2010-ųjų metų Stovykla. Atsiliepimai

Sveiki visi pargrįžę iš Tolkinistinės vasaros stovyklos. Mūsų šiemet susirinko net 23 - tikrai gausus būrys, kurį matyti buvo malonu. Atsiliepimų pamatyti būtų taip pat malonu (o keletą atsiliepimų, jau esančių Stovyklos organizavimo gijoje, gal būtų galima perkelti į čia?)

Šioje žinutėje įkelsiu ir kažkiek nuotraukų bei nuorodas į visokius nuotraukų rinkinius.

Daugiau komentarų šiuo metu kaip ir neturiu - viską iš esmės pasakiau per uždarymą. Tad tik pakartosiu vieną kitą dalyką. Pirmiausia - daugmaž tradicinės padėkos:

Nilde - už daugmaž pusės programos organizavimą ir vedimą, pagalbą su visais reikalais, vadovavimą hobitams, mokyklinę lentą ir taip toliau.
Aredhel - už tai, kad visgi nepabūgo vesti vienos paskaitos, už sėlinimo workshopus bei šaudymo pamokas, vadovavimą elfams, buvimą broliuku per CTFą ir taip toliau ir panašiai.
Nimrodel - už CTF. Nors ir trumpokas bei nepasibaigęs, jis visgi buvo tikrai linksmas ir puikus būdas iš esmės užbaigti Stovyklos programą.
Exon - už tikrai įdomią paskaitą apie fanfikšeną (tai buvo viena iš vos poros paskaitų, kurias spėjau pasiklausyti) bei vadovavimą žmonėms.
Sielagaudžiui - už vadovavimą dvorfams ir originaliausią prisistatymą (už pastarąjį dėkoju visai komandai, nes nežinau, kieno ten idėja buvo).
Nimrodel, Acta est Fabula ir Aldarionui - už muzikinę programą. Po šimts balrogų, kaip jūs galėjot pagalvoti, kad tos naujos rimtos dainos "netiks"??? Tai buvo nuostabu!
Aldarion ir Magnus - už malkas bei kone nuolatinę laužo priežiūrą.
Visiems neforumalams - už tai, kad nepabūgote atvykti pas šituos sektantus. Tikiuosi, kad labai nenusivylėte ir matėme jus ne paskutinį kartą.
Ir visiems kitiems - už puikią nuotaiką, linksmybes, tolkinėjimus ir taip toliau. Atsiprašau, jei kas buvo ne taip, ateityje stengsiuos, kad būtų geriau.

Gerbsim, mylėsim, tolkinėsim!

Jūsų anti-Laiqua

Laukiau šitos gijos!
Ir aš noriu padėkoti:
Laiquai – už puikų organizacinį darbą, buvimą Morgotu ir rašymo tengvomis/runomis workshop‘us. Runomis rašyti sunku nebuvo, gal net kada nors tai išmoksiu (tengvoms tai negresia);
Nildei – už tikrai įdomias paskaitas, stovyklos organizavimą bei patobulintą lankstinuką;
Aredhel – už buvimą Manve, šaunų vadovavimą elfams, pėdsekystę ir šaudymą iš lanko;
Mortai ir Andriui – už tai, kad palaikėt kompaniją Valinore ir Andriui, asmeniškai, už transportą;
Exon – už apsiaustą; lieku skolinga
Acta est Fabula ir Aldui – už muziką ir naują filksingą;
Elfams – už tai, kad mes šaunūs;
Magnus – už tai, kad buvo vienintelis pastovus Valinoro lankytojas;
Visiems, kuriuos paminėjau ir kurių nepaminėjau – išties apturėjau keturias puikias dienas su šaunia bendrabepročių komanija!

TAISA: Atsiprašau visų, jei kažkas nepavyko, nepateisino lūkesčių ar neįtiko. Tikiuos, kad kitą sykį pasiseks geriau.

Prisiminiau dar vieną dalyką: daugmaž buvo suformuluota mintis, kad gal įkelsiu tekstus, kuriuos ruošiausi paskaitoms, į forumą (o vėliau, papildęs/pataisęs, ir į tinklalapį). Būtų labai smagu, jei tą galėtų padaryti ir kiti paskaitas vedusieji

Nors nukalančios dienos kaip reikiant, tačiau smagi kompanija, dainos, įdomios (pasikartoti) paskaitos (beje nesakyčiau, kad prastai vedamos), ctf, komandų budėjimų skirstymas, kovos su laužo degimu, maudynės bei begalės kitų įvykių tikrai buvo smagūs ir nuostabūs. Lūžau mašinoj su tėvais važiuojant per 5 min ^^, bet šiaip nuotaikos tokios pakylios neturėjau nuo studijų baigimo. Labai AČIŪUŲ orgonizatoriams už šį laiką.

Nu ką gerbiamieji, dėkui visiems kas dalyvavot, šiek tiek asmeniniškai:
Laiqua Už tai kad esi... rimtai, tačiau neapseisiu be vieno nedidelio bet (papasakosiu ketvirtadienį)
Nilde Už nervų gadinimą ir visko atpirkimą savo nuostabiu sugebėjimu nutildyti bei sudominti publiką savo vedamu dalyku
Andriau, Morta Už tai kad esat
Exon Super paskaita!
Nimrodel, Acta est Fabula, Aldui Už tikrai šaunų koncertą!
Nimrodel Užduotis supratai ir atlikai puikiai! - Tinginiai mokykitės
Visiems kurių nepaminėjau - ši stovykla buvo gera!

Šaunuoliai! Aha, paskaitas būtų įdomu paskaityti

OMFG! Pašelome puikiai ! Organizatoriams: Laiquai, Nildei, Aldarionui – kuo nuoširdžiausios padėkos. Kaip jau minėjau, šįkart programa buvo labai gerai subalansuota: paskaitų, aktyvių pramogų ir laisvalaikio santykai, sakyčiau, parinktas optimalus. Vieta puiki (viskam, nebent CtF; bet jeigu mes būtume labiau patyrę CtFininkai, manau, sugalvotume, kaip išnaudoti ir šitos vietovės privalumus). Tikiuosi, jog patys organizatoriai nesigaili į šią stovyklą įdėtų laiko ir pastangų.
Visiems dalyviams norėčiau padėkoti už tai, jog nepatingėjote atvykti ir dalyvauti, kad ir vienai-kitai dienai. Be kiekvieno jūsų stovykla nebūtų tokia puiki .
Dėkoju savo komandai, žmonių komandai: Exo, Karolinai, Viltei (Acta est Fabula) ir Vulpekulai už tai kad nekankino mane per dideliu organizuotumu ir siekiu laimėti, bet ir nuo pareigų ypatingai neišsisukdavote. Juk laimėjome vis vien .
Dvorfams, ypač Sieliui ir Le_golui dėkoju už neišsenkamą humorą ir lentos apipavidalinimo meną.
Dėkoju mūsų muzikams, už filksingą ir ne tik: Le_golui, Aldarionui, Viltei, Nimrodelei.
Magnusui dėkoju už Glaurungo roleplayinimą ir medicininę pagalbą kitiems.
Le_golui dėkoju už atvežimą ir grąžinimą ten, kur rado .
Nildė, tikiuosi, neužknisau savo netvarkingumu (deja, nenufotkinau: kiekvienas, užsukęs į mūsų palapinę, niekaip nesupainiotų Nildės pusės (kur gulėjo tvarkingai sukrauta kuprinė, suvyniuotas miegmaišis ir dubinėlis) ir mano pusės (nusėtos mano daiktais) ).
Nimrodelė, CtF buvo programos kulminacija. Nepaisant bruzgynų tankumo ir šiokios tokios painiavos.
Dėkoju Tomui, kad tylėdavo. Retkarčiais .
Dėkoju visiems, kas klausėsi paskaitos; malonu, kad neužmigdžiau.
Dėkoju Manvei, kad beveik netrūkdė Melkorui palaikyti gerą orą.
Dėkoju maps.lt už galiybę bent apytikriai atkurti šeštadienio maratono maršrutą

Nuotraukas galima atsisiųsti iš čia.

Magnus teisingas parašas Šiaip tikrai visi šaunuoliai, kadangi visi dėkoja vardais, tai pavarysiu ir aš
Nilde: ačiū už įdomias paskaitas, už naktinę bulvių žvejybą ir katilo plovimą
Laiqua: Už supratimą ir kantrybę, bei nuostabų vadovavimą. Taip pat už atsakymus į mokslinius kllausimus.
Aredhel: Už paskutinės sekundės stebuklingą išsigelbėjimą, mūsų team'as supras. Taip pat už vadovavimą elfam.
Sieliui: Už linksmus pokštus ir pokalbius. Taip pat ir vibr sword
Andriui: Už dainas, bičiulystę, bei pavežimą.
Magnus: Už linksmus anekdotus, buvimą kartu, beigi gerą baimės dozę, kai klausiaus tavęs vaikštančio aplink per ctf, beigi kovojant su tavim. Glaurung!!!
Exo: Už tavo eiles, gal kartais prajuokinančias ir keistas, bat vis tiek ačiū. Taip pat už viską. Pats supranti
Vaiai, Rūtai, Nimrodelei, Aistei, Saulei ir kitoms: Už nuostabią draugystę, tikiuosi dar susitiksim, nuoširdžiai.
Povilui: Už liuksišką taktiką, gaila nespėjom panaudoti, bet stot su tavim prieš Magnus petys petim buvo garbė, respect!
Viltei: Už nuostabią dainą apie Duriną bei pašnekesius.
Aldui: Už linksmą darbą kartu. Išmokau iš tavęs labai daug ir esu be galo dėkingas.
Visiem kuriuos pamiršau paminėti: Iš pradžių atleiskit, kad pamiršau jus paminėti. O dabar: AČIŪ!!! KAD BUVOT IR ESAT!!!

Pamiršau padėkoti Le_golui už nuostabią dainą apie socialines problemas.

Per workshop'us minėjau savo straipsniukus apie runas ir tengvas. Jie yra ne visai idealiai apipavidalinti, bet suprasti viską galima

Žemiau įdedu komandų vadovams siųstus padermių aprašymus bei ketvirtadieninės paskaitos paruoštukę. Tenka skaidyti per dvi žinutes, nes kitaip viršiju vienos žinutės simbolių limitą. Viskas netaisyta. Kada nors iš šitų dalykų galbūt padarysiu straipsnius ir sukelsiu tinklalapin. Bet nepažadu.

Sveiki visi mieli du su puse klausytojo. Kol vaikučiai ir kitoks tolkinistiškai neišprusęs jaunimas bando suprasti, kur čia papuolė ir į kokius sektantiškus reikalus įsivėlė, mes galime pasikalbėti apie rimtesnius dalykus – pavyzdžiui, Ardos kultūrą. Tikiuosi, jums nereikės aiškinti, kas ta Arda ir kuo ji skiriasi nuo Ardėnų, taip pat tikiuosi, kad skiriate Tingolą nuo Legolaso ir žinote, kad Minai Tiritai buvo du. Bet net jei ir nežinote, tai trumpai priminsiu, kas prie ko. Bet daugiausia pasistengsiu papasakoti apie įvairius Ardos gyventojų kultūros bruožus – kalbas, meną, papročius ir t.t., bei kaip jie tarpusavy susiję.

Pirmiausia apie tuos, kas gyveno Ardoje, tai yra padermes ir tautas. Visas padermes grubiai galima suskirstyti į keturias grupes pagal kilmę. Pirmoji grupė – Ilūvataro vaikai, elfai ir žmonės. Ir vieni, ir kiti atsibudo toli rytuose (elfai Kujivijenene, žmonės Hildorijene), pamatė kad vakaruose kažkas šviečia (elfai pamatė Valinoro medžių atspindžius, žmonės – vakaruose tekančią Saulę) ir išėjo tą kryptimi. Tiesa, elfus pasikvietė valai, o žmonės ėjo patys savo noru. Bet ir vieni, ir kiti to ėjimo metu išsiskirstė, nes tai viena, tai kita grupelė vis atsiskirdavo nuo eisenos ir pasilikdavo kur nors pakeliui. Taip ir atsirado elfų „tautos“ – avarai (kurie niekur neėjo), miškiniai (kurie pasiliko į rytus nuo Mėlynųjų kalnų), sindai (kurie liko Belerijande) ir visokie kitokie noldai, vanjai, telerai, laikvendžiai ir t.t. Žmonių „tautas“ pirmajame amžiuje irgi galima apibrėžti panašiai – rytiečiai liko Eriadore ir daugumą jų buvo pavergti Morgoto, o trys edainų giminės atvyko į Belerijandą bei davė pradžią beveik visoms iš vėlesnių pasakojimų žinomoms žmonių šalims – nuo Hitlumo iki Gondoro. Tik Rohanas yra kaip ir išimtis, nes jame gyveno vieni iš tų Eriadore pasilikusiųjų palikuonių. Prie šios grupės priklauso ir hobitai, kurie yra žmonių atšaka, atsiradusi turbūt Trečiajame Amžiuje.

