Vilniečiai ir drambilai

Nesu prieš organizacijas iš principo, jeigu čia kam nors gali taip pasirodyti... Savo argumentus išsakiau. Beje, vienas iš rizikos faktorių dar yra ir skirtingas gerbėjų amžius. Laikui bėgant gali atsirasti tam tikrų nesuderinamumų. Sakau tai todėl, kad kažkada priklausiau vienam gerbėjų klubui ir teko visą virtuvę matyti iš vidaus. Prašau neįsižeisti, amžius savaime nėra nei geras, nei blogas, tiesiog manau, kad gali atsirasti daug daugiau nuomonių skirtumų nei sutarimų arba galų gale viskas užgriūtų ant vieno žmogaus pečių.
Beje, Aldarion, antiorganizacijos idėja yra viso labo pokštas, jei ką... 😉

Indraja, aš esu tavo paminėto klano atstovė , tačiau nesu minėtos srities (autorinės teisės) specialistė, negaliu nieko ta tema pasakyti...

Aha, reiškia yra jau du teisininkai (tamistą irgi įtariau, bet ne taip griežtai...)
Kiek žinau, įvairūs fantastų ir žaidėjų klubai yra juridinės organizacijos. Teko skaityti vienos įstatus - žvengiau gerą pusvalandį. Jie ugdysią patriotizmą... Aišku, jei yra mokančių susitvarkyti su Organizacija asmenų, jei yra tikslų, kuriems ji labai reikalinga - galima. Betgi man atrodo, kad tie klubai kūrėsi gana seniai, ir prasidėjo ne iš internetinių bendruomenių. Esam forumas, virtuali draugija. Virtualybė turi nuosavą romantinę tradiciją, su kuria oficialumai, registravimaisi ir t.t. nėra labai gerai suderinami. Kažin ko šioji romantika man labai patinka... Go to Matrix & Neuromacer.

Tikrai pavojingos mintys - visai nejuokinga . Verčiau jau eisiu ir užsirakinsiu Fangorno fronte

Sakyčiau, yra dar vienas aspektas... Gi aš, pvz., esu gana intravertiškas žmogus, mano dūšiai ne itin priimtini tokie dariniai kaip organizacijos (visi bandymai sudalyvauti buvo nelabai vykę). Manau, kad ir daugiau kam gali taip pasirodyti. O daryti formalius ir neformalius susitikimus, kad būtų gerai visiems... Kaip ir minėjau, jau dabar nėra taip lengva suderinti visų laiką ir galimybes, o kaip būtų tada... Kažkaip sunkokai įsivaizduoju. Nors iš kitos pusės, jei kažkam reikia organizacijos, lai kuria, ar ne?

Jei palyginsime su Viduržeme, mūsų forumas dabar yra kaip Imladrisas - visi gali ateiti ir išeiti, kada panorėję, jei jų ketinimai yra dori, visi gali veikti ką nori arba nieko. Organizacija primena Gondoliną - griežta apskaita ir drausmė.

Nesutinku dėl Imladriso. Šis miestas buvo realus, be to ir jame galiojo vieno valdovo taisyklės. Tarkime, kad dabar nulūžta "ktu" serveris - ar visi žinote vieni kitų E-mail'us, ar visos gijos yra išsaugotos kieno nors kietajame diske? Viskas išgaruotų kaip dūmas, kai tuo tarpu net ir sugriovus Imladrisą liktų jo arhitektūros griuvėsiai, liktų jo subtilus atminimas .

Kadangi man patinka disciplina, todėl aš ir esu už "reikia". Čia ir yra šuo pakastas, kad vieni tolkinistai supranta tolkinizmą kaip laisvą ir smagų laisvalaikio užsiėmimą, o kiti - kaip gyvenimo būdą. Pastariesiems "reikia" virsta "šaunu" ir jiems visai nebūtų prievarta palaikyti organizacijos gyvybę. Klausimas ar tokių yra daug? Kokie penki tikrai susidarytų

Gal norėtum iki susitikimo labai aiškiai parašyti, ką tokia organizacija veiktų (ir abstrakčiai, ir konkrečiai), ir kodėl ji tai sėkmingiau atliktų būdama oficiali? Geri argumentai gali įtikinti ir ne penkis.

