Q3t - dviskaita, šaknies kitimas, būdvardžio daugiskaita

Žinučių — 9; puslapių — 1.

1 puslapis iš 1 · 1–9 žinutės iš 9

Žinutė #1

TREČIA PAMOKA
Dviskaita. Šaknies kitimas. Būdvardis.

Dviskaita

Dviskaita (porinis skaičius) neturi atitikmens nei anglų, nei lietuvių kalbose (tiesa, lietuvių kalboje yra jos liekanos, pvz. mudu). Ji reiškia du daiktus, daiktų porą. Sudaroma dviem būdais: pridedant –u arba –t.

Senesnėje kvenjos formoje –u reikšdavo natūralią daiktų porą, pvz. akys, ausys, rankos, o -t buvo tik atta sutrumpinimas, t.y. buvo naudojama bet kokių dviejų daiktų atveju. Tačiau vėliau abi galūnės įgijo tokią pat reikšmę ir naudojamos tik kuo nors susijusių daiktų poroms apibūdinti. Jei du daiktai tarpusavyje nesusiję, tiesiog sakoma pvz. atta aldar “du medžiai”.

Kur kokią galūnę naudoti, sprendžiama pagal žodžio sandarą.
Naudojant dviskaitą, iš esmės visada rinktis reikėtų galūnę –t. Tačiau ji netinka, jei žodis jau turi panašų garsą (konkrečiai – t ir d). Pvz. alda “medis” negali turėti dviskaitos formos **aldat, nes “pjaunasi” dvi panašios priebalsės. Tokiu atveju renkamės aldu (–u beveik visada išstumia galutinę balsę). Taip pat –u tradiciškai naudojama kūno dalių atveju, pvz. pé “lūpa” –> peu “lūpų pora” (išimtis – -u neišstumia é), tačiau tai nėra tiksliai patvirtinta.
Taip pat nėra aišku, kaip elgtis su daiktavardžiais, kurie baigiasi priebalsiu. Matyt, reikėtų arba įterpti papildomą balsę prieš –t, taigi gautume –et, arba naudoti –u. Laimei, tokių atvejų beveik nepasitaiko.

Dviskaitos pavyzdžiai:
  • Cirya –> ciryat
    Lassë –> lasset
    Alda –> aldu
Šaknies kitimas

Prie kai kurių žodžių pridedant įvairias galūnes (daugiskaita, dviskaita, linksniai…) kinta jo šaknis. Pavyzdžiui, konstruojant žodžio tál “koja” daugiskaitą, turėsime ne **táli, o tali. Taip pat bus ir su dviskaita: talu (atkreipkite dėmesį – čia kūno dalis, todėl pridėta -u). Taigi galime sakyti, kad žodis tál turi šaknį tal-, prie kurios (ir tik prie jos) pridedamos galūnės.
Keli pavyzdžiai:
  • hen (hend-) “akis”: dgs. hendi, dviskaita hendu;
    talan (talam-) “grindys”: dgs. talami;
    filit (filic-) “mažas paukštelis”: dgs. filici.
Jei žodis turi kintančią šaknį (o ją turi retas), ši visada nurodoma žodynuose, todėl žinoti, kada ir kaip atsiranda kitimai, nebūtina.

Būdvardis

Kvenjoje būdvardžiai dažniausiai baigiasi –a, -ë arba –in. Kitomis raidėmis besibaigiantys būdvardžiai labai reti. Dažniausia galūnė yra -a.
Apie būdvardžius daugiau mokysimės kitoje pamokoje, o kol kas užteks žinoti, kaip sudaroma jų daugiskaita. Ji reikalinga, kaip ir lietuvių kalboje, skaičių derinimui. Tai reiškia, kad jei būdvardis apibūdina daug daiktų, jis irgi turi būti daugiskaitos formos: žalias medis, bet žali medžiai bei žali medis ir krūmas (=žalias medis ir žalias krūmas).

