Bastūnų gildijos pergamentų saugykla

Įvadas į bastūnų istoriją

Pagal Priedą A


Pabėgimas iš Nūmenoro ir Antrojo Amžiaus pabaiga

Kai Nūmenoras užsitraukė Eru rūstybę (Nūmenoro istoriją skaityt atskirai), iš didžiojo tvano sugebėjo pasitraukti saujelė vadinamųjų Ištikimųjų (the Faithful), devyniais laivais. Šių ištikimųjų vadai buvo Elendilis ir jo sūnūs Isilduras ir Anarijonas (Anárion). Tuose laivuose buvo keletas svarbių objektų:
* baltojo medžio Nimloto (Nimloth), hm, atauga (sodinukas?)
* septyni Regintieji akmenys, dovanoti elfų, - palantyrai.
Pabėgėliai atplaukė į Viduržemę ir čia įkūrė nūmenorėnų karalijas tremtyje (realms in exile): Arnorą ir Gondorą. Jų abiejų aukščiausiasis karalius (the high king) buvo Elendilis, jis gyveno šiaurėje, sostinėje Anūminase (Annúminas). Pietus valdė Isilduras ir Anarijonas. Jie įkūrė tris miestus-tvirtoves: Minas Itilį (Minas Ithil), Minas Anorą ir Osgilijatą (Osgiliath), atitinkamai "mėnulio", "saulės" ir "žvaigždžių" miestus. Sostinė buvo Osgilijatas.

Šitie miestai buvo visai šalia Mordoro, į kurį paslapčiomis grįžo ir lūkuriavo Sauronas. Kai pasijuto pakankamai sustiprėjęs, jis pradėjo karą. Tačiau elfų karalius Gil-galadas sudarė Paskutinę Sąjungą su žmonėmis, ir visi kartu nugalėjo Saurono armijas. Mūšyje žuvo Elendilis, o Isilduras su Elendilio kalavijo Narsilio nuolauža nukirto Sauronui pirštą, ant kurio buvo Vienatinis Žiedas. Sauronas vėl nusilpo, Žiedą pasiėmė Isilduras, Antrasis Amžius baigėsi.


Arnoro susiskaldymas ir Artedaino iškilimas

Valdžią Arnore po Elendilio mirties perėmė Isilduras, o Gondorą paliko valdyti broliui Anarijonui.

Šiek tiek geografijos (kas nepatingės, gali iškapstyti ar padaryti žemėlapį):

Erijadoras - taip vadinta visa teritorija tarp Ūkanotųjų ir Mėlynųjų kalnų. Pietinė riba - Pilkasrovės (Greyflood) ir Glanduino santaka.

Arnoro valstybė savo klestėjimo metais apėmė visą Erijadorą, išskyrus regionus už Luno upės ir regionus į rytus nuo Pilkasrovės ir Triukšmupio (Loudwater). Tenai buvo Rivendelas ir Holinas (vėliau reiks grįžti prie šitų regionų...), o už Luno - elfų teritorija.

Taigi po Elendilio ir Isilduro sekė dar aštuoni Arnoro karaliai:

Valandilis
Eldakaras
Arantaras
Tarkilis
Tarondoras
Valanduras
Elenduras
Earenduras (mirė 861m.)

Po to, kai mirė Earenduras, dėl nesutarimų tarp jo sūnų Arnoras skilo į tris karalijas:
* Artedainas - šiaurės vakaruose, teritorija tarp Brendivyno ir Luno ir dar žemės šiaurinėje Didžiojo Kelio pusėje.
* Rudauras - šiaurės rytuose, tarp Ettenmoors (šiuo metu tingiu išekot vertimo), Orų kalvų (Weather Hlls) ir Ūkanotųjų kalnų.
* Kardolanas - pietuose; ribos: Brendivynas, Pilkasrovė ir Didysis Kelias.

Kardolane ir Rudaure Isilduro giminės linija gangreit nutrūko. Visos trys karalystės dažnai pykosi tarpusavyje. Pagrindiniai ginčytini objektai buvo Orų kalvos ir žemės į vakarus nuo Bryliaus. Rudauras ir Kardolanas gviešėsi Amon Sūlo, nes ten buvo pats pagrindinis Šiaurės palantyras (o kitus du turėjo Artedainas).

Artedaino valdovai buvo:

Amlaitas (Earenduro vyriausiasis sūnus)
Belegas
Maloras
Kelefarnas
Kelebrindoras
Malvegilis
Argelebas I
Arvelegas I
Araforas
Argelebas II
Arvegilis
Arvelegas II
Aravalis
Arafantas
Arvedujis


Angmaras ir karai

XIV a., valdant Malvegiliui, iškilo Angmaras (valdovas ten buvo vienas nazgūlų, ir jo tikslas buvo sunaikinti ar bent išvaikyti dūnadanus). Kadangi Argelebo laikais Kardolane ir Rudaure nebeliko Isilduro palikuonių, Artedaino karaliai pasiskelbė viso Arnoro karaliais ir tradicijų tęsėjais. Rudauras tam pasipriešino - o Rudaure dūnadanų buvo labai nedaug likę, ten valdė kažkoks kalnietis, kolaboravęs su Angmaru. Tuomet Argelebas pastatė įtvirtinimus Orų kalvose, bet pats žuvo mūšyje su Rudauru ir Angmaru.

Jo sūnus Arvelegas, su kardolaniečių ir lindoniečių pagalba, išvijo užpuolikus iš kalvų. Po to daugelį metų Orų kalvos ir Didysis kelias buvo tarsi fronto linija.

Ir štai 1409m. Angmaras pradėjo didelį puolimą. Jų armija įžengė į Kardolaną ir apsupo Orų viršūnę. Dūnadanai patyrė pralaimėjimą, Arvelegas žuvo, Amon Sūlas sugriautas ir sudegintas. Bet Amon Sūlo palantyrą kažkas spėjo pačiupti ir nusigabenti į Fornostą. Rudaurą tuo metu užėmė Angmaro pakalikai, tad visi ten likę dūnadanai buvo išžudyti arba pabėgo. Kardolanas nusiaubtas. Karalaitis Araforas tuo metu dar buvo paauglys, bet pademonstravo narsą: kartu su Kyrdano pajėgomis, išvarė priešus iš Fornosto ir Šiaurinių kalvų. Dalis ištikimųjų Kardolano dūnadanų dar laikėsi Tyrn Gorthad (Pilkapiuose) ir gretimuose miškuose.

