Žinutė #1
TREČIA PAMOKA
Dviskaita. Šaknies kitimas. Būdvardis.
Dviskaita
Dviskaita (porinis skaičius) neturi atitikmens nei anglų, nei lietuvių kalbose (tiesa, lietuvių kalboje yra jos liekanos, pvz. mudu). Ji reiškia du daiktus, daiktų porą. Sudaroma dviem būdais: pridedant –u arba –t.
Senesnėje kvenjos formoje –u reikšdavo natūralią daiktų porą, pvz. akys, ausys, rankos, o -t buvo tik atta sutrumpinimas, t.y. buvo naudojama bet kokių dviejų daiktų atveju. Tačiau vėliau abi galūnės įgijo tokią pat reikšmę ir naudojamos tik kuo nors susijusių daiktų poroms apibūdinti. Jei du daiktai tarpusavyje nesusiję, tiesiog sakoma pvz. atta aldar “du medžiai”.
Kur kokią galūnę naudoti, sprendžiama pagal žodžio sandarą.
Naudojant dviskaitą, iš esmės visada rinktis reikėtų galūnę –t. Tačiau ji netinka, jei žodis jau turi panašų garsą (konkrečiai – t ir d). Pvz. alda “medis” negali turėti dviskaitos formos **aldat, nes “pjaunasi” dvi panašios priebalsės. Tokiu atveju renkamės aldu (–u beveik visada išstumia galutinę balsę). Taip pat –u tradiciškai naudojama kūno dalių atveju, pvz. pé “lūpa” –> peu “lūpų pora” (išimtis – -u neišstumia é), tačiau tai nėra tiksliai patvirtinta.
Taip pat nėra aišku, kaip elgtis su daiktavardžiais, kurie baigiasi priebalsiu. Matyt, reikėtų arba įterpti papildomą balsę prieš –t, taigi gautume –et, arba naudoti –u. Laimei, tokių atvejų beveik nepasitaiko.
Dviskaitos pavyzdžiai:
Prie kai kurių žodžių pridedant įvairias galūnes (daugiskaita, dviskaita, linksniai…) kinta jo šaknis. Pavyzdžiui, konstruojant žodžio tál “koja” daugiskaitą, turėsime ne **táli, o tali. Taip pat bus ir su dviskaita: talu (atkreipkite dėmesį – čia kūno dalis, todėl pridėta -u). Taigi galime sakyti, kad žodis tál turi šaknį tal-, prie kurios (ir tik prie jos) pridedamos galūnės.
Keli pavyzdžiai:
Būdvardis
Kvenjoje būdvardžiai dažniausiai baigiasi –a, -ë arba –in. Kitomis raidėmis besibaigiantys būdvardžiai labai reti. Dažniausia galūnė yra -a.
Apie būdvardžius daugiau mokysimės kitoje pamokoje, o kol kas užteks žinoti, kaip sudaroma jų daugiskaita. Ji reikalinga, kaip ir lietuvių kalboje, skaičių derinimui. Tai reiškia, kad jei būdvardis apibūdina daug daiktų, jis irgi turi būti daugiskaitos formos: žalias medis, bet žali medžiai bei žali medis ir krūmas (=žalias medis ir žalias krūmas).
Taigi būdvardžių daugiskaita sudaroma taip:
a. Jei būdvardis baigiasi -a, daugiskaitoje ją pakeičia -ë;
b. Jei baigiasi -ëa, daugiskaitoje bus -ië;
c. Jei baigiasi -ë, daugiskaitoje ją pakeis -i;
d. Jei baigiasi priebalse, daugiskaitoje turbūt bus pridedama –ë arba -i. Tai nepatikrintas atvejis, bet ir nedažnai pasitaikantis.
Žodžiu, atsiminti lengviausia taip:
- a keičiasi į e;
- e keičiasi į i;
Taigi turime ciklą a–>e–>i.
Papildoma medžiaga
Kodėl šaknys taip kinta
Šaknų kitimas atsirado besivystant kalbai. Pvz., tál (tal-) atveju matome, kad vienskiemenio žodžio šaknies balsį elfai buvo linkę prailginti, tačiau pridėjus vieną ar daugiau galūnių ilginimas nebetenka prasmės. Kitais atvejais (kaip hen (hend-)) iš Pirmykštės Elfų kalbos (Primitive Elvish) atėjęs žodis būdamas grynas (be pridėtų galūnių) pakinta, nes kvenjoje priebalsių junginiais žodis baigtis negali; tačiau ta pati šaknis lieka kitose žodžio formose (daugiskaita, įvairūs linksniai ir pan.).
Kartais kisdama šaknis sutrumpėja. Sutrumpinimas dažniausiai atsiranda žodžiuose, kurie turi dvi vienodas balses: feren (fern-) “bukas (medis)”, laman (lamn-) “gyvūnas” ir pan. Tačiau seler “sesuo” negali būti **selr-, nes junginys lr kvenjoje neleidžiamas; jis pakeičiamas į ll: “seserys” yra selli.
Dviskaita. Šaknies kitimas. Būdvardis.
