Ketvirtasis artefaktas

Keturioliktas skyrius - II dalis


Ševalje Lerojus išbėga išsitraukęs kalaviją. Onoras ir Botrosas taip pat atsiduria lauke. Čia pat esančioje centrinėje stovyklos aikštelėje, šalia kurios stovėjo pasitarimų ir kelios kitos svarbių asmenų palapinės, sujudimas - kariai ir keletas magų susigrūdę aikštelės kraštuose, viduryje beveik apskritas tuščias ratas, kurio centre stovi penki asmenys. Keturi iš jų elfai ir vienas žmogus - Vaiglefas – vienas iš dingusių magų. Vienas iš elfų, stovėdamas už Vaiglefo, laiko ranką ant jo peties, magiškuoju regėjimu matosi fizinės magijos aplink elfo ranką. Žmogaus akys išsigandusios, tačiau jis nieko nedaro. Visi keturi elfai – magai, vieno iš jų rankoje dega balta liepsna – žmonių magų taikos ženklas.
Onoras labai nustemba, į pačią stovyklą nebuvo galima atkeliauti magiškai, ji buvo apsaugota įvairiais kerais. Jei kas nors bandytų tai padaryti ar sunaikintų kurį nors iš saugančių kerų, jie visi pastebėtų. Tačiau kerai saugantys stovyklą tebeveikė, nė vienas iš jų nebuvo sunaikintas. Žvilgtelėjęs į Magistrą Botrosą kardinolas supranta, kad šis taip pat ne mažiau nustebęs ir.... susižavėjęs.
Akimirką trunka pauzė, tada vienas iš elfų, išvaizda lyg ir vyriausias, apžvelgdamas žmones ištaria lotyniškai, aiškiai, tačiau su labai keistu akcentu.
- Mes atvykome taikiai, nesiekiame nė vieno iš jūsų gyvybės. Atvykome kalbėti savo tautos vardu ir norime kalbėti sų jūsų vyriausiais.
Kardinolas Onoras rankoje uždega baltą liepsną ir žengia žingsnį į priekį.
- Mano vardas Onoras, esu vienas iš vyriausiųjų. Mes pasiruošę su jumis kalbėtis.
Kalbėjusio elfo akys sustoja ties kardinolu.
- Mes turime vieną iš jūsiškių... sąmokslininkų. Norime jums jį grąžinti, kad galėtumėte patys pažvelgti į jo atmintį ir įsitikinti, kodėl iš tiesų visi čia esate. – pasako tas pats elfas ir žvilgteli į jaunesnį savo tautietį. Pastarasis paleidžia Vaiglefo petį, žmogus suklumpa, tačiau greitai pašoka ir puola bėgti.
Botrosas kilsteli ranką ir žmogaus judesiai smarkiai sulėtėja. Aplink jį atsiranda virvė, tvirtai apvynioja kojas ir rankas, žmogus parkrenta, ima judėti vėl normaliu greičiu. Du sargybiniai pribėga ir jį patraukia. Ševalje Lerojus vienam iš sargybinių kažką pasako, žmogus nutempiamas į vieną iš palapinių, skirtų belaisviams. Jis visą laiką rėkia "Netikėkite jais! Prakeikti smailiaausiai!" ir laido visokius keiksmus.
Kalbėjęs elfas nulydi tą sceną akimis, tada vėl kreipiasi į Onorą.
- Taip pat žinome, kad pas jus yra vienas iš mūsiškių. Norime jį pamatyti, nes jis taip pat kalba mūsų tautos vardu.
Onoras ranka pakviečia vieną iš sargybinių.
- Atveskite elfą į pasitarimų palapinę. Elkitės su juo mandagiai, kaip elgtumėtes su manimi jo vietoje.
- Aš tuo pasirūpinsiu. Eime. – įsiterpia Ševalje Lerojus. Jis ir keli sargybiniai nueina.
Onoras vėl pažvelgia į elfus.
- Jis tuojau ateis čia. Tuo tarpu gal galime nueiti į palapinę ir pokalbį pratęsti ten?
Nuncijus prasibrauna į priekį.
- Ką jūs darot?! – pasako jis Onorui, tada pasisuka lyg kreipdamasis į elfus - Aš esu Jo Šventenybės atstovas, Jo Šventenybei pavaldūs ir jūs. - meta Onorui, tada vėl elfams - Deja, tai ko reikalaujate, neįmanoma. Jis dabar yra mūsų kalinys ir karo belaisvis, taigi negalite jo reikalauti. Be to, galbūt atvykote padėti jam pabėgti.
- Atvykome kalbėtis, nes nenorime dėl nieko liejamo savo tautiečių kraujo. Jūs galite su mumis kalbėtis ir taip pat išvengti daugybės mirčių. Galite atvesti savo belaisvį ir jis prisijungs prie mūsų, kaip mūsų tautos atstovas. Tas belaisvis ir išsiaškino tikrąsias šitos situacijos priežastis. Tuomet mes derėsimės ir visa šita baigsim be daugiau kraujo praliejimo. Jūs, žinoma, taip pat galite su mumis nesikalbėti. Tokiu atveju mes būsime priversti patys pasiimti jūsų belaisvį, leisite tai ar ne, ir tęsime visa šitai toliau - jūs visi žūsite. – atsako elfas. Tai nuskamba ne kaip grasinimas, o kaip paprastas paaiškinimas. Nuncijus tarsi negalėdamas patikėti tuo ką išgirdo prasižioja ir vėl susičiaupia.
- Nuncijau, nesikarščiuokite. Visų pirma, elfas buvo paimtas į nelaisvę misijos, kuriai vadovavo Botroso mokinys, metu. Taigi jis yra Botroso belaisvis ir Botrosas turės nuspręsti, kaip elgtis. – įsiterpia kardinolas Onoras - Antra, savo nuomonę išsakyti galite ir mandagiau. Su diplomatiniais pasiuntiniais taip nekalbama, nesvarbu, ar jie žmonės, ar ne žmonės. - Onoras su nuncijumi šneka kaip truputį suirzęs mokytojas su neklaužada mokinuku. Amžiaus skirtumas tarp jų irgi šitai atitinka, o patirties - tuo labiau.
Po to nebekreipdamas dėmesio į nuncijų, Onoras duoda kelis nurodymus šalia stovintiems savo pavaldiniams, bei keliems Manheimo magams, kad perspėtų visus dėl prasidėjusių derybų. Taip pat įsako patikrinti Vaiglefo atmintį. Tuomet Onoras pakviečia visus į pasitarimų palapinę. Botrosas, Ševalje Lerojus, nuncijus ir elfai nueina ten.
Kaip išsispręs ši situacija dabar priklausė nuo kardinolo Onoro. Jo sprendimas bus Prancūzijos sprendimas, kurios armijai priklausė didžioji dalis čia esančių karių. Kastilijos ir Aragono tebuvo trupiniai, taip pat nedidelė dalis Vengrijos kariuomenės. Vengrijos karalius nutarė didesnę dalį karinės jėgos palikti šalyje, prasidėjus neramumams ir atrodo teisingai pasielgė. Kiti čia buvę kunigaikščiai ir atstovai šiuo metu daug labiau buvo susirūpinę savo padėtimi, kai sužinojo Kapečio ir dono Fernandeso planus.
Pasiekus palapinę, du iš išvaizdos jaunesnio amžiaus elfai pasilieka abipus palapinės įėjimo iš lauko pusės, jie sustoja pasisukę į šonus - nugaromis į palapinės įėjimą ir į vienas kitą, veidais į stovyklą, kad žvilgsniu abu galėtų apimti visą stovyklos plotą. Du vyresni elfai įeina vidun su žmonėmis.
Aplink palapinę išsidėsto ir sargyba, bei apie dešimt žmonių magų. Nieko nedaro, per arti elfų neina, bet įsitempę laukia kas bus. Abu elfai pasilikę lauke stovi nesustingę, žvalgosi stebėdami visą aplinką ir abu vienu metu niekad nežiūri į tą pačią pusę.
Tuo tarpu nešinas rašalu ateina Onoro raštininkas, pamatęs tokį vaizdą jis sustoja kaip įbestas. Maldaujamai pažvelgia į kelis šalia esančius žmonių magus, tačiau nesulaukęs iš jų jokios reakcijos, nurijęs seilę, žengia link palapinės. Vieno iš elfų žvilgsnis įsminga į jį, žmogelis sustingsta, tačiau po akimirkos elfas pažvelgia kitur nebekreipdamas dėmesio į žmogų. Šis lėtai žengia į priekį ir įeina į palapinę murmėdamas „Sveika Marija“, labai stengdamasis nepažvelgti elfams į akis.


Ševalje Lerojus įeina į Aro palapinę. Elfas pajunta kaip atsileidžia psichinis skydas laikomas aplink jį.
- Turiu jus atvesti į pasitarimų palapinę. Atvyko jūsų padermės atstovai. – pasako Ševalje.
Aro atsistoja ir žengia prie žmogaus. Ševalje pasitraukia į šalį, suduoda per palapinės angą, vienas iš sargybinių ją pakelia. Lerojus praleidžia Aro pirmą ir seka per porą žingsnių už jo, pasiruošęs reaguoti, jei elfas bandytų ką nors negero. Sargybiniai taip pat, tik labiau iš šonų. Elfo antrankių Ševalje atrakinti negalėjo, jie buvo užkerėti ir tą galėjo padaryti tik kardinolas Onoras.
Atėjus iki pasitarimų palapinės Aro prie jos pamato Leathirą ir Tallerelį (vieną iš Iberijos magų). Leathiras nužvelgia Aro, žvilgsnis stabteli ties surakintomis rankomis, tada žvilgteli į akis ir kilsteli antakį. Aro nežymiai šypteli.
Įėjęs į vidų Aro išvysta savo Mokytoją Nithaarą ir vieną iš vyriausiųjų Iberijos magų – Keleraaną. Nithaaras nužvelgia Aro, tarsi bandydamas įvertinti ar šis sveikas. Jo žvilgsnis taip pat sustoja ties antrankiais, tada pažvelgia į Onorą.
Onoras sugauna elfo žvilgsnį, pažiūri į antrankius.
- Mes turime posakį, jog atsarga gėdos nedaro. – kardinolas paliečia antrankius, tada išsiėmęs raktą pasuka, jie atsisega. Antrankius paduoda savo tarnui.
- Gal prisėskime? - kardinolas mosteli į stalą ir kėdes. Onoras ir Botrosas pajunta kaip blyksteli psichinė magija, tarp visų trijų elfų atsiranda psichinis ryšys. Jie burto neslėpė, naudojo jį akivaizdžiai, matyt neketino bendrauti savo kalba tarpusavyje girdint žmonėms.

