Žygis per Lietuvą 2013 - Iš tikrųjų per Lietuvą :D

16 Žygio diena (rugpjūčio 15). Šilinė – Skirsnemunė – Jurbarkas – Žvyro karjeras prie Kalnėnų. Nueita – 23 km.

Ačiū Šilnės klėtei už pastogę nakvynei, nes visą naktį lynojo Ir geriems žmonėms, užrodžiusiems man kitą nakvynės vietą karjerą prie Kanėnų, kurį radau visiškai tuščią - pasakiška nakvynė po ąžuolu pušyne ant skardžio

17 Žygio diena (rugpjūčio 16). Žvyro karjeras prie Kalnėnų – Greičiai – Smalininkai – Viešvilė – Poilsiavietė Viešvilės gamtinio pažintinio pėsčiųjų maršruto pabaigoje. Nueita – 24 km.

Leidau sau šiandien pamiegoti, nes tikrai reikėjo poilsio, netgi stebiuosi organizmo išaugusia ištverme, nes jau seniai turėjau gulėti kur nors Panemunių plento pakrašty po tokių krūvių... ). Vaikščiojimo lazdoms tikriausiai čia irgi turiu būti dėkingas. Ir vis dar nė vienos pratrintos pūslės, Merrell basutės valdo (nors viena jau po truputį ir lūžta pusiau ). Tik naktimis darosi vis šalčiau miegoti . Net iš Rumšiškių pasiimti marškinėliai nebegelbėja, o miegu su viskuo, ką turiu, tai yra su jais, žyginiais marškiniais, vakariniu megztiniu, kojinėmis, apatinėmis ilgomis kelnėmis, viršutinėmis kelnėmis ir lengva kepure (ne panama, pasiėmiau po Dzūkijos tokią Armijai ir civiliams dovanotą). Mėginau klotis tentu, bet ne ką pagelbėjo. Tai smagu būna apie 7:00, kai saulė pradeda šildyti - apie 6:00 kartais pradedu niūniuoti ir piemenukų dainą „Saulala, motula, užtekėk, užtekėk.“ , ot suprantu dabar juos puikiai. O karjere vanduo skaidrus skaidrutėlis, pavalgęs ir susiruošęs žygiui smagiai jame pasimaudžiau. Pliaže vis dar nebuvo nė vieno žmogaus. Pajudėjau apie 14.00.

Per super mielus pušynėlius ir Greičių sodus (pasirinkdamas ir paskanaudamas obuoliais bei slyvomis ), rimtesnius miškus ir pievas, kažkokiu dviračių taku pasiekiau Smalininkus. Ties jais prasideda pasienis su Kaliningradu ir tą pažyminti vėliava iškelta gana ilgame pusiasalyje.



Užėjus į pirmą pasitaikiusią parduotuvėlę duonos ir batono, pensijinio amžiaus pardavėjas užvėdė diskusiją apie mano vėliavos simboliką, konkrečiai apie kryžių joje. Pasakius, jog tai katalikiškas kančios simbolis, kažkodėl pradėjo stumti ant vienuolių, nes jie mat nevykdo Dievo priesako „veistis ir daugintis“. Kadangi pats šia vasarą jau viešėjau dviejuose vienuolynuose ir turėjau puikią progą susipažinti su jų regulomis, senuko, prisistačiusio „biblijos tyrinėtoju“, bet matomai nepraktikuojančiu katalikybės, priekaištai tesukėlė šypseną, tad ilgai negaišau .

Reikėjo Smalininkuose dar pasikrauti kompo, telefono ir fotiko baterijas, nes pastarojo jau paskutinę porą iš keturių turimų naudojau – greitai kažkaip išsikrauna... Tą komfortabiliai man leido padaryti Ašmonienės kaimo turizmo sodybos savininkė, išties dideliausia padėka jai, kad nepabijojo tokio bastūnų įsileisti į ištaigingą sodybos holą (gerai, kad bent kaip tyčia karjere galvą išsiploviau ir marškinius išsiskalbiau , antraip tikrai būtų buvę nebepatogu...). Vakarykštės žinutės irgi iš ten pat. Baigęs elektrizuotis apie 20.30, ilgai rinkęsis dar užsukau pas veją pjovusio malonaus vyro namus vandens pasipildyti – gavau ne tik jo, bet ir obuolių bei pomidorų, kaip ir vieną „Vytauto“ butelį pakeitė nauju (visai susidėvėjęs manasis buvo...). Netgi pasiūlė arbatos, bet savo vėlesniam apmaudui atsisakiau, sakydamas, jog iki nakvynės vietos dar geras gabalas kelio likęs, nors vėliau vis tiek stojau pietauti vidurį miškų – tikrai paskubėjau atsisakyti. Labai draugiškai pasikalbėjau su visa šeima, vyru, su vandenį atnešusia žmona ir pomidorus skynusia dukrele, visi labai stebėjosi mano avantiūra pereiti Lietuvą, vyras nepavydėjo, o žmona palinkėjo tikslą pasiekti Atsisveikinę ir dar kartelį palinkėję vieni kitiems sėkmės, liūdnai išsiskyrėme. Suvokiau, jog žygyje reikia kuo daugiau komunikuoti su sutinkamais žmonėmis, nes tai gali būti be galo įdomu. O pirmam kontaktui užmegzti visada užtenka teištarti „Laba diena“ arba „Ar galėčiau jūsų paprašyti vandens“ Jau tiek daug fainų žmonių šiame žygyje sutikau, ir beveik nė vieno nemalonaus Nereali patirtis.

Palikus Smalininkus, prasidėjo ekstremalioji patirtis: patekėjusio mėnulio šviesioje praeiti beveik 10 km pasienio miškų ruožą. Vaizdai buvo nerealūs (gaila, kad fotikas ir kamerą jų nesugeba fiksuoti ), kaip ir labai draugiškas mane sustabdęs pasienietis. Pastarasis netgi sutiko nufotografuoti mane prie savo automobilio



ir davė telefono numerį, jei kartais kas nutiktų pakely - pasijaučiau tikrai saugiau dabar eidamas ne tokiais jau ir gūdžiais tapusiais miškais, nesitikėjau, kad pasieniečiai gali būti tokie draugiški . Sėkmingai kirtęs miškus ir sugrįžęs į plentą, juo jau ramiai pasiekiau Viešvilę. Bet kadangi buvo 01:00, per patį miestelį turėjau eiti labai tykiai, tie šūnys... vienam tave išgirdus ir sulojus, visi pradeda daryti tą patį, o visi žmonės juk miega... Stovyklavietę pasiekiau apie 02:30, tikriausiai naujas naktinio žygiavimo rekordas šiame Žygyje . Pabaigoje jau buvo sunkoka ir pačiam... Bet vertėjo ekstryminti, nes suradau labai jaukią tuščia stovyklavietę, kurioje galėjau nesukdamas sau galvos susirangyti tiesiog ant suolo

P.S. Šiandien įpusėjo šis Žygis per Lietuvą!

