Nuo vilko ant balrogo: eskapizmas?

Tema gana rimta ir prie "Manvės erelių" nederanti, todėl sukūriau naują giją. - Chamūlas.

Aaaj, baikit niurzgėt, juk taip gera tikėti stebuklais, magija, fantastinėm būtybėm ir visu kuo!! Dėlto mes skaitome "Žiedų Valdovą" ir "Harį Poterį". Nes pasaulis pilkas ir neįdomus, taigi taip norisi ištrūkti iš kasdienybės ir pagalvot, kad Rusijoj vaikshto entai... Ir burtininkai egzistuoja. O Žaliojoj girioj (Eryn [Lass]galen...) Panevėžio rajone prieš 7000 metų ganėsi Ungoliantos palikuonys ir lakstė elfai... O galvot, kad lietuvių protėviai yra elfai, iš viso cool!! In fact, tikėjimas fantastika ir magija yra vienintelis dalykas, sulaikančius kai kuriuos žmones nuo savižudybės... (nu, pvz., mane 😉 ) Įrodymų, įrodymų, įrodymų sakot reikia... Eikit į miškus ir pasiganykit, pamatysit entus, pranešit žmonėms, o jus išvadins bepročiais, ir va po visų įrodymų... Pala 10 metų, aš jums įrodysiu ir entus, ir elfus ir...
Kokie jūs čia visi pikčiurnos... Atsipalaiduokit!

Formeniel rašė: Kokie jūs čia visi pikčiurnos... Atsipalaiduokit!

Jooo, išgerkit kefyriuko, užkąskit raugintais agurkėliais, tep sakant, atsipalaiduokit.

Kas do protėvių, tai jei spręstume iš liet. lit. klasikų darbų, pvz. Žemaitės, tai lietuvių protėviai buvo kiaulės. O elfai buvo estų protėviai - visai tokie pat lėėėėtai kalbantys, pasikėlę ir iš aukšto žiūrintys į visus kaimynus.

O Ungoliantos palikuonys ir dabar Lietuvos teritorijoj ganosi. Ką ten teritorijoj, jų ir pas mane bute pilna. Tiesa, nuo tų laikų jie šiek tiek sumažėjo, betgi neesmė, ar ne?

Iš dalies pritariu Formeniel. Tikėjimas stebuklais, magija ir pan. dalykais leidžia atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo dažnai tokios pilkos kasdienybės. Bet, žinoma, negalima leisti, kad tas tikėjimas užgožtų paprastus faktus ir paklaidintų fantazijose.

Taip, todėl ir yra toks reiškinys eskapizmas. Paprastai negatyviai vertinamas, bet aš manau, kad jis nevienpusis.

Labai suprantamas požiūris. Negi jum nesinori, kai apsiniaukia sušukti: "Mordoro šešėlis" Pralinksmina ir aplinkinius ( ) ir tave patį. Bet kai to viso perdaug tai čia jau kažkokia liga. Em ... Starlin minėjo: "eskapizmas".

Arin Vilya rašė:... Bet kai to viso perdaug tai čia jau kažkokia liga..

vat butent
taciau tas "perdaug" ne tiek kad kiekvienam skirtingai pagal buda(ir kitus faktorius),nors ir tai svarbu,bet daugiau pats principas..vardan ko tai?
kai norisi pasvajoti,isivaizduoti,nusisypsoti,pagalvojus apie visus tuos herojus cia pat,uz lango,ar sioje pat vietoje pries tukstancius metu,tai zinoma,kad yra gerai,nera cia jokiu pikciurnu 😉 Juk kiek daug zmoniu yra tustybes,pavirsutinybes,bukybes ir pan. butybes...labai daug tokiu.Ir kai atitruksti nuo tokiu kuriam laikui i tam tikra erdve,tai yra tavo zmoniskumo aukstinimas. Taciau kai visa tai netenka prasmes,svajojama vien del svajones,nebezinoma,vardan ko tai,tuomet prasideda..viskas supaprastinama,pernelyg pasineriama i kita erdve,grieztai ir piktai atmetant bei neigiant si pasauli(pvz.: galetu buti tik is konteksto istrauktas "pikciurnos"). tai tarsi uzsidarymas ir sienu statymas ten,kur to neturetu buti. Svajones pavirsta visu svarbiausiu tikslu,nematant nieko kito. Kartais,taip,kartais ta iseina i nauda-kiek zymiu menininku,galu gale netgi suvaidintu personazu(Amelija is Monmarto) tapo zymus vien del stai tokiu dalyku..bet ar visiems tai pavyksta,ar visi teisus pasirinkdami toki kelia..?vargu negalima niekam nieko primesti,taciau visada reikia pasverti,ar tai tikrai trokstamas rezultatas..
cia tik mano nuomone

