Žinutė #1
Visiškai atsitiktinai, užėjusi į British Council pasiimti knygų vasarai, lentynoje pamačiau fantastišką knygą, kurią optimistiškai buvau planavusi perskaityti po kokių dvidešimties metų. Tai – Elfhild kitur jau minėta Tom Shippey „J.R.R.Tolkien, Author of the Century“. Kadangi knyga tikrai verta dėmesio, nusprendžiau, kad jai nepamaišytų atskira gija – yra ką diskutuoti, iš tiesų. Pasistengsiu kuo geriau perteikti Shippey mintis, bet išsyk perspėju, kad norintiems ateityje skaityti tai gali pasirodyti GADIKLIAI. Beje, į British Council knygą grąžinsiu rugpjūčio 20d., jeigu kas turite bilietą ir norite pasiimti, galit man pasakyti, susitarsim, kad niekas kitas anksčiau nepačiuptų 
.
Taigi. Tai ne Tolkien‘o biografija, o jo kūrinių apžvalga: nuo „Hobito“ iki pačių smulkiausių. Nuosekliai aprašomas kūrimo procesas (manau, daug šito gėrio yra HoME, čia tik apibendrinimas ir profesionaliai, aiškia anglų kalba išdėstytos literatūrologo išvados – beje, jei paskaitote interneto straipsnius, tai sugebėsite suprasti ir šitą, kalba išties nesudėtinga), siejama su to meto kontekstu, lyginama su panašaus likimo autorių kūryba – Orvelas, Le Guin, Vonegutas, Goldingas.
Apie kūrimo procesą ir ypač apie Tolkieno garsiąją tezę, kad Viduržemė – tai ne kas kita kaip mūsų pasaulis kitu laiku, išvesta ištisa teorija, kuri, turiu prisipažinti, mane įtikino ir privertė į daugelį elementų žiūrėti kitaip. Esmė tokia: XIXa. įvairios Europos tautos, apimtos romantizmo sapno, ėmė ieškoti savosios mitologijos. Tada vienas suomis surinko ir užrašė (šį tą pridėdamas nuo savęs) kažkada neva egzistavusį vientisą mitą „Kalevalą“, broliai Grimai ir Šarlis Pero intensyviai rinko ir sistemino pasakas ir t.t. Anglijoje, deja, niekas į pasakas ir „nursery rhymes“ nekreipė dėmesio, tokių projektų kaip Danijoje ar Prancūzijoje nebuvo. Tolkienas jautė, kad jo šaliai mirtinai trūksta mitologijos. Bet tai dar nebuvo galutinė paskata kurti. Tolkienas, profesionalus lingvistas, itin gerai išmanė Old Norse (turbūt senąją šiauriečių? Toliau - ON) kalbą ir jos paminklus, ypač garsiąsias edas, taip pat krūvą anglosaksiškų (t.y. senąja anglų kalba, Old English – OE parašytų) poemų, kaip anglas buvu susipažinęs su keltų palikimu, su jų elfais, fėjomis ir t.t. Kas įdomiausia, tarp anglosaksų mitologijos, edų ir brolių Grimų surinktų pasakų jis įžvelgė krūvas panašumų. Tarkime, yra žodis dwarf šiuolaikinėje anglų kalboje. Vokiečiai turi Zwerg, ir filologai, remdamiesi anksčiau išvestomis taisyklėmis, gali patvirtinti, kad maždaug tokia pati buvusi šiuolaikinio „dvarf“ ankstesnė forma. Be abejo, abu žodžiai siejasi ir su ON dvergr. Jeigu trys skirtingos kalbos turi tą patį žodį ir visose jose yra tam tikrų liekanų, rodančių vienos padarų grupės, rasės egzistavimą, galima remiantis taisyklėmis atsekti vieną žodį, iš kurio būtų kilę visi trys – tai būtų *dvairgs. Lygiai taip pat, remiantis kažkokiomis abstrakčiomis taisyklėmis (čia jau nebe lingvistika, o savotiška kultūrinė archeologija...), galima atsekti tą grupę, rasę, savoką, tuos padarus. Neatsitiktinai Shippey pavadina Viduržemę ir išties visą Ardą „asterisk reality“: asterisk – tai žvaigždelė *, lingvistams reiškianti, kad žodis ar jo forma rašytiniuose ir jokiuose kituose šaltiniuose neužfiksuota, tačiau pagal visai kalbai galiojančias taisykles ta forma galėjo egzistuoti, t.y. jie „atseka atgal“ galimas formas ir pažymi jas *. Jų jau nebėra. Yra tik didelė tikimybė, kad jos buvo. Šitaip sukonstruotas Tolkien‘o pasaulis. Jis skaito „Vyresniąją edą“ ir mato ten Dvergatal‘į – Dvarfų sąrašą. Jame daaaug vardų ir staiga tarp jų išdygsta du keisti žodžiai – Gandálfr ir Eikinskjaldi. Pirmajame aiškiai yra elementas, reiškiantis