Tolkinas ir komercija

"Eskapizmo" gijoje prasidėjęs pokalbis apie žiniasklaidą man priminė vieną straipsnį (kurį įdėjau ir į nuorodas) ir dar šį bei tą, apie ką pastaruoju metu mąsčiau. Straipsnis čia: http://www.boston.com/news/globe/magazi ... gold_ring/

Mano subjektyvia nuomone, didele dalimi mūsų požiūrį į valstybės, netgi mūsų miesto (nes tai jau ne mažas miestelis) įvykius formuoja būtent žiniasklaida. Be abejo, mažo miestelio gandas - taip pat svarbi kategorija, bet turėkime omenyje, kad žiniasklaida yra labai stipri jėga, faktiškai veikianti visos valstybės, o per internetą - ir viso pasaulio mastu. Jeigu žiūri tik Moore'ą, galvoji apie Bush'ą kitaip, nei žiūrėdamas Bush'ui lojalią televiziją. Na, nesvarbu, nenoriu veltis į politiką, ir čia nebuvo politinis komentaras: paprasčiausiai noriu pabrėžti žiniasklaidos įtaką.

Grįžtam prie Tolkino. Iš dalies paskutinių metų tolkinizmo vajus sufabrikuotas. Man labai smagu žiūrėti DVD priedus: jaučiuosi esanti šeimos (Farenheitas!) dalimi, t.y. suprantu, apie ką juokauja aktoriai, man smagu kartu su jais, liūdna kartu su jais - juk taip atvirai išsipasakoja... Tam tikri tam tikroje vietoje pasakyti žodžiai gali pakeisti mano pirminį įspūdį pažiūrėjus filmą. Kai po filmų pirmojo pasirodymo skaitydavau knygas, sunku buvo atsikratyti aktorių veidų (todėl tyčia galvoje ėmiau pieštis savo asmeninius personažų veidus). Kartais virstu nazgirl ir swoon'inu (alpstu) dėl David Wenham, prisijungdama prie kitų internetinių alpikių kompanijos. Aš noriu plakatų, noriu garso takelių! Seku naujienas net apie tolimesnes aktorių karjeras. Žinoma, nesu arši filmų fanė, bet to mano tolkinistiniame gyvenime pasitaiko. Ar aš suformuota? Bijau, kad bent jau iš dalies taip.

Kokią žalą tai padarė mano galbūt galėjusiam tapti knyginiu tolkinizmui? Klausimas be atsakymo. Kita vertus, ir aš, ir daugelis kitų Tolkiną atranda patys. Čia nepadės nei (Britanijoje) dėstomos literatūros pamokėlės apie Tolkiną, nei didžiulės reklamos ant knygynų vitrinų (tarkim, kad tokių kur nors būna. O juk būna). Juk reklama gali nieko nereikšti, gali (bent sąmoningai) jos net nepastebėti, o Tolkiną atrasti. Pats. Ir tau gal visai nerūpės turėti trisdešimt ŽV leidimų, nes tau svarbiau pats ŽV, o ne jo viršelis. Deja deja, gyvenam komercijos pilname pasaulyje... Na, paskaitykite tą straipsnį (rašytas dar prieš RotK premjerą), ir pasakykite, ką manote.

Dar vienas dalykas: skaičiau čia šiek tiek apie mass culture theory. Kiek Tolkinas yra maskultas? Manau, kad su "kultūros industrija", su ta visa komercija šitas klausimas labai siejasi, jie netgi yra beveik tapatūs. Jeigu atrandi pats, o gal pagal artimiausių žmonių patarimą, tu, neskaitęs anksčiau nieko panašaus, reaguosi "natūraliai". Mass culture teoretikai teigia, kad kultūros industrijos produktas padarytas taip, kad kiekviena beveik nesiskirianti nuo originalo produkto atmaina sukeltų analogiškas reakcijas. Pvz. jeigu žiūriu melodramą, ašarosiu, jeigu skaitau fantasy, žavėsiuosi herojiškais žygdarbiais ir magija. Kiek mums, XXIa. žmonėms ir kultūros industrijos vergams, Tolkinas yra iš anksto numatytą reakciją sukeliantis kūrinys? O gal jis priskirtinas prie tų, kurie laikomi esantys už kultūros industrijos ribų? Ar komercializacija ir populiarumas Tolkiną įstūmė tiesiai į maskulto karaliją?