Kaip tik rašiau laišką ir netyčia išvedžiau nedidelę teoriją apie Tolkiną bei fantasy ir sci-fi apskritai. Per literatūros pamokas mums kartodavo, kad kūrinyje svarbu atkreipti dėmesį į tris dalykus: tekstą, kontekstą ir potekstę. Tarkim skaitome "įprastą" literatūros kūrinį. Turime gan pažįstamas situacijas (net jei aprašomi papuasai), žmones su jų viltimis, nesėkmėmis, jausmais ir t.t. Tai yra tekstas. Skaitydami turime bent minimaliai gaudytis kontekste. Įsivaizduoju, kad tas kontekstas yra dvejopas: visų pirma tai yra vidinis kūrinio kontekstas (skaitydama n-tąjį "Voldeno" skyrių aš vis dar prisimenu Thoreau išėjimo gyventi prie Voldeno tvenkinio motyvus, kuriuos jis išdėstė pradžioje) ir išorinis kontekstas, kuriame susilieja autoriaus biografinės detalės (žinau, kad Thoreau aprašo tikrą patirtį, o ne kažką išgalvoja), to meto politinė/ekonominė/religinė ir t.t. situacija ir panašiai. Skaitydama arba jau perskaičiusi kūrinį aš pamažu atrandu potekstę: "ką autorius norėjo pasakyti" ir/ar ką tai reiškia asmeniškai man. Taip aš suprantu trijų kūrinio dėmenų teoriją.

Fantastiniuose kūriniuose tarsi atsiranda ketvirtas sluoksnis. Prisiminkime: "įprastame" kūrinyje teksto elementai mums pakankamai pažįstami (dabar bepigu skaityti apie papuasus, kai, tarkime, prieš tai skaitėme straipsnį internete ar matėme National Geographic laidą; o jei nematėme - papuasai mums taip pat fantastika; taip jau yra, kad "fantastikos" rėmai sunkiai apibrėžiami). Fantastika taip pat remiasi tais pažįstamais elementais, t.y. tomis pačiomis viltimis, baimėmis, jausmais, išgyvenimais ir poelgiais, tačiau įvelka visa tai į mažiau pažįstamą rūbą, į tą ketvirtąjį sluoksnį, kurį pavadinčiau viršteksčiu. Skaitytojas susiduria su kažkuo nepažįstamu. Reakcija dvejopa: "aš to nepažįstu, todėl man per sunku ir išvis nematau prasmės, kam to reikia, jeigu galima eiti tiesiai prie reikalo" (o kodėl "įprastoje" literatūroje tuomet neinama tiesiai prie potekstės? Net filosofai ir literatūros kritikai, tas potekstes nagrinėjantys, dažnai remiasi metaforomis ir panašiais vaizdingais dalykais); arba "o, kažkas naujo ir originalaus, kažkas neįprasto". Tas neįprastumas kyla iš eskapizmo poreikio. Žmogų, liaudiškai tariant, realybė užknisa. Kam reikalinga mitologija? Tam, kad paaiškintų. Kodėl ji aiškina vaizdais? Todėl, kad vaizdai padeda lengviau įsiminti. Žmogus savo gyvenime mato "grynąją literatūrinę materiją", t.y. poelgius, jausmus ir t.t. Kartais po ta materija slypinčią potekstę jam lengviau suprasti intuityviai, o tam pasitelkiami vaizdai. Tekstas. Virštekstis - nes nusibosta įprastinis tekstas. Štai jums ir eskapizmas. Tai pabėgimas nuo nuobodulio.

