Exo Raštai

Čia šioks tok mirrorinimas mano asmeninio superduper blogo http://www.rastai.info tik skirtumas tas jog čia nedėsiu nei filosofijos nei kritikos
---
Pirmasis apsakymas - Miškas

Po didžiųjų karščių rytas išaušo maloniai žvarbus. Pro debesis karts nuo karto pasirodydavo saulės spinduliai. Šilta saulės atokaitoje. Ji dar ne rudeninė, todėl užteko tik užsimesti lengvą džemperį.
Miškas laukė, visu savo grožiu, didybe bei svajomis. Niūriai žalias, žaismingai gelsvas, pilkšvai baltas ir dar toks kokį tik leidžia įžiūrėti fantazijomis praskelta galva...

Pasukau į šiaurę, palei šlaitą, apaugusį senolėmis pušimis, - apžiūrėdamas žaibo sužalotą didžiulę pušį. Siauras pamiškės takelis, kuris, patekęs į miško žabangas, išsikerojo į nemažą gaisro paliktą proskyną, vedė gilyn į neaprėpiamą mišką. Keista, tačiau išdegęs miškas grybams buvo nė motais. Jie augo sau, kaip augę, tarsi mąstydami:

– Didelio čia daikto, miškas vis tiek ataugs, anksčiau ar vėliau...

– Aišku, ataugs, tačiau ne taip greitai kaip jiems norėtųsi – pamaniau sau.

Taip besidalindamas mintimis su mane supančia augmenija, karts nuo karto išsiraudamas man patikusius „mąstytojus“, atkreipiau dėmesį į miško lopinėlį. Jame keistai žaidė, netikėtai pasirodę, saulės spinduliai, atsispindėdami nuo bala žino ko ir rausvai gelsvu tonu nudažydami nedidelį miško lopinėlį. Nedidelis miško plotelis su augančiais keletu nedidelių spygliuočių krūmokšnių, padengtas žalsvai gelsvomis samanomis, atrodė tarsi įklijuotas į šią vietą. Ilgai nemąstydamas patikrinau, ar nėra aplinkui voveraičių, taip mėgstančių slapstytis tokiose vietose, giliai po samanų paklote. Kišenėje pyptelėjo telefonas – Keista, dingo ryšys... – pamaniau. Nevalingai dirstelėjau į kompasą. Panašu, kad tas pajodžarga nusprendė, jog galimas šiaurės ir pietų polių apsivertimas jau įvyko, ir įnirtingai bandė mane įtikinti jog užuot ėjęs į šiaurę, tiesiu taikymu minu į pietus. Kadangi galva pramušta ne tik knygomis, bet ir kompiuteriais – įsidėjau kompasą atgal į odinį dėkliuką ir po penkių sekundžių išsitraukiau patikrinti vėl. Niekas nepasikeitė. Kažkodėl nenustebau, nors gal vertėjo... Tiesiog intuityviai jaučiau, jog žengęs bent žingsnį pirmyn, mobilaus ryšio nebepagausiu niekada, ir kompasas man visai nepūtė arabų, o atvirkščiai, rodė namų kryptį. Patikėjau juo... kaip vėliau pasirodė – ne veltui. Ir ryšys atsirado, lyg niekur nebuvo dingęs.
Aš namie. Nuostabioje Druskininkų miškų gilumoje esančioje sodyboje. Turbūt reiktų mažiau skaityti fantastikos...

O gal...

---
Dėkui Indrajai už redakcijas bei patarimus!

Sekantis apsakymas, bent mane nuteikia optimistiškai, suteikia vilties kibirkštėlę bei padaro gyvenimą gražesnį bei malonesnį. Apsakyme galima įžvelgti visos būties esmę ir pajusti tą tikrąją metafiziką būties supančios visą ką...