„Viskas buvo kaip ir sakei, dabar viskas taip kaip turėtų būti“. pasako Nithaaras mintimis. „Apie šitos situacijos priežastis sužinojome iš vieno jų mago, kurį paėmėme po to, kai tu atsidūrei čia. Iš tavo poelgio spėju, kad šios situacijos priežastis išsiaškinai anksčiau.“ Aro linkteli „Ar patikrinote vieno iš žmonių, vadinančio save Fernandesu, atmintį?“ paklausia. „Ne. Patikrinome mago, kuris buvo tuose namuose. Tačiau nė vieno iš jų atmintyje neliko nieko, kas rodytų, jog ten buvome.“ atsako Nithaaras. „Aš sužinojau kas iš žmonių naudojosi Melnirų malone. Tas žmogus nebegyvas, tačiau šis žmogus, Fernandesas, buvo jo bendrininkas ir gali apie tai žinoti. Šitie jo ieškos ir tai galėtų sukompromituoti visos situacijos galimą išsprendimą.“ pasako Aro, Nithaaras linkteli. „Turiu idėjų kaip galima tai išspręsti, tačiau tam turėsiu čia pasilikti dar kuriam laikui.“ „Gerai. Visa kas susiję su šiais dalykais ir artefaktu - priklauso tau. Tavo sprendimams pritaria ir pritars tiek Thalid‘Quennos (elf.: Britanijos), tiek Lannta‘Edhroso (elf.: Iberijos) Quedruin-nuesuaanas (magų taryba).“ atsako Nithaaras.

Keletą akimirkų trukęs psichinis ryšys tarp elfų baigiasi, vyresnysis, anksčiau kalbėjęs elfas pasisuka į žmones.
- Galime pradėti. – pasako.
Onoras linkteli, jie visi susėda.
- Jūs jau turite visą informaciją, kurią galėjome jums suteikti apie šito konflikto priežastis ir žinote mūsų poziciją. Belieka išgirsti jūsų nuomonę apie tai. – pasako Nithaaras.
- Taip, informacijos turime. Mano (pabrėžia žodį "mano") nuomone, kylančiam konfliktui tarp mūsų padermių nėra priežasties, taigi norėčiau jį užbaigti kuo greičiau. – atsako kardinolas Onoras.
Botrosas pritariamai linkteli. Ševalje Lerojus žiojasi kažką sakyti, tačiau nutyli.
- Ne, priežasties nėra, mes taip pat pritariame tokiam sprendimui. - ištaria Keleraanas.
Kardinolas Onoras linkteli.
- Labai gerai. Telieka klausimas, kaip elgsimės toliau. Apsisuksime ir išsiskirstysime, ar turite kitokių minčių?
- Yra artefaktas. - pasako Aro. - Kiek man pavyko išsiaškinti, tai labai galingas magiškasis objektas, negalime būti tikri, kad jį turėdami jūs nesugalvosite sulaužyti susitarimo.
- Mes taip pat negalime būti tikri, kad jūs to nedarytumėte, jei artefaktas atitektų jums. Garbės žodžio, spėju, čia neužteks? – atsako Onoras.
- Ne, neužteks. Tačiau galime pasiūlyti kitokį sprendimą. Artefaktas buvo aptiktas jūsų žemėse, taigi mes sutiktumėm jį ten palikti ir jo nebesiekti, jeigu jūs suteiktumėt mums visą informaciją, kurią turite apie artefaktą. – pasiūlo Aro.
Onoras susimąsto, tada pažvelgia į Aleksandrijos Magistrą Botrosą.
- Aš nematau problemos pasidalinti su jais informacija. O jūs?
- Aš irgi ne. – atsako Botrosas
- Puiku. Nuncijau, kokia jūsų nuomonė? – paklausia Onoras.
- Man tai nepatinka, bet kitos išeities, atrodo, nėra. Taigi tebūnie. – atsako tas piktai.
Onoras atsisuka į elfus.
- Gerai, mes sutinkame pasidalinti visa informacija apie artefaktą.
- Džiugu, kad sutariame. – pasako Aro. - Tačiau pats artefaktas dar nerastas. Artefaktas, kiek žinau, liko su donu Fernandesu, nes nei man, nei jums nepavyko jo paimti.
- Taip, tai tiesa. Pas Fernandesą taip pat liko informacija apie visus jo planus. – atsako Onoras. - Mes išsiųsime ten dar vieną grupę magų, kurie išsiaiškins artefakto buvimo vietą ir jį saugiai paslėps. – priduria.
- Aš keliausiu kartu su jūsų grupe ir leisite man pažvelgti į artefakto turėtojų atmintį, kad sužinočiau ką jie apie jį žino. Tai taip pat dalis informacijos, kurios prašome. – pasako Aro.
Onoras kuriam laikui nutyla, susimąsto. Botrosas ir nuncijus žiūri į Onorą nerimastingais žvilgsniais. Ševalje Lerojui šita pokalbio dalis, atrodo, visiškai nerūpi.
Tada Onoras pamoja raštininkui, kai šis prieina, pasako pakankamai garsiai, kad girdėtų visi.
- Velu, parašyk raštą mano vardu, kad šis asmuo - parodo į Aro - vardu Aro, yra mano apsaugoje ir jam turi būti suteikta diplomatinė neliečiamybė. - Tada kreipiasi į elfus - Gerai. Tačiau noriu, kad jūs, Aro, pasižadėtumėte nesiimti jokių skubotų veiksmų, nepasitaręs su mūsų magais. Taip pat jūs artefakto neliesite ir nenaudosite magijos ant artefakto. Ir kai misija bus atlikta, atiduosite šį raštą vienam iš mūsų grupės narių. - kardinolas savo antspaudu užantspauduoja raštininko parašytą raštą ir ištiesia jį Aro.
Aro lėtai linkteli.
- Sąlygos atrodo priimtinos. – ištaria paimdamas raštą.
- Taigi, galime pradėti ruoštis misijai. – pasako Onoras.


