Turgavietė (VV)

-:-:- Turgus- vieta, kur galite daryti, ką tik norite- pirkti, parduoti, plepėti, papsėti pypkutę ar žaisti marmuriniais rutuliukais... Tačiau Nepamirškite- gyviausias ir svarbiausias užsiėmimas čia- Sendaikčiai. Atneškite senus savo niekdaikčius (mathoms) ir keiskite juos į kitus niekučius- arba derėkitės ir parduokite/pirkite už tokią kainą, kuri jums atrodys priimtina.
-:-:- Galima dėti sendaikčių bet kitų prekių paveikslėlius, jei jie ne didesni, nei 250X250 px.
-:-:- Jei perkate ar parduodate kažką ne sendaikčių turguje, žinutės pradžioje išskirkite tai *žvaigždutėmis* ir paryškinkite žaliai (pvz, *daržovių turgus*, *puodžiaus palapinė* ar *aptvaras su žąsimis*).
-:-:- Galioja visos kitos Hobitynės bet bendros žaidimų taisyklės.
_______________________________________________________________



Neseniai sutaisyti žali prekystaliai, dar kvepiantys dažais, naujos raštuotos drobės pavėsinės, smulkiu žvyreliu užpiltos duobės ir balos- senoji Turgavietė tiesiog švyti. Iš naujo suręsta neaukšta tvorelė skiria aikštę nuo aplinkinių pastatų bei kažkieno daržo. Kairėje aikštės pusėje išsirikiavę žemi, ilgi daržovių prekystaliai; dešinėje matyti gyvulių turgaus aptvarėliai (keli susivėlinę ūkininkai grūda į juos kiauleles); o tiesiai priešais vartus- pavėsinės, palapinės ir stovai, glaudžiantys prekiautojus "viskuo, kas gali praversti".
Prie vartų būriuojasi keli hobitai, tingiai plepantys apie orą. Kas ruošiasi apsipirkti, kas jau apsipirko (nors metas ankstyvas, bet turgelis jau kvepia keptais grybais, šviežiomis uogomis bei pypkiažole. Tačiau didžiausias sujudimas ir murmesys sklinda iš šiaurrytinio kampo- Sendaikčių turgaus...

Elytė, besitvarkydama ir bandydama savo mažulytę olą paversti bent jau pusėtina siuvyklėle, išvertė seniai nevarstytą stalčių. Tarp senų neabigtų siuvinėti staltiesėlių ir sulūžusių sagu voliojosi šis tas įdomaus- dvidešimtojo gimtadienio proga nuo kaži kurios tetulės gautas stiklinis kvepalų buteliukas. Tuščias, savaime suprantama- tetulė nemylėjo savo dukterėčios tiek, kad dovanotų jai tokį brangų daiktą. Šiaip jau butelaitis buvo visai nieko- Elytė gana ilgai vartė jį rankose, niekaip negalėdama apsispręsti, kur padėti. Gražus, aišku... Bet...
Elytė suprato, kad vis dėlto negali pakęsti violetinės spalvos. O padovanoti... hm. Artimiausia šventė- pusbrolio Bembio gimtadienis, o jam tokių dalykėlių tikrai nereikia... kam dar galima atiduoti? Hm... hm... ne, namie nesinori palikti- vėl kur nusimes ir voliosis iki dienų pabaigos, vietą užimdamas.
Taip. Nuspręsta. Sendaikčių turgus. Va ten tikrai kas nors priglaus tą mielą buteliuką...

Ilgai nelaukusi Elytė gražiai suvynioja niekutį į rudą popierių, dėl visa ko pasiima pintą krepšį ir iškeliauja.
Turgus, kaip visada, net zvimbia. Hobitukė prasibrauna pro būrį raudonsprandžių ūkininkų, niekaip nesusitvarkančių su veršeliais, trumpam užsuka į daržovių turgelį, šen bei ten pasisveikina su kaimynais, išklauso vienos bulvių pardavėjos pasakojimą apie vargšą Frederiką Dumblausį, kuriam pasibaidžiusi avis išmušė visus priekinius dantis...
Ji tikrai nesiruošė nieko pirkti, tačiau nepaaiškinamu būdu krepšyje atsiduria kelios šviežutėlės rūkytos dešros, stiklainukas raugintų grybų bei ryšelis salierų. Na, bet juk net liesutėms siuvėjoms reikia valgyti, ar ne?
Pabaigai nusipirkusi didelę bandelę su voveraitėmis ir čia pat ją sušveitusi, Elytė galų gale atpūškuoja prie didelių bendrų Niekdaikčių turgelio priekystalių. Suradusi laisvą vietelę, pasideda krepšį su pirkiniais po stalu, išvynioja kvepalų buteliuką ir pastato jį kuo toliau nuo krašto- maža kas, dar kas nors užkliudys alkūne...