Manau, niekas nesiginčys su teiginiu, jog kiekvienas populiarus reiškinys labai nesunkiai gali tapti (ir 99% atvejų tampa) komercializacijos auka. Tolkinas ir ŽV, deja, ne išimtis. Tačiau taip pat nemanau, kad galima sakyti, jog šis JRRT kūrybos (o juk ne visos - tik nedidelės, nors ir populiariausios dalies) 'įstūmimas' į plačiosios visuomenės akiratį yra grynai neigiamas dalykas.

Visų pirma, ne visi žmonės ką nors sugeba atrasti patys. Kartais jie gal net sugebėtų tai padaryti, tačiau nepasitaiko proga, nėra galimybės. Tačiau jei jau objektas yra nuolat reklamuojamas, dėl jo kvaišta ir alpinėja kone kas trečias aplinkinis, nori nenori bent kažką sužinai apie jį. Ir galbūt užsikabini, pradedi domėtis giliau, galbūt nenusiperki ir neperskaitai knygų, bet bent jau nueini į kino teatrą. Galbūt susidomi. Žinoma, čia labai daug 'gal', bet be reklamos nebūtų net ir to 'gal', būtų tik 'ne'.

Kitas dalykas, susijęs konkrečiau su nagrinėjama tema - filmai leido ŽV gerbėjams susidaryti tam tikrą įspūdį apie Viduržemę. Tai vėlgi neturėtų būti vertinama vien neigiamai - pažįstu vieną tolkinistą, kuris pažiūrėjo tik FotR, tas filmas jam labai nepatiko ir kitų dalių jis net nežiūrėjo. Jam tiesiog neįdomu, nes jis turėjo savąjį Viduržemės vaizdinį, kurio nenorėjo susigadinti. Tačiau, jei atmintis neapgauna, statistiškai mažiau nei 10% žmonijos turi tikrą erdvinį mąstymą ir erdvinę vaizduotę. Kiti 90% paprasčiausiai nesugeba įsivaizduoti to, ką norėtų. Tokiems filmai - vienintelė galimybė 'pamatyti' Viduržemę ir tikrai nemanau, kad juos galima kaltinti dėl to, kad jie ŽV veikėjus įsivaizduoja tik tokius, kokie jie yra vaizduojami filmuose. Žinoma, nereikia pagalvoti, jog ginu tuos, kurie, skaitydami knygas, mintyse galvoja ne 'Aragornas', o 'Viggo', ne 'Frodas', o 'Elijah'. Tačiau jei pagalvoji apie Frodo ir mintyse iškyla Elijah Wood'o veidas, bet tu žinai, jog tai nėra tas pats asmuo, ir sugebi juos atskirti - tai tikrai nieko blogo.

Trečias dalykas gali būti palaikytas komercijos gynimu, tačiau pasistengsiu įrodyti priešingai. Turiu omeny visokiausius suvenyrus, smulkmenas, figūrėles ir panašią atribuktiką, kurios po filmų išleidimo atsirado labai daug. Tai va - galima visai pagrįstai teigti, jog tai yra ne knygų, bet filmų atributika. Kita vertus, tiek knygos, tiek filmai yra apie tą patį pasaulį, apie Viduržemę. Nežinau, ar taip buvo daugeliui JRRT gerbėjų, tačiau man asmeniškai, perskaičius knygas, beveik iškart kilo noras įsigyti arba pasidaryti lanką, kardą, šarvus ir t.t. ir pan. Kitas gal labai norėjo elfiškų ausų, trečias - Arvenos suknelės. Žinoma, visus šiuos atributus galima pasidaryti pačiam, tačiau tam reikia laiko, išmanymo, kūrybingumo bei kantrybės. Retas kuris turi visko vienu metu, o tiems, kurie neturi, dabar užtenka pinigų, nors seniau nebuvo jokios išeities. Čia galiu klysti - galbūt ir iki filmų pasirodymo buvo įmanoma įsigyti viduržemiškos atributikos, bet reikia pripažinti, jog po filmų pasirodymo jos įsigyti tapo kur kas lengviau.