Taigi būdvardžių daugiskaita sudaroma taip:
a. Jei būdvardis baigiasi -a, daugiskaitoje ją pakeičia -ë;
b. Jei baigiasi -ëa, daugiskaitoje bus -ië;
c. Jei baigiasi -ë, daugiskaitoje ją pakeis -i;
d. Jei baigiasi priebalse, daugiskaitoje turbūt bus pridedama –ë arba -i. Tai nepatikrintas atvejis, bet ir nedažnai pasitaikantis.
Žodžiu, atsiminti lengviausia taip:
- a keičiasi į e;
- e keičiasi į i;
Taigi turime ciklą a–>e–>i.


Papildoma medžiaga
Kodėl šaknys taip kinta

Šaknų kitimas atsirado besivystant kalbai. Pvz., tál (tal-) atveju matome, kad vienskiemenio žodžio šaknies balsį elfai buvo linkę prailginti, tačiau pridėjus vieną ar daugiau galūnių ilginimas nebetenka prasmės. Kitais atvejais (kaip hen (hend-)) iš Pirmykštės Elfų kalbos (Primitive Elvish) atėjęs žodis būdamas grynas (be pridėtų galūnių) pakinta, nes kvenjoje priebalsių junginiais žodis baigtis negali; tačiau ta pati šaknis lieka kitose žodžio formose (daugiskaita, įvairūs linksniai ir pan.).
Kartais kisdama šaknis sutrumpėja. Sutrumpinimas dažniausiai atsiranda žodžiuose, kurie turi dvi vienodas balses: feren (fern-) “bukas (medis)”, laman (lamn-) “gyvūnas” ir pan. Tačiau seler “sesuo” negali būti **selr-, nes junginys lr kvenjoje neleidžiamas; jis pakeičiamas į ll: “seserys” yra selli.
Hrrrr

Žinutė #2

Dviskaita (porinis skaičius) neturi atitikmens nei anglų, nei lietuvių kalbose (tiesa, lietuvių kalboje yra jos liekanos, pvz. mudu).
Nejuokaukit, dar mano tėvas mokykloje mokėsi linksniuoti ir asmenuoti dviskaitą. Daiktavardžių, būdvardžių, veiksmažodžių. (Tikrovėje man dar ne keli tūkstančiai metų :) ).
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Žinutė #3

iš tikrųjų norėčiau sužinot apie dviskaitą lietuvių kalboje daugiau( neblogai būtų ir vartoti)
gal žinai kur? :)
[size=84][b]Žengiu žingsnį ir krentu į bedugnę, nors prieš porą sekundžių ten buvo Džomolungma.[/b][/size]

Žinutė #4

Jonas Jablonskis "Lietuvių kalbos gramatika", perspausdinta iš 1922 m. leidimo (jei tik nesupainiojau, antra vertus, pavadinimas vis tiek bus panašus).
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Žinutė #5

Na kodėl, Elfhild turėjo omenyje, kad šiuolaikinėje lietuvių kalboje tai nelabai įprasta. Galų gale, kertu lažybų, kad už tamstos tėvą vyresnių žmonių šituose kursuose nėra...

Žinutė #6

Tiesa, tiesa. Atleiskit už nukryptemiavimus, bet negaliu nepacituoti tokių teiginių:
Lithuanian has retained more features of the original Indo-European than any other surviving language. For example, its declension of nouns has retained the dual - a grammatical number indicating two, used in addition to the singular and plural. Its accentuation patterns have retained early Indo-European characteristics, as have its vowels and most of its consonants.
Latviai dviskaitą pametė jau seniai. Iš slavų kalbų dviskaitą turi slovėnų ir sorbų kalbos. Ją turėjo senoji graikų kalba ir sanskritas. Pas mus dviskaita buvo ganėtinai gyva dar prieš kokius 60 metų (spėju). Tam tikrais atvejais ją vartoti net labai derėtų. Ne tik tada, kai norima sudaryti senoviškumo įspūdį - sakyčiau, šis skaičius yra (kas dabar madinga) labai seksualus 😉
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Žinutė #7

