Žinutė #1
VIENUOLIKTA PAMOKA
Alatyvas ir abliatyvas, negalininkiniai veiksmažodžiai su –ya
Alatyvas
Į kur? Kurlink?
Alatyvas (pavadinimo nebūtina atsiminti!) sudaromas prie daiktavardžio vienaskaitos vardininko pridedant galūnę:
~ Vienaskaitoje –nna (cirya + -nna --> ciryanna “į laivą”);
~ Daugiskaitoje tiesiog –nnar (cirya + -nnar --> ciryannar “į laivus”);
~ Dviskaitoje –nta (cirya + -nta --> ciryanta “į du laivus”).
Kaip ir kituose linksniuose, nelabai aišku, kaip elgtis su daiktavardžiais, kurie dviskaitą sudaro su galūne –u. Manoma, kad tuomet prie pačios dviskaitos formos reiktų pridėti –nna (alda -> aldu -> aldunna “link dviejų medžių”).
Pridedant šias galūnes prie daiktavardžio, kuris baigiasi priebalsiu, vienaskaitoje reikia įterpti -e- (Endor -> Endorenna “į Viduržemę”), o daugiskaitoje -i- (mindon -> mindoninnar “į bokštus”). Kartais galinis priebalsis, ypač jei tai –n, gali (bet nebūtinai – čia kaip labiau patinka) tiesiog susilieti su galūne –nna(r) ir išeis elen -> elenna, mindon -> mindonnar.
Alatyvas vartojamas nurodant, kurlink kažkas juda (lelyuvan i ciryanna “eisiu į laivą / link laivo”, Columbus lendë Americanna
). Tačiau veiksnys nebūtinai turi fiziškai judėti. Pavyzdžiui, nūmenorėnų uostas vakariniame salos krante vadinosi Eldanna “elfo link” (Elda + -nna), nes Nūmenorės atžvilgiu buvo nukreiptas į elfų gyvenamas teritorijas.
Abliatyvas
Iš kur?
Abliatyvas nurodo priešingą veiksmo kryptį negu alatyvas – iš kur kažkas ateina, atvyksta. Sudaromas pridedant galūnę prie daiktavardžio vienaskaitos vardininko:
~ Vienaskaitoje –llo (tulin i ciryallo “ateinu iš laivo”);
~ Daugiskaitoje –llon (tulin i ciryallon “ateinu iš laivų”);
~ Dviskaitoje –lto (tulin i ciryalto “ateinu iš dviejų laivų”).
Vėlgi, neaišku dėl dviskaitos su –u, bet paprastai elgiamasi kaip ir su alatyvu: alda -> aldu -> aldullo “iš dviejų medžių” (arba geriau “nuo dviejų medžių”, nes iš medžio niekaip neišeisi…)
Jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, vienaskaitoje įterpiame –e-, o daugiskaitoje –i-, kaip ir alatyve (Endor -> Endorello “iš Viduržemės”, mindon -> mindonillon). Jei baigiasi –l arba -n, ši gali susilieti su galūne: Menel -> Menello. Toks susiliejimas tiek alatyve, tiek abliatyve ypač būdingas pasaulio šalims, kurių visos baigiasi –n: Formenna ir Formello (Formen “šiaurė”), Rómenna ir Rómello (Rómen “rytai”) ir t.t.
Naudingos frazės ir kitos reikšmės:
~ Telmello talmanna pažod. “nuo gobtuvo iki pamatų” (telmë “kapišonas, gobtuvas”, talma “pamatas, pagrindas, šaknis”), tačiau galima perfrazuoti kaip “nuo viršaus iki apačios” arba “nuo galvos iki kojų”, o galbūt net “nuo A iki Z”.
~ Abliatyvas tinka pasakyti, iš kur kilęs asmuo: Itarildë Ondolindello “Idrilė iš Gondolino” (Gondolinas kvenjiškai yra Ondolindë).