Argelebo II laikais - nauja nelaimė: maras. Dauguma Kardolano gyventojų išmirė, bet, plisdamas į šiaurę, maras silpnėjo, todėl Artedaino šiaurė ne taip nukentėjo. Atėjo galas Kardolano dūnadanams, ir Pilkapiuose apsigyveno nelabos dvasios iš Angmaro ir Rudauro. Šiaip Pilkapiai buvo pastatyti dar Pirmajame Amžiuje, kai žmonės net nebuvo persikėlę į Belerijandą. Dūnadanai labai gerbė tas kalvas ir laidojo ten daug savo kilmingųjų ir karalių.

Su Argelebo II valdymu prasideda Šyro istorija. Iki tol iš Anduino slėnio iškeliavę hobitai gyveno Kardolano ir Rudauro teritorijose ir Rudžemėse (Dunland), bet Angmaras ir kitos nelaimės privertė juos kraustytis. 1601 m. apgyvendintas Šyras. Argelebas II leido hobitams įsikurti tuose kraštuose (kuriuose iki tol niekas negyveno) su trimis sąlygomis:
1) Hobitai pripažins Artedaino karaliaus valdžią;
2) Hobitai prižiūrės kelius savo teritorijoje;
3) Hobitai padės karaliaus žygūnams ir šaukliams.

O paskui istorija peršoka tiesiai į 1974m. ir į Arvedujo istoriją bei pražuvimą, apie kurį žr. čia. Po Arvedujo nutrūko Artedaino (ir Arnoro) karalių linija. Šyre pradėtas rinkti Tanas.


Dūnadanų vadai

Karalių linija išliko per dūnadanų vadus (chieftains). Pirmasis vadas buvo Arvedujo sūnus Aranartas. Aranarto sūnų Arahaelį priglobė Rivendele - ir nuo tada ten augo visi vadų sūnūs. Rivendele taip pat buvo saugomos šeimos relikvijos:
* Barahiro žiedas
* Narsilio nuolaužos
* Brangakmenis Elendilio žvaigždė
* Anūminaso skeptras.

Visi vadai:

Aranartas
Arahaelis
Aranuiras
Araviras
Aragornas I
Araglasas
Arahadas I
Aragostas
Aravornas
Arahadas II
Arassuilis
Aratornas I
Argonujis
Aradoras
Aratornas II
Aragornas II


Bastūnai

Žlugus karalystei, dūnadanai tapo paslaptingais klajokliais, ir apie jų žygdarbius mažai kas žinodavo, dar mažiau kas juos užrašydavo. Dūnadanai-klajokliai buvo glaudžiai susiję su Elrondo miestu-valstybe. Elrondo žmonės kartu su dūnadanais kovojo su tais pačiais priešais, kurie vis labiau kirbėjo Erijadore.

Šiaurinė linija ypač didžiavosi, kad, nors valstybė žlugo, ir žmonių nedaug liko, jie išsaugojo perdavą iš tėvo sūnui. Taip pat šiauriečių dūnadanų gyvenimo trukmė trumpėjo lėčiau nei Gondore.

Šaunaus darbo pradžia . Manau, keletas pastabų pravers:

baltojo medžio Nimloto (Nimloth), hm, atauga (sodinukas?) – sakyčiau, sodinukas, nes lyg tai buvo medelis, išaugęs iš Isilduro pagrobto Baltojo medžio vaisiaus.

Tačiau elfų karalius Gil-galadas sudarė Paskutinę Sąjungą su žmonėmis, ir visi kartu nugalėjo Saurono armijas, tačiau mūšyje žuvo Elendilis – smulkmenėlė, bet užkliuvo, jog kartojasi "tačiau".

Hollinas – nuo holly (bugienis) ir verstinas, nes bugieniai ten augo ir buvo vienas iš krašto simbolių.

Weather Hlls – spausdelė

Bryliaus – gal Brijaus? (Bree). Nes Brylius kilęs iš rusiškų vertimų.

(valdovas ten buvo vienas nazgūlų, ir jo tikslas buvo sunaikinti ar išblaškyti dūnadanus) – manyčiau, verta įterpti, jog tai buvo netgi nazgūlų vadas ir jog jisai valdė inkognito, tik vėliau tapo žinoma, jog Anmaro karalius – nazgūlas.

Bastūnų vadai

Pagal HoME XII, Part I, Heirs of Elendil ir Priedą A


Taigi, po to, kai Arvedujis nesėkmingai nuskendo Forošelės įlankoje, jo sūnūs pabėgo į Kyrdano valdas. Po metų Kyrdanas drauge su Elrondu ir pavėlavusiomis Gondoro pajėgomis nugalėjo Angmarą. Angmaro Raganius - nazgūlas - paspruko į pietus, įsitvirtino Minas Itilyje. Pastarasis pavirto Minas Morgulu... O buvęs Raganius jau visiems tapo žinomas kaip Žiedo Šmėklų vyriausiasis.

HoME XII rašė:Likę iš Šiaurės dūnadanų tapo bastūnais, klajokliais, gyveno slapstydamiesi ir be perstogės kovodami su visais nelabumais, varginusiais tuos kraštus. Jų vadų sūnūs buvo auginami Imladrise paties Elrondo, jo žinion patikėti ir didžiausi giminės paveldėti lobiai ; tarp jų svarbiausios - Elendilio kalavijo Narsilio nuolaužos.

2063m. iš Dol Gulduro Gandalfas išbaidė Sauroną. Su tuo prasidėjo vadinamasis Budriosios Taikos periodas. Per jį buvo santykinai mažai problemų, mat nazgūlai lindėjo Minas Morgule, Sauronas irgi slėpėsi.


Aranarth

1976 m. Arvedujaus sūnus Aranartas apsigyveno Imladrise. Jis atsisakė titulo "karalius", nes nebebuvo tautos, kuriai galėtų karaliauti. Tačiau visi iš jo kilę dūnadanų "vadai" ir toliau vardus pradėdavo prefiksu Ar- (Ara-), kas reiškia "kilnus", šiuo atveju - "karališkas".

