Maža sandari dėžutė
Kartais žmogui nusibosta galvoti, nusibosta egzistuoti. Daugelis tada išprotėja arba nusižudo, o likusieji tampa filosofais.
* * *
Skauda koją. Žinau, kad tai neįmanoma, bet aš jaučiu skausmą. Juk ten nieko nėra, net nervai atkirsti, bet kažką vistiek jaučiu. Esu girdėjęs, kad žmogus netekęs galūnės dar kurį laiką jaučiasi taip, lyg ją turėtų. Matyt čia kas nors panašaus, smegenys krečia pokštus. Neturi ką veikti, tai nutarė papokštauti. Visai nejuokinga. O jeigu dabar staiga aliarmas? Reikia išlikti budriam, o smegenys bando sukelti kažkokį nesamą kojos skausmą. Bet ne, kovinės parengties dabar nebus. Prieš mūšį visada pakrauna akumuliatorius, o dabar jie tušti. Matyt visa Dėžės energija naudojama skrydžiui. Kažkur keliaujame.
* * *
Dėžė turi oficialų pavadinimą – “Ekskaliburas 15”. Pirmus keturiolika jau sunaikino. Laivynas jau išnaudojo visus įmanomus pavadinimus, liko tik numeriai. Su žmonėmis tas pat. Aš, pavyzdžiui, esu Džonatanas 25X – 18B. Yra dar dešimt skaitmenų, bet aš jau spėjau juos pamiršti. Dar kokie penki prisidėjo kai įstojau į laivyną, bet šitų aš net nenoriu prisiminti. Tą pačią dieną, kai mane užverbavo, atlikau profesinio tinkamumo testą. Patekti aš galėjau į vieną iš trijų specialybių: technikus, artileristus ir “meteorus”. Technikai užsiėmė laivų priežiūra, artileristai valdė pabūklus, o “meteorai” buvo kariai desantininkai, kovojantys planetų paviršiuje ir abortažu užiminėjantys priešo laivus. Buvo ir kitų specialybių: programuotojų, navigatorių, bet joms reikėjo specialaus pasiruošimo. Ir buvo dar vienas įpatingas kelias, kuriuo norėjo pasukti visi, bet patekdavo tik vienas iš šimto. Ten kažkodėl aš ir pakliuvau.
* * *
Kovinio perėmėjo pilotas. Iš pradžių aš negalėjau patikėti. Juk tai tokia didžiulė garbė. Perėmėjai liaupsinami kiekvienoje “Žinių iš karo zonos” laidoje. Jie buvo garsenybės. Kiekvienam vaikigaliui buvo žinomi tokie vardai kaip Ksantas 83A – 19C sunaikinęs 105 žaliūkų naikintuvus ir mega torpedas, arba Pjeras 45Z – 52L, vienas numušęs priešo kreiserį. “ Žiniose iš karo zonos” visiems labiausiai patikdavo perėmėjų mūšių vaizdai – ryškūs lazerių žybsniai, vikriai išsisukinėjantys nuo šūvių miniatiūriniai laiveliai, viską aplinkui kartais nušviečiantys sprogimai. Raudoni – mūsų, žali – žaliukų, kitokia atmosferos sudėtis ar dar kažkas. Už tai juos taip ir praminė. Visada rodydavo tuos mūšius, kur žalių sprogimų būdavo daugiau. Dabar aš žinau, kad tokių susirėmimų tik vienas iš tūkstančio, o daugelis siužetų per holoviziją – archyvinė medžiaga arba kompiuterinis montažas. Dažniausiai būna vien raudoni blyksniai. Aš žinau, kai kuriuos iš tų blyksnių aš pažinojau.
