Žinutė #1
Na va, jau kuris laikas jis pas mane mėtėsi popieriniu pavidalu, o dabar galų gale suvedžiau į elektroninį. Mano nuomone, pavyko daug prasčiau negu Ainulindale, visų pirma dėl daugybės variantų kaip galima versti tokius žodžius kaip "Queen", antra, paskutinis skirsnis - Apie priešus - turi krūvas dviprasmybių. Na, bet geriau dabar negu niekada 
Beje, jeigu kas nors ketina atidžiau perskaityti ir veltis į tolesnes vertimo diskusijas, patariu parašyti man AŽ, aš atsiųsiu tvarkingą Wordinį variantą, nes šitą sunkiau skaityti.
Valaquenta
Pasakojimas apie valas ir maijas pagal eldų išmintį
Pradžių pradžioje iš savo minties Eru, Vienatinis, elfiškai vadinamas Ilūvataru, sutvėrė ainas, ir jie jam kūrė didžią Muziką. Su ja užgimė Pasaulis, nes Ilūvataras ainų giesmę padarė matomą, taip kad jie regėjo tarsi šviesą tamsoje. Daug ainų karštai pamilo Pasaulio grožį ir istoriją, kuri kaip vizija jųjų akyse prasidėjo ir vystėsi. Todėl Ilūvataras davė jų vizijai būtį ir įkurdino Tuštumoje, nusiuntęs Pasaulio širdin liepsnoti Slaptąją Ugnį, ir pavadino tą Pasaulį Eä.
Tuomet norintys ainos pakilo ir įžengė į jį Laiko pradžioje: tatai buvo jų darbas – pradėti ir darbais sutverti matytąją viziją. Ilgai jie triūsė Eä platybėse, per didelėse elfams ar žmonėms suvokti, kol skirtu laiku atsirado Arda, Žemės Karalija. Tada ainos įsisiautė Žemės rūbuosna, nusileido į ją ir ten gyveno.
Apie valas
Iš tųjų dvasių didžiąsias elfai vadina valomis, Pasaulio Galybėmis, o žmonės dar ir dievais. Valų valdovų, Valar, yra septynetas, kaip ir valdovių – Valier. Šitokie buvo jų vardai Valinoro elfų kalba, nors Viduržemės elfai juos vadina kitaip, o žmonės turi begales savų šaukinių. Valdovų vardai, tinkamiausia tvarka išdėstyti: Manvė, Ulmas, Aulė, Oromė, Mandosas, Lorijenas ir Tulkasas; o Valdovių: Varda, Javana, Nijena, Estė, Vairė, Vana bei Nesa. Melkoras vala nebelaikomas, o jo vardo Žemėje niekas netaria.
Manvė ir Melkoras Ilūvataro mintyse buvo broliai. Iš Pasaulin įžengusiųjų pradžioje galingiausias buvo Melkoras, bet Manvė Ilūvatarui mieliausias ir geriausiai supranta jo tikslus. Laikui išvešėjus, jį paskyrė pirmuoju iš Karalių: Ardos ir visa ko, kas ten yra, valdovu. Ardoje jis labiausiai myli vėjus ir debesis, taip pat visą oro sluoksnyną, nuo aukščiausių iki žemiausių kampelių, nuo tolimiausių Ardos Šydo kraštų lig vėjelių, siūruojančių žolę. Jį vadina Sūlimu, Ardos Kvapo valdovu. Myli jis greitus stipriasparnius paukščius, o jie jo klauso.
Su Manve gyvena Varda, Žvaigždžių Ponia, pažįstanti visus Eä užkaborius. Vardos grožio nei žmonių, nei elfų žodžiais neįmanoma apsakyti, nes josios veide tebegyva Ilūvataro šviesa. Šviesa – Vardos džiaugsmas ir stiprybė. Iš Eä gelmių atžengė ji padėti Manvei, nes Melkorą dar prieš Muziką pažino ir nemėgo, o jis nekentė jos ir bijojo daug labiau negu bet kurio kito Eru tvarinio. Manvė ir Varda retai kada išsiskiria ir gyvena Valinore. Jų rūmai dunkso amžinuose sniegynuose, Oijolosėje, Tanikvetilio, aukščiausio Žemės kalno, viršūnėje. Atsisėdęs savo sostan Manvė žvelgia tolyn ir, jei Varda šalimais, regi toliau nei bet kurios kitos akys per miglas, pro tamsą, virš jūros platybių. O Varda, būdama su Manve, girdi geriau nei bet kurios kitos ausys: šauksmus nuo rytų lig vakarų, kalvose ir slėniuose, ataidinčius iš tamsių Melkoro užkaborių. Iš visų šiame pasaulyje gyvenančių Didžiųjų Vardą elfai labiausiai myli bei garbina. Elbereta ją vadina ir šaukiasi jos iš Viduržemės šešėlių, gieda šį vardą žiebiantis žvaigždėms.
Ulmas – vandenų valdovas. Jis yra vienas ir niekur ilgai negyvena – klajoja laisvas po visus gilius vandenis žemėje ar po ja. Pagal galybę Ulmas nusileidžia tik Manvei, ir prieš sukuriant Valinorą jiedu buvo artimiausi draugai, bet po to jis retai teatsilankydavo valų pasitarimuose, nebent buvo svarstomi svarbūs dalykai – visa Arda buvo Ulmo mintyse ir jam nereikia poilsio vietų. Be to, Ulmas nemėgsta rodytis sausumoje ir retai įsivelka į kūną, kaip daro kiti valos. Eru Vaikus, pamačiusius Ulmą, apimdavo didelė baimė, nes Jūros Karaliaus išnirimas buvo grėsmingas: išrodė jis tarsi auganti banga, besiritanti sausumon, su tamsiu putotu šalmu ir šarviniais apdarais, žvilgančiais nuo sidabro ligi žalių atspalvių. Manvės trimitai skardūs, o Ulmo balsas gilus tarsi vandenyno gelmės, kurias jis vienas tėra matęs.