18 Žygio diena (rugpjūčio 17). Poilsiavietė Viešvilės gamtinio pažintinio pėsčiųjų maršruto pabaigoje – Viešvilės gamtinis pažintinis pėsčiųjų maršrutas – Viešvilė – Vėžininkai – Miškas piečiau Mociškių. Nueita – 26 km.

Ant suolo per naktį šaltokai pamiegojęs, ryte gamindamasis valgyt ant saulės jau tiesiog kepiau – gerai, kad buvau okupavęs suolus ir stalą po stogu . Nors pajudėjau gana vėlokai, vis tiek susigundžiau prasukti pro pažintinį taką - gi viešėjau ketvirtoje pagal dydį Lietuvos girioje, Karšuvos vadinama. Giri graži, ypač pelkės su tokiais žalsvais dumbliais Mirusiąsias pelkes priminė. Ir mėlynių su bruknėmis kiek! Prisivalgiau iki nebesinorėjimo. Grįžęs į naktį prasėlintą Viešvilę, sutikau labai fainus tranzuotojus, kiek panašiu maršrutu į šio Žygio tranzuojančiais per Lietuvą, sakė, jog čia labai sunku ką susistabdyti, taigi palaukė į autobuso. Po Žygio gal pavyks su jais susisiekti, jie taip pat gal ką aprašys . Šaunu buvo pasišnekučiuoti, vėlgi, šaunu pažinti naujus žmones



Už Viešvilės jau prasidėjo rimtas ėjimas, ieškant tarp tarp Nemuno ir Panemunių plento kuo artesnių Nemunui keliukų. Vėl sutemo, o ties posūkiu į Jūros ir Nemuno santaką vėl sustabdė mane pasienietis, tik šį kartą kiek labiau apsimiegojęs, net dokumentų netikrino, iš mašinos nelipo, tai ir fotografijos net nebedrįsau paprašyti, kaip ne kaip ne turistus aptarnaujantis personalas. Prasėlinęs Vėžininkus ir dar gerokai paėjęs už jų, griuvau vėl be laužo į gražesnį pasitaikiusį mišką.

19 Žygio diena (rugpjūčio 18). Miškas piečiau Mociškių – Mociškiai – Vilkyščiai – Šereitlaukis – Bitėnai – Rambyno RP direkcija. Nueita – 32 km.

Nežinau kas dar laukia Neringoj, bet kol kas tai buvo pati gražiausia ir emocionaliausia diena šiame žygyje – visiškai naujai atradau Rambyno regioninio parko gėrį, grožį, žavumą! . Bet apie viską nuo pradžių.

Atsitiktiniu principu vakar naktį susirasta nakvynės vieta ryto šviesoje pasirodė beesanti netgi visai nieko - retas samanotas beržynas-pušynas su kitoje keliuko pusėje augančiu gūdesniu eglynu – nieko geresnio tikrai negalėjau ir tikėtis Gulus apie 03:30, keltis 09:30 buvo gana sunku, bet reikėjo, sekmadienis, šventa diena. Vakar prieš guldamas, internete dar mėginau susirasti, kada Vilkyščiuose tiksliai prasideda katalikiškos mišios, bet nieko neradau, apart netikėto siurprizo, jog man žinoma senovinė raudonų plytų bažnyčia yra evangelikų liuteronų, o katalikiškoji bažnyčia, įkurta privačiame name, šiuo metu vis dar yra remontuojama, bet galbūt duris atvėrė ir anksčiau remonto pabaigos datos, tai yra iki šių metų liepos 28 d. – ir sekasi man . Standartiškai taikiau 12:00.

Priėjus Mociškius, jau kaip ir Smalininkuose ir Viešvilėje, atkreipiau dėmesį į dominuojančius išskirtinai vokiškiškos architektūros senovinius mūrinius pastatus, jų čia tikrai apstu. Viešvilėje skaičiau, jog dėl pelkėtumo ir nederlingų dirvožemių, Karšuvos giria tarnavusi kaip skiriamoji riba tarp skalvių ir žemaičių, o po 1422 m. Melno sutarties, per ją buvo išvesta tarpvalstybinė siena tarp Vokiečių ordino ir LDK, vėliau, numanau, ir tarp Prūsijos bei Rusijos. Ir tikrai jaučiasi skirtumas, vis dar... Pasiekęs Vilkyščius apie 11:20, prie naujai atrestauruotos bažnyčios teradau vieną belaukiančią močiutę, kuri, kaip vėliau išsipasakojo man prie jos prisėdus, atvažiavo dviračiu iš Vėžininkų, tų pačių, pro kuriuos vakar teko sėlint Tikslaus laiko ji dar nežinojo, nes bažnyčia šventė dar tik du sekmadienius, bet galimai 12:00 arba 14:00. Sulaukus vidurdienio, nusprendėm, kad 14:00 . Iš jos sužinojau, jog čia apylinkėse realiai nėra nė vieno vietinio – visi atkelti po karo iš Dzūkijos, Suvalkijos ar Aukštaitijos į tuščius vokiečių pabėgėlių namus. Sakė, jog pastarieji, senukai arba jau tik jų vaikai ar vaikaičiai vis dar retkarčiais atvažiuoja aplankyti savo gimtinių, savo kilmės vietų.

Kadangi dar buvo laiko, o pusryčiams tesuvalgiau kelis sumuštinius, trumpam atsisveikinau su likusia laukti močiute ir nuėjau papietauti prie liuteronų bažnyčios, kaip per I-ąjį Žygį prieš devynerius metus. Norėjau nusipirkti kefyro iš garsiosios Vilkyškių pieninės firminės parduotuvės, bet ji sekmadienį, pasirodo, nedirbo. Nuo liuteronų bažnyčios pasienio vaizdas nebuvo koks, tai papietavau atsisėdęs priešais pačią bažnyčią, grožėdamasis ja ir stebėdamasis painaus Vilkyškių centre esančio žiedo paklaidintų ir kas tris minutes vis atvažiuojančių ir apsisukinėjančių mašinų gausa – ten matomai tikrai reikia kažkokių aiškesnių nuorodų pastatyti . 14:00 grįžau kur priklauso ir gražiai bei turiningai atšvenčiau šv. Mišias.

