*Nedidelio ūgio purvo spalvos apsiaustu dėvinti figūra, kurios veidą slėpė gobtuvo šešėlis, ilgai sėdėjo negausių debatų stebėtojų gretose ir kažką įnirtingai rašė pergamento lape, tik retsykiais pakeldama galvą į dvikovos dalyvius. Galų gale ji tyliai atsiduso - tai tikriausiai turėjo reikšti, jog darbas baigtas, - atsistojo ir, nuėjusi prie menės durų, pakabino ant jų savo darbo vaisių.
“Panašu, kad šie vyrai pernelyg smarkiai mėgsta aplinkinių dėmesį, ypač šviesiaplaukis, pradėjęs šią protų kovą. Žinoma, tai puiki proga pasireikšti ir atkreipti į save dėmesį, o kovos taisyklės jiems - tik antraeilis dalykas… Be to, rodos, jie beveik neturi ką pasakyti.”
Keletą sekundžių pastoviniavusi prie ką tik pakabinto pranešimo, apsiaustu apsigaubusi būtybė išėjo iš salės, tyliai paskui save užverdama duris. Atsakymo nereikėtų tikėtis labai greitai.*
Štai kas buvo rašoma ant durų pakabintame pranešime:
Garbingieji protų kovų dalyviai, kadangi taisyklėse parašyta, jog ši kova atvira visiems, norėčiau, Jums leidus, įsiterpti ir prie jos prisijungti. Kad nekiltų nesusipratimų, dėl viso pikta pabrėžiu, kad pritariu teiginiui, jog Grimos Šliužburnio veikla, tarnaujant Sarumanui, pastarajam labiau pakenkė, nei padėjo.
Visų pirma pamėginsiu paneigti šiam teiginiui prieštaraujančio dalyvio argumentus:
1. Tikrai neaišku, kokia būtų buvusi kovos baigtis, jeigu Teodenas būtų nusprendęs pulti Izengardą. Sarumano buveinės sienos buvo tvirtos, Orthanką saugojo galinga magija, o žmonėms tikrai nebūtinai būtų pavykę padaryti tai, kas buvo palyginti nesunku įsiutusiems entams. Kaip žinia, puolantieji dažniausiai patiria žymiai daugiau nuostolių negu besiginantieji, kuriuos saugo savos sienos ir strategiškai geresnė padėtis. Jeigu rohirimų kova su Sarumanu būtų prasidėjusi anksčiau, jie ne tik nebūtų spėję sulaukti Žiedo brolijos narių palaikymo, bet ir tūkstančiai orkų nebūtų žuvę nuo keršto trokštančių medžių „rankų“. Jeigu mūšis būtų prasidėjęs anksčiau, jame nebūtų dalyvavę entai, o tik jie buvo pakankamai dideli ir galingi, kad galėtu taip lengvai sugriauti Izengardo sienas.
2. Sarumanas buvo pakankamai galingas, kad ir kitais būdais būtų galėjęs sužinoti, kas vyksta Rohane. Manau, kad Grima buvo reikšmingesnis ne kaip šnipas, o kaip tas, kuris „užliūliuoja“ karalių gražiais žodžiais ir paveikia jo sprendimus, tačiau, kaip jau minėjau, ankstesnis Teodeno pabudimas iš šio „letargo miego“ dar nebūtinai būtų reiškęs ankstesnę rohirimų pergalę – gal netgi atvirkščiai.
3. Užimtos vietovės šiuo atveju turėjo reikšmės tik jas beginantiems žmonėms, tačiau niekuo nepadėjo Sarumanui, nes netrukus jo armija vis tiek buvo sutriuškinta ir jis liko be jokios galios. Kiekviena kova reikalauja aukų, tad papildomi mūšiai tik sumažino Sarumano karių skaičių. Kitu atveju tie kariai būtų galėję dalyvauti lemiamame mūšyje Helmo Dauboje.
O dabar norėčiau apginti šį teigini palaikančio dalyvio pateiktus argumentus, kuriuos jo oponentas stengėsi užginčyti:
1. Sarumanas Grafystėje nebūtų buvęs nužudytas, nes, nors jis ir mėgino nudurti Frodą, šis sustabdė Sarumaną pulti mėginusį Semą ir pasakė nenorintis, kad burtininkas būtų nužudytas. Frodo draugai nebūtų prieštaravę Žiedo Nešėjo valiai, o kadangi jie vadovavo Grafystės išsilaisvinimui, kiti hobitai būtų jiems paklusę. Lankininkai nušovė Grimą tik dėl to, kad jis visų akyse nužudė tą, kuriam tarnavo, todėl niekas nežinojo, ko galima iš šio dvigubo išdaviko tikėtis. Įsiutęs Grima kėlė pavojų visų hobitų saugumui. Sarumanas prisipažino, kad jaučiasi paniekintas, nekenčia Frodo ir pagrasino kenksiąs Grafystei ir ateityje, tačiau jis turėjo tiek išdidumo, kad antrą kartą hobito nebepultų ir pasitrauktų iš Grafystės.