Pasibaigus deryboms elfai iškeliauja, išskyrus Aro. Šiam grąžinami jo ginklai ir daiktai. Netrukus po elfų išvykimo kardinolo patikėtinis Renė pakviečia Onorą ir šis, bei Magistras Botrosas, nueina į kitą palapinę, kuri buvo skirta vyresniųjų Manheimo magų susirinkimams.
- Suradome Wilfredą, jis buvo Tripolio apylinkėse. – eidamas pasako Renė kardinolui ir Magistrui. – Taip pat patikrinome Vaiglefo atmintį. Jis jau kurį laiką dirbo donui Fernandesui už mūsų nugaros, žinojo apie dalį jo planų. Kai liko dviese su Wilfredu Fernandeso viloje, Wilfredas surado dokumentą, kuris galbūt gali padėti surasti Fernandesą. Tai supratęs Vaiglefas jį užpuolė, jie susirėmė ir Vaiglefas Wilfredą išmetė pro portalą, tačiau pats nežinojo kur, mat Wilfredui pasipriešinus Vaiglefas nebesuvaldė burto. Tada pats Vaiglefas buvo pačiuptas elfų.
- O kaip dokumentas?
- Wilfredas jį turi.
Onoras ir Botrosas įeina į Manheimo palapinę, joje yra Wilfredas ir keletas vyresniųjų Manheimo bei Aleksandrijos magų.
- Fernandeso namuose suradome štai šį pergamentą. Tuomet Vaiglefas mane užpuolė, norėdamas paimti pergamentą, susigrūmėme, jam panaudojus dimensinę atsidūriau šalia Tripolio. – atėjus Onorui ir Botrosui pasako Wilfredas, padėdamas ant stalo lakštą geltono storo popieriaus. Jis atrodo labiau kaip relikvija, senas, išblukęs, suplyšinėjęs. Onoras jį apžiūri, pergamente rašoma apie nedidelę apleistą šventyklą (neaišku kurių Dievų garbinimui ji buvo naudojama) esančią Kartaginos emirato rytinėje dalyje, dykumoje. Dokumente kalbama apie tai, kad didžiąją šventyklos dalį užima rūsiai ir katakombos.
- Bruno, paimk Kartaginos emirato žemėlapius ir nunešk į pasitarimų palapinę - kreipiasi Onoras į savo tarną, šis išskuba. Tuomet atsako Wilfredui - Apie Vaiglefą jau žinome. Vaiglefas dirbo donui Fernandesui, kuris su kitu žinomu asmesiu iš Kartaginos emirato rengė sąmokslą prieš keletą valstybių. Jų pastangomis ir prasidėjo šita visa kampanija prieš elfus, kurios metu ne vienoje šalyje prasidės perversmai, kai karinė galia bus nukreipta kovai su elfais, ir toje kovoje galbūt sunaikinta apskritai.
- Jūs tai žinojote anksčiau? – paklausia Wilfredas.
- Ne. Tai, ką žinojome anksčiau tebuvo trupiniai. Anksčiau žinojome, tik, kad donas Fernandesas susijęs su neramumais Bosnijoje. Taip pat demaskavus vieną nusikaltėlių grupę išsiaškinome, kad jie turėjo nurodymų iš dono Fernandeso susitvarkyti su poros Italijos miestų valdytojais. Per keletą paskutinių valandų, laimei, išsiaškinome visa kita. Su elfais įvyko derybos ir sudarėme paliaubas.- paaiškina kardinolas.
Išgirdęs paskutinį sakinį Wilfredas tarsi netikėdamas pažiūri į kardinolą. Tada pažvelgia į Magistrą Botrosą.
- Dabar mūsų pagrindinė užduotis, surasti artefaktą. – pasako Magistras Wilfredui. – Su elfais sudarytas susitarimas, jog karo veiksmai nebus tęsiami. Stovykloje yra elfų atstovas, jis dalyvaus artefakto paieškoje ir gaus informaciją apie jį. Artefaktas liks pas mus.
Wilfredas žvelgia į juos taip, lyg jie būtų išsikraustę iš proto. Jam mažai rūpėjo valdovai ir situacijos kitose valstybėse. Viskas ko jis norėjo - tai Ispanija. Galiausiai Wilfredas suvaldo veido išraišką ir linkteli.
- Vaiglefas greičiausiai žino kur Fernandesas, bet... – pradeda jis.
- Vaiglefas taip pat yra čia, stovykloje, kaip kalinys. Jį mums atidavė elfai. – pasako Botrosas - Laimei jis nežinojo nei kur Fernandesas, nei kur išmetė tave, nepasisekus burtui. Kitaip apie tai būtų sužinoję ir elfai.
Wilfredas lėtai linkteli.
- Dabar kuo skubiau surinksime grupę surasti donui Fernandesui. – ištaria Onoras tebežiūrinėdamas Wilfredo pargabentą pergamentą – Ši sena šventykla išties atrodo labai tinkama vieta artefaktui slėpti. Grupėje, kuri ten vyks patikrinti, būtinai reikalingas Dimensikas ir Psichas. Būtų geriau, kad psichinę magiją galėtų valdyti pora vykstančių. Elfas taip pat keliaus, nors susitarimas ir sudarytas, aš jais nepasitikiu. – užbaigia kardinolas.
Wilfredo veidu šmėsteli pykčio šešėlis vėl išgirdus apie elfų atstovą.
- Manau bus geriausia, jei tiek iš Manheimo pusės, tiek iš mūsų bus po vieną magą valdantį psichinę magiją, kaip pagrindinę. - pasako Magistras Botrosas - Abanai, manau tu labiausiai tiktum iš čia esančių mūsiškių. – kreipiasi į vidutinio amžiaus arabą, stovintį šalia. Šis linkteli.
- Puiku. Patrikai? – Onoras pažvelgia į vieną iš saviškių magų. Aukštas šviesiaplaukis mėlynakis žmogus linkteli ir prieina arčiau.
- Renė, noriu, kad taip pat keliautum tu, nes geriausiai esi susipažinęs su esama situacija ir dimensinė yra tavo pagrindinė magija. Taip pat paskiriu tave savo atstovu grupėje ir jos vadovu. – pasako kardinolas Onoras.
- Su malonumu, kardinole. – atsiliepia Renė. Jis buvo vidutinio amžiaus prancūzas, labiau panašus į raštininką ištisas dienas leidžiantį tarp dulkėtų popierių. Perdžiūvęs, šiek tiek kumptelėjęs, nors ir taip neaukšto ūgio; kaulėtomis rankomis aptemptomis papilkėjusia oda, išvagota iškilusiomis gyslomis.
- Magistre, norėčiau vykti aš. – Wilfredas žengia žingsnį į priekį. Magistras akimirką žvelgia į jį mastydamas. – Na, esi stiprus, o požemiuose elementalistas gali labai pasitarnauti... Gerai.
- Nutarta. – pasako kardinolas Onoras. - Prie jūsų, kaip žinote, prisijungs elfų atstovas. Jis turi pilną diplomatinę neliečiamybę, jūs visi taip pat. Esat tiek mūsų, tiek elfų atžvilgiu neutrali grupė, kurios tikslas surasti artefaktą pašalinant bent kokias kliūtis. Mums priklauso artefaktas, elfui – informacija, taigi privalėsite leisti jam pažvelgti į tų, ką ten sutiksite, atmintį. Tarp mūsų ir elfų sudarytas susitarimas ir paliaubos, priklausomai nuo to, kaip susitarimo bus laikomasi, priklausys tolesnis mūsų visų likimas, kariausime toliau ar grįšime namo. Bet kuris išprovokavęs konfliktą atsakys. – pasako kardinolas išrinktajai ketveriukei ir visiems kitiems esantiems palapinėje. – Tikslią vietą, kur turės būti perkeltas artefaktas, jei jį ten surasite, žinom aš ir Magistras Botrosas, taip pat Renė ir Abanas. Kiti sužinosite tada, kai artefaktas bus perkeltas ir visa šitai pasibaigs. Taip yra ne todėl, kad jumis nepasitikėtume, taip yra todėl, kad nepasitikime elfais ir norime kaip galima labiau apsisaugoti. Elfas, kuris su jumis keliaus, pagal susitarimą negali naudoti magijos ant artefakto ir jo liesti. Jei susitarimo nesilaikys, tokiu atveju turite teisę imtis visų priemonių, kad jį sustabdytumėte. Mes jus magijos pagalba stebėsime, tačiau kai atsidursite požemyje, liksite vieni. Mes, žinoma, stebėsime aplinką išorėje ir būsime pasiruošę reaguoti, jei kas nutiks. Būkite atsargūs ir atidūs, tačiau neprovokuokite elfo ir nesileiskite provokuojami patys.
Ketvertas išrinktų keliauti magų linkteli.
- Puiku, keliaujame į bendrą pasitarimų palapinę, aptarsime smulkmenas bendrai ir su elfų atstovu. – tai pasakęs kardinolas Onoras žengia laukan, kiti paseka iš paskos.
- Wilfredai. – sulaiko jį Magistras. – Žinau, kad turi stiprų savo požiūrį į elfus ir nemalonios patirties, tačiau atkreipk dėmesį į tai, ką pasakė kardinolas. Dabartinis mūsų tikslas yra visa šitai užbaigti. – pabrėžia paskutinius žodžius.
Wilfredas be jokios išraiškos žvelgia į Magistrą, jam baigus linkteli ir nuseka paskui nuėjusius.
Magistras Botrosas nulydi jį žvilgsniu. Jis leido Wilfredui keliauti ne tik dėl to, kad šis buvo stiprus elementalistas. Magistras tikėjosi, kad Wilfredas ir toliau sieks artefakto, sau žinoma. Wilfredas nekentė elfų ir šiomis aplinkybėmis artefaktas galėtų būti priemonė, kuria naudodamasis pats vienas, jis galėtų bandyti siekti keršto „smailiaausiams“. Tokiam žingsniui žengti Wilfredas buvo pakankamai protingas, pakankamai karštakošis ir tuo pačiu pakankamai kvailas. Jį pažinodamas Magistras tikėjosi, kad Wilfredas šį žingsnį žengs. Akylai stebimas Aleksandrijos jis būtų greitai surastas ir artefaktas būtų slapčia iš jo „perimtas“, taip, kad pats Wilfredas to nesužinotų. Tarp Manheimo ir Aleksandrijos galiojo susitarimas - artefaktas buvo rastas Šventosios Romos imperijos žemėse ir jai priklausė. Aleksandrija, nepaskelbdama karo Romai, negalėjo jo siekti. Buvo susitarta, kad už Aleksandrijos pagalbą artefaktas bus perkeltas į neutralias žemes ir abi šios mokyklos galės jį tyrinėti. Tačiau Magistras norėjo, kad artefaktas visas atitektų Aleksandrijai ir galėtų būti tyrinėjamas bei naudojamas be jokių įsipareigojimų Romai ar suvaržymų.
Roma, žinoma, pasipiktintų ir apkaltintų Aleksandriją, jei Wilfredas nugvelbtų artefaktą, tačiau Aleksandrija tada Wilfredo išsižadėtų, atsiribotų nuo jo veiksmų ir pati perduotį jį Romai. Tai nebūtų sunku padaryti ir atrodytų įtikinama dėl Wilfredo būdo, požiūrio ir ankstesnės patirties, dėl kurios jis turėjo priežasčių siekti artefakto sau. Be to, jo atmintyje nebuvo nieko, kas galėtų kelti įtarimą dėl Aleksandrijos ketinimų, net jei jo atmintį Roma išstudijuotų. Artefaktas vėl būtų „pamestas“, toks „dingimas“ būtų nurašytas pačio artefakto savybėms. Wilfredas, žinoma, tokiu atveju supūtų kurio nors iš daugelio Romos kalėjimų požemiuose arba sudegtų ant laužo, tačiau tai būtų vardan Aleksandrijos ateities.


Įžengęs į bendrąją pasitarimų palapinę Wilfredas pamato kitus stovinčius aplink stalą ir tarp jų Aro. Wilfredas sustingsta ir išbąla. Jis nesitikėjo, kad atstovas bus šitas elfas. Reiškia jis visą laiką buvo teisus – elfpalaikis nebuvo joks tremtinys. Tas suvokimas dar labiau pakursto Wilfredo pyktį elfui.
Aro tuo tarpu pažvelgia į atėjusįjį ir pamatęs, kad tai Wilfredas žiūri į jį pora akimirkų, tarsi laukdamas kaip šis elgsis, po to nugręžia žvilgsnį į kitus. Wilfredas giliai įkvepia ir lėtai prieina prie stalo, nežiūrėdamas į elfą. Ant stalo ištiesti keletas Kartaginos žemėlapių.
- ...taigi, grupei vadovaus Renė – kalba kardinolas, rodydamas į šį – Jo sprendimai bus lygūs mano sprendimams Manheimo atžvilgiu. Kiti keliaujantys, tai Patrikas, Abanas ir Wilfredas – pasako kardinolas elfui (paminėtieji magai linkteli, išskyrus Wilfredą), tuomet vėl kreipiasi į kitus. - Su jumis, kaip sakiau, keliaus kitos pusės atstovas Aro. Jam bus suteiktas priėjimas prie informacijos apie artefaktą, kurią ten rasite. Tiek rašytinę, tiek kitų asmenų, kurie turės artefaktą, atmintis ar atmintys. Jei artefaktas bus surastas, Aro grįš čia. Jam tuomet bus suteikta likusi informacija apie artefaktą ir taip abiejų pusių susitarimas bus galutinai įvykdytas. Visi kariniai abiejų pusių veiksmai, kurie dabar yra sustabdyti, bus galutinai atšaukti ir nutraukti. Visi galėsime grįžti namo. – baigia Onoras apžvelgdamas susirinkusius.

Greitai grupė pasiruošia ir iškeliauja. Renė atveria portalą į Kastiliją, tada į Kartaginą. Išėję pro antrąjį portalą visi atsiduria dykumoje, virš galvos kepina saulė, aplink tik smėlio kopos. Praėję tarp jų, pamato šventyklą – keletą išvirtusių aptrupėjusių kolonų ir išsilaikiusį masyvų, iš dalies jau užpustytą smėliu, pagrindinį pastatą iš akmens luitų. Jame tamsuoja pora įėjimų. Grupė, vedama kardinolo patikėtinio Renė, patraukia ten link.

Keturioliktas skyrius - III dalis.


