"Po tu storonu rassveta" ir kitas fanfikšenas

http://www.kulichki.com/tolkien/kaminzal/beren/b00.html

nagi pasidalinkit ispudziais kas skaitet

Neskaičiau, bet girdėjau neblogų atsiliepimų, nors ir ne iš tų žmonių, kurių nuomonę pasikliaučiau 100 procentų...

O gal padarom čia giją fanfikšenui aplamai? Vienam kūriniui po giją per gerai bus, nebent tai "Zvirmarillionas"

nu sitas konkretus fanfiksionas yra NP sedevro apimties: dvi storiausios knygos, o NP paskirta atskira gija

o skaitant is Tolkieno laisku darosi aisku (man jau po silmariono buvo aisku) kad Tolkienas norejo kad Silmariono istorijas parasytu ivairus autoriai kurie tai gali padaryti, pats jis i ZV sudejo tik trecios epochos gabaleli

jumi vis ta NP liaupsinat bet apie stai sita knyga nedristate pasisakyti....

Ši pjesė buvo rasta Exon, išversta Indrajos ir Exon bei suvaidinta 50-ojo ŽV jubiliejaus šventėje 2005 04 02 (Elesaras - Exon, Sauronas - Indraja EDITED by Exon). Įžangą sukūrė/išvertė Starlin, o perskaitė atitinkami preciousss ir nazgūlai.


Starlin: Turbūt prisimenate trečiame ŽV filme sceną su palantyru, kai Aras paima jį iš Pipsterio ir kurį laiką purtosi. Tai va, filme ta scena turėjo būti ilgesnė, išsamesnė ir labiau atitinkanti knygą.

Maja: Knygoj ji atrodė taip:
Aš žvelgiau į Orthanko Akmenį, draugai. [...] Sunki buvo kova, ir nuovargis sunkiai praeina. Netariau jam nė žodžio, o galiausiai palenkiau Akmenį savo valiai. Vien tai jam jau bus sunku pakelti. Ir mane jis regėjo. Taip, brangus Gimli, jis mane matė, bet atrodantį kitaip nei dabar. Jei tas jam pagelbės, tuomet aš priviriau košės. Tačiau nemanau. Tikiu, kad žinoti, jog aš gyvas ir vaikštau žeme, jam buvo smūgis - nes lig šiolei jis to nežinojo. Akys Orthanke neperžvelgė Teodeno šarvų, tačiau Sauronas nepamiršo Isilduro ir Elendilio kardo. Dabar, jam rezgant savuosius planus, atsiranda Isilduro ainis ir Kalavijas - aš parodžiau jam perkaltuosius ašmenis. Jis dar ne toks galingas, kad nebijotų: ne, jį nuolatos graužia abejonės.

Elfhild: Žodžiu taip, šita Aragorno ir Saurono bendravimo scena buvo nufilmuota, bet į filmą nepakliuvo. Mūsų staigmena - sceną jums suradome internete! Mėgaukitės.


Elesaras:
Taigi – palantyras, įrankis magiškas,
Prarastas protėvių mano: gal tragiškai?
Geidžia tamsa šį pasaulį paglemžti,
Tad privalau tuoj pat jajan pažvelgti!

Sauronas:
Mano brangus, padėtis vis sunkėja.
Prieaugis neigiamas, planas dūlėja.
Orkams sakai „ekonomika“ – mano, keiksmai.
Ach, ir kur dingo senieji laikai!

Nūmenore du žodžiu parašai –
Patys jie viską padaro gražiai.
Jei laimėsiu šį karą bent kokiu būdu –
Eru Mordorą tegriebia – šalį keičiu!

Elesaras:
Akmenie stebuklingas! Valdyti galiu
Aš tave, ir iššaukti jau Priešą geidžiu!
Te tik krištolas skirsiąs tuoj mudu abu.
Sauronai, eikš čia! Akin pažiūrėti turiu!

Sauronas:
Štai, made in Valinor, ko čia norėti?
Gondorą rodyk, sakau! Nemirksėki!
Mat jam opcijas keisti užėjo mada.
Oi... koks čia snukis dėbsąs į mane?