~ Alatyvas kartais reiškia ne “į” ar “link”, o “ant”, pavyzdžiui, kaip žinomame Frodo pasisveikinime, tačiau ne statiška reikšme (t.y. negali būti vartojamas situacijoje, kai kažkoks daiktas guli pvz. ant stalo): elen síla tielyanna “žvaigždė šviečia ant tavo kelio” (galima įsivaizduoti, kaip spinduliai krenta link kelio).
~ –nna ir –llo gali reikšti:
a) judėjimą link kažko ir nuo kažko;
b) judėjimą iš kažkur arba į kažkur. Pvz., atkeliavimas iš kitos šalies (-llo) - keleivis pradėjo savo kelionę toje šalyje ir iškeliavo iš jos vidaus; arba atvykimas į šalį ar kraštą, ne šiaip ėjimas link jos (-nna).
Vis tik tokios sustiprintos punkto b) alatyvo ir abliatyvo reikšmės labiau vartotinos bendresniais ir abstraktesniais atvejais. Konkretesniu ir smulkesniu atveju, tokiu, kur svarbus skirtumas tarp “einu į namą” ir “einu link namo”, alatyvą/abliatyvą geriau vartoti tik reikšmėmis “link/nuo” (a), o norint pasakyti, kad “aš einu į namo vidų”, geriau vartoti prielinksnį mir. Plg.:
lelyan i coanna “einu link namo”
lelyan mir i coa “einu į namą (į vidų)”
Tačiau, žinoma, jei tai yra situacija, kur skirtumas tarp “į/iš” ir “link/nuo” nėra sureikšminamas, o ypač poezijoje, kur reikia rimuoti, galima rinktis pagal skonį.
~ Norint sustiprinti abliatyvą –llo ir pabrėžti, kad kažkas atkeliauja iš kažkur, t.y. iš vidaus, iš tos teritorijos, galima vartoti prielinksnį et. Jis yra žinomoje Elendilio frazėje, kai šis atkeliavo į Viduržemę: Et Eärello Endorenna utúlien “iš Didžiosios Jūros į Viduržemę atėjau (=atkeliavau)”. Jeigu čia nebūtų prielinksnio et, Elendilio klausytojai galėtų pagalvoti, kad jis atkeliavo nuo jūros, nuo pakrantės, ir taip jo žygdarbis įveikiant jūrą liktų nepagerbtas
Negalininkinių veiksmažodžių, kurie baigiasi –ya, būtasis laikas
Galininkinis veiksmažodis – tai toks, kuris reikalauja papildinio, atsakančio į klausimą “ką?”. Pvz. žodis “rišti” reikalauja tokio papildinio: “rišti mazgą”. Negalininkinis veiksmažodis, atvirkščiai, papildinio turėti negali. Pvz., “kristi”. Daiktas gali kristi, tačiau jis negali kristi kažko kito (sakytume “mesti”). Yra ir veiksmažodžių, kurie gali būti galininkiniai ir negalininkiniai skirtingose situacijose.
O štai ir taisyklė:
Jei negalininkinis veiksmažodis baigiasi galūne –ya, būtajame laike ši galūnė nukris.
Pavyzdžiui, ranya- “nukrypti, paklysti” būtasis laikas bus rannë (ran- + -në).
Tokių veiksmažodžių yra nemažai: hwinya- “suktis, sūkuriuoti”, mirilya- “blizgėti, spindėti”, súya- “kvėpuoti” ir kt.
Atkreipkite dėmesį į žodį ulya- “pilti; lietis”. Kvenjoje jis gali būti tiek galininkinis, tiek negalininkinis pagal situaciją. Jeigu jis vartojamas tokioje situacijoje, kaip “pilti sultis į puodelį”, būtasis laikas bus ulyanë, o jeigu “upė liejosi į tarpeklį”, būtajame laike bus ullë.
Kai kurie negalininkiniai veiksmažodžiai su galūne –ya būtajame laike dar labiau pakinta, ne tik numeta šią galūnę, pvz. jau išmoktas lelya- --> lendë. Tokiais atvejais pokytis nurodomas žodyne.
Alatyvas ir abliatyvas, negalininkiniai veiksmažodžiai su –ya
Alatyvas
Į kur? Kurlink?