Priėjus arčiau šventyklos Aro pajunta silpną magijos lauką, sklindantį pro dešinįjį įėjimą. Tačiau kiti, atrodo, to dar nejaučia. Jie visi sustoja dar visiškai nepriėję pastato. Abu įėjimus į jį skiria maždaug dvidešimties metrų tarpas. Renė pasisuka į Wilfredą.
- Wilfredai, tu elementalistas, patikrink ertmes žemėje, tačiau ne pernelyg giliai, kad nebūtum pastebėtas.
Šis linkteli prieina arčiau ir ištiesia ranką link kairiojo įėjimo. Blyksteli elementalinė magija.
- Čia yra viena didoka patalpa. – pasako po kiek laiko Wilfredas. Tada paeina link dešiniojo įėjimo, vėl ištiesia ranką.
- Čia ertmių daug daugiau, kielios patalpos, greičiausiai koridorius. Jos tęsiasi tolyn. – pasako.
Renė linkteli ir žengia link dešiniojo įėjimo, kiti taip pat. Wilfredas kol kas elgėsi tarsi nematydamas elfo. Renė kartas nuo karto paslapčia žvilgtelėdavo į Aro, Patrikas stengėsi neatsukti jam nugaros. Abano elgesys buvo neutraliausias.
Priėjus įėjimą, į vidų krentančioje šviesoje pro durų angą, matyti nedidelis kambarys, jo gale laiptai vedantys žemyn. Taip pat yra dvejos durys kambario šonuose, tačiau jei artefaktas čia, tai jis laikomas po žeme. Priėjus prie laiptų, matyti, jog jie gana ilgi. Tamsoje apačioje lyg ir matosi iš toliau atsklindanti blausi ugnies pašvaistė. Jie atsargiai nusileidžia, apačioje koridorius, ilgas truputėlį besileidžiantis žemyn ir šiek tiek besisukantis, taigi jo galo nematyti. Jis blausiai apšviestas fakelų, esančių toliau nuo įėjimo. Koridorius maždaug pusantro metro pločio, galbūt trijų aukščio. Akims pripratus prie prieblandos ir paėjus keletą metrų, matyti įėjimai į kitas patalpas abejose koridoriaus pusėse. Pirmasis žengia Renė, tuomet Wilfredas ir Abanas, už jų Aro. Patrikas eina paskutinis, stebėdamas elfo nugarą. Už kelių dešimčių žingsnių sienose prasideda angelų ir įvairių kitokių fantastinių būtybių horeljefai. Koridoriuje magiškasis laukas jutosi stipriau, jo šaltinis buvo kažkur priekyje. Iš Renės ir Abano susižvelgimo galima spręsti, jog jie taip pat pradėjo jį jausti.
Priekyje pro vienas duris staiga išeina žmogus ir pamatęs juos rikteli, Renė ištiesia ranką, blyksteli fizinė magija ir žmogus nukrenta negyvas. Pro duris iššoka dar trys ginkluoti žmonės. Renė dar kartą panaudoja fizinę magiją, o Abanas biologinę, du žmonės greitai krenta negyvi, trečias sužeidžiamas. Renė žvilgteli į Aro, tačiau jam šio sargybinio atmintis, atrodo, buvo neįdomi. Išties šis žmogelis vargu ar galėjo ką naudingo žinoti.
- Patrikai. – pakviečia Renė. Patrikas prieina ir pasitelkęs psichinę magiją patikrina žmogaus atmintį ieškodamas informacijos apie toliau esančius tunelius. Tačiau nieko, kas galėtų padėti, nesuranda.
- Jie turėjo tik saugoti įėjimą. Atkeliavo čia prieš kelias valandas. – pasako Patrikas.
Kambario, iš kurio tie žmonės iššoko, viduje matyti kelios lovos ir šiaip keletas daiktų – apsiaustai, krepšiai, vieni šarvai. Tai panašu į gyvenamąjį kambarį.
Kiek toliau koridoriuje matyti kitos durys, tačiau ten tik sandėlys. Koridoriaus sienose degantys fakelai išdėstyti gana ilgais tarpais vienas nuo kito, taigi susidaro gan tamsūs tarpai tarp apšviestų plotų. Paėjus apie dvidešimt metrų, koridorius šakojasi, pradėda jaustis dimensinės magijos „virpėjimas“, jį pajunta Aro, po kiek laiko ir Renė. Viena atšaka veda į dešinę, kita, esanti už keleto metrų priekyje, į kairę, pats koridorius tęsiasi tolyn tolydžio sukdamasis kairėn. Abi atšakos staigiai užsisuka ir kur jos veda, nematyti. Magiškas laukas čia juntasi vienodai stipriai, taigi pagal tai sunku nuspręsti kurlink eiti. Wilfredas pakelia ranką, tačiau Renė jį sulaiko.
- Kol nežinom kas už kampo, neverta siųsti savo magijos prima savęs, ypač gilyn. Geriau jei liksim kuo ilgiau nepastebėti. – pasako jis. - Aš ir Wilfredas patikrinsime kairę. Patrikai, Abanai ir jūs – kreipiasi į elfą – patikrinkit čia – parodo į dešinį atsišakojimą.
Jie išsiskiria. Pasukus į dešinį atsišakojimą taip pat matyti priekyje už posūkio sklindanti fakelų šviesa. Pasukus ten, koridorius tęsiasi dar apie šešis ar septynis metrus, jo gale matyti durys. Šiame koridoriuje horeljefo ant sienų nebėra, tačiau pasieniuose gana tankiai šachmatiškai stovi satyrų, kiklopų, angelų ir, atrodo, harpijų statulos, taip pat keletas labai keistų statulų – moters su gyvatės galva ir lyg šikšnosparnio sparnais, ir netgi anubio statula. Visos jos pakeltos kiek aukščiau ant nedidelių pjedestalų. Toks visiškai skirtingų mitologinių būtybių mišinys atrodė labai neįprastai. Galbūt tai gali paaiškinti kodėl ši šventykla stovi viduryje nieko, dykumos pakrašty. Greičiausiai kultas, kuriam ji priklausė, buvo nedidelis, uždaras ir greičiausiai buvo susijęs su ankstyvomis magijos apraiškomis žmonių pasaulyje. Sprendžiant iš šventyklos būklės, pats kultas galbūt jau seniai išnyko.
Abanas atsargiai žengia pirmas, Aro eina už keleto žingsnių jam iš paskos, paskutinis Patrikas. Praėjus beveik pusė koridoriaus po Abano kojomis įsispaudžia viena iš grindų plytų. Priekyje, prieš durų angą, kurios link jie ėjo, nukrenta metalinė plokštė uždarydama įėjimą į ten. Tuo pat metu pradeda virsti statulos. Patrikas, buvęs prie išėjimo šoka iš koridoriaus. Jis vos suspėja, ties įėjimu į koridorių susitrenkia dvi kiklopų statulos jį užtverdamos. Aro išvengia virstančio satyro ir iškart šoka ant jo pjedestalo, taip išsisukdamas nuo kitos krentančios statulos. Abipus satyro nukrenta dvi prie priešingos sienos stovėjusios statulos. Abanas suspėja atšokti nuo virstančio angelo, tačiau tuomet patenka po Anubio statula. Statulos buvo kaip tik tokio dydžio, kad nuvirtusios būtų per visą koridoriaus plotį ir sustatytos šachmatiškai, kad virsdamos uždengtų beveik visą plotą. Statuloms krentant pakyla dulkės, koridoriais nuaidi dundesys.
Viskam nurimus Aro apsidairo, dabar sienose, tiksliai už stovėjusių statulų, matyti nedideli apvalūs geležiniai kaiščiai, kurie iš sienų nė kiek neišsikiša, bet suveikus spąstų mechanizmui, jie tikriausiai išlindo nuversdami statulas, visas vienu metu. Abanas prispaustas Anubio statulos, kurios galva šiek tiek atsirėmė į sieną, taigi neužgriuvo jo visu svoriu. Žmogus akivaizdžiai kenčia skausmą ir bando nesėkmingai nustumti nuo savęs sunkią statulą. Pamatęs Aro, jis nustoja judėti, akyse atsiranda įtarumas. Abano magijos buvo psichinė ir biologinė. Abi jos negalėjo niekuo padėti nusimesti nuo savęs per sunkaus fiziškai pakelti objekto. Magijai jis dar galėtų pasipriešinti, tačiau elfas, jei panorėtų sulaužyti susitarimą, nesunkiai galėtų jį pribaigti ginklu. Abanas įsitempia bandydamas susikaupti nepaisant skausmo, jei prireiktų pasinaudoti magija ginantis.
Aro akimirką žvelgia į jį, tuomet blyksteli dimensinė magija, statula slėgusi Abaną pradingsta ir nukrenta šalimais. Pralindęs pro kiklopus užvirtusius išėjimą, klupinėdamas per gulinčias statulas atskuba Patrikas. Aro nebekreipdamas dėmesio į jį ar Abaną pasuka prie metalinės plokštės užtvėrusios įėjimą į kitą patalpą. Patrikas klausiamai pažvelgia į Abaną, kuris skausmingai atsisėda atsiremdamas į sieną. Pastarasis linkteli leisdamas suprasti, kad viskas gerai.
- Nepasisekė. – ištaria arabas. Jo kairė ranka buvo kruvina ir neabejotinai sulaužyta, nors atvirų lūžių ir nesimatė. Ranka buvo labiausiai prispausta statulos. Arabas sveikaja dešine ranka paliečia savo skaudantį kairį šoną tikrindamas šonkaulius, tačiau jie atrodo sveiki. – Galėjo būt ir blogiau. – pasako lėtai stodamasis, Patrikas jam padeda.
- Jūsų slaptumas ką tik nuėjo vėjais. – pasako Aro stovėdamas priešais metalinę plokštę, uždengusią įėjimą į toliau esančią patalpą, užgriuvusi statula ją dar ir užrėmė – Jei norit šitą reikalą užbaigti šiandien, reikia nedelsti.
- Palauk. – pasako Patrikas. Aro atsisuka, Patrikas truputį sutrinka – Eisime visi, Abanas nors ir sužeistas tačiau jo magija dar gali pagelbėti. – pasako jis.
Abanas išsiima iš krepšio tvarsčio, persimeta jį per kaklą ir Patriko padedamas pasiriša ranką. Abano kakta išrasoja, skausmas tikrai didelis. Jis paskubomis gausiai apšlaksto sužeistą ranką mažinančiu skausmą skysčiu ir išgeria kito eliksyro. Naudoti magijos sau jis kol kas nenorėjo, geriau pataupyti jėgas, kai to tikrai prireiks.
Patrikas tuo tarpu pasitelkia fizinės magijos ir pekelia durų plokštę, jie įeina į vidų. Patalpa, į kurią patenka - sandėlys, jame daug visokių okultinių daiktų sudėtų lentynose. Taip pat stovi keli sarkofagai, vienas iš jų atviras ir magiškuoju regėjimu jame matyti gyvybinis žiburėlis. Iš ten iššoka žmogus, apsirengęs tamsiais drabužiais, su kauke padaryta iš juodos medžiagos skiautės. Jis meta atėjusiems po kojomis buteliuką, tas sudūžta ir pradeda gausiai virsti kažkokie garai. Patrikas ištiesia ranką pasitelkdamas fizinę magiją, garai virsta lašeliais, kurie nukrenta ant žemės.
Tai buvo tas pats asmuo, pasprukęs nuo Gaujos Konstantinopolyje. Aro šį kartą neketino terliotis, blyksteli dimensinė magija ir tam žmogui po kojomis atsiveria ir akimirksniu užsiveria portalas - kojos „nupjaunamos“ ties keliais ir žmogus surikęs susmunka. Aro pasitelkia psichinę magiją ir pažvelgia į jo atmintį. Šis žmogus dirbo Fernandesui už didelius pinigus, tačiau mažai težinojo apie Fernandeso planus ir nieko nežinojo apie Kapetį. Aro pasidomi apie kitus spąstus, esančius šiuose tuneliuose. Šis žmogus žino apie spąstus iki pagrindinės šventyklos patalpos, tačiau pagrindinėn patalpon įeiti gali tik Fernandesas ir jo magas. Kas yra ten, šis asmuo nežinojo. Aro dar pasidomi apie hašašinų organizaciją, kuriai šis žmogus priklauso, tačiau pastarasis nežinojo kur yra pagrindinė hašašinų būstinė. Jis bendraudavo su vienu iš vyriausiųjų hašašinų narių. O mokymai būdavo rengiami įvairiose šalyse ir niekad per ilgai neužsibūnant vienoje vietoje. Aro nutraukia burtą ir apžvelgia lentynas kambaryje. Keletas daiktų jose yra įvairių senovės (bei ankstyvosios magijos) laikų žmonių kultų reikmenys bei reliktai. Tie daiktai nebuvo magiški, tiesiog pačioje pradžioje žmonės tikėjo, jog magiją galima įgyti atlikus įvairius ritualus, kartais išties žiaurius. Tas buvo netiesa – magijos nebuvo įmanoma niekaip „įgyti“, tačiau kaip ir daugelis dalykų žmonių rasėje, tas buvo išsiaškinta per liejamą savų kraują, kartais ir vaikų.
Abanas taip pat patikrina hašašino atmintį, jis dar gyvas, bet sąmonę jau prarado. Patrikas nutraukia kaukę, tai apie trisdešimties metų arabas.
- Gerai, žinosime ko toliau tikėtis. – pasako Abanas taip pat suradęs to žmogaus atmintyje prisiminimus apie kituose tuneliuose esančius spąstus. – Čia, atrodo, nieko daugiau nėra vertingo mums.


