nerealybes shou

Laukiantis tyloje

1

Lotas kantriai laukė. Dienos šviesos lempos nervingai trūkčiojo ir urzgė, apšviesdamos dalį patalpos. Šiame triukšme vos girdėjosi iš prarūdijusio vamzdžio lašančio vandens teškėjimas. Bet visiškai nesigirdėjo dviejų musių, kurios, demonstruodamos aukštąjį pilotažą ir bandydamos vis naują pikiravimo taktiką, stengėsi įskristi jam į akis. Valios pastangomis Lotas atmušinėjo vis dažnėjančius antskrydžius. Nudvėsusio katino kvapas stipriai stelbė benzino dvoką. Tačiau Lotas nieko nedarė - jis galėjo tik laukti. Netikėtai sucypė veriamos durys, ir neišvaizdus nuolatinis "skylių" lankytojas įvinguriavo vidun.

- Ohoho! Tikrai nesitikėjau atrasti čia nors vieną gyvą dūšelę. Vajetau! Koks kostiumėlis! Maskaradas! Kuriame barachlyne atkasei šią senieną? Aprūdiję tavo blizgučiai, bet duodu dešimt balų už originalumą. Ale koks tu sublogęs! Nenusimink, brolau, praėjusį mėnesį aš pats toks buvau, kol į šiukšlininką neatvežė apipelijusių kaulų iš mėsos kombinato. Nors likę mėsgaliai ir papuvę, bet kaip sakoma: "žmogus ne kiaulė - viską suvalgys". Už tat dabar vėl atgavau jaunystės blizgesį. Ai, ką aš čia tauzyju. Tikriausiai tau nė trupučio neįdomu. Geriau iš karto prie reikaliuko! Išgeriam už dar vieną pragyventą dienelę? Bragė šį kartą gavosi tiesiog fantastiška!

Žmogėnas iš po skverno ištraukė jau nepermatomus nuo nešvarumų stiklus ir pripylė juos dvokiančio skysčio iš karo laikų butelio.

- Už tuos, kurie nesulaukė šios dienos ir dabar negali prisijungti prie mūsų! - tarė jis ir padavė Lotui vieną stiklą. Sukaupęs per ilgus metus išugdytos valios jėgas, Lotas privertė išsitiesti dešinę ranką ir nejudriais pirštais stipriai suspausti stiklą.

O žmogėnas tęsė monologą toliau:

- Nesvarbu, kad jau vieną bonką patvarkiau, tačiau dar turiu jėgų pagerbti mūsų brolius! Tegul jų sielos ilsisi ramybėje, - tarė jis ir susivertė įtartino skysčio sklidiną stiklą į gerklę.

Lotas užsipylė gėrimą ant galvos - bent musės nebeįkyrės.

- Dievulėliau! Pasirodo, tau blogiau nei tikėjausi! Kažin kokio brudo prisilakei, kad nebepataikai stiklo į burną? O gal jau pakvaišai nuo tokio badavimo? Pasižiūrėk, koks sulysęs - tikras skeletas... Na nepyk, bandžiau pajuokauti. Žinau, kad tau labai sunku. Še, imk! - žmogėnas ištiesė akmens skaldos gabalą. - Tai duonos gabalėlis. Nuo praeitų metų jį laikau juodai dienai. Tačiau draugui nieko negaila.

Staiga su didžiuliu trenksmu išvirto durys. Pro atsivėrusią kiaurymę įgriuvo du gorilos, o paskui juos - juodai apsirengusi moteris.

- Na, prasmirdę kandžiulnikai! Kur Lolita? Paskutinį kartą prieš savaitę ją matė čia. Kur slepiasi ta nuodinga peklos kreivė?

- Aš čia pats ką tik atsivilkau, - pralemeno žmogėnas. - Gal mano draugelis... draugelis Kaukuolinis žino. Jis čia senokai sėdi, - drebantis pirštas neryžtingai pasisuko į Lotą.

- Dink iš čia, šūdžiau! - užrėkė moteris ant žmogėno, ir tasai nedelsdamas įvykdė jos įsakymą. Tik toje vietoje, kur jis ką tik stovėjo, liko drėgna, šlapimu trenkianti dėmė.

- Na, ponaiti Kaukuolini, ar kaip tave vadina, jei dar nenori išleisti savo vos besilaikančios dvasios, tučtuojau klok - kur slepiasi ta plėšri lerva! Kitaip, patikėk manimi, nebesusirinksi savo kaulelių!

Gorilos grėsmingai priartėjo prie Loto, o vienas jų išsitraukė spygliuotą grandinę. Nuo jų plūstelėjusi agresijos banga pripildė Lotą naujų jėgų. Jis lengvai atsistojo ir išsitraukė kalaviją iš dėklo, kabančio už nugaros. Gorilos net nepajuto, kaip jų tuščios galvos nusirito nuo pečių ant grindinio. Tačiau moteris sureagavo žaibiškai. Ji atšoko kelias pėdas nuo dar nespėjusių susmukti ant žemės lavonų, jau paruošusi gynybai aštrų arabišką kardą.