Dviskaita
Dviskaita (porinis skaičius) neturi atitikmens nei anglų, nei lietuvių kalbose (tiesa, lietuvių kalboje yra jos liekanos, pvz. mudu). Ji reiškia du daiktus, daiktų porą. Sudaroma dviem būdais: pridedant –u arba –t.
Senesnėje kvenjos formoje –u reikšdavo natūralią daiktų porą, pvz. akys, ausys, rankos, o -t buvo tik atta sutrumpinimas, t.y. buvo naudojama bet kokių dviejų daiktų atveju. Tačiau vėliau abi galūnės įgijo tokią pat reikšmę ir naudojamos tik kuo nors susijusių daiktų poroms apibūdinti. Jei du daiktai tarpusavyje nesusiję, tiesiog sakoma pvz. atta aldar “du medžiai”.
Kur kokią galūnę naudoti, sprendžiama pagal žodžio sandarą.
Naudojant dviskaitą, iš esmės visada rinktis reikėtų galūnę –t. Tačiau ji netinka, jei žodis jau turi panašų garsą (konkrečiai – t ir d). Pvz. alda “medis” negali turėti dviskaitos formos **aldat, nes “pjaunasi” dvi panašios priebalsės. Tokiu atveju renkamės aldu (–u beveik visada išstumia galutinę balsę). Taip pat –u tradiciškai naudojama kūno dalių atveju, pvz. pé “lūpa” –> peu “lūpų pora” (išimtis – -u neišstumia é), tačiau tai nėra tiksliai patvirtinta.
Taip pat nėra aišku, kaip elgtis su daiktavardžiais, kurie baigiasi priebalsiu. Matyt, reikėtų arba įterpti papildomą balsę prieš –t, taigi gautume –et, arba naudoti –u. Laimei, tokių atvejų beveik nepasitaiko.
Dviskaitos pavyzdžiai:
- Cirya –> ciryat
Lassë –> lasset
Alda –> aldu
Prie kai kurių žodžių pridedant įvairias galūnes (daugiskaita, dviskaita, linksniai…) kinta jo šaknis. Pavyzdžiui, konstruojant žodžio tál “koja” daugiskaitą, turėsime ne **táli, o tali. Taip pat bus ir su dviskaita: talu (atkreipkite dėmesį – čia kūno dalis, todėl pridėta -u). Taigi galime sakyti, kad žodis tál turi šaknį tal-, prie kurios (ir tik prie jos) pridedamos galūnės.
Keli pavyzdžiai:
- hen (hend-) “akis”: dgs. hendi, dviskaita hendu;
talan (talam-) “grindys”: dgs. talami;
filit (filic-) “mažas paukštelis”: dgs. filici.
Būdvardis
Kvenjoje būdvardžiai dažniausiai baigiasi –a, -ë arba –in. Kitomis raidėmis besibaigiantys būdvardžiai labai reti. Dažniausia galūnė yra -a.
Apie būdvardžius daugiau mokysimės kitoje pamokoje, o kol kas užteks žinoti, kaip sudaroma jų daugiskaita. Ji reikalinga, kaip ir lietuvių kalboje, skaičių derinimui. Tai reiškia, kad jei būdvardis apibūdina daug daiktų, jis irgi turi būti daugiskaitos formos: žalias medis, bet žali medžiai bei žali medis ir krūmas (=žalias medis ir žalias krūmas).
Taigi būdvardžių daugiskaita sudaroma taip:
a. Jei būdvardis baigiasi -a, daugiskaitoje ją pakeičia -ë;
b. Jei baigiasi -ëa, daugiskaitoje bus -ië;
c. Jei baigiasi -ë, daugiskaitoje ją pakeis -i;
d. Jei baigiasi priebalse, daugiskaitoje turbūt bus pridedama –ë arba -i. Tai nepatikrintas atvejis, bet ir nedažnai pasitaikantis.
Žodžiu, atsiminti lengviausia taip:
- a keičiasi į e;
- e keičiasi į i;
Taigi turime ciklą a–>e–>i.
Papildoma medžiaga
Kodėl šaknys taip kinta
Šaknų kitimas atsirado besivystant kalbai. Pvz., tál (tal-) atveju matome, kad vienskiemenio žodžio šaknies balsį elfai buvo linkę prailginti, tačiau pridėjus vieną ar daugiau galūnių ilginimas nebetenka prasmės. Kitais atvejais (kaip hen (hend-)) iš Pirmykštės Elfų kalbos (Primitive Elvish) atėjęs žodis būdamas grynas (be pridėtų galūnių) pakinta, nes kvenjoje priebalsių junginiais žodis baigtis negali; tačiau ta pati šaknis lieka kitose žodžio formose (daugiskaita, įvairūs linksniai ir pan.).
Kartais kisdama šaknis sutrumpėja. Sutrumpinimas dažniausiai atsiranda žodžiuose, kurie turi dvi vienodas balses: feren (fern-) “bukas (medis)”, laman (lamn-) “gyvūnas” ir pan. Tačiau seler “sesuo” negali būti **selr-, nes junginys lr kvenjoje neleidžiamas; jis pakeičiamas į ll: “seserys” yra selli.
Hrrrr