---
Mirtis

Mirtis gali ateiti įvairiai. Lėtais, skausmingais, tačiau tvirtais žingsniais arba greita ir ryški it žaibas vidurnaktį. O gali būti ir visiškai netikėta bei nelaukta. Vienaip ar kitaip, atmerkęs akis išvysti gulintį kūną, tokį bejausmį ir bedvasį, šaltą it ledas ir tuščią lyg migla. Iš lėto pradedi suvokti jog priešais gulintis kūnas, kadaise buvai tu... . Taip pasimetęs stovi, bebandydamas suvokti kas tu ir ką čia veiki. Ir jei tu stovi čia susimąstęs, tai kas čia tuomet guli prie tavo kojų? Visa tai pasidaro taip svetima. Supranti jog kažko trūksta, kažko kas visad buvo šalia, dėl ko tu jauteisi pilnavertis ir buvai toks koks buvai. Be to, suvoki jog tu visiškai bejausmis, nejauti šalčio, šilumos, skausmo, bei džiaugsmo, aplink karaliauja Ji – Tuštuma.
Matai savo artimuosius, draugus bei pažystamus, jie aprauda tave, prašo sugrįžti, klausinėja – Kodėl?¡ . Tačiau tau neskauda, tau ne gaila, nebesinori atgal, ten svetima. Tu niekas, tu stovi praradęs jį ir nežinantis kas dabar bus, tau netgi visai neįdomu, tu tiesiog stovi ir žiūri į Ją - Tuštumą. Staiga, Tuštumoje atsiranda kažkas, staiga tu Pajunti¡ . Ranka ant peties... .
Vienintelis dalykas visame kame. Tai neišpasakytas jausmas, tu pajauti vienintelę išgrynintą Būtį visatoje. Tai nesukelia baimės, nesukelia laimės ar, bet kokio kito žemiško jausmo. Tavęs jie nebedomina, tave užlieja neišpasakyta Ramybė. Tokia nežemiška bei visą aprėpianti Ramybė. Tuštumoje atsiranda Jis ir pripildo Tuštuma Ramybės. Nuo to Tuštuma pasidaro tikresnė - neišpasakytai Rami, Begalinė Tuštuma. Tu pajunti ją visa savo esybe, pagaliau gauni tai ko visą gyvenimą siekei – Ramybės.
Jis paima tavo ranką ir nusiveda į pievą skęstančią miglotoje Tuštumoje. Prasideda begalinė, pilna Tuštumos bei Ramybės kelionė. Jūs klajojate migloje skęstančioje pievoje tarp Pasaulių. Pro šalį plaukia Pasaulių vaizdai, tačiau jie jums nerūpi Jūs tiesiog klajojate po pievą, po tuštumą - Juntate Ramybę.
Jis, tai tavo Mirties Angelas. Jis nuo pat gimimo būna su tavim. Jis, tai tavo gyvenimo dalis. Būtent Jo galvoji netekęs Mirties agonijoj. Ir tave užplūsta, ta begalinė Ramybė pajutus ranką ant peties.

O, man atrodo aš radau man taip reikalingą lituanistą

Ha ha... prisikalbėjai, Andriau

Šį kartą norėčiau paporint žiaurią tiesą su kuria susidūrė ne tik mūsų bet ir kiti klubai...
Taigi:

Tema išsemta, skirstomės!

Pastaruoju metu, interneto erdvėje vyksta įdomūs procesai apie kuriuos norėčiau išsakyti mintį, kuri gal būt bus naudinga tam tikrų interneto puslapių administratoriams, forumų moderatoriams ir bendrai žmonėms, kurie kuria bei prižiūri vienokias ar kitokias temines svetaines. Aš nepateiksiu sprendimo ar galimybių studijos,o tiesiog noriu pradėti rimtą diskusiją, tema, kuri mane bei mano draugus tiesiogiai liečia.