Elesaras:
Sauroną gal man pakvieski, mieliausias.
Su Aragornu paplepėti – nelauksiu!
Akys raudonos: na, kurgi matyta,
Taip prisilakti anksti iš pat ryto?

Sauronas:
Ne Kurumas! Tai kas? Negali būt tas!

Barad Dūras, palaukit...

Alio! Kalba Sauronas!

Ne Isilduras, bet kaip lašu panašiu.
Na, išgražint jį laiko nemaža turiu.

Elesaras:
Svei... Na ne – tau nenoriu sveikatos linkėt.
Vėl techninės kliūtys – kiek galima šitai kentėt.
Sauronas mat jis. Na ką gi - puiku!
Pažiūrėk ir sakyk: į ką aš panašus?

Sauronas:
Pasakyčiau, į ką, cenzūra tik, matai,
Nepraleis tokio žodžio, tad spėki patsai.

Elesaras:
Iš pažįstamų, b'lin! Ir iš vis, negražu
Nesiskutusį žmogų vadinti ...snukiu.

Sauronas:
Tai gal man ašarot ir Isildurą sveikint?
Jo seniai nebėra, ir nereikia čia svaičiot.

Elesaras:
Pažiūrėki tu dar: jei nebūčiau niūrus...
Ir aukštesnis šiek tiek – gi Isilduras bus?
Tiktai smakro stambesnio jo būta, tiesa.
Na, ir nosis jo, aišku, nebuvo kreiva.
Bet užteks tau čia šiandien kvailu apsimest!
Sakyk, Sauronai, tiesiai: jį primenu aš?

Sauronas:
Panašus, gali būt, giminė jo esi.

Neatskirčiau, jei būtų diena čia šviesi...

Elesaras:
Ir vėl trukdžiai! Vos rutulio nesudaužiau!
Kurio galo kažkokį voriūkštį mačiau?

Sauronas:
Šeloba čia ekonomė yra.
Išvaizda – niekis. Ne snobas tu, a?

Elesaras:
Aš – Isilduro ainis. Karalius esu.
Ir Elesaras – vardas. Namo aš grįžtu.
Man žemes sugrąžinti patsai privalai,
Arba čia nemenki prasidėsią karai.

Sauronas:
Nieko sau! Ne karalius, jei žemių nėra.
Juk be jų – ne karalius, projektas tu, va.
Man politika – tarsi žuvytei vanduo.
O tu ten toks vikruolis, tarytum akmuo!

Elesaras:
Tipo... ne viskas, kas auksas, juo žiba...
Neški kudašių, niekingas grobike!
Drebėki tu – Sąjunga Paskutinioji
Iki šiol tau prieš Akį dar stovi!

Sauronas:
Susigrūmęs aš vienas buvau su penkiais
Kilmingiausiais Šviesos karalysčių kariais.
Apie tai nemažai giesmininkė sudėjo
Baladžių, tik Chamūlas verst vis nespėja.

O tu savąjį užjūrį tuoj prisimink,
Kurį Eru turėjo smagiai nugramzdint!

Elesaras:
Pralaimėjai tada, pralaimėjai vėliau!
Kalaviją Isilduro rankoj laikau.
Ar penki, ar aš vienas – tamistai žadu
Antrąkart jį pagirdyti juodu krauju!

Sauronas:
Šviesos išperos, kaip jie Tamsos vaikus engia...
Pasakyk, dūnadane: ir kaip mes tau kenkiam?
Žemių – lig valiai, ir laisvės yra,
Veisias gentainiai lyg musės mėšle.

Elesaras:
Esi priešas pasaulio, žudikas ir niekšas!
Tu darkai Žemės veidą ir tvirkini sielas,
Tu manai – valų įniršis jau nepavys?
Esi kiauliškas beigi prasmirdęs ožys!!!

Šį tą gero daryt vienąkart susiruošęs –
Nesėdės ant galvos dėlei orkų man uošvė!

Sauronas:
Ką? Kelebrijana? Dukrą Elrondo myli?
Ir į Berenus taikai? Dvėst teks – nepavydžiu.
Čia gal spiralė istorijos... Taigi, tvarka!
Šelobos pramotė, aišku – Ungolijanta!