Vėdrynė šiandien išsiruošė pasivaikščioti po miestelį.Nuostabi diea tokiam pasivaikščiojimui.
Pirmiausia užsuko į neseniai atidarytą turgų.Ten pamatė labai skanių riestainių, apibarstytų cukrumi, ir nusipirko keletą. "Bus ką prie arbatos sugraužt", pamanė.Po to nuėjo sendaikčių link.Vėdrynei apskritai patinka dairytis į antikvarinius daiktus, viską apžiūrinėti, čiupinėti.Nors nusiperka ką nors tokio gan retai, nes namie ir taip yra sukaupusi nemažai daiktų, visgi niekuomet nepraleidžia progos pasidairyti-o jeigu ką nors ypatingo pastebės?Turgus ūžė nuo hobitų šnekų, iš tolo kvepėjo kepamos bandelės, kažkur skambėjo muzika.Nesutikusi nieko pažįstamo, prisipirkusi riestainių hobitė išsyk patraukė prie prekystalio, kur pamatė simpatišką buteliuką kvepalams, o šalia jo stovėjo Elytė.
-Graži diena, ar ne?-paklausė Vėdrynė.-O, koks mielas mažas buteliukas kvepalams...Kaip tik tokio man ir reikėjo.Kiek už jį nori?

Elytė nušvinta kaip mėnuliukas- ji net nespėjo sukaisti ar suirzti (saulė spigina kaip pašėlusi, visi šešėliai ir pavėsiai jau užimti), o jos niekutis jau krito kažkam į akis.
- Sveika, Vėdryne, prisimenu tave dar iš rinkimų- pameni,koks beprotnamis tada dėjosi?- ji sukikena.- O už buteliuką... 5 HBV nebus per brangu?

Vėdrynė šypsosi:
-O, taip, kur jau pamirši...Rinkimai, užkandžiavimas pakelėj... O šiaip už šį mielą daikčiuką mokėčiau 4 Hbv ,-hobitė bando derėtis.Nes koks gi gali būti turgus be derėjimosi

Elytė vos nespygteli- ji jau buvo pasiruošusi nusiderėti iki 3Hbv- o čia siūlo net keturis! Greitai, kol Vėdrynė neapsigalvojo, ji vėl susuka buteliuką į popierų ir ištiesia pirkėjai:
- Praaaaašau, jis visas tavo!
Ir, kaip reikalauja mandagumas (ir įgimtas smalsumas, savaime suprantama), pasiteirauja:
- O kaip sekasi tavo naujasis verslas? Girdėjau čia šnekant, kad tavo gėlės tiesiog nuostabios...- ji mirkteli Vėdrynei.- Jaučiu, ir man reikės užsukti, kaip tik ruošiuosi tvarkytis sodelį...

Vėdrynė atskaičiuoja 4 Hbv, paduoda Elytei, pasiima naująjį pirkinį ir taria:
-O, verslas sekasi tiesiog puikiai.Pastarosiomis dienomis itin daug lankytojų.Pardaviau tujų, našlaičių, žibučių...Pastebėjau, kad itin perkamos melsvos ir violetinės gėlės.Man jos irgi atrodo gražiausios.Maloniai kviečiu užsukti.Kaip tik artmiausiu metu gausiu egzotiškų gėlių sėklų.Dar net pati nežinau, kaip kai kurios atrodo.