Renė ir Wilfredas paėję į priekį pasuka į kairiąją atšaką. Dalis jos prie pagrindinio koridoriaus apšviesta, tačiau toliau tamsu, taigi jie pasiima fakelą. Paaiškėja, kad ta atšaka tęsiasi dar keliolika metrų, gale yra nedidelė apvali patalpa, vienoje sienoje durys.
Staiga jie išgirsta garsų dundesį. Jis tęsiasi neilgai, sunku pasakyti iš kur sklinda, atrodo jog dunda viskas aplink. Paskui nutyla, Renė ir Wilfredas susižvelgia.
- Na, tai negali būt geras ženklas. – ištaria Wilfredas.
Pasigirsta dar vienas kur kas mažiau garsus dunkstelėjimas ir viskas visiškai nutyla.
- Greičiau pabaigiam čia. – pasako Renė. Jis pasuka prie durų, to koridoriaus sienoje. Magiškuoju regėjimu už jų nieko gyvo nematyti. Duris atidarius paaiškėja, kad tai tik nedidelė patalpa, kurioje sudėta apie dešimt karstų. Jie jau sutrūniję ir sukritę, matyti keletas kaulų juose. Juntasi stiprus pelėsių dvokas. Jie žengia toliau koridoriumi, akmeninis grindinys pasibaigia ir prasideda žemė, už keleto metrų priekyje apvalioje patalpoje yra šulinys. Jis negilus, išdžiūvęs, dugne tik šiek tiek drėgna. Medinis dangtis taip pat sutrūnijęs ir gabalais sukritęs į vidų. Renė ir Wilfredas pasuka atgal ir netrukus vėl išeina į pagrindinį koridorių. Pamato iš atsišakojimo, kur nuėjo kiti, sklindant šiek tiek dulkių. Įėję ten ir pasukę už kampo pamato suvirtusias statulas. Kelios iš jų užvirtę praėjimą, viduje pro tarpus matyti kitos sugriuvę statulos. Wilfredas kilsteli ranką, tačiau Renė vėl jį sulaiko.
- Ne, nereikia, kad mus išgirstų pakartotinai.
Tarp suvirtusių statulų yra didokas plyšys, taigi jie pralenda pro jį.