Ką gi, ir ilga kelionė prasidėjo. Nusprendžiau Rambyno regioninį parką pereiti ilgiausiu keliu, tai yra kuo arčiau Nemuno - visu Ragainės vingiu. Susigundžiau aplankyti ir Raganų eglę, kuri anksčiau turėjo net 18 kamienų, bet po snieglaužos, dabar beturi 17 – vis tiek įspūdinga!



Vėliau sekė Ąžuolų alėja, Vilkyškių piliakalnio ėmimas, Opstainių piliakalnio žvalgyba, skubota ir dėl to nesėkminga Sidabrakalnio paieška Šereitlaukyje. Prieš Šereitlaukį dar praėjau pro du super mielus vokiškus namelius su sėdinčiom močiutėm pasieniais ir linksmai kieme žaidžiančiais jų vaikaičiais – pasijaučiau kaip tikrai nusikėlęs į kokį XIX-ą amžių . O už Šereitlaukio prasidėjo Ragainės Nemuno vingis... nežinau, gal ta taip gražiai ataugusi žolė, o gal ta erdvė ar besileidžianti saulė, o gal tiesiog viskas kartu, mane taip pakerėjo, jog net apsiverkiau iš susižavėjimo Lietuvos grožiu... Ech, gaila, kad mano fotiko galimybės ribotos ir to žavesio tikrai neužfiksavo, bet gal vis šis tas (tai tiesiog privaloma pamatyti gyvai ):



Beeinant vingiu (dar buvo šviesu) privažiavo ir jau mano draugais tapę pasieniečiai, šįkart dviese, mergina už vairo, vaikinas keleivio vietoje. Jie pasiklausinėjo apie mane ir mano tikslus, aš jų – apie apylinkes ir stovyklavietes, gražiai palinkėjome vieni kitiems geros likusios dienos ir vėl pajudėjome savais keliais. Žavu, man jų kompanija pradeda iš tiesų patikti, pasiilgsiu jų Neringoje

Diena buvo palyginus karšta, tai buvo jau pasibaigęs ir vanduo, be to, jau temo, tad užsukau į pirmą prieitą namą (galvojau, kad tokio jau ir nebeprieisiu, visiškai neapgyvendintas šis Vingis) užsipildyti jo atsargas. Ir kaip jau taisyklė šiame žygyje, užsukau pas super malonius žmones. Jaunas vaikinukas, nusiteikęs patriotiškai, iš principo dar nepabėgęs iš Lietuvos, kai visi kaimynai tą jau seniausiai padarę ir jo intelektuali mama, žymi kovotoja prieš korupciją Pagėgių savivaldybėje. Daug su jais prisikalbėjome apie vietos bendruomenės ir Lietuvos (bendrai) padėtį, mano vėliavą (pagaliau suformulavau gana rišlų jos reikšmės apibūdinimą: „Nesirink lengviausio kelio“, kalbos kontekste + “– pasilik Lietuvoje” ), „Tvarka ir Teisingumas“ partijos, valdančios Pagėgių savivaldybę, nusikaltimus (daugiau apie tai skaityti vietos aktyvisto tinklapyje: http://meslaisvi.lt/) ir dar daug ką. Buvo įdomu su tiek daug turinčiais ką pasakyti žmonėmis pasikalbėti. Keliui moteris man dar pataisė vieną butelį vandens su trintomis uogomis – super gaivinantis gėrimas, ačiū jai už jį .

Atsisveikinau su pašnekovais jau ir twiligt‘ui į pabaigą beslenkant. Gerai, kad mėnulis šiandien jau visai aukštai pakilo, tai gal nesuleis anksčiau nei pasieksiu savo kelionės tikslą – pievelę prie Rambyno parko direkcijos. Labai smagu buvo pastarąsias tris (tikriausiai tris) naktis stebėti jo vis aukštesnį pakilimą danguje, ką man netikėtai padovanojo mano vėlyvi išėjimai iš nakvynių vietų. Pakeliui praėjau labai viliojusią apsistoti prabangiai įruoštą stovyklavietę, bet ne, sakiau sau, jog noriu nakvoti būtent ten, kur nakvojome per I-ąjį Žygį. Pasiekiau Bitėnus, bet šunų nebuvo, tai nereikėjo ir sėlinti, galėjau pasifotkint bastūno naktyje stiliumi .



Šiaip ne taip prisikapsčiau ir iki tikslo – nepakartojamas jausmas dėl jo taip su savimi kovojus ir jį pagaliau pasiekus . Nežinau kaip, bet sugebėjau dar ir valgyt išsivirti – tikriausiai jau miriau ir nuo noro šilto maisto užkirsti. 03:30 kritau miegoti kaip užmuštas.

20 Žygio diena (rugpjūčio 19). Rambyno RP direkcija – Rambyno kalnas – Panemunė – Pieva piečiau Pelenių. Nueita – 22 km.

Apie 6:00 pradėjo krapnoti, tad teko suktis į tentą. Gerai, kad nestipriai ir trumpai (apie pusantros valandos), nes tiesiog šiaip susisukus į tentą ir stipriau užlijus, permirktum kiaurai, o silpnai lynojant, technologija veikia gana normaliai . Apie 09:00 jau teko ir keltis, nes pradėjo rinktis parko lankytojų centro darbuotojai ir statybininkai, rekonstruojantys, parko direkcijos pastatą. Lankytojų centro vedėja, Giedrė, maloniai pakvietė mane arbatos, tad aš mielai sutikau . Lankytojų centre leido jaustis beveik kaip namie, tad aš jame ir papusryčiavau, ir visus išsikrovusius savo įrangos akumuliatorius pasikroviau bei gi prie interneto ilgokai pasėdėjau. Labai daug įdomių istorijų Giedrė pripasakojo iš įvairių savo asmeninių kelionių bei Rambyno parko gyvenimo. Centro ūkvedė netgi žuvimi, pagauta Nemuno senvagėje, pavaišino. Buvo labai smagu pasisvečiuoti tokioje jaukioje aplinkoje ir šaunioje kompanijoje Palikau nuoširdžią padėką centro svečių knygoje.