Tačiau Ulmas myli tiek elfus, tiek žmones ir niekad nėra jų palikęs, netgi valoms ant jų įniršus. Kartais jis nemačiom atplaukia prie Viduržemės krantų arba įeina gilyn į sausumą per jūros įlankas ir ten pučia savo puikiuosius ragus Ulumūrus, iš baltų kriauklių padarytus, o tie, kurie muziką išgirsta, amžinai ją girdi širdyse, ir jūros ilgesys niekada jų nebepalieka. Bet daugiausiai Ulmas Viduržemės gyventojams kalba balsais, tik kaip vandens muzika supantamais. Nesgi visos jūros, ežerai, upės, versmės ir šaltiniai yra jo valdžioje, todėl elfai sako, kad Ulmo dvasia teka visomis pasaulio gyslomis. Šitaip jį netgi gelmėse pasiekia žinios apie visas Ardos reikmes ir skausmus, kurių kitaip Manvė nesišgirstų.
Aulė galybės turi nedaug mažiau nei Ulmas. Jo valdžioje – visos medžiagos, iš kurių suausta Arda. Pradžioje jis daug ką tvėrė drauge su Manve bei Ulmu, o visų žemynų suformavimas buvo jo užduotis. Aulė – kalvis ir visų amatų meistras, jam patinka tiek maži įgūdžių reikalaujantys darbeliai, tiek didieji senovės tvėrimai. Tai Aulės tie žemės gelmėse glūdintys brangakmeniai ir auksas, rankoje ne mažiau gražus nei kalnų sienose ar jūros duburiuose. Noldos mokėsi daugiausiai iš jo ir su juo draugavo. Melkoras Aulei pavydėjo, nes šis buvo į jį panašiausias mintimis ir sugebėjimais, tad ilgai tarp judviejų nerimo varžytinės, per kurias Melkoras gadino ar griovė Aulės kūrinius, o Aulė vargo taisydamas jo sukeltą netvarką ir griuvėsius. Taip pat abu troško tverti savus tvarinius, naujus, kitų dar nesugalvotus, ir abu mėgo savo gebėjimų gyrimus. Tačiau Aulė liko ištikimas Eru ir jojo valiai perdavė visa, ką kūrė; jis ne pavydėjo kitiems jų darbų, o klausė patarimų ir pats juos dalijo. O Melkoras švaistė dvasią pavydui ir neapykantai, kol galiausiai beišgalėjo tverti tik kitų minčių pajuoką, ir visus jų kūrinius kaip galėdamas naikino.
Aulės sutuoktinė yra Javana, Vaisių Dalytoja. Ji myli visa, kas auga žemėje, ir visą jų nesuskaičiuojamą įvairovę laiko mintyse: nuo senųjų miškų medžių, tarsi bokštų išrodančių, iki samanų ant akmenų ar mažų paslaptingų sutvėrimų pelėsiuose. Javaną po Vardos iš valų valdovių gerbia labiausiai. Kaip moteris ji atrodo aukšta, įsisupusi žaliuosna rūbuosna, bet kartais įgyja kitų pavidalų. Kai kas matė Javaną stovint po dangaus skliautu tarsi medį, o jos karūna buvo Saulė; nuo šakų ant išdžiūvusios žemės liejosi auksinė rasa, tad dirva žaliavo javais; medžio šaknys glūdėjo Ulmo vandenyse, o lapuose šnarėjo Manvės vėjai. Kementare, Žemės Karaliene, ją eldiškai vadina.
Dar yra broliai feanturai, dvasių vadai, dažniausiai vadinami Mandosu ir Lorijenu, tačiau iš tiesų tai jų buveinių pavadinimai, o tikrieji vardai – Namas ir Irmas.
Namas, vyresnysis, gyvena Mandose, Valinoro vakaruose. Jis sergsti Mirusiųjų Namus ir šaukia nužudytųjų dvasias. Namas nieko nepamiršta ir žino visa, kas bus, išskyrus tai, ką Ilūvataras savo valioj laiko. Namas – valų Lėmėjas, tačiau lemtį ir nuosprendžius skelbia tik paprašytas Manvės. Jo pati – Vairė Audėja, audžianti visus kada Laike nutinkančius dalykus savo tinkluosna, užklojančiuosna amžiams bėgant vis platėjančias Mandoso menes.
Irmas, jaunesnysis, - vizijų bei sapnų valdovas. Valų žemėse jo sodai auga Lorijene – tai gražiausios vietos visame pasaulyje, pilnos dvasių. Švelnioji Estė, žaizdų ir nuovargio gydytoja, - jo žmona. Pilkas jos apdaras, poilsis jai dovanotas. Estė dienomis ne vaikšto, o miega medžių šešėliuose paskendusio ežero Lorelino saloje. Visi, kas gyvena Valinore, iš Irmo ir Estės versmių semiasi atgaivos, o patys valos dažnai atvyksta į Lorijeną atilsio ir Ardos naštos palengvinimo.
Už Estę galingesnė yra feanturų sesuo Nijena, gyvenanti viena. Ji žino, kas yra skausmas, ir gedi kiekvienos Ardai Melkoro padarytos žaizdos. Toks didis buvo Nijenos sielvartas plėtojantis Muzikai, kad josios giesmė virto rauda dar prieš pabaigą, ir gedulas buvo įaustas Pasaulio temosna jam neužgimus. Bet ne savęs Nijena verkia, ir jos besiklausantys išmoksta užuojautos bei išlikimo vilty. Jos rūmas stovi tolimiausiuose vakaruose, ant pasaulio ribos. Retai kada Nijena užsuka į džiugesio pilną Valimaro miestą, mieliau keliauja į Mandoso menes, stūksančias netoliese, o visi Mandose laukiantys jos šaukiasi, nes Nijena įkvepia dvasiai stiprybės ir paverčia sielvartą išmintimi. Jos namų langai žvelgia į išorę, už pasaulio sienų.
