Gedeono namelyje

Kaupiasi ir pas mane visokio gėrio, taigi manau metas pasidalinti po truputį .


Gyvenu

Klausau.. Vienas kabinete.. Ausinės švelniai spaudžia ausis..
Prieš akis miškas..
Kardas maloniai svarina ranką.. Prieš akis tas, su kuriuo kausiuosi, bet dabar jis nerūpi..
Akys regi švelnius saulės spindulius auksinančius lieknakamienes pušis, šokančius ant už jų esančio ežero bangelių, žaidžiančių ant miško namuko netoliese..
Melodija vis labiau svaigina, neša sukdama mintis kažkur..
Akordas!
Pradedu judėt, iš lėto, bet greičiau ir greičiau, lyg nesustabdomas griaustinis iš dangaus. Kardas tarsi atgyja, sušyla ir dainuodamas veržiasi kovon. Daina laukinė, žodžiai negirdėti, bet švelnūs ir tuo pat metu grėsmingi.. Ne tai ne gyvatės šnypštimas greta vilko urzgimo. Ne pikto šerno bumbėjimas ant priešo ir ne pikto briedžio balsas.. Tai viskas kartu ir tuo pat metu atskirai..
Priešas pajudėjo, lekia į mane, jo kardas lyg gyvas skuba susitikt su maniškiu ir pabandyt praeit iki manęs.
Tegul! Lūpas iškreipia šypsenėlė ir smogiu pirmas. Jokio žvalgomo pasikapojimo, man jo nereikia! Gryna aistra ir pyktis nugludintas iki plieno žvilgesio prieš mėnulį, veržias iš manęs lyg fontanas krištolinio vandens vidur kalnų.
Smūgis, kitas ir dar vienas, sukamės lyg du pikti paukščiai vienas apie kitą, mojuodami kardais. Jau ne tik mano daina, bet ir kardų žvanganti melodija skriaudžia miško tylą.
Greityn, greityn, greityn, jau kone į visumą viskas susiliejo ir lekia dar greičiau.
Och, kaip tai svaigina, artima mirties grėsmė ir kardo žvangesys skambant mano dainai.. Mmmmm... Gyvenimo saldume, kaip dabar tave jaučiu, kai esu ant slenkščio į anapus. Ir niekas, nesupras manęs geriau nei tas, kuris taikosi mane nudobt dabar.. Jis taip pat dainuoja, savo tik kažką ir jo akyse matau jog jis dabar taip pat kaip aš.. Mėgaujasi tuo, jog tikrai gyvena, tikrai jaučia gyvybę ir mirtį tuo pat metu..
Jau nesvarbu kas iš mūsų kris, o kas dar kartą vėliau čionai ateis iš naujo kautis. Jau nesvarbu.. Aš GYVENU!

Akys atsimerkia.. Prieš akis tas pats monitorius.. Tik melodija ausinėse vis tebesuka savo spirales..
Bet pojūtis išliko, aš žinau jog buvo tikra tai.. Miškas.. Pušys.. Ežeras ir oponentas..
Kad taip bus, kai vėl prieš akis regėsiu tą ežerą, kada prieš mane stovės kažkas..
Gal tu? Aš nežinau.. Bet tai ir nesvarbu.. Nes aš žinau, jaučiu jog sukdamies ratu, mintys kartosime: AŠ GYVENU!

...............................

Rašyta klausant šio melodijų rinkinio.

Na, kažkas šitame tekste yra, bet tą kažką reikėtų daug geriau ištraukti į dienos šviesą.

Ta dalis, kuri fantastinė, nori būti bandymu pažvelgti į holivudiškai-bojavykišką sceną iš netradicinio kampo. Tačiau tą bandymą gadina daugelis pasikartojimų ir klišinės frazės. Atgyjantis kardas, švelnūs ir grėsmingi žodžiai ir taip toliau - viskas labai girdėta.

Ta dalis, kuri ne fantastinė, man nepatinka. Čia jau daugiau skonio reikalas, bet manęs tokie fantastikos apvilkimai svajonėmis, sapnais ar kitokiais gliukais nežavi. Dažniausiai tai rodo autoriaus baimę pasinerti į tikrą fantastiką, maždaug "atleiskite, kad tokius vaikiškus dalykus rašau, tai juk tik svajos". Nereikia šito Neabejoju, kad tu ne iš baimės taip rašei, bet vis tiek nekaip atrodo.