Alatyvas (pavadinimo nebūtina atsiminti!) sudaromas prie daiktavardžio vienaskaitos vardininko pridedant galūnę:
~ Vienaskaitoje –nna (cirya + -nna --> ciryanna “į laivą”);
~ Daugiskaitoje tiesiog –nnar (cirya + -nnar --> ciryannar “į laivus”);
~ Dviskaitoje –nta (cirya + -nta --> ciryanta “į du laivus”).
Kaip ir kituose linksniuose, nelabai aišku, kaip elgtis su daiktavardžiais, kurie dviskaitą sudaro su galūne –u. Manoma, kad tuomet prie pačios dviskaitos formos reiktų pridėti –nna (alda -> aldu -> aldunna “link dviejų medžių”).
Pridedant šias galūnes prie daiktavardžio, kuris baigiasi priebalsiu, vienaskaitoje reikia įterpti -e- (Endor -> Endorenna “į Viduržemę”), o daugiskaitoje -i- (mindon -> mindoninnar “į bokštus”). Kartais galinis priebalsis, ypač jei tai –n, gali (bet nebūtinai – čia kaip labiau patinka) tiesiog susilieti su galūne –nna(r) ir išeis elen -> elenna, mindon -> mindonnar.
Alatyvas vartojamas nurodant, kurlink kažkas juda (lelyuvan i ciryanna “eisiu į laivą / link laivo”, Columbus lendë Americanna
). Tačiau veiksnys nebūtinai turi fiziškai judėti. Pavyzdžiui, nūmenorėnų uostas vakariniame salos krante vadinosi Eldanna “elfo link” (Elda + -nna), nes Nūmenorės atžvilgiu buvo nukreiptas į elfų gyvenamas teritorijas.Abliatyvas
Iš kur?
Abliatyvas nurodo priešingą veiksmo kryptį negu alatyvas – iš kur kažkas ateina, atvyksta. Sudaromas pridedant galūnę prie daiktavardžio vienaskaitos vardininko:
~ Vienaskaitoje –llo (tulin i ciryallo “ateinu iš laivo”);
~ Daugiskaitoje –llon (tulin i ciryallon “ateinu iš laivų”);
~ Dviskaitoje –lto (tulin i ciryalto “ateinu iš dviejų laivų”).
Vėlgi, neaišku dėl dviskaitos su –u, bet paprastai elgiamasi kaip ir su alatyvu: alda -> aldu -> aldullo “iš dviejų medžių” (arba geriau “nuo dviejų medžių”, nes iš medžio niekaip neišeisi…)
Jei daiktavardis baigiasi priebalsiu, vienaskaitoje įterpiame –e-, o daugiskaitoje –i-, kaip ir alatyve (Endor -> Endorello “iš Viduržemės”, mindon -> mindonillon). Jei baigiasi –l arba -n, ši gali susilieti su galūne: Menel -> Menello. Toks susiliejimas tiek alatyve, tiek abliatyve ypač būdingas pasaulio šalims, kurių visos baigiasi –n: Formenna ir Formello (Formen “šiaurė”), Rómenna ir Rómello (Rómen “rytai”) ir t.t.
Naudingos frazės ir kitos reikšmės:
~ Telmello talmanna pažod. “nuo gobtuvo iki pamatų” (telmë “kapišonas, gobtuvas”, talma “pamatas, pagrindas, šaknis”), tačiau galima perfrazuoti kaip “nuo viršaus iki apačios” arba “nuo galvos iki kojų”, o galbūt net “nuo A iki Z”.
~ Abliatyvas tinka pasakyti, iš kur kilęs asmuo: Itarildë Ondolindello “Idrilė iš Gondolino” (Gondolinas kvenjiškai yra Ondolindë).
~ Alatyvas kartais reiškia ne “į” ar “link”, o “ant”, pavyzdžiui, kaip žinomame Frodo pasisveikinime, tačiau ne statiška reikšme (t.y. negali būti vartojamas situacijoje, kai kažkoks daiktas guli pvz. ant stalo): elen síla tielyanna “žvaigždė šviečia ant tavo kelio” (galima įsivaizduoti, kaip spinduliai krenta link kelio).
