Va, pamėginau padaryti tokį kaip ir įvadą ir bendrąsias taisykles. Kadangi neturėjau po ranka Indrajos straipsnių, pati parašiau apie būtinybę ir t.t.
Koncepcijos nuostatos
,,Hobitas“, „Žiedų valdovas“, „Silmarillion“ - tai ne John‘o Ronald‘o Reuel‘io Tolkien‘o kūriniai, o vertimai. Prieš daugelį amžių Bilbas ir Frodas Maišėnai aprašė savo nuotykius ar, „Silmarillion“ atveju, išvertė elfų pasakojimus apie Senąsias Dienas. Vėliau rankraščiai buvo vis perrašomi, kol galiausiai XX-tajame amžiuje viena kopija pakliuvo profesoriui J.R.R.Tolkien‘ui į rankas. Greitai pasaulis galėjo paskaityti vestroniškai parašytų istorijų vertimą į anglų kalbą...
Galite šia istorija tikėti, galite ne, bet būtent ji tampa Tolkien‘o nurodymų vertėjams pagrindu. Bilbas ir Frodas rašė vestroniškai, nes tai jų gimtoji kalba. Visiems hobitams, o ir daugeliui kitų padarų „Hobite“ bei „Žiedų valdove“ šios kalbos asmenvardžiai, vietovardžiai ir, be abejo, pats pasakojimas yra kuo puikiausiai suprantami. Taigi Tolkien‘as, norėdamas sukurti tikrumo įspūdį, visą tą „puikiai suprantamą“ medžiagą vertė į jo tautiečiams lygiai taip pat suprantamą anglų kalbą. Jeigu tekste pasitaikydavo žodžių, nutolusių nuo Bendrinės kalbos, jis pasitelkdavo į pagalbą nuo anglų kalbos panašiai nutolusias anglosaksų kalbas ar įvairias tarmes. Su vestronu visiškai nesusijusių kalbų žodžiai buvo palikti originalūs. Tokio vertimo būdo profesorius reikalavo ir iš tų, kurie vers iš angliškojo varianto: įsivaizduoti, kad vertėjas turi vestronišką rankraštį ir visus vestroniškus žodžius keičia į savo kalbos vienetus ir t.t. Taigi mūsų vertime vestroną be abejonių atitiks bendrinė lietuvių kalba, rohirų kalbą keistume kokia nors artima baltų šakos atstove, geriausiai prūsų kalba, kitus niuansus reikštume tarmėmis.
Deja, šitokio „auksinio“ vertimo niekada nesulauksime. Pirma, germanai ir baltai – atskiros tautų grupės, turinčios ne tą patį mitologinį ir kultūrinį pagrindą. Štai „Hobito“ dvarfų vardai paimti iš „Vyresniosios edos“, parašytos gimininga angliškajai kalba, tai nurodo, kad dvarfų kalba buvo panašiai gimininga hobitų šnektai. Baltai panašaus „Dvergatal“ (edos ištraukos, „Dvarfų sąrašo“) tikrai neturi. Nejaugi eksploatuosime latviškąjį „Lačplėsį“? Antra, prūsų kalbos duomenų nepakaktų išversti visiems su Rohanu susijusiems terminams, ką jau kalbėti apie neišvengiamą kitų išnykusių baltų kalbų žodžių poreikį: juk rohirų kalba ne vienintelė turinti ypatingą lingvistinį niuansą „Žiedų valdove“. Galiausiai dauguma žmonių vis vien šiuos kūrinius laiko Tolkien‘o kūriniais, apie „vertimo“ teoriją net nėra girdėję. Vienas iš žaviausių dalykų „Žiedų valdove“ bei „Silmarillion“ – ypatingas keltiškos, anglosaksiškos, germaniškos kultūrų mišinys, pagardintas prieskoniais iš „Kalevalos“, krikščionybės, įvairiausių pasaulio kalbų ir t.t. Bandyti šį mišinį paversti visiškai suprantamų baltų kultūros žmogui – Sizifo darbas, tiesą pasakius, turbūt net teoriškai neįmanomas. Tolkien‘as sąmoningai kai kurių Viduržemės vietų istoriją, geografiją, kultūrą sulygino