Lavena (viena iš mano sukurtų nesąmonių...)

tikiuosi, kad neatsiras per daug burbančių, kad ir aš dedu čia savo kūrybą... jei kas nepatinka, iš karto ir sakykite...

čia tik yra visai kitaip, nei Perumovo pratęsime ir dauguma galite nepakęsti to, kaip čia susiklostys viskas po Žiedo įvykių... na, bet ką čia taukšti niekus, parašysiu, o tada jau žinokitės, ar mane peikti, ar ant rankų nešioti, ar, kaip dažniausiai ir būna, tiesiog ignoruoti...


Pasaulis greitai keičiasi. Kai pagalvoji, tepraėjo vos 500 metų nuo Tamsos Lordo Saurono mirties. O permainas jau pajuto ir elfai, ir nykštukai, ir entai, ir troliai, orkai bei kitos būtybės. Tik žmonės, rodos jau nieko nebeprisiminė apie Didžiąsias Viduržemio permainas. Rodės, kad užbaigsi kovą su Sauronu ir Viduržemyje įsiviešpataus taika. Gendalfas, prieš išvykdamas, įspėjo, kad tokių Tamsos Lordų dar pasitaikys. Tačiau jis apsiriko. Viskas pasisuko kita linkme. Dauguma elfų išplaukė, pasilikusieji prašė pagarbos. Bet jie jos nesulaukė. Žmonės ir nykštukai bendromis pajėgomis suvarė elfus į miškus. Aišku, tai kainavo gyvybių. Tačiau tiek žmonėms ir nykštukams, tiek ir patiems elfams. Nuo tų įvykių, elfai nebekiša nosies iš miškų tankumynių, kur pasislėpė per karą. Sutriuškinus elfus, žmonės atsisuko prieš sąjungininkus nykštukus. Žmonės vėl triumfavo. Dauguma nykštukų žuvo, kiti pasislėpė olose ir užsibarikadavo. Entai, išsigandę karo, pabėgo kartu su troliais ir orkais į pietryčius. Viduržemyje įsiviešpatavo žmonės...

Čia ir prasideda mano istorija...


Lavena

Bežvaigždės nakties skraistė užklojo dangų. Viena po kitos šviesos languose geso. Įsiviešpatavo tyla. Miestelis, rodos, virto kapinėmis. Tai buvo tokia pati naktis kaip ir kiekviena. Bet ar tikrai? Dangus nebuvo bežvaigždis. Viena žvaigždė švietė labai stipriai. Ji siuntė sidabrinius spindulius į žemę. Tai buvo Elfų Žvaigždė, Vilties Žvaigždė, didingoji Žvaigždė Vakarė. Ji turi ilgą istoriją. Jei aš norėčiau papasakoti visą jos istoriją, aš galėčiau parašyti ištisą knygą. Tačiau aš tenoriu, kad jūs žinotumėt, kad dabar ją vadina Elfų Žvaigžde, nors anksčiau niekas nebuvo jos įvardijęs kitaip, nei Žvaigždė Vakarė. Elfų princesė, kurios antrasis vardas ir buvo Žvaigždė Vakarė, gimė tą pačią dieną, kai ši žvaigždė sužibo. Taip pat norėčiau paminėti, kad stipriausiai ji švietė dvigubos A laikais. Kai princesė mirė, žvaigždė taip pat nustojo šviesti. Žmonės nusprendė, kad žvaigždė mirė kartu. Bet dabar, po kokių 400 metų nuo princesės mirties, ši žvaigždė vėlei sužibo. Ir ne dėl to, kad gimė vaikas, galįs pakeist pasaulį.
Bet dabar mes turim sugrįžti prie šios nakties. Tai buvo Balandžio vidurys, taigi diena buvo gana šilta. Kiekvieną naktį šis miestelis tarsi miršta – nutyla ir tyli iki aušros. Bet ši naktis buvo ypatinga. Ši naktis buvo pradžia...