Bet tai nereiškia, kad kuo daugiau kūrinio sluoksnių, tuo genialesnis ir tuo labiau žmones traukiantis yra tas kūrinys. Čia labai daug priklauso nuo autoriaus. Kartais jis užsižaidžia ir nebepastebi, kad ima žaisti tik tuo ketvirtuoju sluoksniu, tik grynuoju eskapizmu, negalvodamas, kas po visu tuo slypi ir kam apskritai viso to reikia. Čia pirmoji minėta reakcija į fantastinį virštekstį visiškai teisinga, bent jau mano kuklia nuomone. Nes, kaip buvo pastebėta aukščiau, grynasis eskapizmas, nesuvokiant jo prasmės, pavojingas ir iš esmės beprasmis. Mes kartais darome beprasmiškus dalykus, ir tai yra gerai, tačiau nereikia užsimiršti.

Kita vertus, realybė labai reliatyvi. Tokia reliatyvi, kad nežinai, ar "Juodojo obelisko" Izabelė iš tiesų klydo, sakydama, kad mėnulį galima išgerti - pakanka palikti ant jo šviesos stiklinę vandens... Gal eskapizmas, kalbant ne apie literatūrinį reiškinį, o apie reiškinį apskritai - tik fikcija? Vardas, kurį sugalvojome norėdami pabėgti nuo realybės santykinumo?

Savaitgalį diskutavau su viena pažįstama, studijuojančia psichologiją. Ji kaip tik buvo išklausiusi paskaitą apie norą priklausyti tam tikroms grupuotėms, ieškoti bendraminčių, bėgti nuo išorinio pasaulio. Psichologų nuomone, tai yra paauglystės reiškinys. Jei ir suaugęs žmogus vis dar siekia to paties, vadinasi jis "užstrigo" savo paauglystėje, nesuaugo, turi kažkokių problemų. Net nežinau, ar eskapizmas yra tas pats, ar ne. Bet jei nuo bet kokio realaus gyvenimo sunkumo slepiesi už magijos ir panašių dalykų, tai... Visgi turbūt viskas priklauso nuo noro pabėgti intensyvumo ir dažnumo. Juk hobį galima turėti ir tai nėra eskapizmas? Ar tam tikra jo forma visgi yra? Galiu tik pripažinti, kad "rimtoje" aplinkoje geriau nekalbėti apie tolkinizmą, jei nenori sudaryti apie save "netinkamo" įspūdžio.

Man visada įdomus atrodė psichologų požiūris: jie lyg ir nagrinėja neapčiuopiamybę, bet drauge ją biologizuoja (ne visi), tarsi teigdami, jog viską galima paaiškinti, tai tik laiko klausimas. Aš asmeniškai sutinku su tuo, kad riba tarp realybės ir neapčiuopiamybės labai plonytė ir tai mūsų pažinimo, o ne reiškinių prigimties problema, tačiau kad viską galima bus paaiškinti? Abejoju. Žmogaus protas irgi ribas turi.

Na, čia nelabai į temą. Manau, kaip ir bet kokioje teorijoje, šitame požiūryje į "užstrigimą" esama daug variantų. Yra jam alternatyvų, tuo net neabejoju - juk moksle visada būna daug srovių. Tačiau kalbant apie tolkinizmą negalima visko nurašyti bendraminčių ieškojimui. Ir apie eskapizmą apskritai. Kai diskutavome apie tikrą tolkinistą, paaiškėjo, kad ne visiems reikia draugijos, kiti daug labiau pasineria į Tolkino kūrybą būdami vieni. Taigi eskapizmas ir susidomėjimas fantastika - ne tik bendruomenės poreikio klausimas. Tai ir asmenybės psichologija, turiu omenyje būtent asmenybės, individo kaip tokio, kuris ieško ir bando suprasti save. Kodėl jis nori pabėgti?

Visada įsivaizdavau eskapizmą ne kaip lengvą fantazavimą, o kaip rimtą realybės neigimą. Arba kaip tvirtą, aklą, nepajudinamą tikėjimą elfų ar UFO egzistavimu (kai žmogus rimtai tiki, kad jis elfas/pusiau elfas/elfų kraujo, tai jau liga)...bet šitas dalykas ne toks paprastas, bo kaip tada pavadinti tikėjimą? (dievo egzistavimas yra taip pat neįrodytas dalykas) Ir, pvz, aš skaitau ir žiūriu beveik vien mokslinę fantastiką, nes knygos/filmai 'apie gyvenimą' man kelia žiovulį. Realizmo mėgėjas, kurio požiūriu viskas, kas neegzistuoja, yra paistalai vaikučiams, garantuotai apšauktų mane eskapistu, bet ar tikrai taip yra?
IMO, nevienareikšmiškas čia dalykas.