su Anglijos kultūra bei istorija, galime rasti daugybę sąsajų, kurias lietuviui perteikti arcehtipais būtų neįmanoma. Tarkime, jeigu hobitus sietume su lietuviais, sudėtinga būtų paaiškinti hobitų jūros ir apskritai vandens baimę. Baltų gentys, turėjusios priėjimą prie jūros, lietuviams daug artimesnės negu hobitams Lindono elfai ar netgi Nūmenoro jūrininkai. Nors baltai, sakoma, kažkada atėjo iš kalnuotesnių vietovių, bet dabar ten gyvenančios gentys gerokai nutolusios nuo mūsiškių – daug labiau negu rohaniečiai nuo hobitų. Vienu žodžiu, Tolkien‘as orientavosi į savo šalį, kūrė mitologiją Anglijai, kaip ir pats prisipažino. Mūsų darbas yra kuo labiau nenukrypstant nuo jo paties vertėjams primestų apribojimų išsaugoti tą angliškąją dvasią ir nelįsti į sritis, dėl kurių tebesiginčija mokslininkai (prūsų kalba, baltų kilmė ir t.t.). Kitaip tariant, persiplėšime per pusę:
1) Pavadinimus, kurių prasmė, sandara, etimologija eiliniam anglui aiški iš pirmo žvilgsnio (pvz. The Hill, Baggins, Weathertop), nesunkiai atsekama ar išimtinai paaiškinta Tolkino visiems prieinamuose šaltiniuose (pvz. Samwise), keisime lietuviškais atitikmenimis.
2) Versime tuos žodžius, kuriuos Tolkien‘as nurodė versti savo „Žiedų valdovo“ vietovardžių ir asmenvardžių vadove“.
3) Pavadinimus, kurie nenurodyti „Vadove“ ir kurių etimologija nutolusi nuo šiuolaikinės anglų kalbos (senosios anglų kalbos ir pan.) žodžius, taip pat pavadinimus kitomis tikromis kalbomis (pvz. velsiečių ar škotų) ir kalbomis, gyvavusiomis Viduržemėje (kvenja, sindų kalba ir kt.), lietuvinsime pagal tarimą, kur reikia, pridėsime galūnes, kad pavadinimai atitiktų fleksinę lietuvių kalbos prigimtį.
4) Konkrečiais atvejais, kai ne anglų kalba tekste pasakomas ištisas sakinys ar frazė, taip pat kai būtina tiesioginė nuoroda į konkrečią kalbą, o tarimas ir gramatinis derinimas nesvarbūs, tuos žodžius paliksime nelietuvintus, išskirtus kursyvu.
5) Knygos gale turėtų būti visų sulietuvintų žodžių rodyklė, kurioje nurodoma žodžio originali forma, taisyklingas kirčiavimas ir kiti reikalingi dalykai..
Tai yra bendrosios Didžiosios J.R.R.Tolkien‘o kūrinių vertimo koncepcijos nuostatos. Jų nepakanka norint išversti kiekvieną konkretų atvejį, todėl toliau pateikiamos tam tikros taisyklės, kuriomis vadovaujantis reikėtų versti Tolkien‘o darbus.
***
O čia - šis tas, ką darydama diskusijų santraukas ištraukiau koncepcijai (dėl argumentų pateikimo galima labai ginčytis)
Lietuvinimas
Galūnių pridėjimas ir lietuvinimas
Galūnės su priešakinės eilės balsėmis i, e, ė ar su minkštumo ženklu dedamos prie kamienų, kurie baigiasi minkšta priebalse. Jei kamienas baigiasi kieta priebalse, pridedama galūnė su užpakalinės eilės balse (a, o, u). NB: atrodo, kad elfų kalbose „l“ suminkštėja tik tarp e ar i ir kitų priebalsių arba „l“ žodžio gale po e ar i.
Argumentai: ši taisyklė nustatyta remiantis VLKK nurodymais apie nelietuviškų asmenvardžių bei vietovardžių lietuvinimą.
Pavyzdžiai: Aranelis, Earendilis, Narsilis, Idrilė; Elbereta, Elvinga, Finduilasa, Tulkasas, Falasas.