Imladrisas buvo realus - į Aukso mintis Bet forumas irgi egzistuoja objektyviai. Ir dabar daug kas daroma, nes "reikia" (pvz. rašyt į svetainę 😉 ). Bet tai - "reikia", nes tą sako bendražygiai ir širdis. Kai "reikia" sako taisyklės ir vadovai, žodis labai lengvai tampa nemaloniu.
Mintis, kad forumas gali imti ir dingti – svarbi. Bandome apsidrausti ir turime „bunkerį“, o forumo turinį precious nuolat išsaugo. Antra vertus, tai, ką padarėme tikrai svarbaus – vertimai – niekur nedings. Tikiuosi, jie jau gyvena ne tik mūsų kompiuteriuose.

Hm. Kas bus, jei keli žmonės įkurs organizaciją ir ims Kažką veikti? Visi kiti lyg ir nebeturėtų moralinės teisės į tą veiklą kištis. Organizacija galės kurti gijas forume ir prašyti: „Bus toks ir toks renginys... Gal galėtumėte paruošti viktoriną, visko nebespėjame...“ O kiti sakys: „Reikėjo sakyt prieš mėnesį“ Be to, nepamirškim Tolkino brolijos. Manau, kad neetiška kurti būtent tolkinistinę oficialią organizaciją, neužmezgus kontakto su anos kūrėjais. Ir patirtimi pasidalinti vertėtų. Kodėl jie nunyko? Ar buvo per mažai entuziastų? Ar jie „užaugo“? Ar tiesiog sena veikla visai atsibodo (jei neklystu, iš jų gimė „Legionas“???) ? O gal jie žino, ką daryti, kad nebūtų nunykstama taip greit?

Apie romantiką ir discipliną. Įtariu, JRRT knygose idealas yra: iš vienos pusės vanjos, kurie nesvyruodami ir nesigręžiodami nuėjo į Šviesą ir liko jai ištikimi, iš kitos pusės – tie žmonės, kurie siekė kuo geriau gyventi savo žmogiškąjį gyvenimą, mokytis Šviesos iš elfų ir kovoti su blogiu ne tik orkų pavidalu, bet ir savyje. Dūnadanai. Aišku, yra hobitai, nesiveržiantys į jokius tobulėjimus, bet paprastu žmogiškumu išgelbėjantys pasaulį. Yra paslaptingi avarai. Ir yra noldos, kurie turėjo įkūnyti Nuopuolį, tikrai lygintiną su bibliniu Žmogaus nuopuoliu. Bet, rašytojas to siekė ar ne, jie įkūnijo gerokai daugiau. Noldos pripažino tvarką ir discipliną, tačiau tik tą, kurią nustato jie patys. Jie nepripažino išorinės valdžios ir primetamos tvarkos, net jei turėjo mokėti labai daug. Aišku, jų nusikaltimai niekam negali būti pavyzdys, bet jų nepaklusimas – gali ir yra.
Gyvenime žmogus priverstas paklusti daugybei aplinkybių ir taisyklių, nes gyvena visuomenėje, be to, visuomenė taisyklių prikuria daug daugiau, nei būtina. Gali to nedaryti ir tapti arba originalybe, arba nusikaltėliu. Arba gali susirasti veiklos sritį, kurioje apribojimų būtų mažiau, ir ten pailsėti nuo „sistemos“. Dalyvavimas neoficialioje neformalios bendruomenės veikloje – toks poilsis nepriklausomai nuo to, ar ji yra internete, ar ne. Bet internetas suteikia dar daugiau galimybių. Pasislėpti, žaisti, vaidinti. Aišku, minimali „išorinė“ disciplina ir čia reikalinga, nes ne visiems ir ne visada užtenka vidinės. Bet ji tikrai minimali – nepatinka forumas su taisyklėm – gali eiti į forumą be taisyklių. Efemeriškumas – tik dar vienas lašas į laisvės jūrą. Žodžiai čia neiškalami akmeny, jie gali išnykti be pėdsako, tačiau gali ir daugintis, gali plisti, keistis ir sugrįžti. Internetas, net toks, koks jis yra dabar – nauja mūsų pasaulio erdvė. Pliuralistinė, sudėstyta iš daugybės elementų. Tikiu, kad absoliučios „tvarkos“ jame nebus niekada. Kad tai visada bus prieglobstis norintiems pabūti elfu, surasti lobį ar visiems išdalinti savo sukurtą žaisliuką. Norintiems rasti būdą, kaip apeiti taisyklę. Tai ir yra ta internetinė romantika, rašytojų sugalvota gerokai prieš jo paplitimą.
Norėjau pasakyti, kad noldo-kiberpankinės romantikos prisiuostęs asmuo jų nekeistų į jokią Tvarką.