"Rimtoj aplinkoj" irgi stengiuosi apie tolkienzimą ni-ni, kad išvengčiau "A, tai tu viena iš tų..." etiketės ir keistų žvilgsnių. Yra ir saugesnių būdų rimtai aplinkai nervinti .

Kodėl nori pabėgti? Psichologų atsakymas būtų kažkas panašaus į jau mano aprašytą nuomonę. Pasak jų, suaugęs žmogus ne bėgtų nuo savo problemų, o jas spręstų. Bėgti yra negerai, nesvarbu, ar tu tolkinistu būsi, ar dar kokiu nors -istu. Manau, kad jie atsakytų taip. Ir aš manau, kad absoliučios tiesos šiuo atveju nėra. Turbūt nelabai gerai bėgti, bet mes visi vienaip ar kitaip kartais pabėgam nuo realybės, atsijungiam. Tie patys psichologai rekomenduoja atsipūsti, rasti mėgstamą užsiėmimą. Tik turbūt svarbiausia yra išlaikyti pusiausvyrą.

Toma rašė:Kodėl nori pabėgti? ... mes visi vienaip ar kitaip kartais pabėgam nuo realybės, atsijungiam. Tie patys psichologai rekomenduoja atsipūsti, rasti mėgstamą užsiėmimą. Tik turbūt svarbiausia yra išlaikyti pusiausvyrą.

Tam tikra prasme - atitrūkus nuo realybės - nebūtinai reikia ieškoti atsipalaidavimo. Kai kuriais atvejais, "atotrūkyje", galima atrasti ir atsakymus į realybėje iškilusius klausimus, ir rasti realių problemų sprendimus.

Žmonių, mėgstančių pabėgti į fantastikos pasaulį, tikrai nėra mažai, bet ne visi tokie kaip šlykštukas-"kasdienybė neįdomi"Aš su tokiu pat malonumu ryju knygas apie kasdienybę-dienoraščius.Beje, tame forume, kur rašau savo fantastinį HP tęsinį(toli gražu ne aš viena ) rašau ir savo dienoraštį(irgi ne aš viena).Čia tai tikrai nėra kraują stingdančių nuotykių ar ko magiško, tačiau visi dienoraščiai labai populiarūs tuo, kad juose ir yra kasdienybe.O Hp gerbėjai ir yra fantastai.

>O Hp gerbėjai ir yra fantastai

o tie patys HP gerbejai tame paciame HP forume pokalbyje apie pati HP sako:
- nera jokio HP ir nebuvo, yra tik rasytoja yra kuri priblevyzgojo apie HP
na o kad neskleisciau ereziju kad HP ne tik egzistuoja bet dar ir i orku klana eina tai mane ir atjunge, net kaledines amnestijos nepritaike, greiciausiai todel kad kaledu irgi nera ir nebuvo