Elesaras:
Taip, juk tas Berenas tavo karaliui
Gėdos nemaža kadaise padarė,
Silmarilį atėmęs; o tavąjį kailį
Numovė mergelė ir Huanas dailiai!

Sauronas:
Išsiduodi, mielasis? Tavieji herojai –
Ne Isilduras, Berenas. Šuo, kuris loja!

Elesaras:
Jei išmokai tu vertinti savo saugumą –
Pasitrauki į Rytus, geriausia – už Rūno.
Tau ne veltui šiandieną nekart grasinau.
Šį tą pametei, galgi aš tai suradau.

Sauronas:
Oi, vaizduotė laki, kaip šunytis tu viauksi!
Mano žemės čionai, o tu špygą tegausi!

Suradai, ką aš pamečiau?... Žvelki į Akį!

O jei benkartas taip apie Žiedą pasakė?...

Elesaras:
Tesakiau tiktai „galgi“, nerimstantis Prieše.
Smūgiui svarbiausiam iš šiaurės ruošiesi?

Sauronas:
Taip kaip noriu smūgiuoju, galingas esu!
Pergalę savo greit švęsti žadu!
Tačiau rankos dar švarios, ne kaip kai kurių
Apsišaukusių net karaliūkščiais žioplių!

Jeigu noras toliau šnekučiuoti nedings –
Svetimą ima tik vagys, atmink!

Ei, Elesarai, ar kaip?... Nekvailas esu.
Nenorėtum puolimo aptarti planų?
Su tavim atvirai visą laiką kalbu –
Būsi atviras, leist pavaldyti galiu!

Elesaras:
Pats tu pagrobei svetimą žemę, kvaily!
Ant kaktos būtų gal‘ma „vagis“ parašyt,
Jei ten vietos dar būtų... Tai kaip tu sakai –
Ar iš šiaurryčių smūgį suduoti manai?

Sauronas:
Umbaras, Gundabadas man paklūsta tikrai.
Mirtiną smūgį suduoti – niekai.
O kaip tujen užpulti mane ketini?
Juk tavieji kariai ne per gausūs, girdi?

Elesaras:
Pasirūpins tuoj uošvis visais pakraščiais...
O piratai iš Umbaro man vien juokai!

Nors karių ir nedaug, bet galiūnas kiekvienas.
Ir kam reikia karių, jei įvaldęs aš ...Jėgą?

Sauronas:
Taigi... Nazgūlus aš šiurpulingus valdau!
Pterodaktiliais jie pikiruoja sparčiau!
Jie suras ir mikliai sudraskys tąjį niekšą,
Kuris, pamanykit, įvaldęs yr ...jėgą!

Elesaras:
Tarsi maras siaubingas per Žemę jie skriejo,
Bet ar tavo tarnai jie tikrai, o ne... kito?

Sauronas:
Aš – jų dvasios vadovas, jie klusnūs kaip vienas
Net jei dieną nelemtą pražus šitas... niekas!

Elesaras:
Tai visi tau paklusnūs, ir Umbaras net.
Tad nereikia man šiandien liūdėt dėl tavęs.
O dabar jau tikrai pailsėti man laikas.
Pervargęs dar Takais Mirusių eičiau.

Sauronas:
Eik! Man numirėlis – žaislas, ne priešas.

Bijočiau numirėlio, valdančio ...viską!

Elesaras:
Gal einu paklausyt, kaip lakštingalos gieda.
Ir ta proga dar žvilgtelt į savąjį ...kiemą.

Sauronas:
Pažiūrėk – neilgai ant pečių bus galva.

Pavardė ne Maišėnas? Ech, ryšio nėra...

Elesaras:
Susimoviau greičiausiai, mat elgiasi jis,
Lyg manytų, jog aš… Silmarilį turįs?

Exon, nagi pasisakyk apie ta knyga galu gale
nes zmones nezino dabar verta skaityti ar ne

as tai visom keturiom sakau kad verta, taciau atsakymas - mirtina tyla

Perskaičiau tą ilgąją recenziją, kuri giria, jog romanas pakankamai brandus, o stilius ir kalba - geri. Bet neskaitysiu tiesiog dėl kūrinio specifikos - kam man tos intrigos ir "realizmas", padaryti iš JRRT koncentrato, kuris į literatūros kūrinį gal ne absoliučiai panašus, bet būtent tuo tirštumu iš kojų verčia? Aišku, nesakau, jog kitiems neturi patikti, gal ir man pačiai patiktų, bet šiaip tokių adaptacijų nemėgstu. Romano pagal Kalevalą irgi skaityti nesiveržčiau.

