seniai seniai, kai čiuožinėdavom ant Kuivijeneno ežero kartu su elfais,mano kojelas buva laibos ir tvirtai laikėsi unt leda..Buvo gražus ors,nors gana vėsoka,bet tuomet atėjo du didžiuliai tokie. Vienas ant balto žaislinio žirgo,prisistatęs Oromovu,o kitas,anava,kaip šiandi pamenu,toks visas juodas bei raudonas iš pavydo beigi pykčio- Melkoriūnas ar Morgotėnas,nepamenu..tai abudu šventę sugadino ir privertė viskokias ten keliones beigi karus žaisti..tai vat va..senokai jau nečiuožinėjau,o dar seniau ant sėdimosios...ak,tos laibos liaunos elfų pačiūžos gulbių sparnų pavidalu

tokios baltos ir patogios mano lastams,o kokie čiuožėjai,manding buva tie elfai...katu katu... net pirmieji orksiai nustėrę bei juodus žandikaulius panarinę negalėjo atitraukti akių nuo čiuožėjų,tai dailiai anatadu jie šoko ant ledo..tai orksiai ir išmokė čiuožti ant sėdimosios,ant pilvo,rankų,nugaros...
dabar aš jau senas,nebepamenu ledo su azotu skooonio,nebematau staigiai artėjančių reklamų posukyje,nebejaučiu foto blykstės..matau tik ugninius ratelius virš galvos..rodos,guliu ir matau prieš save-ajaix

taigimatau savo kakla veidrody..mėlyniuotas toksai visas..
galbūt kada vėl anava nuveisiu...
smagu tad buva...bet šalta
😉