PASTABA: su Rohano kalbą atstovaujančios Old English vyr.g. dgs. Galūne –as ereikia elgtis kaip su anglų daugiskaita. (mearas -> mearai).
Kvenjos ir sindų kalbos daugiskaitų lietuvinimas
Kvenjos žodžiai, kurie įvardija abiejų lyčių asmenų grupes ir kurių daugiskaita sudaroma su –r, keičiami į niekatrosios giminės. Tokiais atvejais, kai lytis nesvarbi, giminė nustatoma pagal sulietuvinto vienaskaitos vardininko galūnę.
Argumentai: -r yra ne kamieno dalis, o galūnė, atsirandanti daugiskaitos linksniuose. Jeigu prie daugiskaitinės galūnės pridėtume lietuvišką vienaskaitinę, žodis prarastų originalią vienaskaitos formą. Kita vertus, lietuviškas daugiskaitas sudarant pagal kvenjiškas vienaskaitas, prarandama originali daugiskaitos forma, tačiau taip išvengiama dvigubų daugiskaitos galūnių.
Pavyzdžiai: vala, Valar -> vala, valos; nolda, Noldor -> nolda, noldos; ainu, Ainur -> aina, ainos.
PASTABA: kai kurių žodžių žinomos atskiros moteriškos ir vyriškos formos (vala ir valie, dgs. atitinkamai Valar ir Valier; ainu ir aini, dgs. Ainur ir Ainir). Dažniausiai vyriškoji forma vartojama kaip apibūdinanti abi lytis (plg. „May the Valar protect you“ – turimos omeny tiek vyriškos, tiek moteriškos lyties valos), tačiau jeigu tekste pabrėžiamas skirtumas, galima naudoti giminines formas: vala / valas (vyr.), valijė (mot.); aina / ainas (vyr.), ainė (mot.) (plg. „Valaquenta“: The Lords of the Valar are seven; and the Valier, the Queens of the Valar, are seven also – pažodžiui Valų (neutr.) valdovų yra septyni, o valių (mot.g.), valų (neutr.) valdovių, taip pat septynios).
***
Vyriškosios giminės kvenjiški žodžiai, kurių daugiskaita sudaroma, pridedant -i ir kurie nesibaigia -el, -il ar –ë, sulietuvinti turės vns. galūnę -as, dgs. –ai.
Argumentai: žr. „Kvenjiškos daugiskaitos, sudaromos ru –r“.
Pavyzdžiai: teler, Teleri -> teleras, telerai; avar, Avari -> avaras, avarai.
Vyriškosios giminės kvenjiški žodžiai, kurie baigiasi –el ar –il, sulietuvinti turės vns. galūnę –is, dgs. –iai.
Pavyzdžiai: silmaril, silmarilli -> silmarilis, silmariliai.
PASTABA: dgs. formos Quendi negalima painioti su žodžiais, kurių dgs. sudaroma pridedant –i. Šis ir kiti panašaus tipo žodžiai turi vns. galūnę –ë, kuri keistina į –ė (žr. „Galūnių pridėjimas ir lietuvinimas“), taigi turėsime kvendė, kvendės.
***
Sindiška kuopinė daugiskaita su galūne -rim („tauta, žmonės”), perteikiama kaip lietuvių k. daugiskaita, t.y. galūnė –rim numetama ir liet. dgs. galūnės dedamos prie kamieno. Kai žodžiai kilę iš vietovardžių, galima pridėti lietuviškas galūnes –ietis, -iškis, -ėnas prie vietovės pavadinimo.
Pavyzdžiai: Falathrim -> falatai, falasiškiai (vietovė Falas); Golodhrim -> golodai (apie TH ir DH transkripciją žr. skyrių „Fonetinė transkripcija“); Gondolindrin -> gondolindai, gondoliniškiai; Haradrim -> haradai, haradiečiai.
Sindų kalbos daiktavardžių daugiskaita sudaroma keičiant kamieno balses. Lietuvinant šios kaitos reikia atsisakyti, o lietuviškas daugiskaitos galūnes pridėti prie vienaskaitos kamieno.