Galiausiai galima panagrinėti ir pati tolkinizmo ar bent ŽV mėgimo kaip masinės kultūros klausimą. Ir čia nemanau, jog galima atsakyti vienareikšmiškai. Taip, atsiradus filmams, padaugėjo žmonių, kurie žino apie ŽV, kažkiek nusimano bei netgi mėgsta. Taip, atsirado ir tokių, kurie daug žino vien tam, kad galėtų kritikuoti ar net šaipytis iš mėgstančių. Tačiau ar ilgam? Mano nuomone - tikrai ne. Internetinėje erdvėje bendraudavau su dešimtimis užsienio 'tolkinistų', tačiau dabar tokių teliko vos pora. Kodėl? Atsakymas paprastas - kitiems nusibodo. Taip būna su dažna 'masine psichoze', taip bus ir su ŽV filmais. Pažiūrėjo, patiko, 'paswoon'ino', apsiramino ir grįžo dirbti savų darbų. Kai kurie užkibo ir liko, ir tokie po truputį tampa, arba jau tapo, tikrais tolkinistais (nesvarbu, kokio 'porūšio'), bet jų nėra tiek daug, kiek gali pasirodyti. Kiti po truputį atkrito - tiek tie, kuriems ŽV patiko, tiek tie, kurie jį niekino.

Taigi man atrodo, jog ŽV tapo komercializacijos 'auka', bet ši auka davė ir naudingų vaisių. O masiniu kultu JRRT netapo, nes tolkinistų nėra daug (o tai ir gerai, bet čia jau labai subjektyvi nuomonė).
Uf, prirašiau kaip kokią gerą anglų 'opinion essay'

Kas padeda įsivaizduoti Viduržemę tai taip, bet ar nemanai, kad tai savo ruožtu anaiptol nepadeda ugdyti vaizduotę? Juk iš dalies visa fantastika ar apskritai grožinė literatūra pasižymi tokia gera savybe, kad, net jei pats ir nesugebėtum sufantazuoti ko nors ypatingo, skaitydamas tiesiog privalai nors minimaliai naudoti vaizduotę, kad suprastum patį kūrinį. O pirmiausia turi įsivaizduoti būtent vizualiąją kūrinio pusę. Su kinu vaizduotės lieka mažiau, čia daugiau veikia mąstymas ir empatija (priklauso nuo filmo pobūdžio), bet LotR filmai visų pirma gražūs vizualiai, todėl užliūliuoja ir silpnesnės vaizduotės žmogui nieko kito nebelieka, kaip paklusti apžavui. Čia tik tarp kitko, bet mano pačios erdvinis mąstymas atitinka vidurkį (ši mano IQ dalis - 97), tačiau pastebėjau, kad praktika (meditacija, vizualizacija) padeda ugdyti vaizdinių kūrimą, erdvės įsivaizdavimą ir pan. O juk knygų skatinamas įsivaizdavimas atlieka panašią funkciją! Apskritai šitą mintį ne šiaip sugalvojau: kažkur seniai seniai skaičiau nuogąstavimus, kad HP filmai sugadins tai, ką padarė knygos - sugrąžino vaikus prie skaitymo, prie vaizduotės lavinimo. O dabar kam skaityti?.. Man nenuostabu, kad TORCe atsiranda tokių fruktų, kurie rašo, "I'm halfway through The Hobbit, tell me guys, is it worth reading all Tolkien's books if I've already seen the movies like thousand times?"

TAISA: Oi, pamiršau, kad dar šį tą norėjau pridurti. Tai va: didžiausia Tolkino gyvenimo svajonė - rašyti, rašyti, rašyti... Viename laiške jis atsidūsėdamas sako, kad rašytų, jeigu tik netrukdytų finansinės pareigos: išmaitinti šeimą ir save patį. Kažkodėl susidaro įspūdis, kad jis mieliau būtų milijonus uždirbęs iš savo knygų, o ne iš antrinio produkto.