Disciplina? Ar norit Daugiau?

Toma rašė:Sakyčiau, yra dar vienas aspektas... Gi aš, pvz., esu gana intravertiškas žmogus, mano dūšiai ne itin priimtini tokie dariniai kaip organizacijos (visi bandymai sudalyvauti buvo nelabai vykę). Manau, kad ir daugiau kam gali taip pasirodyti.

Jeigu kam įdomu, tai aš esu toks žmogus, kuris ne tik kad introvertiškas, bet apskritai nelinkęs į bendruomeninį ar visuomeninį gyvenimą. Paradoksas, kad pradėjau kurti virtualią bendruomenę? Visai ne. Jau nuo pat pradžių vyliausi, kad virtuali bus tik pradžia realios. Atrodo, klydau. Gaila. Jeigu visąlaik sėdėsiu tik prie vaizduoklio, turbūt ir liksiu radikaliai introvertiška. Ir aš nesakau, kad noriu ko nors baisiai legalaus - taigi legalumas galės išsivystyti iš neformalaus realumo. Apskritai jeigu pasirodys, kad persimistiškai čia kalbu, nekreipkit dėmesio, - jau kuris laikas svarstau, ar apskritai nemesti tolkinizmo. Per daug laiko užima.

Dėl organizacijos veiklos pobūdžio ir tikslų pabandysiu pamąstyti – iš piršto tokio dalyko tikrai neišlauši, tačiau kai aš tą savo minčių produktą pateiksiu bendram stalui, neišvengiamai sulauksiu tik kritikos – čia kaip anekdote apie optimisto bandymą pasiūlyti pesimistui žmonijos gelbėjimo planą. Visgi neatsisakau pamėginti...

Nematau reikalo dėti mano paprasto pasakymo “Imladrisas buvo realus” į Aukso mintis, nes tai tik paprasčiausia tiesa. Iš mano žinutės konteksto aiškiai buvo galima suprasti, kad aš kalbėju apie Imladriso realumą Viduržemės realybėje, o Forumo abstraktumą mūsų gyvenamojoje realybėje – jei nepagavot, čia jau jūsų problema

Dėl vertimų. Tikrai nelabai tikiu, kad kai jūs vertėte Ainulindale ar Valaquenta (dėl to didžiausia pagarba jums), jūs skraidžiojote kažkur kibererdvėje ir tarėtės kaip versti tą sakinį ar kitą. Juk jūs iš pradžių atsispausdinote reikiamą kiekį puslapių iš Silo word’inio failo (o gal tiesiog naudojotės knyga) ir tuomet prie kompiuterio pagal savo sukurtą koncepciją dėliojote žodį po žodžio, kol po ilgų vargų galiausiai įgyvendinote savo svajonę. Sunku būtų teigti, kad jūs norėtumėte dabar visą savo darbą vienu klavišo paspaudimu atskleisti visai Lietuvos internetinių tolkinistų bendruomenei (bent jau kol kas jūs to tikrai dar nepadarėte), nes jūs gerbiate save ir savo darbą. Kol jūs neišversite viso Silo ir neišleisite jo vertimo Knygos (tą be organizacijos bus tikrai sunkiau padaryti), galiu pasakyti atvirai, jūsų darbo niekas, išskyrus jus pažįstančius tolkisnistus, neįvertins. Tapinas išleido knygas, kuriose juodais anglies milteliais užrašyta “Andrius Tapinas”. Jeigu jūs kibererdvėje išleisite savo Vertimą, elektronų pluoštelis ekrane greitai nebeatkurs jūsų gražių elfiškų vardų ir dokumentas skrajos tik kaip Vertimas, o ne kaip Darbas – galima sakyti jūsų svarbus darbas žus .

