Vanjos ar vanios: štai kur klausimas

Seniai seniai...

shlykshtukas rašė: Man irgi patinka, kai veikėjas nėra vienspalvis (viena iš priežasčių, kodėl nemėgstų Vanių iš Silmarilliono)

Tada pažadėjau pasiginčyti, o šiandien atmintyje tas pažadas iškilo, kai ginčijomės dėl to, ar elfas (iš principo) gali meluoti, ar ne. Ar bent jau abejoti kitu elfu (ten, aišku, buvo apie noldas, kurie anaiptol ne vienspalviai). Prisipažįstu, nelabai surasčiau argumentų pačiam vienspalviškumui atremti: iš tiesų vanjos daugiausiai vaizduojami teigiami - 'skaistieji' elfai tarp elfų giminių atstovauja muzikams ir poetams. Jie - Vardos ir Manvė numylėtiniai, nė vienas neprisidėjo prie noldų maišto. Neigiamas atspalvis gali atsirasti tik iš šalies žiūrint: vanjos - paprasčiausi vanios, nes paklūsta valoms, galima sakyti, nepagalvoję.

Bet čia iškyla klausimas: o gal tokių personažų tiesiog negalima išvengti? Kokia vanjų funkcija pasakojime? Žinoma, spalvingi personažai (aš irgi labiau mėgstu spalvingus) geriau pasakojimą stumia į priekį, jie įdomesni, skaitytojui lengviau su jais susitapatinti, paprasčiau per juos perteikti sudėtingas mintis, kad ir apie tą patį idealą, kurio atstovai vanjos būtų. Bet Tolkinas kūrė ne tik tam, kad parodytų įdomių charakterių, ne tik tam, kad pasakojimą stumtų į priekį ir skaitytojas jį galėtų praryti per kelias dienas. Jo personažai dažnai atstovauja kažkokiai idėjai ar tipui (tai ypač ryšku "Žiedų valdove"), o Silmarillioną, galimas daiktas, daugumai ir sunku skaityti būtent todėl, kad čia daugiau tų vienspalvių tipui atstovaujančių personažų. Kai išreiški idėją, dažnai iškyla pavojus likti grynuoliu. Kam atstovauja vanjos? Idealiems elfams? Ar jie gadina pasakojimą, ar atvirkščiai, prideda jam savotiško žavesio, gelmės?

Kaip žmonės ar veikėjai, kurie veikia, jie man nėra itin įdomūs, tačiau manau, kad tokia personažų grupė reikalą ne gadina, o gerina. JRRT pasaulis žavus tuo, kad ne tik pasižymi logiškai susijusių detalių gausa, bet ir remiasi tam tikra vertybių ir idėjų sistema (ir remiasi visiškai rimtai, taip, kad derėtų su pačiais giliausiais autoriaus įsitikinimais - o ne "dėl smagumo", kaip kokioj "Nakties sargyboj"). Bent jau man šis aspektas yra labiausiai jaudinantis. (Nežinia, kaip pas mus, bet JRRT antriniame pasaulyje galioja Bulgakovo "Всё будет правильно – на этом построен мир"). Vanjos užima svarbią vietoje toje sistemoje: jie sumanyti kaip idealūs - jie negimė, būdami šventi, tačiau sąmoningai pasirinko tobulėjimo kelią. Tobulėjimo meniniu, turbūt ir grynuoju moksliniu, ir doroviniu požiūriu. Tiesa, tekste tai tiesiai nepasakyta, bet manau taip: vanjos sąmoningai pasirinko paklusimą, net nuolankumą, pagarbą, mokymąsi, susilaikymą nuo kam nors kenkiančių veiksmų - atrodo, kad tai dorybėmis laikoma ne tik katalikiškoje, bet ir Rytų filosofijose. Reikia turėti omenyje, kad valos nebuvo tironai, reikalaujantys garbinimo bei aukų (aišku, išskyrus Morgotą) - jie tiesiog džiaugėsi elfais ir norėjo padėti jiems tobulėt. Galima spėti, kad vanjos buvo patys laimingiausi elfai. Kūrybai ir mokymuisi ribų nėra, o sąlygos Valinore - puikios. Negirdėjome, kad jie būtų dalyvavę kokiuose konfliktuose - nemanau, kad dėl kokio genetinio ramumo, manau, kad dėl apsisprendimo. Tokia personažų klasė reikalinga kaip atskaitos taškas - kad būtų matyti, kiek nesantūresni ir nelaimingesni buvo visi kiti Ilūvataro vaikai. Beje, JRRT labai taikliai nusprendė, kad tokie veikėjai turi būti elfai - istorija rodo, kad žmonės niekada šitaip negyveno (nebent Rojuje, tačiau JRRT stengėsi šį momentą palikti "už kadro" būtent dėl savo tikėjimo. Žmonės jo istorijoje akivaizdžiau pasireiškia tik po nuopuolio).