Sutinku, kad Tolkienas yra sukomercializuotas. Ir viskas, kas yra kiek nors populiaru, yra labai greitai sukomercinama. Tačiau tai tikrai nėra blogai. Aš visiškai nieko iki LoTR filmų pasirodimo nežinojau nei apie patį autorių, nei apie ko knygas. Mano šeimoje literatūra ir menu yra pakankamai domimasi, tačiau toks dalykas kaip Hobitas tėra vaikiškos pasakos, kurių mano tėvai niekada nežinojo ir man "neužrodė" (jie aplamai mano, kad visa fantastika tėra jaunatviškas užsidegimas, kuris su laiku praeis). Taigi, pasirodžius pirmam filmui, tik tada sužinojau apie šį kūrinį, o mano draugė paklausė nustebusi, tu ką, vaikystėje neskaitei Hobito? Ne, neskaičiau. Užtat skaitau dabar. Beje, perskaičiau Ir labai labai patiko
Kas be ko, dabar skaitydama knygas, tiksliau Hobitą, tikrai pagrindinius veikėjus įsivizduoju taip, kaip atrodė pagrindiniai aktoriai filme. Tačiau iš pradžių mačius tik filmus, o tik po to skaitant knygas, vaizduotė vistiek dirba visu 100% ir sukuria bendrą vaizdą tokį, koks yra priimtiniausias skaitytojui.

Sutinku, kad tolkinizmas tapo komercializuotas, bet nepasakyčiau, kad tai yra vien tik blogai. Kiekvienas iš šio reiškinio turbūt pasiėmė tiek, kiek jam reikėjo (turiu omeny vartotojus). Kas tikra, o kas ne, laikas parodys. Aš visgi galiu pasidžiaugti, kad būtent po filmo pasirodymo Lietuvoje pagaliau atsirado ir knygų pasirinkimas. Anksčiau galėdavai užsimušdama ieškoti angliško leidimo mūsų knygynuose, bet paieškos būdavo beviltiškos, o dabar daug kur akis džiugina įvairūs leidimai. Man filmas savaime nėra kažkoks produktas, kuris užkoduoja pasamonėje "pirk pirk pirk". Laukiau filmo pasirodymo tam, kad pamatyčiau, ar tikrai galima perkelti Tolkino pasaulį į gyvenimą, bet po to nepuoliau pirkti figūrėlių, plakatų ir pan., nors filmas man labai patiko. Aš netgi manau, kad visi prie filmo prisidėję žmonės (kūrybinė grupė, aktoriai, kt.) mažiausiai galvojo apie pinigus (labai gerai pamenu FotR priedus, kur parodyti vaikinai, gaminantys grandininius šarvus - sėdi sulinkę, dienos šviesos nemato, o vadina tai geriausiu darbu, kokį jiems teko dirbti. Žinoma, kartais ir man smegenis apsuka "šventas naivumas", bet tiek to... ). Kita kalba apie reklamą, kuri kompanijai reikalinga tam, kad filmas atsipirktų. Čia ir prasideda žiniasklaidos, viešųjų ryšių ir panašios jėgos demonstravimas. Bet nemanau, kad reikia jaustis kaltu ar nesmagiai dėl to, kad esi įtakojamas tokių dalykų. Na, nusiperki figūrėlę, na ir kas. Visai smagu turėti atsiminimą. Kaip jau minėjau, visa kita yra laiko klausimas.

Bet aš ne tik apie filmus kalbu! Ar ne keista, kad "Silmarilliono" niekas klaikiai nenorėjo leisti, o tik tada, kai Tolkinas parašė jam pačiam atrodžiusį "menkesnį" kūrinį ŽV, kurį žmonės pirko labai noriai, jau po autoriaus mirties, buvo išleistas Silas? Rinkos dėsniai? Taip. Būtent. Ar ne keista, kad atsirado HoME? Taip, tai yra puiku, bet garantuoju, kad tie popieriai, kurių dar neišleido, bus išleisti vėliau, tada, kai jau nebegalėsim kentėt jų neskaitę. Tam tikra prasme mitas gali peržengti savo ribas. O prie to nemažai, kaip teigia straipsnis, prisidėjo CJRT. Sutinku, kad tarp neišleistų popierių gausybė vertingos ir įdomios informacijos, bet galima prieiti iki to, kad nagrinėsim, kaip Tolkinas rašydavo pirkinių sąrašus!