Prieš interneto paplitimąLietuvoje, egzistavo gyvi (ne virtualūs) įvairiausios pakraipos klubai, būreliai ir šiaip teminės žmonių susibūrimo vietos. Pavyzdžių krūvos, įvairūs knygų, automobilistų klubai, kolekcionierių ir pan. Pradėjus aktyviai plisti internetui, visa šių klubų veikla bei žmonės persikėlė į virtualią erdvę, kas be abejo, praplėtė bendravimo galimybes, paspartino bei pagyvino diskusijas įvairiais rūpimais klausimais. Prasidėjo aktyvi klubų veikla maždaug tokiu modeliu - kasdieniniai pokalbiai su karts nuo karto įvykstančiais suvažiavimais, susirinkimais (meet'ais) ar šiaip pasisėdėjimais prie arbatos/alaus kokioje nors kavinėje. Šis modelis pasirodė sėkmingas bei kritikų lauktas susvetimėjimas bei panašios blogybės tikrai neįvyko. Nors aišku daug kas galvoja atvirkščiai, jog tai buvo progresas, žingsnis į priekį bendravimo, draugų kiekio klausimais, tai taipogi nevisai taip. Paprasčiausiai įvyko nedidelis vertybių bei bendravimo būdo pasistumdymas į kitas pozicijas ir tiek. Nei kas labai nukentėjo nei kas stipriai išlošė. Nors aišku teigiamo efekto buvo daugiau.

Kad būtų aiškiau ką aš čia bandau pasakyti, paimsiu keletą pakankamai skirtingų temų pavyzdžių. Knygų (šiuo atveju fantastų su visom galimom pakraipom) klubai bei automobilių (taipogi su visom galimom pakraipom) klubai. Visi jie įsikūrė (persikėlė į virtualią erdvę) panašiu metu. Sakykim @utos klubas. Įsikūręs oficialiai tikrai labai seniai, tiesa dabar realiai turbūt nebeegzistuojantis (išskyrus padrikas diskusijas Omnitel naujienų grupėje). Klubas turėjo protingus žmones valdyboje bei didelius bei realius tikslus. Yra nuveikęs nemažai įdomių darbų, netgi išleidęs keletą knygų. Reali klubo veikla egzistavo tol kol įkūrėjai turėjo „draivo" tol kol jiems patiems nenusibodo. Dabar gi kaip minėjau liko tik diskusijos teminiais (ir ne tik) klausimais naujienų grupėje.

Kitas pavyzdys būtų fantastika.lt forumas. Įkurtas sumanių bei entuziastingų žmonių. Ten įsikūrę keletas atskirų klubų. Klubai yra oficialūs, turėjo patalpas, netgi biblioteką savo klubo nariams. Dirbo tikrai didelius bei įdomius darbus. Teisybės dėlei galiu pasakyt jog ir dabar rengia „Lituanicon'us", „Larp'us" ir pan. Tačiau prie klubo valdymo vairo, matyti tie patys žmonės... tie patys pavargę, po kiekvieno renginio prisiekinėjantys jog tai paskutinis renginys, žmonės. O pažiūrėjus fantastika.lt forumą, liūdna matyti vos pora aktyvių diskusijų gijų ir tos praktiškai nieko bendra nei su knygom nei su forumo idėja neturi. Aptarinėjami nauji filmai, kompiuteriniai žaidimai ir praktiškai viskas.

Trečias pavyzdys būtų „Tolkien Lietuva" klubas. Vėl gi, ta pati istorija, gyveno vienas kitas aktyvistas kuris norėjo susirasti bendraminčių. Susirado, pakalbėjo, padarė tikrai daug įdomių bei dėmesio vertų darbų. Filksingas, teminės stovyklos, knygų detalios analizės bandymai ir beje tikrai įdomūs, versti kūrinį Silmarillion į lietuvių kalbą. Bet bėgant laikui žmonės pavargo, išsisėmė. O aktyvių bei apsiskaičiusių naujokų atsirado vos vienas kitas ant kurių viskas dabar ir laikosi. Tačiau dabartiniai žmonės irgi ne amžini bei forume teminės diskusijos apskirtai nevyksta kaip ir fantastika.lt. Vos viena kita aktyvi gija, nieko bendra neturinti nei su Tolkienu nei su knygom. Iš karto noriu pasitaisyti, turi aišku bendra ir su Tolkienu ir su knygom, tačiau ne tiesiogiai ir tai deja nėra klausimai kurių norėtųsi, pvz. „Ar Barlogai vis dėl to turėjo sparnus ar ne?"

