Anoniminiai Feanoro pasekėjai

Arba: Ką mes veikiam Tolkinėjimuose.

PIRMAS
Ant tilto nepabūgęs mūšio,
Jis tamsą įveikė ir ugnį.
Ir paragavus to ugninio skysčio,
Prieš jį žiojėjo tik bedugnė.
Bedugnė buvo iki kelių,
Bet skystis visus išgelbėjo, išvadavo.
Nuo visą dieną kamuojančių košmarų
Iššliaužiu aš iš baro.

Autorius - AFP kolektyvas


ANTRAS
Žalias šakas, švelnius lapus ir šnaresį menu -
Sau galvas puošiate vien auksu ir krauju!
Griebiat nepagalvoję likimo rankeną durų
Ir einate tamsos baisios keliu,
Likimo pamirštu, nors šviesią dieną menančiu,
Nors tamsiu, bet vilties nepamirštu...
Nors gal viltis nesidžiaugia, pamiršti to negalinti,
Tačiau mirtis nelaukia, o jai duris jūs praveriate!

Autorius - AFP kolektyvas

Man antras. Tiesiog dėl to, kad ritmas ir rimas mažiau pasimetę.

Hm, manau šitoj situacijoj geriausias variantas Mygtukas!....

Antras!!!! Yay idėja piešiniui xD

AFP rox

Exon rašė:AFP rox

Pritariu. Šitokių dalykų reikėtų ir daugiau

Daugiau, sakote?

Na, pirmasis AFP kūrinys - legendinis pirmųjų tolkinėjimų šedevras, kurio ištraukos kartais slapčiomis cituojamos forumo folklore, bet jo viso dienos šviesoje parodyti taip ir nesiryžome.

Bet jei tikrai norite...

Aš tai jau seniai sakiau, kad noriu

PIRMYN!!!

Aga, visai norėtųsi pamatyti

Vulpecula rašė:Antras!!!! Yay idėja piešiniui xD

Būtinai norėsime pamatyti rezultatą


Kadangi tauta taip prašė, jūsų dėmesiui PIRMASIS Anoniminių Feanoro pasekėjų kūrinys.

Aš nežinau, ką galvojo mūsų vadai Ūkanotame Albione rašydami pirmąją pirmųjų tolkinėjimų užduotį: „atsiverskite bet kurį „Silmariljono“ puslapį, beskite pirštu į bet kurį sakinį ir sukurkite juo prasidedančią istoriją“. Juk tai tolygu šauktis nelaimės!
Kol rašėm, buvo juokinga, kai parėjau namo, jau pasidarė baisu. Ak, tas šešių elio mėgėjų sąmonės srauto grožis ir rišlumas!

N-18. Proceed with caution. Disclaimer: jei mūsų kūryba žeidžia jūsų jausmus, tai taip jums ir reikia.

Puslapis buvo 241.
Sakinys: „Staiga Morgotas susmuko tarsi nuslinkęs kalvos šlaitas, griausmingai griuvo nuo sosto ir ir liko paslikas gulėti ant pragaro grindų...“.

...ir pajuto kažką šilta po užpakaliu. Ten atsistojo Berenas. Puf! Mums peršasi išvada, kad Berenas vis dėlto nulipo nuo Morgoto pečių. Jei „puf“, tai kokių pečių? Morgotas jį laiko už kojų. O visa tai stebi Lučiena ir galvoja, prisijungti ar ne. Gėlytės buvo raudonos ir mėlynos. Aplink? Ne, pievoje iki pat horizonto! Joje bėgiojo Sauronas su vaivorykštine vėliava. Ereliai atskrido. Ir šuo, kuris kalba*. „Čia jau zoofilija!“ – pagalvojo Lučiena. Bet Magloras toliau spyrėsi**. Sakė: „neisiu aš pas tuos iškrypėlius, neisiu!“, bet jį tempė, tempė ir nutempė. Tie jį priėmė labai maloniai. Morgotas, Berenas ir Lučiena apspito jį ratu: „prisijungsi gal, ar ne?“, bet nesulaukė atsakymo. Morgotas truktelėjo, užvedė variklį ir kemperis pajudėjo. Ir tada tie trys parodė savo ritualą. Morgotas užlipo Maglorui ant pečių, kemperis tapo nevaldomas. Gerai, kad netoliese buvo „Cobra 11“ vyrukai. „Čia jau išvis neaišku, kuo baigsis“ – pagalvojo Feanoras. Tačiau Lučiena apkabino jį stipriai ir pasakė: „Pedokalipsė jau arti!“

*jums kyla klausimas, ar šuo atskrido kartu su ereliais, ar bėgioja kartu su Sauronu? Galbūt jis laiko Bereną už kojų kartu su Morgotu? Tiesa slypi kažkur anapus.
**čia išsisėmę AFP atsivertė kitą (329) „Silmariljono“ puslapį ir gavo naują dozę įkvėpimo.

Perfrazuodamas Mają pakomentuosiu: ir vis dėlto aš juokiausi Nors šiaip po tų atsiliepimų puse lūpų, kuriuos girdėjau iš dalyvių apie šitą kūrinį, tikėjausi kažko įspūdingesnio...

Tam tikra prasme istorinis kūrinys

Laiqualasse rašė:Perfrazuodamas Mają pakomentuosiu: ir vis dėlto aš juokiausi Nors šiaip po tų atsiliepimų puse lūpų, kuriuos girdėjau iš dalyvių apie šitą kūrinį, tikėjausi kažko įspūdingesnio...

Galbūt kažkiek apribojo save?

Magnus rašė:Galbūt kažkiek apribojo save?

Gal aš tiesiog naiviai tikiuosi, kad galima padaryti humorą, kuris būtų ir iš kėdės išverčiantis, ir nebaisus paviešinti?

Antroji dalis yra priklausoma nuo tavo nuostatų, nieko daugiau.

Pirma dalis, tiesą sakant, irgi - humoro jausmas taip pat asmeniškas dalykas.

O dėl antrosios - na juk Nilde irgi baiminosi viešinti šitą kūrinį, taigi ne mano vieno nuostatoms čia kažkas užkliūva Bet šiaip tai aš labiau būtent apie tai, kad tikėjausi kažko juokingesnio, nebūtinai labiau/mažiau viešinamo.

Laiqualasse rašė:Pirma dalis, tiesą sakant, irgi - humoro jausmas taip pat asmeniškas dalykas.

O dėl antrosios - na juk Nilde irgi baiminosi viešinti šitą kūrinį, taigi ne mano vieno nuostatoms čia kažkas užkliūva Bet šiaip tai aš labiau būtent apie tai, kad tikėjausi kažko juokingesnio, nebūtinai labiau/mažiau viešinamo.

Kurti ir klausyti ekspromtu buvo kur kas juokingiau nei skaityti atpasakotą. Dėl tos pačios priežasties Meškatlakas ant popieriaus taip pat praranda savo žavesį.

Anyway, pats pirmas sakinys vistiek žudantis. Ir dar po to tas kemperis iš oro.

le_golas rašė:Kurti ir klausyti ekspromtu buvo kur kas juokingiau nei skaityti atpasakotą. Dėl tos pačios priežasties Meškatlakas ant popieriaus taip pat praranda savo žavesį.

Aš tuo net neabejoju