Antra Ardos gyventojų grupė yra valų kūriniai. Geriausiai pažįstami yra dvorfai, kuriuos nulipdė Aulė, užsimanęs būti kaip ir Eru. Aišku, jam nieko nesigavo – skulptūros ir liko skulptūromis, kol į jas gyvybę įpūtė Eru. Atsiradę dvorfai sukėlė šeimyninį barnį tarp Aulės ir Javanos – ne, ne todėl, kad Javana norėjo išsiaiškinti, iš kur čia Aulė septynis vaikus atsivedė, bet todėl, kad Javanai nepatiko perspektyva, jog dvorfai iškirs visus jos mieluosius medelius. Taigi Javana (vėlgi su Eru pagalba) sukūrė apsaugos sistemą, kurią pavadino entais. O ir tuos, ir kitus, ir Ilūvataro vaikus iš viršaus stebėjo ir Manvei raportavo bei dvorfus paklydėlius gelbėjo peraugę ereliai. Jų atsiradimo aplinkybės nėra visiškai tiksliai žinomos, bet greičiausiai tai buvo majai, nužengę į Ardą tuo metu, kai atsibudo pirmieji elfai.

Trečia grupė padarų, gyvenusių Ardoje, yra Morgoto „kūriniai“. Šis, irgi norėdamas būti krūtas kaip Eru, bet negalėdamas kurti savos gyvybės, emėsi kaitalioti jau sukurtą. Taip atsirado orkai, pagaminti iš elfų, ir troliai, pagaminti iš entų. Apie šių padarų kultūrą, jei tokia ir buvo, žinoma labai nedaug, taigi apie juos daugiau ir nepasakosiu.

Ir paskutinė grupė yra patys ainai – t.y. valai ir majai. Šie atsirado anksčiau už Ardą ir ją sukūrė savo dainomis. Valai buvo tie 14, kurie pirmieji nužengė į Ardą ir toliau ją statė. Majai buvo kiti, vėliau nužengę ainai, kurie neturėjo tokios galios, kaip valai ir dirbo visokius pagalbinius darbus – pasiuntiniai (Ereliai), ambasadoriai (Išminčiai), kariai (Balrogai), vicepirmininkai (Osė ir pan.) ir t.t.

(Bendrai paėmus priklausomai nuo publikos papasakoti turbūt reikės daugiau, bet tą jau galėsiu improvizuoti)

***

Taigi, kultūra. Visų pirma reikia pasakyti porą svarbių dalykų: pirma – „kultūra“ yra labai platus terminas ir jį visą išnagrinėti tikrai neįmanoma; antra – Tolkinas paliko tik įvairių kultūros aspektų nuotrupas, taigi daug kur reikalingi pritempimai, interpretacijos ar netgi prikūrimai. Šiame pasakojime be jų irgi neapsieisiu, nors ir stengiausi surinkti tiktai patikrintą ir kuo tikslesnę informaciją.

Pradėsiu nuo tos kultūros dalies, kuri Tolkinui buvo svarbiausia ir nuo kurios visa jo kūryba iš esmės prasidėjo. Taip, jūs atspėjote, tai – kalbos. Kalbų Tolkinas sukūrė kelias dešimtis, tiesa, daugelio jų tėra užrašyta po keletą frazių ar pavienių žodžių paraštėse. Visgi jei ne pačias kalbas išmokti, tai bent apie jas galima pasakyti keletą dalykų. Kada atsirado pirmosios kalbos, nėra žinoma, bet jei ainai, kurdami Ardą, bendravo su Eru ir dainavo, tai turbūt ir kalbėti kažkaip mokėjo. Elfai tik atsibudę, dar nesusitikę valų, irgi pradėjo vadinti daiktus savais vardais, taigi kalbą ar bent jos pradmenis sukūrė. Rašytiniai šaltiniai atsirado kartu su pirmuoju kalbininku ir rašto kūrėju Rūmilu iš Tirijono, kuris dar (greičiausiai) Medžių metais parašė veikalą Lamasą (Lhammas), kurio pavadinimas reiškia daugmaž „Kalbynė“ arba „Lingvistika“, t.y. kalbų visuma. Ten jis aprašė kalbų grupes, kaip jas suprato, ir suskirstė visas kalbas į keturias šeimas: vališkąją (valų kalba), oromiškąją (elfų kalbos; vėliau ten priskirta ir dauguma žmonių kalbų), auliškąją (dvorfų kalbos) ir melkiškąją (Morgoto tarnų kalbos). Šitoks skirstymas labai tikslus nebuvo (Tolkinas jo vėliau atsisakė, bet nieko kitokio nepateikė), bet veikalo egzistavimas įrodo, kad kalbos jau tais senais laikais buvo suprantamos kaip svarbus dalykas ir tyrinėjamos.

Rūmilas yra geriau žinomas kaip rašto išradėjas – jis sukūrė saratus, kuriuos vėliau nusižiūrėjo ir geriau žinomomis tengvomis pavertė Feanoras. Noldams grįžus į Belerijandą, tengvas nusižiūrėjo ir savo kalbai pritaikė pilkieji elfai – taip atsiskyrė feanoriškasis ir belerijandiškasis tengvų rašto variantai. Bet sindai turėjo ir savo rašto sistemą – Certhas, ‚elfų runas‘. Šios runos buvo sukurtos senų senovėje ir tik Pirmojo amžiaus viduryje susistemintos menestrelio Daerono. Šias runas pamatė ir savo kalbai pritaikė dvorfai, tuo metu bendravę ir prekiavę su elfais – atsirado Angerthas (keletas variacijų) bei, vėliau, Mėnulio runos. Žmonės savo kalboms prisitaikė tengvas, daugiausiai belerijandiškąjį būdą, bet jas šiek tiek pakaitaliojo. Bendrai paėmus tengvos niekada nebuvo kuriamos būtent vienai konkrečiai kalbai – tai buvo daugiau bendra garsų užrašymo sistema, kurią buvo galima pritaikyti bet kuriai kalbai, suvokiant, kaip dera tos kalbos garsai.

O kalbų įvairovė Ardoje buvo, kaip jau minėjau, nemenka. Pradedant nuo pirmykštės elfų kalbos, nuo kurios kitos kalbos atskilo daugmaž kartu su elfų tautomis – avarų kalbos, miškinių elfų (nandų, laikvendžių), telerų, noldų, pilkųjų elfų ir t.t., baigiant žmonių kalbomis, išsivysčiusiomis iš pirmykščių prokalbių su didelėmis elfų kalbų priemaišomis. Taip pat buvo ir tos dvorfų kalbos (ar kalba, galbūt su keliomis tarmėmis – dvorfai slapukai, neišduoda tokių savo paslapčių), ir orkų kalba, ir valai kažkaip savaip kalbėjo. Žmonės toli rytuose ir pietuose sukūrė savas kalbas, nebendravę su elfais, ir susikalbėti su iš Belerijando grįžusiais bei iš Nūmenoro atplaukusiais nebemokėjo.

Nuo kalbos ir rašto neatsiejama yra žodinė kūryba – poezija, dainos bei literatūra. Pastarąją visi turbūt pažįstate labai gerai – juk visa Tolkino „kūryba“, kurią esame skaitę, iš tiesų yra vertimai iš Ketvirtojo bei ankstesniųjų Amžių raštų. „Žiedų Valdovas“ – tai hobitų Raudonoji knyga, „Silmariljono“ pradžioje esančias Ainulindalę ir Valakventą parašė tas jau minėtas Rūmilas, ir taip toliau. Herojiniai epai ir (pseudo)istoriniai metraščiai, atrodo, buvo pagrindinis epinės literatūros žanras. Poezija taip pat gerai žinoma – vien tame pačiame „Žiedų valdove“ kiek visokių eilėraščių. Kai kurios „Silmariljono“ istorijos taip pat egzistuoja eiliuotais variantais. Iš turimos informacijos galima spręsti, kad hobitai mėgo ir linksmus trumpus eilėraščius, tačiau kitos padermės kūrė beveik išimtinai istorines poemas, turiniu labai panašias į literatūrinius epus. Šitos baladės greičiausiai buvo ir dainuojamos – ilgais vakarais rūmų menėse prie židinio ar laukuose prie vienišo bastūniško laužo. Taip pat rūmų menėse turbūt pasitaikydavo ir vaidinimų, t.y. dramos. Bet apie ją žinoma visai mažai, taigi nieko konkretaus pasakyti negaliu.

Su žodžiais ir garsais kaip ir baigta, kita kultūros ir meno dalis – vaizdai. Tai ir vaizduojamasis menas (dailė, skulptūra), ir taikomasis (dekoravimas, dizainas), ir gyvenamosios erdvės kūrimas (architektūra). Daugybė dailės yra sukurta apie Tolkino kūrybą, tačiau apie tapybą pačioje Ardoje žinoma labai nedaug. „Žiedų Valdovo“ filmuose galima pastebėti vieną kitą piešinį fone Rivendele ir Minas Tirite, kurie prie aplinkos tikrai dera, bet visgi yra filmo kūrėjų išmislas, o ne kanoninis faktas. Vedant paraleles su žinomais literatūros kūriniais galima spėti, jog istorinės – herojinės tematikos dailė Ardoje greičiausiai egzistavo ir puošė rūmų sienas, tačiau apie kitokius žanrus bei apie stilistiką kažką tvirtai pasakyti yra labai sudėtinga. O štai su skulptūra jau kitas reikalas. Daryti grožį iš akmens Ardos gyventojai mėgo ir mokėjo – ko vertos vien Argonato statulos, „rėminančios“ Anduiną ties Rauroso kriokliais. Dvorfų miestai olose taip pat beveik neabejotinai buvo dekoruoti akmens skulptūromis, o Rohane kelius ženklino senovinės pukelmenų statulos. Greičiausiai panašių dalykų būta ir daugiau ir nors apie juos parašyta nedaug, bet įsivaizduoti didingas statulas tikrai galima.

Iš akmens buvo ne tik skulptūros kalamos. Akmenyse, tiksliau, uolose, buvo iškirsta daug urvų, ir ne šiaip sandėliukų maisto atsargoms laikyti žiemą, bet milžiniškų rūmų, menių, tvirtovių ir miestų. Tai yra labai savitas Tolkino kūrybos bruožas – mūsų pasaulyje olose gyventi žmonės nustojo iškart, kai tik išmoko drėbti namus iš molio arba kaip nors kitaip pasistatyti gyvenamąjį būstą. O štai Ardoje olose vyko daugybė nepaprastai svarbių dalykų – ir Berenas su Tingolu kalbėjosi, ir Tūrinas Orodretą įkalbinėjo stoti į atvirą kovą su Morgotu, ir Žiedo draugija su balrogu kovojo, ir Bilbas Smogą erzino... Olos yra neatskiriama Ardos dalis ir turbūt viena iš įdomiausių jos savybių – būtent tuo, kaip įtikinamai toks neįprastas mums dalykas įpintas į tą labai artimą pasaulį. Ir kaip jos dera prie kitų, įprastų pastatų – ir akmeninių (Minas Tiritas bei kitokie bokštai), ir medinių (Edoraso namai, Rivendelas).