Žinau, kad ne vien apie filmą kalbama, bet net ir straipsnyje parašyta, kad bumas prasidėjo būtent po jo. Visuomenė visam pasauly tapo vartotojiška, žiniasklaidos ir kitų priemonių poveikis toks stiprus, kad nori nenori gauni pajusti, ką tai reiškia (tai kokia nuolaida pasinaudoji, tai dar kuo nors...). Tolkino kūriniai irgi pateko į tą verpetą, nes kažkas užčiuopė aukso gyslą ir dabar naudojasi padėtimi, nes sąlygos labai palankios. Taip, Starlin, tavo ironija labai pagrįsta. Aš irgi tikiu, kad greitai gali būti parduodami ir pirkinių sąrašai, ir kokie nors piešinukai, nupiešti nesąmoningai. Ir, žinoma, atsiras, kas juos perka, nes turbūt reikia būti absoliučiu ciniku, kad visiškai nepasiduotum reklamos jėgai. Arba labai pragmatišku, kai galvoji, jog geriau nusipirkti naudingesnį daiktą. Bet kokiu atveju kiekvienas asmeniškai sprendžia, kur jam dėti savo pinigus.

Jaudintis dėl plastmasinių figūrėlių (vienos iš „baisiausių“ su filmu susijusių komercializacijos apraiškų) neverta. Žaisliukų pramonė tebus reikšminga keletą metų. Bus žmonių, kurie nežiūrės filmų ir neskaitys knygų, „nes tai reklamuojama ir peršama“ (šitaip nusiteikusi, nėjau žiūrėti „Titaniko“ į kinoteatrą). Bus žmonių, kurie (kaip mano brolis) sakys „Ten propaguojamas smurtas“ (nes tai skaitė laikraštinėje apžvalgoje – jei formuojanti mūsų nuomonę žiniasklaida būtų profesionali, tai dar būtų pusė bėdos). Bus tokių, kurie dėl žaisliukų nutars, kad tai – „fentezi paaugliams“. Tačiau nemanau, kad atsirastų daug neskaičiusiųjų, kurie peržiūrėjo filmą nemiegodami ir visgi laiko jį „niekalu vaikams“. (Užtenka pastebėti, kiek ir kaip jame kalbama apie mirtį.) Manau, kad daugiau nei skeptikų yra tų, kurie nutarė perskaityti knygas, apie kurias anksčiau nieko ypatingo nežinojo. Perskaitęs knygą po filmo žmogus turi galimybę surasti visas joje išsakytas mintis (nors vargu ar sugebės viską vizualizuoti savarankiškai). Įsivaizdavimas nėra svarbus visiems: fantastika.lt kalbėta apie Le Guin veikėjų odos spalvą – ne kiekvienas į ją iš vis atkreipė dėmesį. Bet Starlin teisingai pastebi, kad knygos geros tuo, jog ugdo vaizduotę. (Beje, ekranizacijų didžiąją gyvenimo dalį stengiausi nežiūrėti, net jei liepdavo mokytoja.) Kad filmai paskatino skaityti ir netgi versti ŽV – jokios abejonės. Kad jie buvo pelningi – negaila. Nemanau, kad svarbiausias kūrėjų tikslas buvo pelnas (net jei būtų buvęs, rezultatas, kurį matėme, atpirktų tokias intencijas). Mėgstu filmus, užkerinčius žiūrovą, priverčiančius patikėti tuo, ką matai – ir ne tik tol, kol matai, iš pirmo žvilgsnio paprastus, bet perteikiančius gilias mintis. Į tą pačią kategoriją taip pakliūna ir ŽV, ir Matrix, ir Stalkeris. ŽV man visada pirmiausia bus knyga, bet įtariu, jei būčiau neskaičiusi – filmas būtų susukęs galvą ne prasčiau už anuodu. Nepykstu, kad jis pamodifikavo įsivaizdavimą – pati neturėdavau laiko (reikėjo vytis siužetą) tiksliai sugalvoti, kokio aukščio Ortankas (manasis buvo keliskart žemesnis...). Antrąkart skaičiau po pirmojo filmo – o galvoje sukosi du vienas ant kito užkloti vaizdeliai. Ne itin patogu, bet manau, kad trečiąjį kartą viską matysiu taip, kaip nutarsiu – aišku, Ortankas bus aukštesnis, o Elrondas niekada nebebus tiesiog „romus ir gražus“ simbolis. Manau, būtų blogiau, jei pirmąkart skaitoma knyga būtų buvusi iliustruota. O kodėl dėl tokių niekas neprotestuoja? Filmo gali apsispręsti nežiūrėti, bet negi užsimerkinėsi ties puslapiais su piešinukais?