Abanas, Patrikas ir Aro išeina iš kambario. Koridoriaus gale pamato Renė su Wilfredu, ką tik pralindusius pro statulas ir besidairančius ar po jomis nėra bendražygių.
- Kas nutiko? – paklausia Ranė nužvelgdamas juos.
- Gana elementarūs spąstai. Tačiau sužinojome kaip išdėstyti kiti spąstai ir kur Fernandesas. Jis greičiausiai bus su magu. - atsako Abanas. Jie galėjo spėti, kad artefaktas vis dar čia, nes magiškoji aura esanti tuneliuose kol kas nepasikeitė ir nepranyko.
Renė linkteli.
- Žinant kur yra tikslas kitu atveju siūlyčiau ten teleportuotis, tačiau dabar manau, jog taip daryti būtų neprotinga. Artefakto magiškasis laukas paveiks pašalinį portalą ir apskritai dimensinę magiją, rizikuosim savo gyvybėm. – pasako Renė. Abanas linkteli. - Vienaip ar kitaip būtina paskubėti, rodykit kelią. – priduria Renė.
Jie visi išlenda iš užgriuvusio koridoriaus ir nuskuba toliau pirmyn. Greitai einant, Abanui, vėl sustiprėja skausmas. Jis vėl apšlaksto ranką nuskausminančiu eliksyru. Toliau koridorius šakojasi į dvi puses. Jie pasuka į dešinę ir sustoja.
- Viršuje yra purkštukai, pro kuriuos pasipils degantis skystis užlipus ant kai kurių plytų grindyse. Pavojingos plytos yra kas antra, atskaičiavus dešimt nuo įėjimo. – pasako Abanas.
Jis atsargiai žengia pirmas, kiti nuseka paskui jį žengdami jo pėdomis. Wilfredui kyla pagunda fizinės magijos pagalba paspausti plytas šalia elfo. Tačiau tuomet nukentėtų visi, (išskyrus galbūt jį patį, kadangi buvo elementalistas) taigi susilaiko. Jis šiuo metu praktiškai nekentė Aleksandrijos už pagalbą Romai, kuriai jis visada juto tik panieką, ir už bendradarbiavimą sudarant susitarimą su elfais. Jis šį susitarimą laikė išdavikišku savo principų atžvilgiu. Jis taip pat buvo įsitikinęs, jog elfpalaikis sugalvos arba jau sugalvojęs ką nors, kaip galėtų pačiupti artefaktą... ar dar ką nors tokio. Wilfredas netikėjo, jog jis čia tik tam, kad surinkti informaciją, kaip kad turėtų būti pagal tą nelaimingą susitarimą. Nors kita vertus elfpalaikio bandymas taip paimti artefaktą būtų gana kvailas ir akivaizdus... taigi priežastis, kodėl jis vis dar čia greičiausiai turėjo būti kažkas kita, tačiau kas, Wilfredas neturėjo supratimo ir tai jį varė iš proto.
Praėjus pavojingąją atkarpą koridorius sukasi vėl į dešinę, praplatėja ir išveda didesnę patalpą. Ji maždaug dešimties metrų pločio ir tiek pat ilgio. Pasieniuose aplūžę suolai, prie kitos sienos kažkas panašaus į akmeninę pakylą su dviem kolonomis išraižytomis keistomis būtybėmis ir ornamentais. Kitoje patalpos pusėje vėl matyti durų anga ir besitęsiantis koridorius. Einant magiško lauko poveikis dimensinei magijai tolydžio stiprėja.
- Atrodo neabejotinai artėjam prie tikslo. – pasako Renė atsigręždamas ir nužvelgdamas visus. - Būkite pasirengę ir nepamirškit susitarimo. – tardamas paskutinius žodžius žvilgteli į elfą.
Patrikas išsiima mažą buteliuką ir gurkšteli iš jo. Jie vėl išeina į koridorių.
- Sustokit, dabar pat. – staiga pasako Aro. Renė ir Abanas, kurie ėjo pirmi, stabteli viduryje žingsnio ir staigiai atsisuka, lyg tikėdamiesi smūgio į nugarą, visi sužiūra į elfą.
- Priekyje, palei žemę. – ištaria šis.
Atidžiau pažvelgę jie pamato plonytį šilkinį siūlą ištemptą skersai koridoriaus už poros žingsnių priekyje. Siūlas užkabintas už mažyčių vinukų pažemėje abejose koridoriaus pusėse ir kyla abipus koridoriaus, siena, tada jo galai pradingsta nedidelėse skylutėse lubose.
- Šitų spąstų to žmogaus atmintyje nebuvo. – pasako Abanas.
- Ne, nebuvo. – tarsteli Aro.
- Juos turėjo paruošti neseniai, galbūt kai išgirdo triukšmą krentant statuloms. – garsiai pamąsto Abanas. – Nematau kaip šitie spąstai galėtų veikti, galbūt tai skirta labiau perspėjimui, jog kažkas ateina... – priduria po pauzės atidžiai dairydamasis po sienas ir lubas.
- Vienaip ar kitaip pasistenkit neužkliūt. – nutraukia jį Renė – Pirmyn.
Jie peržiangia siūlą ir nueina toliau, Renė ir Abanas žengia atsargiau, už keleto metrų koridorius pasisuka į kairę. Čia pasijunta kur kas stipresnis magiškas laukas ir koridorius greitai išveda į dar vieną patalpą, tik dvigubai mažesnę nei ankstesnioji. Joje priešingoje pusėje yra anga ir koridorius besitęsiantis tolyn, kairėje dvivėrės durys, už kurių magiškuoju regėjimu matyti psichinis skydas, iš dalies palaikomas gerokai galingesnio šaltinio, taip pat pro skydą matyti ir pats magijos šaltinis, turintis visų šešlių magijos rūšių. Ar viduje yra magas ar žmonių nesimato dėl skydo energijos. Juntasi ir stipresnis dimensinės magijos disbalansas.
- Aš ir Wilfredas pasirūpinsime durimis. – tyliai pasako Renė (jo antroji magija buvo fizinė). – Abanas, Patrikas ir jūs Aro, nieko nedelsdami sunaikinsite psichinės magijos skydą. Tie kas bus viduje, turėtų būti paimti gyvi, nebent aplinkybės bus pernelyg pavojingos mums patiems.
Jie sustoja prieš duris. Renė ir Wilfredas pasitelkia fizinę magiją ir ištiesia rankas į priekį, sunkios medinės su metalo apkaustais durys garsiai traškėdamos išvirsta į išorę. Tuo metu kitų paleistas psichinės magijos smūgis pasiekia skydą, šis suyra, pasijunta stiprus dimensinės magijos disbalansas. Tačiau tuo pat metu visi pasijaučia lyg būtų gerai pailsėję. Renė ir Wilfredas pirmi puola į vidų, kiti trys paskui juos. Ten, patalpos viduryje, stovi didelis altorius ant kurio padėtas kardas, skleidžiantis labai stiprią magiškąją aurą. Pats kardas atrodo tarsi grubiai nukaldintas iš juodos geležies, tačiau neaprūdijęs. Geležinė netgi rankena. Aplink jį padėtos kelios taurės ir pora kažkokių lyg ir amuletų, jie nėra magiški. Prie altoriaus stovi magas, Psichas-Temporikas. Donas Fernandesas kitoje altoriaus pusėje.
Durims išvirtus ir pranykstant skydui magas atsisuka ir, pakeldamas ranką, aplink save ir Fernandesą sukuria temporinės magijos lauką, tačiau jam dar nebaigus burto, Patrikas ir Abanas nukreipia psichinės magijos iškrovą į jį, nebaigęs formuotis temporinės magijos laukas pranyksta, magas susvyruoja, tačiau išsilaiko ant kojų. Abanas atpažįsta magą, tai buvo vienas iš Aleksandrijos, Džamalas Al Dinas. Artefaktas kurį laiką buvo Mameliukų emirate, Aleksandrijos teritorijoje. Jis rieš pora savaičių netikėtai buvo aptiktas į pietus nuo Aleksandrijos, apleistos gyvenvietės maldos namuose. Tačiau prieš pora dienų, dar nespėjus tinkamai išsiaškinti aplinkybių ir jį perkelti kitur, artefaktas dingo, iškart po to dingo ir Džamalas. Jei ne dabartinis susitarimas su elfais dėl informacijos suteikimo, dėl ko elfui turėjo būti suteikta teisė pažvelgti į čia esančių artefakto turėtojų atmintį, Abanas nudėtų Džamalą iškart.
Fernandesas tuo tarpu čiumpa nuo altoriaus kardą parversdamas kelias ten padėtas taures, iš jų išsilieja kraujas. Wilfredas ištiesia ranką, išlekia fizinės magijos smūgis ir trenkia į Fernandesą, šis parkrenta išmesdamas kardą.
- Fernandesas turi likt gyvas! – įsakmiai pasako Aro atsisukdamas į Wilfredą.
Išgirdus elfo nurodymą Wilfredo veide šmėsteli atvira neapykanta.
Renė puola už altoriaus prie Fernandeso ir artefakto. Fernandeso magas ištiesia ranką į priekį paleisdamas psichinį skydą, Patrikas taip pat panaudoja ta patį burtą, jie abu neutralizuoja vienas kitą. Abanas ištiesia ranką ir blyksteli biologinė magija, Džamalas susmunka. Jie visi pastebi, jog čia, šalia artefakto naudojantis magija nesenka jėgos.
Tuo tarpu Wilfredas šoka paskui Renė. Pastarasis čiumpa nukritusį ant žemės magiškąjį kardą, Fernandesas stodamasis išsitraukia peilį, jo išraiška panaši į pamišusio žmogaus. Wilfredas atsiduria tarp Renė ir Fernandeso, ištiesia ranką pasitelkdamas fizinę magiją, Fernandesas surinka ir krenta ant žemės tarsi tampomas traukulių. Wilfredas kelias akimirkas palaiko burtą, kai nutraukia, Fernandesas guli nebegyvas.
Pro kitą altoriaus pusę prieina Aro.
- Juk sakiau, kad Fernandesas turi būti paimtas gyvas. – šaltai pasako žvelgdamas Wilfredui į akis.
- Man tikrai labai gaila, tačiau bijau, jog aplinkybės buvo pakankamai pavojingos, pačiupęs artefaktą jis būtų galėjęs dingti vėl nežinia kur. – atsako Wilfredas perdėtai apgailestaujančia intonacija pašaipiai žvelgdamas į elfą. Wilfredas Fernandesą nužudė tyčia, o ne gindamas Renė su artefaktu. Wilfredą tiesiog įsiutino elfo įsakymas dėl Fernandeso paėmimo ir jis mėgavosi šia akimirka.
Aro nusisuka ir žengia prie gulinčio be sąmonės mago. Jo tikslas, dėl ko jis čia atėjo, buvo ne informacija, kurią jis galėtų rasti čia buvusių asmenų atmintyje. Aro tikslas buvo patikrinti Fernandeso atmintį, ar joje nėra nieko, kas galėtų susieti Kapetį su elfais, t.y. kad Kapetis kurį laiką dirbo Melnirams. Ir jei tokie prisiminimai Fernandeso galvoje būtų, jis juos būtų pašalinęs, nes kitu atveju tos žinios būtų patekę šiems magams ir būtų galėję sukompromituoti visą situaciją, susitarimą. Tačiau apskritai geriausia išeitis būtų, ne prisiminimų pašalinimas, o Fernandeso atsitiktinė mirtis, tuomet tikrai neliktų jokių pėdsakų. Jei jis nužudytų Fernandesą pats, vėliau galėtų kilti įtarimų, taigi pakeliui Aro kilo kita mintis - pamanipuliuoti Wilfredu. Aro gerai žinojo Wilfredo neapykantą elfų ir savo paties atžvilgiu, dar prieš mėnesį žvelgė į jo atmintį. Todėl jis tyčia „įsakė“ Wilfredui nenužudyti Fernandeso, tikėdamasis, kad Wilfredas elgsis kaip tik priešingai. Ir Wilfredas net nesusimąstęs užkibo.
Ant žemės prie mago guli pergamentas, kurį tas išmetė netekęs sąmonės. Aro paima pergamentą ir permeta akimis. Tai įrašai lotyniškai, pusiau eiliuotas tekstas, kalbantis apie galios gavimą, kuri padėtų valdyti „vandenį ir ugnį, erdvę ir laiką“. Toliau seka taip pat lotyniškas tekstas, kuris neva išlaisvina tą galią, o kita teksto dalis suteikia ją. Šitie žmonių išsigalvojimai, kad žodžiai gali valdyti kokią nors energiją, ypač magišką galią, buvo absurdiški. Bet kai kurie iš jų akivaizdžiai tuo tikėjo. Aro numeta pergamentą ir pažvelgia į čia pat gulintį magą pasitelkdamas psichinę magiją.
Šis magas buvo iš Aleksandrijos. Jis dirbo su Fernandesu tikėdamasis vėliau pasilaikyti artefaktą sau. Jie ketino atlikti ritualą, naudojant senojo čia gyvavusio kulto priemones, kuris neva būtų suteikęs Fernandesui magiškosios galios, panaudojant artefaktą. Tas ritualas turėjo būti atliktas būtent čia ir jie įsiverždami jį nutraukė.
Sprendžiant iš visokių žmonių vadinamųjų okultinių šmutkių, kurių Fernandesas buvo prisirankiojęs, nenuostabu, jog jis tikėjo šitomis pasakomis, o šis magas norėjo tiesiog pabandyti ir pažiūrėti kas gausis, taip labiau išsiaškindamas kaip artefaktas veikia ir kaip plačiau galėtų jį panaudoti. Jis ir Fernandesas žinojo, kad kažkas kitas yra šventykloje ir bando įsibrauti, girdėjo statulų sukeltą triukšmą, todėl pradėjo ritualą anksčiau, tačiau nemanė, kad bus užklupti taip netikėtai ir greitai. Apie Kapetį šis žmogus apskritai nieko nežinojo. Jis buvo su Fernandesu kelias paskutines pora dienų viloje, taigi jis ir buvo tas magas, kurio atmintį patikrino ir „sutvarkė“ Nithaaras su kitais. Aro dar dėl visa ko pažvelgia į vakarykščius ir šiandienos prisiminimus žmogaus atmintyje, tačiau neaptinka visiškai nieko, kas galėtų kelti įtarimą, kad elfai apsilankė Kastilijoje prieš žmonių magams ten pasirodant. Nesutapimų tarp atsiminimų ir patirčių, ar įtarimo, nuojautos, kad „kažkas ne taip“ šio mago sąmonėje taip pat nėra.
Nutraukęs burtą Aro pažvelgia į kitus. Renė tebelaiko kalaviją, jis išbalęs, akivaizdžiai jo dimensinei magijai, kuri buvo jo pagrindinė, kontaktas su kardu daro labai nemalonų poveikį. Kiti trys žvelgia į elfą pasiruošę reaguoti, jei šis nuspręs ką nors netikėto. Wilfredo išraiška atvirai provokuojanti.
- Ar galime laikyti, kad susitarimo sąlygos išpildytos? – paklausia Abanas.
Aro padaro pauzę pažvelgdamas į Fernandeso lavoną.
- Tikiuosi su likusia informacija nekils problemų? – atsako klausimu į klausimą.
- Ne, nekils. – užtikrina Renė.
- Tuomet viskas bus vykdoma, kaip ir buvo susitarta. – atsako Aro ir pasuka atgal prie išėjimo. Perėjęs tuos pačius koridorius ir išėjęs iš požemio Aro pasitelkia dimensinę magiją ir atveria portalą į Prancūziją, atgal į žmonių stovyklą.
Tuo tarpu požemyje Renė perduoda artefaktą Abanui. Ranė ir Abanas buvo susipažinę su artefakto naudojimo aprašymais, kuriuos Umazelio vienuolyno vienuoliai sprukdami iš vienuolyno buvo išsinešę su savimi, ir patirtimi, kurią tie keli vienuoliai galėjo perduoti. Pats Renė nenorėjo rizikuoti naudoti artefakto portalo atvėrimui laikydamas jį savo rankose, nes negalėjo nuspėti koks jo poveikis tuomet būtų jo dimensinei magijai. Pasinaudoti savo dimensine magija taip pat nebegalėjo, kai šalia buvo artefaktas, taigi atverti portalą turėjo kuris nors kitas, šiuo atveju Abanas. Pastarajam pavyksta iškart, naudojimasis artefaktu neatima nė kiek jėgų, ir atsivėrus gana dideliam portalui jie praeina atsidurdami lauke, išdžiūvusia žole apžėlusioje pievoje, esančioje tarp dviejų aukštų uolingų kalvų. Vienos, aukštesnės kalvos šlaitas apaugęs retu skurdžiu mišku.
- Patrikai, susisiek su kardinolu Onoru, pasakyk, jog susitarimo sąlygos išpildytos ir artefaktas perkeltas. – paliepia Renė užsivėrus portalui. – Taip pat tegul pasiunčia kitus paimti tam Fernandeso magui ir perspėk apie spąstus.
- Tas magas vienas iš mūsiškių, jį paims Aleksandrija. – pasako Abanas. Renė linkteli jam ir tada Patrikui, leisdamas suprasti, kad tai pridėtų prie pranešimo susisiekęs su stovykla.