Kad jau pradėjau apie architektūrą kalbėti, tai truputuką papasakosiu apie stilistiką. Kanoninės informacijos vėlgi nėra daug, bet gerai pasiknaisiojus galima susidaryti visai neblogą paveikslą. Aš neabejoju, kad panašius informacijos kiekius galima ištraukti ir apie kitus, mano tik probėgšmiais paminėtus dalykus, bet ne tokia šios paskaitos esmė. Nedidelis architektūros stilių padetalizavimas tiesiog turėtų padėti geriau suvokti, ko galima rasti Tolkino kūryboje, jei tik labai nori ieškoti. Štai elfų architektūra, su daugybe augalinių ornamentų bei lengvomis, ‚plaukiančiomis‘ struktūromis, primena vadinamąjį secesijos stilių. Gondoras buvo kurtas remiantis Bizantijos imperija – panašumų galima rasti ir istorijoje, ir tame, kad pastatai daugiausia akmeniniai, o jų išvaizda primena mišinį tarp šiaurietiškų kampuotų aiškių formų ir pietietiškų vingiuotų smailėjančių. Rohirimų namai kažkuo primena lietuviškus – medinės trobos, susispietusios aplink akmeninę pilį ant kalvos ar upių santakoje. Hobitai irgi gyvena medinėse trobose arba vėlgi olose, mėgsta apvalias formas. Beveik visoms padermėms ir tautoms labai svarbūs gynybiniai pastatai – kaip bebūtų gaila, didžioji Ardos istorijos dalis paženklinta nesibaigiančiais karais.

Savaime suprantama, jokia architektūra neapsieina be apdailos. Be jau minėtų paveikslų ir skulptūrų, yra žinoma, kad apdailai daug kur buvo naudojami augaliniai ornamentai bei brangakmeniai. Pastaruosius ypač mėgo noldai, tad Pirmojo amžiaus elfų valdovų menės turėjo tviskėti brangakmenių atspindžiais. Taip pat yra minimi raižiniai – čia galima prisiminti gerai žinomas Morijos duris ir Balino antkapį: net ir spaudžiami orkų ir beveik evakuodamiesi iš Dvaroudelfo, dvorfai sugebėjo palaidoti valdovą pagal savo papročius ir pažymėti, kas guli toje kriptoje.

Na ir paskutinis kultūros aspektas, kurį norėjau pristatyti, yra tai, ką daugelis turbūt įvardintų kaip „asmeninę kultūrą“, t.y. papročius, tradicijas, gyvenseną ir panašiai. Tokie dalykai paprastai lengviau pastebimi bet kokiame pasakojime, nei kitos aplinkos detalės, dėl to ir žinių apie juos „ištraukti“ įmanoma daugiau. Taip pat egzistuoja pora Tolkino rašytų esė, kuriose atskleidžiamas elfų ir žmonių požiūris į įvairius dalykus.

(Čia turbūt reikia daugiau)


***

Kol kas jums pripasakojau tokių pavienių kultūrinių elementų, beveik niekaip jų nejungdamas tarpusavyje. Naobetačiau jokia tauta ir jokia kultūra neegzistavo vakuume – egzistavo prekybiniai ir kultūriniai ryšiai, ar bent jau karai, per kuriuos kultūra irgi plisdavo, kartais netgi greičiau nei taikiais keliais. Tad dabar trumpai pristatysiu keletą daugiau-mažiau sąlyginių „kultūrinių linijų“ ir grupių, kurios galbūt padės visą šią informaciją sudėlioti į aiškesnę seką.

Atsimenate, minėjau kalbininką Rūmilą, kuris visas Ardos kalbas suskirstė į vališkąją, oromiškąją, auliškąją ir melkiškąją šeimas. Truputį panašiai galima skirstyti ir kultūrines grupes, tik gal „vališkąją“ ir „oromiškąją“ vertėtų apjungti. Pirmosios protingos būtybės Ardoje buvo valai, kurie dar iki atsibundant elfams labai daug nuveikė. Didelė dalis elfų nukeliavo į Valinorą ir ten iš valų sėmėsi išminties – ypač noldai, perėmę Aulės žinias apie kalvystę ir panašius amatus. Grįžę į Viduržemę, noldai tas žinias perdavė ten gyvenusiems pilkiesiems elfams ir tobulino jas patys. Atsibudus žmonėms, nemaža jų dalis tapo elfų pavaldiniais ir sąjungininkais, taip perimdami išmintį iš noldų. Po Pirmojo amžiaus ta išmintis nukeliavo į Nūmenorą, iš kurio vėliau kilo Karalystės tremtyje – Arnoras ir Gondoras. Šitaip galima identifikuoti vieną kultūros perdavimo liniją – nuo valų per noldus edainams, taigi nuo Valinoro iki Suvienytosios karalystės ketvirtajame amžiuje.

Kita kultūros perdavimo „linija“ gali būti vadinama melkiškąja – tai orkų ir kitų Blogio tarnų kultūra. Morgotas, sukūręs orkus ir trolius bei pajungęs savo valiai balrogus, įdiegė jiems paklusnumą, fanatiškumą ir dar vieną kitą bruožą, kuriuos šie išlaikė per visus amžius, po Morgoto žlugimo pasitraukę į šešėlius, o paskui iškilę kartu su Sauronu ir vėl nugalėti Trečiojo amžiaus pabaigoje. Nors ir galima ginčytis, kiek tos „kultūros“ išlaikė patys orkai ar troliai ir kiek jos perdavė išlikęs Tamsos valdovas, bet tęstinumas tikrai egzistuoja.

Greta šių dviejų „linijų“ galima išskirti dvi kultūrines grupes, kurios nebuvo iš niekur perimtos ir beveik niekam neatiduotos. Tai dvorfai ir hobitai. Pirmieji buvo labai uždara tauta, ir nors pamokė elfus, kaip rausti olas bei jose gyventi, daug apie save niekam nepasakojo. Antrieji gyveno tarpu dykrų ir mažai bendravo su kitomis padermėmis, taigi net jei ir būtų norėję, savo gyvenimo būdo nelabai turėjo kam perduoti.

***

Taigi štai šitaip yra surėdyta Arda ir jos gyventojai. Tikiuosi, nenusibodau per daug

Medžiaga elfų vadovui:

I. Iš kur elfai atsirado?
i. Trumpai apie Kujivijeneną;
II. Kokios buvo elfų tautos?
i. Kelionė į Valinorą; išsidalinimas bekeliaujant;
ii. Truputis apie laikvendžius;
III. Kas svarbaus jų kultūroje ir istorijoje?
i. Feanoras, Silmariliai ir Priesaika;
ii. Grįžimas į Belerijandą, Silmarilių karai;
iii. Rašto draudimas;
iv. Traukimasis ir nykimas II – III Amžiuose;
v. Grįžimas į Valinorą ir sunykimas po I ir po III Amžių;

I. Elfai – viena iš padermių, vadinamų „Ilūvataro vaikais“. Jiems buvo skirta ateiti į šį pasaulį, kai valai jį pakankamai paruoš. Žmonės į Ardą atėjo vėliau, taigi elfai yra vadinami „pirmagimiais“ ir panašiai, o žmonės – „pasekėjais“. Elfai „atsirado“, o tiksliau sakant – atsibudo, Kujivijenene (Cuivienen). Šis pavadinimas reiškia „prabudimo vandenys“ – tai regionas toli į rytus nuo Viduržemės, pažįstamos iš Žiedų Valdovo, tarp vidinės Helkaro jūros ir Raudonųjų kalnų (Orocarni). Kai atrodė tas „atsibudimas“, istorija nutyli, bet jis įvyko dar gerokai iki Saulės ir Mėnulio atsiradimo. Vieninteliai šviesos šaltiniai Viduržemėje buvo žvaigždės, Vardos pakabintos danguje. Elfams tai atrodė gražiausias įmanomas vaizdas (tiesą sakant, turbūt nelabai daug kas kito ir matėsi), taigi jie patys pasivadino „žvaigždukais“ (kvenjiškai „elen“ – žvaigždė, „elda“ – elfas) ir pradėjo ten gyventi, kaip mokėjo. Nelabai jiems sekėsi, nes Morgotas apie jų atsibudimą sužinojo labai greitai ir pasiuntė savo šnipus, kad elfus palenktų jo pusėn. Šnipams ne visai pasisekė, nes elfai jų iškart išsigando – tik keli pagrobti elfai, genetiškai modifikuoti Morgoto, davė pradžią orkams. Kiti elfai kurį laiką gyveno išsigandę ir nežinodami ką daryti, kol pas juos atsibeldė vienas iš valų, Oromė, ir papasakojo apie tolimą kraštą vakaruose, kur šviečia medžiai ir gyvena dar trylika protingų dėdžių bei tetų, kurie mielai priimtų Ilūvataro vaikus pagyventi pas save.

II. Taip prasidėjo didžioji elfų kelionė į Valinorą. Keliavo ne visi, kai kuriems valai pasirodė tokie pat blogi, kaip ir Morgotas (arba tiesiog nesinorėjo palikti gimtųjų vietų). Tie pasilikusieji buvo pavadinti avarais (avari, „nenorėjusiaisiais“) ir nuo tada nebepriskiriami prie eldų, t.y „žvaigždukų“, išėjusiųjų į Didžiąją kelionę. Keliavo elfai trimis grupėmis – pirmieji ėjo vanjai (vanyar, „skaistieji“), antrieji noldai (noldor, „nagingieji“) ir tretieji telerai (teleri, „tretieji“). Pastarųjų grupė buvo didžiausia, bet nuo jos kelionės metu atskilo dar nemažai elfų, kurie apgyvendino įvairius Ardos kraštus. Štai ties Anduinu atsiskyrė Miškiniai elfai, vėliau apsigyvenę Gūdžiagirėje ir Lorijene, ir nandai (nandor, „apsigręžusieji“), kurie iškeliavo į pietus. Dalis nandų vėliau persikėlė per Ūkanotuosius ir Mėlynuosius kalnus į Belerijandą – jie buvo pavadinti laikvendžiais (laiquendi, „žalieji elfai“). Belerijande nuo telerų atsiskyrė pasiklydusio vado Elvės Pilkapsiausčio ieškoti pradėję artimieji, kurie ten ir pasiliko ir davė pradžią sindams (sindar, „pilkieji“), figūravusiems daugelyje Pirmojo Amžiaus istorijų. Likusieji elfai persikėlė per Didžiąją jūrą Belegaerą ir apsigyveno Valinore. Telerai apsigyveno pakrantėse, o vanjai ir noldai – giliau žemyne. Vėliau beveik visi noldai, sekdami savo valdovą Feanorą, grįžo į Belerijandą ir privirė ten daug košės.

Apie šias elfų grupes galima pasakoti begales istorijų, cituoti enciklopedijas ir Tolkino raštus, bet tai būtų pernelyg smulkmeniška. Tad truputį plačiau pristatysiu tik vieną grupę – laikvendžius. Tai buvo elfai, atsiskyrę nuo telerų būrio daugmaž ties Anduinu ir nukeliavę link pastarojo žiočių. Ten neišsitekę (o gal tiesiog nusprendę paieškoti gražesnių vietų – istorija tai nutyli), jie patraukė į šiaurės vakarus, kur pasiekė Mėlynuosius kalnus. Pirmajame Amžiuje už tų kalnų plytėjo Belerijandas, kuriame vyko pagrindinis „Silmariljono“ istorijų veiksmas. Perėję kalnus, šie nandai atsidūrė krašte, vadinamame Septynupiu, arba kvenjiškai Ossiriand. Čia, tarp kalnų ir lygiagrečiai jiems tekančios Gelijono upės, plytėjo neįžengiami miškai, kuriuose nandai ir apsigyveno bei pasivadino žaliaisiais elfais laikvendžiais.

Laikvendžiai greitai užmezgė kontaktą su Belerijande gyvenusiais Elu Tingolo pilkaisiais elfais. Kai į Viduržemę grįžo Morgotas (dar gerokai iki Saulės patekėjimo) ir išsiuntė savo armijas į Belerijandą, laikvendžiai kartu su sindais stojo į kovą. Orkai prasiveržė netgi piečiau nei Dorijatas, iki pat Vienišojo kalno (Amon Erebo; ne to paties, iš kurio Bilbas Smogą vijo), ties kuriuo įvyko Pirmasis Belerijando mūšis. Orkų armija buvo sutriuškinta, tačiau laikvendžių pajėgos taip pat labai nukentėjo. Jų valdovas Denetoras irgi žuvo ant to kalno. Sugniuždyti laikvendžiai atsitraukė į savo miškus ir prisiekė niekada nekarūnuoti naujo karaliaus ir niekada daugiau nesivelti į elfų karus su Morgotu. Taip jie ir padarė, ir nuo tų laikų istorija laikvendžių nebemini. Išskyrus vieną epizodą, kai po Dorijato nusiaubimo bėgančius dvorfus užpuolė Berenas Vienarankis ir laikvendžių grupė. Tada, Sarn Atrado (Sarn Athrad) mūšyje, žuvo daugybė dvorfų Ugniabarzdžių giminės karių.