dvarfams priešingos rasės atstovą – „elfą“, antrasis atrodo ne kaip vardas, o kaip kažkoks prievardis – „Ąžuolskydis“. Matyt, čia buvusi kažkokia istorija... Tie dvarfai ir tasai keistasis elfas turėję kažkokį nuotykį, kurio dabar mes jau nebeprisimename... O Ąžuolskydis buvęs užsitarnautas vardas... Visa tai – istorijos, dar senesnės negu edos, dabar jau išnykusios. Bet galima rasti jų pėdsakų, vadinasi, galime atsekti ir visą istoriją, o gal ir visą keistąjį legendų pasaulį, kuriame gyvena tiek Dvergatal‘io dvarfai, dabar jau pamiršti, tiek iki vaikiškų pasakaičių nusiritę elfai, tiek anglosaksų poemose randami neaiškūs personažai, tokie kaip „orc“, „ent“, „wose“. Daug Tolkienas, žinoma, turėjo prigalvoti pats – ir štai kodėl taip svarbu lingvistui turėti fantaziją – pavyzdžiui, entų mediškąjį pavidalą. Bet jis pasinaudojo esama situacija ir galimomis interpretacijomis: tarkime, viename šaltinyje anglosaksai, radę romėnų statinių griuvėsius, juos apibūdina orþanc enta geweorc. Kadangi paprastai „ent“ raštuose asocijuojasi su dideliu ūgiu ir akmeniniais statiniais, šią frazę daugelis verčia „the cunning work of giants“ – „įstabus milžinų darbas“. Tačiau Profesorius T perskaitė pirmą žodį kaip pavadinimą, ne būdvardį ir išėjo: „Orthanc, the ents‘ fortress“ – „Ortankas, entų tvirtovė“ (čia „th“ yra tariama kaip anglų „thin“, beje). Shippey rašo: „Ortankas, entų tvirtovė“ – tuo Tolkino Ortankas galiausiai ir tampa, ir vėlesnėms žmonių kartoms atrodys, kad jis toks visada ir buvo“. Taigi Viduržemė, „asterisk reality“, todėl ir atrodo įtikinama, kad ji buvo, tik mes ją užmiršome: Tolkien‘as ne tik sukūrė pats daug ką (Eru, valos, pasaulio pasikeitimai ir t.t.), bet krūvą įvairiausių faktų atsekė pats ir susiejo su jau turimais duomenimis. Knygoje atsekimo pavyzdžių yra daug daugiau nei aš čia parašiau.
Na, kol kas užteks. Dar labai įdomiai Shippey rašo apie blogio prigimtį, bet čia šiek tiek vėliau įmesiu, kol kas paskaitykit ir pasakykit, ar pakankamai aiškiai parašiau ir ką manot.
.Taigi. Tai ne Tolkien‘o biografija, o jo kūrinių apžvalga: nuo „Hobito“ iki pačių smulkiausių. Nuosekliai aprašomas kūrimo procesas (manau, daug šito gėrio yra HoME, čia tik apibendrinimas ir profesionaliai, aiškia anglų kalba išdėstytos literatūrologo išvados – beje, jei paskaitote interneto straipsnius, tai sugebėsite suprasti ir šitą, kalba išties nesudėtinga), siejama su to meto kontekstu, lyginama su panašaus likimo autorių kūryba – Orvelas, Le Guin, Vonegutas, Goldingas.
Apie kūrimo procesą ir ypač apie Tolkieno garsiąją tezę, kad Viduržemė – tai ne kas kita kaip mūsų pasaulis kitu laiku, išvesta ištisa teorija, kuri, turiu prisipažinti, mane įtikino ir privertė į daugelį elementų žiūrėti kitaip. Esmė tokia: XIXa. įvairios Europos tautos, apimtos romantizmo sapno, ėmė ieškoti savosios mitologijos. Tada vienas suomis surinko ir užrašė (šį tą pridėdamas nuo savęs) kažkada neva egzistavusį vientisą mitą „Kalevalą“, broliai Grimai ir Šarlis Pero intensyviai rinko ir sistemino pasakas ir t.t. Anglijoje, deja, niekas į pasakas ir „nursery rhymes“ nekreipė dėmesio, tokių projektų kaip Danijoje ar Prancūzijoje nebuvo. Tolkienas jautė, kad jo šaliai mirtinai trūksta mitologijos. Bet tai dar nebuvo galutinė paskata kurti. Tolkienas, profesionalus lingvistas, itin gerai išmanė Old Norse (turbūt senąją šiauriečių? Toliau - ON) kalbą ir jos paminklus, ypač garsiąsias edas, taip pat krūvą anglosaksiškų (t.y. senąja anglų kalba, Old English – OE parašytų) poemų, kaip anglas buvu susipažinęs su keltų palikimu, su jų elfais, fėjomis ir t.t. Kas įdomiausia, tarp anglosaksų mitologijos, edų ir brolių Grimų surinktų pasakų jis įžvelgė krūvas panašumų. Tarkime, yra žodis dwarf