Grįžęs į stovyklą Prancūzijoje, Aro gauna keletą pergamentų.
- Štai čia yra aprašymų kopijos apie stebėjimus, kurie buvo atlikti Umazelio vienuolių, kol artefaktas buvo ten. Taip pat apie naudojimą, tuos kelis kartus kai jis buvo naudotas. Tai visa informacija, kuri buvo išgelbėta iš Umazelio, kai keli vienuoliai suspėjo iš jo pasprukti. – pasako kardinolas Onoras. Su juo ką tik buvo susisiekęs Patrikas ir kardinolas buvo patenkintas, kad viskas pavyko pagal planą.
- Susitarimo sąlygos išpildytos abiejų pusių atžvilgiu, mes savo susitarimo dalies laikysimės, kol laikysitės jūs. Karo veiksmai bus nutraukti. – neutraliai pasako Aro.
- Taip, žinoma. Džiugu, kad sugebėjome visa šitai išspręsti, tikiuosi tokioje situacijoje atsidurti daugiau neteks. – ištaria kardinolas Onoras.
Aro ištiesia kardinolui raštą, kurį šis buvo davęs kaip diplomatinės neliečiamybės suteikimo patvirtinimą.
- Tikiuosi be jo nebūsiu netikėtai užpultas?
- Tikrai ne. – atsako Onoras.
Aro linkteli ir žengia iš palapinės. Išėjęs iš stovyklos jis atveria portalą į Pirėnų kalnus. Atverti portalo į Lannta‘Edhrosą (elf.: Iberiją) nežinant apsaugos šiuo metu buvo neįmanoma. Aro apsaugą žinojo, tačiau tie prisiminimai buvo paslėpti po šydu, po ritualo Thalid‘Quennoje (elf.: Britanijoje). Jie nebuvo pranykę, tik „išblukę“, tarsi primiršti ir juos visiškai priėjus, prisimenant smulkmenas, skydas taps silpnesnis. Taigi Aro nenorėjo to daryti šalia žmonių stovyklos. Atsidūręs kalnuose patikrina aplinką magiškuoju regėjimu ir tuomet atveria portalą į Lanntą‘Edhrosą.


- Kur mes randamės? – paklausia Wilfredas kitų, jiems visiems persikėlus su artefaktu.
- Gavdopoula sala. – atsako Renė pasukdamas link didesnės kalvos.
Gavdopoula sala buvo pietinėje Kretos pusėje. Beveik pusiaukelė tarp Romos imperijos ir Mameliukų. Taigi čia ir buvo sumanyta perkelti artefaktą – neutralioje žemėje. Sala buvo maža, taigi patekti į ją nepastebėtam sunku, lengva apsaugoti ir toli nuo elfų žemių. Tačiau viskas ėjosi toli gražu ne ta linkme, kuria Wilfredas troško. Jis būtų paaukojęs viską, kad netektų grįžti ten, kur buvo prieš kelis mėnesius. Šio karo metu Wilfredas tikėjosi amžiams atsikratyti plikbajorio vardo, kokiais tapo jo giminė prieš tuos kelis šimtmečius, kai elfai užgrobė Ispaniją. Bet, atrodo, viskas grįždinėjo į senas vėžes ir Wilfredas šiuo metu nekentė visų, išskyrus savo šeimos narius. Tiek Manheimas, tiek Roma ir Aleksandrija buvo mižniai, net nesuvokiantys kas yra garbė.
Einant Wilfredas visai prisiartina prie Renė, kurio rankose vėl buvo artefaktas. Wilfredas taip pat buvo susipažinęs su pagrindiniais dalykais apie artefakto dimensinės magijos veikimą, ankščiau, prieš keliaujant paimti artefakto iš Fernandeso vilos. Taigi dabar jis pasirįžo eiti iki galo. Wilfredas susikaupia pasirengdamas panaudoti burtą ir dešine ranka staigiai čiumpa artefaktą iš Renė rankų, kairę ranką prispausdamas prie Renė krūtinės. Blyksteli fizinė magija ir Renė nukrenta atbulas už poros metrų, artefaktas lieka Wilfredo rankoje. Wilfredas pajunta kaip blyksteli Patriko ir Abano psichinė magija paleisdama neutralizuojantį skydą, tačiau artefkato magija kur kas stipresnė ir portalas atsiveria. Wilfredas neria pro jį, Patrikas puola iš paskos, tačiau Wilfredas visomis valios pastangomis suspėja portalą užverti. Jis vėl atsiduria Kartaginos emire, už keliolikos kilometrų nuo Bengazio. Pajunta galvos skausmą, tačiau ne silpnumą, kaip kad būna kerint paprastai. Pirmą kartą panaudojus artefaktą jausmas tikrai keistas, vien jau dėl to, kad tai buvo dimensinė magija, svetima jam. Tačiau buvo lengviau nei tikėjosi. Wilfredas atidžiau jį apžiūri. Artefaktas, vos jį palietus, tarsi „sukontaktavo“ su juo pačiu, jo magija. Nepasijuto jokio neigiamo poveikio, tačiau laikydamas jį rankoje jautėsi tarsi susijęs su juo ir nebesinorėjo paleisti. Wilfredas paskubomis išsiima ir išmeta magiškąjį švyturį, pagal kurį jį surado pastarąjį kartą, po konfrontacijos su Vaiglefu. Tai buvo nedidelė segė - enčantmentas sudarytas iš dviejų magijų, kurių viena buvo švyturio turėtojo, o kita pasichinę magiją valdančio mago. Taip enčantmentas likdavo veikiantis, o enčantmentą sukūręs Psichas galėdavo jį surasti. Tuomet vėl panaudoja artefaktą persikeldamas į šiaurę, į Karpatų kalnus, jis ketino ten paslėpti artefaktą ir kurį laiką pasislėpti pats. Persikelti vėl pavyksta, tačiau nelabai sėkmingai - jis nelabai žinojo vietovės ir naudojimasis artefaktu buvo visiškai nauja patirtis, taigi portalas atsiveria kažkur kalno šlaite ir gerokai virš žemės. Laimei jis tą pastebi dar prieš žengdamas per jį, todėl pasitelkia fizinės magijos ir saugiai nusileidžia nenukrisdamas. Pastebi, jog artefakto skleidžiamo magiškojo lauko ryškumas šiek tiek sumažėja. Tai buvo kiek keista, nors kita vertus jis nežinojo visko apie artefaktą, bet ketino su laiku išsiaškinti ir tada jau nuspręsti kaip galima jį maksimaliai panaudoti smailiaausių nenaudai. Wilfredas patraukia išilgai šlaitu norėdamas surasti tinkamą vietą. Šlaitas status, apaugęs retais medeliais ir gana uolėtas, eiti gan sunku. Paėjus gerą valandą šlaitas pradeda smarkiai statėti ir eiti galima tik siaura atbraila. Valdant elementalinę ir fizinę magijas nukritimas nebuvo problema. Taigi Wilfredas drąsiai žengia pirmyn, tikėdamasis pasiekti vietą, kai eiti jau bus neįmanoma, ten fizinės magijos pagalba padaryti ertmę kiek įmanoma giliau kalne, ir po to ją užversti. Taip paslėpto artefakto niekas tikrai nerastų, o jis pralaukęs pavojingiausią laiką, grįžtų ir jį pasiimtų.
Greitai Wilfredas vėl pajunta magiškojo lauko susilpnėjimą. Netrukus artefakto magiškasis laukas pradeda smarkiai tolydžio blėsti ir per keletą minučių visiškai užgęsta, kartu su juo pradeda trupėti ir artefaktas, pirmiausiai pradeda irti kardo ašmenų krašteliai, tarsi virsdami smėliu. Dar po poros minučių Wilfredo rankoje telieka sauja geležies dulkių.


Aro išėjęs pro portalą atsiduria šiaurinėje Iberijoje, Thellenerų žemių rytiniam pakraštyje. Tolumoje dešinėje pusėje matyti pakrantė, kairėje kyla žalios kalvos. Aro pajunta netoliese blykstelint kitą dimensinę magiją, atsisukęs pamato Leathirą.
- Tavęs laukiu, žinoma. – pasako šis pastebėjęs klausiamą Aro žvilgsnį. – Nithaaras man ir Nitrioliui liepė tave stebėti, lyg daugiau neturėtume ką veikti. – apsimestinai nuobodžiai priduria prieidamas.
- O aš jau pamaniau, kad pats pasisiūlei negalėdamas atsispirti norui mane ištraukti iš „kokio laukinių urvo“. – atsako Aro.
Leathiras nusišypso.
- Deja, mano svajonėms nelemta išsipildyti. – tuomet žvilgteli į pergamentus Aro rankoje – Čia ta informacija? Manai atidavė visą?
- Žinoma ne. – atsako Aro – Tačiau tai juk visiškai nesvarbu. - šypteli.
- Taip, tavo visas planas buvo tikrai efektyvus, mano drauge. Ir labai rizikingas tavo paties galvai, turiu pridurti. Pasiduoti laukiniams... Pomėgis vaikščioti kardo ašmenimis sustiprėjo per tuos beveik trejus metus praleistus tarp jų?
- Buvo verta.
- Na taip. Tiesa. – surimtėja Leathiras. – Nithaaras ir Nitriolis vis dar rytiniame Lannta‘Edhrose (elf.: Iberija), jie grįš į Thalid‘Quenną (elf.: Britaniją) rytoj. Edhrotharai (elf.: Iberijos gyventojai, „iberiečiai“) dar gana ilgai stebės Tannethneną (elf.: Prancūzija). Apkritai sustiprins žmonių žemių stebėjimą tiek rytuose, tiek pietuose. Mudu dabar turėtume keliauti į Thalid‘Quenną. Visi kiti mūsiškiai šiuo metu Ki‘Lerene (atitikmuo magijos mokyklai), jie tikrai norės tave kuo greičiau pamatyti.
Aro linkteli.
Blyksteli stipri dimensinė magija, Leathiras atveria portalą. Žengę per jį jie atsiduria Thalid‘Quennoje, gerai pažįstamame miškelyje, šalia laukymės už kurios prasideda Seri‘Sequethaar ("Žvaigždės Šviesos Miškas").
Aro giliai įkvepia ir užsimerkia, tada lėtai iškvepia. Kai paskutinį kartą jis iš čia iškeliavo po trumpo apsilankymo ritualui, nebuvo tikras ar apskritai dar čia sugrįš.
- Pats pasirinkau iškeliauti, bet neįsivaizduoji kaip laukiau šitos akimirkos. – pasako atsimerkdamas.
Leathiras santūriai nusišypso. Jie pasuka link Seri‘Sequethaar.
- Nesitikėjau, kad taip greitai atkeliausite į žmonių stovyklą. – pasako Aro.
- Nithaaras įtarė priežastį, dėl kurios pasidavei žmonėms. Tillimondas norėjo ištraukti tave iškart, bet Nithaaras ir Otrielis suprato tavo užuominą. Tuomet paėmėme vieną jų magą, besivadinantį berods...Vaiglefu. Be galo keisti vardai... Taigi, patikrinus jo atmintį, paaiškėjo, jog Nithaaro įtarimas teisingas. Apskritai atrodo, kad laukiniai tiesiog mėgaujasi regsdami sąmokslus vieni prieš kitus ir užsiima tuo, kai tik turi progą. Išsiaškinus tą situaciją Quedruin-nuesuaano (magų tarybos) nariai nutarė nedelsti ir ilgiau tavimi nerizikuoti. Nithaaras greitai surengė derybų vizitą. O toliau žinai pats.
Jie pereina laukymę ir pasuka taku tarp didžiulių ąžuolų, tolumoje pro medžius matyti Ki‘Leren vartai.
- Ką planuoji veikti dabar? Turiu omenyje neskaitant to, kad sudeginsi šiuos skudurus – Leathiras žvilgteli į Aro drabužius – ir tris dienas maudysies.
- Atvirai? Gryšiu į Septintąją kalvą ir miegosiu iki žiemos. – šypsodamasis ištaria Aro.
- Įsivaizduoju, kad norėtum išsimiegoti be kardo prie šono. Deja, Dravidhaan, puikiai žinai, kad dabar tau išsimiegoti nepavyks. Bent jau iki žiemos. – linksmai pasako Leathiras. – Ke‘Nellesanas (elf.: valdovas), vyresnieji, artefakto tyrinėjimas, daugybė klausimų, visi tie raštai, kuriuos teks parašyti dabar, kai tapai įžymybe... Beje, tikiuosi mane juose paminėsi?
- Galbūt, bet tik po to, kai įvykdysi savo pažadą.
- Ar turi omeny tą, kuris vadinasi „Kažkas smagaus Devintojoje kalvoje“? Jis jau vykdomas, Kayanadri ta idėja labai patiko... – nekaltai šypteli Leathiras.