Lotas išėjo į apšviestą patalpos dalį. Moteris aiktelėjo.

- Šventasis Jurgi! Tai juk skeletas! - suriko ji.

- Aš tavęs laukiau, - tarė Lotas dusliu, požeminiu balsu.

Nugi neblogs, neblogs. Tik va Šviežias jurgis nesipaišo į kompaniją. Gal kokį kitą vardelį parink?

is dainos teksto neismesi
nors ir man paciam idomu dabar kodel Jurgis.... matyt buvo kazkokia priezastis
anyway jei skaitytojai pageidaus - muilo opera apie Lota bus tesiama

Muilo operos tęsinys labai laukiamas, gerbiamas orke. Jurgis - OK, matyt pasąmonės balsas taip liepė, o jo reikia klausyt

Peklos kreivė... Ui... argi galima šitaip juokinti iš pat ryto?

Tęsinys labiau nei laukiamas

Smagumėlis
Ech... būtų ne toks ilgas, tai tokį atsakymą parašyčiau...

cia tik pradzia! kita prorcija will be soon!

2

Lotas šį pasaulį išvydo 666 metais po Kristaus gimimo. Anaiptol, jo siela nepriklausė blogiui. Tačiau jį lydėjo žiaurus prakeikimas...

- Tu nužudysi mane? - virpančiu iš susijaudinimo balsu paklausė moteris.

- Ne, jei būtų reikėję, jau seniai bučiau susiradęs ir nužudęs. Po šią nelaimingą žemę vaikštau ne kaip mirties nešėjas.

- Turiu tau kai ką labai vertingo. - tarė kiek patylėjęs Lotas. Labai atsargiai, tarsi ką tik dienos šviesą išvydusį pirmagimį, iš kelioninio krepšio jis išėmė senovinio audeklo ryšulį. Vienu rankos mostu nubraukė nuo stalo visą šlamštą ir lėtai išvyniojęs pastatė seną taurę.

Moteris nusiramino, ir jos balsas pradėjo įgauti tvirtumo:

- Tikriausiai būsi vienas pirmųjų prekiautojų, kurių šiais laikais pilnos gatvės, kurie įkyriai perša niekam nereikalingus daiktus, kuriais gana sunku atsikratyti geruoju ir kurie tarsi erkės krenta tau ant galvos pačiose netikėčiausiose vietose bei situacijose. Prekiautojas, nesėkmingai bandantis iškišti niekam nereikalingą, seną, nutrintą taurę, ir net po mirties negalintis atsikratyti savo niekingo amato. Na? Ir už kiek ją norėtum parduoti? Galiu duoti penkis litus, ne daugiau.

- Aš neparduodu šios taurės, aš ją mainau.

- Cha, cha, cha. Ir ką gi norėtum gauti mainais? Duonos? Senų kojinių?..

Lotas nekreipė dėmesio į šias patyčias. Jis žinojo, jog moteris šitaip drąsina save ir bando atsigauti po ką tik patirto sukrėtimo, išvydusi vos ne pusantro tūkstančio metų senumo žmogų. Atrodė jis iš tiesų keistokai. Paladino šarvai nenatūraliai lygiai gulė ant jiems nepritaikytų nuogų kaulų, kuriuos dengė storos drobės rūbai. Kai kuriose vietose šarvai kiaurai prarūdiję, kai kuriose - prakirsti plyšiai nuožmiose praeities kovose. Tvirtos odos plienu kaustyti batai vertė manyti, kad karys tvirtai įaugęs į žemę. Kostiumą baigė odinis šalmas su masyviu metaliniu lanku. Lyg "fantasy" dailininkų vaizduotės įsikūnijimas - prisikėlęs iš mirusiųjų
riteris.

Tai Šventasis Gralis, - tvirtu balsu tarė Lotas.

Moteris nutilo. Kažkurios gaidos Loto balse vertė suvokti, kad jis nejuokauja. Po užsitęsusios pauzės ji paklausė:

- Nejaugi tu, senasis krikščionių riteri, du tūkstančius metų saugojai Šventąjį Gralį tik tam, kad dabar iškeistum jį į... Juk Gralis - pirmojo Kristaus atėjimo palikimas.

- Antrojo Kristaus atėjimo, - pataisė ją Lotas.

- Kaip tai antrojo? Pirmo!

- Pirmasis atėjimas buvo daug anksčiau. Tada Kristus paliko kitą šventą daiktą.

- Kada anksčiau? - moteris buvo be galo nustebusi.

- Tada žmonės jį vadino Prometėju. Jis paliko išrinktajai atlantų tautai dieviškosios ugnies deglą, ir už tai buvo prirakintas prie uolos... Po penkių tūkstančių metų istorija vėl pasikartojo.

- Iš kur žinai? - moters balse girdėjosi begalinis susidomėjimas.