Internetas yra saldainis – realybė yra duona. Mėgausies tik saldainiu – mirsi badu, valgysi duoną – galėsi skirti laiko ir pasimėgavimui saldainiu. Vistiek mes gyvename realiame pasaulyje ir užsidaryti abstrakcijoje yra neįmanoma – realūs susitikimai pagrįsti abstrakcijos šaknimis niekada nebus tokie sklandūs, kokius mes juos suplanuosime abstrakcijoje (kurybinės valandėlės tą man visada primena ). Man internetas visada buvo, yra ir liks tik priemone, o tikslas glūdėjo, glūdi ir glūdės realybėja. Žinoma, kaip kam...

Tolkieno brolija yra mirus, nes mano pacituotoje pastraipoje aiškiai buvo parašyta: išėjus Tapinui, draugijos veikla nutrūko... Galime su jais susiekti, galime net jų organizaciją atgaivinti ir perimti į savo rankas, tačiau tai galima apatrti tik realybėje – abstrakcijoje pasiekti sprendimai dažnai ir pasilieka tik abstracijoje...

Tikriausiai tik dėl to, kad mėgau discipliną, pasiekiau drauginino pareigų Lietuvos Skautijoje – kai yra vadovai, yra ir tvarka, kur yra tvarka – ten yra ir veikla. Demokratija gerai, kai norima apsisaugoti nuo netinkamų vadovų - jie turi neišsikelti patys, o turi būti iškelti kitų (pvz. kas norėtų Smėliaus Precious gretose), tačiau veikiant, demokratija tik trukdo, kol visi tarpusavyje “laisvai” susiderina, visa veikla spėja išvėsti. Karalius Elessar’as man yar pavyzdys, o apvalus stalas ir rusenantis židinys – bendravimui ideali vieta .

Star, jei sukurtume realią Viduržemės aplinką kokioje nors vienoje realioje patalpoje, visas tolkinizmas galėtų būti išreikštas tik kartą per savaitę vienos valandos trukmės pasisėdėjimu "Vidužemėje" ir realus pabendravimas Tolkieno įvaldytu bendravimo menu su savo kolegomis Eagl'e ar The Child'e. Utopija? - Pasiekiama realybė .

Į organizaciją žiūriu nei skeptiškai nei optimistiškai , busiu šiuo klausimu neutralus .
Norėjau paklausti : O kas būtų organizacijos vadovybė? Kur vyktų organizacijos narių susirinkimai ? O gal būtų papraščiau būti kokia "frakcija" (geresnio pavadinimo nesugalvojau) kokiam jau svorį ir stažą turinčiame fantastų klube/organizacijoje ? Kiek organizacijoje būtų narių ? Jei penki tai ar išvis verta ją kurti?
O gal viena iš veiklos sričių galėtų būti fenzino leidimas ir platinimas internete ? O gal galėtume sukurti kokį stalo RPG Tolkinistine tematika ir jį praktikuoti ?
Vienžo atleiskit už tokį klausimų kratinį ir savo nusišnekėjimus.

neišvengiamai sulauksiu tik kritikos

Bet ji bus bent jau konkreti! O gal mintys bus tokios geros, kad visi jomis užsikrės.

