"Hobito ryto" Hobitono skyriaus redakcija (VV)

Vizitas į jojimo centrą nieko gero nedavė. Na, bent jau aišku, kad Hobitono gyventojai taip pat neabejingi šiai istorijai. Bet būtinai reikia išsiaiškinti, kas padėjo tą grasinantį laiškelį prie redakcijos durų. Žibutė ketino pereiti visas stambesnes Hobitono parduotuves ir įstaigas, paklausinėti žmonių, tačiau susierzinusi prisiminė, kad redakcijoje liko dar vienas nepabaigtas redaguoti straipsnis - kad jį kur blynai su uogiene, dėl morkų kainų kilimo prognozių teks aukoti progą kuo greičiau išsiaiškinti visą šitą nešvarų reikalą! Ką gi, reiks greitai apsisukti - bet morkų kainas reikėjo išsiųsti jau vakar...

Žibutė uždususi, suraukta mina įvirsta į savo kabinetą. Na, kur tas prakeiktas straipsnis... Ne ant stalo, ne dėžėje...
- Tulpėja! - šūkteli. Sekretorė neatsiliepia. - Tulpėja, kur tu, po šimts?!
Žibutė kyšteli galvą į priėmimo kambarį. Ant stalo garuoja paliktas arbatos puodelis. A, matyt, lesina balandžius... Hobitė prieina prie spintų už Tulpėjos stalo. Jose grūste prigrūsta popierių - matyt, sekretorė bus ten nukišusi ir nelemtąją rašliavą.

Staiga Žibutės žvilgsnis užkliūva už ko kito. Iš už užuolaidos, dengiančios sieną, kyšo rudo vyniojamojo popieriaus lapo kampelis...

Hobitė pakelia užuolaidą: taip, tvarkingai sulankstytas, bet netvarkingai numestas ant kitų nereikalingų daiktų, guli lygiai toks pat popierius, kokį ji gavo šįryt. Negana to, matosi, kad vienas kraštas ne gražiai atpjautas ar nukirptas, o atplėštas - kaip ir paslaptingasis laiškas. "Na čia dabar..." - sumurma Žibutė.

- Ponia? - už nugaros pasigirsta Tulpėjos balsas.
- Tulpėja, mieloji, - akimirką padvejojusi atsisuka Žibutė. - Kodėl už užuolaidos toks savartynas?
- Ak, - nurausta hobitė, - atsiprašau. Nėra laiko iškuopti. Tuojau pat sutvarkysiu.
- O kas čia? - griežtai klausia Žibutė, rodydama rudąjį popierių.
- Čia? Šiukšlė, - nė nemirktelėjusi atsako Tulpėja.
- Taip, bet iš kur?
- Iš kur iš kur... Nepamenu, iš kur... nors... Aha, taip! Pamenate, pirkau jūsų vyrui tokį augalą, visteriją? - Žibutė linkteli. - Taigi va, nusipirkau ir sau, toks gražus pasirodė... Iš pradžių maniau pasisodinti prie namų, paskui apsigalvojau ir pasodinau prie redakcijos - nematėt, ten netoli durų? Tai va, čia nuo tos visterijos popierius. O ką?

Žibutė įtemptai mąsto. Arba Tulpėja suka uodegą, arba čia kažkuo dėtas tas, kas pardavė gėlę. Aišku, tokio popieriaus gali būti bet kur, tačiau šitai bent jau šiokia tokia užuomina. Iš sekretorės sužinojusi, kur ji pirko visteriją, Žibutė liepia jai surasti, suredaguoti ir išsiųsti Adatylėn straipsnį apie morkų kainas ir paknopstom išlekia į Gėlininkystės centrą.

Kiek suirzusi Žibutė grįžo į redakciją. Taip, bandymas ieškoti laiško autoriaus pagal popierių nepasiteisino. Džiugo Bofino pavardę ji įsidėmės, bet kol kas tai būtų per tolimas šūvis. Hobitė pabandė nusiraminti ir dar kartą išsitraukė paslaptingąjį laišką. Pagal braižą turbūt nenustatysi. Tikrai rašyta ne ta ranka, kuria žmogus rašo paprastai. Tikriausiai kaire, raidės pasvirusios į kairę pusę. Kiek pagalvojusi, žurnalistė susiranda ir Gordo jai rašytą laiškelį:

Žibute,
skubu, nes netikėtai atsirado žm., važiuojantis į Hobitoną. Patogiau nei balandžiai. Gandai apie nuodijimą plinta. Noriu, kad būtum budri. Nesakau, kad jis tuoj bus H., bet jau ne vienas ausylas man tą sakė. Siunčiu balandžių. Rašyk laiškus kuo dažniau. Gordas.

Pasideda šalia grasinančiojo:

Žurnaliūgos,
yra ausylų, yra ir akylų. Jeigu jau taip norit, tai ir gausit.

Hm... "ne vienas ausylas man tą sakė." "Yra ausylų, yra ir akylų"... Tai galėtų būti sutapimas, bet pernelyg jau didelis. Kokią galima daryti išvadą? Pirma, akylieji stebi ausyluosius. Ausylieji, kuriuos turėjo omenyje Gordas, yra aiškiai arba laikraščio žurnalistai, arba paprasti informatoriai, su kuriais dažnai turima reikalų. Kitaip tariant, ne šiaip kaimo bobutės su paskalomis, o nuolatiniai žinių rankiotojai. Akyli, apie kuriuos kalba paslaptingasis laiškas, - aiškiai pats laiško autorius, o gal ir jo sėbrai. Jie žino, kad žurnalistai ir jų žmonės viską stebi. Taip, būtent žurnalistai - apie šerifus kita kalba. Laikraštis ir tvarkos sergėtojai turėtų eiti išvien, bet ne visada taip būna... Informatoriai neretai tie patys, tik tiek, kad laikraštis jiems moka daugiau.

Kita išvada: grasinamojo laiško autorius žino apie Gordo laišką. Jį skaitė! "Va čia tai mįslė", - staiga susivokusi sumurma panosėje Žibutė, - "Yra tik du variantas: laiškas buvo perimtas arba... arba grasinimą parašė pats Gordas!"

Žibutė sustingo kėdėje. Du variantai. Pranešti šerifams? Ne, dar ne. Kol kas dar ne laikas eiti išvien. Grasinta buvo laikraščio darbuotojams, o gal ir visam Hobitonui, bet visų pirma - žurnalistams, nes laiškas tai jiems atėjo. Ji privalo permąstyti abi galimybes. "Galvok, Žibute, galvok... Tarkim, Gordas dėl kažkokių priežasčių pakišo šitą laiškiūkštį. Ar jis būtų toks kvailas ir paliktų tokį paprastą siūlo galą kaip žodžio "ausylas" vartojimas? Ne. Kol kas laiško perėmimas atrodo įtikimesnis. Kas tą būtų galėjęs padaryti?"

Žibutė perkratė galvoje įvykius restorane. Laišką ir balandžius atgabeno nepažįstamas hobitas. Jaunas. Ech, kad dabar taip sužinojus, kas jis toks...

Žurnalistė pasitrynė smilkinius...


----
TAISA: kursyvas