Kur laikvendžiai pasidėjo po Pirmojo Amžiaus? Niekas nežino. Galbūt iškeliavo į Valinorą, galbūt patraukė į rytus ir apsigyveno Lotlorijene arba Gūdžiagirėje... Jūsų spėjimas ne blogesnis nei mano.

III. Neabejotinai vienas garsiausių visų laikų elfų buvo Feanoras. Pirmojo noldų valdovo Finvės sūnus, Feanoras vadinamas nagingiausiu elfų kalviu, savo darbais jis nusileido tik pačiam Aulei. Visi noldai mėgo kalvystę ir išmoko gaminti brangakmenius, kuriais gausiai dekoravo savo namus ir miestus. Feanoro žymiausias kūrinys buvo trys brangakmeniai silmariliai, kuriuose jis „įkalino“ dviejų Valinoro Medžių šviesą. Kai Morgotas sunaikino Medžius ir pabėgo į Viduržemę, valai prašė Feanoro, kad šis atiduotų silmarilius, nes iš jų būtų galima Medžius atkurti. Feanoras nesutiko ir supyko ant valų, o tada atėjo žinios iš Formenoso (Feanoro namų) – Finvė, Feanoro tėvas ir noldų karalius, nužudytas Morgoto, silmariliai pagrobti. Perpykęs Feanoras ir visi septyni jo sūnūs čia pat davė Priesaiką, kad darys viską, kas tik jų valioje ir neduos ramybės nei vienam, kuris paims silmarilius, kol šie neatsidurs Feanoro šeimos rankose. Šioji Priesaika persekiojo noldus visą Pirmąjį Amžių ir sukėlė daug skausmo bei liūdesio.

Davę Priesaiką, noldai paskui Feanorą iškeliavo kovoti su Morgotu į Belerijandą – taip prasidėjo Brangakmenių karai, apie kuriuos sukasi visas „Silmariljono“ siužetas. Dar net neišvykę iš Valinoro, noldai padarė kraupų nusikaltimą – Alkvalondės uoste išžudė daugybę elfų telerų, kurie nenorėjo atiduoti noldams savo laivų. Vėliau, kai laivų persikėlimui per Didžiąją jūrą nepakako, Feanoras pažadėjo grįžti pasiimti brolio Fingolfino ir jo pasekėjų, tačiau užuot tą padaręs, laivus sudegino, vos persikėlęs. Fingolfinas buvo tiesiogine to žodžio prasme paliktas ant ledo ir į Belerijandą įžengė per amžinąjį įšalą Helkaraksę. Beveik kilo noldų pilietinis karas, bet ryšium su Feanoro mirtimi pirmame mūšyje su orkais ir Feanoro sūnų atsisakymu pretenduoti į Didžiojo noldų karaliaus (High King of the Noldor) titulą, noldai susivienijo kovai prieš Morgotą. Karas truko penkis šimtmečius, o jo pabaigoje silmariliai buvo amžiams prarasti – vienas danguje, vienas jūroje, vienas žemės gelmėse – Feanoro sūnūs žuvo, Morgotas buvo nugalėtas valų armijos, o Belerijandas nuskendo.

Atvykę į Belerijandą ir pradėję ten kurtis, noldai susidūrė su Didžiosios kelionės bendražygiais pilkaisiais elfais. Tuo metu vienintelė elfų karalystė Belerijande buvo Tingolo valdomas Dorijatas. Po Pirmojo mūšio Morgotas atsitraukė į šiaurę ir nenervino elfų iki pat noldų atvykimo. Tingolas, sužinojęs apie noldų misiją, Priesaiką bei brolžudystę Alkvalondėje, labai supyko ir nenorėjo leisti noldams apsigyventi Belerijande. Po ilgų derybų susitarimą pasiekti pavyko, tačiau Tingolas įsakė, kad visi elfai Belerijande kalbės tik sindiškai, o kvenja, kaip „brolžudžių kalba“, šnekama nebus. Įdomu, kad nėra minima, kaip noldai reagavo į tokį kalbos draudimą – atrodo, kad prisitaikė ir viešame gyvenime naudojo sindų kalbą. Tai lėmė, kad Trečiajame amžiuje kvenja buvo beveik pamiršta ir naudojama tik per iškilmes, panašiai kaip mūsų pasaulyje lotynų kalba.

Po Pirmojo Amžiaus dauguma elfų grįžo ar iškeliavo į Valinorą. Likusieji patraukė į rytus, kur apsigyveno Lotlorijene, įkūrė Pilkuosius Uostus bei Rivendelą, prisijungė prie miško elfų Gūdžiagirėje... Pirmojo Amžiaus elfų karalysčių ir galios nebeliko nė kvapo. Tik po tūkstančio metų Viduržemės elfai vėl buvo prisiminti istorijos, kai Eregijone įsikūrusios nedidelės noldų karalystės Holino kalviai nukalė Galios žiedus. Tie žiedai, turėję suteikti elfų, dvorfų ir žmonių valdovams galios įveikti sunkumus, iš tiesų buvo dalis Saurono plano pavergti visas tautas – jis slapta nukaldino Vieną Žiedą, kuris valdė visus kitus. Suvokę tą, elfai ir dvorfai savo žiedus paslėpė ir nebenaudojo, bet žmonės pakankamai protingi nebuvo ir tapo nazgūlais. Sauronas, bandydamas atimti žiedus, užpuolė Eriadorą ir sunaikino noldų karalystę bei nužudė žiedų kūrėją Kelebrimborą, Feanoro anūką.

Antrojo Amžiaus pabaigoje, kai nuskendo Nūmenoras, išgyvenusieji žmonės įkūrė Gondorą ir Arnorą – dvi karalystes Viduržemėje. Sauronas, nenorėdamas leisti šiems įsitvirtinti, užpuolė Gondorą. Žmonės ir elfai sudarė Paskutinę sąjungą ir didžiulė armija, vedama Elendilio, Izildūro ir Anarijono iš žmonių pusės, Elrondo ir Gil-Galado iš elfų, bei Durino IV iš dvorfų, susirėmė su orkais bei juos nugalėjo. Izildūras nukirto Žiedą nuo Saurono piršto ir taip sunaikino blogio valdovą. Žiedas, deja, sunaikintas nebuvo, o sąjunga, pranykus Sauronui, iširo.

Trečiajame Amžiuje elfai ir vėl gyveno tik mažose bendruomenėse Pilkuosiuose Uostuose, Lotlorijene, Rivendele ir Gūdžiagirėje. Bendravimas su žmonėmis ir dvorfais sumenko, elfai nustojo kištis į likusio pasaulio reikalus. Situacija šiek tiek pasikeitė vėlgi tik Amžiaus pabaigoje, kai iš Mordoro ir Dol Guldūro atėjusios orkų armijos apgulė Lorijeną ir Tranduilo valdas Gūdžiagirėje. Atmušę šį puolimą, elfai iš abiejų kraštų pradėjo savo ataką ir sunaikino šiaurines orkų pajėgas bei užėmė Dol Guldūrą. Nors retai minima, ši Žiedo karo dalis buvo labai svarbi, nes jei ne elfai (ir dvorfai iš Vienišojo kalno bei Esgaroto žmonės), orkai galėjo nusiaubti visą šiaurinę Viduržemės dalį.

Ketvirtojo Amžiaus pradžioje dauguma elfų, dar buvusių Viduržemėje, iškeliavo į Valinorą. Nusprendusieji pasilikti pasitraukė dar giliau į miškus ir tolyn nuo žmonių gyvenamų vietų. Taip po truputį elfai „išblėso“ – sumenko jų galios, žmonės apie juos pamiršo, ir galiausiai tai, kas kažkada buvo bene galingiausios būtybės Ardoje, teliko tik legendos apie laumes ir mitai apie seniai praėjusius laikus.

Medžiaga dvorfų vadovui:
I. Iš kur dvorfai atsirado?
i. Aulės žaidimai su Eru;
II. Kokios buvo dvorfų tautos?
i. Septyni pirmieji dvorfai;
ii. Truputis apie jų gyvenamąsias vietas;
III. Kas svarbaus jų kultūroje ir istorijoje?
i. Bendravimas ir kultūriniai mainai su elfais;
ii. Nauglamyras;
iii. Raštas ir kalba;
iv. Moterys.

I. Aulė buvo vienas iš valų, kalvystės globėjas. Iš metalo ir akmens jis galėjo sukurti viską... ar bent jau taip galvojo. Sužinojęs, kad Eru į Ardą paleis savo vaikus, nusprendė, kad jis pats neprastesnis ir gali sukurti savo vaikų. Ne, ne tuo būdu, kuriuo atsiranda žmonių ir elfų vaikai. Aulė nukaldino septynis dvorfus ir paslėpė juos Viduržemėje. Jis juos sugebėjo padaryti judančius ir beveik gyvus, tačiau jie tesugebėjo vykdyti Aulės nurodymus, bet patys savaime nieko nedarė. Išsigandęs ir nuliūdęs Aulė prisipažino Ilūvatarui, ką pridirbo ir prašė atleidimo bei žadėjo sunaikinti savo kūrinius. Tačiau Ilūvataras nusprendė, kad dvorfai jam patinka, ir leido Aulei pasilikti savo žaisliukus. Netgi pažadėjo, kad, atsibudus elfams, įpūs tikrą gyvybę ir dvorfams.

II. Pirmieji dvorfai buvo septyni. Jie vadinami „Septyniais Tėvais“ ir buvo išdėlioti įvairiose Viduržemės vietose – du po Mėlynaisiais kalnais tarp Belerijando ir Eriadoro, keturi Raudonuosiuose kalnuose toli rytuose netoli tos vietos, kur atsibudo elfai, ir paskutinis Durinas Ilgabarzdis po Gundabado kalnu Geležies kalnyne šiaurės Viduržemėje, netoli Vienišojo kalno ir Gūdžiagirės. Kiekvienas jų davė pradžią vienai dvorfų giminei. Raudonkalnių dvorfų giminės gyveno toli rytuose ir žinomoje Viduržemės istorijoje beveik nefigūravo, tačiau kitos trys tautos bendravo su elfais ir žmonėmis ir dalyvavo ne viename svarbiame įvykyje.

Mėlynuosiuose kalnuose atsibudę dvorfai pradėjo Ugniabarzdžių (Firebeard) ir Plačiajuosčiai (Broadbeam) gimines. Dar prieš Pirmąjį Amžių jie įkūrė didingus miestus-olas, atitinkamai Nogrodą pietuose ir Belegostą šiaurėje. Gyveno tik juose ir kurį laiką nosies į paviršių nekišo, o tik užsiiminėjo kalvyste, dėl kurios vėliau tapo garsūs visoje Viduržemėje. Galiausiai susitiko pilkuosius elfus ir pradėjo su jais bendrauti bei įkvėpė jų valdovą Elu Tingolą išsirausti sau rūmus Menegrotą. Į Belerijandą grįžus noldams, vienam iš jų valdovų Finrodui taip pat padėjo pasistatyti olą Nargotrondą.

Deja, ne viskas ir ne visada buvo taip jau rožėmis klota. Kai Tingolas užsakė nukaldinti vėrinį neseniai gautam Silmariliui apipavidalinti, Ugniabarzdžiai mielai ėmėsi darbo. Bet kai darbas buvo baigtas, Tingolas nusprendė, kad kaina per didelė – juk užsakymo objekto kaip užmokesčio darbuotojams paprastai neduodama. Ugniabarzdžiai tada nusprendė, kad jų Menegroto menėse buvo daugiau, nei elfų sargybinių, ir nužudė Tingolą bei pabėgo su visu Nauglamyru (taip vadinosi tas vėrinys). Grįžtant į Nogrodą, juos užklupo Berenas Vienarankis ir žaliųjų elfų laikvendžių armija. Dvorfai kovėsi narsiai, bet visa armija žuvo.

