Loth-leaf sandėliukas

Truputį graužia kaltės jausmas, kad nuolat baru Laiqualasse už rašymą angliškai... nes kai buvau 17-kos, irgi rašinėjau angliškai, vat :P (diveeeeersija 😉 )

-------------------------------------------------------

It’s just a little seed.

It’s in every one of us. We carry it inside, not even knowing it is there.

Yet sometimes the seed springs and starts growing. We cherish the little one in our longing for beauty and moments of unexplainable joy. We water it with tears in loneliness. A magic tree grows and blooms, and we say: My love has outgrown me, and I’m fading.

I’m becoming.

---------------------------------------------------------

The Moon


The Moon is dark by itself, it’s just a big round rock.

Yet when I look at the Moon up there, I don’t see its landscape scarred with asteroids, its lifeless silver dust. All I see is the reflection of sunlight. The Moon’s shining.

There are people like this.

Dark by themselves, they’re just tender short-living human beings.

Yet when I look at them, I don’t see scars of years and years, I don’t notice their weakness. It just doesn’t matter. All I see is the reflection in their eyes of something that has no name. They’re shining.

------------------------------------------------------------------

“Oh Fortune,
like the moon you are changeable,
ever waxing and waning…”
(“Carmina Burana”)


Oh Nameless,

you’ve separated me from passers-by
you take away my dreams of friendships and romances
you ruin my small shelters
so that I face your wind again

you prune my branches down
I’m a tree in your personal garden
you restrain my strings and then
play any music you like
I’ve sacrificed all that I had…

and the only thing you ever give in return is

(wild beauty) (bliss) (love)

You.

...irgi 17-kos, tik lietuviškai

--------------------------------------

Tik atrodo,
kad niekas nevyksta
po saule.

Iš tiesų šiandien čia esu aš.
Jei tik jie žinotų,
subėgtų visi mane pamatyti,
aplankyti, apkabinti, pasiklausyti
mano balsų.

Bet jie nežino.
Vis eina ir eina pro šalį.
Aš irgi nelaukiu.
Man ir taip gera čia,
po vidudienio saule.
Kad taip nebūtų naktų.

Nereikėtų žiūrėti į šviesius langus
ir melstis,
kad atbėgtų kas nors, pamatytų,
aplankytų, apkabintų,
prabiltų mano balsu.

Taip tik rodos,
kad niekas nevyksta.
Iš tiesų ten, lauke,
naktyje, esu aš, ir jūsų
ilgiuosi.

..19 metų... 😉 (mėginu neprisiminti savo ir Paukščio bendro nutarimo, kad grafomanija yra kaka)

-------------------------

aš nepasikeičiau
aš neužaugau
aš nesulūžau
saulė peršviečia mažą mergaitę, kurios siela skaidri lyg deimantas
visa kita - apgaulė akims.

...vėl 18... (Eru, kurių galų aš velku į dienos šviesą šituos gliukus??? :shock: )

---------------------------------------

Po skambančiu dangum
nebegirdėti
nebematyti ir nebeskambėti
į šauksmą
jokiu būdu neatsiliepti.
Išlikti
reiškia nesudegti.

Ir angelais nebepasitikėti
išvydus kartą juos ir vėl nebepažinti
į šauksmą
jokiu būdu neatsiliepti
paslėpti jaunučius sparnus
po rūbais.
Išlikti
reiškia nesudegti.

Čia taip ramu ir liūdna justi
kaip vėsta kraujas
tyliai gęsta šviesos
ir vis mažiau vilties
vėl kada nors pažinti ir pabusti.

Nebegirdėti
nematyti
neskambėti
po skambančiu dangum
į šauksmą
jokiu būdu neatsiliepti.
Išlikti
reiškia nesudegti.

Mįslės


Pramuši ledą -
Rasi sidabrą.
Pramuši sidabrą -
Rasi auksą.
Pramuši auksą - rasi
Mįslės įminimą.

Pramušei ledą -
Kauleliai traškėjo.
Pramušei sidabrą -
Ašaros biro.
Pramušei auksą -
Kraujelis tekėjo.
Mįslės įminimo
Taip ir neliko.

KAS?

nu ir kaip man dabar vertint? Na, tikrai ne kaka, bet ir genialu gi nėra, kam čia apsimetinėti? Man patinka Krauk čia viską, gal ką nors ir genialaus iškasim?

Atsakymas: taip ir neišsiritęs, potencialus viščiukas.