Arahael

Arahaelis buvo Aranarto sūnus, gimė 2012m. Pasak Wikipedijos , jo tėvas bastūnavosi, kol sūnus augo Imladrise (ir tokia tradicija išliko iki pat paskutinio vado). 2106m. tapo dūnadanų vadu. Kaip tik buvo prasidėjusi Budrioji Taika, dūnadanai kiek atsigavo, bet ne per daug.

Aranuir

2177m. tapo dūnadanų vadu. Mirė 2247m. Per tą laiką nedaug kas nutiko, nebent tik kad 2210m. Torinas I iš Ereboro persikėlė į Pilkuosius kalnus.

Aravir

2247m. tapo vadu.

Aragorn I

2319m. tapo vadu. Vadovavo trumpai, nes 2327m. buvo suėstas vilkų. Nuo tada vilkai Eriadore siautėjo dar ilgus metus, ir bastūnai turėjo su jais daug vargo. Vienam iš ankstesnių variantų Aragornas I pasiklydo medžiodamas ir buvo nužudytas orkų arba vilkų.

Araglas

2327m. tapo vadu, nors buvo dar labai jaunas (kaip dūnadanams) - 31erių.

Arahad I

2455m. tapo vadu. 2460m. baigėsi Budrioji Taika: Sauronas sugrįžo į Dol Guldurą. 2463m. Imladrise nutariama suburti Baltąją Tarybą. Maždaug tuo pačiu metu Smygolui atiteko Žiedas ir po kelerių metų jis pasitraukė į kalnus.

2475m. Sauronas vėl atakuoja Gondorą. Sugriaunamas Osgilijatas.

XXVa. pabaigoje Ūkanotuosiuose kalnuose ima sparčiai veistis orkai, jie apgyvendina Morijos kasyklas. 2509m. Elrondo sutuoktinė Kelebryjana, keliaudama per kalnus, užpuolama orkų ir smarkiai sužeidžiama. Po metų iškeliavo į Vakarus. Tais pačiais metais į būsimąjį Rohaną atsikrausto rohirai.

Aragost

Vadu tapo 2523m. Dauguma įvykių vyko kitoje Ūkanotųjų kalnų pusėje (vėl pasirodo slibinai ir t.t.)

Aravorn

Vadas nuo 2588m.

Arahad II

2654m. tapo vadu. Bastūnams saugant Šyrą, šis klestėjo. Užauginta pirmoji pypkiažolė, imami kasti Didieji Smialai. O Gondore Ektelijonas I atstatė Baltąjį Bokštą.

Arassuil

2719m. tapo vadu. Eriadorą vėl ėmė puldinėti orkai, bastūnai narsiai su jais kovėsi. Mūšyje pasižymėti gavo ir hobitai, mat orkai atklydo iki pat Šyro. 2758-9m. Viduržemėje daug žalos pridarė Ilgoji Žiema. Šyrą išgelbėjo bastūnų ir Gandalfo pagalba.

Arasuilio valdymo metais taip pat į Aizengardą įsikraustė Sarumanas, o Ereborą užsigrobė Smogas.

Arathorn I

Vadu tapo 2784m. Ir vėl daugiau įdomybių vyko Ūkanotuosiuose kalnuose ir už jų. 2793-2799m. vyksta dvorfų-orkų karas. Po jo Dainas persikelia į Geležies kalnus, o Trainas su Torinu - į Ered Luiną. Po pusšimčio metų Trainas pakliūva į Dol Guldurą ir iš jo atimamas vienas iš Septynių žiedų. Po orkų-dvorfų karo dūnadanams buvo kiek ramiau.

Aratornas I irgi buvo suėstas vilkų.

Argonui

2848m. tampa vadu. Prasideda įvykių pilnas periodas... Gandalfas įsitikina, kad Dol Guldure - tikrai Sauronas. Jam nepavyksta įtikinti Baltosios Tarybos. Gondore nudžiūva Baltasis Medis. Šyre gimė Bilbas. Iš Itilijeno priversti sprukti taikūs gyventojai, ten lieka tik Pietų bastūnai, įsirengę sau slaptavietę Henet Anūne.

2911m. prasideda Nelaboji Žiema (Fell Winter). Iš šiaurės į Erijadorą plūsta vilkai. Jie persikelia per užšalusį Brendivyną į patį Šyrą. Po to sekė potvyniai, atnešę daug žalos.

Arador

2912m. tapus vadu, jam teko susidoroti su aukščiau minėtais potvyniais. Aradoras vadovavo neilgai, mat jį 2930m. pačiupo troliai. Tačiau iki to dar spėjo apvesdinti savo sūnų su Dyrhaelio dukra Gilraena.

Arathorn II

2930m. tapęs vadu, 2933m. žuvo. Pasak metraščių, orko strėlė pervėrė jam akį.

Apie Aratorną ir Gilraeną galima pasiskaityti "Aragorno ir Arvenos" istorijoje (Priedas A).

Įdomios citatos apie bastūnus

(bus pildoma)

* In those days no other Men had settled dwellings so far west, or within a hundred leagues of the Shire. But in the wild lands beyond Bree there were mysterious wanderers. The Bree-folk called them Rangers, and knew nothing of their origin. They were taller and darker than the Men of Bree and were believed to have strange powers of sight and hearing, and to understand the languages of beasts and birds. They roamed at will southwards, and eastwards even as far as the Misty Mountains; but they were now few and rarely seen. When they appeared they brought news from afar, and told strange forgotten tales which were eagerly listened to; but the Bree-folk did not make friends of them.

* But there's no accounting for East and West, as we say in Bree, meaning the Rangers and the Shire-folk, begging your pardon.

* 'I have quick ears,' [Strider] went on, lowering his voice, 'and though I cannot disappear, I have hunted many wild and wary things and I can usually avoid being seen, if I wish.

* 'No, I don't think any harm of old Butterbur. Only he does not altogether like mysterious vagabonds of my sort.' Frodo gave him a puzzled look. 'Well, I have rather a rascally look, have I not?' said Strider with a curl of his lip and a queer gleam in his eye.