Likusieji Ugniabarzdžiai ir dauguma Plačiajuosčių Pirmojo Amžiaus pabaigoje neteko namų, kai Belerijandas nuskendo ir Mėlynieji kalnai atsidūrė pačiame pajūryje. Miestai-olos, buvę tuose kalnuose, sugriuvo, ir dvorfams teko ieškotis naujų kalnų gyvenimui. Dauguma jų patraukė Ūkanotųjų kalnų link, kur nuo senų senovės gyveno Ilgabarzdžiai (Longbeards), Durino palikuonys, atkeliavę iš Geležies kalnų ir pastatę-išrausę Dvaroudelfą, didžiausią dvorfų miestą. Šis miestas, kitų padermių vadinamas Morija, o dvorfų dar ir Khazad-dūmu, tapo galingiausiu dvorfų miestu ir toks išliko tūkstančius metų, kol galiausiai Trečiojo amžiaus 1981-aisiais metais dvorfai prisikasė iki požemiuose miegojusio balrogo ir turėjo bėgti iš Morijos. Tik po tūkstančio metų dvorfai trumpam vėl apsigyeno Dvaroudelfe, bet greitai buvo išžudyti ten prisiveisusių orkų.

Ilgabarzdžiai bendrai paėmus buvo gausiausia ir žymiausia dvorfų giminė. Jų pradininkas buvo Durinas, o jo palikuonys tikėjo, kad karts nuo karto Durino dvasia įsikūnija į kurį kitą dvorfų valdovą, kai dvorfams labai to reikia. Dėl šitos priežasties ne vienas dvorfų valdovas buvo vadinamas Durinu – jų buvo net septyni, paskutinis iš kurių Ketvirtajame amžiuje atkovojo Moriją ir vėl joje apsigyveno.

III. Tik atsibudę, pirmi septyni dvorfai įsikūrė tuose kalnuose, kuriuose Aulė juos buvo paslėpęs. Gerą tūkstantį metų jie taip ir gyveno, rausė miestus, kaldino nuostabius papuošalus ir t.t. Bet anksčiau ar vėliau atėjo laikas išlįsti į paviršių ir sužinoti, kas ten dedasi. Išlindę dvorfai neilgai trukus susitiko elfus – Tingolo pilkuosius. Kitų elfų Belerijande nelabai buvo, nes žalieji laikvendžiai gyveno atsiskyrę, o noldai dar nebuvo grįžę iš Valinoro. Šis ankstyvas bendravimas visiškai neatitiko vėlesnių stereotipų, o kaip tik buvo labai draugiškai ir abipusiai naudingas. Dvorfai išmokė elfus rausti olas – dvi didžiausios elfų tvirtovės Pirmajame Amžiuje buvo olos Menegrotas (Tingolo Dorijate) ir Nargotrondas (Finrodo) – bei pasidalino kalvystės įgūdžiais ir produktais. Iš elfų dvorfai išmoko rašto ir turbūt gaudavo įvairių prekių, pvz. vyno.

Visa ši graži draugystė nutrūko, kai Tingolas paprašė nukaldinti vėrinį iš turtų, atgautų po Nargotrondo nusiaubimo. Ši istorija aprašyta truputį aukščiau, o jos pasėkmės elfų ir dvorfų tarpusavio santykiams buvo tragiškos. Nors karas tarp dviejų padermių ir nekilo, bet dvorfams teko vėl užsidaryti savo kalnų miestuose ir praėjo dar tūkstantmetis, kol santykiai daugmaž susitvarkė. Tuo metu užsimezgė draugystė tarp noldų karalystės Holino ir šalia buvusios dvorfų šalies Khazad-dūmo, arba Morijos. Elfų kalviai nukaldino Galios žiedus ir septyni jų atiteko dvorfų valdovams. Vėliau, paaiškėjus, kad tie žiedai buvo Saurono išmislas, skirtas pavergti Viduržemės padermes, dvorfai Morijoje užsidarė nuo elfų ir Saurono karo, o išlindo tik gerokai po jo.

Dvorfai visais laikais buvo uždaros būtybės, ir labai retai apsigyvendavo pramaišiui su kitomis padermėmis. Tai lėmė įvairių mitų apie dvorfus atsiradimą tarp kitų Ardos gyventojų. Vienas toks mitas buvo tas, kad dvorfai neva atsiranda tiesiai iš akmens, ir dvorfės moterys neegzistuoja. Na o tiesa buvo tokia, kad dvorfės egzistavo, tik jos atrodė labai panašiai į vyrus – barzdotos ir stotingos, – jų buvo mažiau, nei vyrų, ir jos buvo dar sėslesnės ir uždaresnės, nei vyrai. Taigi kitos padermės dvorfių matydavo mažiau, nei dvorfų, o net kai ir pamatydavo, tai dažnai palaikydavo vyrais. Taip ir gimė tas keistas mitas. Tiesa, niekur nėra paaiškinta, iš kur atsirado pirmosios dvorfų moterys, nes pirmieji dvorfai vadinami Tėvais (Fathers), tad turbūt visi buvo vyrai. Galbūt Aulė, susipratęs ką pridirbo, nukaldino pirmiesiems dvorfams poras, bet tai tėra tik spėjimas.

Kita dvorfų paslaptis – jų kalba. Nežinia, kaip dvorfai susikalbėjo su elfais, pirmą kartą susitikę, bet vėliau jie labai greitai perėmė sindų ir, vėliau, vestrono kalbas, t.y. tas, kuriomis kalbėjo didžioji dalis Ardos gyventojų. Taip jie bendravo visur, kur tik susitikdavo kitų padermių atstovus, bet tarpusavy kalbėjosi sava kalba, chuzdūlu (Khuzdul), kurios pašaliniai beveik niekada negirdėjo. Iš žinomų istorijų išlikę tik keli pavadinimai – Zirakzigil (Karadrasas), Khazad-dum (Morija), karo šūkis „Baruk Khazad! Khazad ai-menu!“ (Dvorfų kirviai! Dvorfai puola!) ir įvairūs dvorfų vardai. Beje, chuzdūlas buvo dirbtinė kalba: ją sugalvojo Aulė ir išmokė pirmuosius dvorfų Tėvus, dar prieš paslėpdamas juos Viduržemėje. Raštas, kuriuo buvo rašoma ši kalba, buvo runos. Nors runos dažnai atrodo išimtinai dvorfiškas dalykas, iš tiesų pirmąsias runas sukūrė elfai. Tie patys Tingolo pilkieji elfai išrado raštą, pavadintą Certhas. Dvorfai šį raštą nusižiūrėjo ir pritaikė savo kalbai – taip atsirado variacijos Angerthas Moria, Angerthas Erebor ir panašios. Tiesa, dvorfai sukūrė ir savą slaptą raštą – Mėnulio runas. Jos buvo kitokios, nei Angerthas, ir rašomos sidabrinėmis plunksnomis specialiu rašalu itildinu, kuris atspindėjo tik Mėnulio šviesą. Taip buvo apipavidalintas Vienišojo kalno žemėlapis, kurį Elrondas davė Bilbui, kai tas ėjo pro šalį su dvorfais.

Medžiaga žmonių vadovui:
I. Iš kur žmonės atsirado?
i. Hildorijenas;
ii. Kelionė į Belerijandą, susitikimas su elfais;
II. Kokios buvo žmonių tautos?
i. Trys edainų giminės ir jų istorija;
ii. Kitos tautos – Morgoto pakalikai ir ne tik;
III. Kas svarbaus jų kultūroje ir istorijoje?
i. Nūmenoras – spindesys ir žlugimas;
ii. Karalystės tremtyje, Arnoro žlugimas, bastūnai;
iii. Kirijonas ir Eorlas, rohirimai;
iv. Berenas ir Lūtijena, Tuoras ir Idrilė, Aragornas ir Arvena.

I. Žmonės yra antrieji Ilūvataro vaikai, „atsibudę“ (t.y. atsiradę Ardoje) Hildorijene, regione toli Viduržemės rytuose. Apie patį tą regioną, deja, daugiau nieko nežinoma, bet legendos byloja, kad jis egzistuoja ir dabar (priešingai nei elfų atsibudimo vieta Kujivijenenas, kuri pranyko po Pirmojo Amžiaus) ir galbūt joje vis dar gyvena žmonės, niekur iš ten nepasitraukę. Kitos legendos byloja, kad tik atsibudusius žmones Hildorijene rado Morgotas ir prikalbino (o gal privertė) nusigręžti nuo Eru ir imti garbinti Morgotą. Eru supykęs pavertė žmones mirtingais. Tada grupė žmonių, vadinamieji „Žmonių tėvai“ (Atanatari) iškeliavo į vakarus, kur matydavo tekančią Saulę, kad prašytų atleidimo. Šioje legendoje tiesos yra tik tiek, kad grupė žmonių iškeliavo į vakarus, nes ten tekėjo Saulė. Na ir dar tai, kad dalis žmonių susižavėjo Morgotu ir tapo jo valdiniais, bet neaišku, ar tai atsitiko dar Hildorijene, ar kur nors kitur vėliau.

Išvykę į tolimus Vakarus, žmonės keliavo ilgai ir sunkiai. Pakeliui didelė jų dalis atsiskyrė ir apgyvendino dykras tarp Hildorijeno ir Belerijando – taip atsirado Minhirijato ir Eriadoro dunžemiečiai, Rovanijono šiauriečiai ir kitos žmonių tautos. Dalis žmonių pasiekė Belerijandą ir ten susitiko elfus. Elfai šiuos žmones pavadino edainais (s. edain, kv. atan) – pažodžiui tai reiškė „antrieji“, ta prasme „atsibudę paskiau, nei elfai“. Trys edainų giminės apsigyveno Belerijande, tapo elfų noldų vasalais ir sąjungininkais ir ilgus šimtmečius kovojo su Morgotu.

II. Edainai yra tie žmonės, apie kuriuos galima paskaityti „Silmariljone“. Taip pat didelė dalis jų palikuonių ir buvo svarbūs veikėjai ir vėlesnėse istorijose. Pirmajame Amžiuje edainai buvo išsiskyrę į tris gentis – Beoro giminę, Maracho giminę ir haladinus. Beoro senojo giminė pirmieji pasiekė Belerijandą – maždaug 300-aisiais metais po Saulės patekėjimo – ir ten susitiko Finrodą Felagundą, vieną iš noldų valdovų. Noldams tai buvo pirmasis susitikimas su žmonėmis, nors su kitais elfais žmonės greičiausiai buvo susitikę anksčiau rytuose. Felagundas pasiūlė žmonėms apsigyventi Estolade – regione netoli Dorijato miško, vadomame vieno iš Feanoro sūnų Amrodo. Žmonės pasiūlymą priėmė ir liko ten gyventi šimtą metų. Tada jie persikėlė gyventi šiauriau, į Ladrosą Dortonijone, kur gyveno dar penkias dešimtis metų, kol galiausiai didžioji jų giminės dalis žuvo per Ketvirtąjį Belerijando mūšį (Dagor Bragollach, Staigiosios liepsnos mūšį). Didelė dalis išgyvenusiųjų pasitraukė į vakarus (Dor Lominą) ir pietvakarius (Bretilio mišką), o pasiliko tik nedidelis būrys vyrų, kurį laiką rengusių pasalas orkas ir visaip šiuos nervinusių. Bet ir jie po kelių metų buvo sugauti ir išžudyti, o išgyveno tik vienintelis Berenas, vėliau pagrobęs Silmarilį iš Morgoto karūnos, susituokęs su Dorijato valdovo dukra Lūtijena ir ilgai ir laimingai gyvenęs pomirtinį gyvenimą.

Antrieji Belerijandą pasiekė haladinai. Nedaug žinodami apie politinę krašto situaciją, jie nekeliavo toliau į vakarus, o įsikūrė Targelijone, netoli Mėlynųjų kalnų. Ši sritis oficialiai priklausė noldui Karantirui, tačiau šis apie žmones arba nieko nežinojo, arba nekreipė į juos dėmesio, taigi 60 metų haladinai gyveno ramybėje, neturėdami vieno valdovo ir išsibarstę nedidelėmis stovyklomis ir kaimeliais. Po šešių dešimtmečių Targelijonan įsiveržė orkų armija ir haladinams teko stoti į nelygią kovą. Vedami Haldado, jie užsibarikadavo skubiai suręstoje tvirtovėje prie Gelijono ir Askaro upių santakos, kur apgulti išsilaikė daugelį dienų, kol galiausiai Karantiro armija pasiekė tą vietą ir nugalėjo orkus. Haldadas apgulties metu žuvo ir haladinų valdžią į savo rankas perėmė jo dukra Haleta. Ji nusprendė nepasilikti Targelijone ir iškeliavo į vakarus. Galiausiai šie žmonės, pasivadinę Haletos gimine, apsistojo Bretilio miške, kurį jiems atidavė tas pats Finrodas Felagundas, mainais už pažadą saugoti Teiglino upės brastas nuo galimo orkų antpuolio. Ši giminė ten ir gyveno iki pat Pirmojo amžiaus pabaigos. Kurį laiką tarp jų gyveno ir vienas garsiausių Belerijando herojų Tūrinas Turambaras.