Septyniolikmetės šešėlis išlipo pro vieną iš tų mažų namukų langą. Ji užlipo ant dėžės ir tada nušoko ant žemės. Mergina pasuko keliu, vedančiu į miestelio centrą. Prieš nameliui visai išnykstant iš jos akiračio, ji atsigręžė atgal ir tarė:
- Likit sveiki, namai, kurie nebuvote mano namai, likit sveiki, mama ir tėti, kurie nebuvote mano tėvai...
Ji užbaigė savo žodžius giliu atodūsiu. Mergina ėjo tuščiomis gatvėmis, giliai susimąsčiusi. Ji kirto centrą, iš arklidžių išsivedė baltą žirgą. Apvyniojo šio ristūno kanopas skudurais, kad šių taukšėjimas nepažadintų miestelio gyventojų. Mergina tyliai slinko gatvėmis, vedina žirgu, ant kurio užšoks vos pasiekus girios pakraštį. Ji manė, kad jos planas yra puikus ir kad ji galės lengvai išsliūkinti iš miestelio, taip ir nepastebėta. Tačiau ji klydo.

Nemanau, kad kas nors turėtų burbėti. Krauk kūrybą į sveikatą O čia jau viskas? Na, čia pirma dalis ar viskas? Nesupratau Visai įdomu, aš tiesiog nemėgstu fanfiction'ų. Ir tęsinių

ai, chia nera didelio skirtumo, kaip pavadinsi - tesiniu, ar nauja istorija. tereikia pradzhia ishmest - ir perkelk veiksma i bet kokia vieta. visvien vietovardzhiu nerashau, o, jei ir rashau, tai ishgalvoju...
ir chia yra pirma dalis, nes, jei butu viskas, tai butu ne mano rashyta. nemoku trumpai visko uzhbaigti. ir lietuviu kalbos mokytojai visuomet atneshu kilometrini rashini...

- Kur eini?- paklausė keistai atrodantis žmogus.
- Emm...- numykė mergina. Ji nė nemanė, kad kas nors šią naktį nemiegos.
- Tiesiog užsinorėjau pasivaikščioti.
- Naktį? Kai visi miega?- šyptelėjo šis.- Naktį čia knibžda įvairiausių padarų. Kartais ir nykštukai iš požemių trumpam išlenda, net elfai karts nuo karto pasirodo...
- Ką gi, elfų aš nebijau.
- Na ir drąsi tu,- pašaipiai tarė.
- O tu ko čia bastaisi? Pats nieko nebijai?
- Tai – mano pareiga.
- Tavo pareiga,- ironiškai tarė mergina.- Kur tavo išskirtiniai bruožai, kad tu esi karys?
- Kas sakė, kad aš esu karys?
- O kas dar gali ką nors saugoti?
- Kiekvienas gali saugoti savo karalienę.
Mergina krūptelėjo. Tuo tarpu nepažįstamasis kiek atsmaukė gobtuvą, iki šiol dengusį jo galvą. Pasirodė jaunatviški veido bruožai, tačiau akys buvo senos. Taip pat pasirodė ausis, kiek susmailėjusiu krašteliu.
- Tu esi elfas?
- Taip. Žinok, ilgai man teko tave saugoti... kol pagaliau viską supratai.
- O iš kur tu viską žinai?
- Atsimeni, kai vieną naktį tu negalėjai užmigti? Stovėjai prie lango ir neregėmis akimis žiūrėjai į tolį.
Bėglė linktelėjo galvą.
- Tą naktį mes, elfai, tave pastebėjom. Ir viską supratom.
- Vadinasi, priimsit mane pas save?- merginos balse suskambo viltis.
Tačiau elfas papurtė galvą.
- Kol tu esi laikoma žmogumi, tu gali netrukdoma nukeliauti į sostinę.
- Ir kas iš to, kad aš ten būsiu?
- Galėsi įkalbėti karalių išleisti elfus.
- Tačiau kaip? Aš teesu paprasta valstietė!
- Pamatysi vėliau. Mes negalime numatyti ateities. Tu vienintelė tokia likai Viduržemyje. Bet tu dar labai jauna ir nieko neišmokai...
Mergina jau žiojosi sakyti, kad ne tokia ji jau ir jauna, be to jau puikiai moka valdyti nemažai ginklų, tačiau prisiminė, kad elfai gyvena kelis tūkstančius metų.
- O kaip aš išmoksiu?
- Nežinau... gyvenimas tave išmokys.
- O tai iš kur jūs žinote, kad aš turiu būtent ten keliauti?
- Tas seniai buvo parašyta mūsų knygoje. Na, o dabar eik. Iki aušros laiko liko nedaug.
Mergina tylėdama apsigręžė, vėl perėjo miestelį ir nujojo grįstu keliu. Elfas ją palydėjo šypsodamasis ta paslaptingąja elfų šypsena.
- Vilties žvaigždė vėl šviečia...