Stipriausias ir šaunumą darbais įrodęs Tulkasas dar vadinamas Astaldu – Narsiuoju. Jis Ardon įžengė paskutinis, idant padėtų valoms pirmuosiuose mūšiuose su Melkoru. Jam imtynės ir stiprybės išmėginimai – vienas džiaugsmas. Tulkasas nejodinėja jokiu žirgu, nes nepavargdamas gali bėgte pralenkti bet kokį dvikojį sutvėrimą. Jo plaukai ir barzda auksiniai, oda įdegusi, o ginklai – plaštakos. Tulkasui mažai terūpi tiek praeitis, tiek ateitis, tad patarėjas jis nekoks, užtat draugas ištikimas. Jo žmona yra Nesa, Oromės sesuo, taip pat lanksti ir greitakojė. Nesa myli elnius, ir jie ją seka, kai pas juos atkeliauja, tačiau ji gali elnius pralenkti lėkdama – greita tarsi strėlė yra Nesa, jos plaukuose švilpia vėjas. Šokis – jos aistra, ir šoka ji Valimare, amžinai žaliuojančiose pievose.
Oromė – galingas valdovas, tegu silpnesnis nei Tulkasas, bet pavojingesnis supykęs – juk Tulkasas visad juokiasi, žaidime ar kare, net Melkorui kvatojosi į veidą kautynėse, kai dar elfai nebuvo gimę. Oromei patiko Viduržemė, tad nenoromis ją paliko ir galiausiai persikėlė į Valinorą. Anksčiau jis dažnai grįždavo į rytus: perkopęs kalnus, atsidurdavo su visa svita kalvose ir lygumose. Jis medžioja pabaisas bei puolusius žvėris ir myli žirgus bei skalikus, taip ir medžius, dėl ko dar vadinamas Aldaronu, o sindiškai – Tauronu, Girių Valdovu. Oromės žirgas vardu Naharas, balto plauko saulėje ir švytinčio sidabru naktį. Valaroma – jo puikusis ragas, kurio balsas skrieja tarsi purpure tekanti saulė ar aštrus debesis skrodžiantis žaibas. Tasai garsas kildavo viršum kitų svitos ragų miškuose, Javanos išaugintuose Valinore, - šičia Oromė ruošdavo savo valdinius ir žvėris vyti blogiui tvertus Melkoro padarus. Oromės pati – Vana, Amžinai jauna, Javanos jaunesnioji sesuo. Jai praeinant dygsta gėlės, pažvelgus skleidžiasi žiedai, o paukščiai užgieda jai artėjant.
Tokie tad Valar ir Valier vardai ir trumpas jų būdo aprašas, kaip Amane juos regėjo eldos. Tačiau kad ir žavūs bei didingi buvo jų pavidalai, kuriuose pasirodydavo Ilūvataro vaikams, tatai tebuvo šydas, gaubiantis jų grožį ir galią. Ir jei čia sudėta tik maža eldų išminties dalelė, ji yra niekas, palyginus su tikrąja valų būtimi, išsidriekusia toliau ir amžių amžius seniau nei mes galime įsivaizduoti. Iš jų Devyni buvo galingiausi ir gerbiamiausi, bet vienas buvo išskaičiuotas, tad liko Aštuonetas – Aratos, Ardos Didieji: Manvė ir Varda, Ulmas, Javana ir Aulė, Mandosas, Nijena ir Oromė. Nors Manvė – jų karalius, Eru paskirtas valdyti, didybės jie vienodos, pralenkia kitus valas bei maijas ar bet kokį kitą luomą, Ilūvataro pasiųstą į Eä.
Apie maijas
Su valomis atkeliavo kitų dvasių, taip pat užgimusių anksčiau nei Pasaulis, to paties luomo kaip valos, bet menkesnių. Tai – maijos, valų tauta, tarnai ir pagalbininkai. Elfai nežino, kiek jų yra, ir retas kuris turi vardą Ilūvataro vaikų kalbose, nes Viduržemėje maijos elfams ir žmonėms matomu pavidalu nedažnai pasirodydavo, nebent Amane buvo kiek kitaip.
Valinoro maijų vyresnieji, kurių vardai prisimenami Senųjų Dienų pasakojimuose, buvę Ilmarė, Vardos parankinė, ir Eonvė, Manvės šauklys bei vėliavnešys, kurio apsiėjimo su ginklais niekas Ardoje nepralenkia. Bet Ilūvataro vaikams iš maijų geriausiai pažįstami Osė ir Uinena.
Osė – Ulmo valdinys, prižiūrintis jūras, skalaujančias Viduržemės krantus. Gelmėsna jis nesileidžia, o yra pamėgęs pakrantes bei salas ir pamilęs Manvės vėjus, nes audra – Osės džiaugsmas, ir jis juokias tarp riaumojančių bangų. Jojo pati yra Uinena, Jūrų Ponia, kurios plaukai driekiasi per visus vandenis po dangumi. Ji myli visus sūrių srovių padarus bei ten augančias žoles. Tai jos šaukiasi jūrininkai, nes ji gali nuraminti bangas, sutramdyti laukinį Osės siautulį. Nūmenorėnai ilgai gyveno jos sergstimi ir gerbė ją ne mažiau nei valas.
Melkoras nekentė Jūros, nes negalėjo jos numaldyti. Sakoma, kad, tveriant Ardą, jis iš kailio nėrėsi, siekdamas palenkti sau Osę, žadėjo jam už tarnystę visą Ulmo karaliją ir galią. Štai kodėl seniai seniai jūros vandenys sukilo ir užliejo sausumą, tačiau Uinena, išmelsta Aulės, nuramino Osę ir atvedė Ulmui. Osei buvo atleista, jis grįžo prie senojo valdovo ir tebėra ištikimas ligi šiolei – bent iš dalies, nes žiaurumo troškimas jo nepaliko, ir kartais jis siautėja savarankiškai, be Ulmo, savo valdovo, įsako. Dėl to prie jūros gyvenantys ar laivais plaukiojantys gal ir myli Osę, bet juo nepasitiki.