Trečioji edainų giminė, paskutiniai pasiekusieji Belerijandą, buvo vedami Maracho. Jie apsigyveno Estolade kartu su Beoro gimine ir pasiliko ten ilgiau už pastaruosius. Ši giminė buvo gausiausia iš visų, taip pat ir karingiausia. Dar gyvendami Estolade, jie susidraugavo su elfų valdovų, noldų Didžiuoju karaliumi Fingolfinu – Maracho sūnus Malachas elfo rūmuose mokėsi ir gyveno ne vienerius metus. Pasikeitus dviems kartoms, vedami Maracho anūko Magoro, žmonės persikėlė į Hitlumą, kur valdė Fingolfinas, ir ten įsikūrė, o po kiek laiko, penkto šimtmečio viduryje, gavo savas valdas Dor-Lomine. Tuo metu giminę valdė Hadoras, kurio vardu vėliau buvo vadinama ir visa giminė. Dar po dviejų kartų po Hadoro valdžios, Hūrino valdymo metu, įvyko Penktasis Belerijando mūšis (Nirnaeth Arnoediad, Nesuskaičiuojamų ašarų mūšis), kurio metu žuvo dauguma Dor-Lomino vyrų, o patį regioną užgrobė Morgoto šalininkai rytiečiai. Nuo tada Hadoro giminės kaip ir nebeliko, jos likučiai tik šiaip taip sugebėjo išsigelbėti ir prisiglausti įvairiose elfų tvirtovėse Didžiosios jūros pakrantėse.

Antrajame amžiuje beveik visi edainai iš skęstančio Belerijando persikėlė į naujai iškilusią salą Nūmenorą. Joje įkūrė karalystę, kuri tris tūkstantmečius buvo galingiausia ir bene vienintelė žmonių šalis visoje Ardoje. Antrojo amžiaus viduryje nūmenoriečiai ėmė plaukioti į Viduržemę ir ten įkūrė keletą kolonijų bei pradėjo bendrauti (prekiauti ir kartais kariauti) su vietos gyventojais elfais ir žmonėmis. Kai Amžiaus pabaigoje Nūmenoras žlugo ir sala nuskendo, išsigelbėjusieji Ištikimieji įkūrė dvi valstybes – Karalystes tremtyje – Viduržemėje. Tai buvo Gondoras ir Arnoras. Pastarasis išsilaikė mažiau nei tūkstantmetį, vėliau buvo padalintas į tris dalis, kurios viena po kitos krito nuo Saurono tarno nazgūlo, vadinamo Angmaro karaliumi-raganiumi, armijų antpuolių. Pietinė karalystė – Gondoras – pirmą Trečiojo amžiaus pusę gyvavo netgi labai gerai, išsiplėtė ir pajungė didžiules Viduržemės teritorijas – nuo Umbaro iki Gūdžiagirės, nuo Rūno iki Minhirijato. Deja, vėliau, nutrūkus karalių linijai, prasidėjo ilgas kankinantis nykimas. Trečiojo amžiaus pabaigoje iš Gondoro buvo likęs kone vienintelis miestas Minas Tiritas, o visos kitos sritys apleistos, nuniokotos orkų arba šiaip nebepriklausančios Gondorui. Bet štai Ketvirtajame amžiuje Aragornas II Elesaras suvienijo Gondorą ir buvusį Arnorą ir ėmėsi spartaus bei visaapimančio šalies atstatymo, ko pasekoje didžiuliai regionai vėl buvo apgyvendinti, suklestėjo prekyba ir amatai ir taip toliau.

Kai kurios kitos žmonių gentys Antrajame ir ypač Trečiajame amžiuose buvo edainų sąjungininkai. Tie žmonės – visi be išimties jie buvo iš tų, kurie kartu su edainais keliavo į Belerijandą, bet jo nepasiekė – vadinami „Viduriniais žmonėmis“ arba „Prieblandos žmonėmis“ (plg. edainai kartais vadinami „Šviesos žmonėmis“, o Morgoto bei Saurono sąjungininkai – „Tamsos žmonėmis“). Nemažai yra žinoma apie dvi jų tautas. Pirmoji tauta – vadinamieji šiauriečiai, gyvenę Rovanijone, Gūdžiagirės rytiniame pakraštyje. Jie buvo įkūrę visai nemažą valstybę, kartu su Gondoru kovojo su rytiečių „važnyčiotojų“ invazijomis, prekiavo su elfais ir dvorfais... bet galų gale tie patys rytiečiai juos įveikė ir pavergė. Vergai po kelių dešimtmečių sugebėjo išsilaisvinti, bet jiems teko palikti buvusius namus ir iškeliauti į vakarus, kur jie įsikūrė Anduino slėniuose. Dar po kiek laiko, vėl spaudžiami rytiečių puolimų ir žinodami, kad nusilpęs Gondoras jiems nepadės, jie pasuko į šiaurę, kur ties Anduino žiotimis įkūrė miestą Framsburgą. Ten gyveno keletą šimtmečių, kol galų gale vėl stojo į kovą su į Gondorą besiveržiančiais orkais. Eoteodo (taip jie save tuo metu vadino, šis pavadinimas reiškia „arklių augintojus“) raiteliai netikėtai užpuolė orkų armiją ir ją sutriuškino. Atsidėkodamas Gondoro valdytojas Kirijonas eoteodo valdovui Eorlui atidavė sritį, vadinamą Kalenardonu, nusidriekusią tarp Anduino ir Izeno upės, į šiaurę nuo Baltųjų kalnų. Ta sritis ilgą laiko buvusi apleista dėl bado bei kitų pavojų. Eoteodas mielai ten persikėlė ir patys pasivadino eorlingais („Eorlo tauta“), o gondoriečiai juos praminė rohirimais. Jų valstybė vadinosi Rohanas ir jie visą laiką buvo ištikimi Gondoro sąjungininkai.

Kita „Vidurinių žmonių“ tauta gyveno truputį šiauriau Eregijone, nei šiauriečiai. Jie taip pat prekiavo su elfais ir dvorfais, taip pat gabeno prekes Bėgančiąja upe (River Running) nuo Gūdžiagirės ir Vienišojo kalno į Rūno jūrą ir atgal. Per šimtmečius jie pasistatė miestą ant polių ežero viduryje. Šis ežero miestas, Esgarotas, išliko beveik nepaliestas visų Trečiojo amžiaus įvykių, neskaitant to, kad drakonas Smogas jį gerokai apdegino. Žiedo karo metu šiaurinė Saurono orkų armija puolė Esgarotą ir Vienišąjį kalną, bet jungtinė žmonių ir dvorfų armija puolimą atrėmė ir nuginė orkus atgal Mordoro ir Dol Guldūro link.

Paskutinė žmonių grupė, verta pristatymo, yra vadinami „Tamsos žmonėmis“. Tai – tolimuose rytuose (Khande) ir pietuose (Harade) gyvenę žmonės, nuo seniausių laikų palenkti Morgoto valiai ir jam tarnaujantys. Pirmajame amžiuje jie Belerijande pasirodė tik per Penktąjį mūšį, o vėliau užgrobė Hitlumą ir ten gyveno kaip nauji ponai. Antrajame amžiuje jų gyventa daug kur Viduržemėje, o nūmenoriečiai su jais karts nuo karto kariaudavo. Trečiajame amžiuje apie juos žinoma daugiausiai – ir vieni, ir kiti dažnai susigrumdavo su Gondoru, buvo į šią šalį įsiveržę ir ją nusiaubdavo, o galiausiai Žiedo karo metu stojo į Saurono pusę. Kai Sauronas buvo nugalėtas, kai kurios iš anksčiau jų apgyvendintų sričių pateko į Suvienytosios karalystės teritoriją, bet atrodo, kad daugumą rytiečių ir pietiečių ir toliau gyveno savo kraštuose, greičiausiai retkarčiais pasistumdydami su Gondoro pasieniečiais.

III. Neabejotinai galingiausia visų laikų žmonių valstybė buvo Nūmenoras. Tai šalis-sala, kurią Ilūvataras iškėlė po Pirmojo amžiaus, kad būtų kur pasidėti edainams iš Belerijando. Visą Antrąjį amžių nūmenoriečiai vystėsi, statė laivus, tyrinėjo Viduržemę, įkūrė ten ne vieną miestą – Tarbadą, Pelargirą, Orthanką, Umbarą... – ir užsiiminėjo visokiais kitokiais įdomiais dalykais. Bet vieną kartą jie įsivėlė į karą su Sauronu. Nūmenoriečiai pasirodė besą galingesni ir Sauronas jiems pasidavė. Tačiau tai buvo tik klasta, kurios dėka Sauronas atkeliavo į Nūmenorą ir po truputį gavo priėjimą prie karaliaus ausies. Per keletą metų daugelį nūmenoriečių jis palenkė savo pusėn – jie ėmė garbinti Morgotą, nusisuko nuo Ilūvataro, valų ir elfų, netgi ėmė persekioti „elfamėgius“. Pastarieji save vadino „ištikimaisiais“ ir stengėsi išlaikyti ryšius su elfais, bet po kurio laiko tai pasidarė pernelyg pavojinga. Galų gale Nūmenoro karalius Ar-Farazonas užsimanė užkariauti Valinorą ir taip įgyti amžinąjį gyvenimą. Bet kai tik jo armija išsilaipino valų žemėje, Ilūvataras supyko, pakišo juos po kalnu, Nūmenorą nuskandino, o visą pasaulį iš plokščio pavertė apvaliu. Iš Nūmenoro išsigelbėti pavyko tik nedaugeliui žmonių – „ištikimųjų“ grupė, vedama Elendilio, įkūrė dvi Karalystes tremtyje – Arnorą ir Gondorą – ir greitai iškeliavo kariauti su Sauronu, kurį nugalėti jiems pavyko.

Arnoro karalystei ilgai gyventi nebuvo lemta – jau 861-aisiais Trečiojo amžiaus metais ji buvo padalinta tarp trijų valdovo įpėdinių. Viena po kitos šios trys šalys – Rudauras, Kardolanas, o galiausiai ir Artedainas – krito, puolamos vieno iš nazgūlų, Angmaro karaliaus-raganiaus. Kritus paskutinėms tvirtovėms, išlikusieji gyventojai ir valdovas Aranartas pasiliko klajokliais ir pasivadino Bastūnais (Rangers). Šie Bastūnai daugiau nei tūkstantį metų ir šešiolika kartų͂ (nūmenoro žmonės gyvendavo ilgiau, nei paprasti – neretai ir iki pusantro šimto metų) saugojo Eriadorą nuo Priešo tarnų. Galų gale šešioliktasis Bastūnų vadas Aragornas II prisijungė prie Žiedo draugijos, tapo Gondoro valdovu ir sukūrė Suvienytąją karalystę.

Per visą istoriją žmonės ir elfai ne sykį kovojo petis petin – tai su Morgotu, tai su Sauronu. Tačiau buvo ir kitokių sąjungų, t.y. santuokų. Pirmajame amžiuje tokių buvo dvi (o gal trys). Gerai žinoma meilė tarp žmogaus Bereno ir Dorijato princesės Lūtijenos. Šios tėvas Tingolas nenorėjo atiduoti dukros mirtingajam, taigi davė jam neįmanomą užduotį – pagrobti silmarilį iš Morgoto karūnos. Kaip dažnai įvyksta su neįmanomomis užduotimis, Berenas ją įvykdė (su tos pačios Lūtijenos pagalba). Tiesa, pakeliui Berenas prarado ranką, o vėliau – ir gyvybę, kai Dorijatą užpuolė Morgoto šuo Karkarotas, kurio pilve tuo metu buvo ir Bereno ranka, ir tas pats silmarilis. Berenui mirus, Lūtijena apimta sielvarto mirė greta jo. Tada jie abu kartu Mandoso menėse maldavo valo, kad jiems paskirtų tokį patį likimą, ir Mandosas juos abu išsiuntė toliau gyventi į Ardą. Jie pasitraukė į Belerijando pietryčius, kur ilgai gyveno atsiskyrę nuo likusio pasaulio ir grįžo tik trumpam, kai dvorfai nusiaubė Dorijatą. Tada Bereno ir Lūtijenos sūnus Dijoras perėmė valdžią senelio šalyje.