Argumentai: žr. „Kvenjiškos daugiskaitos, sudaromos su –r“.
Pavyzdžiai: dúnadan, Dúnedain -> dūnadanas, dūnadanai.
Įvairių žodžių lietuvinimas
Knygos pavadinimo „Silmarillion“ nelietuvinti.
Argumentai: Silmarillion yra prasmingas kvenjos daugiskaitos kilmininkas, o Silmarilijonas būtų vienask.aitos vardininkas ir nieko nereiškiantis jokia kalba žodis.
***
Vardą Gandalf lietuvinti Gandalfas.
Argumentai: šis vardas paimtas iį „Vyresniosios Edos“ Gandralf ir tartinas su garsu –a, ne –e.
Fonetinė transkripcija (labai padrika)
Visose elfų kalbose garsą, žymimą raide c rašyti raide k.
Pavyzdžiai: Celeborn -> Kelebornas.
Visose kalbose pasitaikančias dvigubas priebalses, tariamas šiek tiek ilgiau negu viengubos, keisti viengubomis.
Pavyzdžiai:
Ilgąsias elfų ir kitų kalbų balses, kai įmanoma, keisti ilgosiomis lietuvių balsėmis.
Pavyzdžiai: ]: Andúril, Nazgûl -> Andūrilis, nazgūlas.
TH ir DH, kai jie žymi garsus Þ ir ð, t.y. anglų „thin“ ir „these“, keisti į
T ir D.
Pavyzdžiai:Elbereth -> Elbereta, Gilthoniel -> Giltonijelė, galadhrim -> galadai.
LH ir RH, kai jie žymi vieną garsą, t.y. žodžio pradžioje, keisti į L ir R. Kitur palikti šias samplaikas.
Pavyzdžiai: Lhûn -> Lūnas, Glirhuin -> Glirhuinas.
GH, KH, TH ne elfiškos kilmės žodžiuose, kai jie žymi aspiruotus priebalsius, palikti.
Pavyzdžiai: Khazad-dûm -> Khazad-dūmas.
Kai kurių kvenjos garsų fonetinė transkripcija
qu -> kv
Kai kurių sindų kalbos garsų fonetinė transkripcija
y -> iu
Įvairių daiktavardžių vertimas
Dwarf, dwarves versti dvarfas, dvarfai.
Argumentai: Tolkinas labai siekė išvengti asociacijų su pasakų nykštukais (todėl ne 'dwarfs'). Dvarf – OE žodžio tarimas, o ,,normalus“ angliškas būtų dvorf, taigi šitaip verčiant išvengiama įvairių asociacijų.
Middle-earth versti Viduržemė/
Argumentai: antrasis žodžio dėmuo –earth reiškia „žemę“, o ir lietuvių kalboje yra panašios vartosenos pavyzdžių (plg. Kuršžemė), be to, toks vertimas leidžia išvengti asociacijų su Europos Viduržemio regionu.
High Elves versti Aukštieji elfai.
Argumentai: „High elves“ originali Q forma – Tareldar. Q tára – "lofty","tall, high", t.y. aukštas, didingas, kilnus. „Aukštas” turi reikšmę „puikus, žymus, garbingas, svarbus”. „Didis” – “garsus, žymus”. „Didysis” yra istorinis titulas. Su ūgiu asocijuojasi ir „aukštieji”, ir „didieji”, bet „aukštieji” labiau asocijuojasi su kilnumu, „didieji” – su žymumu. Taigi tinkamesnis variantas – Aukštieji elfai.
Wizard(s) versti išminčius, išminčiai.
Argumentai: šį žodį, verstą iš Istari, Tolkienas nurodė kaip giminingą žodžiui wise – išmintingas. Asociacijos su burtininkais ir magais vengtinos.
. Ir sukirčiuoti! ) ir pridedamas galūnes, angliškų - vertimus irba transkripciją, senosios anglų kalbos - transkripciją, vertimus (ar tik tuos, kai versti leidžia "Guide...", ar visus?). Aišku, vertimų pavyzdžiai negali būti laikomi stabais - reiks daugelio metų, kol susitarsime dėl visų pavadinimų geriausių atitikmenų.