Galėčiau pavyzdžius tęsti tačiau pasidarytų nebeįdomu skaityti. Gal pabandysiu suvesti galus į vieną bendra reziumė. Tai štai, jei atidžiai skaitėt pastebėjot jog visi šie trys pavyzdžiai turi vieną bendrą likimą. Visų jų pagrindinė tema laikėsi ant vieno ar kelių aktyvių žmonių, kurie turėjo ką pasakyt vienu ar kitu klausimu, ko pasekoje vykdavo diskusijos. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pagrindinė klubų tema bei idėja nyko ir liko tik paprastas draugų susibūrimas. O toliau įvyko natūralus procesas, draugų pokalbiams užtenka „skaipo", „snukiaknygės" ar el. pašto ir deja nebereikia teminių forumų, o juo labiau, kad daugelis tomis temomis net neturi ką pasakyti. Man patiko sakykim „Žiedų valdovas", aš laiks nuo laiko mintyse grįžtu į tuos kalnus, laukus bei nuotykius, kartais pagyvenu ten mintyse ir kas iš to? Man nusispjaut ar Barlogai turi sparnus... ir aš neturiu ką pasakyt nei šia nei kitomis panašiomis temomis... Man gera būti su draugais panašiai mąstančiais kaip ir aš, tačiau mūsų pokalbių temos dažnai klaidžioja toli nuo fantastikos, o netgi kartais toli nuo knygų... Todėl man kilo klausimas – ką daryti? Ir ar išvis įmanoma ir ar Verta, ką nors padaryti, kaip nors atgaivinti, vieno ar kito forumo pamatines idėjas bei entuziazmą kuriuo anksčiau gyveno visi klubai?

Retorinis šitas pasisakymas ar ne, bet atsakysiu
Šitokios čia išsakytos mintys nebe pirmos... nepamenu konkrečiai tik kokia išvada buvo padaryta iš paskutinės tokios diskusijos.

O šiaip tai yra natūralus grupės/socialinio "tvarinio" gyvavimo proceso etapas.

Asmeniškai šiuo metu esu labiau užsidegusi kito "pasaulio kūrimu", nei tolkinizmu, bet neabejoju, kad anksčiau ar vėliau tolkinistinis "šišas" prasidės iš naujo (tik už save kalbu, žinoma).

Šiaip tai TL šiuo metu gyvuoja geriau, nei bet kada O bendrai pritariu Aredhel - apie tokius dalykus kalbama neretai, ir tiesos šitose kalbose yra, bet užuot bandžius susigrąžinti tą nuostabią praeitį (kuri nebuvo tokia jau nuostabi, kai geriau pagalvoji*), galima sugalvoti, kaip sau pritaikyti naujas galimybes ir perspektyvas

* - turiu omeny ne konkrečiai TL ar ką nors kita, bet bendrai paėmus nostalgijos pavojus.

Iš esmės abu esat teisūs ir kartu nevisai Tik Laiqua, akcentą dėjau ne dėl sugražinimo "senų gerų laikų", o pratęsimo dabartinio darbo. TL dabar gyvuoja tikrai gerai, bet būkim bėdni bet teisingi - tik dėl tavo iniciatyvos

Tamsta "dzūkuot" nemokate, ne bėdni (kaip kokie bėdžiai), o biedni.

Aredhel rašė:Tamsta "dzūkuot" nemokate, ne bėdni (kaip kokie bėdžiai), o biedni.

Čia aš ne dzūkavau, o žydavau

Štai ir sulaukėme naujų konkretaus stogo važiavimo pasėkmių Naujas kūrinys - Žvalgyba!
Rasite spustelėję čia: http://www.rastai.info/index.php?page=k ... article=47

Vis dar nedirbi?

le_golas rašė:Vis dar nedirbi?

Nu tai, matai ant kiek stogas nuvažiavo

Žvalgybos tęsinys
http://www.rastai.info/index.php?page=k ... article=48