Antroji pora ne tokia garsi – tai žmogus Tuoras ir Gondolino valdovo Turgono dukra Idrilė. Iš jų santuokos gimė Earendilis – jūreivis, išmeldęs valų pagalbos ir taip sukėlęs Įniršio karą, kuriuo baigėsi Pirmasis amžius. Trečioji pora – vos paraštėse ir tai nekonkrečiai minimi Aegnoras ir žmonių moteris Andreta. Jų meilė buvo abipusė, tačiau Aegnoro žūtis mūšyje neleido jiems susituokti.

Paskutinė ir turbūt žinomiausia žmogaus ir elfės santuoka buvo tarp Aragorno II ir Arvenos, Elrondo dukters. Arvena pasirinko mirtingosios gyvenimą, kad galėtų būti su savo mylimuoju, ir tapo Suvienytosios karalystės valdove.

Medžiaga hobitų vadovui:
I. Iš kur hobitai atsirado?
i. Grafystės įkūrimas;
ii. Truputukas žinių apie ankstesnius laikus;
II. Kokios buvo hobitų tautos?
i. Trys giminės, iš kurių viena įkūrė Grafystę;
ii. Pasinešimas ant geneologijos bei giminystės;
III. Kas svarbaus jų kultūroje ir istorijoje?
i. Gyvenimas šalia žmonių (Brijus) ir toli nuo žmonių (Grafystė);
ii. Grafystės kalendorius;
iii. Pabrėžtinas sėslumas, anglų kaimiečių karikatūra;
iv. Golumas;

I. Hobitai tam tikru atžvilgiu yra paslaptingiausios Viduržemės būtybės. Niekas tiksliai nežino, kas jie tokie ir iš kur atsirado. Manoma, kad hobitai – žmonių atšaka, dėl įvairių priežasčių per ilgus šimtmečius tapę žemaūgiais ir pasirinkę beveik visiškai atsiskyrėlišką gyvenimą nuo kitų padermių. Net ir patys hobitai, nepaisant polinkio į geneologiją, nieko nežino apie savo ištakas, senesnes nei Trečiojo Amžiaus pradžia. Tuo metu trys hobitų gentys gyveno Anduino pakrantėse Laukinėse žemėse (Wilderlands), tarp Ūkanotųjų kalnų ir Gūdžiagirės. Pačiose pakrantėse gyveno, upėse plaukiojo ir žvejojo bei – keistenybių keistenybė – batus avėjo Drąsiai (Stoors). Plaukuotapėdžiai – gausiausia hobitų gentis – gyveno kiek toliau, Ūkanotųjų kalnų priekalnėse išraustose olose. Trečioji giminė, priešingai savo išvaizda vadinama Juodžiais (Fallohides, pažodžiui „Tamsiaskūriai“), gyveno kiek šiauriau miškuose, daug medžiojo, bendravo su elfais ir žmonėmis.

Gyvenimas Laukinėse žemėse priklauso hobitų „Klajonių dienų“ laikotarpiui, trukusiam iki maždaug septyniolikto Trečiojo amžiaus šimtmečio. Iš šių vietų hobitai po truputį keliavo į vakarus, dalis apsistojo Tarbade, kiti Brijuje, o galiausiai, 1601-aisiais metais, grupelė Plaukuotapėdžių, vedami dviejų brolių Juodžių Marčo ir Blanko, įkūrė koloniją į vakarus nuo Brendivyno upės ir pavadino ją Sūza, arba Grafyste (Shire). Ši sritis per šimtmečius tapo gausiausiai hobitų gyvenama teritorija ir gana smarkiai atsiskyrė nuo likusio pasaulio bei jo reikalų.

II. Trys seniausios žinomos hobitų gentys nors ir gyveno netoli vieni nuo kitų, bet pastebimai tarpusavyje skyrėsi. Juodžiai, priešingai genties pavadinimui, buvo šviesaus gymio ir aukštesni už kitus hobitus – dažnas išaugdavo virš metro ūgio. Jie gyveno miškuose ir ten medžiojo, o kitų hobitų mėgstama žemdirbyste beveik neužsiiminėjo. Taip pat jie daugiau nei kitos gentys bendravo su elfais ir žmonėmis, iš kurių išmoko daug dainų ir poemų. Su Juodžiais bendravę šiauriečiai žmonės vėliau tapo rohirimais ir per kartas perdavė legendą apie žemaūgius „urvarausius“. Plaukuotapėdžiai, skaitlingiausia gentis, gyveno priekalnėse, kuriose rausė olas – šią tradiciją jie išlaikė visais laikais. Jie nemažai bendravo su Morijos dvorfais, bet nėra žinoma, ar perėmė iš pastarųjų kalvystės amatą. Plaukuotapėdžiai taip pat buvo didžiausi klajokliai – jie pirmieji iš Anduino slėnių iškeliavo į Arnorą ir ten įkūrė nemažai gyvenviečių, o 14 šimtmetyje apsigyveno Brijuje. Į Grafystę jie taip pat kėlėsi gausiai ir visais laikais sudarė didžiausią jos gyventojų dalį. Trečioji gentis, Drąsiai, gyveno pačiose pakrantėse ir tai nulėmė daugelį jų būdo bruožų. Dauguma jų mokėjo plaukti, jie statė laivus ir žvejojo. Taip pat jiems neretai augdavo barzdos, o kitiems hobitams – ne, Dar vienas keistas Drąsių bruožas buvo tai, kad jie avėdavo batus. Drąsiai buvo sėsliausi iš hobitų ir ilgą laiką po kitų dviejų genčių išvykimo pasiliko Anduino slėnyje. Visgi galiausiai ir jie iškeliavo į vakarus, kur apsistojo Tarbade ir aplink jį. Kai ta sritis buvo nusiaubta ir apleista, dalis Drąsių grįžo į Anduino pakrantes – iš šios grupės kilo ir Smygolas, geriau pažįstamas Golumo vardu. Kiti pasitraukė į šiaurę, kur prisijungė prie Grafystės gyventojų.

Trečiojo amžiaus pabaigoje, kiek mini istorija, hobitai gyveno tik Grafystėje ir Brijuje. Galbūt buvo ir daugiau pavienių kaimų ar gyvenviečių kitose vietose, tačiau greičiausiai visgi ne, nes buvusios Arnoro žemės buvo apleistos, o pietuosė – Rohane ir Gondore – apie hobitus sklandė tik legendos, bet tų šalių gyventojai patys hobitų nebuvo matę. Senosios hobitų gentys per šimtmečius sumišo tarpusavyje ir hobitai tarpusavyje skirstėsi pagal gimines – Beginsai, Brendibakai ir taip toliau. Giminės ir jų tarpusavio ryšius kiekvienas hobitas išmanė puikiai – jie visi buvo „pasinešę“ ant geneologijos ir laikė didele negarbe, jei kas nors nežinotų, kokiais giminystės ryšiais yra susijęs su visais kitais smuklėje sėdinčiais hobitais.

Geriausiai iš istorijų žinoma yra Beginsų giminė, kurios atstovai ilgą laiką gyveno Begende – didžiulėje prašmatnioje oloje Hobitone, pačiame Grafystės centre. Šiaip jie niekuo iš kitų hobitų neišsiskyrė, jei ne vienas ekscentriškas atstovas Bilbas, kuris su gauja dvorfų ir Gandalfu iškeliavo galai žino kur ir grįžo su krūvomis turtų, kuriuos suslėpė Begende ir niekam nerodė. O vėliau daug kalbėdavo apie „nuotykius“, elfus, kalnus, drakonus ir kitas keistenybes, kurios bet kuriam normaliam hobitui atrodė visiškas laiko gaišimas ir neapdairus nosies kišimas, kur nereikia. Panašiomis kalbomis Bilbas galvą išūžė ir sūnėnui Frodui, kuris po šešių dešimtmečių taip pat iškeliavo į tolimus rytus, kažkur kažką pridirbo ir grįžo po metų visas pasikeitęs ir pasikėlęs. Bet neilgai trukus vėl išsiruošė į kelionę, tik šįkart į vakarus, iš kurios jau nebegrįžo.

Su Frodu į pirmąją kelionę išvyko ir dar trys hobitai. Vienas jų buvo sodininkas Semas Gemdžis, senos, tačiau neypatingai turtingos ar įžymios giminės atstovas. Nuo mažens prisiklausęs Bilbo istorijų, jis pamilo elfus, pamėgo poeziją ir, panašiai kaip Frodas, labai norėjo iškeliauti kur nors už Grafystės pasižvalgyti po platesnį pasaulį. Šiam jo norui buvo lemta išsipildyti su kaupu – nukeliauta iki pat Lemties kalno ir atgal. O grįžęs Semas vadovavo Grafystės atkūrimui po Sarumano-Šarkio nugalėjimo, susituokė su jaunystės meile Rožyte, buvo perkrikštytas Semu Sodninku (Sam Gardner) ir davė pradžią gausiai bei garbingai naujai hobitų giminei. Kai po kelių metų mirė didžiausio Grafystės miesto Didžiųjų Rausynų (Michel Delving) meras, naujuoju meru ir neoficialiu Grafystės prižiūrėtoju buvo išrinktas Semas. Tada jis su šeima persikraustė į Bokštų kalvas ir vėliau jo giminė liko ten gyventi.

Kitas Frodo bendrakaleivis – Peregrinas, arba Pipinas, Tukas. Kilęs iš vienos gausiausių ir bene žymiausios hobitų giminės, ne per tolimiausiai susigiminiavęs ir su Bilbu. Žiedo karo metu Tukų giminės atstovai jau ne vieną šimtmetį buvo Grafystės tanai (arba tijūnai; thain) – pusiau oficialūs valdovai, atsakingi už kariuomenės sušaukimą ir priežiūrą, kilus pavojui. Tiesa, ši pozicija buvo daugiau formali, nei reali, bet visgi kiekvienam norinčiam jos tikrai neduodavo. Taip pat Tukai nuo senų laikų buvo žinomi „ramybės drumstėjai“, smalsūs ir patrakę, ieškantys nuotykių ir bendraujantys su užklystančiais keistuoliais – kad ir tuo pačiu Gandalfu. Tad nieko turbūt nenustebino tai, kad išdaigininkas ir neklaužada Pipinas su trimis kitas hobitais iškeliavo nežinia kur, o grįžęs visgi tapo sekančiu tanu.

Paskutinis keliauninkas – Meriadokas Brendibakas – taip pat kilęs iš garsios šeimos. Senbukiai – taip jie vadinosi Grafystės ankstyvaisiais metais – buvo pirmieji tanai. Dvylika kartų͂ ši giminė išlaikė tano titulą, kol galiausiai Senolis (Gorhendad) Sentukis persikėlė per Brendivyno upę ir prie Senojo miško pradėjo rausti didžiules olas. Ta sritis buvo pavadinta Bukžeme (Buckland), o Senolis pavardę pasikeitė į Brendibaką bei pradėjo savą giminės atšaką. Tano titulas išslydo iš Sentukių rankų ir perėjo Tukams. Na o Bukžemė greitai buvo gausiai apgyvendinta, daugiausiai Brendibakų, bet ir kai kurių kitų giminių. Didžiulėse Bukmiesčio olose gyveno tūkstančiai hobitų, o visa sritis, nors oficialiai ir priklausė Grafystei, realiai buvo palikta tvarkytis savo nuožiūra. Ji netgi buvo atskirta nuo kitų keturių Grafystės padalų – „ketvirtukų“, ir vadinosi tiesiog „Bukžeme“. Meriadokas, grįžęs iš kelionės Trečiojo amžiaus pabaigoje, perėmė Brendibakų giminės galvos, Bukžemės Vado, titulą.