Epilogas

Žmonės dar labai ilgai nesužinojo, kad tikrasis artefaktas jau kuris laikas gulėjo Britanijoje, pas elfus. Jis atsidūrė ten tada, kai Aro perspėjo Nithaarą, jog artefaktas galimai perkeltas į Kastiliją ir pasiūlė ją patikrinti. Elfai nedelsdami tai padarė ir surado artefaktą pas doną Fernandesą, paėmę jį, jie paliko „pakaitalą“ – identišką kardą padarytą fizinės magijos pagalba - galingą enčantmentą, sukurtą panaudojant ir artefakto magiją. Tam, kad toks enčantmentas galėtų veikti šalia nesant jo kūrėjams, elfai jį susiejo su Fernandeso gyvybe ir Fernandeso mago magija. Deja pats Fernandesas ir jo magas to net neįtarė. Aro tikrojo artefakto likimą suprato pajutęs truputį kitokį netikrojo „artefakto“ poveikį savo dimensinei magijai prie Fernandeso vilos. Nithaaras ir kiti, viską atlikę naktį prieš tą rytą, išties nebegalėjo rizikuoti jo perspėti, todėl tikslingai paliko tokią užuominą.
Dėl stiprios tikrojo artefakto magijos, kurios turėjo savyje, artefakto dublikatas galėjo išlaikyti save kelias valandas po to, kai būtų atsidūręs pernelyg toli nuo Fernandeso ir jo mago, arba jei jie abu būtų mirę. Netikrasis „artefaktas“ būtų sunykęs bet kuriuo atveju, tačiau Wilfredui jį dar panaudojus kelis kartus, tas įvyko greičiau.
Po Wilfredo sukelto incidento, tarp Romos ir Aleksandrijos kilo konfliktas, kuris vos neišsivystė į atvirą karą. Ir nors didelio masto karo buvo sugebėta išvengti, tačiau nuo tada Jeruzalė ir Damaskas degė daugybę kartų. Kiek žinoma, Aleksandrijai bent jau pirmus kelis metus Wilfredo nepavyko surasti.

Wilfredo Berenguerio Ramono (dar besivadinusio slapyvardžiu Wilfredas Parillo) tolesnis likimas nežinomas.

Aro (tikrasis vardas Dravidhaan Gair-an-Aroth). Kadangi apie elfų vidinius reikalus, o ypač susijusius su magija ir jų istorija, iki šiol žmonėms žinoma nedaug, taigi ir žinios apie Dravidhaan po to, kai jis su visam sugrįžo į Britaniją, labai padrikos ir ribotos.
Žinoma tai, jog vėliau buvo Quedruin-nuesuaano (magų tarybos) nariu. Atrodo, jog jo balsas buvo pagrindinis sprendžiant „tarptautinius“ reikalus, susijusius su kitomis rasėmis.
Yra žinoma, jog jis sėkmingai organizavo ir vadovavo Tryliktosios (Ke‘Nellesano) ir Dvyliktosios (Seri'Sequethaar) kalvų gynimui Didžiosios Negandynės metais (1549 mūsų Viešpaties metais, taigi beveik po 100 metų nuo šioje istorijoje aprašomų įvykių.). Tais metais buvo prarasta daug magų visose padermėse, daugelyje šalių visame pasaulyje.
Atrodo, jog viena iš jo palikuonių yra paveldėjusi magišką galią.

Mentalitetas ir Nagašri taip ir nesužinojo kas nutiko Aro, po to kai jis pradingo prie dono Fernandeso vilos. Jie dar bandė jo ieškoti, tačiau aišku jiems nepasisekė. Garsioji Gauja iširo. Venecijos dožas Lorenso Mariletis, už iki tol atliktus jam darbus, Mentalitetui ir Nagašri atsiskaitė auksiniais.

Mentalitetas (tikrasis vardas Davin Olsen) nusipirko žemės pietinėje Italijoje, Bario apylinkėse. Ten gyveno ir ūkininkavo keletą metų, netgi susituokė su vietine našle. Tačiau praėjus vos metams po to gražaus įvykio (ir penkeriems metams po Gaujos iširimo) Mentalitetas mirė nuo choleros.

Nagašri (tikrasis vardas Nagašri Očaga‘he – Nagašri „iš Očago“ miesto) kurį laiką gyveno Italijoje, po metų nuo Gaujos iširimo iškeliavo į rytus, link Indostano pusiasalio, kur gyveno jos gentainiai. Yra žinoma, kad ji pasiekė istarų miestą Mahaneme, kuriame gyveno atstumtieji ar pabėgėliai iš kitų driežų miestų. (Driežų miestai kiekvienas buvo tarsi „mini valstybės - tvirtovės“, jie buvo išsidėstę visame Indostano pusiasalyje. Nors kiekvienas miestas buvo autonomiškas, visi jie sudarė tarsi konglomeratą ir bendravo tarpusavyje. Ištremtasis ar pabėgėlis istaras iš vieno miesto, negalėjo būti priimamas jokiame kitame driežų mieste. Vienintelis miestas, į kurį galėjo patekti ni‘isha - „atstumtieji“, buvo Mahaneme, šiaurinėje Indostano pusiasalio dalyje, atokiai nuo kitų istarų miestų, Persijos imperijos pašonėje.)
Po dviejų dešimtmečių nuo šioje istorijoje aprašomų įvykių Mahaneme buvo sunaikintas. Po neįprastai šaltos žiemos miestas buvo rastas tuščias su kraupiais žudynių pėdsakais. Sklido gandai, jog keli pusiau pamišę istarų magai sunaikino Mahaneme gyventojus, kaip buvo išties iki šiol lieka paslaptimi. Mahaneme netgi yra tapęs nepaaiškinamo reiškinio sinonimu Persijoje.
Yra žinoma, jog dalis gyventojų prieš lemtingą žiemą iš to miesto pasitraukė. Kas nutiko Nagašri ir ar ji buvo tada mieste, nėra žinoma.

Vito po poros metų nuo susitikimo su Gauja mirė sava mirtimi, tai nutiko Damaske. Jam tuo metu buvo 35 metai – gan garbus amžius kačiažmogiui.

Marino didžiausias rūpestis buvo jo paliegusi sesuo, dėl ko jis ir išsiprašė Lorenso Marilečio laisvos dienos, prieš Gaujai paliekant Veneciją paskutinį kartą. Jis dar dešimt metų po to tarnavo Marilečiui. Vėliau atidarė savo vyninę, kuri tapo gana gerai žinoma tarp venecijiečių, tačiau taip ir liko nevedęs.



The End


Pastaba: „dh“ elfų kalboje tariamas kaip kietas „th“.



***

Smagu jei kas skaitėt, jei neskaitėt... na, mums, žaidėjams buvo smagu vienaip ar kitaip.

P.S. Galbūt kažkada netrukus čia atsiras pdf‘inis failas su visa čia papasakota istorija (gal dar su keliais papildymais iš veikėjų kventų); plius su keliais žemėlapiais ir keletu „iliustracijų“, kas buvo padaryta/papaišyta dar žaidimo metu vardan įsijautimo ir šiaip for fun.
Arba rašykite PM, jei norit to failiuko. Žinau, kad buvau pažadėjusi vienam skaitovui.

P.P.S. TYZERIS: Tikimės, jog kažkada gal ir šiais metais surengsime dar vieną RPG šiame pasaulyje (kuris šiuo metu yra labiau išvystytas negu buvo tada), tik žinoma su kitais veikėjais, kitoje to pasaulio vietoje ir kitu laiku (bet greičiausiai vis dar viduramžiais). Jei kas susidomėsite pypsėkite tiesiog čia. Bet greičiausiai sukursime giją, skelbiančią apie žaidimą. Norint dalyvauti, patirtis žaidžiant stalo RPG nebūtina.

Aredhel rašė:P.P.S. TYZERIS: Tikimės, jog kažkada gal ir šiais metais surengsime dar vieną RPG šiame pasaulyje (kuris šiuo metu yra labiau išvystytas negu buvo tada), tik žinoma su kitais veikėjais, kitoje to pasaulio vietoje ir kitu laiku (bet greičiausiai vis dar viduramžiais). Jei kas susidomėsite pypsėkite tiesiog čia. Bet greičiausiai sukursime giją, skelbiančią apie žaidimą. Norint dalyvauti, patirtis žaidžiant stalo RPG nebūtina.

Tyzerio papildymas - planuoju nedidelę kampaniją (2-3 sesijų) apie Velykas, o kažką didesnio palieku kitiems metams. Bet kažkas bus