Pasak žodyno, eskapizmas – bėgimas nuo tikrovės, aktualių klausimų vengimas. Kaip suprantu, jis gali būti įvairaus intensyvumo ir naudingumo arba kenksmingumo (tik atrodo, kad psichologai terminą taiko, kai reiškinys jau turėtų būti vertinamas neigiamai). Priemonė gali būti bet kokie veiksmai – esą, svarbu ne jų rūšis, o juos atliekančiojo nusiteikimas. (Toliau kalbėsiu pirmiausia apie formas, susijusias su menamosiomis/virtualiosiomis tikrovėmis – sudėtingomis žodinėmis/perteikiamomis kompiuteriu memų sistemomis (go to biofilosofija, kas VU studijuoja)). Šlykštukas gerai pastebi, kad nebeaišku, kas yra visuomenės teigiamai vertinamos tikėjimo nepačiupinėjamais dalykais formos. (Na, laiko patikrintos religijos paprastai neskatina bėgti nuo realių problemų, o suteikia psichologinę paramą joms spręsti). Bet žodį kaip žodį – nuo escape, pasprukti – galime suprasti ir kiek kitaip. Lietuviškai turbūt būtų „pasprukinėjimas“? Ar tokiu požiūriu žodis tinka kraštutiniams šlykštuko minėtiems atvejams? Man atrodo, kad bet koks įtikėjimas fantazija žmogui ją paverčia jo realybe – galbūt patrauklesne už pirma pažintąją, tačiau nebe „kita“, o „šita“ (yra įvairių filosofinių požiūrių, betgi psichologiniu teiginys „Your mind makes it real“ – visai pagrįstas). (Tik truputį neaišku, kas yra minėtasis „tikėjimas fantastika“. Visada maniau, kad fantastika nėra naujoji mitologija todėl, kad ja netikima, bet turbūt išimčių tikrai yra...). Tai gali būti eskapizmas psichologų nuomone, bet vargu ar ši būsena pateisina terminą kalbine prasme. Priklausomai nuo naujosios tikrovės sudėtingumo, žmogui joje gali kilti naujų problemų, ji gali nusibosti ir tapti tiesiog kasdienybės dalimi. Todėl manau, kad smagiausias yra nekraštutinis eskapizmas – kol (į ką jau daug kas atkreipė dėmesį) pastebimas skirtumas tarp pramanų ir ne. Čia irgi ne viskas paprasta (kaip ir pasaulėžiūros-pasaulėjautos formavimo atveju), nes žmogus gali viena žinoti, o kita jausti ir todėl būti nepatenkintas. Išeitys dvi: įtikėti arba susigalvoti pažiūras, kurios viską paaiškintų (tegu asmeniniu, o ne globaliniu lygiu) ir suvestų į krūvą.

Starlin mintys apie literatūrinį eskapizmą tikrai įdomios. Tik nereikia pamiršti, kad fantastikai nežinomybė yra ne tik rūbas, bet ir objektas, fantastiniai kūriniai nagrinėja ne tik 1.žmogaus vidinį pasulį, 2.žmogaus santykius su kitais, 3.žmogaus santykius su pasauliu, bet ir 4.žmogaus santykį su nežinomybe (anksčiau minėtuose lygmenyse) (va kam paskaitos praverčia). Jei rašytojas paspruko nuo konfliktų ir psichologijos į pasaulio dailinimą – jis literatūrinis eskapistas (nors su psichologiniu aspektu gali būt visaip). Taigi, gal fantastinius kūrinius neretai galima kaltinti literatūriniu autorių eskapizmu ir suteikiama galimybe skaitytojams užsiimti „tikruoju“?... Manau, kad žmogus juo užsiima ne todėl, kad po ranka turi tam tikros rūšies priemonę – jei yra poreikis, priemonės bus surastos, galbūt visai kitokios. Todėl sakyčiau, kad fantastika šiuo požiūriu turėtų būti išteisinta

And how do we know that the world is not a dream?

Realybės ir pramano santykis - labai įdomi ir labai rimta problema. Norėčiau prisiminti Carlosą Castanedą. Jeigu skaitėte jo knygų (aš skaičiau, regis, keturias), tai pamėginkite atsakyti, kas čia yra: ar tai jums panašiau į smegenų plovimą "naujojo amžiaus" terminais, ar "naujasis amžius" tik pasinaudojo CC tiesa? Ar tai - fantastikos žanro kūrinys, ar tikra istorija? Ką pamanėte, pirmąkart perskaitę? Kiekvienas gaus tai, kuo tikėjo. O jei tikėjo nebuvimu, kaip Berliozo galva, tai nebuvimą ir gaus. Realybė yra sąlygiška ir apskritai - rankraščiai nedega. Nesvarbu, kur tie rankraščiai: mano galvoje, Izabelės mėnulėtoje vandens stiklinėje ar internete. Klausimas numeris vienas: o kuo pats tiki? Kas tave labiausiai traukia? Ar esi tikras, jog kiti žmonės spalvas suvokia taip pat kaip tu? To niekad nesužinosi. Juk tai, ką vadini "raudona" kitam gali atrodyti taip, kaip tau atrodo "juoda", nors abu vadinate tą spalvą tuo pačiu vardu. Iš kur žinai, kad šį pasaulį matai taip pat? Nenoriu gadikliuoti, bet būtinai rekomenduoju pasiskaityti Jorge Luis Borges'o "Fikcijas" (yra išleista lietuviškai), ten yra viena fikcija, pavadinta "Griuvėsių rate". Šiukštu negalima skaityti gadiklių, o kūrinį būtina perskaityti vienu prisėdimu. Šioje novelėje tik pabrėžiama, kad riba tarp "realybės" ir "pramano" neįžiūrima. Ar išvis egzistuoja? O tuomet - ar egzistuoja eskapizmas?

