ŽV gėrio-blogio, grožio-bjaurasties suvokimas yra labai supriešintas, t.y. nėra "pilkumos", yra tik arba labai juoda, arba labai balta. Viskas, kas bloga, yra kartu ir bjauru; o viskas, kas gera - ir gražu. Taigi nepasakyčiau, kad tame kūrinyje yra kažkokio "paslėpto tamsaus grožio".
Pirmajame Amžiuje ir pan. ("Simarilijone") situacija nebe tokia vienalytė. Tiek tikrasis blogis (Morgotas), tiek nevisai tikrasis gėris (Feanoras su chebra), tiek tikrasis gėris (valai) yra ne visai vien juodi ar balti. Morgotas, nors viduje visą laiką "juodas", apsimetinėja geru ir atsivertusiu, kad valai jį paleistų iš kalėjimo. Elfai, buvę geri ir pūkuoti, praradę Silmarilius bėga į kitą pasaulio kraštą užsiiminėti orkų ir balrogų genocidu. Kiti elfai, pamatę atėjusius pirmuosius, įveda žodžio laisvės apribojimus ("kvenjiškai nekalbėsit!"). Valai irgi "geri" - užuot susitvarkę su Morgotu kartą ir visiems laikams, jie jį "padaužo" tik po truputį, o tas vis atsigauna, ir tada valams belieka keletą šimtmečių dejuoti, kol minėtieji elfai sėkmingai miršta beviltiškame kare. Apie žmones išvis nėra ką kalbėti - nors, tiesa, tarp jų didžioji dalis yra ištikimi tai pusei, su kuria susideda, persimetėlių nėra.
Na bet mes čia apie grožį, ne gėrį. Taigi kaip jau minėjau Morgotas apsimetinėja gražuoliu, kad įgytų valų ir elfų palankumą. Elfai gražiais veidais ("fair faces") pjauna ne tik orkus, bet ir kitus elfus arba žmones. Taigi matome, kad grožis gali būti labai apgaulingas, ir netgi tai apgaulei įgyvendinti tiesiogiai panaudojamas.
Antrajame Amžiuje situacija buvo tokia pati - Sauronas nūmenoriečiams (kaip ir kiek anksčiau Eregijono elfams) dantį užkalbėjo apsimetęs gražuoliu.
Taigi bendrai paėmus grožis dažniausiai naudojamas kaip priemonė apgaulėms...
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...