~ –nna ir –llo gali reikšti:
a) judėjimą link kažko ir nuo kažko;
b) judėjimą iš kažkur arba į kažkur. Pvz., atkeliavimas iš kitos šalies (-llo) - keleivis pradėjo savo kelionę toje šalyje ir iškeliavo iš jos vidaus; arba atvykimas į šalį ar kraštą, ne šiaip ėjimas link jos (-nna).
Vis tik tokios sustiprintos punkto b) alatyvo ir abliatyvo reikšmės labiau vartotinos bendresniais ir abstraktesniais atvejais. Konkretesniu ir smulkesniu atveju, tokiu, kur svarbus skirtumas tarp “einu į namą” ir “einu link namo”, alatyvą/abliatyvą geriau vartoti tik reikšmėmis “link/nuo” (a), o norint pasakyti, kad “aš einu į namo vidų”, geriau vartoti prielinksnį mir. Plg.:
lelyan i coanna “einu link namo”
lelyan mir i coa “einu į namą (į vidų)”
Tačiau, žinoma, jei tai yra situacija, kur skirtumas tarp “į/iš” ir “link/nuo” nėra sureikšminamas, o ypač poezijoje, kur reikia rimuoti, galima rinktis pagal skonį.
~ Norint sustiprinti abliatyvą –llo ir pabrėžti, kad kažkas atkeliauja iš kažkur, t.y. iš vidaus, iš tos teritorijos, galima vartoti prielinksnį et. Jis yra žinomoje Elendilio frazėje, kai šis atkeliavo į Viduržemę: Et Eärello Endorenna utúlien “iš Didžiosios Jūros į Viduržemę atėjau (=atkeliavau)”. Jeigu čia nebūtų prielinksnio et, Elendilio klausytojai galėtų pagalvoti, kad jis atkeliavo nuo jūros, nuo pakrantės, ir taip jo žygdarbis įveikiant jūrą liktų nepagerbtas
Negalininkinių veiksmažodžių, kurie baigiasi –ya, būtasis laikas
Galininkinis veiksmažodis – tai toks, kuris reikalauja papildinio, atsakančio į klausimą “ką?”. Pvz. žodis “rišti” reikalauja tokio papildinio: “rišti mazgą”. Negalininkinis veiksmažodis, atvirkščiai, papildinio turėti negali. Pvz., “kristi”. Daiktas gali kristi, tačiau jis negali kristi kažko kito (sakytume “mesti”). Yra ir veiksmažodžių, kurie gali būti galininkiniai ir negalininkiniai skirtingose situacijose.
O štai ir taisyklė:
Jei negalininkinis veiksmažodis baigiasi galūne –ya, būtajame laike ši galūnė nukris.
Pavyzdžiui, ranya- “nukrypti, paklysti” būtasis laikas bus rannë (ran- + -në).
Tokių veiksmažodžių yra nemažai: hwinya- “suktis, sūkuriuoti”, mirilya- “blizgėti, spindėti”, súya- “kvėpuoti” ir kt.
Atkreipkite dėmesį į žodį ulya- “pilti; lietis”. Kvenjoje jis gali būti tiek galininkinis, tiek negalininkinis pagal situaciją. Jeigu jis vartojamas tokioje situacijoje, kaip “pilti sultis į puodelį”, būtasis laikas bus ulyanë, o jeigu “upė liejosi į tarpeklį”, būtajame laike bus ullë.
Kai kurie negalininkiniai veiksmažodžiai su galūne –ya būtajame laike dar labiau pakinta, ne tik numeta šią galūnę, pvz. jau išmoktas lelya- --> lendë. Tokiais atvejais pokytis nurodomas žodyne.
Hrrrr
...
Jeigu atsirastų dar du žmonės, arba mažiausiai vienas, būtų galima tęsti...
tikiuosi, mokiniai dar neišsilakstė