Vanjos būtini kaip kontrastas noldoms. Noldos juk irgi atėjo į Vakarus tobulėti ir ilgai buvo laimingi, kol vieną dieną nepažino svaiginančio nepaklusnumo ir įtūžio vyno skonio... (Atrodo, norėta pasakyti, kad jie buvo imlesni tokiems dalykams nei vanjos todėl, kad domėjosi ne tiek tobulėjimu, kiek pažinimu, ir dargi visokiomis technologijomis, kurios leidžia pajausti galią ir įsivaizduoti, kad gali tvarkyti pasaulį kaip panorėjęs...). Noldų nuopuolis suartina juos su žmonėmis, todėl mums lengviau juos suprasti. Mums nesunku noldų akimis pamatyti "konformistus vanias". Akivaizdu (net JRRT pastebėjo laiške), kad be nuopuolio iš "Rojaus" būsenos istorijų nebus. Nestebėtina, kad noldoms galim dėkoti už visą Silo, Hobito ir ŽV veiksmą, bent jau jo inicijavimą. Tačiau vanjų būsena Amane - Ilūvataro vaikų ir pasaulio darna - net ŽV lieka atskaitos tašku (nors nėra įvardijama būtent taip): Vakarai yra kilnumo bei grožio sinonimas, Vakarai yra elfų poilsio nuo kančių nestokojančio gyvenimo Viduržemėje vieta, o priešmirtinė kelionė ten - didžiausia dovana mirtingiesiems.

Na, kadangi man paklusnumas - ne dorybė, o viena nemaloniausių ydų, kokia tik gali būti, tai požiūris į visą reikalą kiek kitoks. Ir neesmė, ar dievai tironai, ar ne. (Nors man likusi šutvė nė kiek ne geresni už Morgotą. Tokie patys control freak'ai, tik metodai kitokie).
Man vanios nesudarė tobulėjimo įspūdžio. Nė pro kur. Totali stagnacija. Noldor, jų gyvenimas - upė, dažnai pavojinga, klastinga, kartais išeinanti iš krantų ir griaunanti viską aplinkui. O vanios - prūdas. Tykus ramus vanduo, niekam nedaro nieko blogo, ale niekam ir gero. Žo, jei reiktų rintis, kur plaukioti, tikrai rinkčiaus pavojingą upę nei prūdą užmaurojusiu dugnu.
Be to (IMO), nėra kūrimo be griovimo. Nesu įsitikinusi, bet hindu mitologijoje už abu reikalus berods yra atsakingas vienas dievas -- Šiva. Todėl Morgoto egzistavimas Eru planuose - visiškai logiškas dalykas. Jie visi kartu kūrė pasaulį; jei tuo būtų užsiėmę tik geriečiai, jie būtų pagaminę gražų, tobulą -- ir sterilų pasaulį. O sterilioj aplinkoj, kaip žinia, nieks nesiveisia. Na, nebent vanios.

Pats Valinoras man primena ne rojų, bet vieną iš nepavykusių Matricos modelių, apie kuriuos agentas Smitas pasakojo Morfėjui -- idealus pasaulis, kuriame žmonės nunyko, nes pasirodė, kad idealybė - netinkama gyvybei aplinka. Svetimkūnis (vidur)Žemei - na, ir eventually Tolkienas iškelia jį už Viduržemės ribų. Logiška.

Yess, šlykštuk - kaip tik apie tai galvojau, kai sakiau, kad žmonės taip negyveno (o net ir pabandę - Rojuje - ilgai neištempė) (kalbu apie mitologijas, nemanau, kad žmonės kažkada tikrai gyveno Rojuje). Turbūt elfai tuo ir skiriasi nuo mūsų, kad gali taip gyventi, jiems tai nenusibosta. Antra vertus, yra žmonių, tarkim, budistų ar krikščionių vienuolių, kurie laimę randa nuolankume. Bet jie turi pašaukimą: neįtikėtina, kad visa populiacija sugebėtų taip elgtis. Matricos Architektas tuo ir įsitikino (tai jis pasakojo apie šį bandymą Neo).