Grįžęs prie laužavietės, išsiviriau dar ir pietus, neskubėdamas susipakavau ir atsisveikinęs jau tik su darbo vietoje likusiais statybininkus, pajudėjau, buvo apie 17.00 . Beeinant link Rambyno kalno, priėjau namus, kuriuose, pasirodo, gyveno ta pati draugiškoji lankytojų centro vedėja – ji mane pastebėjusi susistabdė ir dar supažindino su savo vyru žurnalistu. Pastarasis tiek susidomėjo šiuo Žygiu, kad nusprendė mane palydėti iki Kalno ir paimti interviu. Taigi, galbūt apie Žygį netgi pasirodys įrašas Tauragės kurjeryje ir kas metus išleidžiamame Rambyno RP žurnale „Rambyno kalnas“! Žinoma, negaliu būti dėl to pilnai garantuotas, bet interviu duotas, nuotraukų pridaryta, kontaktai užmegzti . Ačiū Eugenijuj už susidomėjimą ir dar kartelį Giedrei už nepaprastai skanius obuolius, kelionei įdėtus. Pasigrožėjęs vaizdais nuo Rambyno kalno, nusileidau prie Nemuno ir pajudėjau toliau.



Mėginau eiti vaizdinga Nemuno pakrante, bet netikėtai man kelią pastojo pasienio apsaugos zonos stulpelis, tad nenorėdamas nemalonumų, grįžau nemenką kelio gabalą atgal (kitą kartą šiomis vietomis žygiuojant, reiks būtiniai išsiimti tą leidimą įėjimui ir į apsaugos zoną, sakė jį nesunkiai išduoda, jei prasižengimų neturi)... Bet pamėginti vertėjo, buvo gražu. Kitu keliuku jau pasiekiau žvyrkelį, vedantį į Panemunę, kuriuo ją ir pasiekiau. Prieš ją dar kirtau tokį labai ilgą tiltą per Užlenkio ežerą.



Panemunė Luizos tiltu jungiasi su buvusia knygnešių sostine Tilže, tad kad jau ir buvo sutemų laikas, vis tiek nepagailėjau laiko prisikapstyti iki gražaus vaizdo su ja



Už Panemunės, jau sutemus, dešinė basutė (ta plyštanti), vėl pareikalavo dozės super momento, išbaigiau jau visą buteliuką... Vos pajudėjus, privažiavo ir pasieniečiai, vėl mergina su vaikinu, tik šį kartą mergina keleivio vietoje. Čia tikriausiai jau bus prasidėjusi Pagėgių apygardos zona, nes per dispečerinę vykdė mano asmenybės pilną patikrą. Kol vairuotojas bendravo su centru, mergina išlipo iš automobilio - čia tikriausiai tokia procedūra Gana daug apie ką spėjome pasišnekučiuoti. Pasienietė pasisakė, jog jos draugė irgi planuoja viena į panašią kelionę kaip šis Žygis išeiti, tik ji pati negalės jai palaikyti kompanijos dėl savo statuso, taip supratau, pasienietės pareigų. Sakė, jog darbas tikrai geras ir jai patinka, tad tegalėjau tuo tik pasidžiaugti. Atsisveikinęs su pareigūnais, judėjau toliau. Už dar kokių 7 km priėjau sankryžoje budintį dar vieną pasieniečių automobilį. Jo vairuotojo paklausiau, ar galiu tiesiog čia kur nors netoli jo ir įsikurti Jis tame nematė problemos, tad priėjęs pirmą pasitaikiusį pievoje augantį medį ir įsikūriau nakčiai (čia aplink vyravo vien tik pievos ir ganyklos, tad man pasisekė, kad tą medį apskritai radau ). Prognozėse mačiau, jog ryte ilgai lynos, tad susirenčiau iš tento pilną pastogę, laužo nekūriau.

21 Žygio diena (rugpjūčio 20). Pieva piečiau Pelenių – Lazdėnai – Plaškiai – Galzdonai – Šilininkai – Kempingas „Šilininkai“. Nueita – 27 km.



Nuotraukos viršuje galite įžiūrėti mane per naktį saugojusį pasieniečių automobilį . Pastogė pravertė, nes ryte iš tikrųjų lynojo... Dienos šviesoje radau jau trečią per šį Žygį man įsisiurbusią erkę. Negerai. Ir visas tris radau ryte po nakvynių atvirose pievose, nors vakare po kruopštaus apsižiūrėjimo jų ir nebūdavo. Galima daryti išvadą, kurią man pasufleravo tėtis ir Šilutės urėdas, jog jos, kai miegu ne palapinėje, per naktį tiesiog atropoja iš pievos ir įsisega. Pamoka – nenakvoti atvirose pievose be palapinių.. Nustojus lynoti, paskubėjau išsiruošti, nes prognozėse mačiau, jog apie pietus pradės lyti jau ir visai smarkiai. Išjudėjau apie 12.00.

Čia daug erdvės. Ir gražios erdvės. Taip, vaizdai gana panašūs, bet pasitaiko ir įvairesnių, pavyzdžiui, priėjau pilnut pilnutėlį drugelių lauką ,



arba kažkokio žydinčio vijoklinio augalo karaliją .



Maždaug pusiaukelėje priėjau Plaškių kaimelį, užėjau į parduotuvę. O prie jos besipakuojant, užsikalbėjau su dviem vyriškiais, vietiniais, bet maloniais. Vienas ir sako, „O varge, ir kam tu taip kankini save eidamas tomis pėsčiomis?...“. Pasirodo, jam kažkada yra tekę pėsčiomis grįžti netgi iš Čekijos, sukarti kažkur apie 1500 km... Sakė, grįžau kruvinom kojom, o kelyje tiesiog verkiau! Jį ten kažkaip Čekijoje apgavo ir paliko be nieko, neturėjo kito pasirinkimo. Jo švogeris paliudijo. Pagarba žmogui, kad visgi nepasidavė ir parėjo! Dabar, sako, iš gailesčio net negaliu žiūrėti į kažką pėdinantį, visada siūlau pavažiuoti kartu . Broliškai nusifotografavę, dar nuoširdžiau atsisveikinome!



Toliau beeinant tik vienas lietaus debesis atslinko, kurį pralaukęs po tentu, gana sausas galėjau žygiuoti toliau. Šiandien beeinant pro šalį pravažiavo gal kokie trys patrulių automobiliai, bet nė vienas manęs nestabdė, tik atidžiai nužiūrėdavo . Jau netoli Šilininku, miške prie Nemuno, saulei nusileidus, vieni visgi sustojo pasiklausinėti, kur žygiuoju, bet nieko netikrino. Taip ramiai pasiekiau ir Šilininkus, kuriuose žemėlapyje buvo pažymėta stovyklavietė. Radau tik kempingą, bet jame mane labai maloniai priėmė administratorės pavaduotojas Ernestas. Iš pradžių dėl nakvynės kainos nesusitarėm (oficialiai turėjo būti gal 20 Lt), bet grįžus administratoriai (vardo taip ir nepaklausiau) ir jai sužinojus, jog tenoriu nakvoti ant žemės po atviru dangumi ir žygiuoju pėsčiomis iš Zervynų kaimo, Varėnos rajono, nustebusi sako, „Ar dar kuo nustebinsi mus!?“ ir „Kadangi esi čia pirmas toks egzempliorius, tikrai nieko iš tavęs neimsiu “, atsisakė net to komunalinio 5 Lt mokesčio. Gavau šašlykinę, groteles puodui, pavėsinę, galėjau naudotis tualetu ir virtuve, kuria taip ir nepasinaudojau, nes šašlykinės užteko pilnai.