Visai nemoku nei asmenuoti, nei linksniuoti dviskaitoje. T.y. lietuvių kalboje. Na, kažkur girdėjau ir matyt suprasčiau, jei kas nors taip prakalbtų, bet... vienintelis dviskaitinis žodis, kurį dar naudoju, turbūt yra "mudu", "mudvi", "judu" ir panašūs variantai 8) (o kartais juokais ir "mutrys" :lol: )
Bet jau atsiprašau, Indraja, bet skatinti vartoti dviskaitą? Man atrodo, ji išnyko negrįžtamai, ir tai būtų pernelyg dirbtina. Ko nebeliko, to jau ir nebegrąžinsim :(
Vis tik mielai sužinočiau, kaip ten atrodo ta lietuviška dviskaita. Turėtų būti matyta/girdėta, bet pati dabar niekaip negaliu prisiminti. Indraja? :)

Žinutė #8

bet žinokit kokia įdomi ta dviskaita :D pasiėmiau J.Jablonskio rinktinius raštus ir ten apie tą dviskaitą yra prirašytą ... ir taip galvoju kad galėtų lietuviai sugalvot vėl vartot ją...
aš tai beveik moku kai pabandau ką nors pasakyti... o tik vieną kart užmečiau akį į knygą 😉

Mudu noriva dviskaitos :D
[size=84][b]Žengiu žingsnį ir krentu į bedugnę, nors prieš porą sekundžių ten buvo Džomolungma.[/b][/size]

Žinutė #9

Rašyta pagal Jono Jablonskio „Lietuvių kalbos gramatiką“, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1997. „Natūraliai“ mokėjau tik dviskaitos vardininką, galininką ir šauksmininką. Kaip nustebau, kai suvokiau, kad „sutrumpintos“ daugiskaitos naudininko ir įnagininko formos, kurias dažnai vartoju, iš tikrųjų priklauso dviskaitai! Dviskaitos ir daugiskaitos kilmininkas bei vietininkas sutampa.
Forumas kirčių ant m nerodo :( kairinis, tvirtapradė, tvirtagalė.

Daiktavardžiai:
Vard. vaiku, trobi, širdi, medu, akmeniu;
Kilm. vaikų, trobų, širdžių, medų, akmenų;
Naud. vaikam, trobom, širdim, medum, akmenim;
Gal. vaiku, trobi, širdi, medu, akmeniu;
Įnag. vaikam/vaikais, trobom, širdim, medum, akmenim;
Viet. vaikuose, trobose, širdyse, medūse, akmenyse;
Šauksm. vaiku, trobi, širdi, medu, akmeniu.

Būdvardžių dviskaitos vardininkas bei galininkas atrodo kaip daiktavardžių (su –u); kilmininkas, įnagininkas ir vietininkas – kaip daugiskaitos; naudininkas: šaltiem, brangiem, mediniam. Dalyviai – panašiai (visų laikų: sukančiu, -ti; sukusiu, -si; suksiančiu, -ti).
Įvardžiuotiniai būdvardžiai: (Jablonskis mini, kad įnagininkas dažnai būna daugiskaitos):
Vard. gražiuoju (vyru), gražieji (moteri);
Kilm. gražiųjų, gražiųjų;
Naud. gražiejiem, gražiojom;
Gal. gražiuoju, gražieji;
Įnag. gražiejiem, gražiojom;
Viet. gražiuosiuose, gražiosiose.

Įvardžiai:
Vard. judu, judvi; juodu, jiedvi;
Kilm. judviejų; jų dviejų;
Naud. judviem; jiem dviem/jiedviem, jom dviem/jodviem;
Gal. judu, judvi; juodu, jiedvi;
Įnag. judviem; jiem dviem/jiedviem, jom dviem/jodviem;
Viet. judviese/judviejuose; juodviese, jiedviese.

Veiksmažodžiai:
Visų skaičių trečiasis asmuo vienodas.
1. mudvi: dirbava, dirbova, dirbdavova, dirbsiva; sukavos, sukovos, sukdavovos, suksivos.
2. judu: dirbata, dirbota, dirbdavota, dirbsita; sukatos, sukotos, sukdavotos, suksitos.
(Ir visa tai dedikuojama Starlin... Versiva! 😉 )
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG
← Grįžti į forumo dalį