Švieži gliukai
------------------------------------


Dėsnis


Pilkas maišas grėsmingai pasviro. Šeimininkas vis dar nežiūrėjo į jį. Maišas pasviro dar labiau, - net sutraškėjo, - ir apmirė. Šeimininkas neatsisuko. Stalo kraštas buvo visai visai arti. Pirmasis pasirodė nedidukas olandiško sūrio gabalėlis. Jis ramiai, tyliai, bet labai dalykiškai čiuožė iš maišo lauk. Pasiekęs stalo kraštą, sekundei sustingo ties juo. Atrodė, kad nieko neatsitiks. Tada pasislinko rūkyta Balkoniškių dešra ir lengvai stumtelėjo sūrį. Sūris grakščiai persivertė per stalo kraštą, plestelėjo ant žemės ir ėmė suktis ratais, mat buvo dailiai apskritas. Ant jo iškart šleptelėjo šlapias svogūnų laiškų kuokštas. Sūris pakeitė trajektoriją ir nėrė elektrinės viryklės link.
Šeimininkas krūptelėjo ir sufokusavo žvilgsnį. Suvokė, kad jau gana ilgą laiką žiūri į apsitrynusią gėlę ant virtuvės tapetų, ir kad gėlė jo akyse spėjo pavirsti išskydusia žydra dėme. Sunkiai pakilo, - jo dvasią slėgė visa dvidešimt vienerių metų našta, - ir nuėjo gaudyti sūrio.
Sūris dar mėgino įsisprausti į tarpą tarp viryklės ir spintos, bet atsitrenkęs į šeimininko ranką nurimo galutinai. Viskas vyko tiksliai kaip ir turėjo vykti: šeimininkas tiesdamasis su sūriu rankoje užkliudė stalą.
Iš maišo išplaukė išdidžiai švytėdamas pieno butelis ir tėškėsi į grindis.

Y, gerai, Paukščio palaiminimą turiu, tada kraunu viską :P (su mėšlinėmis šakėmis)
---------------------------------------------------------------------------

(gliukelis apie viduramžiškas laidotuves)


Palei tiltą žydi skenduolių žvakės.
Tai būsimi skėtinių (Umbelliferae) šeimos augalai; bet kadangi skėtis ir klasifikacija dar neišrasti, tai niekas jų taip ir nevadina. Ir žydi jos - priešingai negu Umbelliferae - tik tose vietose, kur vanduo plauna į krantą negyvėlius.
Inga, statydama koją ant pirmos medinės tilto lentos, ūmai labai ryškiai įsivaizduoja vieną --- grovyje susirietusį, graudžiai išpurtusį skenduolį.
-Palaidok mane, - sako jis.
Palaidok, atliepia tilto dejonė po kojomis. Mane, šnara žvakės be vėjo.
Inga, kuri dar visai neseniai buvo jauna ir narsi, ir tikrai nė karto nebijojo eiti per jokį tiltą, dabar svyruoja.
Bet procesija paslaugiai tiesia dešimtis rankų, paramsto ją iš visų pusių ir šliaužia toliau – juoda masė; visas miestas, tvinstantis iš savo mūrų.
Ir tiltas dejuoja po miesto kojomis.
Palaidok, nugirsta tą patį ir paskutinysis procesijos dalyvis - skudurininkas Josis. Palaidok mane.
Josį gal ir apimtų ano pasaulio baimė, jei griovy vasaros metu būtų nors lašas vandens.
Josis nežino, kad griovys istorijos tėkmėje virs plačiu kanalu gelžbetoniniais krantais, į kurį įkris jis pats, beveik netyčia įkris, po daugelio šimtų metų. Tai jam plevena žiedų žvakės, dega gerokai iš anksto, nes kai užeis gelžbetonio metai, bus nebe laikas.
Josiui nė motais. Šiandien jis kartu su miestelėnais laidoja gerąjį burmistrą ir žada iki trečiųjų gaidžių raudodamas lenkti taurę po taurės už jo (nemirtingą?) vėlę.

--------------------
(gal bus daugiau)

Žavu. Tie, kur be pavadinimų išvis patys patys...
O tokie minimalistiniai, kaip tas ...19-os... apskritai labai kabinantys. Minimalizmas - jėga (tiek dailėje, tiek muzikoje, tiek poezijoje)

Taip, tikrai šaunus sandėliukas, pats pačiausias kūrinėlis yra apie viduramžių laidotuves. Imho. Ir iškart verčia prisiminti Perkūno namus, rūsį, viduramžius ir krikščionis Juk tu mane supranti, mieloji? 😉

cho-cho
pasirodo gi, patiklūs atvirūniški autoriai sandėliukų nė nerakina...
ot gerai...kleptomanams
kažkas, kaip šiandie pamenu, apie kaži kokius sentimentalius niekus kliesčiojo...
ale, turėčiau neautoritetingai pastebėti, mokslingai nosį besirakinėdama, jog, jei tik tokių "nesamonių" visuomenė daugiau produkuotų, gal visokioms dangiškoms būtybėms nė netektų dangaus karalystės artinti...
...lyriškų ramybės įlankėlių vis mažiau belieka...
...burarrrum... svarbiausia tokias įlankėles nuo aplaidūniško užpelkėjimo sergėti...
sėkmingos medžioklės

Va va, sakiau, kad rašyt angliškai - jokia ne nuodėmė
Tik kad paskaičius, ką rašo bendraamžiai (t.y. tuos 17-metinius kūrinėlius), praeina noras pačiam ką nors rašyti, visai kaip Aiquen...
Trumpiau kalbant - taip ir toliau, dėk čia daugiau kūrybos

P.S. Pasirodo, ne mane vieną įkvėpė vagantų poezija

Aš neskaičiau vagantų poezijos! :shock: :shock: :P

Jei kada ko ir padauginau skaityt, tai Gibrano :P

P.S. O tavo ir Aiquen "mojavimas kastuvais" ir "prapuolantis noras rašyti" jau darosi nebeoriginalus ir užknisa vos tik kas nors naują rašliavėlę įdeda 😉