Nazgūlas išraiškingai linkteli Chamūlui ir išdidžiai apžvelgia lauką. Jau kruta žemės kirminai, jau kirba. tuoj prasidės.
Akys nukrypsta į smėlio armiją.
- Hmmmm...hmmm... armija stipri, nieko nepridursi, bet galėtų taip nedvokti. Ei, smėli! - tas atsisuka. - Žinai, nuo tokios smarvės priešai apkvaiš lygiai kaip nuo Zaegino haliucinogeninių grybukų. ir sutrins jus visus į miltus.
Nazgūlas tingi toliau šūkauti, todėl užsikemša vaiduoklišką nosį pertražolėmis (gi nazgūlų uoslė nepamainoma) ir nusileidžia prie šikduobių. Nulaužęs keletą eglišakių uždengia duobes.
- Va, matai, dabar bent spąstai bus. Nesimato tų duobių, nors tu ką. Įsirioglins priešai ir paskęs
Nuplasnoja atgal į savo medį ir toliau stebi, kaip armijos kruta.