* I may say that I know all the lands between the Shire and the Misty Mountains, for I have wandered over them for many years. I am older than I look. I might prove useful.

* 'It would take more than a few days, or weeks, or years, of wandering in the Wild to make you look like Strider'

* 'It might be a sign left by Gandalf, though one cannot be sure. The scratches are fine, and they certainly look fresh. But the marks might mean something quite different, and have nothing to do with us. Rangers use runes, and they come here sometimes.'

* 'Do you really mean that Strider is one of the people of the old Kings?' said Frodo in wonder. `I thought they had all vanished long ago. I thought he was only a Ranger.'
'Only a Ranger!' cried Gandalf. `My dear Frodo, that is just what the Rangers are: the last remnant in the North of the great people, the Men of the West. They have helped me before; and I shall need their help in the days to come; for we have reached Rivendell, but the Ring is not yet at rest.'

* Aragorn smiled at him; then he turned to Boromir again. `For my part I forgive your doubt,' he said. 'Little do I resemble the figures of Elendil and Isildur as they stand carven in their majesty in the halls of Denethor. I am but the heir of Isildur, not Isildur himself. I have had a hard life and a long; and the leagues that lie between here and Gondor are a small part in the count of my journeys. I have crossed many mountains and many rivers, and trodden many plains, even into the far countries of Rhûn and Harad where the stars are strange.
'But my home, such as I have, is in the North. For here the heirs of Valandil have ever dwelt in long line unbroken from father unto son for many generations. Our days have darkened, and we have dwindled; but ever the Sword has passed to a new keeper. And this I will say to you, Boromir, ere I end. Lonely men are we, Rangers of the wild, hunters--but hunters ever of the servants of the Enemy; for they are found in many places, not in Mordor only.

* The Company took little gear of war, for their hope was in secrecy not in battle. Aragorn had Andúril but no other weapon, and he went forth clad only in rusty green and brown, as a Ranger of the wilderness.

* 'That would not baffle a Ranger,' said Gimli. 'A bent blade is enough for Aragorn to read.

* Théoden was indeed glad of the news. ‘It is well!’ he said. ‘If these kinsmen be in any way like to yourself, my lord Aragorn, thirty such knights will be a strength that cannot be counted by heads.’

* A little apart the Rangers sat, silent, in an ordered company, armed with spear and bow and sword. They were clad in cloaks of dark grey, and their hoods were cast now over helm and head. Their horses were strong and of proud bearing, but rough-haired; and one stood there without a rider, Aragorn’s own horse that they had brought from the North; Roheryn was his name. There was no gleam of stone or gold, nor any fair thing in all their gear and harness: nor did their riders bear any badge or token, save only that each cloak was pinned upon the left shoulder by a brooch of silver shaped like a rayed star.

* And indeed the love that the horses of the Rangers bore for their riders was so great that they were willing to face even the terror of the Door, if their masters’ hearts were steady as they walked beside them.

* ...a captain of the Rangers, who are unused to cities and houses of stone.

Bastūnų relikvijos: Elendilio žvaigždė

Arnoro karaliai vietoj karūnos nešiojo sidabrinį lankelį (filetę) apie galvą, ant kurios buvo pritvirtintas baltas brangakmenis, vadinamas Elendilmir - Elendilio žvaigžde (Star of Elendil).

Štai ištrauka iš "Nebaigtųjų sakmių":

Po karūnacijos Gondore karalius Elesaras pradėjo tvarkytis savo karalijoje, ir vienas pirmųjų darbų buvo atstatyti Orthanką, kur karalius siūlė vėl įtaisyti iš Sarumano atgautąjį palantyrą. Buvo išieškoti visi bokšto pakampiai. Surasta daug vertingų daiktų: Eorlo brangakmenių ir giminės relikvijų, Šliužburnio agentų atitemptų iš Edoraso, kai Teodeno valdžia buvo nusilpusi, taip pat kitų daiktų, dar senesnių ir gražesnių, atgabentų iš tolimų pilkapių ir kapinynų. Savo smukimo metais Sarumanas tapo ne tiek slibinu, kiek šarka vagile. O galiausiai buvo atrastas plienu išmuštas kambarėlis, kurio užslėptų durų niekas nebūtų radęs ar gebėjęs atidaryti, jei Elesaras nebūtų pagalbon pakvietęs dvarfo Gimlio. Galbūt kambarėlis buvo skirtas Žiedui; jame beveik nieko nebuvo. Skrynelėje, užkeltoje aukštai ant lentynos, buvo du daiktai. Pirmasis - nedidelis auksinis medalionas ant grandinėlės; medalionas buvo tuščias, nė jokio laiško ar ženklo, bet beveik neabejojama, kad kadaise Isilduras jame nešiojo Žiedą. Šalia medaliono gulėjo neįkainojamas lobis, jau apraudotas kaip negrįžtamai prarastas:patsai Elendilmiras - baltas tarsi žvaigždė elfiškas kristalas, įsodintas į mitrilinę filetę, kurią Elendilis paveldėjo iš Silmarijenos ir vėliau padarė Šiaurinės karalystės valdovo ženklu. Visi po Elendilio ėję Arnoro karaliai ir vadai nešiojo Elendilmirą, net ir pats Elesaras. Tačiau, nors tai buvo išties įstabus brangakmenis, Imladriso kalvių elfų nudailintas Isilduro sūnui Valandiliui, jis buvo ne toks senas ir ne toks galingas kaip kitas, prarastas anuomet Isildurui prapuolus tamsoj ir iš jos nesugrįžus.

Elesaras brangakmenį su visa pagarba pasiėmė pas save ir, kai sugrįžo į Šiaurę ir vėl pradėjo karaliauti Arnore, Arvena jį jam uždėjo ant galvos, ir visi nutilę su nuostaba žiūrėjo į šio papuošalo grožybę. Nenorėdamas, kad brangakmeniui kas nutiktų, Elesaras jį dėvėjo tik svarbiomis progomis Šiaurinėje karalystėje. Kitu metu jis, apsitaisęs karališkais rūbais, dėvėdavo tą Elendilmirą, kurį buvo paveldėjęs. "Tai - taip pat didis daiktas, - sakydavo jis, - ir aš jo nevertas. Prieš mane jį dėvėjo keturiasdešimt kitų."