Recenzija...

Они, оказывается, верят во что-то типа исправления Искажения через сошествие Эру в мир! Ой, как интересно, всплескивает Нолдо тонкими пальцами. Опоссум лезет через забор в сад - ему любопытно. Финроду тоже любопытно - но не более того. Он точно знает: там, где Единый, его, Финрода, нет и не будет. Ибо он, по мысли Профессора, язычник, а не монотеист.

Athrabeth, m. O tai ką, kritikas nebeatsimena, kiek ten Finrodas apie bendrą ateitį Atkurtojoje Ardoje prišnekėjo

Так что, увы и ах, эльфийская эстель - это ни разу не вера и не теологическая надежда христианства. Для обеих христианских добродетелей необходима вышеупомянутая этика предстояния и обетование-завет. Ничего подобного у эльфов нет.

U el'fov net, a u liudej jest', Finrod ot nich i uslyšal Aišku, jei autorė tą krikščioniškumą per daug smarkiai akcentavo, irgi negerai, bet šiaip manyčiau, jog Finrodui tie dalykai svarbūs buvo, ir gal dėl jų jis žmones dar labiau mėgo, nei būtų, to nežinodamas. Ir jo elgsenai žygio su Berenu metu toks fonas dera. Galėjo gi jis iškilmingai iškeliauti, su maršu, su ditirambais apie garbę (tik truputį ryšių su visuomene srity reikėjo padirbėt) ir iki galo būti pabrėžtinai išdidus (kad galas bus liūdnas, jis tikrai seniai žinojo). O matom - ne itin romų, ne itin nusižeminusį, bet - pasiaukojimą. Gal Finrodas darė tai, ką būtų daręs bet kuris elfas, bet ne taip. Tačiau grožis ir yra, jog tai galima tik nujausti. Parašysi tiesiai šviesiai - bus didaktika, o ne veikėjas, turintis paslaptį 😉

>Bet neskaitysiu tiesiog dėl kūrinio specifikos - kam man tos intrigos ir "realizmas", padaryti iš JRRT koncentrato


panasiai galima perfrazuoti:
"ZV neskaitysiu del kurinio specifikos - kam man tos intrigos ir 'realizmas' padaryti is Silmariono koncentrato"

is sios temos tampa labai svarbu pasisaiksinti kaip kas supranta Tolkieno laiskuose minimus dalykus
"as tik metrastininkas"
"Ardos pasaulis gyvena savo gyvenima nepriklausanti nuo manes"

kiek supratau Tolkienas ir norejo kad Arda nebutu vien tik jo fantazija, manau kad norejo kad ji gyventu.

o tu Indraja ka manai? tarkim tu isvertei Tolkieno kurinius i visas imanomas pasaulio kalbas, net i nebegzistuojancias ir hipotetines (tavo nuomone atsirasiancias ateityje). Kas toliau? Viskas? Imame kita autoriu nes "tolkienas jau issemtas"
O as matau Tolkieno kuryboje neisemiamuma. Galbut todel kad tikiu Ardos realumu? O tu ar tiki?

smeli rašė: kiek supratau Tolkienas ir norejo kad Arda nebutu vien tik jo fantazija, manau kad norejo kad ji gyventu.

Noriu pacituot:

Tolkinas laiške rašė: Do not laugh! But once upon a time (my crest has long since fallen) I had a mind to make a body of more or less connected legend, ranging from the large and cosmogonic to the level of romantic fairy-story - the larger founded on the lesser in contact with the earth, the lesser drawing splendour from the vast backcloths - which I could dedicate simply: to England; to my country. It should possess the tone and quality that I desired, somewhat cool and clear, be redolent of our "air" (the clime and soil of the North West, meaning Britain and the hither parts of Europe; not Italy or the Aegean, still less the East), and, while possessing (if I could achieve it) the fair elusive beauty that some call Celtic (though it is rarely found in genuine ancient Celtic things), it should be "high", purged of the gross, and fit for the more adult mind of a land long steeped in poetry. I would draw some of the great tales in fullness, and leave many only placed in the scheme, and sketched. The cycles should be linked to a majestic whole, and yet leave scope for other minds and hands, wielding paint and music and drama. Absurd.