Melijana – tai vardas maijos, tarnavusios Vanai ir Estei. Prieš atkeliaudama Viduržemėn, ji ilgai gyveno Lorijene, kur prižiūrėjo Irmo soduose vešinčius medžius. Lakštingalos čiulbėjo, kur tik ji beeidavo.
Išmintingiausias maija buvo Olorinas. Jis taip pat gyveno Lorijene, bet dažnai užsukdavo į Nijenos namus, kur iš jos išmoko gailesčio bei kantrybės.
Apie Melijaną daug pasakojama ,,Quenta Silmarillion“, bet apie Oloriną tie pasakojimai neužsimena, nes, nors jis elfus mylėjo, tarpu jų vaikščiojo nematomas ar tokio kaip jie patys pavidalo, tad jie nežinojo, iš kur atkyla tos gražios vizijos ar išmintingi raginimai, kuriuos jų širdysna Olorinas įpūsdavo. Vėlesniais laikais jis buvo visų Ilūvataro vaikų bičiulis ir gailėdavosi jiems sielvartaujant; tie, kurie jo klausydavo, pamesdavo neviltį, atsikratydavo tamsių klejonių.
Apie priešus
Iš visų vardų paskutinis minimas Melkoro, Ateinančio Didybėje. Tik šį vardą jis suteršė, ir noldos, iš elfų nuo jo blogio labiausiai nukentėję, jo nedrįsta tarti – vadina Morgotu, Tamsiuoju Pasaulio Priešu. Ilūvataras jam davė didžią galią, tad buvo jis su Manve lygus. Ir kitų valų galios bei išminties dalelę Morgotas turėjo, bet naudojo blogiems tikslams ir švaistė savo stiprybę smurtui bei tironijai. Nes Ardos ir viso, kas joje yra, jis geidė, troško Manvei duoto karaliavimo ir savo broluvos valdų.
Nuo didybės puolė jis per puikumą į panieką visam kam, išskyrus sau pačiam – niekingai ir apgailėtinai dvasiai. Jis supratimą pavertė gudrumu, pajungdamas savo valiai visa, kuo tik galėjo pasinaudoti, kol virto melagiu be gėdos. Pradžia buvo šviesos troškimas, bet, negalėdamas jos sau vienam išlaikyti, jis per ugnį ir įniršį puolė į milžiniškas liepsnas, žemyn į Tamsą. Tai tamsą Morgotas daugiausiai naudojo, skleisdamas blogį Ardoje, pripildė ją baimės visiems gyviems padarams.
Tačiau toks galingas buvo jojo įžengimas, kad per pamirštus šimtmečius jis varžėsi su Manve ir kitais valomis, ilgai laikė pajungęs didžiumą Žemės teritorijų. Tik jis nebuvo vienas: daug maijų, jo didybės metais galios patrauktų, iki pat puolimo tamson liko Morgotui ištikimi, o kitus jis vėliau paviliojo melais ir išdavikiškomis dovanomis. Iš šių dvasių itin kraupūs buvo Valaraukos, ugnies botagai, Viduržemėje vadinti balrogais, siaubo demonais.
Iš Morgoto tarnų, turinčių vardus, galingiausia buvo dvasia, kurią eldos vadino Sauronu arba Gortauru Žiauriuoju. Iš pradžių jis buvo vienas Aulės maijų, tad gerai išmanė jų amatus. Visuose Melkoro Morgoto žygiuose Ardoje, jo skaitlinguose darbuose bei gudriose apgaulėse Sauronas dalyvavo ir tik todėl buvo ne toks blogas kaip jo ponas, kad ilgai tarnavo ne sau, o kitam. Tačiau gerokai vėliau jis pakilo tarsi Morgoto šešėlis, jo neapykantos šmėkla ir paskui jį iškeliavo tuo pačiu pragaištingu keliu – žemyn į Tuštumą.
ČIA VALAQUENTA BAIGIASI
Sulietuvintų žodžių žodynėlis (pasirodymo tvarka; žvaigždutė reiškia, kad tokia forma knygoje nevartojama, bet galima):
Valinoras – Valinor
Oromė – Oromë
Mandosas – Mandos
Lorijenas – Lórien
Tulkasas – Tulkas
Varda – Varda
Javana – Yavanna
Nijena – Nienna
Estė – Estë
Vairė – Vairë
Vana – Vána
Nesa – Nessa
Sūlimas – Súlimo
Oijolosė – Oiolossë
Tanikvetilis – Taniquetil
Elbereta – Elbereth
*Ulumūras, Ulmūrai – *Ulumúr, Ulumúri
Nolda, noldos – Noldo, Noldor
Kementarė – Kementári
*Feanturas, feanturai – *Fëantur, Fëanturi
Namas – Námo
Irmas – Irmo
Lorijenas – Lórien
Lorelinas – Lórellin
Valimaras – Valimar
Astaldas – Astaldo
Aldaronas – Aldaron
Tauronas – Tauron
Naharas – Nahar
Valaroma – Valaróma
Amanas – Aman
*Arata, aratos – *Arata, Aratar
Maia, maijos – Maia, Maiar
Ilmarė – Ilmarë
Eonvė – Eönwë
Osė – Ossë
Uinena – Uinen
Nūmenorėnas, nūmenorėnai – númenorean, númenoreans
Melijana – Melian
Olorinas – Olórin
Morgotas – Morgoth
*Valarauka, valaraukos – *Valarauka, Valaraukar
Balrogas, balrogai – Balrog, Balrogs / *Belroeg
Sauronas – Sauron
Gortauras – Gorthaur
Beje, jeigu kas nors ketina atidžiau perskaityti ir veltis į tolesnes vertimo diskusijas, patariu parašyti man AŽ, aš atsiųsiu tvarkingą Wordinį variantą, nes šitą sunkiau skaityti.Valaquenta
Pasakojimas apie valas ir maijas pagal eldų išmintį
Pradžių pradžioje iš savo minties Eru, Vienatinis, elfiškai vadinamas Ilūvataru, sutvėrė ainas, ir jie jam kūrė didžią Muziką. Su ja užgimė Pasaulis, nes Ilūvataras ainų giesmę padarė matomą, taip kad jie regėjo tarsi šviesą tamsoje. Daug ainų karštai pamilo Pasaulio grožį ir istoriją, kuri kaip vizija jųjų akyse prasidėjo ir vystėsi. Todėl Ilūvataras davė jų vizijai būtį ir įkurdino Tuštumoje, nusiuntęs Pasaulio širdin liepsnoti Slaptąją Ugnį, ir pavadino tą Pasaulį Eä.