*naktiniai pamąstymai* Indrajai: kiek ieškojau GMF puslapyje, biofilosofijos laisvo dalyko neradau... Gal ne ten ieškau? Juk dar ne vėlu perbėgti. Nors šiaip išsirinkau įdomų kursą...

Kai neskaitei ko nors, galima paskaityti apie tai

Сергей Степанов rašė: В зависимости от того, какова точка сборки, человек воспринимает мир по-разному: и простейшие вещи, и тем более по-разному расставляет акценты и строит систему ценностей. ... Произведения Кастанеды излагаются литературным и метафорическим языком, настолько метафорическим, что понимание Кастанеды обусловлено, в первую очередь той точкой зрения, на которой находится читатель; он, другими словами, извлекает из этих произведений то, что он хочет извлечь.

Mhm. O kuri iš tų knygų pasirodė esanti pati įdomiausia (laiką tikrai Morgotas kažkur nujojo...)?

Man atrodytų, kad subjektyviai "lingvistinio" eskapizmo nėra, jei tai, ką kiti vadina "pramanu", tau yra visiškai realu. (Psichologinis, aišku, gali būt, bet tai - visai kitas terminas, juo apibūdinama žmogaus būsena, kai jis užsiima "ne tuo, kuo reikia", kad pamirštų apie "ką reikia"). O realybė, kuklia asmenine nuomone, senokai yra extended edition - į ją įeina daugybė kultūrinių reiškinių. Tai, ką sugeneruoja mūsų psichika, irgi egzistuoja (tik man visai užtenka idealaus egzistavimo, nejaučiu jokio poreikio įsivaizduoti kokią nors "Likimo knygą" ar "energetinį-informacinį lauką" (tai tėra tik skirtingo stiliaus sąvokos, priklausančios mitologijai)).

as noreciau paklausti kitaip, kas yra gi ta realybe? Mano tevai daznai mane kaltina, kad negyvenu realiame pasaulyje( konkreciau, kad neskaitau laikrasciu ir nesidomiu kas vyksta pasaulyje).Bet sekti tokius dalykus kaip kasmetine Busho kalba ar kas ka nuzude, man atrodo absurdiska, kai reikes, pasiskaitysiu apie tai istorijos vadoveli.

elbereth rašė:as noreciau paklausti kitaip, kas yra gi ta realybe? Mano tevai daznai mane kaltina, kad negyvenu realiame pasaulyje( konkreciau, kad neskaitau laikrasciu ir nesidomiu kas vyksta pasaulyje).Bet sekti tokius dalykus kaip kasmetine Busho kalba ar kas ka nuzude, man atrodo absurdiska, kai reikes, pasiskaitysiu apie tai istorijos vadoveli.

laikraščiai,išskyrus nebent kai kuriuos JAV,Bušo kalbos visos nespausdina,tad jos skaityti neverta.Bet pateikia pagr. esmines detales,kurios gali būti reikšmingos pasaulio tolimesniam gyvavimui. Į blogąją ar gerąją pusę,tai jau kiekvienam asmeniškai(ir apabrėžčiau-argumentuotai ) spręsti..Tačiau domėjimąsis neapsiriboja vien JAV prezidento metine kalba pasaulyje vyksta daug kitų dalykų,kad ir pačioje Lietuvoje. Domėtis nebūtina viskuo ir kasdien,tačiau žinoti,bandyti suprasti,apsišviesti...tam Istorijos vadovėlių neužtenka . Istorija yra subjektyvus dalykas ir ją kuriame mes,o jei atsiribojame,tai juo blogiau,nes už mus gali sukurti tokią,kad Istorijos vadovėlį gali tekti skaityti kita kalba,ar išvis gali būti uždrausta skaityti žodžių aš prieš tokio,masno galva žalingo požiūrio propogavimą