Čia dėmesio verta tema (ypač kalbant apie "fanfiction"). IMHO ji galėtų išsiplėsti ir į atskirą giją.

Taigi į šios panelės kūrybą reaguoju kur kas ramiau, nei į NP Nes ji tiesiai šviesiai išplėtoja JRRT epizodą, o ne vaizduoja, kad gali JRRT pasaulį susigrobti ir nuvaryti nežinia kur 😉

Tiesiog Silas man patinka visai kitaip, nei ŽV. ŽV patinka kaip istorinis romanas, o Silas - kaip ne romanas. Man patinka, jog ten mergelė pagiedojo - pilis sugriuvo, jog šunys kalba ir laivai dangumi plaukioja. Kažko man nekliūna, jog tai nerealistiška - gal todėl, kad tai vis tiek paklūsta tam tikrai logikai, gal kad fantastiką ir šiaip mėgstu. Todėl nenoriu to paties siužeto su kareiviška leksika ir "logiškais" paaiškinimais. Apie Finrodą jau sakiau. Bet iš principo kūrinio jokiu būdu nesmerkiu.

Arda dar ir kaip egzistuoja, kaip menamoji tikrovė (kažkur yra gija, kur dalinomės nuomonėmis apie jos egzistavimo būdą, tad toliau šiuo klausimu prašom ten, jei tik ji ne sename forume liko ).

Persikeliu.
2006 06 12:
O 😉

Dar neskaičiau, neskaičiau nei to kūrinio, kurio yra ši parodija - "Anapus aušros" - bet mačiau parodiją minimą kaip gerą daiktą. O originalų neskaitymas / nematymas jau senokai netrukdo.

2006 06 13:
"Anapus siužeto" perskaičiau. Sustot negalėjau. Ant grindų pasivolioti irgi ne – vaizduoklis ne popierinis Zvirmariljonas visgi. O norėjosi smarkiai. Tiesa, ši knygelė jau labiau "pažengusiems" gerbėjams nei Zilas - reikia šiek tiek nutuokti ir apie JAK (pavartymo ir poros straipsnių – per akis buvo), ir apie parodijuojamąjį romaną (dviejų apžvalgų užteko). Taip pat būtina būti girdėjus bent jau pavadinimą „Athrabeth“, tačiau čia nė vienas turbūt negalėjo jo nepastebėti.

Хороший все-таки текст этот “Атрабет”: многофункциональный как Windows! (...) загрузивший им ближнего наследует земли дивные, по ту сторону рассвета лежащие...

netiksl. VspL: sakiau? HoME vol.10 (ar tik nebūsiu tada numerio supainiojus...), gl4.txt.
(N.t.: visai neseniai sužinojau, kad дивные - ne šiaip fendomo žargonas, o muravjovinio vertimo Fair Elves epitetas :shock: ).
Tik labai gaila, kad ir Zilo, ir šio kūrinėlio autorius berods visai nesidomėjo elfiška lingvistika - rusiškame tekste nepanaudoti Dor Firn-i-Guinar vėlesnio varianto Dor Gyrth-i-Chuinar - tiesiog apsileidimas!

***
Testukas pagal JAK. Patinka testai, kai suprantu pakankamai, kad žinočiau, ko klausiama, bet nepakankamai, kad tiksliai suprasčiau, kas gausis. Bet kai rezultato toje JAK nė su Find nerandu, tai jau keista. Gal čia iš kokios kitos dalies?...

Что ж…В этой сказке вы — Соото Сейор
Один из эльфов Тьмы, в поисках знаний и стремлении быть первым преступивший все мыслимые запреты и заключивший сделку с силой, пугающей даже Валар

.