Tuomet norintys ainos pakilo ir įžengė į jį Laiko pradžioje: tatai buvo jų darbas – pradėti ir darbais sutverti matytąją viziją. Ilgai jie triūsė Eä platybėse, per didelėse elfams ar žmonėms suvokti, kol skirtu laiku atsirado Arda, Žemės Karalija. Tada ainos įsisiautė Žemės rūbuosna, nusileido į ją ir ten gyveno.
Apie valas
Iš tųjų dvasių didžiąsias elfai vadina valomis, Pasaulio Galybėmis, o žmonės dar ir dievais. Valų valdovų, Valar, yra septynetas, kaip ir valdovių – Valier. Šitokie buvo jų vardai Valinoro elfų kalba, nors Viduržemės elfai juos vadina kitaip, o žmonės turi begales savų šaukinių. Valdovų vardai, tinkamiausia tvarka išdėstyti: Manvė, Ulmas, Aulė, Oromė, Mandosas, Lorijenas ir Tulkasas; o Valdovių: Varda, Javana, Nijena, Estė, Vairė, Vana bei Nesa. Melkoras vala nebelaikomas, o jo vardo Žemėje niekas netaria.
Manvė ir Melkoras Ilūvataro mintyse buvo broliai. Iš Pasaulin įžengusiųjų pradžioje galingiausias buvo Melkoras, bet Manvė Ilūvatarui mieliausias ir geriausiai supranta jo tikslus. Laikui išvešėjus, jį paskyrė pirmuoju iš Karalių: Ardos ir visa ko, kas ten yra, valdovu. Ardoje jis labiausiai myli vėjus ir debesis, taip pat visą oro sluoksnyną, nuo aukščiausių iki žemiausių kampelių, nuo tolimiausių Ardos Šydo kraštų lig vėjelių, siūruojančių žolę. Jį vadina Sūlimu, Ardos Kvapo valdovu. Myli jis greitus stipriasparnius paukščius, o jie jo klauso.
Su Manve gyvena Varda, Žvaigždžių Ponia, pažįstanti visus Eä užkaborius. Vardos grožio nei žmonių, nei elfų žodžiais neįmanoma apsakyti, nes josios veide tebegyva Ilūvataro šviesa. Šviesa – Vardos džiaugsmas ir stiprybė. Iš Eä gelmių atžengė ji padėti Manvei, nes Melkorą dar prieš Muziką pažino ir nemėgo, o jis nekentė jos ir bijojo daug labiau negu bet kurio kito Eru tvarinio. Manvė ir Varda retai kada išsiskiria ir gyvena Valinore. Jų rūmai dunkso amžinuose sniegynuose, Oijolosėje, Tanikvetilio, aukščiausio Žemės kalno, viršūnėje. Atsisėdęs savo sostan Manvė žvelgia tolyn ir, jei Varda šalimais, regi toliau nei bet kurios kitos akys per miglas, pro tamsą, virš jūros platybių. O Varda, būdama su Manve, girdi geriau nei bet kurios kitos ausys: šauksmus nuo rytų lig vakarų, kalvose ir slėniuose, ataidinčius iš tamsių Melkoro užkaborių. Iš visų šiame pasaulyje gyvenančių Didžiųjų Vardą elfai labiausiai myli bei garbina. Elbereta ją vadina ir šaukiasi jos iš Viduržemės šešėlių, gieda šį vardą žiebiantis žvaigždėms.
Ulmas – vandenų valdovas. Jis yra vienas ir niekur ilgai negyvena – klajoja laisvas po visus gilius vandenis žemėje ar po ja. Pagal galybę Ulmas nusileidžia tik Manvei, ir prieš sukuriant Valinorą jiedu buvo artimiausi draugai, bet po to jis retai teatsilankydavo valų pasitarimuose, nebent buvo svarstomi svarbūs dalykai – visa Arda buvo Ulmo mintyse ir jam nereikia poilsio vietų. Be to, Ulmas nemėgsta rodytis sausumoje ir retai įsivelka į kūną, kaip daro kiti valos. Eru Vaikus, pamačiusius Ulmą, apimdavo didelė baimė, nes Jūros Karaliaus išnirimas buvo grėsmingas: išrodė jis tarsi auganti banga, besiritanti sausumon, su tamsiu putotu šalmu ir šarviniais apdarais, žvilgančiais nuo sidabro ligi žalių atspalvių. Manvės trimitai skardūs, o Ulmo balsas gilus tarsi vandenyno gelmės, kurias jis vienas tėra matęs.