Sudominai. Laukiu tęsinio

sudominau? :shock: nesitikejau... galvojau, kad reikes tema trinti... na, tai tesinys... tik ish karto perspeju: vienoj vietoj bus tokiu sapaloniu, kad geriau praleisk...

Deividas išgėrė dar vieną puodelį kavos. Stovėjimas sargyboje jį nepaprastai migdė. Bet ką padarysi – niekas tavęs taip aukštai neiškels, kaip geras pasirodymas sargybiniu Vakariniame bokšte. Staiga Deivido dėmesį patraukė sušlamėję lapai. „Nejaugi tie elfai grįžta?“- pagalvojo jis.- „Jau kuris laikas jie nesiruošia čia pasirodyti. Bijo mūsų. Jų per mažai liko.“ Sargybinis šyptelėjo. Jis pats, puikiai išmokęs visko, ko tik reikėjo pilies sargybiniui, taip pat buvo įtikintas, kad elfai žmonėms tenori blogo. Tačiau iš po lapų šešėlių išlindo raitelės siluetas. Šviesus žirgas jam iš karto priminė elfus, tačiau šią merginą jis pažinojo.
Deividas skubiai nusileido laiptais, bokštan nuvarydamas Keviną.
- Na, ir kokie gi vėjai tave čia atpūtė?- paklausė jis, lyg iš po žemių išdygdamas prieš raitelę.- Ar kas atsitiko tavo miesteliui?
- Ne, viskas gerai,- nušokdama nuo žirgo atsakė mergina.- Tiesiog jau išsiaiškinau, kad jie – tikrai ne mano tėvai.
Deividas šyptelėjo.
- Tavo vaizduotė pernelyg laki,- tarė jis.
- Visai ne,- karštai užginčijo raitelė.- Pats, gyvendamas pas juos, matei, kad nėra nė vieno mano panašumo į juos.
- Na gerai, nesiginčysiu. Šiaip ar taip, ką ketini veikti pilyje?
Mergina gūžtelėjo pečiais.
- Ką nors sugalvosiu...- sumurmėjo ji.
- Reikėtų pasakyti apie tavo kovinius gabumus – gal priimtų į kariuomenę,- nusijuokė Deividas.
- Šiaip ar taip nugalėdavau tave...
- Bet tai buvo seniai! Dabar jau aš daugiau pramokau!
- O aš tai ne,- pašaipiai atitarė mergina, čiupdama nuo žemės pagalį.
Sargybinis pasekė jos pavyzdžiu.
- Kaip senais, gerais laikais...- sumurmėjo jis, atremdamas smūgį.