Man atrodo, kad nuolankumas - ne visada gerai, bet tai visgi dorybė (nors pati ja pasižymėti nė nesiekiu). Mat jam reikalinga valia, o kad valia - geras daiktas, turbūt sutiktų beveik visi (aišku, gali būti nuolankumas todėl, kad asmeniui tas pats, kas bus - bet tai vadinčiau tiesiog abejingumu; nemanau, kad vanjos buvo tokio laipsnio vanios). Manau, kad vanjos tobulėjo labiausiai menine, estetine prasme (yra manančių, kad jie plėtojo ir matematiką). Antra vertus, vien iš laimės gero meno nesukursi. Betgi vanjos žinojo apie Viduržemės bėdas, Ardos suteršimą ir kitką - dėl ko liūdėti ir kuo praturtinti kūrybą buvo. Ar noldos tobulėjo? Kitaip. Pažinimo prasme (ne tik grynojo, bet pirmiausia - gyvenimo pažinimo). Kai kurie - dorovine: turbūt nė vienas vanja nebuvo atsidūręs tokiose situacijose, kaip Finrodas Felagundas, ir nė neturėjo progos nueiti tokį supratimo (Finrodas domėjosi žmonėmis ir netgi mokėsi iš jų filosofijos, apie ką rašoma "Athrabeth Finrod ah Andreth") ir pasiaukojimo kelią. Galadrijelė išmoko santūrumo daug sudėtingesniais atvejais, nei kuris nors vanja sapnavo (kai nepaėmė Žiedo). Vienaip ar kitaip grįžę į Amaną, šiuodu buvo gerokai daugiau patyrę už ten likusius. Bet nemanau, kad kitoks vanjų tobulėjimo būdas reiškia, kad jie stovėjo vietoje.

Beje, JRRT puikiai suprato, kad griovimas irgi prisideda prie Pasaulio būties - jau Ainulindalėj rašoma, kaip Melkoro disonansai papuošė muziką, nors netiesiogiai, o Lost Tales kiti valos net prisipažįsta, kad be jų nebūtų sugalvoję daugelio dalykų. Maždaug kaip Zvirmariljone sakoma apie Melkoro savijautą - stengiesi, vargsti, o seniokas vis tiek sau visus laurus pasiima... Jei kalba eitų apie tai, ar pati norėčiau gyventi su vanjomis - sakyčiau, kad ne. Bet tai nereiškia, kad manasis kelias pats teisingiausias pasaulyje

Pradėsiu nuo antro galo: pastebėkit, kaip Ainulindalėj ir (bent jau) pirmam Quenta Silmarillion (QS) skyriuj kalba Ilūvataras (kurį turime laikyti vieninteliu Ea tiesos šaltiniu, t.y. jeigu kalbame „within Tolkien‘s world“, or ne „without“ – kaip pavyzdį galiu pateikti klausimus „iš kur Bilbas gavo mitrilinius marškinius“ (within) ir „kaip Tolkinas sugalvojo Bilbo mitrilinius marškinius“ (without); čia tik iškyla problema, kad Silo pasakotojas – Imladriso elfai. Ar jie šališki? Bet čia jau kita tema.):

Ilūvataras rašė:Tujen, Melkorai, matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs, ir kad nė vienas negali keisti muzikos, nepaisydamas manosios valios. Nes tas, kuris mėgins, pasirodys esąs tik mano įrankis kurti dar nuostabesniems dalykams, kurių tasai nė neįsivaizdavo. (Ainuilindale)
Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei. (QS, 1sk, apie žmonių padermę)

Taigi Ilūvataras iš tiesų žino viską ir viskas jo valioje, nes Ea, galų gale – jo tvarinys. Ainos dainavo, bet ainas sukūrė jis. Vadinasi, ir disonansą sukūrė jis. Žmonės turi laisvą valią? Taip, jie gali „tarpu pasaulio galybių ir galimybių“ pasirinkti jiems tinkamą gyvenimo kelią, tačiau „savo laiku atras...“ tai, kas pacituota aukščiau. Melkoras turėjo laisvą valią suardyti temas, jis pasirinko svajoti apie Nežūvančiąją Liepsną, bt jis sukurtas Ilūvataro. Galima netgi prieiti prie išvados, kad visas Pasaulis ir jo istorija – viena didelė Ilūvataro mintis.