O aš, sako, orkas, kuriam tik paėst, pegert ir nelaisvius pakankint. /me labai patenkinta, bo tai yr vienintelis daumaž toleruotinas (t.y. nesukeliantis noro užmint ir sutraiškyt, kad nesikankintų) personažas.

Žiūriu, "Juodoji Ardos knyga" man panaši į Džoiso "Ulisą". Tuo, kad komentarus jai skaityti daug įdomiau už pačią knygą. Tiesa, Ulisą aš vis tikiuosi pabaigti, o JAK - pradėti, ir ne tik dėl pirmosios knygos autoriteto, bet ir dėl, kuklia nuomone, lengviau pakenčiamo (emociškai) stiliaus. Taigis, ieškodama to Soto Sejoro (kuris, pasirodo, buvo protingas ir todėl nuėjo blogu keliu, t.y. atsimetė ar panašiai nuo mielojo Mokytojo), radau turbūt ne trumpesnį už pačią JAK, bet kur kas smagiau skaitomą traktatą. Juokinga, bet sunkoka atsitraukti, nors galbūt ypatingos vertės jis ir neturi.

Ayomayo, tai Juodknygei dar ir komentarus rašo kaip geram daiktui?
Pagalvojau dabar dar apie ją, knygą tą...pagr. priežastis, dėl kurios jinai man taip nepatiko, tinka ir kitam fanfictionui: blogiukų atplovimas. Na, suprantu, ankstyvasis Melkoras tikrai patrauklus, t'sakant, charakteriu, atsisakęs šokti pagal Eru dūdelę ir šelmiškai kyštelėjęs vidurinį pirštą broliukams ir sesutėms po nosim Ardos kūrimo procese, o rašo beveik vien merginos, beveik vien romantikės, o ir nesuprasto tragiško (anti)herojaus paveikslas l. patrauklus, nepaneigsi...nataigibettačiau nesuprastų antiherojų literatūroj - legionas, leiskit blogiečiams daryti bloga ne todėl, kad vaikystėje jų žaislus prie medinių lubų prikalinėjo, o todėl kad jiems, po galais, taip patinka - kaip, pvz, vėlyvajam Melkorui. (O ir vidurinio periodo. Žudyt senuką elfą dėl kažkokių akmenėkų, kai esi dievas ir gali tiesiog į kitą kontinentą - argi taip gražu?)

O čia? Padarė iš visai žavaus blogiuko kažkokią patižusią kaliausę gotiškais aprėdais.

Po daugybės pastangų, Exon ir Starlin pastabų (žr. stovyklos gijon) kol kas – taip. Exon, ar dabar geriau? Norisi pasiekti tokią stadiją, kai ir autorę informuot bus nebegėda

Lora Bočiarova „Tiesa“ (iš „Finrod zong“)

Nuskriejusi strėlė
Aukštybėj sušvytėjo...
Kieno krūtinėn lėks?
Kas kryptį jos nuspėjo?
Kieno mitri ranka
Per debesų skaras
Į tikslą siuntė strėlę?
Ką šnibždėjo jai šaulys,
Kai nusitaikė jis,
Templė giedoti ėmė?

Virš nevilties, o Tiesa, kilk skambi,
Nuginki sutemas tartum strėlė.
Per tavą slenkstį nors šešėliuose žengiu,
Už mirtį ir už lemtį galingesnė tu!

Užmiršęs gentainius,
Ramybę ir namus,
Girdėjau – už uolų
Kvietei mane jau tu,
Čia, per stingdančias pusnis,
Kiekvieno paspirtis,
Į nežinią išėjęs,
Žengiau tik į tave,
Išvyst, kokia liepsna
Žioruoja akyse
Kiekvieno Pasekėjo!

Sparnuotųjų pulkų
Mįsles man patikėjo;
Didžiausia paslapčių
Širdy žmogaus plazdėjo.
Joj vis daužosi Mirtis,
Įveikt jos negali,
Pamiršti neįstengsi.
Bet apakintas žinios
Širdies gelmes suvoks,
Kas širdžiai nusilenksiąs!

Dulkynėj aukso paberti grūdai,
Gaisuos žioruoja debesų laivai,
Prakeikti brangakmeniai dega tamsoje,
Tačiau ugnis skaistesnė šviečia Būtyje.