Atidžiau apžiūrėję slaptavietę, ieškotojai susirūpinę prisiminė kitą dalyką. Jie nutarė, kad visa tai, ką rado, bent jau Elendilmiras tai tikrai, būtų galėję būti surasti tik ant Isilduro kūno, jam nuskendus. Bet jei kūnas būtų skendęs giliai ir sraunioje vietoje, papuošalai turėjo ilgainiui būti nuplauti. Vadinasi, Isilduras skendo ne gilumoje, o seklumoje, ne gilesnėje vietoje nei ten, kur vandens yra iki pečių. Kodėl, nors ir visas Amžius praėjo, visgi neliko nė pėdsakų Isilduro kaulų? Ar Sarumanas juos rado, o radęs išniekino - sudegino be jokios pagarbos vienoje savo krosnių? Jei taip, toks žygdarbis išties buvęs niekingas. Nors ir ne pats blogiausias iš tų, kuriuos Sarumanas buvo nuveikęs.

Čia tekstas truputį sumaltas, bet esmė ta, kad Elendilmirai buvo du. Pirmąjį Elendilis paveldėjo iš Silmarijenos, vieno Nūmenoro karalių dukros, suvaidinusios svarbų vaidmenį Nūmenoro istorijoje. Tačiau šis Elendilmiras buvo prarastas, nes Isilduras jį turėjo su savimi, kai jį nužudė. Tuomet Rivendele buvo pagamintas kitas analogiškas brangakmenis. Pirmasis jį nešiojo Valandilis, Isilduro sūnus. Ši karūnėlė buvo perduodama iš kartos į kartą iš pradžių Šiaurinės karalystės karaliams, paskui - Arnoro linijos vadams. Taigi kai galiausiai, po Žiedo karo pabaigos, buvo atrastas pirmasis Elendilmiras, Elesaras juos turėjo du, ir vieną, tą pirmesnįjį naudojo tik ypatingomis progomis.

Elendilio žvaigždė - vienas iš keturių Arnoro dūnadanų palikuonims svarbių karališkųjų ženklų. Tradicija nešioti sidabrinį lankelį su brangakmeniu turbūt atėjusi iš Nūmenoro karalienių, kurios tokį papuošalą dėvėdavo vietoj karūnos. "Žiedų valdove" minima, kad Šiaurės bastūnai, atėję į pagalbą Aragornui Mirusiųjų Takuose, visi dėvėjo skirtingai, tačiau jų apsiaustai ties petimi buvo susegti žvaigždės formos sege. Galbūt tai yra būtent Elendilio žvaigždės ženklas, pažymėjimas, kad šie dūnadanai yra ištikimi šiaurinei karalių/vadų linijai.

Bastūnų relikvijos: Anūminaso skeptras

Pagrindinis Nūmenoro karalių valdžios simbolis buvo skeptras, bet jis pražuvo kartu su Ar-Farazonu. Arnoro karaliai naudojo sidabrinį skeptrą, priklausiusį Andūnijės didikų giminei (žr. Nūmenoro istoriją). Taigi Anūminaso skeptras iš tiesų labai senas. Kai Aragornas jį gavo, jam buvo jau daugiau nei penki tūkstančiai metų. Nenuostabu, kad Elrondas skeptro Aragornui nedovanojo kartu su Narsilio nuolaužomis bei Barahiro žiedu, o pasiliko pas save iki pat karūnavimo.

Skeptrams Arnoro karaliams buvo toks pat svarbus valdžios ženklas kaip Gondoro karaliams - karūna. Nutrūkus Arnoro karalių linijai, skeptras buvo saugomas Rivendele.

Apie šiaurės Bastūnus, jų kilmę bei tikslus
I dalis

Bandydami atsakyti į klausimą, kas per vieni iš tiesų buvo tie Tolkieno sukurti Bastūnai, susiduriame su nemažai keblumų, mat pats Tolkienas niekad taip ir nepateikė aiškios jų organizacijos, skaičiaus ar motyvacijos klajokliškam gyvenimo būdui. Nepaisant to, šiokių tokių užuominų apie juos mes galime rasti tiek pačiame Žiedų valdove, tiek ir priede A, Home XII tome ar Nebaigtose sakmėse. Bėda ta, kad didžioji dalis šios informacijos yra istorinė, visai nepadedanti pažinti bastūniškos kasdienybės. Tolkinas visuomet tikėjo neatsiejamu ryšiu tarp kalbos bei ta kalba sukurtos mitologijos, tad ir kurdamas savąją realybę, jis stengėsi kiek galima labiau susieti aprašomąją kalbą su kuriamuoju objektu. Vadinasi apie bastūnus mes galime daug ko sužinoti ne tik iš tiesiogiai mums pateikiamų žinių, tačiau ir iš pačios kalbos. Pamėginkime nuo to ir pradėti.

„Bastūnas“ yra vertinys iš viduramžiais Anglijoje kilusio žodžio „ranger“. Pastarojo šiuolaikinė reikšmė nėra aiškiai apibrėžta: juo galima apibūdinti ir specialaus tipo kareivį, ir paprasčiausią klajoklį. Tolkinas dažnai sako, jog Aragorno žmonės buvo „klajojanti tauta“, kuri gyveno laukymėse į rytus nuo Bryliaus. Bet ar tai iš tiesų buvo viskas, ką autorius žodžiu „bastūnas“ norėjo perteikti, ar visgi būta čia gilesnės prasmės? Faktiškai su Bastūnais mes pirmą kartą esame supažindinami „Šokančiame Ponyje“, kuomet Tolkinas skaitytojui pristato Brylių: „Tais laikais taip toli į vakarus ir apskritai šimto lygų spinduliu nuo Grafystės nebuvo nė vienos žmonių gyvenvietės. Tačiau laukinėse žemėse už Bryliaus pasitaikydavo paslaptingų klajoklių. Bryliškiai juos vadino Bastūnais, bet iš kur jie atsirado - nenutuokė. <...> Jie klajodavo niekieno nevaržomi, keliaudavo į pietus ir rytus, net iki pat Ūkanotųjų kalnų; tačiau dabar jų buvo likę nedaug ir jie retai bepasirodydavo.“ Vardas „Bastūnai“ tokiu būdu yra susiejamas su „klajokliais“. Priede A, skyriuje „Apie Šiaurinę karalystę ir dūnadanus“, randame tokią pastraipą: „‘Žlugus karalystei, dūnadanai pasitraukė šešėlin - tapo paslaptingais klajokliais, o apie jų žygius ir darbus mažai kas pasakodavo, dar mažiau kas užrašydavo. Apie šiuos klajoklius išlikę nedaug žinių, mat Elrondas išplaukė.<...>‘“ Pavienių kabučių (‚‘) naudojimas leidžia manyti, jog ši pastraipa yra vertimas iš Raudonosios Knygos originalo. Kadangi joje tvirtinama, jog didžioji dalis to, kas buvo žinoma apie šiaurės Dūnadanus yra prarasta arba užmiršta dar iki Raudonosios knygos parašymo (kažkur apie IV-ojo amžiaus antrojo šimtmečio), mes negalime visiškai pasitikėti tokiu literatūriniu jų aprašymu.