Na, tai nebuvo bandymas rašyt fantastiką ar ką nors, kuo nors nustebint ar parašyt naujoviškai . Tai greičiau emocijų ir vaizdinių pliūpsnio aprašas stengiantis tai padaryt kuo tiksliau .
Rimtai pervargus (kas su manim dabar ir yra) gana nesunku papult į transo būseną ir gyvai išjaust visus kylančius vaizdinius. Taigi kai darbo metu pajuntu jog organizmas griežtai pasako stop ir tuoj smigsiu, o negalima, deduos ausines ir klausau kažką tokio kaip mano po tekstu pateiktoje nuorodoje.
Vaizdiniai su pojūčiais tikrai gyvi ir aštrūs, belieka tik ateinančius vaizdus ir emocijas užrašyt. Rašosi lengvai ir greit, klaviatūros tada nei matau nei rimtai suvokiu ją esant . Nesu rimtas "makaluotojas kardu", bet tą pojūtį kada kardas tikrai tampa rankos dalimi ir tiksliai žinai kur jis yra teko ne kartą patirt. Kiti aplinkos vaizdiniai irgi iš realaus pasaulio. Taigi kai visa tai pervargusioje ir depresuotoje makaulėje susimaišo su išgryninta emocija, gaunasi va tokie.. Hmm.. Gliukai . Kuo nusprendžiau ir pasidalint .

p.s.
Jei "nebrokysit", bus daugiau . Senokai toks pervargimo lygis bebuvo .

Arbeit macht frei ? Nicht mich !

Lai akli, besparniai paukščiai klykia,
Palikit juos ramybėj!
Šviesos per amžius neregėję,
Temps jie į dugną jus.

Savoj anarchijoj paskendę,
Nemato niekad išeičių.
Apie šviesią dieną kliegia,
Bėgdami nakties taku!

Neviltis ir skausmas skamba,
Atmiežti pagieža karčia.
Užuot į šiltą šviesą lėkę,
Mielai kančioj skandins tave!

Neapsigauki ir išgirski,
Kur klykia neviltis, o kur dienos daina.
Tik piktų sirenų balsui atsispyręs,
Rasi žvaigždę kelrodę širdy!

Ne protas, ne valia, ne žinios,
O tyras jausmas iš kančios pakels.
Tegul akli, besparniai paukščiai klykia,
Jog žolė jau niekad nebežels.

Lai skendi jie tamsybės savo,
Lai nuodija savas dienas.
Jie taip gyvent težino,
Ne tavo kelias tas!

Tik į tyrą jausmą, į širdį kelrodę pažvelgęs,
Pakilsi drauge mielas į dausas.
Ten kur vieta tavoji, skrajot virš debesų,
Bedvasiam skausmui atsispyrus, laimingam lėkti tarp žvaigždžių!

Ir angelas tavasis, stiprybės tau suteiks,
Kad skrydžio laimės apsvaigintas nekristum jau žemyn.
Tada tik pikto paukščio padarytos žaizdos, nugrims skausmingon praeitin,
Bei meilės jausmo apkabintas kilsi visada tiktai aukštyn!

..............................

Rašyta klausant šio melodijų rinkinio.

P.S.
2012 metų gruodis. Pervargimas, depresija ir vėlai vakare vis dar būnant darbe ištikęs gliukas. Pamenu kai telefonu tai deklamavau, intonacija buvo gana pakelta ir emocinga. Tai rašant norėjos jau nebe šaukt, o staugt... Bet po visko atėjusi emocija buvo tikrai fantastiška . Stiprus palengvėjimas, iškrova ir emocinis pakilimas .

Nebrokysim, dėk Tik kartais mėgėjiškai pakritikuosiu, jei nieko prieš.

Laiqualasse rašė:Nebrokysim, dėk Tik kartais mėgėjiškai pakritikuosiu, jei nieko prieš.

Jei tai konstruktyvi kritika, atsižvelgiant į tai, ką iš tikro rašau, ji labai laukiama . Juk kuo daugiau nuomonių tuo įdomiau. O mėgėjiškai ar ne, tai nėra svarbu .