Dar vartų neužverk, priimk mane,
Kada, o Tiesa, pažinau tave!
Įvykdęs Užmojį (o kaina nesvarbu),
Dėkoju, jog man šiandien atsivėrei tu!

Aha, geriau 😉 . Tik "templė pagydo gailiai" man labiau patiko, bet čia SR.
Geris

rugpjūčio 5, 2006, 19:28
Mano didysis Redaktorius buvo baręsis bent pusvalandį dėl to "gailiai" Gerai, einu bandyt taisyt to dalyko LJ ir hm... informuot hm... FF-SS.

Taisa: Na štai, jei kas nori tyliai tyliai žvilgtelėti į informavimo procesą...
<hr>spalio 26, 2006, 9:00
Šįkart nebe taip tiksliai (ačiū, tiksliai jau ilgai nenorėsiu...), tiesiog VspL.

Lora Bočiarova „Jie“

Naktis audžia spalvotus sapnus,
Plikas mėnuo patraukia žvilgsnius,
Slankioja šešėliai po kampus –
Reiškia, Jie atėjo į namus.
Skaisčios akys, žėrinčios alkiu:
Pelkių ugnys šviečia iš akių.

Aš bijau jų nekaltų veidų,
Šiurpina užvaldanti šneka.
Man pažįstami nagai arų,
Kada nuplėšta sunki našta.
Širdį gniaužia stingdančiu šalčiu,
Protas buvo mano – štai bėda:
Ten nuo šiol, nematomi kitiems,
Karaliauja, vienvaldžiauja Jie.

Juos sukūrė nemirtingas profesorius,
Kūnai jų – miško poezija,
Žodžiai jų – liūdesys įstabus.
O po jų tavo gyvenimas grius.

Pasisaugok prieblandoj giesmės,
Venki garbanų lininių tu.
Jų šviesa tą auką palytės,
Kuri užburta seniai sapnų
Apie pilį skaidrią prie versmės,
Apie tiltą per mylias purslų.

Tu užmirši veikiai, kas esi,
Surakintas svetimu vardu,
Neatminsi, net kokios lyties,
Nei šalies, nei žodžių prigimtų.
Tavo tėvas kas ir kas – dievai?
Tik viržynas žydi pakelėj.

Tai padarė nemirtingas profesorius.
Negalvodamas apie komerciją
Jis prirašė sunkius talmudus.
Ir nuo tolei gyvenimas grius.

Pirštais teka gyvastis sūri,
Geria ją žolė nurausdama.
Iš krūtinės veržiasi širdis –
Būti Jų pavasario trąša.
Spindesys apakina visus.
Jūsų, kur yr Jie, daugiau nebus.

Prieplaukon pliuškenasi vilnis,
Tyliai tyliai kviečia atkakli –
Neišsiblaivys jau atmintis,
Nesgi vienas Jų nuo šiol esi.
Kas čia nepaženklintasis bus,
Tas laimikis kiekvienam iš Mūs.
Tavo smegenis nuobodžias trypsim,
Uolą tvirtą tarsi vašką mygsim.

Mus sukūrė nemirtingas profesorius,
Mūsų balsas – miško poezija,
Paslaptis mūsų tau atsakymas bus.
O po mūsų tavo gyvenimas grius.
Tai padarė nemirtingas profesorius.
Negalvodamas apie komerciją
Jis prirašė sunkius talmudus.
Ir po jų tavo gyvenimas grius.

P.S. 😉

Ghm. Fantazijos apie įvairias vestuves (berods net neslešines - skaityt atidžiai neketinu, tad nežinau). Vargu ar tai verta "fanfikšeno" vardo (ans berods yra literatūra, o čia veikiau kolektyvinio rašymo žaidimas). Visgi tolkinistiškokas ir vietinės gamybos - todėl ir nurodau.

Tai štai kokiais kankinimais žmonės yra paverčiami slešeriais…

Gana nereta (jei nė nesistengdama jau keliskart susidūriau) linksmų fanfikų tema - kaip Feanoro sūnūs laiškus rašė. Pvz. Tingolui.

"O gal tu parašyk teksto juodraštį, o aš perpiešiu?"