Apie knygas. Tiražais, viršijančiais tam tikru momentu esančią pinigais matuojamą paklausą, knygos tegalėjo būti leidžiamos socialistinėse šalyse (manau, kad kai kuriais atvejais tai buvo gerai). Komercinis momentas itin svarbus kapitalistinėje santvarkoje. Nepelningi kūriniai taip pat turi galimybių išpopuliarėti – tarkim, gerokai po autorių mirties (ir tokiu atveju jie laikomi klasika). Vakariečiai knygų ir kitko, ką galima gauti ir nepirktą, pirkimą laiko normaliu dalyku. Ar perkama knyga taps klasikine – parodys laikas. Įdomu, ar šimto metų populiarumo pakanka?.. O gal reikia palankios specialistų nuomonės? Straipsnyje paminėta (ir šiaip girdėta), kad Tolkino kūryba nėra laikoma labai vertinga literatūra. Meno kritikai turi nuosavas žaidimo taisykles. Jų atitinkamas išsilavinimas – be abejonių daug gilesnis už manąjį, bet man vis tiek negėda pasakyti, jog manau, kad Tolkinas – rimta literatūra, „Matrica“ – šedevras, o fantastika – vertingas ir prasmingas žiūrėjimo į pasaulį būdas. (Kur minėjau tik „Pi“, mėginau įlįsti į kritikų kailį). Deja, literatūros mokytojos nepavyko įkalbėti netgi perskaityti „451 Farenheito“, kurią jai paskolinau (kai mokytoja liepia konspektuoti Bitės „Viktutės dienoraštį“, mokiniai yra priversti ją auklėti). Tačiau komercinės priemonės, tarkim, reklama, galėtų padėti atkreipti ir „rimtosios“ visuomenės dalies dėmesį. Tereikia jas taikyti lanksčiau, labiau apgalvoti. Jei norime, kad „Silmarillion“ vertimas Lietuvoje būtų nors kiek perkamas, reikėtų jį reklamuoti ir „rimtiems žmonėms“. Manyčiau, kad žodžiai „mitologija“ ir „epas“ jiems turėtų šį tą sakyti. Kaip minima, britai džiaugiasi, kad ŽV skatina susidomėjimą anglosaksiškuoju periodu. O ką kalbėti apie tautas, kurias apsėdęs „nacionalinio epo ilgesys“, kaip Tolkiną jaunystėje? (Teneįsižeidžia broliai latviai ir kaimynai estai, bet jų epus parašė poetai; buvo ir bandžiusių kurti lietuviškąjį – labai džiaugiuosi, kad nė vienas negavo „oficialaus statuso“: užteks mums ir kitų „nacionalinių mitų“, deja, ne visada atitinkančių tikrovę...). Arba apie tautas, kurios dėl istorinių priežasčių nedrįsta ieškoti heroizmo savo praeityje – kaip vokiečiai? Tolkinas rašė epą Anglijai, bet parašė ir mums. Ar labai baisu, kad Tolkien Estate bando išspausti pelną iš kiekvieno popierėlio? (Lost Tales man pasirodė kainuojančios nesąžiningai daug). Nelabai, kol Internetas tebėra ta romantiškoji erdvė, kurioje įmanoma kone viskas. Ir tikiu – jis toks visada bus. Plėšrūno ir aukos santykiai skatina jų abiejų evoliuciją, o ne kurio nors vieno. Kuo daugiau TE bandys parduoti – tuo geriau mums visiems: daugiau informacijos taps prieinama įvairiais būdais.

Starlin rašė:Kiek mums, XXIa. žmonėms ir kultūros industrijos vergams, Tolkinas yra iš anksto numatytą reakciją sukeliantis kūrinys? O gal jis priskirtinas prie tų, kurie laikomi esantys už kultūros industrijos ribų? Ar komercializacija ir populiarumas Tolkiną įstūmė tiesiai į maskulto karaliją?