* * *
Iš karto po paskirstymo mane nugabeno į Mirtis Žaliukams 5 – apmokymo planetą netoli nuo fronto linijos. Vėliau sužinojau, kad pirmas keturias jau praradome. Praėjus metams po to, kai baigiau kursus ir pradėjau tarnybą, praradome ir penktąją. Atpažinau žemynų išsidėstymą vieno mūšio metu, kai pridenginėjome atsitraukiančius laivus. Žaliukų desantiniai botai tūkstančiais leidosi planetoje. Bet tai buvo vėliau, o tik atvykęs aš dar tikėjau stebuklais. Akademijoje mus išmokė valdyti “Žoliapjovę F16”. Kas pjauna žalius daiktus? Žoliapjovė, o žaliukai juk žali. Laivyno humoras. Tada mane stebino paprasta Žoliapjovės konstrukcija – du didžiuliai lazeriai šonuose ir palyginus nedidelė kiaušinio formos kabina tarp jų. Ten kažkaip sutilpdavo lazerių akumuliatoriai ir kuro atsargos. Bandžiau išsiaiškinti, kur ten dar telpa pilotas, bet atsakymas į tokius klausimus visada būdavo vienas ir tas pats: kol kas dar ne laikas, sužinosite vėliau. O kol kas mus treniruodavo virtualiosios realybės simuliatoriuose. Valdymas visą laiką buvo tas pats, tiesiog su kiekviena diena prieš mus siųsdavo vis didesnius priešo būrius. Nė vienas iš mano kurso nesugebėdavo išgyventi iki simuliacijos galo, dažnai visi žūdavo per pirmas kelias minutes. Keista, bet po to girdavo ne tuos, kurie išgyveno ilgiausiai, o tuos kuriems pasisekdavo numušti daugiausiai žaliukų perėmėjų. Jie gaudavo alhoholio porcijas prie maisto davinio, o kartais net komandiruotes į karinius viešnamius. Todėl visi stengdavosi pulti į patį priešo būrio vidurį ir mirdavo greitai, bet šlovingai. Aš to niekada nesupratau, man kažkaip pavykdavo visada žūti paskutiniam, išlikti ilgiausiai, bet niekada nepavyko numušti daugiausiai priešų. Aš tikrai stengiausi, ir visi pripažino, kad esu puikus pilotas, bet kažkas buvo ne taip. Ne kartą man buvo pareikšti papeikimai.
Dabar aš suprantu, ką su mumis darė apmokymu metu. Instruktoriai visais įmanomais būdais stengėsi išrauti mūsų savisaugos instinktą, nes pilotas, jo atsikratęs, sugeba padaryti maksimalią žalą priešininkui. O maniškis niekaip nenorėjo numirti, todėl aš niekada negalėjau pavydžiai stebint visai valgyklai gerti alaus ar linksmintis su viena iš tų merginų ištrintomis smegenimis. Gaila.
Galiausiai mes buvome pasirengę ir nekantravome pradėti tarnybą. Tada ir sužinojome, kaip į “Žoliapjovę F16” telpa pilotas.
* * *
Per milijonus žmonijos evoliucijos metų medicina pasiekė neįtikėtinas aukštumas. Prieš kokius pora šimtų metų lobotomija buvo laikoma rizikinga ir netgi kenskminga. Dabar lobotomija - žmonijos ginklas.
Dieną prieš oficialią kursų pabaigą vakarienei mums buvo paskirta šventinė alaus porcija. Matyt kažko ten buvo primaišyta, nes visi staiga pasijuto mieguisti ir nusmigo tiesiog po stalais.
Atsibudau aš jau Žoliapjovėje. Tiksliau, atsibudo dalis manęs, labai maža dalis. Tik smegenys plūduriuojančios pagreičius slopinančiame akvariume, nuo kurių į visas puses styrojo laideliai ir vamzdeliai. Aš neturiu galymybės pamatyti, kaip visa tai atrodo iš išorės, bet pagal vidinę schemą turėtų būti kažkas panašaus.
Mums paaiškino, kad baigę tarnybą būsime sugražinti į savo kūnus, kurie yra saugomi šaldymo kamerose. Tada visi patikėjo. Manau, kad tai buvo tik dar vienas melas, o jei ir ne, tai mano kūnas vis tiek prarastas, juk saugomas jis buvo toje pačioje planetoje, kur mus apmokė. Gal jau minėjau, kad dabar ten šeimininkauja žaliukai.
* * *
Pašaliniai dirgikliai trukdo susikaupti, todėl piloto smegenys visiškai atribotos nuo pasaulio, paliekant tik išorines naikintuvo kameras ir kibernetinę jungtį, per kurią ateina įsakymai. Visa kita trukdo vykdyti tiesiogines pareigas. Vaikystėje skaičiau tokią senovinę knygą, vadinosi atrodo “Robinzano Krico nuotykiai” ar kažkaip panašiai, tada mane nustebino toje knygoje aprašyti nutikimai, o labiausiai – tai, kad žmogus taip ilgai išgyveno vienas ir neišprotėjo. Dabar aš jam pavydžiu, juk jis turėjo ištisą salą ir Penktadienį, o ką turiu aš? Mažą sandarią dėžutę ir, kartais, būrį mano mirties ištroškusių žaliukų. O gal neturiu jokios teisės lyginti, juk aš ne žmogus, o tik smegenys formaline. Reikės apgalvoti, gerai apgalvoti.