- Na, tai sakai, kad esi geresnis karys už mane?- paklausė mergina, abiejų pagalius laikydama prispaudusi prie Deivido krūtinės.
- Turiu pripažinti, kad ir tu, Lane, daug ko išmokai per tuos porą metų...
Nugalėtojos šypsena kaip mat nublanko.
- Nevadink manęs Lane. Mano vardas yra Lavena ir tą tu puikiai žinai. Suprantu, kad anksčiau taip vienas kitą vadinome, tačiau laikai keičiasi. Mes suaugom, Deividai, ir tu tai turi suprasti. Dabar mes nebe maži vaikai, lakstantys po kiemą ir žaidžiantys karius. Tu jau tokiu tapai. Todėl turėtum suprasti, kad dabar mums pasaulis kvepia kitaip...
- Aha,- šyptelėjo sargybinis.- Pats laikas mums tapti vyru ir žmona.
- Pats gerai žinai, kad kalbėjau ne apie tai. Aš tau dar maža sakiau, kad...
- Laikai keičiasi,- pamėgdžiojo Laveną Deividas.
- Deividai!!!- susinervino mergina.- Kada tu suaugsi?!
- Nori pasakysiu tiesą?
Lavena linktelėjo.
- Suaugau aš jau seniai. Tiesiog prie tavęs kiekvienas vyras pasijaučia kaip mažas vaikas. Tu esi labai graži, Lavena.
Mergina jau žiojosi prieštarauti, bet karys ją nutildė:
- Tik neprieštarauk. Paklausk bet ko, ar tu esi graži ir visi atsakys vienodai – kad tu esi labai graži. Laikas atmerkti akis, mergyte, ir pasižiūrėti į veidrodį. Taip, anksčiau tu nebuvai graži. Atrodei kaip sena alaus statinaitė. Bet, kaip pati sakei, laikai keičiasi. O tu pasikeitei daugiausiai. Darbai ūkyje tave padarė liekną, ligos tave išbalino ne mažiau, negu garbingosios ponios išsibaltina pudra, šalti rudens vėjai nurausvino tavo skruostus. Žinios, gautos iš tų knygų, kurias tu vienintelė mokėjai skaityti, pavertė tavo akis giliomis kaip šuliniai ant Beduino kalvos, o svajonės suteikė joms spindesio. Ir plaukai, anksčiau buvę rudi ir supinti į mažytes kasytes, dabar patamsėjo ir užaugo. Užaugai ir tu. Dabar nebesi žemutė, esi netgi aukštesnė už daugumą. Tu jau dabar esi beveik mano ūgio, o aš esu čia tarp aukščiausiųjų. Tapai tokia, kaip toj dainelėj:
Jos lūpos – raudonos
Kaip ryto žara,
Akys josios – rudos
Lyg medžio dalia.

Plaukai jos banguoja
Lyg Jūros tos vilnys,
Balsas dainuoja
Kaip ošiančios girios.
Tokia jau tu esi, Lavena. Atsimeni, kai aš išvažiavau, tu stovėjai ant kalvos ir mojai man. Tada atrodei nuostabiai. Priminei elfę Lučieną ir karalienę Arveną. Nors jos ir buvo elfės, o mūsų pareiga šią tautą išnaikinti, tačiau niekas negali nuneigti jų grožio. Prieš jį mes, žmonės, esame bejėgiai. O tu tada buvai be galo į jas panaši. Tada aš prisiekiau sau sugrįžti pas tave. Bet, kaip matau, atkeliavai pati.
Jie abudu truputį patylėjo. Tada vėl prasižiojo Deividas:
- Ir aš taip sakau ne todėl, kad būčiau beprotiškai tave įsimylėjęs, o todėl, kad tai gryna tiesa.
Iš sargybos bokšto nusileido Kevinas. Pavargusiom akim jis žvilgtelėjo į Deividą.
- O tu dar nemiegi?- šūktelėjo.- Aš tai jau visai nusivariau nuo kojų... Ir kas ten su tavim?
- Čia Lavena, apie kurią tau pasakojau.
- Tikrai?- jis priėjo arčiau.- Kai pasakojai apie jos grožį, netikėjau, kad tai gali būti tiesa. Tačiau dabar matau, kad tu pašykštėjai žodžių jos grožiui išreikšti. Nors jos grožį galima apibūdinti dviem žodžiais: Karalienė Arvena.
Lavena šyptelėjo. Tokių pagyrų ji sočiai prisiklausė bare, kai ten dirbo.
- Na, gal jau eikime, Deivi?- pasiūlė Kevinas.
Deividas linktelėjo galvą ir, paėmęs merginą už rankos, nusivedė į pilį. Prieš pat pasukant už kampo, Lavena atsigręžė. Ar jai tik pasivaideno, ar iš tikrųjų tarp medžių kyšojo elfo galva?