Ar skaitydami gauname tai, ko tikimės iš „šito žanro“ – taip. Ar kaltas populiarumas? Aišku. Gi kalba eina apie vieną iš žanro pradininkų – jei skaitei iš JRRT kūrybos įkvėpimo pasisėmusio rašytojo kūrinį, o po to – ŽV, tikrai gausi kažką kažkuo panašaus. Manau, „masinė kultūra“ su paniekinamu atspalviu gali būti taikoma tik tiems, kurie važiuoja jau paruoštomis vėžėmis ir nesistengia padaryti nieko, kas galbūt gali atbaidyti skaitytoją. Be to atspalvio – ir Tolkinui. (Pats reiškinys nėra iš principo smerktinas, atvirkščiai – jis itin reikšmingas ir reikalingas. Aišku, JRRT parašė ir tokių dalykų, kurių masiniais nepavadinsi. „Athrabeth“...) Beje, ŽV man negalėjo sukelti numatomos reakcijos, nes buvo pirmoji perskaityta fantazijų apie „kalavijus ir kerus“ knyga. „Hobitą“ vaikystėje palaikiau niūroka pasaka (o autorius vis tiek tas pats...), A.Volkovo laisvuosius tęsinius „Ozui“ – kerinčiomis, bet irgi gana pasakiškomis knygomis, „Fantastikos antologijos“ tomas, skirtas pasakinei fantastikai, „klasikine“ fentezi net nekvepėjo, o vienintelė tais laikais pasipainiojusi knyga su etikete F – „Visatų kūrėjas“ – pasirodė esanti „kažkas panašaus į SF, bet labiau be ryšio“ (gerbėjai, neįsižeiskit). Atitinkamų filmų ir serialų mačiusi nebuvau. Tik apie Maklaudą – bet ten magijų nebuvo, tik daug kardų. O „Silmarillion“ tikrai pasirodė esąs „kažkas matyto“ – panašus į graikų mitus, į „Kalevalą“ (beje, vėliau tik JRRT dėka perskaičiau „Beovulfą“, „Edas“, „Nibelungų giesmę“). Popkultūra? Be abejo. Liaudies kūryba, kuriai priskirtini epai ir mitai, visada buvo masinis menas

Labai priklauso nuo to, kokia bus tų "naujų dviračių" reklama Jei į galvą bus pumpuojama, kad "to jūs dar nematėte, nustabiausia, gražiausia, kas iki šiol sukurta" (juk apie ŽV filmą taip ir kalbėjo), imsi ir užsikabinsi. Juk smalsu, ar ne? Man taip nutiko su "Da Vinčio kodu". Atseit, knyga, sukėlusi skandalą, kaip čia bažnyčia į ją nesureagavo ir t. t. Na, perskaičiau. Ir nusivyliau. Mano nuomone, tai kažkoks adaptuotas "Fuko švytuoklės" variantas. Be to, kur tas idėjų šviežumas? Kur tas skandalas? Kai visa tai jau seniai buvo aprašyta... Bet svarbu geras viešųjų ryšių tarnybų darbas 😉 Mums, turbūt, svarbiausia atsirinkti, o to nepadarysi nepabandžius...

rašo "nenurodėtĖ pranešimo pobŲdžio"... Čia pokštas, ar ką?

Taigi, kadangi niekas senienų neprisimena, nežino ar neskaitė, jos tiesiog perkonstruojamos, įberiama naujų prieskonių, ir visi skaito (protingai me sumąstė)... Kažkaip prisiminiau tas smailianosių batelių madas... Nugi visai tas pats...
Va tau Jonai ir naujas dviratis..

Manau, kad JRRT būtent nebuvo tas, kuris išrado dviratį (mažų mažiausiai - nepaėmė seno ir neperdažė...). O filmai? Filmai buvo dviratis, tačiau itin kokybiškas

Nemanau, kad palyginimas su dviračiu čia labai tinka. Sakykime pirmieji literatūrą pradėjo Egiptiečiai tai buvo dviratis, tai visi kas paskui kūrė irgi išradinėjo dviratį? Palyginus Egiptiečiu literatūra su sakykim šių laikų fantastika, tai ji jau nebe dviratis, o visas kosminis laivas

Bet nejau jūs manote, kad Tolkienas stengėsi savo kūrinius padaryti komercinius?