* * *
Tuoj prasidės mūšis. Ką tik pakrovė mano “Žoliapjovės” akumuliatorius ir pripildė baką degalų, tuoj perduos nurodymus ir atvers perėmėjų skyriaus šliuzą. Reikės vėl skristi į mūšį. Viduje pasilikti neįmanoma, elektromagnetiniai greitintuvai išsviedžia į patį kovos vidurį, o ten belieka tik narsiai pasitikti žaliukus. Norėčiau sužinoti, kurgi pakliūsiu po mirties. O gal aš jau seniai miręs, juk pagal daugelį teorijų siela ir protas yra atskiri, o iš manęs likęs tik protas. Jei aš neturiu sielos, tai, matyt, jau nesu žmogus, bet kas tada aš, kaip galima pavadinti mažą organikos gabalėlį metalo gabale? O jeigu esu miręs, tai kodėl dar bijau mirties? Įdomi mintis, reikėtų kada nors ramiai apmastyti, bet jau pradėjo perdavinėti misijos duomenis. Kaip visada: nuskristi ten ir ten, sustabdyti žaliukų prasiveržimą ir sunaikinti juos visus. Be pergalės negrįžti. Paskutinė frazė turėtų užvesti naujokus. Reikės daug ką apgalvoti. Vėliau.
Startas.
* * *
Atsitraukimo signalas. Keista, aš vėl išgyvenau. O juk buvo tikras pragaras, žaliukai siuntė viską, ką turėjo, o aš gyvas, tiksliau dar egzistuoju. Nusibodo. Nusibodo galvoti, egzistuoti. Žaliukai traukiasi, ne bėga o tiesiog vykdo mažyti taktinį atsitraukimą. Dabar turėčiau grįžti į Dėžę, pasikrauti akumuliatorius ir vėl stoti į mūšį. Nusibodo. Galėčiau tiesiog likti čia, tyliame juodame kosmose ir laukti, kol baigsis gyvybės palaikymo sistemų energija. Bet tai užtruks pernelyg ilgai. Nusibodo. Jei mirti, tai su trenksmu. Štai tam žaliukų linkorui smarkiai kliuvo, jeigu gerai pataikyčiau įsirėžti, pavyktų išnešioti į gabalus. Aišku, iki to mane tikrai kas nors spės numušti, bet juk nesiruošiu gyventi amžinai. Pirmyn. Gal net pateksiu į “Žinias iš karo zonos”.
* * *
Labas vakaras žiūrovai, čia kasdieninė “Žinių iš karo zonos laida”. Pagrindinė šiandienos tema – didvyriška Džonatano 25X – 18B mirtis mūšyje prie Dekabo planetos. Per savo karjerą laivyne šis atsidavęs Imperatoriaus pavaldinys numušė 216 žaliukų naikintuvų ir mega – torpedų. Tai yra visų laikų geriausias Lavyno rezultatas. Jei dar pridėsime tuos 23, kuriuos Džonatanas sunaikino paskutiniame savo mūšyje, tai jo nuopelnai imperijai tiesiog milžiniški. Bet visa tai nustelbia žygdarbis, kurį jis atliko nušviestas dieviškojo Imperatoriaus Diokletiano VII įkvėpimo: žaliukų linkoro taranavimas ir sunaikinimas. Už tai Džonatanas po mirties pakeltas į Imperijos šventųjų luomą, ir jo vardu pavadinti net trys mėnuliai. Pasinaudodamas proga noriu paskelbti dar vieną džiaugsmingą žinią: imperatorius išleido dekretą, pagal kurį šaukimo į Laivyną amžius sumažintas iki keturiolikos metų, tad dabar dar daugiau jaunuolių galės pasekti didingu Džonatano pavyzdžiu ir pasitarnauti žmonijai. O dabar matysite vaizdus iš šlovingojo mūšio prie Dekabo planetos.
* * *
Milžiniška šalta tamsa, kurią skrodžia mažos sandarios dėžutės. Kartais užsižiebia liepsnelės. Dažniau raudonos, kartais žalios.
Turbūt "atmosfera" - stilistinių priemonių vartojimo rezultatas, leidžiantis skaitytojui atsidurti aprašomame pasaulyje.
:shock: O kam dar šitą taisyti, Indraja?Geras kūrinys geras toks, koks yra.Ir dabar jis turi nuostabią savotišką nuptaiką ir atmosferą.
...bet užtat vaizdinga 