as taip susivelinau cia su savo komentaru...
bet del prologo:

man irgi isties gana idomi pasirode tokia ivykiu versija..tai,jog zmones pradejo dominuoti yra kaipo faktas,bet del tavo versijos..em...kokie zmones?visi?(to nebutina rasyt prologe,tiesiog siaip norisi suzinoti)Gondoro zmones,Gondoro karaliai(Elesaro palikuoniai :shock: ,pusiau elfai) pradejo kara su elfais???
na gerai,pazistant zmones,sakykim,kad viskas imanoma..zmones nevertina daugelio dalyku,o dar daugiau pamirsta ir greit prisitaiko..sakykim,kad Gondoro karaliaus valdzia sumenko,iskilo miestieciu tarybos,kvenetai(parlamentai) ir pan...o sitie jau ir nemego elfu,todel viskas klostesi pagal sita tavo scenariju..
bet vat priespaskutinis prologo sakinys suglumino:"Entai, išsigandę karo, pabėgo kartu su troliais ir orkais į pietryčius." em..kaip tai..?kartu?entai,kartu su tais padarais???
ir dar vienas menkas burbtelejimas.
Ne nuo saurono mirties,bet nuo jo zlugimo praejo 500 metu..Sauronas nemire,nes jis yra dvasia,jis tik prarado savo igimtas galias..tapo klajojanciu seseliu,kuris nieko negali padaryt...na nebent isgasdinti kokia raudonkepuraite 😉

kad vėluoji, tai nieko... aš pati galvojau, kad čia truputi nesąmonė tas prologas, bet, kas tuo metu užplaukė, tą ir parašiau... o šiaip tai žmonės visada buvo godūs... gali būti daugybė variantų, kaip tai atsitiko, kad Aragorno palikuonys atsisuko prieš elfus... vienas iš jų - kad valdovas yra marionetė kažkieno rankose... arbe jis pyksta, kad, net ir būdamas elfės palikuoniu, jis yra mirtingas... ir iš to kvailo įsiučio užpuolė niekuo dėtus elfus... manai, aš pati žinau? kas užplaukia, tą parašau... dažnai būna, kad rašau tokį kaip ir detektyvą - viską padarau kuo įmanydama painiau, o po to jau, po gana ilgo laiko tarpo, mąstau kaip tai paaiškinti... o dėl entų, tai jie ne tiesiogine prasme pabėgo su orkais ir troliais, o tiesiog išgirdo, kad ten irgi yra miškų, be to, turėjo vilties ten sutikti entes... tai ir patraukė... o dėl Saurono, tai tu teisi...

Na matai as dar ir TEISI .....o gal visgi TEISUS?....

Alatar, nesikabinėk prie žmogaus Beveik visiems iš mūsų teko per visokius nesusipratimus forume pakeisti lytį, net pati Mamytė Starlin kažkada Tėveliu buvo...

O jei kalbėti apie patį kūrinuką- man visai patiko. Nesakau, kad jis pretenduoja į meną (atleisk, Aewen), bet skaityti malonu. Primena mano pačios senas mergaitiškas fantazijas... Tik aš niekad nesiryždavau jų užrašyti. Tokiose fanartiniuose gliukuose tiesiog būtina susitapatinti su pagrindine veikėja, tada visai linksma pasidaro. Lyg į vaikystę, atsiprašau, paauglystę grįžtum...
*senutė nubraukia šykščią ašarėlę ir bando įsivaizduoti save elfų princese*
Trumpiau tariant- reikalauju tęsinio

tai ko tu iš manęs nori? juk man tik 13 metų... o ir kad man pasako mano klaidas, tai man nuo to tik geriau...