Man jau besiruošiant miegoti po atviru dangumi, iš pirties sulaukiau svečių kompanijos, švenčiančių čia gimtadienį. Jubiliatas Tadas konstatavo, jog tapau jų vakaro tema, kai pamatė mane ateinantį į kempingą su vėliava ir tiesiog iš sportinio intereso dabar norėjo viską apie Žygį išsiklausinėti . Po gero, linksmo ir kitaip nuotaikingo interviu stiliaus pokalbio kieme, buvau pakviestas ir į pirtį, bet kažkaip susinepatoginau ir atsisakiau. Vis tik vėliau, jiems baigus maudytis, jau neatsisakiau antro kvietimo prisijungti prie jų vaišių stalo tolesniam pokalbiui. Ir buvo gerai, mano diena buvo galutinai išpildyta! . Alaus midaus negėriau, bet daug vietinės žuvies prisivaišinau ir smagiai prisikalbėjom, prisidiskutavom . Daugiausiai visko man pripasakojo jubiliato brolienė, tad dėkui jai už tai ir dėkui Tado broliui už visą tiesą apie... man irgi džiugu, kad dar normalių žmonių yra! Ir žinoma didžiausias dėkui Tadui už betarpiškumą, susidomėjimą, pakvietimą prisijunti ir visokeriopą kitokį pademonstruotą gerumą, už kelionei įdėtą lauknešėlį! Sveikinu dar kartelį tave su 20-uoju gimtadienio! Ačiū Tado būsimai žmonai, ačiū Telšiams, ačiū administratoriai ir Ernestui, ačiū visai likusiai kompanijai už tikrai smagų kartu praleistą laiką!

22 Žygio diena (rugpjūčio 21). Kempingas „Šilininkai“ – Kanteriškiai – Užliekniai – Vileikiai – Pagryniai – Šilutė. Nueita – 21 km + 4 km beieškant prarastos vėliavos + 3 km medžiojant maistą Šilutėje (žygis į Maximą ).



Kempinge nakvojau prie lauko elekros lizdų stulpelio, bet kadangi Lietuvos Tele2 ryšio čia praktiškai nebuvo, negalėjau aprašyti nė vienos Žygio dienos. Na, bent jau akumuliatorius pasikroviau. Vakar girdėjau istoriją, jog neapsižiūrėjusi kompanija per automatiškai prijungtą Rusijos tinklą šiame kempinge pažiūrėjo tris Youtube filmukus ir už tai gavo 5000 Lt sąskaitą, tai yra pasiekė savo sąskaitos limitą... Gerai, kad naudoju Pildyk, vakar netyčia net su rankiniu operatoriaus parinkimu neapsižiūrėjęs prisijungiau prie Rusijos Tele2 tinklo ir paskambinęs išpleškinau visus sąskaitoje turėtus pinigus, kurių laimėj tebuvo gal tik porą litų .

Visi poilsiautojai čia labai malonūs, visi visko tik siūlo Visgi Žygio grandioziškumas žmonėms sudaro visiškai kitokį įspūdį nei paprasti žygiai sudarytų, tuomet jie visiškai kitaip su tavimi ir bendrauja. Pasigaminęs valgyt dar nuėjau į Nemuno senvagę išsimaudyti, jau seniai buvau nesimaudęs – ar tik ne nuo žvyro karjero... Čia paplūdimys gražiai sutvarkytas, švarus smėliukas, skaidrus vanduo. Nors nebuvo šiltas oras, atsigaivinti ir nusiprausti buvo labai gerai .



Atsisveikinęs su visais kaimynais ir visai neseniai pakilusiu Tadu, patraukiau link Šilutės. Pirmoje sankryžoje sutiktas pasienietis nieko neklausinėjo, nes pats kalbėjosi telefonu. Ėjosi gana sparčiai, asfaltinis plentukas vingiavo per gražius miškus. Juo beeinant mojuodama pro šalį pravažiavo viena šeima, prie kurių mikriuko nakvojau, vėliau signalizuodama pralėkė ir administratorė . Pasiekęs Kanteriškius, išsukau į gražiai per laukus vingiuojantį žvyrkelį. Juo beeidamas už trijų kilometrų stulpelio sustojau pailsėti ir nusimetęs kuprinę pastebėjau baisų dalyką – ant mano vėliavos stiebo nebebuvo pačios vėliavos . Paslėpęs palaukėj kuprinę, išbėgau į jos susigrąžinimo misiją – teko pabėgėti net 2 km atgal… Bet smagu, kad vėliavą visgi radau . Grįžęs prie daiktų kritau poilsiui. Taip begulint, privažiavo džipas, kurio vairuotojas pasiteiravo ar nereikia kokios pagalbos, o sužinojęs, kad žygiuoju iš Varėnos raj., pakvietė į netoliese esančią savo ūkio bazę tvenkiny išsimaudyti Sakiau, jog skubu į Šilutę, tad teko atsisakyti malonaus kvietimo. Visgi vėliau jis dar kartelį prie manęs privažiavo jau su keturačiu ir pavaišino nektarinu . Kaip dangaus duota dovana, nes kaip tik jau buvo man pasibaigę visi vaisiai. Ačiū gerajam žmogui .



Toliau keliu iki pat Šilutės pėdinau be didesnių nuotykių. Buvau susitaręs joje dėl nakvynės, tad pasiekęs miestą apie 18.30, dar spėjau prisijungti ir prie 19.00 turėjusio prasidėti TLD Tarybos posėdžio Skype kanalu. Man paprašius ir jį nukėlus 20.00, dar spėjau subėgioti iki Maximos ir nusipirkti sau maisto vakarienei bei gi arbūzo pasmaguriavimui (jau porą dienų apie jį svajojau). Po posėdžio vakarą praleidau per teleliką žiūrėdamas netyčią aptiktą filmą Appoloosa su mūsiškiu Viggo Mortensenu. Ooo, ir dušas su šiltu vandeniu bei minkšta lova… Manau čia aš ir ilgesniam laikui užsiliksiu .