Tačiau Ulmas myli tiek elfus, tiek žmones ir niekad nėra jų palikęs, netgi valoms ant jų įniršus. Kartais jis nemačiom atplaukia prie Viduržemės krantų arba įeina gilyn į sausumą per jūros įlankas ir ten pučia savo puikiuosius ragus Ulumūrus, iš baltų kriauklių padarytus, o tie, kurie muziką išgirsta, amžinai ją girdi širdyse, ir jūros ilgesys niekada jų nebepalieka. Bet daugiausiai Ulmas Viduržemės gyventojams kalba balsais, tik kaip vandens muzika supantamais. Nesgi visos jūros, ežerai, upės, versmės ir šaltiniai yra jo valdžioje, todėl elfai sako, kad Ulmo dvasia teka visomis pasaulio gyslomis. Šitaip jį netgi gelmėse pasiekia žinios apie visas Ardos reikmes ir skausmus, kurių kitaip Manvė nesišgirstų.
Aulė galybės turi nedaug mažiau nei Ulmas. Jo valdžioje – visos medžiagos, iš kurių suausta Arda. Pradžioje jis daug ką tvėrė drauge su Manve bei Ulmu, o visų žemynų suformavimas buvo jo užduotis. Aulė – kalvis ir visų amatų meistras, jam patinka tiek maži įgūdžių reikalaujantys darbeliai, tiek didieji senovės tvėrimai. Tai Aulės tie žemės gelmėse glūdintys brangakmeniai ir auksas, rankoje ne mažiau gražus nei kalnų sienose ar jūros duburiuose. Noldos mokėsi daugiausiai iš jo ir su juo draugavo. Melkoras Aulei pavydėjo, nes šis buvo į jį panašiausias mintimis ir sugebėjimais, tad ilgai tarp judviejų nerimo varžytinės, per kurias Melkoras gadino ar griovė Aulės kūrinius, o Aulė vargo taisydamas jo sukeltą netvarką ir griuvėsius. Taip pat abu troško tverti savus tvarinius, naujus, kitų dar nesugalvotus, ir abu mėgo savo gebėjimų gyrimus. Tačiau Aulė liko ištikimas Eru ir jojo valiai perdavė visa, ką kūrė; jis ne pavydėjo kitiems jų darbų, o klausė patarimų ir pats juos dalijo. O Melkoras švaistė dvasią pavydui ir neapykantai, kol galiausiai beišgalėjo tverti tik kitų minčių pajuoką, ir visus jų kūrinius kaip galėdamas naikino.
Aulės sutuoktinė yra Javana, Vaisių Dalytoja. Ji myli visa, kas auga žemėje, ir visą jų nesuskaičiuojamą įvairovę laiko mintyse: nuo senųjų miškų medžių, tarsi bokštų išrodančių, iki samanų ant akmenų ar mažų paslaptingų sutvėrimų pelėsiuose. Javaną po Vardos iš valų valdovių gerbia labiausiai. Kaip moteris ji atrodo aukšta, įsisupusi žaliuosna rūbuosna, bet kartais įgyja kitų pavidalų. Kai kas matė Javaną stovint po dangaus skliautu tarsi medį, o jos karūna buvo Saulė; nuo šakų ant išdžiūvusios žemės liejosi auksinė rasa, tad dirva žaliavo javais; medžio šaknys glūdėjo Ulmo vandenyse, o lapuose šnarėjo Manvės vėjai. Kementare, Žemės Karaliene, ją eldiškai vadina.
Dar yra broliai feanturai, dvasių vadai, dažniausiai vadinami Mandosu ir Lorijenu, tačiau iš tiesų tai jų buveinių pavadinimai, o tikrieji vardai – Namas ir Irmas.
Namas, vyresnysis, gyvena Mandose, Valinoro vakaruose. Jis sergsti Mirusiųjų Namus ir šaukia nužudytųjų dvasias. Namas nieko nepamiršta ir žino visa, kas bus, išskyrus tai, ką Ilūvataras savo valioj laiko. Namas – valų Lėmėjas, tačiau lemtį ir nuosprendžius skelbia tik paprašytas Manvės. Jo pati – Vairė Audėja, audžianti visus kada Laike nutinkančius dalykus savo tinkluosna, užklojančiuosna amžiams bėgant vis platėjančias Mandoso menes.
Irmas, jaunesnysis, - vizijų bei sapnų valdovas. Valų žemėse jo sodai auga Lorijene – tai gražiausios vietos visame pasaulyje, pilnos dvasių. Švelnioji Estė, žaizdų ir nuovargio gydytoja, - jo žmona. Pilkas jos apdaras, poilsis jai dovanotas. Estė dienomis ne vaikšto, o miega medžių šešėliuose paskendusio ežero Lorelino saloje. Visi, kas gyvena Valinore, iš Irmo ir Estės versmių semiasi atgaivos, o patys valos dažnai atvyksta į Lorijeną atilsio ir Ardos naštos palengvinimo.
Už Estę galingesnė yra feanturų sesuo Nijena, gyvenanti viena. Ji žino, kas yra skausmas, ir gedi kiekvienos Ardai Melkoro padarytos žaizdos. Toks didis buvo Nijenos sielvartas plėtojantis Muzikai, kad josios giesmė virto rauda dar prieš pabaigą, ir gedulas buvo įaustas Pasaulio temosna jam neužgimus. Bet ne savęs Nijena verkia, ir jos besiklausantys išmoksta užuojautos bei išlikimo vilty. Jos rūmas stovi tolimiausiuose vakaruose, ant pasaulio ribos. Retai kada Nijena užsuka į džiugesio pilną Valimaro miestą, mieliau keliauja į Mandoso menes, stūksančias netoliese, o visi Mandose laukiantys jos šaukiasi, nes Nijena įkvepia dvasiai stiprybės ir paverčia sielvartą išmintimi. Jos namų langai žvelgia į išorę, už pasaulio sienų.