Sunku būtų teigti, kad jūs norėtumėte dabar visą savo darbą vienu klavišo paspaudimu atskleisti visai Lietuvos internetinių tolkinistų bendruomenei (bent jau kol kas jūs to tikrai dar nepadarėte)

Vajeru. Negi nesimato, kad tai jau padaryta? Darbas neatskleidžiamas pradinėje stadijoje, bet, kai vertėja nutaria, kad jis jau pakenčiamo gerumo, tolesnis procesas vyksta visiškai atvirai. Redaktoriai atvirai skelbia pataisymus, o vertėja sako, kada ir kodėl sutinka, kada – ne. Bet kas gali išsakyti savo pastabas. Rezultatas, gal dar netinkamas spaudai, bet tinkamas pasiskaitymui, tvarkingai guli svetainėje. Slaptažodis skirtas tik akių dūmimui. Bet kas gali parašyti AŽ ir gauti labai aiškią užuominą (ne atsakymą!). Nemažai pašalinių skaitė, kai kurie gal išsaugojo tekstą. Kakoj skirtum, ar jie žinos mano slapyvardį, ar ne? Jau vien nuo vertimo ir redagavimo patiriu tokį kaifą, kad daugiau nieko nereikia.
Redagavau taip: atsiverčiau Silo failą, patikrinau pagal spausdintą tekstą, ar nėra OCR klaidų, ir keliolika valandų lyginau vertimą su originalu bei spausdinau pataisymus vaizduoklyje (kadangi rozetės galvoje neturiu, tokia būsena man jau yra „kibererdvėje“). Su vertėja bendravau internetu 99% atvejų.
Dėl knygos leidimo manau taip: Vertėja išverčia visą knygą, redaktoriai ją visą suredaguoja, po poros metų, įgavusi daugiau patyrimo, ji pati viską permąsto ir baigia taisyti, eina į leidyklą ir tariasi, kad ta pirktų teises leidimui. Autorinės vertimo teisės priklauso tik Vertėjai, o jei taip atsitiks, kad kurį nors skyrių išvers kitas asmuo, ir Vertėja sutiks tai dėti į knygą, bus paminėta, kad tą vietą vertė tas žmogus (vis dar tikiuosi rasti laiko). Tada Vertėja už kokią pusę honoraro (kuris bus apie porą šimtukų) daro balių ir pasikviečia redaktorius O po to visi persiregistruoja naujais nick‘ais, kad skaitytojai jų gyvų nesuėstų.

veikiant, demokratija tik trukdo

Gal ir tiesa. Vienintelė asmeninė bėda: tokiu atveju ta nedemokratinė valdžia turi būti mano Todėl į organizaciją ir nesikišu – kad ten neprasidėtų noldiški skaldymaisi ir ėjimai kitur.

Pala. Niekaip negalėčiau sukritikuoti realios bendruomenės idėjos, su realiais pasisėdėjimais ir pakalbėjimais. (Kitas reikalas, kad jau dabar galiu pranešti, jog vargu ar galėsiu ateiti dažniau kaip kartą per mėnesį). Visa mano kritika nukreipta tik prieš bendruomenės registravimą. Pvz., registruota asociacija turi protokoluoti posėdžius. Turi mokėti pinigus už registravimą. Nariai turi pasisakyti savo pavardes (nors, jei labai slėptis nenori, kiti jas gali rasti ir virtualybėje, kaip ir manąją). Už narius, neturinčius 14 metų, prašymus turi rašyti tėvai. Reikia nurodyti patalpą, jos telefoną (patalpa gali būti butas, bet kas nori, kad į jį visi vis skambinėtų?). Oj.

O va,atejo i galva orkiska mintis:
kuriam nelegalia organizascija nereikes niekoregistruoti,nes niekas neleis registruoti,kaip kokiu Murzininku. Anti-tolkinistus apsauksim pasaulio priesas ir pasitelke smelio kariauna,skaptuosim,terorizuosim,inkvizicija regsim,kol neatvesim i tiesos kelia ho ho ho ho!!! ("ho ho ho" turi buti tariamas,kaip tikro blogiecio,galima prideti pirsta mazyli prie lupu ir piktai juoktis )

khm,kas nesuprato,tai buvo tik juokai 😉
Isties Bird and baby yra geras pavyzdys..matyt tik,kad siais laikais jis vis sunkiau igyvendinamas...

M..nesinori tokių diskusijų nutraukt, bet gal netyčia jau yra suderinta valanda kada mes kitą sekmadienį Drambliuose renkamės?..

A, rodosnuovalandos viskas ir prasidėjo...
Man tinka 3. Galėsime apsvarstyti ir Alataro pasiūlytą teroristinės grupuotės modelį