23 Žygio diena (rugpjūčio 22). Poilsio diena Šilutėje. Nueita – 0 km + 3 km medžiojant maistą Šilutėje (žygis į Norfą).

Miegojau, ir miegojau ilgai . Išsikrapščiau iš lovos kažkur apie vidurdienį, bet ir tai tik dėl to jog, nenorėjau pramiegoti visos dienos... Parašęs į forumą vieną žinutę, nuėjau pabendrauti su Šilutės miškų urėdu, dar vakare minėjo, jog mielai papasakos apie vietos lankytinus objektus ir keliukus iki jų. Be tikrai šaunios žodinės info dovanų dar gavau ir žemėlapį „Lankytinos vietos Lietuvos valstybiniuose miškuose“ – tikra aukso kasykla Lietuvos bastūnams: pažymėti visi pažintiniai takai, paminklai, stovyklavietės tiek žemėlapyje, tiek duotos jų koordinatės LKS ir WGS sistemose, iš viso 319 objektų! Nerealu.

Vėliau padariau vėl trumpą žygiuką iki parduotuvės, šį kartą naujai atsidariusius Norfos, tikėjausi rasti joje pigesnių arbūzų, ir radau .



Esu tikras arbūzų mėgėjas!



Pasėdėjęs dar kiek prie savo orų žemėlapių, dieną baigiau žiūrėdamas Lietuvos krepšinio rinktinės draugiškas rungtynes su Rusija (wow, na ir pastarieji prastai lošė ) ir dar nematytu Star Trek‘u. Jaučiausi iš tiesų besiilsintis.

24 Žygio diena (rugpjūčio 23). Šilutė – Rusnė – Skirvytės stovyklavietė. Nueita – 17 km.

Hmm, keistas jausmas, kai po poilsio dienos jautiesi labiau pavargęs nei prieš ją . Bet tai tikriausiai natūralu . Parašęs dar porą žinučių į Žygio blogą, susipakavau visą savo mantą ir apsirėdžiau išsiskalbta žygine eilute – ach, tas ūkinio muilo gaivusis kvapas! . Kuo nuoširdžiausiai padėkojęs už visą šią super patogią ir prabangią viešnagę Šilutės urėdui, su jo pakvietimu apsilankyti bet kada vėliau patraukiau vėl į kelią. Šįkart jis jau vedė mane į Nemuno deltą. Pakeliui užsukau į IKI, nes reikėjo rimtai papildyti ir žygines maisto atsargas. Taip sutapo, jog tiek grikiai, tiek ryžiai, tiek miuslis pasibaigė vienu metu, tad teko pirktis jų po visiškai naujus, pilnus maišelius – padidėjęs kuprinės svoris pasijautė gana skaudžiai . Ir, žinoma, kaip aš be arbūzo!? Sustojau jo sukristi prie Šilutės seniūnijos, kur man besėdint turėjau garbės pabendrauti ir su dviem labai smalsiais bei protingais vaikais .



Jau buvo gan vėlyvas metas (kaip neįprasta šiame Žygyje... ), kai perėjęs Šilutę, išėjau į Šilutės-Rusnės plentą. Ir nors jis gana siaurokas, be jokio lengvai praeinamo kelkraščio, eiti juo buvo gana smagu: mašinų ne per daugiausiai, oras po trumpo lietučio visiškai pasitaisė ir tie Medžiai pakely... Mėgstu tokius kelius, smelkte persmelktus senove!



Kai pasiekiau tiltą į Rusnės salą, jau leidosi saulė – nerealių vaizdų prisižiūrėjau!





Jau tik sutemose apžiūrėjus Rusnę (visgi beveik identišku laiku kaip mes tą darėme su Lady of the Rings prieš devynerius metus ), užsukau į miestelio pabaigoje esantį daugiabutį vandens paprašyti. Vos tik man pratarus ant laiptų sėdintiems žmonėms „Ar galėčiau paprašyti geriamo vandens?“, tuoj pat iš už nugaros stovėjusios prabangios mašinos išgirdau „Va, va, prašau, aš tik gurkšnį nugėriau!“ jauno vaikinuko pirktinio Tichės vandens butelio pasiūlymą Visiškai to nesitikėjęs mėginau atsisakyti, sakydamas, jog man užteks ir vandens iš čiaupo, bet jis nenusileido teigdamas „Argi man gaila padėti broliui lietuviui!“. Tikrai susilydžiau tai išgirdęs! Matyt čia gal jau artėjantis krepšinio čempionatas įtaką lietuvių nuotaikoms daro arba tas incidentas su lenkų futbolo aistruolių plakatu kiek mus, lietuvius, suartino . O gal tiesiog šiaip, žinoma, vaikinas labai patriotiškas pasitaikė, nors, iš išvaizdos to visai nebūčiau galėjęs to pasakyti – kaip kartais gali apsigauti... Priėmęs dovanotą vandenį dar kiek pastebinau gausią daugiabučio publiką atsakinėdamas į jų klausimus apie Žygį, padėkojau, ir atsisveikinęs nužygiavau toliau.

Kuprinė žvėriškai sunki... Ar čia atpratau per poilsio dieną nuo jos svorio, ar iš tikrųjų tie 5 šviežio maisto kilogramai taip stipriai pablogino situaciją. Na, tikiuosi nesulūšiu, o maistą bevalgant, situacija tik gerės Patekėjęs mėnulis kelią nušvietė kuo matomiausiai, o virš javų laukų ir ganyklų pakilusį rūką dar ir romantiškai mistifikavo – vėl buvo proga daug pasifotografuoti ir fotografuoti naktyje . Taip priėjau ir Skirvytę - pietinę didžiąją Nemuno atšaką.



Susiradęs žemėlapyje pažymėtą stovyklavietę prie jos, kiek nusivyliau – visa pakrantė knibždėte knibždėjo žvejų, o ir pati stoginė su stalu ir suolais buvo stipriai nudrengta paukščių. Na, bet bent jau matomai dėl to tuščia . Laužo nekūriau, nes bandymas naktį čia, žvejų kiaurai išilgai išlandžiotose gluosnių ir vijoklių džiunglėse, ieškoti malkų baigėsi visiška nesėkme. Sustojus pasijuto ir uodų gausa, tad įsitaisiau ant suolo pasikabinęs savąjį tinklelį nuo uodų – nesiruošiau būt maistu šiems įkyriems vampyrams

25 Žygio diena (rugpjūčio 24). Skirvytės stovyklavietė – Vorusnė – Naikupės apžvalgos bokštelis – Pakalnė – Uostadvario apžvalgos bokštelis – "Stovyklavietė" prie Atmatos. Nueita – 16 km.