Kad jau prakalbom apie Rytus, apie hinduizmą išmanau labai mažai, bet Šyva iš tiesų susijęs ir su griovimu, ir su kūrimu. O nuolankumui geras pavyzdys būtų kinai. Vėlgi mano žinios labai ‚knygynės‘ (ar ‚konspektinės‘), bet šį bei tą galiu pasakyti. Vadinamasis sūniškasis nuolankumas tradicinėje kinų kultūroje – vienas iš pačių svarbiausių kultūrą formavusių veiksnių. Čia, žinoma, įvairūs papročiai, susiję su sūnų pareiga tėvams (kad ir su gedėjimu bei laidotuvėmis), taip pat su valdinių ir imperatoriaus santykiais. Kaip pavyzdį galiu pateikti tokią daug kur žinomą istoriją: vienas žmogus apsivogė ar kažką nužudė, o teisėtvarka atėjo pasiklausinėti į jo namus. Sūnus viską žinojo, bet tėvo neišdavė, nes svarbiau pareiga tėvui, ne tai, kas gali laukti vėliau ir net ne tikrojo vagies/žudiko išaiškinimas. Nuolankumas, o dar tiksliau – nusižeminimas kinų kultūroje pasireiškė ir jų baisingai išplėtotuose ritualuose. Pvz. jeigu gauni dovaną, tai turi lankstytis ir bandyti ją grąžinti, nes „esi nevertas“, o tas, kuris dovanoja, ją tau bruka ir aiškina, kad yra „labai menkas ir nevertas įteikti šią nedidelę dovaną“ ir taip be galo be krašto. Išvada? Mums, europiečiams, tokie ekscesai gali atrodyti nežmoniški, išpūsti, nenormalūs ir t.t. Tradicinėje Kinijoje tai buvo norma. Kaip Indraja pabrėžė, „žmonės taip negyveno“. Mes, šiaip ar taip, esame žmonės, todėl į elfus norim nenorim žiūrim per savo prizmę. Kaip europiečiai žiūri į kinų ritualus. Mums artimesni noldos, nes noldų klystkeliai pažįstami kone kiekvienam žmogui. O jeigu skaitytojas dar ir krikščionis, išvis gerai: puolimas, išvarymas iš Rojaus – amžina, karti, bet neišvengiama bausmė, o kadangi neišvengiama, reikia išmokt su ja gyventi. Ir gyveni kaip nolda... C‘est la vie. Todėl būtina pasižiūrėti kuo labiau atitrūkus nuo žmogiškos mąstysenos. Tiesa, rytietiškas „susiliejimas su gamta“ (kad ir daoizme) – taip pat vienas iš atspirties taškų nagrinėjant vanjų funkciją.

Turbūt tas pats mąstymo balastas ir priverčia žiūrėti į vanjas kaip į nesivytančią giminę. Antra vertus, tegu jie yra tobuli ir todėl gyvenantis amžinoje palaimoje ir gėryje. Ar čia „prūdas užmaurojusiu dugnu“? Priešingai. Čia – tyras, skaidrus, amžinai švarus ir gaivinantis prūdas (kūdra būtų taisyklingiau). Jam taip pat būtina pripažinti egzistavimo teisę, jeigu pripažįstame teisę Melkoro disonansui.

Kad Valinoras Viduržemėje svetimkūnis, sutinku. Bet tai nulemta jau nuo pat pradžių: „žmonėms keistų dovanų dovanojo“ (QS 1), o su keistom dovanom jiems teks atsiskirti nuo elfų, kurių dalia visiškai kitokia. Žmonės paprasčiausiai nesupras, ims pavydėti (kaip ir atsitiko – o juk eflos irgi ima žmonėms pavydėti! Čia kaip su garbaniais, kurie nori tiesių plaukų, ir tiesiaplaukiais, trokštančiais garbanų). Jie nemokės atsiskirti nuo savosios prizmės, o tų, kurie mokės, bus mažai (kaip mažai sugebančių įsigyventi į hinduizmą ar konfucianizmą Europoje). Galim net pafantazuoti: elfų genocidas. Bet juk lieka Tiesusis kelias, visada lieka ilgesys – ne tiek noras išsimaudyti toje skaidriojoje kūdroje, kiek noras atgauti tai, kas prarasta. Amžinas žmonių noras.

Na, čia nuo vanjų jau baigiu nukrypti, todėl vietą užleidžiu kitiems kalbovams.