Sargybinių būstas buvo nedidelis, be jokių ypatingų patogumų, tačiau tvarkingas ir tinkamas gyventi. Sienos buvo iš pilko akmens, gultai buvo gana kieti. Visa aplinka atrodė niūri. Į gyvenamą vietą jį panašų darė tik keli ant grindų pasidėti Deivido ir Kevino daiktai bei mažas langelis, pro kurį tiesėsi siaurutė spindulio juostelė. Sunkios medinės durys atsidarė ir pro jas įžengė būsto šeimininkai bei mergina.
- Na, štai toks mano būstas,- akmeninę kambario tylą suvirpino Deivido balsas.- Nelabai patogus, tačiau gana gerai apsaugotas. Mūsų valdovai stengiasi viską statyti iš akmens, kad nebūtų kaip padegti. Net ir stogas toksai.
Lavena pažvelgė aukštyn. Lubos buvo lygios, akmeninės. Stovėdama šitame namelyje, ji jautėsi tarsi uždaryta akmeniniame kube. Mergina sudrebėjo. Ji prisiminė vaikystėje girdėtą istoriją apie Frodo ir jo draugų nuotykius. Sugrįžę jie rado pasikeitusį Hobitoną – pasikeitusius savo namus. Ir vietoj jaukių, šiltų namelių jie išvydo tokius pat bjaurius statinius, kaip kad šis būstas.
Pastebėjęs draugės drebulį, Deividas pasiūlė jei antklodę, tačiau ši atsisakė.
- Man nešalta.
Ji atsisėdo ant kietų grindų ir, atsirėmusi į sieną, pabandė užmigti. Sargybinis, matydamas, kokia nuvargusi yra Lavena, jos daugiau netrukdė ir, nusitraukęs šarvus, griuvo į savo guolį. Šalia jau knarkė Kevinas.


- O kiek kainuoja šarvai ir kalavijas?
- Kodėl klausi?
- Šiaip, įdomu.
- Na, tau bare tektų dirbti bent porą mėnesių, nebent verslas pasakiškai gerai klostytųsi.
- Jei jau prakalbom apie barus, tai ar čia aplinkui yra nors vienas baras, arba smuklė?
- Ir ne vienas. Ruošiesi ieškotis darbo?
- Reikėtų... kažkaip gi pragyventi turiu.
- Tu bet kada būsi laukiama mano namuose.
- Žinau. Ačiū. Bet aš ir pati dar šį tą galiu. Nemandagu taip išnaudoti ką nors.
- Taip išnaudoti,- prunkštelėjo Deividas.- Tu miegojai ant grindų, o dabar neimi maisto, kuriuo tave vaišinu.
- Tai ką?
- Tai vat tą, kad tu, Lavena, pasidarei per daug savarankiška. Prisimeni, kaip anksčiau kuris nors atsinešdavo duoną, o kitas tada ją suvalgydavo? O dabar tu nė kąsnio neįsidėjai į burną.
- Taip, bet tau pasistiprinti reikia labiau. Tu saugai šią tvirtovę, o aš nedarau nieko naudingo. Tad valgyk, o aš einu, pažiūrėsiu, gal rasiu kur darbo.
Ir ji išėjo. Maža, daili Lavenos figūrėlė ištirpo žmonių minioje. Deividas atsiduso, apsirengė šarvais, čiupo ginklus ir išėjo.