Naktį privažiavo dar daugiau žvejų pažvejoti Skirvytėje – ir kaip jie taip netingi, toks, sakyčiau, irgi gana ekstremalus pomėgis . Gulėdamas taip pat gan ilgokai nesupratau iš kur periodiškai atsklisdavo kažkoks keistas garsas? Pasirodo, jį skleidė pasieniečių sukiojamos kameros, įmontuotos prie pat stovyklavietės stovinčio bokštelio viršuje – gi rimtai, kitoj pusėj Skirvytės jau Rusija, o čia nebuvo absoliučiai jokios apsaugos zonos - daug darbo tiek žvejų sužiūrėti .

Nepaisant visko, išsimiegojau gana pakenčiamai. Ryte pakalbėjau su vienu žveju, tai sakė, jog ilgai vakar ėjau iki čia, nes matė mane pravažiuodamas ties Rusnės tiltu ir matė, kada atėjau... Klausė, kas ten vėliavoje per žvaigždė, nes jam ji priminė karo policijos žvaigždę. Sakiau, jog ne, bet pasidžiaugiau, jog surado panašumų.

Dienos šviesoje laužą jau sugebėjau užsikurti iš prisirinktų nedidelių prikritusių gluosnių šakelių. Ach, kaip gerai, šiltas maistas! Abiejų basučių padai ties pirštais vėl atvipo, tai teko suvalgydinti jau antrą šiame žygyje super momento buteliuką... Pajudėjau iš stovyklavietės apie 14:30.

Saulė gerai kepino, tad buvo gaila, jog čia gausiai aplink išsimėčiusiuose vandens telkiniuose vanduo toks, švelniai tariant, drumzlinas buvo... Užsibrėžiau tikslią šiandien aplankyti žemėlapyje pažymėtas dvi „Gražus vaizdas“ vietas, kuriose abiejose, pasirodo, stovėjo po apžvalgos bokštelį . Vingiais aplink visokias Nemuno ašakas, upelius ar šiaip sausinimo griovus judėdamas į šiaurę, pirmąjį priėjau nelabai aukštą Nairupės bokštelį,



nuo kurio vaizdas tikrai buvo vertas gražaus titulo .



Tiesa, ir nors prie jo buvo įrengtas stalas su suolais, nestojau čia papietauti (o jau norėjosi), nes šalimais agresyviai funkcionavo pasienio radaras, kurio kaimynystė man nekėlė saugumo sveikatai jausmo.

Eidamas link Uostadvario apžvalgos bokštelio, kirtau tikriausiai trečią pagal dydį Nemuno atšaką – Pakalnę. Prie tilto stovėjo kelios vilos, o prie vienos augo ir Kaukazo slyvikė, tad paskanavau josios vaisiais . Pas kitus gerus žmones pasipildžiau ir vandens atsargas nakčiai. Iki bokštelio jau ėjau tik dešiniuoju polderiu, tai yra apsauginiu pylimu, apie kuriuos prisiskaičiau ties Vorusnės vasaros polderio siurbline. Tas kuriuo ėjau, turėjo būti žiemos, tai yra apsaugančiu žemes nuo potvyniu ištisus metus, nes už jo stovėjo namai, vilos. Aukštadvario apžvalgos bokštelį priėjau jau saulei esant netoli laidos,



tad vaizdas nuo jo buvo išties žavus!



Nuo bokštelio iki žemėlapyje pažymėtos stovyklavietės galėjau eiti arba dideliu lanku vedančiu dviračių taku (aka žvyrkeliu) arba rizikuoti toliau palei polderiu, bet jau visiškai be takelio plius nežinant, ar jis išves ten kur reikia ir ar nesusidurs su kokiu nors kanalu be tilto. Bet... tiesiog negalėjau atsisakyti rezervato vaizdų pašonėje saulei besileidžiant, tad pasirinkau ekstrymą. Į kompaniją tuomet prisijungė ir begalė uodų, bet gyvas likau – užtat saulės laidą stebėjau kaip iš pirmos eilės. Nerealu, vien dėl tokių vaizdų vertėjo čia į Deltą belstis!



Visi prieiti sausinimo kanalai buvo pakišti po polderiu, tad sėkmingai, pasiekiau ir „stovyklavietę“, kurios jos čia nebuvo nė kvapo, tačiau ant pačio Atmatos, šiaurinės didžiosios Nemuno atšakos, kranto vietą savo tinkleliui ir kilimėliui radau kuo puikiausią. Ir netgi nė vieno žvejo – tobula

26 Žygio diena (rugpjūčio 25). Stovyklavietė prie Atmatos – Uostadvario švyturys – Uostadvaris – Šyškrantė – Rusnė – Šilutė. Nueita – 22 km.

Mėginau keltis ankščiau, bet išėjo kaip visad, 11:30... Radau internete, jog sekmadieniais ir Rusnėje vyksta katalikiškos mišios, bet kadangi mačiau joje tik vieną, tai yra liuteronų, bažnyčią, nežinojau kur tiksliai, tad nusprendžiau pėdinti iki Šilutės, tikėjausi suspėti į 18.00 mišias. Hmm, ir pajudėjau iš stovyklavietės tik 14.15... Sparčiu žingsniu žengiant, greitai pasiekiau Uostadvario švyturį.



Smagu buvo jame iškelti savą vėliavą, gaila tik, kad reikėjo skubėti, tad grožėtis vaizdais per ilgai negalėjau.



Anksčiau buvau planavęs iš čia kokio žvejo pagalba persikelti per Atmatą į kitą pusę, bet realiai čia, uoste, mačiau vien tik plūduriuojančias prabangias jachtas, tad nenusivyliau, jog planą pasikeičiau iš anksto ir nereikėjo sukti dėl to sau galvos, o tiesiog pasitikėti savom kojom .

Nors mėginau eiti labai sparčiai, tiesa ta, jog 6 km per valanda su baisaus svorio kuprine yra tiesiog misija neįmanoma – max ką pavyko pasiekti, tai per 40 min nupėdinti 4 km, po ko jau miriau nuo pečių skausmo. Jau pastebėjau, jog man komfortabiliausiai einasi, kai per 24 min nueinu 2 km, tuomet bent 5 min pailsiu ir einu toliau. Taip žygiuodamas ir per daug nefotografuodamas ar nefilmuodamas (tai gali man užimti ir LABAI daug laiko ), galiu laisvai per valandą nueiti 4 km, ir taip be rimto poilsio kokius 12 km. Panašiai vėliau taip ir ėjau, ir Rusnės tiltą pasiekiau 17:15.