Stipriausias ir šaunumą darbais įrodęs Tulkasas dar vadinamas Astaldu – Narsiuoju. Jis Ardon įžengė paskutinis, idant padėtų valoms pirmuosiuose mūšiuose su Melkoru. Jam imtynės ir stiprybės išmėginimai – vienas džiaugsmas. Tulkasas nejodinėja jokiu žirgu, nes nepavargdamas gali bėgte pralenkti bet kokį dvikojį sutvėrimą. Jo plaukai ir barzda auksiniai, oda įdegusi, o ginklai – plaštakos. Tulkasui mažai terūpi tiek praeitis, tiek ateitis, tad patarėjas jis nekoks, užtat draugas ištikimas. Jo žmona yra Nesa, Oromės sesuo, taip pat lanksti ir greitakojė. Nesa myli elnius, ir jie ją seka, kai pas juos atkeliauja, tačiau ji gali elnius pralenkti lėkdama – greita tarsi strėlė yra Nesa, jos plaukuose švilpia vėjas. Šokis – jos aistra, ir šoka ji Valimare, amžinai žaliuojančiose pievose.
Oromė – galingas valdovas, tegu silpnesnis nei Tulkasas, bet pavojingesnis supykęs – juk Tulkasas visad juokiasi, žaidime ar kare, net Melkorui kvatojosi į veidą kautynėse, kai dar elfai nebuvo gimę. Oromei patiko Viduržemė, tad nenoromis ją paliko ir galiausiai persikėlė į Valinorą. Anksčiau jis dažnai grįždavo į rytus: perkopęs kalnus, atsidurdavo su visa svita kalvose ir lygumose. Jis medžioja pabaisas bei puolusius žvėris ir myli žirgus bei skalikus, taip ir medžius, dėl ko dar vadinamas Aldaronu, o sindiškai – Tauronu, Girių Valdovu. Oromės žirgas vardu Naharas, balto plauko saulėje ir švytinčio sidabru naktį. Valaroma – jo puikusis ragas, kurio balsas skrieja tarsi purpure tekanti saulė ar aštrus debesis skrodžiantis žaibas. Tasai garsas kildavo viršum kitų svitos ragų miškuose, Javanos išaugintuose Valinore, - šičia Oromė ruošdavo savo valdinius ir žvėris vyti blogiui tvertus Melkoro padarus. Oromės pati – Vana, Amžinai jauna, Javanos jaunesnioji sesuo. Jai praeinant dygsta gėlės, pažvelgus skleidžiasi žiedai, o paukščiai užgieda jai artėjant.
Tokie tad Valar ir Valier vardai ir trumpas jų būdo aprašas, kaip Amane juos regėjo eldos. Tačiau kad ir žavūs bei didingi buvo jų pavidalai, kuriuose pasirodydavo Ilūvataro vaikams, tatai tebuvo šydas, gaubiantis jų grožį ir galią. Ir jei čia sudėta tik maža eldų išminties dalelė, ji yra niekas, palyginus su tikrąja valų būtimi, išsidriekusia toliau ir amžių amžius seniau nei mes galime įsivaizduoti. Iš jų Devyni buvo galingiausi ir gerbiamiausi, bet vienas buvo išskaičiuotas, tad liko Aštuonetas – Aratos, Ardos Didieji: Manvė ir Varda, Ulmas, Javana ir Aulė, Mandosas, Nijena ir Oromė. Nors Manvė – jų karalius, Eru paskirtas valdyti, didybės jie vienodos, pralenkia kitus valas bei maijas ar bet kokį kitą luomą, Ilūvataro pasiųstą į Eä.
Apie maijas
Su valomis atkeliavo kitų dvasių, taip pat užgimusių anksčiau nei Pasaulis, to paties luomo kaip valos, bet menkesnių. Tai – maijos, valų tauta, tarnai ir pagalbininkai. Elfai nežino, kiek jų yra, ir retas kuris turi vardą Ilūvataro vaikų kalbose, nes Viduržemėje maijos elfams ir žmonėms matomu pavidalu nedažnai pasirodydavo, nebent Amane buvo kiek kitaip.
Valinoro maijų vyresnieji, kurių vardai prisimenami Senųjų Dienų pasakojimuose, buvę Ilmarė, Vardos parankinė, ir Eonvė, Manvės šauklys bei vėliavnešys, kurio apsiėjimo su ginklais niekas Ardoje nepralenkia. Bet Ilūvataro vaikams iš maijų geriausiai pažįstami Osė ir Uinena.
Osė – Ulmo valdinys, prižiūrintis jūras, skalaujančias Viduržemės krantus. Gelmėsna jis nesileidžia, o yra pamėgęs pakrantes bei salas ir pamilęs Manvės vėjus, nes audra – Osės džiaugsmas, ir jis juokias tarp riaumojančių bangų. Jojo pati yra Uinena, Jūrų Ponia, kurios plaukai driekiasi per visus vandenis po dangumi. Ji myli visus sūrių srovių padarus bei ten augančias žoles. Tai jos šaukiasi jūrininkai, nes ji gali nuraminti bangas, sutramdyti laukinį Osės siautulį. Nūmenorėnai ilgai gyveno jos sergstimi ir gerbė ją ne mažiau nei valas.
Melkoras nekentė Jūros, nes negalėjo jos numaldyti. Sakoma, kad, tveriant Ardą, jis iš kailio nėrėsi, siekdamas palenkti sau Osę, žadėjo jam už tarnystę visą Ulmo karaliją ir galią. Štai kodėl seniai seniai jūros vandenys sukilo ir užliejo sausumą, tačiau Uinena, išmelsta Aulės, nuramino Osę ir atvedė Ulmui. Osei buvo atleista, jis grįžo prie senojo valdovo ir tebėra ištikimas ligi šiolei – bent iš dalies, nes žiaurumo troškimas jo nepaliko, ir kartais jis siautėja savarankiškai, be Ulmo, savo valdovo, įsako. Dėl to prie jūros gyvenantys ar laivais plaukiojantys gal ir myli Osę, bet juo nepasitiki.