Pirma Lavenos pamatyta smuklė buvo „Alaus rūmai“. Sena, nusitrynusi iškaba, nuolat blaškoma vėjo, skelbdama šį pavadinimą jau pametė kelias raides. Sienos buvo medinės, matyt, pastatytos labai seniai, pro jų plyšius švilpdami bėgiojo oro gūsiai, langinės barškėjo ir traškėjo, durys voliojosi ant žemės, nulėkusios nuo vyrių. Mergina nė nebandė pasikalbėti su šeimininku ir patraukė toliau.
Iš kart po to pasirodė kita smuklė, visais požiūriais besiskirianti nuo „Alaus rūmų“. „Išsvajotoji žemė“, kaip šį statinį pavadino ant jo kabanti milžiniška iškaba buvo triaukštis statinys, iki blizgesio nušveistomis juodomis sienomis, ąžuolinėmis durimis... To užteko, kad Lavena vėliai pasuktų kitu keliu. Ji puikiai žinojo, kad tokiose smuklėse moterys yra išnaudojamos iki paskutinio kraujo lašo. Jei parsiduodi tokios smuklės šeimininkui, tai, gali sakyti, parsiduodi velniui.

„Linksmasis pajacas“, Storasis senis“, „Pėda smėlyje“, „Varnasnapis“, „Šampinjonas“, „Labirintas“, „Šunelis Maksimilijanas“, „Gražioji gėlelė“, „Pieniapūčių šokiai“, „Baltoji Rožė“, „Sniego Senis“, „Amūras“... Nuo apeitų smuklių ir barų Lavenai jau viskas sukosi galvoje. Jai buvo sunku apsispręsti, kurioje smuklėje dirbti. Priimtų bet kuris šeimininkas, o visi barai tokie panašūs... Lavena bastėsi gatvėmis, blaškoma minios, kaip mažytis lapelis – rudens vėjo. Ištrūkusi iš šios maišaties, ji pasuko į siaurą gatvelę, seną, beveik tiek pat, kiek ir „Alaus rūmai“. Panašu, kad joje niekas nesilankė nuo pilies pastatymo, nes smėlyje, kuriuo tirštai ji buvo nuklota, nesimatė nė vienos įspaustos pėdos, ar kokios kitos žymės. Lavena pritūpė ir pasiėmė netoli numestą pagaliuką. Ji buvo raštinga, kaip ir daugelis kitų. Didžiuosiuose miestuose raštingumas tais laikais siekė aštuoniasdešimt procentų. Pirkliai ir smuklių savininkai, išmoko raštą, prekybos sumetimais, o kiti – iš jų, dauguma – dėl įdomumo. Tuo tarpu mažesniuose miestukuose, tokiuose, kaip tas, kuriame gyveno Lavena, raštas plito labai palengva. Tačiau smalsūs vaikai susirasdavo savo mokytoją ir netrukūs jau kraigliodavo raides.
Lavena susirašė apeitų smuklių pavadinimus ant smėlio. Tada pradėjo išbraukinėti jai nepatikusius. Pavyzdžiui, „Labirinto“ šeimininkas yra gana grubus, „Sniego Senyje“ labai mažas atlygis, „Šampinjonas“ yra populiarus tik tarp visokio plauko žudikų ir taip toliau. Galų gale liko tik „Gražioji gėlelė“ ir „Varnasnapis“. Lavena pasižiūrėjo į Saulę. Ji buvo aukštai iškilusi ir entuziastingai savo spinduliais apdovanojo visus, vaikštančius žeme. Iki vakaro laiko dar liko gana daug. Jei ji tuojau sugalvos, kurioje smuklėje tarnaus, šią naktį galės leisti minkštoje lovoje.

Aewen rašė:tai ko tu iš manęs nori? juk man tik 13 metų...

Nia Tau JAU 13 metų. Forumo senbuvė Gilthoniel- tavo bendraamžė. Paskaitinėk ir jos kūrybą, gal patiks

Beje, čia jau turiu prikibti prie tavo kūrinuko- kai kurių smuklių pavadinimai išties neviduržemiški. Ypač ausį- atsiprašau, akį- rėžia "Šampinjonas" "Maksimilijanas" ir "Amūras" . Gal geriau pamėgink pakeisti juos grynai lietuviškais žodžiais, kad nekeltų bereikalingų asociacijų? Aišku, tai tik mano priekabi nuomonė