Net jei iš tiesų „bastūnas“ yra ne kas kita kaip klajoklis, klajūnas, jis tuo pat metu gali būti ir „ginkluoto karinio būrio, paskirto stebėti ir saugoti konkretų regioną, narys“. Toks apibūdinimas jau tiktų Faramiro Bastūnams, kurie kartu dirbo tam, kad išlaikytų Gondoro teises į Itilijeną – kodėl gi tai negalėtų apibūdinti ir Halbarado trisdešimties paskubomis suburtų Bastūnų? Kita vertus, galima surasti ir dar kitokių žodžio reikšmių. Pavyzdžiui, „Vienas iš raito karinio dalinio karių, anksčiau buvusių ginkluotų trumpomis muškietomis, kurie patruliuodavo tam tikroje srityje ir dažnai kaudavosi pėsčiomis“. Tai jau skamba kur kas panašiau į Halbarado Bastūnus, vietoj muškietų ginkluotus lankais. Vis dėlto, Halbaradas leidžia suprasti, jog jie paprastai nedirbdavo kartu kaip kuopa. Tuomet reikia apsvarstyti ir galimybę, kad Tolkinas turėjo galvoje kažką panašaus į miško bastūną: „Viešo parko ar miško prižiūrėtojas; anksčiau, prisiekęs miško pareigūnas, paskirtas pagal karaliaus suteikiamos privilegijos raštą, kurio pareiga buvo vaikščioti po mišką, gražinti už miško ribų paklydusius žvėris, prižiūrėti elnius, pristatyti pažeidėjus sekančiai karališkajai tarybai, sukviestai to miško reikalams apsvarstyti ir t.t.“ Daugeliu atžvilgių Aragorno Bastūnai yra panašūs į prisiekusius miško pareigūnus. Bet ar visi jo žmonės iš tikrųjų buvo Bastūnai?

Apie šiaurės Bastūnus, jų kilmę bei tikslus
II dalis

Mėgindami išsiaiškinti slaptąją Aragorno tautos gyvenamą vietovę, Tolkino skaitytojai spėlioja, kurie Erijadoro regionai galėjo jiems suteikti pakankamai saugų ir patogų prieglobstį. Emyn Uial, šiaurinė Grafystės dalis bei Šiaurinės Aukštumos yra populiariausi spėjimai. Pietinės Aukštumos taip pat yra laikomos kaip galimybė. Iš tikrųjų, Tolkinas paliko pastabą tarp savo užrašų, dabar saugomų Marquette universitete, kuri teigia, jog šiaurės Dūnadanai po Arnoro karalystės žlugimo gyveno „Kampe“ („The Angle“), esančiame tarp Bruineno ir Mitheithelio upių. Mitheithelio upė, kaip galime pastebėti žemėlapyje, yra už maždaug 100 lygų (arba 300 mylių) į rytus nuo Grafystės.

Taigi, jei Aragorno tauta gyveno „Kampe“, jie sunkiai būtų galėję klajoti po visą Erijadorą. Tikrieji klajokliai buvo Bastūnai, ir pagrįsta yra manyti, jog jie buvo tik nedidelis specialių pareigūnų ar kareivių karinis junginys, įpareigotas patruliuoti Erijadorą, ypač saugant pagrindinius kelius. Dūnadanai negalėjo palaikyti karališkųjų tarybų ar kalėjimų sistemos, tačiau jie galėjo užtikrinti, kad vietinis teisingumas sulauktų jų paramos. Be to, išlaikydami Bastūnus, Dūnadanai gynė karališkąją teisę į visą Erijadorą. Aranartas greičiausiai suvokė, kad jeigu jis tiesiog apleis Erijadorą, jo įpėdiniai niekuomet nebeturės teisėtos galios atkurti Arnoro karalystės. Bet jeigu bent kelios Arnoro karalystės tarnybos būtų išsaugotos ir palaikomos Dūnadanų, tuomet jie turėtų visiškai teisėtą galią atkurti savo karalystę. Tokiu atveju, vietiniai gyventojai, saugomi Dūnadanų, nebūtų turėję jokių priežasčių priešintis karališkosios valdžios atstatymui. Gali būti netgi taip, jog Aranartas tarėsi su Tarbadu, Grafyste, Bryliumi bei kitomis gyvavusiomis bendruomenėmis pasidalindamas su jomis savo planu. Ir tuomet, prabėgus tūkstančiui metui, žmonės paprasčiausiai užmiršo visą susitarimo esmę, išskyrus pačius Dūnadanus. Kaip specialaus karinio junginio pareigūnai, įpareigoti stebėti ir saugoti Erijadorą, Bastūnai atstovavo teisėtam karaliui. Bet be karališkųjų tarybų sistemos, jie realiai nieko negalėjo versti laikytis Karališkojo Įstatymo. Dėl to, skirtingai nei viduramžių Anglijoje, Bastūnai saugojo ne Karališkąjį Įstatymą, bet teisę į pačią karalystę. Tuo tarpu visi kiti Erijadoro gyventojai turėjo absoliučią laisvę apsigyventi ten, kur jie norėjo.