Į mišias galėjau spėti nebent sėdęs į autobusą, bet to daryti nenorėjau, tad iki pat Šilutės taip ir nupėdinau man jau pažįstamu Šilutės-Rusnės plentu.



Užtat Šilutėje, prieš tiltą per Šyšą, sutikau gatvėje siaučiančią linksmų vaikų kompaniją . Palydėjo jie mane ir iki pat tilto, visko išsiklausinėjo ir prisipažino, jog iš šono priminiau jiems „žmogų prieš gamtą“. Nežinojau, kas tai yra (vėliau internete pasižiūrėjau, gėda man... Man vs. Wild), tad pataisiau, jog esu labiau „žmogus su gamta“, kartu draugiškai nusifotografavome ir už tilto atsisveikinome.



Nakvojau vėl ten pat, kur ir prieš tai Šilutėje, tad buvo tikrai gerai! Man vs. Wild... .

27 Žygio diena (rugpjūčio 26). Šilutė – Povilai – Ventės Ragas. Nueita – 31 km.

Turėdamas galimybę, visada stengiuosi pasėdėti prie šio blogo, tad Šilutėje vėl sekė tas pats scenarijus, rašau blogą = pajudu į kelią labai vėlai, šiandien – 16.00 . Manau, jog gal kiek ir per daug laiko sugaištu "tiesiogiai" aprašinėdamas savo nuotykius šiame Žygyje, bet kitaip tikrai nesugebu, kas pažįsta mane, tai supras – arba gerai, arba nieko .

Užsukęs į Maximą ir papildęs savo maisto atsargas, vėl pasukau pagrindine Šilutės gatve link pamario, tik šį kartą link Ventės rago. Pakeliui buvau užkalbintas jau trečios vaikų grupelės Šilutės mieste – na ir aktyvus jaunimas! Bet ir gerai, paskutinė savaitė prieš mokslus, šauniai išnaudoja savo laisvę pasibastymui po miestą. Kaip ir su visais anksčiau mane užkalbinusiais vaikais, buvo įdomu pasišnekučiuoti, jiems šį bei tą papasakoti. Ir visi klausia, kam ta vėliava? Iš tokio susidomėjimo kyla ir natūralus atsakymas: „Tam, kad žmonių dėmesį atkreipti .“ Tikrai veikia!



Nekirtus, bet pro šoną aplenkus vakar pereitą tiltą per Šyšą, prisistatė ir vakar sutikta jo vaikų gauja, šįsyk netgi gausesnė . Naujiems joms nariams atsakius į juos dominusius klausimus, visi nusprendė mane dar kiek ir palydėti. Išsiprašė, kad duočiau jiems su lazdomis paeiti, tai teko jas kiek ir patrupinti. Priėjus garažų kvartalą, užmatė jie augančią kriaušę su prinokusiais vaisiais, tai keli sušoko į medį ir visiems jų priskynė, man net pilną maišelį, skanios. Jų vadas mane galų gale netgi pavaišino kramtoma guma, jaučiausi giliai pagerbtas, tik gaila, jog pats neturėjau kuo juos pavaišinti !



Likus vienam, susipratau, jog su vaikais bebendraudamas, praėjau posūkį į man tinkamą plentą . Mėginau jį pasiekti tiesiai per pievą, bet atsimušiau į sausinimo kanalą. Grįžęs atgal, sutikau dviratininką, kurio pasiklausęs, ar galiu kažkaip išeiti į Ventės rago plentą negrįžęs atgal į Šilutę, jisai atsakė, jog gautųsi netgi didesnis ratas, nei grįžti atgal. Tad teko apsisukti. Vėliau, tas pats dviratininkas prie manęs prisijungė tam keliui atgal ir labai įdomiai pasikalbėjome. Pasirodo, jis jau į pensiją išėjęs pasienietis (bet nebuvo vyresnis nei 50-ies), šiuo metu pasinešęs ant važinėjimo dviračiais. Klausė, kodėl nemyniau tokio žygio dviračiais, atsakiau, jog ir neturiu gero, ir šiaip pėsčiomis visi potyriai daug aštresni ir ekstremalesni – mane jis suprato , pagarba. Labai rekomendavo aplankyti ir pėsčiomis pažygiuoti po Krymą, sakė, jog ten viskas labai pigu ir „Žinai, čia pas mus Lietuvoje gražu, bet ten viskas 10 kartų gražiau . Jei kada nuvyksi, atminsi mano žodžius.“ Netgi labai suintrigavo!

Išėjus į savo plentą, prasidėjo jau rimtas žygiavimas – buvai užsibrėžęs žūtbūt aplankyti Ventės ragą, bet taip pat reikėjo suspėti ir į ryt 09:30 iš Mingės kaimo išplauksiantį laivą į Nidą. Saulei jau nusileidus, priėjau pievą prieš tiltą per Mingės upę su labai labai gražiu rūku, tiesiog negalėjau atsigrožėti!



Už tilto atsivėrė ir nerealus tvenkinių vaizdas saulėlydžio vis dar parausvinto dangaus fone,



su kitoje pusėje kaip iš kokios pasakos atkeliavusiu viešbučiu – man iš tiesų sekasi su vaizdų ir dangaus šviesulių deriniais!



Po tokių twilight‘o nerealumo atspalviu nuspalvintų vaizdu užėjo tamsa, bet ją greitai kiek prasklaidė patekėjęs jau jaunėjantis mėnulis. Buvo visai giedra, tad ėjau likusį kelią iki Ventės rago tik su savo šešėliu – ech, kaip gaila, kad nei mano kamera, nei fotoaparatas jo nefiksavo... Tik 22:00 pasiekus Povilus, pirmą normalią gyvenvietę už Šilutės, prasidėjo misija pasipildykim savo vandens atsargas – tikrai sudėtinga, kai visi žmonės jau užsirakinę duris, o šunys loja kaip ant vagies . Bet vienų šuo nebuvo toks baisiai piktas, tai iki durų priėjau ir vandens iš draugiškų žmonių gavau

Laimingas, jog neteks iš troškulio mirti, pasiekiau ir Ventės Ragą, buvo 01:30.



Kiek grįžęs atgal, sustojau pietų-vakarienės gamintis labai jaukioje (bent jau naktį taip atrodžiusioje) stovyklavietėje ant Kuršių marių kranto .

O kur finalas ? Laukiam blogo pabaigos .