plepalai etc. (by samwha)

Idėja tokia - o ką, jeigu savo šiuo metu mane labiausiai vežantį haiku plečiu iki daug maž nuoseklaus eilėraščio, kurio atskiri stulpeliai gali gyventi ir paskiri ir turėti savo vietą šitoj rašliavoj? Pirmas bandymas:


Viržynai melsvi,
Grakštūs šunys, cikados
Sąžinę purto.

Iš miego gilaus
Mano širdį budina
Taip nuoga tiesa.

Man trūksta vieno
Šulo, kurį suradus
Irti palikau!

Aš čia laiminga,
Juk beržo lapai sklendžia
O ežys pūška.

Kurapkos purpia,
Voverės skujas gina,
Saulė kraujuoja!

Mane saulelė
Nepiktai bučiuoja ir
Šypseną kelia.

Oras ir sausa
Žolė pagaliau tęsia
Šešėlį rimtai...

Aš išalkau, nes
Paslaptį padovanot
Norėjau namams

Kažkas protingas
Mane žvilgsniu laimino.
Tik ar pajutau?

Pavalgius ėjau
Vėl išalkt, maisto ieškot,
Miesteliui šypsot,

O lietaus branda
Žadėjo išmintim praust
Žaizdas, sielą - aš.

Vienu žodžiu ir
Chaoso teorija
Kažkodėl veikia!

samwha rašė:Vienu žodžiu ir
Chaoso teorija
Kažkodėl veikia!

Va čia geriausia!

Rytuose jau rausvoka - saulės lūpdažis rytui ant kaklo kuklus,
Vakaruose dar tamsu - kvepalais kažkas dvelkia visai pramaišium...

va, šiek tiek kitokio meno. Turėjo šį rudenį dalyvaut parodoj, bet paroda neįvyko. Gaila ant nuotraukų nesimato, po juodu gruntu yra ženklai - susidaro savotiškas gyvybės medis: požemis, žemė ir dangus (plūdenos), o į žemę prie seno, apaugusio aukuro vis dar grįžta ir skraido jo dievukas (žuvis)

Čia tolkieniškiau (bet niekur neturėjo dalyvaut, dėl saves dariau)

A kodėl žuvelę kankini tokiam mažam akvariume?

Gintariniai į
Upę lapai krenta - taip
Kvepia gyvybė

Su nuostabiu rudeniu, mielieji! Su nuostabiu rudeniu, Nerie!