Verta paminėti, jog Grafystės tauta išsirinko savo Taną tam, kad jis „išlaikytų/išsaugotų nesančio Karaliaus valdžią“. Pats žodis „Thain“ yra kilęs iš Anglo-Saksų kalbos žodžio „thane“ - „laisvas žmogus, kuriam karalius suteikdavo žemės už karinę tarnybą“. Vadinasi Grafystės Tanų pareigybė nebuvo skirta karališkosios valdžios pakeitimui sava, bet veikė taip, kad išsaugotų laikinai nesančią karališkąją valdžią. Jie laukė ir tikėjosi karaliaus sugrįžimo. Aranartas buvo teisėtas karalius ir pirmasis tanas buvo išrinktas 1979, t.y. tik po ketverių metų, kuomet Aranartas priimė Dūnadanų valdovo (Lord of the Dúnedain) titulą. Taigi Tanystė turėjo būti Grafystei paskirta paties Aranarto.

Iš tiesų, prisimenant Faramiro kalbą Gondoro gyventojams, kuria jis pristatė Aragorną kaip kandidatą į karūną, galima teigti, jog Aranarto teisinės gudrybės Elendilio ainiui paruošė kelią į karaliaus sostą. Pats Aranartas negalėjo atkurti Arnoro karalystės – jis tam neturėjo pakankamai žmonių. Bet jis išsaugojo Arnoro karalių valdžios autoritetą kaip Dūnadanų valdovas („Pasakojime apie Aragorną ir Arveną“, Aragornas pristato save kaip „Aragornas, Aratorno sūnus, Izilduro Ainis, Dūnadanų valdovas“). Vis dėlto, žlugus karalystei, Aranartas priėmė ir naują titulą Dūnadanų vadas (Chieftain of the Dúnedain), kuriam pagal statusą suteikiamas lyg ir žemesnis laipsnis. Nesunku suvokti, jog Dūnadanų vado titulas buvo aukščiausiasis Dūnadanų karinis laipsnis ir jis turėjo būti perduodamas iš tėvo sūnui, kaip buvo perduodamas valdovo titulas. Tačiau Bastūnai greičiausiai nebuvo vieninteliai kariai tose vadui pavaldžiose karinėse pajėgose. Sunku būtų patikėti, jog po Arnoro karalystės žlugimo Dūnadanai būtų sugebėję išlaikyti reguliariąją kariuomenę. Vietoj jos jie laisvai galėjo naudotis šaukimo sistema, ir vadas, tokiu atveju, buvo pagrindinis tokios šauktinės kariuomenės kapitonas.

Panašu, jog Bastūnai buvo tik maža dalis visų Dūnadanų vyrų. Elrondas neklydo sakydamas, jog Dūnadanų buvo mažai belikę, tačiau jų skaičius greičiau siekė tūkstančius nei šimtus. Kuomet Frodas sėdi Amon Hen‘e ir jam pradeda rodytis bręstančio karo visijos, jis mato, kaip „Ūkanotieji kalnai nuo orkų, besiropščiančių iš tūkstančio olų, pradeda knibždėte knibždėti lyg skruzdėlynas“. Didžioji dalis šių blogio pajėgų greičiausiai buvo nukreipta prieš Beorningus, miškažmogius ar netgi patį Lorieną, tačiau likusieji būriai turėjo pasukti ir link Erijadoro. Prieš jų invaziją, Erijadoro ginti turėjo stoti ne kas kita, o Dūnadanai. Tokiu lemiamu momentu Bastūnai turėjo būti atšaukti iš žvalgybinės tarnybos, kad galėtų ginti savo gimtąjį kraštą. Halbarado galimybė sušaukti Bastūnų būrį tokiu atveju buvo apribota ne mažo vyrų skaičiaus, bet būtinybės apsaugoti savo žmones.

Galiausiai, jeigu Bastūnai iš tiesų buvo reguliaros kelių bei miškų saugotojų pajėgos, kaip jos buvo organizuotos? Iš Nebaigtose sakmėse aprašytos scenos kaip Nazgūlai patenka į grafystę, pralaužę Bastūnų apsaugą ties Sarno brastomis, galime gana netiksliai spėti, jog jas saugojo daugiau nei dvidešimt ir galbūt mažiau nei penkiasdešimt Bastūnų. Kadangi tai buvo dvigubai didesnės pajėgos nei paprastai, vadinasi ramiomis dienomis pietinei Grafystės sienai saugoti buvo paskirta maždaug tiek pat Bastūnų, kiek Halbaradas atsivedė į Rohaną. Panašus Bastūnų skaičius galėjo būti paskirtas ir vakarinės sienos priežiūrai, galbūt dar tiek pat – patruliavimui Bryliaus apylinkėse. Keli Bastūnai kaip tik buvo praėję pro Orų kalvas keliomis dienomis anksčiau nei Aragornas su Hobitais, greičiausiai dar prieš pasirodant Gandalfui. Jie už uolos buvo palikę sukrautą nedidelę krūvelę malkų ten, kur Aragornas ir pasirinko nakvynės vietą. Galime numanyti, jog jie ir buvo keliaujantis patrulis, stebėjęs žemes į rytus nuo Bryliaus, tiksliau, tarp Bryliaus ir „Kampo“. Tokie patruliai greičiausiai žygiuodavo toli į šiaurę, iki pačių Fornost Erain miesto liekanų (kurias, pagal Gandalfą Bastūnai retkarčiais lankydavo), ir toli į pietus, iki pačio Tarbado. Iš viso tikriausiai buvo ne daugiau 300 Bastūnų, nebūtinai po 30, bet būriais patruliuojančių jiems priskirtuose regionuose. Jie taip pat turėjo turėti karių ir arčiau namų nenumatytiems atvejams ar tiesiog pasikeitimui tam tikrose besikeičiančiose bazėse.