2. Sauronas anksčiau ar vėliau būtų puolęs Gondorą, tai buvo neišvengiama. Jis matė, kaip klostosi įvykiai, ir jo sąjungininko pralaimėjimas rodė, kad atėjo metas jam suduoti atsakomąjį smūgi. Pats Aragornas sakė tai sužinojęs, kai paželgė į Palantyrą: „Pamačiau rimtą pavojų Gondorui, nelauktą, ateinantį iš pietų ir atimsiantį didelę dalį jėgos, skirtos Minas Tiritui ginti“. Vadinasi, Sauronas planavo Minas Tirito puolimą prieš Aragornui pažvelgiant į Palantyrą. O Aragornas tai padarė ne norėdamas nukreipti dėmesį nuo Pipino, jis turėjo kitų tikslų.
Beje, tai, kad Pipinas panaudojo Palantyrą, suklaidino Sauroną: jis pamanė, jog hobitas yra Sarumano nelaisvėje. Kadangi Sauronas nežinojo, kas yra tikrasis Žiedo Nešėjas, jo akys nukrypo į Pipiną, o kiekvienas Saurono suklaidinimas buvo be galo svarbus Frodui bei Semui, kurie bet kurią akimirką galėjo būti pastebėti. Aragornui panaudojus Palantyrą, Saurono akis vėl atsitraukė nuo savo žemių ir kuriam laikui nebekėlė grėsmės Žiedo Nešėjui.
Ir galiausiai, Aragorną keliauti Mirusiųjų Takais paskatino Elrondas, kuris apskritai nežinojo apie jo rankose esantį Palantyrą, o Sauronas (kaip oponentas buvo pareiškęs prieš pasitaisydamas) Mirusiųjų Takais tikrai nėjo.
3. Karingos tautos valdovą, kuriam rūpi krašto bei giminės garbė, sūnaus žūtis turėtų paskatinti kovoti ir atkeršyti už jo mirtį. Teodredas žuvo dėl Viduržemės ir Rohano laisvės ir joks tėvas nenorėtų, kad toji mirtis būtų bergždžia. Sūnaus žūtis nebuvo paskata sėdėti rankas sudėjus, atvirkščiai, ji turėjo sukelti Teodeno įniršį ir paskatinti veikti. Gendalfas tai žinojo, girdėjo Grimos kalbas ir matė, kaip jo žodžiai veikė karalių. Be to, Minas Tirite jau seniai sklandė tylios šnekos apie Grimos melus, ne veltui jis buvo pramintas Šliužburniu. Ir Eomeras suprato, kas kaltas dėl karaliaus abejingumo, netgi pagrasino Grimai mirtimi, tačiau buvo už šį veiksmą nubaustas ir uždarytas.
Grimos įtaka Rohano valdovui buvo akivaizdi, todėl Gendalfui tereikėjo tik jo atsikratyri, ir karalius netrukus atsigavo. Kitu atveju perkalbėti valdovą būtų buvę žymiai sunkiau, o Gondoro valdytojas Denetoras - puikus tokios situacijos pavyzdys.
Taigi pabrėžiu, kad prieš Sarumaną(negalėjau palikti šitos klaidos) atsisukę veiksmai lydėjo beveik visus Grimos Šliužburnio pasirodymus pasakojime. Juos vainikavo jau minėtas nužudymas, kurį atlikdamas Grima buvo kupinas įniršio, tad galime surpasti, jog jis niekada nebuvo nuoširdžiai ištikimas savo ponui, o tik ieškojo sau naudos. Grima nužudė Sarumaną, ir ne iš pasigailėjimo - Sarumanas norėjo gyventi ir turėjo ateities planų, - o tokiu būdu žmogų nužudžiusį veikėją mažų mažiausiai galime pavadinti tokiu, kurio veikla, tarnaujant Sarumanui, pastarajam labiau pakenkė, nei padėjo.
Redagavimo įrašas: 2010-02-02, 22:30; kartų — 1