašytos vietovės, o pagal filmą tai padaryti labai sunku.

Knygos:"Matilda" ir "Carlis sokolado fabrike" taip pat nuo filmo...

Deja, atvirkščiai. Abi to paties autoriaus, Roald Dahl, kuris, beje, numirė prieš "Matildą" (Čarlio pirmas variantas jau seniai buvo).

Tik klausimas, ką jūs vadinate vaizdiniu suvokimu? Kai įsivaizduojama knygos herojus, aplinką, kai skaitydamas tarsi viską matai savo akimis, kaio filme? Bet, mano nuomone, taip daug įdomiau skaityti nei tik matant raides. Kiek iki šiol supratau, tai toks dalykas vadinamas vaizduote. Net skaitydamas poeziją, ir tada matau vaizdinius... Tai reiškia, kad esu paveitas kino, ar kaip? Ar jūs kažką kitą turėjot omeny?

Turbūt Starlin turėjo omenyje, kad tai suvokimas "iš vaizdo" - skirtingai nei "iš klausos". Tiesiog jie gali būti - ir būna - nevienodai išlavėję, ir turbūt toli gražu ne tik dėl kino.

Labai prašyčiau Toidą susimažinti parašo aukštį.

Man atrodo, kad knygų rašymas pagal filmus - paprasčiausias "babkių darymas" ir jodinėjimas ant to pačio arklio, pastarajam nugaišus. Kas kita, jai knygos ekranizacija paskatina perskaityti knygą ir palyginti.

Tai tie kurie rašo knygas pagal filmus fantazijos neturi