Na (manau visi sutiksit)visdėlto vanjos nėra paprastos.Jos tokios tobulos,ir kartu tokios...Žmogiškos?.Vienavertus,josk tobulas kurinys nenorėtų gyventi idealizuotame pasaulyje,be gyvenimo paįvairinimo,su nusibodusiu kasdieniškumu.Kitavertus,jos yra ideali žmonių(jei leisit taip pasakyti) išsivystimo stadija:neaprėpiamos meno,mokslo,galbūt matematikos(kaip Indraja sakė)pažinimas,santarvė(o gal susitaikymas,kad pasaulis negali būti visiškai tobulas,nes atsiras tam prieštaraujančių?Kad ir noldos,nors ir netiesiogiai).
Ir visgi noldos irgi gyveno laimingai,kol nepažvelgė į viską į šalies.Ką gi tai rodo?O gi tai,kad iš pažiūros toks pat tobuliems kaip ir vanjos sutvėrimams nusibodo tobulybė.O vanjos?Jos gyveno toliau,ir prie noldų neprisidėjo.Tai įrodo jų idealumą.
Bet niekas negali įrodyti,kad tarp vanjų nebuvo išimčių.Gal kai kurios, kaip ir noldos, į viską pažvelgė iš šalies.

O gal vanjos dar ir dabar tebegyvena?Tarkim,kokioje kitoje nežinomoje planetoje,o kiekvienas mokslo pasiekimas yra tik jų siųsta dovana?

Na bet aš čia jau visai ne į temą.Prašau atleisti jei parašiau nesamonę,ar padariau fakto klaidą,aš Sillmarilion'ą tik bendrais bruožais apie ką jis žinau.

Įkišiu, pagaliau, savo trigrašį. Pritariu, jog daugumą faktų apie vanjas galima vertinti prieštaringai: sąmoningas nuolankumas ar pasyvumas. Bet ypatingai mane užkabino viena citata, kurioje šnekama apie Melkorą, kuris ieškojo, ką Amane galima sugundyti:

The Vanyar indeed held him in suspicion, for they dwelt in the light of the Trees and were content.

Atkreipiu dėmesį į tai, jog su Melkoru vanjos nesutarė savo pačių inicijatyva – plg, telerai buvo Melkorui tiesiog neįdomūs, o štai vanjose jis kažką potencialiai įdomaus rado. Bet jie buvo "content" – patenkinti, tenkinantys tuo, kas yra. Šitą faktą, aišq, irgi galima interpretuoti kaip pasyvų pasitenkinimą ar kaip sąmoningą pasirinkimą, kad jiems netruko Melkoro siūlomų dovanų: maišto, priešpastatymo, iškraipymo (yra geras rusiškas žodis самодостаточность…). Prieš pasyvumą, šiaip, kalba tas faktas, jog vanjos nepuolė aklai pasitikėti Melkoru vien dėl to, kad valai nutarė jį paleisti.
Kaip ir Indraja, spėju, jog vanjų pažinimo būdas tiesiog skyrėsi nuo noldų ir žmonių. Pastariesiems pažinimas yra susijęs su maištu, draudimo pažeidimu – vienas žymiausių pavyzdžių yra Adomo istorija. O štai jeigu Adomas būtų vanja, jis, gal, Dievui uždraudus ragauti nuo pažinimo medžio paprasčiausia pasiteirautų kodėl, o nesikankintų dėl užslopinto vidinio konflikto. Ir gyvatė neturėtų kuo gundyti Ievos, kadangi ši būtų patenkinta.
Bet, žinoma, kaip irgi buvo minėta, užtat ir istorijos su vanjomis nebūtume buvę turėję. Gyvenimo įdomumas yra apmokestinamas ramybės valiuta.

Exon rašė:Prieš pasyvumą, šiaip, kalba tas faktas, jog vanjos nepuolė aklai pasitikėti Melkoru vien dėl to, kad valai nutarė jį paleisti.

O man kaip tik šitas reikalas totaliai pasyvus pasirodė: mūsų Dievai ir Valdovai (:prayer:) Melkoru nepasitiki, nu tai ir mes nepasitikėsim! T.y. ne patys nusprendė, kad Melkoras kaip buvo ridikėlis, taip ir liko, o priėmė valių nuomonę kaip dogmą.

(Dabar pagalvojau, kad viena iš priežasčių, kodėl Noldor taip neblogai susigyveno su Melkoru, kaip tik ir galėjo būti jų priešgyniška prigimtis a la "Ach tai į ugnikalnius šokinėti uždraudė?!" "Tai čia aš ne ožys?!", "Ahaaaa, tai čia šito bičo nemėgsta valiukai, ane?")

Dėl palyginimu su Adomu. Vanios man pasirodė ne iš tų, kurie klausinėtų 'kodėl'. Dogmatiksai jie totalūs.

Nu ir atsakymas į seną postą: nuolankumas kaip valios pasekmė sudaro labai mažą procentą viso nuolankumo. Didžioji dauguma kyla būtent iš valios priešingybės - pasyvumo ir instinkto paklusti bandos vadui (deja, žmonės - bandos gyvūnai. Esmi įsitikinus, kad vanios irgi) išdava.