Pro turgavietę pėdina Žibutė. Prieš grįždama namo ji nutarė pasižvalgyti, galbūt kas nors turės parduoti ką nors panašaus į pieštukinę. Hobitė atidžiai dairosi aplinkui, tačiau kol kas pieštukinės nematyti... Trumpam užsispoksojusi į žąsų aptvarą, ji atsipeikėja ir dar sykį apsidairo. Na, kur galėtų būti koks nors 'matomistas' su nereikalinga stiklinaite ar bokalu?

Atsiskaičiusi ir atsisevikinusi su Vėdryne, Elytė nupėdina namo- reikia patraukti iš saulėkaitos jeronimus, kol visai neiškepė... Taip užsigalvojusi ji visai nebežiūri, kur eina, todėl labai smagiai įsirėžia į kelyje pasipainiojusą Žibutę. Abi, aišku, nuvirsta... Tiesiai į pravažiuojantį karutį su salotomis.
Basiausiai susigėdusi Elytė padeda reporterei išsikapanoti iš žalėsiu ir, liūdnai atsidususi, sumoka ką tik uždirbtus keturis Hbv salotų sąvininkui- už sumaigytus lapus.
- Atsiprašau,- raudonuodama atsisuka į Žibutę, kai perpykęs daržininkas nupūškuoja šalin.- Aš netyčia...

Žibutė apsitvarko drabužius ir šypsodamasi išsitraukia du Hbv:

- Čia jums, - paduoda Elytei. - Juk į salotas virtome abi, tiesa? - Elytė nusišypso. - Tarp kitko, gal matėte kur nors pardavinėjant puodelių, bokalų ar bet ką, kas tiktų pieštukams susidėti?

- Bet juk aš tamstą nuverčiau... Mano kaltė...- ji grąžina vieną HBV Žibutei.- Taip bus teisingiau. O puodelių- ne, nepastebėjau. Neatkreipiau dėmesio. Juk atėjau čia ne pirkti, o parduoti... nors gal ir ne.- Elytė linkteli į maisto pilną krepšį,- turguje taip jau būna... Na, man metas. Sėkmės ieškant! Pamėginkite susirasti čia Bobą Skrybėlių, jis dažnai visokias vazales pardavinėja...
Elytė šypteli atsisveikindama ir patraukia link vartų- šį sykį jau įdėmiai žiūrėdama, kur eina...

- Bobą Skrybėlių, Bobą Skrybėlių, - niurna sau po nosimi Žibutė, kad nepamirštų pavardės. - Kur, po šimts, rasiu tą Bobą?
Į akį jai krenta iš turgavietės traukianti hobitė šviesiais banguotais plaukais (kaip neįprasta!).
- Atsiprašau, panele, - švelniai plekšteli jai per petį Žibutė. - Ar nepasakytumėte, kur rasti Bobą Skrybėlių?
Freda įdėmiai pažvelgia į Žibutę...

Freda Vėdrynė labai nustemba, išgirdusi Žibutės klausimą.
-Sakote, Bobą Skrybėlių?-taria hobitė-Ir kodėl gi jūs, tokia padori hobitė, susidomėjote, kur rasti Bobą Skrybėlių?Jis juk toks pašlemėkas... Na, bet jeigu klausiate, turbūt labai reikia.Manau, šiuo metu jis kaip tik turėtų būti smuklėje ir maukti kažkelintą pintą elio,-mosteli ranka Vėdrynė.-Savo prekystalį prižiūrėti tikriausiai paliko sūnėnui Svajūnui Skrybėliui, jis štai ten, už keleto prekystalių į kairę,-parodo hobitė į įvairiomis molinėmis vazelėmis ir puodynėlėmis nukrautą prekystalį.

- A, dėkui, dėkui, - linkteli galva Žibutė ir patraukia link prekystalio. - Laba diena.
- Laba, - atsiliepia išvaizdus jaunas hobitas.
- Matau, kaip tik turite tai, ko man reikia. Ieškau ko nors, kas tiktų pieštukams susidėti.
- Vazelės?
- Na taip, kažko panašaus.
Greitai Žibutė susiranda tinkamą pieštukinę, sumoka jaunajam Skrybėliui 3 Hbv ir pasuka link namų. Čia jai dingteli, kad redakcijoje paliko visteriją, todėl apsisuka ir žingsniuoja atgal... Reikia paskubėti: vyras namie tikriausiai laukia su šventine vakariene.