Melijana – tai vardas maijos, tarnavusios Vanai ir Estei. Prieš atkeliaudama Viduržemėn, ji ilgai gyveno Lorijene, kur prižiūrėjo Irmo soduose vešinčius medžius. Lakštingalos čiulbėjo, kur tik ji beeidavo.
Išmintingiausias maija buvo Olorinas. Jis taip pat gyveno Lorijene, bet dažnai užsukdavo į Nijenos namus, kur iš jos išmoko gailesčio bei kantrybės.
Apie Melijaną daug pasakojama ,,Quenta Silmarillion“, bet apie Oloriną tie pasakojimai neužsimena, nes, nors jis elfus mylėjo, tarpu jų vaikščiojo nematomas ar tokio kaip jie patys pavidalo, tad jie nežinojo, iš kur atkyla tos gražios vizijos ar išmintingi raginimai, kuriuos jų širdysna Olorinas įpūsdavo. Vėlesniais laikais jis buvo visų Ilūvataro vaikų bičiulis ir gailėdavosi jiems sielvartaujant; tie, kurie jo klausydavo, pamesdavo neviltį, atsikratydavo tamsių klejonių.
Apie priešus
Iš visų vardų paskutinis minimas Melkoro, Ateinančio Didybėje. Tik šį vardą jis suteršė, ir noldos, iš elfų nuo jo blogio labiausiai nukentėję, jo nedrįsta tarti – vadina Morgotu, Tamsiuoju Pasaulio Priešu. Ilūvataras jam davė didžią galią, tad buvo jis su Manve lygus. Ir kitų valų galios bei išminties dalelę Morgotas turėjo, bet naudojo blogiems tikslams ir švaistė savo stiprybę smurtui bei tironijai. Nes Ardos ir viso, kas joje yra, jis geidė, troško Manvei duoto karaliavimo ir savo broluvos valdų.
Nuo didybės puolė jis per puikumą į panieką visam kam, išskyrus sau pačiam – niekingai ir apgailėtinai dvasiai. Jis supratimą pavertė gudrumu, pajungdamas savo valiai visa, kuo tik galėjo pasinaudoti, kol virto melagiu be gėdos. Pradžia buvo šviesos troškimas, bet, negalėdamas jos sau vienam išlaikyti, jis per ugnį ir įniršį puolė į milžiniškas liepsnas, žemyn į Tamsą. Tai tamsą Morgotas daugiausiai naudojo, skleisdamas blogį Ardoje, pripildė ją baimės visiems gyviems padarams.
Tačiau toks galingas buvo jojo įžengimas, kad per pamirštus šimtmečius jis varžėsi su Manve ir kitais valomis, ilgai laikė pajungęs didžiumą Žemės teritorijų. Tik jis nebuvo vienas: daug maijų, jo didybės metais galios patrauktų, iki pat puolimo tamson liko Morgotui ištikimi, o kitus jis vėliau paviliojo melais ir išdavikiškomis dovanomis. Iš šių dvasių itin kraupūs buvo Valaraukos, ugnies botagai, Viduržemėje vadinti balrogais, siaubo demonais.
Iš Morgoto tarnų, turinčių vardus, galingiausia buvo dvasia, kurią eldos vadino Sauronu arba Gortauru Žiauriuoju. Iš pradžių jis buvo vienas Aulės maijų, tad gerai išmanė jų amatus. Visuose Melkoro Morgoto žygiuose Ardoje, jo skaitlinguose darbuose bei gudriose apgaulėse Sauronas dalyvavo ir tik todėl buvo ne toks blogas kaip jo ponas, kad ilgai tarnavo ne sau, o kitam. Tačiau gerokai vėliau jis pakilo tarsi Morgoto šešėlis, jo neapykantos šmėkla ir paskui jį iškeliavo tuo pačiu pragaištingu keliu – žemyn į Tuštumą.
ČIA VALAQUENTA BAIGIASI
Sulietuvintų žodžių žodynėlis (pasirodymo tvarka; žvaigždutė reiškia, kad tokia forma knygoje nevartojama, bet galima):
Valinoras – Valinor
Oromė – Oromë
Mandosas – Mandos
Lorijenas – Lórien
Tulkasas – Tulkas
Varda – Varda
Javana – Yavanna
Nijena – Nienna
Estė – Estë
Vairė – Vairë
Vana – Vána
Nesa – Nessa
Sūlimas – Súlimo
Oijolosė – Oiolossë
Tanikvetilis – Taniquetil
Elbereta – Elbereth
*Ulumūras, Ulmūrai – *Ulumúr, Ulumúri
Nolda, noldos – Noldo, Noldor
Kementarė – Kementári
*Feanturas, feanturai – *Fëantur, Fëanturi
Namas – Námo
Irmas – Irmo
Lorijenas – Lórien
Lorelinas – Lórellin
Valimaras – Valimar
Astaldas – Astaldo
Aldaronas – Aldaron
Tauronas – Tauron
Naharas – Nahar
Valaroma – Valaróma
Amanas – Aman
*Arata, aratos – *Arata, Aratar
Maia, maijos – Maia, Maiar
Ilmarė – Ilmarë
Eonvė – Eönwë
Osė – Ossë
Uinena – Uinen
Nūmenorėnas, nūmenorėnai – númenorean, númenoreans
Melijana – Melian
Olorinas – Olórin
Morgotas – Morgoth
*Valarauka, valaraukos – *Valarauka, Valaraukar
Balrogas, balrogai – Balrog, Balrogs / *Belroeg
Sauronas – Sauron
Gortauras – Gorthaur
Arba tiesiog vaizdelis: sniegynai, o virš jų stūkso rūmai. Atrodo, kad jų sienos tarsi išauga iš amžinojo ledo... (žr. JRRT pieštą Silo viršelį prie apžvalgos mūsų svetainėje) 
(O pamatai - tikrai ne sniege... 
).
Giminės - dar baisiau nei broliai.
)
bet vis gi tiksliau "pajungti", o ne "pajungdamas".