Apibendrinant, galima tvirtinti, jog Bastūnai neužsiėmė teritorijos užėmimu ar jos išlaikymu, ką paprasta atlikdavo armija. Vietoj to, jie stebėdavo ir pranešdavo apie grėsmingų padarų įsibrovimą bei, matyt, mėgindavo surinkti tokias pajėgas, kokias galėdavo, kad atremtų klaidžiojančias orkų, trolių, priešiškai nusiteikusių žmonių gaujas ar vilkų rujas. Jie taip pat galėjo padėti vietiniams gyventojams išlaikyti kelius saugius nuo plėšikų, kad pirkliai ir keliautojai galėtų keliauti saugiai. Bastūnai buvo lyg Erijadoro tvarkos sergėtojai, neabejotinai, elitinės parengties kariai, kurie buvo nepaprastai motyvuoti, puikiai treniruoti ir ginkluoti. Visi trisdešimt Halbaradą lydėjusių karių vilkėjo uniforminę aprangą bei turėjo panašius ginklus: kardus, lankus, ietis. Jų rūsti disciplina (Helmo dauboje pastebėta Legolaso, Gimlio ir Meriadoko) leidžia tikėti, jog jie iš tiesų buvo profesionalūs kariai!

Parengta pagal Michael’o Martinez’o straipsnį “Of Thegns and Kings and Rangers and Things”.

Bastūnų relikvijos: Barahiro žiedas

Noldų genties elfas Finrodas, dar vadintas Felagundu, Valinore nukaldino žiedą, atrodžiusį kaip dvi susivijusios gyvatės. Gyvačių akys buvo iš žalio smaragdo, taipogi padirbinto Valinoro elfų. Viena gyvatė ant galvos turėjo auksinių gėlių vainiką/karūną, o kita tą karūną rijo. Po daugelio metų, jau Viduržemėje, Belerijande, tą žiedą kaip bičiulystės ženklą Finrodas dovanojo žmogui, vardu Barahiras, - už tai, kad šis išgelbėjo Finrodą Dagor Bragollach mūšyje. Barahiro sūnus buvo vardu Berenas - tas pats, kuris pamilo Lūtijeną ir išsivedė ją iš Dorijato. Kai Barahirą nužudė orkai, Berenas, atkeršijęs už tėvą, parsinešė jo ranką su visu žiedu. Žiedą pasiliko kaip giminės relikviją.

Viduržemės dūnadanų karaliai/vadai buvo tolimi Barahiro ir Bereno palikuonys. Berenas žiedą perdavė sūnui Dijorui, šis - savo dukrai Elvingai, pastaroji - sūnui Elrosui, Elrondo broliui, pasirinkusiam žmogaus likimą. Elrosas buvo pirmasis Nūmenoro valdovas, taigi žiedas buvo perduodamas iš kartos į kartą Nūmenoro karališkoje šeimoje. Tar-Elendilio dukra Silmarijena pagal tuometinius įstatymus negalėjo perimti sosto, tačiau tėvas jai perdavė žiedą, paskui jis atiteko jos sūnui Valandiliui, o iš šio - Amandiliui ir jo sūnui Elendiliui, kuris vėliau Viduržemėje įkūrė dūnadanų karalystę.

Viduržemėje žiedas buvo perduodamas Elendilio linija, Arnoro karaliams, vėliau - Artedaino karaliams (nes Artedainas praktiškai perėmė visas svarbiausias buvusiojo Arnoro "teises"). Arvedujis, paskutinysis Artedaino karalius, prieš žūdamas Forošelės įlankoje, perdavė žiedą jam pagelbėjusiems losams (Forošelės "sniego žmonėms"), o vėliau iš losų jį išpirko išlikę Šiaurės dūnadanai. Tada žiedas paliktas saugoti Rivendele, pas Elrondą. Elrondas jį atidavė Aragornui, tikėdamas jį tapsiant nauju Karaliumi suvienytoju.

Bastūnų relikvijos: Narsilio nuolaužos

Narsilis buvo kalavijas, Pirmajame Amžiuje nukaldintas dvarfo Telcharo iš Nogrodo (dvarfų miesto). Sakoma, kad kalavijas "švytėjo saulės ir mėnulio šviesa" (jo pavadinimas ir yra sudarytas iš žodžių "saulė" ir "mėnulis").

Neaišku, kam jis buvo nukaldintas, bet vėliau pakliuvo į rankas Elendiliui. Gali būti, kad kartu su Barahiro žiedu jis buvo perduodamas kaip giminės relikvija Andūnijės lordų giminėje (pradedant nuo Silmarijenos). Elendilis Narsilį turėjo su savimi Paskutinės Sąjungos didžiajame mūšyje su Saurono pajėgomis (Antrojo Amžiaus pabaigoje). Per Barad-dūro apgultį Elendilas ir Gil-galadas kovėsi su Sauronu. Abu žuvo, o Narsilis perlūžo pusiau, Elendiliui pargriuvus. Elendilio sūnus Isilduras su kalavijo nuolauža (prie rankenos) nukirto Sauronui pirštą su Žiedu. Nuolaužas pasiėmė su savimi, vėliau, Isildurui žuvus, jo parankinis jas nugabeno į Rivendelą.

Narsilio nuolaužos buvo perduodamos iš kartos į kartą Arnoro karalių linijoje, vėliau - bastūnų linijoje. 3019m., ta proga, kad buvo rastas Žiedas, Rivendele kalavijas perkaldintas ir pervadintas Andūriliu - Vakarų Liepsna. Aragornas iš Elrondo gavo nuolaužas drauge su Barahiro žiedu (2951m.), o perkaldintą kalaviją su savimi nešėsi keliaudamas drauge su Žiedo Draugija. Andūrilį Aragornas labai gerbė, teikė jam didžiulę reikšmę ir laikė teisėta savo, kaip karalių linijos paveldėtojo, nuosavybe (tačiau juo nesipuikavo...)

------

Visos keturios pagrindinės Šiaurės bastūnų relikvijos - Narsilio nuolaužos, Barahiro žiedas, Anūminaso skeptras, Elendilio žvaigždė - saugotos Imladrise. Neaišku, ar Elendilio žvaigždę dūnadanų vadai nešiodavo. Narsilio nuolaužas ir Barahiro žiedą Elrondas Aragornui perdavė tik atskleisdamas jam tikrąją jo kilmę, tačiau Anūminaso skeptro nedavė, kol Aragornas tapo Suvienytosios karalystės valdovu.