- Kad tai sužinočiau man prireikė tik keturių šimtų metų. Žmogus, turintis dieviškos ugnies deglą, įgaudavo nepaprastą jėgą. Jo vedama tauta neišvengiamai pasidarytų galingiausia tauta pasaulyje. Tokiais tapo senieji atlantai. Dievo garbei jie pastatė daugybę šventyklų. Kas trečias atlantas tapo dievo tarnu. Klestintys miestai, auganti civilizacija vertė tikėti, jog atėjo aukso amžius. Bet prakeiktoji valanda ilgai netruko. Valdovu tapo garbėtroška, nurungęs kitus. Būdami ramaus būdo ir geros širdies, išminčiai nesikabino nagais ir dantimis į valdovo sostą. Tada deglas pateko į šito menkystos rankas. Vargšui žmogeliui, pajutusiam neapsakomą galybę, aptemo protas. Kadangi Žemėje jam lygių nebuvo, nelaimėlis metė iššūkį Dievui. Per dvi dienas ir dvi naktis beprotis sugriovė visas šventyklas, dievo tarnų kraujas, sumišęs su žmonių ašaromis, virto upe. Tauta paniro į gedulą, o tironas šėlo, demonstruodamas nežabotą jėgą. Dar po dviejų dienų ir po dviejų naktų Atlantidos neliko Žemės paviršiuje. Vienas žmogus pražudė visą tautą. Tik keletas žmonių išsigelbėjo. Jie teisingai manė, kad Dievo rūstybės ilgai laukti neteks, todėl suruošė ir sukrovė į laivą viską, ką spėjo per tokį trumpą laiką. Tas laivas dabar žinomas Nojaus laivo vardu. Krantą jie pasiekė laimingai, tačiau Dievo bausmė, kritusi ant visos tautos, persekiojo juos ir čia. Visur, kur jie gyveno, dieviška ugnis išdegindavo žemę, sunaikindama gyvybę, derlių ir nelaimėlių viltis. Tūkstantį metų klajojo išlikę atlantai po žaliajį slėnį, kurį dabar vadiname Sacharos dykuma. Maldomis ir atsidavimu, žmonės permaldavo Dievą ir pagaliau rado žemės lopinėlį Nilo žemupyje, kuris nežuvo deginančios Saulės spinduliuose. Tad nekeista, kad Egiptas tapo nauju žmonių civilizacijos židiniu. Neverta stebėtis, kad senovės graikai statė daugybę šventyklų, o jų dainiai sueiliavo daugybę legendų apie dievus.

- Tai neįtikėtina! - sušuko moteris.

- Yra kai kas labiau neįtikėtino. Aš buvau ten, kur žuvo Atlantidos galybė ir radau...

- Deglą?

- Taip, ir ne tik. Tas beprotis, pusiau prispaustas milžiniško žvaigždžių metalo meteorito, dar tebėra gyvas. Jis spaudžia savo rankose tebedegantį deglą ir bando išsivaduoti. Jis man kažką bandė sakyti, bet aš nesupratau ir pasistengiau kuo greičiau palikti tą vietą, kurioje labai daug juodosios energijos.

- Po vandeniu? Deglas vis dar tebedega?

- Taip, du tūkstančiai mylių po vandeniu. Deglas apšviečia aplink didelį plotą. Dieviškai ugniai nereikia jokios medžiagos, kuri reikalinga paprastai ugniai. Patekti į ta vietą galima tik iš apačios.

- Kaip tai iš apačios? - moteris pastebimai suglumo.

- Labai paprastai, reikia tik jausti krypti. O visa kita - juokai. Tai galėtų būti nauja tarpkontinentinių kelionių rūšis - įlendi į vieną veikiančio ugnikalnio kraterį, o išlendi pro kitą.

Moters akys iš nuostabos išsiplėtė.

- Gal nori paklausti, kaip aš, keliaudamas skystu Žemės branduoliu, išlikau gyvas?

- Ne, - po pauzės pratarė moteris. - Norėčiau išgirsti, kaip tu sužinojai, kur yra toji vieta?

- Galima būtų pradėti nuo kur kas paprastesnių klausimų. Pavyzdžiui, iš kur Kristus, sakydamas Petrui: "nespės ir gaidys užgiedoti, kai tu tris kartus manęs atsižadėsi", žinojo, kad taip bus. Stojo tyla.

- Gerai, šito daugiau neklausiu. Tačiau manau, kad turiu teisę paklausti tavęs...

- Lotas. Seras Lotas.

- Noriu paklausti tavęs, sere Lotai, kodėl ir į ką tu keiti Šventąjį Gralį. Nenoriu klausti, kur jį radai. Pasakyk, ko už jį nori?

Labai tikiuosi, kad trečios dalies nereikės taip ilgai laukti. Geras. Labai suintrigavo, į ką gi Lotas mainys Gralį Beje, gal šioje istorijoje nusimato ir tamplierių siužeto linija?

tikekis tikekis
anyway sitos muilo istorijos abu tomai parasyti dar pries N+K metu tai kaip sakoma pabaiga veliau ar anksciau bus ))

Tai kur pratęsimas, gerbiamasis orke?

Žemiau buvęs FroD pranešimas perkeltas į Statinės giją. ~Starly, admin~