III. Hobitai įvairiais atžvilgiais buvo kontrastinga padermė. Iš „Hobito“ ir „Žiedų valdovo“ jie pažįstami kaip labai sėslūs padarai, nesidomintys platesniu pasauliu, nei Grafystės ribos, ir jau ko ko, bet keliauti kur nors toli tikrai nenori. Tačiau geriau susipažinus su jų istorija, paaiškėja, kad hobitai kaip tik buvo bene didžiausi Viduržemės klajokliai, tūkstančius metų gyvenę tai šen, tai ten, kol galų gale viena grupė įkūrė Grafystę ir joje pasiliko neįprastai ilgai. Vėliau toji grupė tapo gausiausia ir apie visus hobitus imta spręsti pagal šituos sėsliuosius. Tiesa, gal ir jie nebūtų pavirtę tokiais namisėdomis, jei ne Arnoro žlugimas ir šiaurinių žemių ištuštėjimas. Kai aplink visur pasidarė pavojinga, hobitams žymiai saugiau tapo sėdėti namie, kur jų nekamavo Priešo pajėgos, nei traukti į pavojingą kelionę į kokias kitas neištirtas žemes.

Kitas kontrastas – bendravimas su kitomis padermėmis. Iš vienos pusės hobitai visiškai nesidomėjo likusio pasaulio problemomis ir rūpesčiais, jiems pakako sotaus maisto, patogios olos ir draugų bei giminaičių artimiausioje kalvoje ir gal kažkur toli Bukžemėje. Tačiau iš kitos pusės visus svečius jie sutikdavo ir priimdavo maloniai ir niekada nesibodėjo pasipasakoti bei pasiklausyti istorijų. Galbūt mažai imdavo galvon pasakojimus apie Tamsos valdovą, apie elfus miškuose, apie paslaptingą Valinorą, bet nuoširdžiai klausydavosi. Šis bruožas atspindėjo tai, kaip Tolkinas matė savo bendraamžius anglus – kaimiško mentaliteto, nesirūpinančius plačiuoju pasauliu, tačiau mielai keliančius alaus bokalus už karalienę Viktoriją ir imperiją, kurioje nenusileidžia saulė.

Taip pat hobitai buvo keisti ir tuo, jog nors šiaip keliauti nemėgo, bet turbūt dar nuo senų klajokliškų laikų išlaikė labai tvirtas ir ištvermingas kojas. Paskaičiavęs atstumus, kuriuos keturi hobitai įveikdavo per dieną keliaudami į Rivendelą, pašiurptų turbūt ne vienas patyręs turistas – 40-50 kilometrų jiems buvo normalus žygis. O juk kiek daiktų nešėsi, ir kojos trumpesnės, nei žmonių! Ir be batų ėjo, nes taip jiems patogiau. Ir žygiavo ne tvarkingai keliais, o miškais bei bruzgynais. Bekeliaudami praėjo pro Brijų, kuriame pamatėme dar vieną hobitišką kontrastą – nemažai hobitų gyveno tame miestelyje pramaišiui su žmonėmis, gerokai kitaip, nei Grafystėje, kur žmonių daugelis hobitų turbūt net nebuvo matę. Šitai labai stebinti neturėtų – visgi kitokios aplinkybės, gyvenimas Brijuje taip pat daugmaž saugus ir patogus, tad nekeista, kad hobitų gyventa ir ten. Visgi tokia įvairovė rodo, jog hobitai dažnai pašalinių stebėtojų yra neįvertinami, kai nurašomi kaip valgyti ir miegoti mėgstantys namisėdos.

Hobitai taip pat buvo atsparūs magijai – Vienas žiedas, per kelias minutes palenkęs savo valiai galingąjį Izildūrą, Žiedas, kurį į rankas paimti bijojo net Gandalfas ir Aragornas... Tas pats Žiedas Bilbui šiek tiek pakenkė tik per penkis dešimtmečius, o Frodui – tik visai netoli Lemties kalno, kur jo efektas stipriausias. Dėl šitos priežasties Frodas ir tapo Žiedo nešėju (na ir dėl kitų priežasčių, bet ši buvo viena iš svarbesnių) – jis tikrai turėjo šansų nunešti Žiedą, nepasidavęs pastarojo valiai. Visgi per labai ilgą laiką Žiedas hobitus paveikdavo – taip atsitiko Smygolui, dar žinomam Golumo vardu, kuris Žiedą turėjo keletą šimtmečių ir, pragyvenęs sau skirtus metus, po truputį tapo sunkiai beatpažįstamu pamišusiu padarėliu, priklausomu nuo „savo mieliausiojo“.

Paskutinis dalykas, vėl rodantis hobitų savitumą ir autonomiją – atskiras kalendorius. Viduržemėje kalendorių buvo naudojama keletas – elfai turėjo savą, Gondoras savą. Grafystėje irgi buvo savas kalendorius, prasidedantis nuo šalies įkūrimo 1401-aisiais Trečiojo Amžiaus metais pagal žmonių ir elfų kalendorius. Metus hobitai dalino į dvylika mėnesių po 30 dienų, o dar penkias arba šešias dienas (dvi žiemą ir tris arba keturias vasarą) paskirdavo saulėgrįžos šventėms.

Liuks, idomios paskaitos buvo. Bus ka gero skaityt

Ką tik atsisiunčiau foto, tiesiog liuks, nieko negaliu prieš pasakyt. AČIŪŪŪ!!!! LABAI!!!

Prašau. Bet ne piknaudžiauk 3D pažeidimu .

Prašau parašykite atsiliepimus apie stovyklą Facebooke stovyklos "puslapyje". Juk norime, kad visi pamatytų ir galbūt kitais metais prisijungtų

Ir išvis pakomentuokit ten nuotraukas, sukelkit savo nuotraukas ten. Juk norime, kad daugiau žmonių mus matytų, o ne vėl šitoj "kamūrkėj" užsidarę padėkas vienas kitam kuždėti...

Štai ir mano foto
http://www.tolkien.lt/files/2010%2008%2 ... ovykla.zip

Na, aš, žinoma, vėluoju, bet geriau vėliau, nei niekada.

Ačiū visiems už stovyklą! Buvo smagu.. Tikrai ir labai. Pasikartosiu, kad šiemet programa buvo labai gerai subalansuota. Ne per daug visko, o per mažai man irgi nepasirodė. Čia gal kiekvienam pagal poreikius, bet aš manau, kad viskas buvo ore. ;P

Paskaitos. Tikrai gražios ir įdomios paskaitos buvo šiemet. Ačiū Laikvai, Exon, Nildei ir Ingridai (tiesa, pastarosios paskaitos neteko išgirsti.. Bet anyway, ačiū ) už jas. Ir ypač Nildei, kurios paskaitos prikausto dėmesį vien dėl to, kaip puikiai jos dėstomos. Tikrai, Egle, manau, kad tau šauniai sekasi tai daryti.

Dėkui Dwarfams - įvykdėm savo užduotį ir likom ten, kur ir turėtumėm būti: žemiau jūros lygio.
Ačiū Laikvai - Už kursinį, magistrinį, bakalaurinį, doktorantūros darbus ir kosminio laivo judėjimo principą. Taip pat už paskaitas, už tai, kad vėl ėmėsi stovyklos, nors šiemet ėmė intensyviau dirbti, už tai, kad grįžo į Lietuvą ir šiaip už viską.
Ačiū Motai.
Dėkui Ingridai už mados infekciją.
Magnusui, už med. seselės paslaugas. Už pokalbius, pašnekėsius, parūkymus, juokus. Už viską. Ir, žinoma, už stogą virš... Stogo. ;D
Dėkui Exon už paskaitą, kompaniją prie laužo paskutinę naktį, kai po ctf'o mūsų staiga liko tiek mažai.
Sieliui ačiū už Perumovą, juokus, vadovavimą Dworfams ir viska kitą.
Nimrodel, už kompaniją Valinore. Na, kompanija buvom mes, bet laikas tikrai neprailgo.
Aldui, už malkas.
Exo - už kompaniją.
Elentari - už tai, kad prie ežero visada buvo ką sutikti. Taip pat, už kompaniją, kalbas ir keksiukus!
Dėdei Povilui - už tai, kad, kaip visada, ištikimai sėdi prie laužo su paskutiniais žmonėmis, už kompaniją. Ir už tai, kad vis dar prisimena geriausius visų laikų filmus apie vampyrus, netradicinės pakraipos vampyres, netradicinės odos spalvos vampyrus, milžiniškus vabalus ir daug kitų.

Labai ačiū visiems, kurių iki stovyklos nepažinojau - už pažintį.

Ačiū tiems, kuriuos gal pamiršau paminėti - dėkui!

Visiems kurie dainavo ir grojo - už dainas.

Still, pykstu ant Numio, kad neatvažiavo.


Ir kad ir kiek daug šnekėjo Laikva apie tai, kaip jis niekuo nėra susijęs nei su tuo katilu, nei su kelmais, ir kad jie ėjo tik pas mane, vistiek juk reikia pripažinti - šiemet, kaip ir kasmet, kelmai vėl atėjo pas tave. ;P Tiesa, šykart paskutinį vakarą pagirtinai ilgai tempėt. Kaip ten bebūtų - per trumpai.

Dėkui už stovyklą. Buvo smagu.

Na ką, dar paskutinį darbą padarau prieš kelionę

Labai džiaugiuosi, kad pagaliau pavyko ištrūkti į stovyklą, pabūti su jumis, pabūti gamtoje, buvo tikrai gera.
Nors programos praktiškai nemačiau, tik porą momentų, bet gal kitą kartą pasiseks labiau.
Ačiū organizatoriams už nuveiktą didžiulį darbą,keep it that way
Ypatingai ačiū visiems visiems, padėjusiems prižiūrėti mažylį, tai teikia vilties, kad galėsim dažniau pasirodyt renginiuose, nes tik su jūsų pagalba kol kas tai įmanoma
Dėdei Povilui dideliausias dėkui už mūsų special delivery namo, už linksmą kompaniją.
Nimrodelei ir Viltei, o ir visam jungtiniam TL chorui už nuostabias dainas.
Magnus - už ištrauktą siurbėlę man iš kojos, už tai, kad ežere dar liko vandens, tegyvuoja banginiai , už linksmumą ir neblėstančią energiją.
Laiquai - už vaivorykštes , rūpestį ir visa kita.
Aldarionui - už malkas
Sigiui special thanks už pilną baseiną vandens, sunešto su prekių maišeliu Ir už pažintį, žinoma.
Nildei - už nuoširdų rūpestį, ačiū tau
Fotografavusiems - už nuotraukas. Gal bus dar?
Gaminusiems maistą - už jūsų didelį darbą ačiū.
Mortai ir Andriui - jūs tokie nuostabūs, ačiū jums už viską
Exo - už kompaniją, kavą, burbuliukus ir visa kita.
Sielai - kad spėjo atsimušinėti dvikovoje su kardais su Mažyliu
Tomui - už pažintį. Ne su visais ir susipažinom, na bet kitą kartą

le_golas rašė:Elentari - už tai, kad prie ežero visada buvo ką sutikti. Taip pat, už kompaniją, kalbas ir keksiukus!

Na taip, nelabai galėjau ir nueit nuo to ežero Kad prisiminei keksiukus, tai manysiu, kad tikrai patiko, te tau dar vieną. Dabar jau rudenį teiškepsiu

Lietui, kad beveik nelijo, žvaigždėms - kad nors trumpam pasirodė, karvytėms anapus ežero - už veik nejudantį vaizdą, kaip iš atviruko, ežeriukui - už dieviškai malonų vandenuką, nesinorėjo išlipti

Atleiskit, jei ką pamiršau, atleiskit, jei kas buvo ne taip Tikiuosi, greit pasimatysim vėl.

Ai, ir chebra, nu rimtai, nejuokinkit, jei vandeny kojom žemės nesiekiu

Ir kad ir kiek daug šnekėjo Laikva apie tai, kaip jis niekuo nėra susijęs nei su tuo katilu, nei su kelmais, ir kad jie ėjo tik pas mane, vistiek juk reikia pripažinti - šiemet, kaip ir kasmet, kelmai vėl atėjo pas tave. ;P Tiesa, šykart paskutinį vakarą pagirtinai ilgai tempėt. Kaip ten bebūtų - per trumpai.

Man rodos pamiršti kas dar toje palapinėje be Laiquos miega. Iki kitų metų, Andriau...

Aredhel, mes vis dar laukiam Sigito nuotraukų, o jos lygtai pas tave jau kurį laiką gyvena