šiuolaikinėje anglų kalboje. Vokiečiai turi Zwerg, ir filologai, remdamiesi anksčiau išvestomis taisyklėmis, gali patvirtinti, kad maždaug tokia pati buvusi šiuolaikinio „dvarf“ ankstesnė forma. Be abejo, abu žodžiai siejasi ir su ON dvergr. Jeigu trys skirtingos kalbos turi tą patį žodį ir visose jose yra tam tikrų liekanų, rodančių vienos padarų grupės, rasės egzistavimą, galima remiantis taisyklėmis atsekti vieną žodį, iš kurio būtų kilę visi trys – tai būtų *dvairgs. Lygiai taip pat, remiantis kažkokiomis abstrakčiomis taisyklėmis (čia jau nebe lingvistika, o savotiška kultūrinė archeologija...), galima atsekti tą grupę, rasę, savoką, tuos padarus. Neatsitiktinai Shippey pavadina Viduržemę ir išties visą Ardą „asterisk reality“: asterisk – tai žvaigždelė *, lingvistams reiškianti, kad žodis ar jo forma rašytiniuose ir jokiuose kituose šaltiniuose neužfiksuota, tačiau pagal visai kalbai galiojančias taisykles ta forma galėjo egzistuoti, t.y. jie „atseka atgal“ galimas formas ir pažymi jas *. Jų jau nebėra. Yra tik didelė tikimybė, kad jos buvo. Šitaip sukonstruotas Tolkien‘o pasaulis. Jis skaito „Vyresniąją edą“ ir mato ten Dvergatal‘į – Dvarfų sąrašą. Jame daaaug vardų ir staiga tarp jų išdygsta du keisti žodžiai – Gandálfr ir Eikinskjaldi. Pirmajame aiškiai yra elementas, reiškiantis dvarfams priešingos rasės atstovą – „elfą“, antrasis atrodo ne kaip vardas, o kaip kažkoks prievardis – „Ąžuolskydis“. Matyt, čia buvusi kažkokia istorija... Tie dvarfai ir tasai keistasis elfas turėję kažkokį nuotykį, kurio dabar mes jau nebeprisimename... O Ąžuolskydis buvęs užsitarnautas vardas... Visa tai – istorijos, dar senesnės negu edos, dabar jau išnykusios. Bet galima rasti jų pėdsakų, vadinasi, galime atsekti ir visą istoriją, o gal ir visą keistąjį legendų pasaulį, kuriame gyvena tiek Dvergatal‘io dvarfai, dabar jau pamiršti, tiek iki vaikiškų pasakaičių nusiritę elfai, tiek anglosaksų poemose randami neaiškūs personažai, tokie kaip „orc“, „ent“, „wose“. Daug Tolkienas, žinoma, turėjo prigalvoti pats – ir štai kodėl taip svarbu lingvistui turėti fantaziją – pavyzdžiui, entų mediškąjį pavidalą. Bet jis pasinaudojo esama situacija ir galimomis interpretacijomis: tarkime, viename šaltinyje anglosaksai, radę romėnų statinių griuvėsius, juos apibūdina orþanc enta geweorc. Kadangi paprastai „ent“ raštuose asocijuojasi su dideliu ūgiu ir akmeniniais statiniais, šią frazę daugelis verčia „the cunning work of giants“ – „įstabus milžinų darbas“. Tačiau Profesorius T perskaitė pirmą žodį kaip pavadinimą, ne būdvardį ir išėjo: „Orthanc, the ents‘ fortress“ – „Ortankas, entų tvirtovė“ (čia „th“ yra tariama kaip anglų „thin“, beje). Shippey rašo: „Ortankas, entų tvirtovė“ – tuo Tolkino Ortankas galiausiai ir tampa, ir vėlesnėms žmonių kartoms atrodys, kad jis toks visada ir buvo“. Taigi Viduržemė, „asterisk reality“, todėl ir atrodo įtikinama, kad ji buvo, tik mes ją užmiršome: Tolkien‘as ne tik sukūrė pats daug ką (Eru, valos, pasaulio pasikeitimai ir t.t.), bet krūvą įvairiausių faktų atsekė pats ir susiejo su jau turimais duomenimis. Knygoje atsekimo pavyzdžių yra daug daugiau nei aš čia parašiau.
Na, kol kas užteks. Dar labai įdomiai Shippey rašo apie blogio prigimtį, bet čia šiek tiek vėliau įmesiu, kol kas paskaitykit ir pasakykit, ar pakankamai aiškiai parašiau ir ką manot.
Taip įdomu! Didžiai pavydžiu šios knygos. Kad kažką tvirtai manyčiau, turėčiau perskaityti visą knygą, tačiau dabar man galvoj kirba dvi galimybės: pirmoji - be amo pritarti, linksėti galva ir nežinoti, ką pridurti, nes viskas jau pasakyta (čia ir linksta mano širdis 
,bet kad Gendalfas...jis kur kas paprasciau: "run,you fouls.."
nu logiska visgi),tai susiradau as kelis dalykus: