Ketvirtasis artefaktas

[Aredhel]

Ši istorija sudaryta iš stalo vaidmenų žaidimo (Role Playing Game – RPG) siužeto. Siužetas čia nekeistas, nepadailintas, taigi ir herojų-žaidėjų kalba netaisyta. Mėgaukitės/baisėkitės.

Šios istorijos autoriais yra kampanijos meistras bei žaidėjai, sukūrę ir atžaidę savo veikėjus.
Meistras: Laiqualasse; Žaidėjai: Nibenon, Magnus, Nimrodel, Exo, Aredhel. Taigi visi veikėjai, pasaulis ir istorija priklauso jiems ir asociacijai TL Draugija.
Pažeidus kopyraitą būsite apskųstas.

Tekstus iš šimtapuslapinės skypės istorijos surinkau ir į vientisą tekstą sudėliojau aš. Prašom nesikabinėti prie kablelių, spausdelių ar gramatikos - jūs pabandykit pusantro šimto puslapių skypės istorijos paversti vientisu tekstu.

Komentarai labai laukiami.

Stay tuned for greatness.
_______________________________________________________________________________________________________________________







Prologas:

Veiksmas vyksta Centražemės pasaulyje, 15-ojo amžiaus viduryje.

Pasaulis

Centražemė. Šio pasaulio istorija, bent jau Europinės jo dalies, buvo labai panaši į mūsiškę iki maždaug 1000-ųjų metų po Kristaus. Tiesa, galbūt egzistavo daugiau istorijų apie fantastiškas būtybes, gyvenančias tolimuose kraštuose, bet į jas niekas nekreipė pernelyg daug dėmesio. Nuo neatmenamų laikų kiekvienas žmogus (taip ir kitų rasių atstovai) turėjo kažkokių sugebėjimų, kurie mums atrodytų magiški, bet šiame pasaulyje laikyti tiesiog talentais. Pavyzdžiui, spragtelėjus pirštais įskelti kibirkštį arba sugebėti pajusti, kur yra pasiklydusi avis. Maždaug 1050-aisiais tarp visų rasių atstovų atsirado ir tikrų magų - šie talentai smarkiai sustiprėjo. Maždaug penkias dešimtis metų tų magų vis atsirasdavo, vėliau jie tik gimdavo (t.y. stiprios magiškos galios pasireikšdavo tik kai kuriems naujagimiams, o ne suaugusiesiems, kaip pirmus 50 metų). Įvairios rasės su šia naujove tvarkėsi skirtingai. Krikščioniškame pasaulyje visus magus greitai susekė ir susėmė Bažnyčia, pareiškusi "arba dirbsite mums, arba mirsite". Buvo įsteigti du vienuolynai - vienas magams, kitas magėms - kur magijos adeptai augo, gyveno, mokėsi ir treniravosi, kol tapo galinga smogiamąja Bažnyčios jėga. Arabų pasaulyje buvo įsteigta viena organizacija auklėti magams Aleksandrijoje, taip pat susikūrė kita organizacija šiaurinėje ir rytinėje – pagoniškosiose Europos dalyse. Magijos institucijos ar vienuolynai bendrinėje kalboje buvo vadinamos tiesiog Mokyklomis.

Tačiau Centražemėje gyvena ne tik žmones, bet ir kitos rasės. Pirmi susidūrimai su jomis prasidėjo nuo 999-ųjų metų, kai žmonės pirmą kartą susidūrė su elfais vieną rytą atplaukusiais iš vakarinių jūrų. Elfai užėmė Britaniją, o po šimtmečio antra invazija užėmė Pirėnų pusiasalį, dar vadinamą Iberija (Ispanija, Portugalija). Žmones Britanijoje ir Iberijoje buvo išvaryti iš šių žemių, taip ir nesugebėję tinkamai pasipriešinti. Anglijos, Velso, Škotijos bei kelių airių klanų valdovai persikėlė į savo ar draugų žemes žemyne (daugiau Prancūzijoje) ir ten paskelbė "valstybes tremtyje". Tačiau užėmę Britaniją ir Iberiją elfai toliau nebepuolė, „karas“ (nors iš tiesų tai buvo kažkas tarpinio tarp paniškos evakuacijos, taktinio atsitraukimo ir skerdynių) baigėsi. Einant šimtmečiams elfai neparodė ir jokio noro užmegzti kokius nors ryšius, gyveno visiškai uždarai ir iš visų kitų rasių apie juos buvo žinoma mažiausiai, o peržengti jų teritorijų ribas vengiama.
Kalbant apie kitas rases - apie 1150-uosius Skandinavijoje iš po kalnų išlindo dvorfai ir pasakė žmonėms, kad šie nelįstų per giliai į kalnus, o dvorfai nelįs per smarkiai į paviršių. Nors iš pradžių žmonės dvorfų bijojo ir jais nepasitikėjo, tai greitai pranyko ir pradėjo formuotis dalykiški prekybiniai santykiai - žmonės dvorfams pardavinėjo alkoholį bei maistą, dvorfai žmonėms - metalus ir juvelyriką. Panašiu metu per Sacharą perkeliavę arabų pirkliai aptiko kačiažmogius, gyvenančius didžiojoje Afrikos dalyje. Su jais kontakto kurį laiką buvo nedaug, bet vėliau nemažai kačiažmogių laimės ieškotojų įsimaišė tarp vietos gyventojų Šiaurės Afrikos pakrantės miestuose ir ėmė parsisamdinėti darbininkais laivuose, dokuose bei kitur, kaip ir kitokiems darbams. Taip pat maždaug tuo metu driežažmogiai (drakonžmogiai, ištarai – vadinami įvairiai) pajudėjo iš savo miestų pietų Indijoje ir lėtai bet atkakliai išstūmė žmones iš Indostano pusiasalio ir didžiosios Persijos dalies. Driežažmogiai daugiausiai gyveno užsidarę savo miestuose-bokštuose ir samdė tiek žmones, tiek kačiažmogius dirbti jiems žemę ir šiaip visokiems nelabai kvalifikuotiems darbams.

Tiek labai trumpai galima papasakoti, apie šį, Centražemės, pasaulį, apie kurį išties būtų galima kalbėti valandų valandas.


Kas vyksta dabar (~1450 m.)

Gauja: Prieš du dešimtmečius pietų Europoje ir Viduržemio jūros regione dėmesį į save atkreipė viena grupė ar grupuotė. Vėliau ji tapo žinoma tiesiog kaip Gauja, kuri einant metams buvo apipinta mitais ir legendomis. Kas jie buvo: žmonės? Kačiažmogiai? Driežų atskalūnų būrys? O gal netgi elfų pasiuntiniai, sėjantys neapykantą žmonių žemėse? Iš kur jie? Slapti agentai? Svieto perėjūnai? Samdomi profesionalai? Nutrūktgalviai laimės kūdikiai? Tikrąjį atsakymą turbūt žino tik jie patys. Jie buvo vadinami įvairiai - "Mirties Būrys", "Svieto lygintojai", "Slapčiausieji paslapčių ieškotojai" ir kitokiais dar prastesniais pavadinimais. Nėra netgi žinoma, ar tai tikrai viena grupė - labai jau neįtikėtinai atrodo pasakojimai apie jų išmonę, žiaurumą, kilnumą ir sėkmę. Bet kuriuo atveju visiems aišku, jog kai jie pradėjo savo veiklą prieš du dešimtmečius, Viduržemio jūros politinis ir ekonominis klimatas gerokai pasikeitė. Nuo Levanto rytuose iki pat, jau vėl mitu tapusių, Heraklio stulpų vakaruose, ši Gauja siaubė pakrantes, puldinėjo prekybinius laivus, suvedinėjo didikų sąskaitas, atkasė ne vieną ir ne du antikinius lobynus ir bendrai paėmus linksminosi tuzino valstybių sąskaita.

Donas Fernandesas kriminaliniame pasaulyje pasirodė prieš dešimtmetį. Per tą laiką jis įtartinai greitai tapo galingiausia šešėline (o gal ir ne tik šešėline) asmenybe ne tik Sirakūzuose, bet ir visoje Ištremtojoje Kastilijoje. Jo pakalikai dirba ir Ištremtajame Aragone, Genujoje-Savojoje, Kartaginos emirate ir dar daug kur. Nors oficialiosios valdžios propaganda bando jį pavaizduoti kaip Antikristo dešiniąją ranką ir ausį, Fernandesą palaiko nemaža gyventojų dalis. Jis renka mažesnius mokesčius, nepersekioja dėl tikėjimo.

Su Gauja Fernandesą pirmą kartą reikalai suvedė prieš aštuonetą metų. Tuo laiku Olbijoje, nedideliame uoste Ištremtajame Aragone, Gauja nuomojosi vieną sandėlį ir ten laikė nemažai inventoriaus ir šiaip perteklinių pinigų. Apie tai suuodė Ištr. Aragono valdžia ir nusprendė Gaują papurtyti. Grįžę iš eilinės užduoties, gaujiečiai sandėlį rado sudegintą, o visą turtą – išvogtą. Vietinis uosto darbininkas jiems papasakojo, kad sandėlį išplėšė ir sudegino kareiviai, tad Gauja ryšium su tuo vietinę karinę įgulą paliko kaboti ant stulpų prie miesto vartų. Gyvus paliko, gyvus, bet jiems vis tiek nelinksma buvo – keli mirė, keliems pakriko protas, kiti šiaip persigando ir daugiau Gaujai nebekišo kojų. Turtus Gauja atsiėmė su kaupu ir išsikraustė į Sirakūzus. Pakeliui jie sužinojo, kad tas uosto darbininkas ir dar pora jiems informacijos suteikusių žmonių veikė su Don Fernandeso žinia, tad nusprendė su tuo Donu pasikalbėti ir išsiaiškinti, ko jis siekia. Taip prasidėjo ilgalaikė verslo partnerystė. Fernandesas garantuoja Gaujai saugų sandėlį ir visokių nuolaidų Sirakūzuose ir keliuose kituose miestuose bei šiek tiek apsaugos nuo oficialiosios valdžios, o Gauja Fernandesui padeda pašalinti konkurentus, iškasa visokių lobių (antikinio Knoso lobynas puošia Fernandeso vilą)...

***

Magiški artefaktai iki šiol buvo rasti tik trys. O dabar pasklido gandas apie ketvirtąjį. Ne veltui Malta prieš du mėnesius buvo atkirsta nuo likusio pasaulio, o aplink salą blokadą palaiko pusė Ištremtosios Kastilijos laivyno. Atrodo, jog Vatikanas į Maltą išsiuntė magų-vienuolių grupę, o Popiežius į pasaulietinių valdovų laiškus visiškai nereaguoja. Nieko nuostabaus, kad tokia paslaptis sudomino ir kriminalinio pasaulio vertelgas. Ir kaip pasisekė Don Fernandesui, kad jis puikiai pažįsta (kiek tai įmanoma) visą Gaują ir jau yra "užsirekomendavęs" jų klientas...
Bet tai dar ne viskas. Gaujai irgi atėjo ne patys geriausi laikai. Dvi dešimtis metų tvirta ranka juos visur vedęs Lapinas (tikrojo šio kačiažmogio vardo nežinojo net ir jo kolegos) žuvo paskutinėje misijoje prieš gerą pusmetį. Sugniuždyti šios netekties, kai kurie seni nariai pasitraukė visiškai, likę kol kas gydėsi žaizdas ir visaip stengėsi išvengti klausimo, kas bus naujasis vadas. Tačiau gavusi pasiūlymą iš Dono Fernandeso dėl ketvirtojo artefakto pargabenimo, gauja sutiko - pažadėta kaina buvo pernelyg viliojanti, kad galėtų atsisakyti, o ir užsimiršti po paskutinės skaudžios užduoties norėjosi kuo greičiau...

[Aredhel]

(I sesija)


- Jie čia, pone – nusilenkia tarnas ir pasitraukia praleisdamas keturis asmenis.
Pirma įeina driežažmogė Nagašri, Gaujoje vadinama Naga. Niekuo neišsiskirianti iš kitų šios rasės atstvovų, ūgiu šiek tiek žemesnė už vidutinį žmogų, kaip ir dauguma driežų. Kartais jie dar vadinami drakonais, drakonžmogiais arba istari. Nagašri, kaip visada, apsitaisiusi tik plona ilga tunika, basa, prie šono prisisegusi trumpą kardą. Ji buvo tremtinė iš savo žemių. Donas žinojo, kad driežai trėmimu baudžiami už gan sunkius nusikaltimus, tačiau jis nežinojo ką Naga konkrečiai buvo padariusi. Driežažmogiai buvo vegetarai, tačiau Naga turėjo silpnybę pusžaliems kepsniams – galbūt tai kaip nors susiję.
Paskui ją bidzena kačiažmogis save vadinantis Kafka, apsitaisęs trumpa tunika (kuri dėl kailio dengiančio visą kūną jam išties nereikalinga) ir prisisegęs du ilgus peilius. Kačiažmogiai bendrinėje kalboje dažnai buvo vadinami liūtėnais, nors jie toli gražu nepriminė liūtų. Kaip ir visų kačiažmogių atvykstančių į žmonių žemes, jo kailis buvo juodos spalvos, o ūgis žemas, žmogui maždaug iki krūtinės. Kafka buvo atskalūnas, kaip ir kiti jo tautiečiai čia. Driežų ir kačių rasės atstovų, po to, kai prieš kelis šimtmečius jie pasirodė iš tolimų žemių, dabar žmonių didžiuosiuose miestuose pasitaiko ne taip ir retai. Tai dažniausiai pasiuntiniai, atskalūnai ar darbininkai ieškantys geresnio gyvenimo. Kartais tai būna ir nusikaltėliai pasitraukę arba išmesti iš savo tautos.
Sekantis pasilenkdamas pro staktą įeina didelis ir kresnas žmogus, apsitaisęs storos odos šarvais, kurių tikriausiai niekada nenusiima. Už diržo turi užsikišęs didelį durklą, o ant nugaros nešiojasi ilgą dvirankį kalaviją, kurio rankena kyšo jam per petį. Sklinda legendos, kad tuo kalaviju jis gali vienu smūgiu nukirsti penkiasdešimties metų pušį. Tai Mentalitetas, dažnai vadinamas Mentu, ne pirmos jaunystės, keleto raukšlių ir randų išvagotu veidu, bet dar savo jėgose. Fernandesui pavyko išsiaškinti, jog tikrasis šio žmogaus vardas buvo Davin Olsen, tačiau donas niekada negirdėjo, kad Gaujoje šiuo vardu jį kas būtų vadinęs. Kiek donui teko girdėti, mūšiuose Mentas patiesia bene daugiausiai priešininkų. Be to jis yra vienintelis Gaujos narys esantis Gaujoje nuo jos susikūrimo.
Paskutinis įeina aukštas ir lieknas jaunuolis, prie Gaujos prisijungęs prieš dvejus metus, Aro. Proporcingai taisyklingų veido bruožų. Juodi ilgi plaukai susegti už nugaros, ant galvos iki antakių užrišta jūreiviška skarelė slepia svarbiausią bruožą iš kurio gali atskirti, kad jis elfas – smailias ausis. Nuo elfų – žmonių karo, o tiksliau elfų invazijos į Britanijos salas ir Iberiją, kai tos žemės buvo užimtos ir pasibaigė šimtmetį trukęs karas, praėjo keturi šimtai metų. Nuo tada niekas elfo nėra matęs, mat jie gyvena labai uždarai. Nuo žmonių jie skyrėsi ūgiu – buvo aukštesni, bei fiziniais gebėjimais – reakcija ir jėga jie dažnai pranokdavo žmones, bent jau taip teigė karo laikų metraščiai. Sklido gandai, kad jie dar ir gražūs. Išties, šviesi oda ir veido bruožai turėtų privilioti jam ne vieną moterį iš aukštesnio luomo.
Nešiojasi Aro siaurą kardą ir medžioklinį peilį, dažnai dėvi lengvus odinius šarvus. Jis visada įeina paskutinis, visada leidžia kalbėti kitiems ir visada klausosi. Kitas pamanytų, kad tokį elgesį skatina jo nepavydėtina padėtis – tremtinys žmonių žemėse, jaunas amžius ir gana nauja narystė (palyginus su kitais) Gaujoje. Tačiau Fernandeso nuomone yra kitaip. Po paskutinių gautų žinių apie Gaujos vado Lapino žūtį, panašu, jog elfas yra pavojingas kovotojas. Vienaip ar kitaip, į Gaują už nieką nepatenkama. Kas dėl jo amžiaus... elfai gyvena ilgiau nei žmones, nors niekas taip ir nežino kiek tiksliai. Laikant jį žmogumi, duotum dvidešimt trejus ar dvidešimt ketverius metus, tačiau išties jis gali būti vyresnis ir už Mentalitetą...
Tuo metu trinkteli uždaromos durys ir dono Fernandeso mintys nuo Gaujos narių sugrįžta prie pasiūlymo dėl kurio jis juos pakvietė.
- Sveiki vėl atvykę į mano vilą. – pasveikina juos donas.
- Sveiki, malonu vėl čia apsilankyti – tarsteli Nagšri. Mentalitetas tuo tarpu užvertęs galvą spokso į freską lubose, lyg pirmą kartą ją matydamas. Tada pavėluotai pasisveikina:
- Labas, kam mus kvietėt?
„Šitas visada tiesmukas ir ne itin įžvalgus“ pagalvoja Fernandesas.
- Sklinda labai įdomūs gandai apie artefaktą. Galbūt girdėjote?
- Šen bei ten, šiek tiek – sumurkia Kafka, - bet jūsiškiai tikriausiai įdomesni.
- Išties. Rodos, tiesa, jog rastas ketvirtasis artefaktas, ir atrodo, aš turiu gan tikslios informacijos kur jis yra. Nesu magas ir man nerūpi jo naudojimas, bet žinau, kad jis labai derėtų prie mano brangių senienų kolekcijos, kurios dalį matote ant šių sienų. Noriu jo, kol jo neužsigeidė kiti brangenybių kolekcionieriai – išdėsto Fernandesas atidžiai akimis gręždamas Gaujos narius.
Nagašri atsainiai rankiodama nuo savo tunikos pūkelius pasako:
- Jo netrukus norės labai daug žmonių ir ne tik žmonių. Tai atrodo svarbi ir galbūt pavojinga užduotis...
- Žinoma, pavojaus gali iškilti bet kur, nors kol kas didelio pavojaus nenusimato. Tereikia paimti jį iš ten, kur, atrodo, jis šiuo metu saugomas. Jei ne, surasti. Sumokėsiu labai dosniai.
Fernandesui bekalbant Mentaliteto žvilgsnis vėl nuslysta į sienas ir daiktus ant jų, Kafka įsitaisęs ant minkštasuolio krapštinėja leteną. Tuo tarpu Aro visą laiką stebi Fernandesą ramiu žvilgsniu, kuris po kelių minučių pradeda doną šiek tiek erzinti.
- Taigi ar apsiimat atlikti šitą užduotį? Noriu, kad ją atliktų geriausi, kokie jūs ir esate, ir kaip jau sakiau, negailėsiu atlygio. – priduria. – Po 6000 auksinių kiekvienam.
Gaujiečiai „pasikalba“ žvilgsniu, Mentaliteto žvilgsnis vėl sugrįžta prie dono.
- Norime gauti avanso kelionės išlaidoms.
- Žinoma. Sumokėsiu jums po 2000 auksinių, likusią sumą gausite grįžę. – Tai pasakęs spragteli pirštais ir tarnas išeina. - Bet pirmiausia, kad jau imatės, apie gandus. Mano žiniomis artefaktas šiuo metu paslėptas Maltos saloje viename vienuolyne. Tiksliau vieninteliam, kuris ten yra. Šiuo metu, kaip žinote, Maltai paskelbta blokada. Sirakūzų uoste jūsų lauks vienas mano laivų ir jus nuplukdys į Valetą. Taip pat palauks ir parplukdys atgal. Pavojus bus ne didesnis nei įprastai, nors jūs ne iš tokių, kurie jo bijo. – plačiai nusišypso Fernandesas.
Tuo tarpu tarnas atneša auksinius, juos pamačius Mentaliteto akys suapvalėja.
- Kokių naujienų žinote apie pačio vienuolyno ir miestų Maltoje apsaugą? – pirmą kartą prabyla elfas, švaria bendrine - lotynų kalba. Donui visada buvo smalsu, kiek jis praleido tarp žmonių, kad taip gerai išmoko kalbą, tačiau numanė, kad ir tiesiai paklausęs atsakymo negautų.
- Žinau, kad miestų apsauga nėra sustiprinta, išskyrus blokadą, dėl kurios jums nėra ko jaudintis. Pats vienuolynas iki blokados nebuvo niekaip ypatingai saugomas, bent jau iš išorės. Kaip yra dabar nelabai aišku. Žinoma, jei ten bus artefaktas, bus saugoma daugiau.
Tuo tarpu Nagašri šūkteli Kafkai:
- Tučtuojau padėk ką paėmei!
Mentalitetas čiumpa kačiažmogį už pakarpos:
- Kaip drįsti?! – prašvokščia atimdamas iš Kafkos auksinius, kuriuos šis ką tik slapta paėmė iš vieno kapšo. – Tau dar maža, peraugus žiurke!
Kafka smarkiai pasimuisto, bet nesugeba ištrūkti iš geležinių gniaužtų.
- Mentalitete, nežalok jo prieš pat kelionę. Paimsim kiek pavogė iš jo. – gan atsainiai pasako driežė paimdama kačiažmogio kapšą. Ji atskaičiuojaa dalį auksinių ir po lygiai sumeta į kitų kapšus.
- Dar kartas ir prisiekiu, susirinksi savo niekšelio smegenis nuo grindų – papurto Kafką Mentalitetas.
Aro ramiai stebėdamas šią susistumdymo sceną pasiima savo auksinius. Šurmuliui nurimus Fernandesas priduria:
- Karieta jūsų laukia kieme. Jei norite pasiruošti, ar pasiimti daiktus ji gali jus nuvežti kur reikia, arba palaukti kur kitur.
- Ne, turime svarbiausius dalykus kurių mums gali prireikti, be to už tokį atlygį neprošal įsigyti naujų. – šypteli Nagašri.
- Būtų gerai, jei raportuotumėte kaip sekasi, kai tik galėsite, – nusišypso Fernandesas. Nagašri linkteli ir visi pasuka prie durų.
- Aro. – pašaukia donas. Elfas tarpduryje atsisuka.
- Laivo kapitonas yra geras mano draugas, tačiau mūsų bendradarbiavimo susitarimas reikalauja, kad jis žinotų kas plukdoma jo laivu, taigi jis žinos kas tu išties esi. – pasako ir skubiai priduria – Jis yra visiškai patikimas ir niekada neišduos tų kas man dirba. Be to moku jam pernelyg dosniai, kad kiltų mintis gadinti su manimi santykius.
Elfas nieko neatsako ir išeina paskui kitus. Durims užsidarius Fernandesas patenkintas nusišypso.

Nulipus laiptais kieme jų tikrai laukia karieta. Sulipus ir pajudėjus Nagašri kreipiasi į kitus:
- Na, ką apie tai pasakysite?
- Nepatikėjau ta dalimi apie pavojų – atitaria Mentalitetas.
- Aha, juo labiau, kad rodos pačioje viloje daugiau sargybinių nei įprastai – priduria Nagašri.
- Gal jis tiesiog neseniai gavo ką nors vertinga ir saugo tai – pasako Kafka šnairuodamas į Mentalitetą.
- Aro, ką tu apie tai manai? – kreipiasi Nagašri į elfą, kuris žvelgia kažkur pro karietos sieną.
- Vila apsaugota magiškai. – pasako šis atsisukdamas į kitus. Visi sužiūra į jį – Joje tebėra magas – priduria elfas.
- Esi tuo tikras? – paklausia driežė. Aro tyliai žvelgdamas į ją nieko neatsako.
- Aišku – sumurma Nagašri. – O ką manai apie visa kita?
- Manau, kad pamatysim nuplaukę – ironiškai šypteli elfas.
Netrukus karieta privažiuoja Sirakūzus. Priemiestyje, kelios laisvo elgesio merginos mojuoja ir staiposi šalikelėje pravažiuojančioms karietoms. Kafka – Gaujos mergišius, tučtuojau iškiša galvą pro langą, galiausiai iššoka iš lengva ristele važiuojančios karietos. Mentalitetas išsišiepia merginoms. Nagašri niekada gerai nesuprato žmonių poravimosi ypatumų, jai pradžioje visa tai atrodė mažų mažiausiai keista ir nesuprantama. Vėliau, kai suprato, jog žmones gali parduoti bet ką, netgi savo kūną, pasidarė šlykštu. Ji žvilgteli į Aro, šis, kaip visada, nekreipia į tokią situaciją dėmesio. Tai viena iš priežasčių, dėl ko Nagašri jautė elfui prielankumą. Tiesa sakant ji, per tuos dvejus metus, niekada nebuvo mačiusi jo su moterimi, nors nukeliavus į naują vietą, šios į jį labiausiai kreipdavo dėmesį iš visų kitų Gaujos vyriškos giminės atstovų. Tai buvo žmonių moterys, bet rasės skirtumas nesutrukdydavo Kafkai ar Lapinui... Aišku Aro visada apsimesdavo žmogumi, dėl ko dažniausiai ir nešiojo jūreiviškas skareles, paslepiančias pagrindinį rasės bruožą, kitu atveju supratę kas jis yra, visi išsilakstytų, o vėliau susirinktų ginkluoti ir pabandytų pribaigti. Nagašri šypteli pagalvojusi apie išsilakstančius kokios tavernos lankytojus ir lankytojas... Netrukus Kafka pasiveja karietą.
- Greitas. – vypteli Mentalitetas
Kafka išsišiepia, panašu, kad jau pamiršo rytinį papurtymą už nugvelbtus auksinius.
Atvažiavus į uostą nurodytoje vietoje laukia laivas. Ant denio stovi kapitonas, o šalia jo, žmogus ilgu apsiaustu. Pastarasis stebi kaip privažiuoja karieta su dono Fernandeso herbu ir iš jos išlipa marga kompanija. Pirmoji iššoka driežažmogė, gyvai apsižvalgo aplink ir atidžiai nužiūri laivą tarsi bandydama surasti kokią kliaudą. Tada atsisuka į šalia jos išsirioglinusį pusamžį milžiną ir kažką jam pasako. Pastarasis tuo tarpu užsiseginėja už nugaros atitinkamo dydžio kalaviją, kurį karietoje turėjo laikyti ant kelių. Kaip apskritai tas daiktas tilpo į karietą? Milžinas, matyt, nekreipdamas dėmesio į driežės komentarą užsižiūri į praėjusią moterį. Iš kitos karietos pusės ateina kačiažmogis ir aukštas jaunas žmogus. Kačiažmogis akivaizdžiai jaučiasi nesmagiai uosto šurmulyje ir suglaudęs ausis su pasibjaurėjimu dairosi aplink. Visa kompanija patraukia aukštyn laivo trapu.

~ ~ ~

Laivo įgula jau ruošiasi išplaukti. Matyti, kad nelabai patenkintas ką tik atvykusia kompanija kapitonas įdėmiai ir niekinamai nužvelgia Aro.
- Niekada nemaniau, kad iš arti teks pamatyt vieną iš jūsų rasės – šaltai išrėžia, bet elfas niekaip nesureaguoja į kapitono monologą. Šalia kapitono stovinčio ilgaapsiausčio žmogaus nustebęs žvilgsnis įsminga į Aro.
- Sveiki atvykę į Persefonę. Šiame laive esu jūsų kapitonas, taigi privalėsite manęs klausyti, jei norite sveiki išlipti kitame krante. Šitas yra pasiuntinys nuo dono – parodo į šalia savęs stovintį ilgaapsiaustį. Pastarasis, nusukęs akis nuo Aro į kitus Gaujos narius, linkteli – jis plauks su jumis, pats viską paaiškins. Nesijauskit kaip namie. – Tai pasakęs kapitonas užlipa į savo vietą ir sukomanduoja įgulai išplaukti. Šie, matyt, žinodami laivo šeimininko tvirtą ranką pradeda triūsti kaip bitės, nors ir taip nė vienas nesėdėjo be darbo.
- Aš esu Wilfredas Parillo – kreipiasi į Gaują kapitono pristatytas pasiuntinys – donas mane siuntė jums į pagalbą, štai jo laiškas. – ištiesia.
- Ir kodėl gi mums gali reikėti tavo pagalbos? – pašaipiai paklausia Mentalitetas paimdamas laišką.
- Todėl, kad išmanau apie magiją, mokiausi apie ją Aleksandrijoj.
- Aleksandrijoj? Ką tada veiki čia? – vertinamai nužvelgia atvykėlį Nagašri.
- Esu iš Italijjos, Aleksandrijoje atsidūriau tėvų dėka. Jie išsuko mane nuo krikščioniškų magų nesąmonių.
- Tai esi magas? – pasiteirauja Nagašri.
- Ne, - atsako šis – bet žinau apie magiją pakankamai.
- Nepatinka man šitai – garsiai ištaria Nagašri, pro Mentaliteto alkūnę žvelgdama į laišką.
- Tai dono Fernandeso sumanymas, ne mano. Bet užmokestis pakankamas, kad imčiausi pasiūlymo – priduria Wilfredas.
Mentalitetas tuo tarpu perskaitęs laišką ištiesia jį Aro. Šis žvilgteli į laiško antspaudą, perbėga laišką akimis, tada pažvelgia į kitus Gaujos narius. Nagašri pasitaiso drabužį ant kairiojo peties, vienas iš daugelio Gaujos slaptos kalbos ženklų „Ką darom?“. Aro pažvelgia į Wilfredą ir ištiesia jam atgal laišką.
- Kaip gerai moki naudotis savo ginklu? – paklausia šio, žvilgtelėdamas į Wilfredui prie šono kabantį kardą.
- Pakankamai apginti savo galvai – šiek tiek provokuojančiai atsako Wilfredas paimdamas laišką ir įsidėdamas jį į kapšą. Aro nežymiai šypteli.
- Tuomet greičiausiai turėsime leisti tau pasilikti – po trumpos pauzės neutraliai atsako Nagašri.

Netrukus visi išsiskirsto po kajutes, tuo tarpu laivas išplaukia iš uosto. Įsikūrusi ir apžiūrėjusi kajučių korpusą bei triumą Nagašri išeina ant denio, ten pamato Aro su Mentalitetu. Ji ir Kafka visada patikrindavo laivą ar kitą vietą, kurioje jie atsidurdavo ilgam. Kafkos nematyti, tikriausiai kur nors dar šniukštinėja.
- Apžiūrėjau laivą, nieko neįprasto – priėjusi tyliai pasako kitiems. – Nustebinai mane, Aro.- kreipiasi į elfą - Kodėl iš viso turėtume tam atvykėliui leisti keliauti šiuo laivu? Negalim būti tikri, ar donas jį siuntė, o jeigu ir taip, tai įžeidimas. Tai reiškia, kad jis mumis nepasitiki.
- Pritariu – kaip visada trumpai ir aiškiai tarsteli Metalitetas. – bet nėra ko jaudintis. Juk panorėję galime jį bet kada nudėti ir išmesti jūron. Nė šuo nesulos.
Nagašri žvilgteli į Mentalitetą, bet nieko nepasako. Šis niekada per daug nesuka galvos.
- Jis magas – tyliai atsako Aro.
- Iš ko sprendi? – po ilgos pauzės dėl visa ko pasiteirauja Nagašri
- Jaučiu. Aiškiai, taip, kaip dabar matau tave. – atsako elfas į dar neužduotą kitą jos klausimą.
- Juo labiau. – pasako Mentalitetas. - Jei tai dono magas, man tai nepatinka. Vos radus artefaktą jis gali mus nudėti ir pasiimti mūsų užmokestį. Aišku, jei donas jam to jau neįsakė padaryti, ką gali žinoti. O jei jis ne dono, ne ką geriau. Nudės mus dar nepasiekus Maltos.
Aro atsisuka į kitus:
- Nemanau, kad jis dono magas. O tam, kad mus nudėtų jam visai nereikia keliauti tuo pačiu laivu, galėtų tai padaryti daugybe kitų būdų. Taigi jo tikslas greičiausiai kitas ir greičiausiai jis mus laiko naudingus tam tikslui pasiekti, kad jau varginasi kurti pasakas apie save. Kitas dalykas, kol nežinome kam jis priklauso ir kam tikrai dirba, negalime nieko daryti, nes po to mus gali pradėti medžioti kuri nors magų Mokykla. Trečia, ką nors jam padaryti ginklu būtų labai sunku, jo magija valdo materialius dalykus. O neišsiduodami, kad apie jį žinome įgijame pranašumą. Taigi mano pasiūlymas būtų toliau žaisti jo žaidimą, būnant atsargiems, kol sužinosime daugiau. Tada nuspręsime ir, jei reikės, rasime būdą kaip atsikratyti. Beje, akivaizdu, kad iki artefakto prieiti bus sunku, o magu mes taip pat galime pasinaudoti. – šypteli elfas.
- Na taip, tavo žodžiuose yra tiesos.... – po ilgos pauzės mąsliai pritaria Nagašri. – savo galvų saugumo dėlei reikėtų bent žinoti, kas jis išties yra.
- Nepatinka man šitaip, bet jei sakot, kad taip bus geriau, patikėsiu. Kol kas jūsų sugalvoti dalykai nenuvylė. O mano kardas visada pasiruošęs. – Mentalitetas meiliai paglosto savo kalavijo rankeną.
- Gerai, kol kas pažaisime. Pasakysiu Kafkai, kad ko nors nesugalvotų. – priduria Nagašri ir nueina į kajutes.


~ ~ ~

Wilfredas įėjęs į savo kajutę numeta į kampą kelionkrepšį, tada nusisega ir padeda ant gulto kalaviją bei apsiaustą. „Elfas. Gaujos narys – prakeiktas elfas.“ pagalvoja jis negalėdamas patikėti kapitono žodžiais. „Ką tas padaras apskritai veikia čia ir kokiais būdais jis iki šiol gyvas? Prakeiktas barbaras, galėčiau jį nudėti per kelias sekundes. Tačiau tada žlugtų ir misija...“ Wilfredas bandydamas nusiraminti atsidūsta ir pamato, kad iki skausmo laiko suspaudęs stalo, į kurį remiasi, kraštus. Žmogus išsitiesia ir ranka perbraukia veidą. Karštakošiškai užpulti ne išeitis, reikia palaukti, galbūt išsiaškinti daugiau. Sužlugdyta misija niekam į gera neišeis, o tą elfpalaikį bus galima nudėti bet kada vėliau, kartu su visa Gauja, jei prireiks. Wilfredas išsiima butelį vyno iš savo kuprinės, gukšteli bandydamas galutinai suvaldyti emocijas ir pabando nustumti į šalį mintį sunaikinti visą prakeiktą laivą čia ir dabar. Tada atsisėda ant gulto ir pabando prisiminti viską, ką žino apie elfus. Iki šiol jis nė vieno iš jų nebuvo matęs. Niekas jų nėra matęs, o tie keletas nelaimingųjų, kurie matė iš arti, tai neišgyveno papasakoti. Vienintelės žinios apie juos likusios iš prieš keturis šimtus metų vykusio karo, dauguma jų iškraipytos. Konkrečiau apie juos nežinoma nieko, išskyrus tai, kad jie karo metu buvo geri kovotojai, vienas elfas susitvarkydavo su keliais žmonėmis. Kai kurie metraštininkai atkreipia dėmesį, kad elfai neva pasižymėjo disciplina ir strategija, buvo neprilygstami šauliai. Kai kurie teigia, kad jie fiziškai stipresni ir greitesni nei žmones, dauguma sako, kad gyvena žymiai ilgiau. Tačiau nieko konkretaus. Wilfredas įvertino visus Gaujos narius. Mentalitetas – milžiniškas trolis su puse smegenų, kaip ir visi troliai tikriausiai pavojingas savo jėga. Kafka – gana eilinis kačiažmogis, suktas, atsargus, greičiausiai geras sėlintojas. Nagašri – sunkiau įvertinti, atrodo turinti šiek tiek smegenų ir atsargumo. Ir elfpalaikis – jei atkeliavo čia ir tikisi išgyventi, akivaizdžiai smegenų neturi. Klausimas ką jis čia veikia. Susumavus – nė vienas didesnės grėsmės nekelia...

~ ~ ~

Laivui išplaukus į atvirą jūrą ir nustačius kursą į Maltą, Aro nusprendžia išbandyti magą ir apžiūrėti jo inventorių, ypač magišką, iš arčiau. Taigi vakarop pasibeldžia į Wilfredo duris.
- Kas ten? Ir ko reik? – pasigirsta nepatenkintas balsas.
- Aš, jei tai tau ką nors sako. Aro. Pakalbėt apie reikalus. Ar man čia stovint rėkti visam laivui?
Atsidaro durys, tarpduryje stovi aiškiai susierzinęs Wilfredas:
- Tai ko reik?
- Galima užeit? Ar tave rytuose mokė tik magijos, bet ne mandagumo? Noriu pakalbėti apie mūsų bendrą užduotį. – ramiai pasako Aro.
Wilfredas tylėdamas pasitraukia leisdamas įeiti. Elfas įžengia į kajutę, permeta ją žvilgsniu: kajutėje niekas dar neišpakuota, kampe numestas kelionkrepšis, ant gulto padėtas kardas. Atsisuka į prie durų tebestovintį Wilfredą.
- Kad jau mūsų visų didžiai gerbiamas ir mylimas donas Fernandesas paskyrė mus dirbti vienon komandon, manau derėtų artimiau susipažinti. - pasako elfas - Nei aš nei mano kolegos nemėgstame pašaliečių. Tas laiškas kuriuo mosavai visiems prieš nosį gali būti klastotė, prisistatei tokiu metu, kai patikrinti tavo versijos tikrumą nebebuvo laiko. Be to, jei tu išties dirbi Donui Fernandesui, manau apie mus žinai daug daugiau negu mes apie tave. O tarp vagių taip pat galioja hm... – ironiškai šypteli - prisistatymo ir susipažinimo "kodeksas". Ypač kai jiems tenka dirbti kartu. – padaręs pauzę ir nesulaukęs žodinės reakcijos iš žmogaus, paklausia - Kiek laiko dirbi tam ponui?
- Hmm, leisk paskaičiuoti... dabar maždaug vidurdienis? Na, tai bus nepilna para. – atsako Wilfredas su apsimestiniu rimtumu.
- Ir kodėl gi jis taip tavimi pasitiki, kad siunčia į tokią svarbią jam misiją? Taip pat kodėl mes turėtume pasitikėti ir, na tarkim... nepapjauti tavęs miegančio? Mūsų katinėlis labai mėgsta tuo užsiiminėti... – paklausia Aro.
- Jei atėjai čia tik grasinimais pasimėtyti, tai pokalbį galime tuo ir užbaigti, turiu svarbesnių darbų.
- Tai ne grasinimas, tai mūsų kasdienybė. Nebent negirdėjai apie mus iki šiol nieko – kreivai šypteli elfas - Nejaugi manai, kad taip paprastai prisileidžiame neaiškius asmenis, kurie akivaizdžiai kažką slepia? Klausimas labai paprastas - pasakyk priežastį kodėl turėtume tavimi pasitikėti?
- Nori kad paaiškinčiau situaciją? Gerai, klausyk! Nemanyk, kad man patinka šita... – kreivai nužvelgia elfą - kompanija... Ir esu čia tik dėl to, kad donas Fernandesas už šios užduoties įvykdymą pasiūlė tokį atlygį, kurio negalėjau atsisakyti. Taigi mano tikslas yra kuo greičiau nuvykti į Maltą, gauti tai, ko mes ieškome, grįžti atgal ir daugiau jūsų visų akyse nematyti. Iš dabartinio pokalbio matau, kad visi tik džiaugsimės kuo mažiau lįsdami vieni kitiems į akis, taigi... - reikšmingai pažvelgia į duris.
Aro kurį laiką nieko neatsako, tik žvelgia Wilfredui į akis. Po to šypteli ir žengia pora žingsnių arčiau jo.
- Tarp jūsų rūšies – pabrėžia paskutinį žodį - buvau pakankamai ilgai, jog suprasčiau kad jūsų vadinamoji Bažnyčia pasiruošusi sudeginti ant laužo bet kurį magiškų galių turintį asmenį kuris nepaklūsta jos valiai. Sakei tave išsuko tėvai. Tebūnie... tačiau grįžęs iš rytų turėtum būti Bažnyčiai labai įdomus. Nejaugi nebijai lįsti į tokius dalykus, taip arti šitos "sektos" narių, kur gali su jais susidurti?
Wilfredas pašaipiai atsako:
- Jei ta Bažnyčia būtų tokia visagalė, kokią tu bandai ją pavaizduoti, tai negi manai, kad vienas iš jūsų rūšies – nukopijuoja elfo intonaciją - dabar plaukiotų tos pačios Bažnyčios panosėj?
- Mmm... negaliu sulaukti kol susitiksiu su jos "atstovais", vis įdomiau nei pjauti paprastus žmogelius - pernelyg lengva. – Tai pasakęs elfas nueina prie durų. Tarpduryje atsisuka - Kitą kartą nenumesk taip neapdairiai savo ginklo, dar neatsispirsiu pagundai. - išdidžiai šypteli ir nueina.
- Negundyk manęs. – sumurma Wilfredas ir užtrenkia kajutės duris.
Aro išeina ant denio. Saulė jau nusileidusi, bet rytuose dar matyti žara, laivas plaukia nelabai greitai, tačiau po truputį kyla vėjas. Kiti gaujiečiai tikriausiai lošia kurioje nors kajutėje, dabar jo eilė stebėti denį. Elfas atsigęžia atgal, junta Wilfredą tebeesant kajutėje. Šis žmogus nesileidžia išprovokuojamas, jo savitvarda tikrai gera, o jo drabužiai užkerėti, kuprinė taip pat. Detaliau įvertinti neišsiduodamas Aro negalėjo, tačiau poros minučių kajutėje ir visai šalia mago užteko, kad pastebėtų kerų skleidžiamą energiją. Be abejonės kerai apsauginiai. Taigi galima lažintis, jog Wilfredas šis tas rimtesnio negu tik atsitiktinis magiūkštis atsimetėlis, užsiimantis pakeliui pasitaikančiais darbeliais.
______
Tū by kontinued...

[Aredhel]

O čia Gaujos turėtas Maltos žemėlapis (geimmasterio darbas).
Padės nesusipainioti vietovėse ir pavadinimuose (kurių, šiaip, nėra daug).

[Bombadilas]

Kas ant ko nolife....

[Aredhel]

Life or nolife, bet kuriant Centražemės pasaulį (kuris dar pusiaukelėje) šitai labai pravers istorijos atžvilgiu. Po pirmos kampanijos gailėjomės, kad to taip pat nepadarėm. Be to labai praverčia vėliau kai nori pasižiūrėti į veikėjų atžaidimą iš šalies. Taigi po šitos kampanijos pasirašiau viską surinkti (buvo ir visai fun, ypač skaitant svetimus PM'us). Bet po kitos to tikrai nedarysiu... ever.

[Aredhel]

(II sesija)

Po kelių dienų palyginti ramios kelionės laivas pasiekė Maltos vandenis. Wilfredas didžiąją dalį laiko leido savo kajutėje kartais užsiiminėdamas magija, kartais išlįsdamas ant denio. Visą tą laiką gaujiečiai jį stebėjo. Gauja, kol nieko konkretaus nežino, nutarė dirbti sau, nepasitikint niekuo, o kitką spręsti gavus artefaktą arba bent priartėjus prie jo. Gauja netgi pradėjo abejoti ar verta artefaktą atiduoti donui, ar ne geriau jį būtų atiduoti galingesniam asmeniui galinčiam pasiūlyti didesnį atlygį ir patikimesnę apsaugą.
Iš to ką Aro juto, Wilfredas buvo gana stiprus materikas-elementalistas. Tai reiškė, jog jis galėjo keisti materiją ir „pasitelkti“ pagrindinius elementus – vandenį, orą, žemę ir ugnį. Kaip bebūtų Wilfredas tebeslėpė, kad yra magas, o Gaujiečiai jo apie tai neklausinėjo.
Sėkmingai praplaukus pro Maltos blokadą (kelių blokuojančių laivų įgulos greičiausiai papirktos) jie išsilaipino krante į vakarus nuo Valetos miesto, pagrindinio Maltos uosto. Nuo Valetos juos skyrė kalvos ir lyguma, taigi jų negalėjo pastebėti miesto sargyba. Išlipus į krantą, Wilfredas magijos pagalba patikrino aplinką. Magai (nesvarbu ką jie valdė: elemetus, materiją, gyvūnus, mintis, erdvę ar laiką) galėjo pasitelkti pagalbon magiškąją energiją ir tikrinti ar aplink nėra kitos magijos, ar jos spėdsakų. Jie taip pat galėjo matyti magijos šaltinius, gyvybės energiją, dauguma tai vadino magiškuoju regėjimu arba gyvuoju žvilgsniu. Tačiau Wilfredas nieko magiško neaptinko, tuo pačiu nužvelgęs Gaujos narius pamatė kokius talentus jie turi. Pastebėjo, kad elfpalaikio talento (kuris yra dimensinis) magiškoji energija šiek tiek stipresnė nei kitų. Žmoguje tas būtų šiek tiek keista, bet įmanoma. Juo labiau kitos rasės gali būti kiek kitoks gyvybinės energijos stiprumas, vienaip ar kitaip tai tereiškia, kad jis prireikus gali atverti nedidelį portalėlį per kurį nepraeina materija, bet galima matyti kitą pusę... patogi priemonė šnipinėjimui. „Vienok, tau tai nepadės.“ pagalvoja žmogus stebėdamas elfo nugarą ir niekinamai šypteli. Aro, atrodo, pajunta ilgą jo žvilgsnį ir atsisuka, Wilfredas nugręžia akis ir nekreipdamas dėmesio nužingsniuoja į priekį.
Nuėję iki Valetos Gaujiečiai kiek nustebo, kad miesto apsauga, atrodo, nėra sustiprinta, prie miesto vartų budėjo pora sargybinių, kurie pasiteiravo kokiais tikslais atvykstama į miestą. Iš anksto išsiskirstę po vieną arba du, gaujiečiai be sunkumų pateko į miestą ir susitiko jiems žinomoje smuklėje, kurioje ir apsistojo nakčiai. Papietavus ir iš smuklininko išklausinėjus apie vietines naujienas, jie sužinojo, kad Umazelio vienuolynas užsidarė, priežastis neaiški, bet prieš porą mėnesių vienuoliai užsidarė vienuolyne ir niekam nieko nesakė. Tik vienas pasiuntinys po kelių dienų prajojo pro Maltą ir išplaukė į Italiją. Po maždaug mėnesio nuo tada prasidėjo blokada. Taip pat išgirdo įdomią istoriją apie pro čia keliavusius vienuolį, kunigą ir demoną. Jie neva pasuko į salos gilumą. Tai labiau panašėjo į pasaką vaikams gąsdinti, vienok atrodė keista, kaip garsiai ir entuziastingai ji buvo perpasakojama. Šios surinktos žinios buvo daugiausiai Nagos nuopelnas, nes liežuvis buvo jos geriausias ginklas ir ji mėgo juo naudotis. Kaip sakydavo Mentalitetas – ji galėtų velniui parduoti kibirą dervos. Gauja nusprendė sulaukti ryto ir tuomet kiek įmanoma greičiau iškeliauti link Umazel‘io vienuolyno.
Tačiau kitas dalykas, kuris domino Aro, buvo juos pasamdžiusio Dono užmačios. Jo vila buvo apsaugota magiškai, mažiausiai dviejų magų skirtinga magija. Viloje buvo magas galintis valdyti mintis, tokius magus aplinkiniai žargonu kartais vadindavo Psichais. Vienintelis magas, galintis neutralizuoti kito mago magiją, buvo Psichas. Aro buvo beveik įsitikinęs, kad saugoma buvo ne vila, saugomas buvo donas, o kai tave saugo Psichas, apsaugotos yra ir tavo mintys. Todėl Aro nusprendė naktį įvykdyti nedidelį žygelį, kurio neįtartų nei Wilfredas, nei kiti Gaujos nariai.
Su buteliu vyno vakare pasėdėjęs pakrantėje, temstant aplinkinėmis gatvėmis patraukia link miesto vartų. „Girtas“ pašalietis sargybiniams sukels mažiausiai įtarimo. Beeidamas gatvėmis pastebi, kad jį kažkas seka, tačiau nekeisdamas kelio eina toliau. Po poros sankryžų, jau ne per toliausiai nuo miesto vartų, supranta, kad seka tikrai ne vienas, per daug nesislapstydami. Elfas pastebi penkis jūreivius, iš judesių galima spręsti, jog šiek tiek girti. Vis gi Aro nutaria tęsti šaradą, taigi sustoja ir girtai šūkteli:
- Aš jus mataaaau! Kuris pastatys išgert?
- Tai tu mums statysi, atvykėli! – atsiliepia vienas iš jų. „Vietiniai“ įvertina elfas. Šie visiškai nebesislėpdami eina link jo, viso septyni, beveik apsupę. Aro įvertina atstumą iki vartų. Pradėta kova ir prisikviesti sargybiniai galėtų viską sugadinti. Elfas pasitelkia savo talentą ir atveria portalą prieš tą, kuris užstoja kelią link vartų, parodydamas šiam jo paties žarnas. Pro tokį portalą materija praeiti negali, tačiau iliuzija garantuota. Prieš tą žmogelį susiformuoja kažkoks vaizdas. Jam tai pasirodo keista, jis sustoja, kreivai pasižiūri ir pabando vaizdą "nustumti" ranka. Kai jam nepavyksta, jis sustoja ir bando suprasti, ką mato. Po kelių įtempto mąstymo akimirkų nusprendžia, kad šįvakar jam alaus užteks ir garsiai tą pasako. Taip pat pasako, kad jau eis namo ir apsisukęs nueina į šoninę gatvelę, kitas jam šūkteli pavymui. Visi kiti atrodo į tai neatkreipia dėmesio, arba girtoms akims pernelyg tamsu. Iki vartų apie pora šimtų metrų, sargybinių vis dar nematyti. Tuo metu pora užpuolikų išsitraukia peilius, nebelaukdamas Aro šoka pro tarpą, išsisukęs nuo vieno užpuolikų bandymo jį nutverti, staigiu judesiu išsitraukia savo siaurąjį kalaviją ir kerta artimiausiai esančiam žmogui per šio laikomą peilį. Peilis pakyla į orą ir nukrenta už Aro. Žmogus pastėręs spokso į savo ranką, kurioje prieš akimirką buvo peilis, po to į Aro ir jo kalaviją ir lėtai pradeda trauktis atbulas, kiti sustoja.
- Aš labai nenoriu pyktis, toks gražus miestelis, gal eikim visi namo, o aš savo keliais, ą? – pasako Aro tikėdamasis išvengti rimtesnių grumtynių ir sargybinių dėmesio. Netikėtumas, atrodo, suveikia, netekęs peilio žmogelis kitiems pradeda aiškinti tą patį:
- Ė, chebra, šito nepajamsim. Gal einam sau, kol jis nesupyko, ką? - Kiti, atrodo, sutinka. Priverstinai nusišypso, „susirenka“ peilius, atsiprašo už sutrukdymą ir lėtai atbuli atsitraukia į šonines gatveles. Paskui apsisuka ir pasipusto padus. Aro įsikiša kalaviją į dėklą ir apsižvalgo. Atrodo jie visi nuoširdžiai prapuolė. Elfas gurkšteli iš butelio kurį tebelaikė kairėje rankoje, apsisukęs link varų, pasižiūri į gulintį išmuštą peilį ir paspiria į šalį.
- Gražus miestelis... - pašaipiai sumurma, ir pėdina prie vartų.
Vartai uždaryti, tačiau varteliai juose neužrakinti. Šonine gatvele palei sieną, nuo gyvenamojo rajono pusės ateina sargybinis. Aro sustoja:
- Labas vakaras, gerasis žmogau...! – garsiai pasisveikina - Išeinu, bet pažadu sugrįžti... ypač kai čia yra tokio gero vyno. – paskalanduoja gėrimo likučius butelyje.
- Labas vakaras... prašalaiti. Ar nepasiklydot? Iki ryto dar daug laiko, jums būtų neprošal išsimiegoti, o ne eiti iš miesto!
- Tššššš... supranti, negaliu laukti ryto. Tu nežinai kokia ji būna kai susinervina... ir taip per ilgai pas jus užtrukau. - Pasižiūri į butelį rankoje tarsi pirmą kartą jį matydamas - VA! - įbruka butelį sargybiniui rankon - Tšššš... - ir eina pro vartelius.
- Aaa... moterys. Suprantu tave, suprantu. Sėkmingos kelionės! Ir... ačiū! - kilsteli vyno butelį.
Išėjęs už vartų Aro pasuka į Šiaurės vakarus link kalvų.
- Ar man atrodo, ar šitie padarai kas metai vis tampa kvailesni. – sumurma pats sau paspartindamas žingsnį. Maždaug po valandos ėjimo jis pasiekia kalvas. Nueina tarp jų, taip kad jo nesimatytų nuo miesto ir nuo tos vietos, kur prisišvartavusi Persefonė. Ten, atsistojęs patogioje vietoje užsimerkia, susitelkia į save ir iš lėto sugriauna psichinį barjerą, kurį visą laiką laikė. Pajunta kaip magija išsilaisvina. Pasitelkęs magišką energiją mintimis patikrina aplinką, aptinka kelis smulkius gyvūnėlius, tiksliau jų trumputes primityvias mintis nukreiptas į ėdesio paiešką. Tolumoje junta miestą, kaip pašvaistę, tik keliamą ne šviesos, o daugybės žmonių minčių, sapnų, baimių, troškimų. Taip jaučia Psichas, o bet kokią magiją gali užstoti tik žemė. Būdamas už miesto, užstotas kalvų, Aro žinojo, kad jo magijos Wilfredas nematys, net jei žvalgysis magiškuoju regėjimu. Susitelkęs į magiškąją energiją Aro atsimerkia, oras prieš jį suvirpa, atsiranda vėjo gūsis ir susiformuoja miško vaizdas, tarsi erdvėje būtų atviros durys, pro kurias matytųsi miškas. Aro nuo kaklo ant nosies kaip kaukę užsitraukia skarelę ir žengia pro atvertą protalą. Praėjęs iškart jį uždaro ir atsistoja už medžio. Junta magiją iš vienos pusės, toje pusėje pro medžius šmėžuoja dono vila. Magišku regėjimu mato, kad aplink vilą yra laikomas psichinės magijos barjeras, nuolat veikiantis. Su stipria žmonių magija Aro anksčiau nebuvo susidūręs. Iš to ką žinojo, atrodo, jog žmonių magai Psichai nemokėjo sukurti barjero nuo magijos, kuris būtų nematomas magiškai arba nejuntamas. Mago esančio viloje valdoma magija buvo psichinė ir temporinė (laiko). Donas yra antrame aukšte, kambaryje, kurio langas žiūri į vidinį vilos kiemą. Magas yra priešingoje vidinio kiemo pusėje. Norint likti nepastebėtam veikti reikia kuo greičiau.
Aro įvertina skydo stiprumą – jį galėtų suardyti stipria energijos iškrova, tačiau tada garsiai atkreiptų dėmesį į save, o to visai nereikia. Be to, šitą skydą jis greičiausiai įveiks ir taip. Elfas pasitelkia psichinę magiją ir netrukus, nepaisant skydo aplink vilą, atsargiai pažvelgia į Dono mintis, norėdamas įsitikinti ar tai išties Donas. Šis galvoja apie Marselį, Kaljarį ir dar keletą mažesnių miestukų pavadinimų toje Viduržemio jūros dalyje, bei savo verslo planus. Elfas įvertina, jog įveiks šį skydą tiesiog pro jį atverdamas portalą, panaudodamas dimensinę magiją. Pabandyti verta. Aro atveria portalą po Donu, kitą galą atverdamas už 8 - 10 km nuo vilos vienoj jam žinomoj laukymėj miške ir tuo pačiu pats iškeliauja ten pat kitu portalu.
Persikėlus laukymė atrodo tokia, kaip ir ją atsimena, keletas žingsnių priešais žolėje guli figūra. Nejuda. Būdamas atsargus pasitelkia magiškąjį regėjimą, mato magišką žiburėlį toje figūroje, kitos magijos aplink nėra. Figūra guli veidu žemyn, gyvybės požymių nerodo, vidinis balsas sako, kad avantiūra nepavyko. Aro atsargiai koja atverčia figūrą ir įtarimas pasitvirtina. Tai yra gana tikroviškai pagaminta lėlė - veidas medžiaginis. Prisilietus kažkas trakšteli ir iš jos krūtinės iškyla nedidelis drumstas debesėlis. Elfas greitai atsitraukia, iš to debesėlio pasigirsta balsas: "Kad ir kas bebūtum, nejaugi manei, kad Don Fernandesą taip lengva pagrobti? Šįkart tave tik perspėju, ir siūlau perspėjimą perduoti kitiems, kurie norės kažką panašaus daryti. Kitą kartą taip lengva nebus." Tada debesėlis nuplevena vilos link. Tuo tarpu figūra sprogsta, iš lėlės lieka rusenantys skutai. Tačiau Aro buvo pakankamai atsitraukęs, kad ugnis jo nepasiektų. Magišką matymu matyti, kad žiburėlis, kuris buvo lėlės viduje imituodamas žmogų yra tame debesėlyje. Elfas pajunta, kad debesėlis su juo kažkaip magiškai sukontaktavo. Kontaktas buvo labai trumpas ir vos juntamas. Aro patikrina save, jokių prisegtų burtų nėra, tačiau matosi labai silpna jo magiškų spalvų juostelė, nusidriekusi paskui debesėlį, kuris yra psichinės ir temporinės magijos mišinys. Elfas pasitelkia psichinę magiją ir jo energijos smūgis debesėlį išsklaido į mažyčius gabaliukus, kurie išsidraiko vėjyje. Magiškas matymas parodo, kad jame buvusi magija išsilakstė į šipuliukus, buvo absorbuota jo paties magijos ir pranyko. Magijos pėdsakų nebelieka. Tai buvo priemonė nustatyti koks magas bando įsibrauti. Eilinis žmonių magas greičiausiai to kontakto nepajustų. „Nekvaila.“ pagalvoja Aro. Donas be abejonės buvo savo kambaryje, bet atsivėrus portalui, suveikė magiška 'apsaugos sistema', kuri prijungė prie kito portalo ir pro juos abu išmetė lėlę su mažu "enčantmentu". Tas mažas enčantmentas padarytas tiksliai taip, kad magišku regėjimu atrodytų kaip paprasto nemago "žiburėlis". Keistoka idėja, bet veiksminga. „Ką gi, tu tikrai turi ką slėpti, kad imiesi tokių priemonių ir neabejotinai tau dirba ne vienas magas.“ Aro atveria portalą atgal į kalvas Maltoje. Daugiau čia nebeliko ką daryti. Kitomis aplinkybėmis galima būtų grįžti ir nušluoti vilą kartu su magiška apsauga, tokia kokia ten yra, bet to kol kas nereikia. Grįžęs į Maltą Aro pasuka atgal link miesto, kaip ir seniau paslėpęs savo magiją. Trumpa naktis jau eina į pabaigą, rytuose netrukus pradės brėkšti.

[Aredhel]

(III sesija) - I dalis

Kaip iš vakaro buvo susitarę, ryte gaujiečiai susirinko tos pačios tavernos, kurioje ir nakvojo, salėje. Tiksliau „susirinko“ Mentalitetas, Aro (kuris po naktinio žygio suspėjo dar truputį pamiegoti) ir Wilfredas. Kafka dar negrįžo iš vakaro išėjęs pašnipinėti vietinio didiko. Nagašri kažkur išėjo naktį. Greitai papusryčiavę Mentalitetas ir Aro nutarė nelaukdami iškeliauti. Naga ir Kafka juos pasivys, tai ne pirmas kartas kai išsiskirstoma dėl kokių nors priežasčių iš anksto neperspėjus, o vėliau vėl susirenkama. Gaujiečiai nesunkiai galėdavo surasti vieni kitus pagal paliekamus ženklus, bei susitarimus galiojančius Gaujoje, kaip kad pavyzdžiui kokios rūšies smuklėse gali vieni kitų ieškoti ir pan.

Taigi iškeliavę anksti ryte, apie pietus jie pasiekia vienuolyną – nors slaptumo vardan ir ėjo ratu, vengdami pagrindinio kelio. Prieina prie vienuolyno iš kitos pusės nei kelias, per kalvas, iš šiaurės vakarų. Vienuolynas remiasi į kalno šlaitą. Pastatų stogai – plokšti, abu pastatai – dviaukščiai. Nematyti nei gyvos dvasios. Priėję arčiau pamato pora vienuolių lavonų. Apžiūrėjus kiemą randa nemažai pėdsakų, vedančių iš vienuolyno. Panašu, jog žmonės iš to vienuolyno bėgo. Viduje viskas tuščia, kai kur matomi kovos pėdsakai, vienas kitas lavonas, apdžiūvusio kraujo dėmės.

Gaujiečiai suranda keletą abato žurnalų. Iš įrašų galima spręsti, jog kažkas, kas buvo saugoma urvuose kalno gilumoje, buvo naudojama jaunų magų mokomosioms misijoms. Taip pat žurnale randama, jog prieš penkias dienas į vienuolyną atvyko trys vienuoliai iš Šventosios Romos Imperijos – Kornelijus, Aizemondas ir Kverkusas.

- Atrodo radome Vienuolį, Kunigą ir Velnią, apie kuriuos pasakojo Valetos smuklės lankytojai. Tai trys krikščionių magai. – pasako Aro, Mentalitetas pritariamai linkteli:
- Suraskim tą prakeiktą įėjimą į kalno urvus. - priduria Mentas. Paieškojus slaptų koridorių, viename iš dviejų plokščiastogių pastatų (jie abu yra gyvenamieji) Mentas aptinka įėjimą į tunelius. Kambario, kuriame yra įėjimas, sienos aptaškytos krauju, mėtosi keli žmones... gabaliukais. Wilfredas išbąla, bet susivaldo. Kambaryje tvyro kraujo ir vidurių dvokas. Aro pajunta kaip Wilfredas ne pirmą kartą patikrina aplinką magiškai. Elfas junta instinktyvų poreikį padaryti tą patį, tačiau tik žvilgteli į žmogų stebėdamas jo reakciją, iš kurios galimą spręsti, kad šis neaptinka jokių pavojingų magijos šaltinių. Patekusi į tunelį trijulė atsargiai leidžiasi pirmyn. Urvas vingiuodamas driekiasi gilyn. Atrodo, kad juo vaikščiota nebuvo arba buvo labai mažai, nors iš lygių akmeninių grindų ir sienų nuspręsti yra sudėtinga. Tunelio plotis maždaug toks, kad trise gali eiti vienas paskui kitą nesigrūsdami. Lubas įmanoma pasiekti dvirankio kalavijo ašmenų galiuku pasistiebus. Po geros valandos ėjimo pasijunta pūvančio lavono kvapas, netrukus trijulė prieina keistą žalsvą švytėjimą. Švytėjimas neturi aiškaus šaltinio ir atrodo kaip plonytė šiek tiek plevenanti užuolaida, dengianti visą praėjimą. Šalia „uždangos“ guli smarkiai apdūlėjęs lavonas. Atidžiau apžiūrėjus matyti, kad lavono kojos, esančios kitoje barjero pusėje, atrodo, sudūlėjusios mažiau. Ant lavono matyti vienuolio drabužiai, veido bruožų atskirti jau nebeįmanoma. Lavonas mūvi žiedą; ant žiedo akies išgraviruotas lotyniškas įrašas „Potentia Constupro“ („Galia sudarko“, t.y. „power corrupts“).
- Tai katalikų magų „devizas“. – tarsteli Aro.
- Panašu į tai. – priduria Wilfredas vartydamas žiedą.
Mentalitetas paima žiedą ir įsimeta į kišenę. Wilfredas klausiamai žvilgteli į jį.
- Ką? Jam jis nebereikalingas. – nekaltai tarsteli Mentas, kuris kolekcionuoja žiedus. Wilfredo veide atsiranda pasibjaurėjimo išraiška. Aro tuo metu nekreipdamas dėmesio į tuodu žiūri į švytėjimą. Magišku regėjimu spindesys pasirodo nusidriekęs ir gilyn į urvą. Tai yra sumišusios temporinė ir dimensinė magijos, gana žemo lygio. Magiškojo regėjimo pajusti neįmanoma, tačiau elfas neabejoja, kad Wilfredas dabar jį taip pat naudoja. Fiziškai šydas neegzistuoja, pro jį galima praeiti.
- Na, ką manai? Sakei išmanai magiją, Aleksandija tavęs ko nors išmokė apie šitai? – paklausia
elfas žvelgdamas į Wilfredą. Šis kurį laiką tebežiūri į tunelį, tada ištiesia ranką ir žengia pro šydą. Aro šypteli ir seka iš paskos, Mentalitetas iškart po Aro. Praėjus pro šydą, nieko neatsitinka. Tačiau tiek tiek Wilfredas, tiek Aro pasijunta tarsi būtų gerai pailsėję, žinoma nė vienas to nepsako garsiai. Galiausiai koridorius baigiasi ir trijulė išeina į didžiulį urvą. Prie jo priartėjus Aro pajunta kaip jo dimensinės magijos energija tarsi „išsiderina“, panašų tik daug silpnesnį poveikį buvo pajutęs vos įėjus į urvus. Elfas susikaupia ir sustiprina savo psichinį skydą, po kuriuo slepia savo magišką energiją. Suvokia, jog norėdamas čia panaudoti dimensinę magiją dabar negalėtų to tinkamai padaryti, arba tai sukeltų neprognozuojamą pašalinį efektą.

Urvo lubos yra maždaug dvidešimties metrų aukštyje, sienos ir grindys gana nelygios, bet vaikščioti tai netrukdo. Kitame urvo gale – išėjimas į kitą tunelį. Urvo ilgis – geras šimtas metrų. Tarp trijulės ir kito galo, nuo sienos iki sienos, žioji tarpeklis. Tarpeklio ertmė beveik kvadratinė, dugno nematyti. Priešais tarpeklį ant urvo grindų yra keturi vos pastebimi apvalūs iškilimai, išsidėstę arba išdėstyti vienodais atstumais. Mentas atsargiai užmina vieną iš jų, pasigirsta žemas tylus gaudimas, urvo sienos truputėlį suvirpa. Iš kairės sienos „išsklendžia“ akmeninis stačiakampis gretasienis, maždaug ketvirčio tarpeklio ilgio ir trečdalio pločio. Po jo išlenda ir kitas. Jie sustoja pusiaukelėje ir kabo ore. Paspaudus kitus iškilimus-jungiklius, išlenda kelios kitos plokštės, tačiau kol vienos išlenda kitos susitraukia. Trise būtų galima pereiti, jei būtų dar trys ir spaudinėtų reikiamus jungiklius. Po ilgų bandymų surasti kombinaciją ir nesėkmės, Wilfredui pabosta žaisti. Jis panaudoja fizinę magiją ir suspaudžia visus jungiklius magijos pagalba, trijulė pereina į kitą pusę.
- Ką gi, jei nežinočiau geriau, tai galėčiau pasakyti, kad esi magas. – ironiškai šypteli Aro – Melavai mums laive.
Wilfredas niekinamai nužvelgia elfą:
- Visi turim savų paslapčių, – pašaipiai ištaria – žiūrėk savo reikalų. O aš neketinu prarasti dono užmokesčio ir savo reputacijos.
- Kitomis aplinkybėmis, jau gulėtum ant grindų. – šaltai atkerta Mentalitetas. Wilfredas provokuojančiai pasisuka į jį.
- Na, kadangi užmokestis ir reputacija yra tai, dėl ko visi čia esame, tai nėra reikalo gaišti. Kuo greičiau rasime tą daiktą ir dingsim iš čia, tuo geriau. – nutraukia juos Aro. Wilfredas žvilgteli į jį. – Nebent norėtum pasisavinti mūsų dalį, tuomet tikrai visi sveiki neišeisime. – priduria elfas perspėjančia intonacija. Wilfredas kelias sekundes žvelgia į jį, tada nusisuka ir nueina tolyn. Aro mirkteli Mentalitetui ir žengia paskui Wilfredą, tačiau Mentas elfą sustabdo.
- Kurių galų? – pašnibdomis paklausia – Galėčiau jį patiesti vienu smūgiu.
- Tik ne tada kai jis stovi prieš tave laukdamas tavo puolimo. – atsako Aro žvelgdamas Wilfredui įkandin.
- Mes vis dar nežinome ar jis išties dirba Donui...
- Nežinome, tačiau akivaizdu, kad be jo būtų žymiai sunkiau gyviems įveikti šitą velniavą. Abejoju ar mes nuėjome bent pusiaukelę. Taigi kol kas ne laikas ir ne vieta pradėti aiškintis kuris kurį. O kai rasime artefaktą, tada viskas ir spręsis. Jei išvis jį čia rasime, nes panašu, kad mus aplenkė. Be to, kažin ar nebus dar sunkiau iš čia išeiti. – pasako elfas ir nueina tuneliu paskui Wilfredą. Mentas nuseka iš paskos. Jam nepatinka šita situacija, jam tiesa sakant nepatinka jokia situacija, kur reikia spręsti lygtis kada ir su kuo kautis. Tačiau jis turi pripažinti, kad be Wilfredo jie nebūtų iki čia atėję...

Tunelis tęsiasi toliau, vis toks pat. Trijulė eina atsargiai, žvalgydamasi aplink, Mentalitetas žengia pirmas nenorėdamas matyti Wilfredo fizionomijos. Staiga grindys dingsta po jo kojomis ir jis skaudžiai trenkiasi į duobės dugną. Wilfredas ir Aro atšoka nuo atsivėrusios skylės. Duobė apie tris metrus gylio, per visą koridoriaus plotį, tačiau pakankamai siaura, kad būtų galima pasistengus peršokti. Gan primityvūs spąstai. Mentalitetas garsiai nusikeikia. Atsistojęs apsidairo, sienos pakankamai lygios, kad nebūtų galima už jų užsikabinti. Aro ir Wilfredas pažvelgia žemyn.
- Sveikas? – paklausia elfas.
- Nė žodžio! – Mentas įsakmiai nukreipia pirštą link Aro pamatęs elfo veide atsirandančią pašaipią šypsenėlę. Elfas kilsteli į viršų rankas tarsi pasiduodamas.
– Prakeikti požemiai. Dvorfams tik po juos landžioti, ne žmonėms. – suburba Mentas. Priėjęs prie sienos pasistiebia bandydamas pasiekti duobės kraštą – esant tokio ūgio, kokio jis, tai nėra neįmanoma... Tačiau jo dėmesį staiga patraukia judėjimas duobės kampe. Mentas atsisuka ir pamato iš tamsaus kampo išnyrantį kažkokį padarą. Tai yra neabejotinai kažkas gyvo, bet sukurto naudojant magiją ir išsigimusias mintis. Tai tiesiog masė rankų, augančių iš vieno taško ir viena iš kitos. Rankų iš viso yra apie 10, padaras yra daugmaž rutulio formos (rankos visomis kryptimis panašaus ilgio). Juda labai greitai, kažkokiu būdu pajusdamas netoliese esantį asmenį ir bando jį daužyti kumščiais. Mentas greitu judesiu išsitraukia kalaviją ir nelaukęs kerta, galindu savo dvirankio kalavijo smūgiu perskrosdamas tą padarą pusiau. Tada tas puses „susmulkina“ dar kartą. Padaro kūnas ima tirpti ir išsisklaido kaip tiršti dūmai, pasijunta smarvė. Mentalitetas pasišokėjęs užsikabina už duobės krašto ir išsikabaroja iš jos. Aro ir Wilfredas peršoka kiaurymę. Šiek tiek paėjus tunelio sienos staiga pasikeičia – jose atsiranda daug didelių tamsių apskritų ertmių. Iš keleto ertmių kyšo kūgio formos smaigai, jie užima maždaug tris ketvirčius tunelio pločio. Keletas tokių pačių smaigų sulaužyti guli ant žemės, o ertmės, kuriose jie turbūt buvo, yra tuščios. Bendrai šita tunelio dalis atrodo gerokai labiau apleista – pilna voratinklių ir kalkių. Smaigai yra metaliniai, grindyse yra judančios plokštės. Tačiau jas paspaudus nieko baisaus neatsitinka – smaigai pradeda judėti pirmyn-atgal, bet labai lėtai ir labai girgždėdami, taigi tikrai nėra pavojingi.

Einant toliau, grindys staiga ima gana stačiai leistis žemyn, lubos taip pat, tačiau nulipti įmanoma nenukrentant. Nusileidus tunelio grindys yra drėgnos ir šiek tiek slidžios, pats tunelis tęsiasi ir sukasi už kampo. Pasisukus, iš visų pusių paslėptais vamzdžiais ima purkšti beveik verdantis vanduo. Trijulei pasiseka išvengti tiesioginių srovių. Įgilinta tunelio dalis pradeda pildytis karštu vandeniu, bet gana lėtai. Nubėgti iki tolumoje matomo grindų pakilimo nesudėtinga. Prabėgę maždaug pusę įgilinto tunelio pastebi, kad čiurkšlių gerokai mažiau. Geriau įsižiūrėjus matyti, kad vamzdžių yra tiek pat, bet dalis jų užgrūsta akmenimis arba užšaldyti. Užlipę grindų pakilimu ir sušlapę iki kelių kompanija pasiekia toliau besitęsiantį tunelį. Greitai tunelis vėl išeina į salę.
- Neblogai kažkas padirbėjo. – pasako Aro nužvelgdamas atsivėrusį vaizdą.
Salė yra didžiulė – kito krašto visiškai nematyti. Ją blausiai apšviečia kažkokie grybukai, augantys sienose. Magiškas regėjimas parodo, kad grybukai patys savaime nėra magiški, bet yra prisigėrę magijos. Salės sienos – lygios, o ant grindų matyti vinguriuojanti linija, nusidriekusi nuo įėjimo kažkur tolyn. Keliose vietose mėtosi gana dideli akmens luitai, gerai įsižiūrėjus matyti, jog tokie luitai yra išlūžę iš lubų skliauto. Skliautas greičiausiai nieko nelaiko, o yra prikabintas natūralių lubų apačioje. Maždaug salės viduryje grindys paaukštėja lyg ir suformuodamos pjedestalą. Ant pjedestalo kažkas padėta, bet neaišku, kas. Iš taip toli nesimato. Apžiūrėjus atidžiau matyti, kad einant link salės centro vingiuojančią liniją teks kirsti bent kelis kartus. Wilfredas žengia pirmas ir atsargiai užmina ant linijos bandydamas ją pereiti. Jam pasirodo, kad jis patenka į kažkokio mūšio lauką, kaunasi žmones prieš elfus. Pastarieji akivaizdžiai laimi. Geriau apsidairęs atpažįsta vietovę, apie kurią daug skaitė. Tai Santjago mūšis, vykęs karo su elfais metu. Tas mūšis buvo bene didžiausias žmonių pralaimėjimas, žuvo daugybė karių. Wilfredas žengia kelis žingsnius į priekį ir viskas dingsta, jis vėl stovi salės pakraštyje. Atsisukęs atgal pamato kaip į jį klausiamai žvelgia Aro ir Mentalitetas, linija ant kurios jis ką tik buvo užlipęs likusi už jo.

Tuo tarpu kai Wilfredas užlipo ant linijos, Aro pajuto nežymų psichinės magijos blykstelėjimą ir pamatė kaip Wilfredas apsidairė aplink ir smarkiai išbalo. Tada žvalgydamasis žengė pora žingsnių ir atrodo vėl susivokė kur esąs.
- Kas tau atsitiko? – paklausia Mentalitetas.
- Nieko. – sausai atsako Wilfredas ir sugrįžta prie linijos pradžios, tada atsargiai užlipa ant jos
kur ji prasideda. Atrodo nieko daugiau neatsitinka ir jis pradeda iš lėto žingsniuoti linija. Mentalitetas patraukia pečiais ir žengia jam iš paskos. Aro padvejoja, smalsumas nugali ir jis užmina skersai linijos, kur neseniai tą padarė Wilfredas. Atsiduria mūšio lauke, matyti nedidelis būrelis elfų apsuptas daugybės žmonių karių. Aro kaip mat atpažįsta Relin Arso [Barselona elfiškai] mūšį, kur žmones kaudamiesi su elfais pirmą kartą nesibodėdami panaudojo savo magus, šie išžudė tiek priešų, tiek saviškių, buvo sunaikintas praktiškai visas mūšio laukas. Aro žengia žingsnelį atgal nulipdamas nuo linijos. „Neigiamas magiškas efektas – šiuo atveju psichinis siekiant palaužti psichologiškai. Kertant liniją kitose vietose greičiausiai bus kitoks, o arčiau centro tikriausiai vis stipresnis...“ pagalvoja grįždamas prie linijos pradžios ir nužingsniuodamas paskui Mentalitetą ir Wilfredą, šie nuėję jau keliasdešimt metrų. „Pakeitus kelias smulkmenas - neblogas apsaugos būdas.“.

Einant toliau linija ji vinguriuoja po visą salę, po truputį artėdama centro link. Kas padėta ant pjedestalo, vis dar nepavyksta įžiūrėti. Magiškuoju regėjimu matyti, kad tai yra magiškas daiktas, sumišusios bent kelios magijos rūšys, bet nieko tikslesnio negalima išskirti, nes viską dengia psichinis „skydas“. Dėl to „skydo“ ir realus objekto vaizdas yra išplaukęs. Priėjus taip arti, kad galima būtų paliesti, paaiškėja, kad tuo skydu pridengtas guli labai tamsaus apdaužyto akmens luitas. Šalia pjedestalo, iš kitos pusės negu įėjimas, guli lavonas, beveik nepagedęs, bet jau šaltas. Lavonas mūvi tokį patį žiedą, kaip ir pirmasis koridoriuose - „Potentia Constupro“. Mentalitetas žiedą numauna.
- Na, rodos dviems iš trijų čia atvykusių magų nepasisekė. – pasako.
Aro tampa dar atsargesnis Wilfredo atžvilgiu. Nors jis negali šiuo metu panaudoti dimensinės magijos, tačiau prireikus psichine magija galėtų neutralizuoti Wilfredo burtą, jei žmogus nuspręstų juos pulti ar pabandytų spurkti su tuo daiktu.
„Skydas“, dengiantis akmenį, yra pakankamai tvirtas, kad pro jį negalėtum paimti paties akmens, bet jie juda kartu, taigi viską galima pasiimti. Wilfredo bandymai paveikti magiškai taip pat nesėkmingi, magišku regėjimu matyti, jog „skydas“ gauna energijos iš visą urvą apgaubusio to paties magiško švytėjimo, kurio barjeras buvo praeitas anksčiau koridoriuose. Mentalitetas tuo tarpu nukerta lavonui plaštaką, tada ją paima ir paplekšnoja per akmenį, nieko neatsitinka nei akmeniui nei „skydui“, saugančiam akmenį. Mentalitetas įdėmiai apžiūri plaštaką, ji atrodo nepasikeitusi. Aro ir Wilfredas nuo to taip pat nepastebi jokių magiškų pokyčių, aišku abu tą informaciją pasilaiko sau. Galiausiai nusprendus, kad paimti tą daiktą saugu, Mentalitetas atsargiai jį pakelia ir įsideda į savo kuprinę. Wilfredas su tuo sutinka, matyt nelaikydamas problema galimybės vėliau jį „atsiimti“.

Staiga viskas pradeda drebėti ir visas prie lubų prikabintas skliautas su didžiuliu trenksmu nukrenta. Trijulė sėkmingai išvengia krentančių kelių didžiulių akmenų. Pasipila debesys dulkių ir smulkesnių akmenėlių. Skliautas nesubyra ir dabar atrodo tarsi jie būtų uždengti didžiuliu gaubtu dangčiu. Tačiau nukritusiame skliaute yra pakankamai skylių, kad būtų galima išeiti. Nutilus aidinčiam triukšmui, už skliauto pasigirsta keistas tapsėjimas, lyg bėgiotų daug mažų kojų. Tačiau geriau įsižiūrėjus pro plyšius matyti, jog tai... rankos. Tokie patys padarai, su kuriuo Mentalitetas susidūrė duobėje.
- Tai tiesiog šlykštu. – konstatuoja Mentalitetas. Atsėlinę prie skliauto krašte žiojėjančio plyšio (vingiuojanti linija jau nebedaro jokios įtakos) jie suskaičiuoja, kad aplink nukritusį ir juos „uždengusį“ skliautą „begioja“ penki tokie padarai. Iš ten kur trijulė užsiglaudusi, matyti išėjimas į tunelį, kuriuo jie atėjo į salę.
- Ką darom su rankininkais? – paklausia Mentas
- Rankininkais? – kilsteli antakius elfas.
- Juk reikia juos kaip nors vadinti, girdėjau, kad tas kuris atranda naują... kaip ten... gyvybės formą, tas ir gauna ją pavadinti. Tai va, aš pavadinsiu juos rankininkais. – pareiškia Mentalitetas.
Aro šypteli.
- Na, tavo „rankininkai“ atrodo kvaili, vadovaujasi tik kažkokiais labai ribotais jutimais, kitaip bandytų mus iš čia iškrapštyti. Būtų galima tiesiog nubėgti iki išėjimo. Vienam rankininkui prabėgus, kitas atbėga praėjus šiek tiek laiko. – pasako elfas.
- O jei jie seks?
- Tada teks išsitraukti kalavijus.
Aro žvilgteli į Wilfredą, šis, atrodo, tyliai sutinka. Mentalitetas nieko neatsakęs tuojau išlipa ant plyšio krašto. Jam visai patiko galimų kautynių mintis. Kiek palaukęs kol prabėgs vienas iš padarų jis nušoka žemėn ir pasileidžia link tunelio, pasiekia jį sėkmingai. Kitas aplink skliautą bėgantis rankininkas gerokai nutolusio žmogaus nepastebi ir „nurieda“ savo keliu. Aro prabėga antras, trečias Wilfredas, tačiau vienas rankininkas pasirodo per anksti ir puola Wlfredą. Šis ištiesia link padaro ranką ir padaras nuskridęs keletą metrų trenkiasi į sieną. Wilfredas pasiekia tunelį ir visi netrukus pribėga įgilintą tunelio dalį, kuri iki viršaus prisipildžiusi vandens, jau pravėsusio.

Perplaukus ir išlipus matyti, kad Wilfredo drabužiai sausi, Mentalitetas niekinamai nužvelgia magą. Kompanija grįžta tuo pačiu keliu, jis atrodo nepasikeitęs. Salė su judančiomis plokštėmis virš tarpeklio taip pat tebėra, bet kompanija greitai atranda, jog užlipus ant galinio jungiklio, užlipusysis yra teleportuojamas į salės pradžią, taigi grįžimas tampa lengvesnis nei ėjimas priekin. Galiausiai kompanija pasiekia žalsvai švytintį „barjerą“, kurį praėjo pačioje pradžioje eidami pirmyn. Praėjus pro jį, „skydas“, dengęs juodąjį akmenį, išnyksta. Šis pradeda šiek tiek vibruoti. Ištraukus jį iš kuprinės, iš jo išlenda jauno žmogaus iliuzija. Ji pakyla šiek tiek virš žemės, žiūri tarsi į savo ūgio žmogų iš aukšto ir pradeda kalbėti išdidžiu pompastišku tonu:
- Tai ką, tėve? Atėjai sutvarkyti savo brangiosios žaidimų aikštelės? Cha! Manei, mes pražūsim šitoje niekingoje užduotyje? Ak, kaip norėčiau pamatyti tavo fizionomiją... Taip taip, mes visi trys jau seniai žinojom, kad čia yra tik mokomoji užduotis. Sutinku, ji buvo gana išradinga ir brangoka – norėčiau paklausti, kaip jums pavyksta kas šimtą metų priversti pusę ispanų jūrininkų plaukioti ratais aplink Maltą. Na bet tai nesvarbu. Svarbu yra tai, kad mes užduotį įveikėme – tą aišku suvoks net ir tavo ne pačios šviesiausios smegenėlės – ir nugvelbėme jūsų brangųjį kalaviją. Ir daugiau mūsų nepamatysite, nebent tada, kai ateisim sulyginti ir vienuolyną, ir visą Manheimą su žemėmis. O gal pirmiau Romą? Ech, man patinka būtų galingu. Oi kaip patinka!
Keistokai nusijuokusi, figūra pranyksta. Tolumoje pasigirsta dundesys, žalsvai švytintis barjeras tunelyje pranyksta, iš tunelio išplevena dulkių debesis. Aro pajunta kaip atsipalaiduoja jo dimensinės magijos energija sugrįždama į harmoningą būseną.
Mentalitetas riebiai nusikeikia ir trenkia akmens luitą į žemę, tačiau šis nesuskyla.
- Čia ne artefaktas! – užbliauna.
- Akivaizdu, genijau. – sausai atsako Wilfredas.
Mentalitetas nutvilko magą žvilgsniu, bet nieko neatsako, tik matyti kaip tvinksi gysla jo smilkinyje.
- Įdomu, dviems šio žmogaus bendražygiams tiesiog nepasisekė, ar nepasisekė šito šaunuolio dėka. – garsiai pagalvoja Aro.
- Koks skirtumas, svarbiausia, kad jis turi tai, kas buvo čia padėta! – atkerta Mentalitetas.
- Turi, ir sprendžiant iš to ką girdėjome Valetoje apie čia atvykusią trijulę, jis yra diena kelio prieš mus. – atsako Aro.
Tiesa sakant, tas asmuo galėjo būti gerokai daugiau nei diena kelio prieš juos, Aro tai žinojo. Tą greičiausiai suprato ir Wilfredas. Sprendžiant iš akmens veikimo, bei to ką matė atvaizde, Aro galėjo spręsti, kad tas žmonių magas valdė psichinę ir temporinę magiją. Valdant temporinę (laiko) magiją galima keliauti labai greitai, tačiau (priešingai nei gali keliauti dimensinę magiją valdantis magas) temporikas keliauja fiziškai. Kas reiškia, kad palieka pėdsakus.

Ant akmens, kuris greičiausiai yra meteoritinis, magiškuoju žvilgsniu matyti temporinės magijos pėdsakai, kitų magijų tik priemaišos, akivaizdžiai tam, kad apgautų besižvalgančius. Trijulė nusprendžia paieškoti aplink vienuolyną pėdsakų, galbūt iš jų pavyktų sužinoti ką nors daugiau. Išėję į kalnų pusę ir pasukę į šiaurės rytus aptinka keletą urvų, juos nusprendžia dėl visa ko patikrinti, mažą ką, gal artefakto vagis nutarė pasislėpti ir pralaukti. Viename urve jie aptinka tik kažkokio gyvūno guolį. Kitame urve, kuris šakojasi į kelis „kambarius“ trijulė suranda tuščią skrynią. Po ja aptinka nusileidimą į kitą urvą esantį dar žemiau. Iš apvalios skylės nugludintais kraštais galima spręsti, kad čia buvo leidžiamasi ne vieną kartą. Netoli tos angos guli didžiulis akmuo, patogus pririšti virvei arba virvinėms kopetėlėms. Įmetus žemyn deglą matyti, kad kitos grindys už kokių keturių metrų. Žemyn nusileidžia Mentalitetas ir Wilfredas, Aro lieka viršuje prie angos saugoti užnugario ir užtikrinti, kad grįžę kiti du galės išlipti.

Apačioje Wilfredas ir Mentalitetas aptinka koridorių einantį iš nedidelės apvalios patalpos, kurioje jie atsidūrė tik nusileidę. Ant sienų yra keletas užgęsusių deglų, kuriais jie pasinaudoja pasišviesti šalia jau turimo deglo. Grindys grįstos akmens plokštėmis, sienos tiesiog iš uolos. Mentalitetas leidžia Wilfredui eiti pirmam, tiek nenorėdamas vėl pražiopsoti kokių spąstų, nes tai būtų jau didelė gėda, tiek nenorėdamas Wilfredui patikėti savo nugaros. Ir akivaizdu, kad jo sprendimas teisingas, žengdamas Wilfredas užmina ant grindų plokštės, kuri šiek tiek įsispaudžia ir iš sienų išlekia keletas strėlių. Jos atsimuša Wilfredui į pečius bei šonus ir nubyra žemėn, tarsi jo drabužiai būtų iš geležies. Mentalitetas susiraukia, jis niekada pernelyg nesižavėjo magija. Palaukia kol Wilfredas praeis ir tada praeina pats stengdamasis žengti Wilfredo pėdomis, tik neužlipant ant tos plokštės. Perėję koridorių jie pasiekia apvalią nedidelę patalpą, joje stovi kita skrynia. Nuo lubų kabo akmeniniai „varvekliai“. Wilfredas atsargiai prieina prie skrynios ir ją atidaro, iš skrynios išlekia didelė ietis ir trenkiasi Wilfredui į krūtinę. Kaip ir strėlės, ji mago neperveria, tačiau smūgis labai stiprus ir Wilfredas nuskraidinamas pora metrų, trenkiasi nugara ir pakaušiu į sieną. Mentalitetas atšoka į šalį. „Tokių skrynių ir Gaujos sandėlyje reikėtų“ pagalvoja jis. Wilfredas susmukęs ant žemės sudejuoja. Mentalitetas pasilenkia prie jo.
- Ei, tu gyvas?
Wilfredas guli ant šono, matyti, kad žaizdos nuo ieties krūtinėje nėra, magas sunkiai gaudo orą. Smūgis į sieną jį dar ir apsvaigino. Mentalitetas atsargiai prisiartina prie skrynios, žemiau jos dugno matyti ieties paleidimo mechanizmas ir keli auksiniai, visa kita seniai ištuštinta. Greičiausiai tai kontrobandininkų slėptuvė. Mažai tikėtina, kad vienuoliai čia tokiu būdu saugotų savo turtą. Apžiūrėjęs skrynią iš vidaus ir iš išorės Mentas sugrįžta prie Wilfredo, kuris jau atsisėdęs ir atsirėmęs į sieną vis dar bando atgauti kvapą. Matyti, kad galva jam taip pat gerokai sukasi.
- Nagi, stokis, einam. Čia nieko nėra.
Mentalitetas vieną Wilfredo ranką užsimeta sau ant kaklo ir apglėbęs kita ranka per liemenį, pastato. Magas nesipriešina, tačiau stovi sunkiai, visu svoriu remdamasis į Mentaliteto šoną. Mentas galėtų lengvai jį tiesiog išnešti, bet to nedarys, kol tikrai nereikės. Taip Mentalitetas atveda apsvaigusį ir už krūtinės susiėmusį Wilfredą iki angos, pro kurią nusileido.
- Aro?
Viršuje pasirodo elfas.
- Kas nutiko? – paklausia žvelgdamas apačion.
- Pražiopsojo spąstus. Gavo gerą smūgį į krūtinę ietimi ir dar gerai vožėsi sienon. Ta ietis būtų persmeigus jautį.
„Aišku kaip veikia kerai ant jo drabužių...“ pagalvoja Aro. Wilfredas, atrodo, jau labiau atsipeikėjo. Tačiau virve užlipti negali, bet įsikibęs ir įkišęs koją į kilpą išsilaiko. Elfas jį užtraukia. Pasiekęs viršų žmogus sunkiai užsikabaroja ant angos krašto, Aro suima Wilfredą už alkūnių ir išlaiko vertikalioje padėtyje.
- Neapdairus žingsnis, mage? – paklausia Aro. Wilfredas išsitiesęs pažvelgia elfui, kuris stovi prieš pat jį, į veidą. – Tavo vietoje būčiau atsargesnis taip lengvai įduodamas savo gyvybę į rankas dviems galvažudžiams. – kreivai šypteli Aro. Wilfredas staigiu judesiu ištraukia savo aklūnes iš elfo rankų, susvyruoja, bet išsilaiko ant kojų.
- Suteik priežastį ir man pakaks jėgų tave pribaigti. – iškošia pro sukąstus dantis, nusvirduliavęs į šalį prisėda ant akmens. Išsiėmęs iš kapšo mažą eliksyro buteliuką gurkšteli iš jo.
- Nėra už ką. – tarsteli Aro per petį. Netrukus išlipa ir Mentalitetas.
Išėję iš urvų jie apiena aplink vienuolyną, kol pasiekia kelią. Palikę pora ženklų kitiems Gaujos nariams, jei jie čia ateitų, pasuka keliu, kuriuo veda žmonių, bėgusių iš vienuolyno, pėdsakai. Kelias veda į Valetą, tačiau priėjus atsišakojimą į Sepawl‘o miestelį, nuo visų pėdsakų atsiskiria vieno žmogaus pėdsakai vedantys link Sepawl‘o. Pėdsakai neabejotinai vyro, panašu, kad jis skubėjo. Mentalitetas ir Aro nutaria pasukti paskui šiuos pėdsakus, Wilfredas prieštarauja, tačiau galiausiai vis gi nueina kartu su gaujiečiais. Visai vakare jie pasiekia Sepawl‘o miestelį. Mieste sekti nebeįmanoma, taigi jie apsilanko keliose smuklėse, pasiklausinėja apie šiandienos pakeleivius ir išsirinkę vieną iš jų nusprendžia pailsėti. Atvirai domėdamiesi neseniai pro čia keliavusiu vienuoliu atkreipia į save vieno kačiažmogio dėmesį. Šis pasiklausęs Mentaliteto pokalbio su smuklininku prieina prie Mento ir prisistato esąs Vito Gundabtis. Paaiškėja, jog šis kačiažmogis, kuris beje turi labai neįprastą kačiažmogiams – žvigų ausis rėžiantį balsą, sekė vienuolį keliavusį nuo Umazel‘io vienuolyno link Sepawl‘o. Tačiau pakeliui vienuolis pastebėjo, jog yra sekamas ir atsikratė savo persekiotojo jį „pačirškinęs“ magijos pagalba, dėl ko kačiažmogis tebebuvo labai piktas. Mat jis buvo patyręs seklys ir sėlintojas, ir tai bene didžiausia nesėkmė jo karjeroje. Vienuolio apibūdinimas atitinka gaujiečių matytąjį magiškoje žinutėje iš rutulio, taigi jie nusprendžia leisti Vito Gundabčiui prisidėti prie jų, kol suras vienuolį. Kačiažmogis neslepia jog dirba vienam garsiam asmeniui, tačiau išlaikydamas savo darbdavio „konfidiancialumą“ negali pasakyti kam. Tai suprantama ir gerbtina tarp tokių asmenų kaip jis ar Gauja. Kartu dirbdami galbūt greičiau pasieks savo tikslą, juo labiau, kad vienintelis pačių gaujiečių pėdsekys galintis sekti pagal kvapą – Kafka, kol kas prapuolęs. Jie taip pat susitaria, jog suradus tą asmenį vienuolis atiteks Vito Gundabčiui (šis dabar trokšta jau ir keršto), o vienas daiktas, kurį turės vienuolis atiteks Gaujai. Taip paspaudžiamos rankos ir Vito papasakoja, kad jis vėliau sugebėjo atsekti vienuolio pėdsakais (nepamiršdamas pasigirti savo nuostabia uosle) iki Ghajn uosto. Ten pėdsakai nutrūko – vienuolis greičiausiai išplaukė laivu, tačiau Vito nepavyko išsiaškinti kokiu ir kur. Gaujiečiai patys besiklausinėdami taip pat sužino, kad panašus asmuo ryte keliavo pro čia link uosto. Wilfredas konstatuoja, kad vienuolio miestelyje tikrai nėra, mat jis aptiktų kitą magą, jei šis būtų čia. Aro tą taip pat žino, tik garsiai nepasako.

Taigi kompanija nusprendžia pailsėti iki paryčių, šiek tiek pamiegoti, o auštant iškeliauti į uostą ir pabandyti išsiaškinti daugiau – galbūt pavyks. Wilfredas pasistiprinęs iškart pradingsta išsinuomotame kambaryje, Vito išeina dar kartą pašniukštinėti į uostą, tavernoje lieka Aro ir Mentalitetas. Sedėdami nuošaliau, iš kur gali matyti visą smuklę (atsargumas tokiais atvejais įauga į kraują) baiginėja vyno butelį.
- Nesiseka mums šį kartą. – tyliai tarsteli Mentalitetas.
- Yra buvę ir blogiau. – atsako Aro.
- Po paskutinės mūsų užduoties kartais pagalvoju, kad reikia mesti šitą amatą. – po pauzės pasako žmogus. - Galėčiau pasiimti savo dalį, įsigyti nedidelį žemės lopą su trobesiais, ūkį. Galėčiau gyventi sau ramiai kokiam kaime, dirbčiau žemę, pasikeisti vardą nesunku... gal net susirasčiau žmoną. Kol dar turiu sveikatos.
Aro šypteli.
- Ir toks gyvenimas po poros mėnesių neišvestų tavęs iš proto?
- Nežinau... Tačiau kartais labai norėčiau pabandyti. – priduria. – O kaip tu Aro, ką tu darytum? Nenorėtum viso šito mesti ir pabandyti pradėti iš naujo? – paklausia.
Aro žvelgdamas į pustuštę savo taurę nieko neatsako. Mentalitetas po ilgos pauzės linkteli pats sau – elfas niekada apie tai nekalba.
- Mente, turiu tau kai ką papasakoti. Apie priežastį kodėl buvau ištremtas. – staiga pasako Aro.
Mentaliteto nustebęs žvilgsnis įsminga į elfą. Jis visada vengdavo šitos temos, o tie kurie bandydavo iš jo iškvosti apie jo praeitį prieš jam tampant tremtiniu, rizikuodavo savo sveikata. Beveik visi Gaujos nariai turėjo praeities įvykių apie kuriuos niekada niekam nepasakodavo, net Gaujos draugams. Pačio Mentaliteto praeitis buvo daug kam paslaptis, tačiau Aro praeitis labiausiai visus domino. Taigi Mentalitetas tik linkteli galva bijodamas ką nors ištarti, kad nenukreiptų elfo minčių, ar kad šis neapsigalvotų ir ištempęs ausis laukia. Po trumpos pauzės Aro pradeda:
- Žinai, kad mokiausi, kaip jūs tai vadinate – „magijos mokykloje“, dėl ko turiu stipresnį, jūsų vadinamąjį talentą, nei kiti, ir buvau iš tos mokyklos išmestas. Tai ne visiškai tiesa... Aš niekada nebuvau išmestas iš magijos mokyklos. Sėkmingai ją baigiau ir būčiau toliau tęses mago karjerą, jei nebūčiau buvęs neabejingas vienam asmeniui. – Kalba nepakeldamas akių ir nesustodamas - Taip jau atsitiko, kad dėl mano kaltės žuvo du elfai, mano magiškos galios dėka. Dėl to galiu kaltinti tik save ir nieko daugiau, už tai ir buvau ištremtas. Tai buvo baisus įvykis, kurio nenoriu prisiminti. Nuo tos dienos prisiekiau sau niekada nenaudoti savo magiškos galios ir niekada nenaudojau, išskyrus tada kai paskutinio žygio metu Nagašri įkrito į vilkduobę, kai ją išgelbėjau. Pasakoju tau šitai, nes dabar, kai šalia Wilfredas, jaučiu, kad man vienaip ar kitaip prireiks pasinaudoti magija, kad išsaugoti savo ir kitų Gaujos narių galvas. Ypač, kai šitas artefaktas yra stambiausias laimikis, kurio kada nors siekėme ir kuo toliau, tuo daugiau asmenų jo norės. Svarbių ir garsių asmenų, neskaitant magijos mokyklų. Turėsime velniškai pasistengti, kad jį rastume ir be abejonės susidursime su magais. Taigi man vienaip ar kitaip teks taip pat pasinaudoti magija. – po pauzės priduria - Nusprendžiau apie šitai papasakoti, nes nenoriu, kad pamatytumėt mane naudojantis magija nežinodami visos istorijos.
Mentalitetas prasižiojęs spokso į elfą, paskubomis beriantį savo istoriją.
- Taigi trumpiau, tu esi magas – apibendrina savo stiliumi.
Aro pakelia tuščią žvilgsnį į žmogų.
- Buvau magas. – Po ilgos pauzė priduria - Stengiuosi nebesigilinti į tai kas nutiko praeityje ir per daug apie tai negalvoti, užmiršti ką turiu savyje. Niekada ir niekada daugiau apie šitai nebekalbėsiu ir nepasakosiu antrą kartą. – pabrėžia išgerdamas taurę, su kuria iki šiol žaidė ir prisipila ją vėl.
Mentalitetas žiūri į Aro vis dar negalėdamas patikėti. Tačiau pagalvojęs apie savo paties praeitį jis pajunta visiškai suprantąs šio pasirinkimą, kuris elfui tikriausiai turėjo nemažai kainuoti. Dabar daug kas sustoja į savo vietas, visi neatsakyti klausimai, elfo uždarumas, jo tylėjimas ir kartais akivaizdus stengimasis bet kokia kaina kažką ištrinti, užsimiršti. Jam beveik pasidaro gaila elfo.
- Suprantu... priežastis išties rimta. – pasako Mentas. Po pauzės paklausia – Wilfredas tave taip pat jaučia, kaip ir tu jį?
- Ne, Wilfredas kol kas nežino kas esu, jis negali manęs pajusti, taip kaip aš galiu pajusti jį. Taip yra nes savo galią laikau užrakinęs giliai savyje, uždaręs tolimiausiame sąmonės kampe. Nuo to ji yra dar ir sumenkusi. – atsako Aro.
Po ilgos tylos ir poros taurių Mentalitetas dar paklausia.
- Kokios yra... buvo tavo galios?
- Galėjau pažvelgti į kitų mintis ir valdyti erdvę.
- Sakei, kad tavo galia sumenkusi, nes ja nesinaudoji ir stengiesi užmiršti.... Tačiau jei pradėtum vėl ją naudoti, treniruotis, ar ji sugrįžtų?
- Sugrįžtų. Magijos įgūdžiai yra įgimti ir vieną kartą ištreniruoti jie nebeprarandami. Kad ir kaip bebūtų gaila. – tyliai atsako Aro.
Daugiau elfas nebeištaria nė žodžio ir butelį jie ištuština tylėdami.

[Aredhel]

Trečias skyrius (III sesija) - II dalis

Paryčiais, kaip ir planavo, visi keturi nuėjo prie uosto, iš kurio išplaukė jų vienuolis. Išsiaškinę kuris uosto viršininko namas, jie atėjo prie jo. Po truputį švito.
- Visi dar miega, jei laušimės vidun – sukelsim daug triukšmo. Be to aš bandžiau išklausinėti valdytojo apie tą vienuolį, netgi bandžiau papirkti, bet nieko neišėjo. Nemanau, kad jums pavyks kas nors gudresnio. - pasako Vito.
- Gal ir pavyks, jei pasiūlysim arba pasakyti tiesą arba palydėti galvą. – paprastai pasvarsto Mentalitetas.
- Gal, ir vis tiek negalėsime būti šimtu procentų tikri, kad jis pasakė ją visą, juo labiau, kad mūsiškis vienuolis yra magas valdantis psichinę magiją, kiek galima spręsti iš jo sukurto burto, ant to akmens, veikimo. Jis galėjo „pataisyti“ valdytojo atmintį. – pasako Wilfredas.
- Tiesa. – pritaria Aro.
- Ką gi, nieko naujo, tik akligatvis. – savo spigiu balsu konstatuoja Vito.
- Nebūtinai. Yra dar vienas būdas. – po trumpos pauzės pasako Aro ir mirkteli Mentalitetui jį perspėdamas.
Wilfredas pajunta netoliese magijos šaltinį, greitai apsižvalgęs magiškuoju regėjimu pamato, kaip Aro dimensinio talento žiburėlis virsta dviejų spalvų žiburiu, psichinės ir dimensinės magijos. Tuo pat metu ryškiau blyksteli dimensinė magija ir priešais pakeltą Aro ranką atsidaro portalas.
- Einu vidun, palaukit čia – tarsteli jis ir žengia pro portalą, šis užsidaro.
Wilfredas žvilgteli į Mentalitetą, šis, aišku, negali matyti magijos energijos, bet gali matyti atvertą portalą. Portalas atrodo jo nenustebino, jis greičiausiai žinojo, jog elfpalaikis magas. Tačiau Wilfredą tas smarkiai nustebina, Aro magas, Psichas-Dimensikas, ir psichinė magija jo pagrindinė. (Magai galėjo lengvai tai „pamatyti“ iš kito mago energijos „žiburio“, kuris matomas magiškuoju regėjimu, kaip ir visi magijos šaltiniai/sankaupos.) Labiausiai Wilfredą nustebina tai, kad elfas sugebėjo magiją nuslėpti. Žmones apie elfų magiją nežinojo praktiškai nieko, tačiau jis tikrai nesitikėjo šito. Wilfredas žinojo, kad psichinis skydas gali paslėpti po juo esančią magiją (nelabai stiprus skydas jos vaizdą tik padaro išblukusį, labai stiprus paslėpia visai), bet visada lieka matytis pats skydas. Teoriškai turbūt įmanoma skydą "paslėpti savyje", bet šitai praktikoje pirmą sykį jis pamatė dabar.
Elfas paskutines kelias dienas visą laiką buvo šalia, jis netgi stovėjo per žingsnį kai jie kalbėjosi Wilfredo kajutėje, ar Umazel‘io požemiuose, ir Wilfredas jo nei pajuto, nei pamatė magiškuoju regėjimu iki dabar, kai šis akivaizdžiai panaudojo magiją. Wilfredo nustebimas netrukus virsta įsiūčiu, tačiau žmogus susivaldo. Psichas negali nepastebėtas pažvelgti į kito mago mintis, nes kitas magas pajunta psichinę magiją ir jos "prisilietimą". O įsibrovimui į mintis galima pasipriešinti valios pagalba. Magų valia buvo gerai išugdyta, nes tik jos pagalba galima suvaldyti magiją, taigi Psichas negalėtų kontroliuoti kito mago.
Wilfredas magiškuoju žvilgsniu pasižiūri į namą. Mato jame Aro magijos žiburį ir mažytį žmogaus gyvybinį žiburėlį, taip pat mato naudojamą psichinę magiją – elfas tikriausiai skaito valdytojo mintis. Netrukus Aro grįžta, šį kartą pro duris, atsklęsdamas jas iš vidaus.
Pagavęs Wilfredo žvilgsnį Aro kreivai šypteli.
- Visi turime savų paslapčių – pasako frazę, kurią prieš pora dienų naudojo Wilfredas. Tada priduria – Mūsų vienuolis valdytojo klausinėjo apie išplaukiančius laivus, papirko ir sužinojo apie kontrabandininkus, plaukiančius į Bengazį. Daugiau uosto vadovas jo nematė. Laivas, kuriuo vienuolis išplaukė, turėjo būti gana nemažas, krovininis.
- Jei išplauktume dabar, vis tiek jo nepavytume – pasako Mentalitetas.
- Galiu mus perkelti į Bengazį, taip atsidurtume prieš jį. Jis Bengazį pasieks rytoj apie vidurdienį. – pasako Aro nužvelgdamas visus.
Mentalitetas po pauzės pritariamai linkteli, Vito pagalvoja ir taip pat pritaria. Wilfredas nepasako nieko, bet akivaizdžiai neketina paleisti galbūt vienintelio siūlo galo.
- Nesu buvęs Bengazyje, nežinau vietovės, tam, kad atverčiau portalą ten kur reikia, turiu sužinoti daugiau. Kuris nors iš jūsų ten buvote? – paklausia Aro kitų.
- Aš pažįstu Bengazį gana gerai. – sucypia Vito.
Elfas pasiima žemėlapį ir suradęs Bengazį parodo į tuščią lopinėlį šalia miesto.
- Papasakok apie šitą vietovę. – paliepia Gundabčiui.
Vito gan detaliai nupasakoja kiek kalvotą smėlingą vietovę, esančia tarp miesto ir jūros.
- To pakaks. – pasako Aro. Tada pažvelgia į Mentalitetą.
- Mente, galima tave minutei? – pakviečia žmogų. Abu paeina nuošaliau, kad jų negalėtų girdėti kiti du.
- Turime išsiaškinti apie Wilfredą kuo greičiau. Kad jau pradėjau naudoti magiją, tai padarysiu dar vieną dalyką. Kai išeisite pro portalą į Bengazį aš su jumis neisiu. Mes dar turime pusantros dienos iki kol laivas atplauks į Bengazį. Iš čia nekeliausiu į Sirakūzus pas Doną ir išsiaiškinsiu ar tikrai jis siuntė Wilfredą. Jei nesiuntė, dar turėsime laiko nuspręsti ką daryti, kol atplauks laivas. Galiu užtrukti visą parą, nes man reiks laiko atgauti jėgoms, kurias išsunkia magija, taip ilgai jos nenaudojus. – tyliai pasako Aro.
- Tu tikras, kad galėsi saugiai grįžti atgal? – pusbalsiu paklausia Mentalitetas.
- Manau, kad galėsiu, vienaip ar kitaip turiu pusantros paros. Tačiau man neramu, kad Wilfredas ko nors nesumanytų kol manęs nebus.
- Aš manau jog jis jau sumąstęs, ir manau tai puiki proga tą patikrinti... bet kas bus jei Donas patvirtins jo atsiradimą?
- Turėjau omeny tai, kad jam nepatiks mano pradingimas... Na, jei Donas patvirtins, tada bus kiek kita kalba, vienok, žiūrėsim savęs.
- Jis stiprus, bei naudingas mums... tačiau mirtinai pavojingas... gerai kol tavęs nebus miegosiu su ranka ant kalavijo ir atmerktom akim. Per kiek laiko planuoji grįžt? Ir beja kur?
- Jis elementalistas - materikas, abejoju ar kardas tokiu atveju padėtų. Patarčiau stengtis jo neprovokuoti ir nesileisti išprovokuojamam, nesivelti su juo į grumtynes.- atsako Aro - Grįžti turėčiau per parą, tiek užteks, kad nenusisukčiau galvos su magija ir kad suspėčiau laiku grįžti, kol atplauks laivas. Bengazio uoste turėtų būti smuklių, susitiksime arčiausiai uosto esančioje smuklėje rytojaus rytą. Tada galėsime aptarti ką būsiu sužinojęs iš Dono ir ką daryti su Wilfredu. - pasako Aro. - Sutarėm?
- Sutarėm.... Būk atsargus. – pasako Mentalitetas.
Jiems sugrįžus prie kitų, Wilfredas nužvelgia juos.
- Ką visa tai reiškia?
- Tai reiškia, kad Gauja turi reikalus, kuriuos aptaria tik tarpusavyje. – atkerta Mentalitetas. Wilfredas pašaipiai į jį pasižiūri.
- Pasiruošę? – ištaria Aro. Tada užsimerkia, pakelia ranką, prieš juos netrukus susiformuoja portalas... ir iš jo pasipila vanduo. Aro nuleidžia ranką ir portalas pranyksta, ant žemės lieka didžiulė bala. Visi klausiamai sužiūra į elfą.
- Nepataikiau. – pasako šis. - Portalas atsivėrė pora kilometrų į šalį, jūroje.
Elfas vėl pakelia ranką, vėl susiformuoja portalas, šį kartą pro jį matyti tolumoje esantis miestas.
- Niekad prie to nepriprasiu – ištaria Mentalitetas žveldamas į portalą. Jis ovalo formos, apie dviejų metrų aukščio ir pusantro pločio, apačia liečia žemę. Tarsi kas būtų patraukęs nematomą uždangą, ir dabar būtų matyti tai kas buvo už jos – Bengazio miestas tolumoje. Portalo pakraščiuose oras tarsi banguoja, kaip nuo karščio, darydamas vaizdą pakraščiuose šiek tiek išplaukusį...
- Pirmyn. – paliepia elfas. Pirmasis žengia Vito, tada Wilfredas ir Mentalitetas. Šiam praėjus Aro uždaro portalą.




(IV sesija) - I dalis


Vito, Wilfredas ir Mentalitetas pro portalą išeina į daubą smėlynuose netoli kranto ir Bengazio. Iki miesto vienas kitas kilometras kelio, pagrindinis kelias visai netoliese, bet nuo jo trijulė nelabai matosi. Praėjus Mentalitetui portalas akimirksniu užsidaro. Wilfredas riebiai nusikeikia,
- To iš elfo ir reikėjo tikėtis! – pareiškia.
- Gaujos reikalai. Aro grįš po paros, iki tol siūlau tau nusiraminti. – gana ramiai pasako Mentalitetas.
- Aha, žinau aš elfus ir jų reikalus... – suurzgia Wilfredas.
Vito tuo tarpu uostinėja aplinkui labiausiai ieškodamas valerijono kvapo. Tačiau valerijonų neužuodžia (išskyrus savo maišelyje), junta miesto kvapą. Iš kvapo nustato, jog kelias netoliese, pakrantėje, dažnai naudojamas.
- Gerai, Mentas, kur elfas nublūdijo, ir neskiesk čia apie Gaujos reikalus! – pareikalauja Wilfredas.
Mentalitetas rūsčiai nužvelgia Wilfredą.
- Kai Gaujoje įvyksta kas nors netikėto, pavyzdžiui dingsta jos nariai, mes esame linkę apie tai išsiaškinti, ką Aro ir daro. – atkerta.
- O įvyko netikėto? – įsiterpia Vito savo žvigiu balsu - Nesvarbu, reikia pirma čia apsišniukštinėt, pietuose visada nesaugu, mums reikia į miestą bet kuriuo atveju...
- Na faktas, kad įvyko, elfas aptiko kažkokius pėdsakus, mus nugrūdo kuo toliau, o pats pasileido jais... – piktai atsako Wilfredas. - Po velnių, sakyk kur jis, o tai keliausi pats jam iš paskos, tik be portalo! – Wilfredas žingteli prie Mentaliteto.
- Sakė, kad nori pranešti mūsų laivui, kur mes esam, kad galėtų atplaukti, jei netyčia prireiktų. Ir bendrai ko tu čia klausinėji? Šiaip tai tu čia naujokas, ne Aro. Aš juo pasitikiu ir tau turėtų to užtekti. – iškošia Mentalitetas šiek tiek palinkdamas, nes Wilfredas jam iki smakro.
- Bet kuriuo atveju, ponai, stoviniuoti galime visą dieną aiškindamiesi. Tačiau aš negaliu atsekti žmogaus, iš čia. Nei kvapo, nei pėdaskų. Mums reikia rasti kažkokią atokaitą, kur galėtume pailsėti, nes saulė tuojau patekės. – vėl pabando įsiterpti Vito.
- Tai kvailys visiškas esi, jei pasitiki elfu – sumurma Wilfredas, bet taip, kad būtų galima aiškiai girdėti. - Na gerai, traukiam į miestą, čia vistiek nieko nenuveiksi. – pasako ir apsisukęs patraukia link Bengazio, dar kartą apsižvalgęs magiškuoju regėjimu. Tačiau mato tik portalo (dimensinės magijos) liekanas, tarsi dūmų draiskalus besisklaidančius ore. Elfo niekur netoliese nėra.
Visa kompanija išėjusi į kelią pasuka juo į Bengazį, teka saulė. Wilfredas žinojo apie Bengazyje gyvenantį jo pažįstamą vietinį magą Usamą ad-Diną, valdantį temporinę (laiko) ir biologinę magijas. Miesto pusėje Wilfredas magiškuoju regėjimu matė daugybės žmonių gyvybinius/talentų žiburėlius ir vieno mago - Usamos ryškesnį žiburį, kaip fakelo liepsną tarp daugybės žvakių liepsnelių. Usama buvo maždaug dvigubai vyresnis už Wilfredą, baigęs mokslus ilgą laiką dirbo Aleksandrijoje, mokė kitus. Parašė porą knygų apie ilgalaikius biologinės magijos efektus gyviems organizmams (magams bei magijos taikiniams). Prieš pusantrų metų iškeliavo atgal į gimtąjį Bengazį, nusprendė dirbti toliau tenai (daugmaž paslapčia), taip pat užsiiminėti augmenijos ir panašiais tyrimais, o Bengazis, kaip nemažas prekybinis uostas, jam puiki vieta apsimetinėti žolininku. Bengazis priklausė Aleksandrijos įtakos zonai.
Wilfredas su Usama bendravęs buvo ne per daugiausiai - jis buvo Wilfredo mokytojas poroje dalykų, bet vėliau, kadangi Wilfredo magija buvo kitų rūšių, niekad pas jį nesimokė. Wilfredas nebuvo linkęs pasitikėti nelabai gerai pažįstamais aplinkiniais, kaip Usama. Nors pastarasis ir buvo gerbiamas ir mėgiamas kitų magų ir sudarė įspūdį žmogaus, kuriuo pasitikėti galima, verta ir protinga. Wilfredas neturėjo jokių būdų kaip susisiekti su Aleksandrijos magais ir jam reikėjo pagalbos. Eidamas Wilfredas pasvarsto ką konkretesnio žino apie artefaktą – Aleksandrijoje vyresnieji jam papasakojo, kad artefaktas yra labai galingas, turbūt galingesnis už kitus tris (ne kartu sudėjus), jo aplinkoje keistai veikia dimensinė magija ir jis gali būti labai pavojingas ne tik jei nemoki juo naudotis, bet net ir bandant nesinaudoti (t.y. "It has a will of its own"). Šiaip tai buvo slaptas dalykas ir jau vien tai, kad kažkas apie jį žino, yra nemažas šnipų pasiekimas. Iš kur jis atsirado - detalių nelabai įmanoma gauti, bet atrodo, kad tiesiog buvo tuose urvuose iškastas ir niekur nepergabentas. Naudotas... greičiausiai buvo. Ką padarė - niekas nežino. O galbūt buvo išbandytas, padarė kažko labai daug ir paskui paslėptas, kad niekas nenaudotų. Nieko labiau konkretaus.
Wilfredas nemažai žinojo ir apie vietines (Aleksandrijos įtakos zonoje esančių teritorijų) asmenybes. Vito Gundabtis Afrikos šiaurinėje dalyje buvo gan gerai žinomas. Nors tikslių žinių apie jo kilmę nedaug, bet atrodo, kai jis gimė kažkur žmonių žemėse - iš čia ir vardas itališkas. Iš esmės klajojantis personažas, per ilgus klajonių metus sužinojęs bene viską, ką įmanoma sužinoti apie Viduržemio regiono geografiją. Dažnai sutinkamas įvairiose vietose, už nedidelius mokesčius lydi karavanus, vedžioja norinčius į visokias gana sunkiai prieinamas gražias vietas ir taip toliau.


Priėjus arčiau miesto matyti, jog vargšų kvartalas (miesto sienų išorėje) apytuštis, beveik visi gyventojai yra netoli kranto. Ant kelio jau ne per toliausiai nuo kompanijos stovi septyni žmones. Iš jų keturi yra ginkluoti, o kiti trys sėdi vežime, atrodo, kad kalbasi, pasiklausyti dar nelabai išeina
nors Gundabtis jau girdi balsus, bet neatskiria.
- Aš norėčiau pirma sužinoti, kas ten vyksta, ponai, prašom palaukti. – pareiškia kačiažmogis ir nusėlina link tų žmonių darydamas lankstą. Prisiartinęs girdi, jog kalbamasi arabiškai. Kačiažmogis šią kalbą moka pakankamai, kad suprastų, jog ginkluoti žmonės nori "mokesčio" iš karavano, o karavanas bando suprasti, iš kur čia tokie mokesčių rinkėjai atsirado, niekada anksčiau to nebuvo. Įtampa po truputį kyla, bet atrodo, kad karavanas į kovą veltis nori dar mažiau, nei skirtis su pinigais. Gundabtis atkreipia dėmesį į gunkluotuosius asmenis, šie vidutinio amžiaus (25-35 metai), visi žmonės, stamboki, ginkluoti kiekvienas trumpu kardu ir dar, atrodo, po peilį turi. Apsirengę lengvais rūbais, po jais gali būti ir šarvų. Patenkintas savo sėlinimo gebėjimais Vito Gundabtis grįžta prie savo kompanijos.
- Nu ir ką ten radai? – paklausia Wilredas.
- Keista, čia retai būna apiplėšimų. Gana ramus miestelis įprastai. Tačiau kaip supratau, renka "mokestį už praleidimą keliu." – pasako Vito.
- Nematau prasmės lysti į kitų reikalus, jau ir taip savu problemų pakankamai turim... – atsako Wilredas.
- Asmeniškai nežinau, ar verta lįstį į tuos reikalus, tačiau, gal ką nors sužinotume iš karavano vadovo, kas dedasi mieste. – garsiai pagalvoja Vito.
- Kanape kanapėle, ot bjaurybės kokie! Aš sakau kad pamokyt juos reikėtų. – savo stiliumi nusprendžia Mentalitetas.
- Eik eik, mokyt, vistiek tik gėlytes ir terenki. – atkerta Wilfredas vis dar piktas nuo portalo. Tada kreipiasi į kačiažmogį - Gundabti, manau ratu apeiti būtų žymiai geresnė įdėja, kas mieste vyksta mieste ir sužinosim...
- Ir visgi, geras įspūdis daug kur mus gali nuvesti. – atsako Vito, pagalvodamas, kad Mentaliteto, jei šis nutarė įsikišti, jie negalės sustabdyti (nežinodamas, jog Wilfredas magas).
- O nereikalingo dėmesio nepatraukimas gali nuvesti dar toliau, ne to mes čia atsibeldėm, kad pakelės plėšikus vaikytume – bando paprotinti Wilfredas jau netekdamas kantrybės.
- Kaip ir du prieš vieną tamsta esi. Šiuo atveju arba prisidedi, arba traukiesi iš kelio. – galiausiai nusprendžia kačiažmogis.
- Kaip norit, aš jūsų kaip ir nelaikau – tarsteli Wilfredas. Jis į tai veltis neketina ir neketina ilgiau terliotis su kitų dviejų nesąmonėm.
- Einam, ponas Mentalitetai, pamokyti jų? – šūkteli Vito Mentalitetui, kuris jau pradėjęs eiti link karavano – jam jau seniai nusibodo tie pokalbiai.
Mentas nueina karavano ir ginkluotųjų asmenų link ir, atrodo, po poros frazių paaiškina, ką apie anuos galvoja. Keturi ginkluotieji išsitraukia kalavijus, Mentalitetas taip pat ir smogia vienam iš jų. Suvaro savo dvirankį smarkiai vienam iš tų keturių į šoną. Iš likusių trijų vienas Mentui perkerta kairį petį. Mentas tik sustaugia kaip meška, kiti du atšoka nuo jo. Vito apėjęs šiek tiek lankstu ir atsistojęs netoliese ant mažos kalvelės, iššauna lanku į vieną iš likusios trijulės ir vieną jų perveria strėle. Karavano du žmones irgi išsitraukia durklus ir pribėga pagelbėti su likusiais dviem dar sveikais. Mentalitetas toliau atsivedėjęs varo savo dvirankiu ir perkerta pusiau tą, kurį buvo sužeidęs. Du likusieji, pasileidžia miesto link. Vito paleidžia į juos strėlę, bet nepataiko. Tuo tarpu Mentalitetas pribaigia Gundabčio pašautą žmogų, kuris dar buvo gyvas. Gundabtis vėl iššauna į bėgančius, šį kartą pataiko. Vienas iš jų gauna strėlę į nugarą, suklumpa, bet atsistoja ir bėga toliau, nors pastebimai lėčiau už kitą.
- Bent pagal kraują tada atseksiu juos. – pasako kačiažmogis ir iššauna vėl. Strėlė lekia takliai ir įsminga antram – dar sveikam į sprandą, žmogus nukrenta. Vito iš naujo nusitaiko į šlubuojantį, gavęs antrą strėlę šis taip pat parkrenta. Kol vyksta „mūšis“ Wilfredas neskubėdamas eina link karavano. Kaip tik kovai pasibaigus jį pasiekia. „Karavanas“ - vienas vežimas, prikrautas visokių šmutkių ir pridengtas. Trys vyrukai - vienas maždaug Mento amžiaus, kiti du jaunesni. Tas, kuris vyresnis, Wilfredui priėjus, jau kalbasi su Mentalitetu.
- ...tu man taip. - išgirsta Wilfredas tą žmogų.
- Visko būna šiam pasauly gražiam. – atsako Mentalitetas
- Aha... Klausyk, gal galėčiau jums atsidėkoti už pagalbą? Keliaujam su mumis, žinau puikią taverną, kurioje paprastai valgau, pro čia važiuodamas. Viskas mano sąskaita! – linksmai pasako žmogus
- Tai žinoma. – išsišiepia Mentalitetas - Ei, chebra, mus vaišins! – šūkteli Wilfredui ir Gundabčiui, kuris irgi atėjo prie vežimo iš savo šaudymo vietos ant kalvelės.
Tačiau jau visiškai priėję vargšų kvartalą jie susiduria su keista problema, žmonių spūstimi ant kelio. Žmones iš vargšū kvartalo susispietę pakrantėje, kuri visai čia pat ir ant kelio, jų renkasi vis daugiau, atbėga netgi iš miesto. Didžiausias šurmulys pakrantėje. Iš miesto atskuba keletas sargybinių ir pradeda vaikyti žmones bandydami prisibrauti prie pakrantės. Trijulė nusprendžia pasižiūrėti kas vyksta. Priėję pamato į krantą išmesta keletą nuolaužų, greičiausiai laivo, nedidelę tuščią skrynią ir auksinių monetų bei keletą auksinių „lazdelių“ nusėjusių kelis metrus pakrantės. Sargybiniai didelėmis pastangomis šiaip ne taip išretina žmonių skaičių. Mentalitetas beveik nusprendžia su jais susikapoti, tiesiog dėl sportinio intereso, bet Wilfredas piktai jį sulaiko, išgirsta iš Mentaliteto „gražią“ frazę, bet viskas tuo ir pasibaigia. Akivaizdu, jog į krantą šios nuolaužos buvo išmestos šį rytą, taigi laivas sudužti turėjo naktį. Paėmę keletą monetų trijulė pamato, jog ant auksinių yra Maltos kunigaikščio antspaudai, tuo tarpu lazdelės antspauduotos Umazelio abato antspaudu. Auksas iš Maltos ir Umazelio vienuolyno – šitas lobis greičiausiai iš jų laukiamo laivo, kuriuo plaukė vienuolis, nukosėjęs artefaktą ir dar aukso. Kitų laivų su Romos imperijos Maltos auksu, šiose vietovėse neturėtų būti. Tačiau konkrečiai jie kol kas nieko nežinojo, bent iki rytojaus, kai jų lauktas laivas tikrai nepasirodys. Vienok, belieka palaukti.
- Aš sakiau kad elfas nublūdijo ne ten kur kur tas idiotas sakė... tau nepanašu kad jis galėjo į tą laivą nukeliauti tiesiai? – pareiškia Wilfredas kreipdamasis į Vito. - Jei iš to laivo dar kažkas liko... – priduria.
- Nežinau. Su magais nebuvau labai artimai susidūręs. – tepasako Vito. – Bet tokios galimybės atmesti galbūt nereikėtų.
- Tai vat ir galimybės, kad jis jau tą žmogų susirado... – pasako Wilfredas.
Mentalitetas nieko neatsako, iš Gaujos jis kol kas vienas, taigi nesiima ginčytis su kitais dviem, nepriklausančiais Gaujai. Jis Aro pasitikėjo, bet Wilfredo ir Vito pasvarstymai pasėjo mažytę abejonę.
Netrukus trijulė grįžta prie pirklio vežimo, kuris jau gali judėti keliu, nes žmones sargybiniai išsklaidė. Jie nukeliauja iki padoriai atrodančios smuklės ir ten sočiai papietauja pirklio sąskaita. Šiek tiek išsikalbėjus, paaiškėja, kad pirklys, kurio vardas, beje, Rofonas, gan gerai pažinojo Lapiną. Jis prieš, maždaug, dešimtmetį buvo Lapino informatorius ir kelių darbų užsakovas. Rofonas dabar atpažįsta Mentalitetą ir nustemba, kad čia sutiko garsiąją Gaują, tiksliau tai, kas iš jos liko. Jis žino apie tai, kad Lapinas neseniai žuvo, ir papasakoja, kad turi informacijos apie tai, kad Lapinas ir visa gauja buvo kažkieno pakišti. Jis nežino, kieno, bet tą informaciją yra saugiai paslėpęs savo namuose Aldžazire (Alžyro mieste). Mentalitetas pasiūlo iškeliauti dabar pat ir kuo greičiau tai išsiaškinti, tačiau Wilfredas ir Vito, su juo, žinoma, nesutinka. Taigi žmogus šiaip ne taip nusiramina ir nusprendžia palaukti rytojaus, kol sugrįš Aro. Rofonas papasakoja kur jo dabartinė „rezidencija“ ir jei Gauja ten nukeliaus, turėtų pasikalbėti su jo žmona, pasakyti slaptažodį ir ji duotų korespondenciją, kurią jis perėmęs iš vienos grupuotės, tačiau nežino kam ji buvo siunčiama. Pats Rofonas keliauja į Aleksandriją, Kairą taigi į Alžyrą negrįš.
Wilfredui visa tai neįdomu ir jis pasistiprinęs išeina, sumurmėjęs, kad rytoj bus uoste. Mentalitetas ir Vito pasilieka su pirkliu ir baigia vakarienę dar po valandos, užgerdami geru vynu.

***

Wilfredas perėjęs puse Bengazio pagaliau pasiekia namą, kuriame gyvena Usama ad-Dinas. Virš įėjimo kabo spalvinga iškaba „Usamos žolėlių rojus“. Pats magas greičiausiai gyveno viršutiniame aukšte, esančiame virš jo žolelių parduotuvės. Durys uždarytos, taigi Wilfredas pasibeldžia. Duris atidaro žemas pagyvenęs arabas, pasižiūri į Wilfredą, atpažįsta ir maloniai pakviečia į vidų:
- Gal gėrimo? Ar pavalgyti norėtum? Kokie vėjai čia? Mačiau, kad ryte atkeliavo magas, bet Alachas mane mato - nemaniau, kad būtum tu.
- Sveiki Usama, pats nesu tikras dėl tų vėjų, bet norėčiau jūsų patarimo, gal galime kur netrukdomi pasikalbėti? – paklausia Wilfredas
- Galima - mano namai bus puiki vieta.
Usama praleidžia Wilfredą pro duris į parduotuvę, pats nuskuba prie galinių durų, už kurių atsiveria laiptai į viršų.
- Nesu tikras, į kokią situaciją patekau, gal tai tik vietinių plėšikų gaujų santykių aiškinimasis, o gal artimiausiu metu čia pasirodys elfų ar Romos armija, o gal ir abi. Dabar man labai reikėtų skubiai susisiekti su Aleksandrija. – pasako Wilfredas.
- Galima ir susisiekti... papasakok plačiau, kol pasiruošiu. – atsako Usama, lyg Wilfredas ką tik būtų papasakojęs koks lauke oras. Arabas mosteli poros fotelių link, pats nueina iki vienos lentynos ir ima kažko ieškoti dėžutėje.
- Ar girdėjote ką apie galimą ketvirtąjį artefaktą? – paklausia Wilfredas atsisėdęs į minkštą krėslą.
- Girdėjau gandų, bet nieko konkretaus. Neabejoju, kad mūsiškiai juo domisi, bet pats jau esu per senas galus darytis ieškodamas tokių dalykų...
- Tai štai, prieš pora mėnesių patikimi šaltiniai Romos bažnyčios žemėse pranešė apie neva Ketvirtąjį artefaktą, esantį Maltos teritorijoje. Tai sužinojęs pasisiųliau nukeliauti išsiaškinti, Aleksandrija man pritarė. Sužinojau, kad donas Fernandesas siunčia Gaują ieškoti artefakto, vienas iš mūsų informatorių turėjo papirkęs Fernandeso tarną... taip prisijungiau prie Gaijos ir su ja nusekiau artefaktą iki Maltos, Umazel'io vienuolyno. Maždaug tada smagumas ir prasidėjo, dar išplaukiant iš Sirakūzų paaiškėjo, kad vienas Gaujos narys yra elfas, neva tremtinys. Vėliau, nukeliavus Umazelio vienuolynan išsiaškinome, kad artefaktą mums pavogė iš panosės. Tada paaiškėjo, kad elfas dar ir magas. Gauja juo visiškai pasitiki ir norint su juo susiremti, man tektų pirmiau susitvarkyti su pačia Gauja...
- Ohoho... įdomu, įdomu. Aleksandrija tikrai norės apie tai sužinoti – atsako Usama be didelio entuziazmo. Jis gerai žinojo Aleksandrijos politiką, pernelyg gerai, kad nenorėtų joje dalyvauti. Senasis arabas pažinojo Wilfredą, kaip vieną iš mokinių kurie pas jį lankydavosi, kai jis dar tebemokė Aleksandrijos mokykloje. Wilfredas buvo greitai užsidegantis ir labai principingas. Jis įtarė, jog Wilferedui ta informacija apie artefaktą buvo tyčia pakišta, žinant, jog jis tikrai imsis artefakto paieškų, laikydamas tai naudingu dalyku labiau sau, nei savo mokyklai. O tada jam greičiausiai buvo pasiūlytas ir būdas, kaip jis galėtų pabandyti tą artefaktą pasiekti – suteikta informacija apie dono Fernandeso siunčiamą Gaują ir papirktas tarnas. Be abejonės Aleksandrija nenorėjo, kad artefaktas liktų Romai, tačiau ji nenorėjo ir pyktis su Roma, todėl nerizikavo į Romos žemes siųsti magų grupės. Juo labiau, kai artefakto paieškai Roma pasiuntė savų magų būrį. O štai vienas gana jaunas magelis, veikiantis pusiau savo iniciatyva galėjo būti paaukotas. Jei Wilfredas pakliūtų Romai į nagus, Usama žinojo, jog Aleksandrija jo greičiausiai išsižadėtų. Wilfredo praradimas žalos nepadarytų, o jei jam pavyktų nutverti artefaktą – Aleksandrijai tai būtų didelis laimėjimas.
Netrukus Usama dėžutėje suranda ko ieškojo - prietaisą, kurį Wilfredas buvo porą kartų matęs anksčiau. Tai psichinės magijos „enčantmentas“ (užkerėtas daiktas, kurio magiškos savybės veikia, kol kerėtojas yra pakankamai arti. Arba kerėtojas gali „prisegti“ enčantmentą prie kito mago, tada enčantmentas veiks būdamas netoli to mago. Toks daiktas nenaudoja mago energijos ir gali būti veiksmingas labai ilgai). Šis enčantmentas prikabinamas prie reikalingo vartotojo, leidžia susisiekti su vienu komunikatoriumi magu Aleksandrijoje.
- Prašau, jis turėtų veikti ir tau. – ištiesia Wilfredui kriauklelių vėrinį.
- Dėkoju... O kaip juo naudotis? – paklausia Wilfredas vartydamas rankoje karolius.
- Turi juos užsidėti tada garsiai ištarti „hasiera deitzen“ ir tą patį aiškiai pakartoti mintyse. Baskų kalba tai pažodžiui reiškia „kviečiu namus“ – šypteli Usama. Atsaką išgirsi mintyse, nes atsakys psichinę magiją valdantis magas. Taip pat mintimis turėsi atsakinėti – todėl susikaupk ir galvok apie konkrečius dalykus, kuriuos nori pasakyti arba paklausti. Enčantmentas nesuteikia galimybės kitam magui matyti visų tavo minčių, išskyrus tas apie kurias galvoji aiškiausiai, nes jis nesibrauna į tavo sąmonę, o tiesiog, galima sakyti, „sugauna“ garsiausias mintis.
Wilfredas linkteli ir susikaupęs padaro kaip pamokytas. Netrukus galvoje išgirsta atsaką "Taip, klausau, Usama." Wilfredas pažįsta, jog tai Džekabas, magas ilgą laiką Aleksandrijoje dirbantis su psichinės magijos enčantmentais. „Sveiki, čia Wilfredas Ramonas, šiuo metu esu pas Usamą. Man reikia kuo skubiau pasikalbėti su Magistru Botrosu“ mintyse pasako Wilfredas. Atrodo pavyksta, pasigirsta atsakymas „Gerai“. Neilgai trukus Wilfredas išgirsta kitą, jam kiek pažįstamą, balsą "Wilfredai? Malonu girdėti." „Sveiki Magistre, atsirado komplikacijų. Viskas vyko pagal planą kol pasiekus Umazel‘io vienuolyną, kur, panašu, ir buvo artefaktas mane aplenkė krikščionių magai. Atrodo vienas iš jų magų, artefaktą pasigrobė sau ir pradingo. Vienas Gaujos narys yra elfas, neva tremtinys, tačiau kai pasiekėm akligatvį sekdami artefaktą, jis pasirodė dar esąs ir magas – Psichas-Dimensikas. Jis pasižiūrėjęs į uosto valdytojo mintis išaiškino, jog mūsų ieškomas artefakto vagis išplaukė į Bengazį. Elfas perkėlė mus čia, tačiau pats kažkur pradingo...“ „Aha... Nieko gero, turiu pasakyti. Kaip manai, kokia tikimybė, kad laivas tikrai plaukia į Bengazį“ paklausia Magistras Botrosas. „Nežinau, manyčiau kad nedidelė. Bet, mano nuomone, didesnė tikimybė, kad artefaktas, jei jis išvis kada nors egzistavo, vis dar Maltoje.“ atsako Wilfredas. „Tiesa, elfas sugeba kažkaip paslėpti savo magiją, bet aš niekada negirdėjau, kad žmogus būtų sugebėjęs tokį dalyką, taigi nemanau, kad kam nors būtų pavykę tokios galios objektą išgabenti taip, kad jis nepaliktų jokio magiško pėdsako.“ priduria. „Artefaktas galėjo būti perkeltas portalu. Aišku, lieka klausimas, kodėl magas neiškeliavo iš paskos, bet yra tikimybė, jog artefaktas paveikia portalus taip, kad žmogui pro jį keliauti būtų nesaugu.“ pasako Magistras ir iškart paklausia „Elfas paslepia magiją?.. Klausyk, o gal tau pavyktų jį atvilioti pas mus? Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kaip jis tai sugeba... nepriklausomai nuo to, ar jis norės su ta informacija skirtis.“ „Jei jis iš vis čia dar pasirodys... o jo negyvo kūno nepakaks? Labai gali būti, kad jis nukeliavo pas Fernandesą ar atsivesti būrį savų, o tada tikrai abejoju ar jis savo noru kur nors eis...“ atsako Wilfredas. „Jis ir taip panašu, kad mane nuo pat pradžių įtarinėjo.“ „Jei jis atsives savų ar elgsis piktybiškai - nesivaržyk susitvarkyti. Bet jei nebandys tavęs pribaigti - geriau neprovokuok konflikto. Jis gali būti naudingas.“ pasako Magistras. „Ką apskritai veikia elfas žmonių žemėse?“ „Geras klausimas. Yra tikimybė, kad jis nemeluoja ir tikrai buvo ištremtas, bet ta tikimybė maža..." „Kodėl tiesiog neatkeliaujate ir to elfo nepasiimate, jei norite iš jo išgauti žinių?“ gan tiesmukai paklausia Wilfredas. „Elfą gal ir pavyktų atviliot, bet tik ne į magų būrį.“ priduria. „Kuo tas elfas noriau ateis į Aleksandriją, tuo geriau. Išvis geriau būtų kuo daugiau apie jį išsiaiškinti taip, kad jis nesuprastų, jog yra stebimas. O jei bandysim pasiimti agresyviai, tai dar naują tarprasinį karą sukelsim...“ trumpai paaiškina Magistras. „O kiek galime pasitikėti šnipų informacija? Ar tas artefaktas iš vis egzistuoja?“ dėl visa ko dar pasitikslina Wilfredas. „Artefaktas egzistuoja. Tas laukas, kurį matėte urvuose, beveik neabejotinai buvo sukurtas artefakto, ten ilgai gulėjusio.“ atsako Magistras. „Dar norėčiau papildomos informacijos“ pasako Wilfredas „kas įvyko Gaujai tada kai ji subyrėjo?“ „Remiantis mūsų turima informacija, atrodo, kad Gaujos misija buvo kažkur Egipte, gerokai aukščiau Nilu, nei Aleksandrija ar Kairas. Tiksliau nieko konkretaus nežinom.“ „Ir paskutinis klausimas – norėčiau tokio pat enčantmento susisiekimui su Aleksandrija“. „Usama antro neturi, o iš čia iki bengazio keliautų pora mėnesių... Kai būsi kur nors netoliese, užeik, duosim.“ atsako Magistras. Akivaizdu, kad pokalbis eina į pabaigą, galiausiai Wilfredas atsisveikina ir nusiima karolius. „Nelaimingi atsipūtę mokslininkai“ – piktai pagalvoja Wilfredas apie Magistrą ir kitus Aleksandrijos vadovus. „Bet kuriam iš jų iki kario, kiek ir beždžionei“ Naujas tarprasinis karas Wilfredui atrodė mažų mažiausiai priimtinas variantas ir netgi viliojantis. Jis buvo davęs priesaiką sau ir savo giminei išgrūsti elfus iš Ispanijos. Jo giminė prarado viską, kai tie prakeikti barbarai prieš keturis šimtmečius atsigrūdo į Iberijos žemes. Jo tėvas jį visada mokė, jog su įgimta magijos dovana jis įgijo ir tą pareigą – atsiimti protėvių žemes. Tai prieštaravo Aleksandrijos mokymams, jog su magija reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai, tačiau kuo toliau tuo labiau Wilfredas buvo tikras, jog su Aleksandrija jam nepakeliui.
Usama stovi tyliai stebėdamas Wilfredą. Šis ištiesia senajam arabui karolius, Usama įsimeta juos į dėžutę:
- Iš tavo veido spėju, jog pokalbis nepatenkino tavęs.
- Kartais tiesiog nesupratu jų veiksmų motyvų. – prisipažįsta Wilfredas. – Jie užsinorėjo informacijos iš elfo, bet patys atsisako prie jo kišti nagus, nes neva bijo tarprasinio karo. Neskaitant to, kad nesugeba atsiųsti man antro panašaus enčantmento – pas juos Dimensikai išmirė? – piktai sumurma Wilfredas.
Usama pagalvoja, jog Magistras nenori suteikti tiesioginės ryšio priemonės Wilfredui, nes patekus į ne tas rankas (tarkim Romai), ta priemonė Wilfredą iškart susietų su Aleksandrija ir būtų kaip įrodymas, kad Wilfredas veikia su Aleksandrijos žinia. O to Aleksandrija, žinoma, nenori. Tačiau garsiai Usama to nepasako ir nukreipia kalbą apie kitą Wilfredui svarbią temą:
- Mes apie elfus nežinom beveik nieko. Jei jis tikrai tremtinys - tada niekas jo nepasigestų. Tačiau jeigu ne, galėtų kilti rimtas konfliktas. Ir tarprasinis karas, tokiu atveju, gali būti ne pati geriausia išeitis. Atsimenant praėjusį „karą“. – pasako Usama ruošdamas stiprią mėtų arbatą, kuri padeda atsigauti po karščio plieskiančio lauke.
- Tas buvo prieš keturis šimtmečius – paprieštarauja Wilfredas – Ir mes juos juk sustabdėme vos tik panaudojome magus.
- Taip gali atrodyti, tačiau nežinome ar tai tiesa – kantriai atsako Usama – Iš to ką žinau, o žinau nemažai, perskaičiau veik visus metraščius apie tą karą su elfais, galiu šiek tiek papasakoti. Elfai apskritai vengė kare naudoti magus, kas buvo šiek tiek keista. Žmonėms pradėjus naudoti kare magus ir tvirčiau atremti elfų kariuomenę, vietoj to, kad atsakytų stipresniu smūgiu, elfai karą baigė. Pasak metraščių, tie keli žmonių armijos susidūrimai su elfų magais kare, pasibaigė žmonių pralaimėjimu. Tačiau vietoj to, kad tęstų pergalingus smūgius, jie tiesiog sustojo, įsitvirtino ir tolyn nebesiveržė. Iberijos elfai nebesikėlė per Pirėnus, Britanijos elfai nesikėlė per Lamančą. Vieni metraščiai tai aprašė kaip pagaliau žmonių pergalę, elfų invazijos sustabdymą. Kiti metraščiai tai aprašė, kaip elfų malonę. Ir vis gi faktas lieka faktu - jie galėjo karą tęsti, galėjo jame naudoti savo magus ir užkariauti dar tiek pat. Vietoj to jie apsigaubė paslapties skraiste, kuri ir iki tol buvo pakankamai tanki ir nebuvo įmanoma atskirti kas apie juos tikra, o kas legendos iš karo lauko, perpasakotos šimtus kartų ir neatpažįstamai iškraipę tą menkutę informaciją, kurią galėjo suteikti.
- Ir vis gi jie sustojo. Juos kažkas išgąsdino – galbūt tai, kad nepajėgs mūsų įveikti.
- Taip gali atrodyti žmogui, bet nepamirškim, jog jie nėra žmonės. Mes nežinome nieko apie jų pasaulėžiūrą, magiją. Galbūt jiems tiesiog daugiau žemių nebereikėjo. Lamančas ir Pirėnai labai patogios natūralios sienos. Galbūt jų požiūris į magiją kitoks, labiau pagarbus negu mūsiškis – galbūt tai priežastis, kodėl jie jos mažai naudojo kare. Jei tai tiesa, ir jei mes staiga juos užpulsim ar išprovokuosim, matydami mus kaip grėsmę, gindamiesi jų magai gali magiją panaudoti pilnu pajėgumu ir mes negalime prognozuoti tokio susidūrimo pasekmių. Sprendžiant iš tų kelių susidūrimų su jų magais prieš keturis šimtmečius, jie tikrai nesiskundė silpnumu. – išdėsto savo požiūrį Usama. Vienok Wilfredui jis atrodo pagrįstas tik spėlionėmis ir išvedžiojimais, o ne konkrečiomis žiniomis. Nenorėdamas ginčytis su buvusiu vienu iš mokytojų, Wilfredas paklausia jo apie kitus, jam rūpimus, dalykus.
- Norėčiau dar jūsų šio to paklausti, apie kačiažmogį Vito Gundabtį. Jis sakėsi keliavęs po šias vietas, ar girdėjote apie jį?
- Vito Gundabtis... - girdėtas ir vardas, ir pavardė. Aleksandrijoje jis lankėsi pora metų prieš tau ten pradedant mokytis. Magams šiek tiek padėjo porą kartų - sekimo užduotys. Žodžio laikėsi, kiek atsimenu. Deja nieko konkretesnio negaliu papasakoti.
- Aišku, taip pat mane šiek tiek domina pirklys Rofonas.
- Rofonas vienas iš pirklių reguliariai, dažniausiai pora kartų per metus, pro čia pravažiuojantis link Aleksandrijos. Atrodo eilinis pirklys, niekuo neišsiskiria. Apie jo „užkulisinę veiklą“, deja, nežinau.
Likusį laiką iki vakaro jiedu praleidžia gerdami arbatą, užkandžiaudami ir šnekučiuodamiesi apie vietinius gandus – įdomias spekuliacijas apie Maltos situaciją (nuo „užpuolė elfai“ iki „sukilimas“ ir „užpuolė ne elfai“), kalbas apie bandymus apgyvendinti Maroką – elfai jau seniai ten nesilanko, keistas būtybes gyvenančias kačių žemėse, laivus plaukiančius naujomis kryptimis...
Usama papildo Wilfredo atsargas pora eliksyrų, taip pat duoda išgerti vienos mikstūros, kuri galutinai atstato Wilfredo jėgas po paskutinio nelabai sėkmingo žygio Umazel‘io vienuolyno požemiuose ir urvuose.
Wilfredas pasiprašo nakvynės pas Usamą ir paprašo, kad pažadintų, jei pastebės magijos šaltinį, arba jei pastebės bet ką magiško. Deja nieko neįvyksta ir Wilfredas atsibunda ryte. Pats patikrinęs miestelį magiškojo regėjimo pagalba taip pat nepastebi, jog mieste būtų magas, nematyti ir portalo liekanų. Galbūt elfas nebepasirodys...
Usama svetingai pateikia pusryčius ir netrukus po to Wilfredas, atsisveikinęs su juo, pasuka link uosto.


---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Pora Centražemės žemėlapių, kuriais buvo naudotasi tuo metu. Pirmasis - viso regiono; antrasis - Viduržemio jūros dalies, Gaujos "kelias" pažymėtas punktyrine linija (mažytė sala antrojo žemėlapio viduryje - Malta).

[Aredhel]

Ketvirtas skyrius (IV sesija) - II dalis

Perkėlęs visus į Bengazį, Aro atidaro portalą į Sirakūzų pakraštį, į priemiestį, kur nebūna tokiu metu žmonių. Ir kur žino, kad nuo dono Fernandeso vilos magijos blyksnis nebus pastebėtas nors ir būtų žvalgomasi magiškuoju regėjimu. Praėjęs pro portalą atsiduria prastos reputacijos darbininkų rajone, girdisi vienas kitas balsas ir žingsnių aidas, bet žmonių labai mažai, švinta. Portalą iškart uždaro, pasuka į gretimą gatvelę ir patraukia link vilos.
Beeidamas pakeliui išgirsta už nugaros porą vyriškų pragertų balsų. Vienas jų Aro pašaukia ispaniškai:
- Ei, vaikine, kur klaidžioji tokią ankstyvą valandą? Pavojinga, žinok!
- Dėkui už perspėjimą – nekreipdamas dėmesio ironiškai tarsteli Aro ir žengia toliau. Tačiau staiga pajunta smūgį į nugarą. Smūgis peiliu nuslysta jo odiniais šarvais šiuos įbrėždamas, žalos nepadaro, tik pasigirsta plyštančio apsiausto garsas. Aro staigiai atsisuka išsitraukdamas kardą. Vienas žmogelis, prišokęs prie pat ruošiasi vėl besti peiliu, kitas šiek tiek toliau artėja išsitraukęs trumpą kardą. Atrodo, kad jie šiek tiek nustebo, jog pirmu smūgiu nesugebėjo patiesti. Aro apsuka kardą rankoje:
- Mirties ieškai?! – pabando „atkalbėti“ juos nuo kovos, nenorėdamas pritraukti papildomo dėmesio.
- Atsirado čia mat kiečiakas! Mirsi nebent tu. – atkerta šie.
Aro nutaria nesiterlioti, smogia artimiausiai esančiam į ranką laikančią peilį ir ją nukerta, kraujas aptaško apsiausto kraštą. Žmogelis pasižiūri į ranką, paskui į ten, kur ji turėtų būti, tada suvapa "mama..." ir pasileidžia tolyn, kiek kojos neša. Jo draugas pasileidžia iš paskos. Aro paslepia kalaviją, apsidairo ir skubiai pasuka už kampo, atrodo, jog niekas nepastebėjo. Nusisega perplėštą ir iškruvintą apsiaustą ir numeta jį tarpuvartėje. Bjaurėdamasis eina toliau, kuo daugiau laiko praleidžia čia, tuo labiau įsitikina, jog žmones panašesni į būrį beždžionių, kurios pjaunasi tarpusavyje dėl riešuto. Pajunta kaip ilgisi savo krašto...

Kol nueina iki dono Fernandeso vilos, visiškai pateka saulė. Magišku regėjimu matyti, jog vila kaip ir seniau apsaugota skydu, kuris yra kelių magų darbas. Matyti kelios magijos rūšys. Viduje matyti mago žiburys ir žmonių gyvybinės energijos žiburėliai. Galima lažintis, jog vilos apsaugos skydo šaltinis yra enčantmentas, galbūt ne vienas. Aro, kaip ir seniau, vos praėjęs pro portalą „paslėpė“ savo magiją, kad nebūtų pastebėtas kito mago. Jis prie vartų sustabdomas, bet netrukus įleidžiamas ir palydimas pas doną. Eidamas pastebi, kad viloje apsauga dar labiau sustiprinta. Prie dono darbo kambario durų stovi du sargybiniai. Donas Fernandesas sėdi savo darbo kambaryje papuoštame įvairiais trofėjais už didelio ąžuolinio stalo. Aro įėjus donas nors ir nustebęs, bet draugiškai jį pasisveikina.
- Labai nustebau, kai man pranešė, kad atėjai su manimi susitikti, nes žinau, kad Persefonė sėkmingai praplaukė pro blokadą Maltoje....
Aro nieko neatsako, žvilgteli į tarną, kuris stovi šalia dono stalo. Fernandesas supratęs žvilgsnį parodo tarnui išeiti. Donas jaučiasi šiek tiek nejaukiai likęs vienas su elfu, tačiau, atrodo, jog greitas šio sugrįžimas ir galimos atneštos naujienos jį jaudina labiau. Tarnui išėjus ir uždarius duris Aro prabyla:
- Sirakūzų uoste prie mūsų prisijungė vienas žmogus, save vadinantis Wilfredu. Jis su savimi turėjo laišką su jūsų antspaudu, kuriame patvirtinama jog jūs siuntėte jį mums padėti.
- Wilfredas...? Mano laišku?
- Siuntėte? – paprastai paklausia elfas stebėdamas žmogų.
- Ne, niekada nesiunčiau jums nieko pagalbon ir nerašiau jokio laiško.
- Tas žmogus mums sukėlė pernelyg didelių įtarimų, gali būti jog jis magas. Nenumanote kas galėjo jį siųsti?
- Na, turiu ne vieną priešą ir varžovą, bet negaliu sugalvoti nė vieno konkretaus kuris dabar būtų galėjęs tą padaryti. Kažkas greičiausiai apie tai sužinojo ir tiesiog naudojasi.
- Tuomet tikriausiai jums nekils nemalonumų, jeigu mes su juo susitvarkysime... savo būdais? – nekaltai paklausia Aro stebėdamas dono reakciją.
- Tvarkykitės su juo kaip norite, man tereikia artefakto. Jei kils labai didelių kliūčių - pridėsiu priedo prie jūsų atlygio.
Elfas po pauzės linkteli.
- Jumis dėtas labiau stebėčiau savo kanceliariją. – priduria ir nusigręžia išeiti.
- Aro, ką darysi dabar? – elfas atsisuka, donas supranta kaip kvailai nuskambėjo jo klausimas. – Kaip grįši į Maltą? Ir kaip atvykai čia, man būtų pranešę, jei Persefonė būtų sugrįžus... – pasitaiso
- Turime savų būdų. – šypteli Aro.
- Suprantu, bet norėčiau būti tikras, kad kils kuo mažiau problemų ir viskas bus atlikta kuo greičiau...
- Jūs mums mokate už rezultatą, jį ir gausite. Priemones palikite mums. – ramiai atsako elfas ir nusisukęs išeina.
Išėjęs iš vilos Aro patraukia link miesto, įsitikinęs, jog nėra sekamas, Sirakūzuose susiranda karietą ir nuvažiuoja iki gretimo miestelio. Ten, vienoje iš tavernų, išsinuomoja kambarį nakčiai. Vidurdienis čia pat. Paprašęs, kad jo netrukdytų iki ryto, užsidaro kambaryje.
Jis į Bengazį galėjo grįžti dabar pat, tačiau, kaip ir pažadėjo Mentalitetui, tai padarys, tik rytoj ryte. Jam nereikėjo atgauti jėgų, nuo poros portalų (nors ir toloku atstumu) sukūrimo jis jų daug neprarado – jo magija nebuvo „aprūdijusi“. Tačiau jam reikėjo laiko sukurti enčantmentui. Aro žinojo, kad Bengazis priklausė Aleksandrijos įtakos zonai, ir sprendė, kad Wilfredas priklauso jai. Wilfredas be abejonės bus įsiutęs nežinodamas kur pradingo elfas, magas, kurio jis nesugebėjo atpažinti. Aro tikėjosi puolimo, galbūt pasalos. Juo labiau, kad tikėjo, jog Wilfredas jį įtaria. Net ir neskaitant minčių buvo matyti žmogaus sunkiai tvardoma neapykanta. Be to situacija darėsi vis labiau įtempta, Gauja gali susidurti ir su kitais galingais priešais, neskaitant magų.
Todėl Aro nutarė užkerėti savo šarvus neaptinkamu magiškuoju skydu, kad šie apsaugotų šarvus dėvintį asmenį nuo magijos poveikio ir tuo pačiu slėptų jo paties magiją. Slėpdamas savo magiją, tokiu būdu, kaip darė iki šiol, jis turėjo skydą pašalinti, norėdamas burti. Enčantmentas suteiktų galimybę burti iškart, ir kitam magui būtų matyti tik magijos blyksnis įvykstant burtui, o ne jo paties magijos energija/"žiburys".
Kitas dalykas, kurio jam reikėjo – tai susisiekti su savaisiais. Prie Gaujos jis prisijungė tikėdamasis nesukeldamas didelio įtarimo prieiti prie svarbių informacijos šaltinių, mat Gauja nemažai laiko leisdavo šalia svarbių asmenų žmonių pasaulyje. Ir prisijungimas prie Gaujos pasiteisino. Tremtinio istorija buvo veiksminga priedanga, žinoma jis įdėjo namažai pastangų, kad ji atrodytų tikra. Ir ji tokia atrodė – Gauja juo pasitikėjo. Aro nebandė pakeisti Gaujos narių požiūrio magijos pagalba, pakako natūralių priemonių.
Jis atvyko į žmonių žemes, siekdamas sužinoti kaip „veikia“ žmonių pasaulis ir ypač magija. Norėdamas išsiaškinti jų silpnybes, ir svarbiausia – sužinoti viską kas įmanoma apie jų magus, magiją ir magijos mokyklas, taip, kad žmones to nesuvoktų. Iki šiol elfai apie žmonių magiją žinojo nedaug. O žinios, tinkamose rankose, prireikus, gali būti labai galingas ginklas... Aro, iki šiol, iš antrinių šaltinių ir iš vieno asmens, kuris turėjo magišką galią, bet ji buvo netreniruota, buvo sužinojęs pakankamai. Dabar jam reikėjo žmonių mago, kad galėtų pasinaudoti juo kaip pirminiu, tiesioginiu šaltiniu. Žinoma tiesioginė konfrontacija su magu būtų pavojinga, juo labiau su keliais. Tas buvo sudėtinga, dar ir dėl to, kad praktiškai visi magai priklausė ordinams, vadinamosioms „Mokykloms“, ir Aro negalėjo sau leisti įžygiuoti į tokio ordino teritoriją, todėl jis laukė progos... Ir tada pasklido gandas apie Ketvirtąjį artefaktą. Jis, be abejo, negalėjo praleisti progos pabandyti jį surasti – artefaktas tapo pagrindiniu jo tikslu, šalia žinių apie žmonių magiją ir jos institucijas.
Taigi Aro kartas nuo karto susisiekdavo su savais, pranešdamas kuriame krašte randasi arba kai sukaupdavo vertingų žinių. Žinoma turėjo saugotis, kad nebūtų pastebėtas žmonių magų.

Įsitikinęs, kad apylinkėse nėra kito mago ir miestelis nėra magijos pagalba stebimas, Aro panaikina savo magijos barjerą. Atsipalaiduoja iš lėto nuramindamas visas nereikalingas mintis, galiausiai jas visai pašalindamas ir ištuštindamas sąmonę. Susitelkia į savo pagrindinę - psichinę magiją, matydamas mintyse tikslą ir į jį nukreipdamas mintis bei magijos energiją. Tada pakviečia - „Nithaar“. Pajunta kaip dalis sąmonės neilgai trukus „atsimuša“ į barjerą, „Nithaar...“, pakartoja mintyse. Barjeras susilpnėja, Aro pajunta atsaką ir kitos, pažįstamos, sąmonės prisilietimą prie savo minčių, ryšys palaikomas psichinės magijos susiformuoja galutinai.
Taip mintimis bendrauti gali psichinę magiją valdantis magas. Toks magas gali mintimis bendrauti ir su magijos nevaldančiais žmonėmis, tiksliau perduoti jiems savo mintis ir matyti jų mintis „įėjęs“ į svetimą sąmonę. Tačiau pilnavertis pokalbis mintimis - mentalinis ryšys, nepaisant didžiulio atstumo, galimas tik tarp dviejų Psichų.
- Sveikas, Dravidhaan... – išgirsta savo sąmone draugišką balsą, ištariantį jo vardą - ...jau buvau bepradedantis nerimauti. Kaip sekasi?
- Sveiki, Mokytojau. Vienu atžvilgiu gerai, kitu ne itin. Panašu, kad gandai dėl Ketvirtojo artefakto tikri. Nedidelė atsiskyrusi grupė žinojo apie jį gana seniai, ir saugiai laikė giliai kalnuose. Neaišku kodėl, staiga jo magijos galia tapo pastebima iš išorės, kai iki tol kelis šimtmečius buvo sugebėta to išvengti. Artefaktas dingo, prasidėjo lenktynės dėl jo. Kol kas seku jo pėdsakais. Prie grupės, su kuria esu dabar, prisijungė vienas žmonių magas. Dar nežinau kam jis priklauso ir kam išties dirba, tačiau be abejonės pasitarnaus mano tikslui.
- Labai įdomu...
- Labiausiai tikėtina, jog jis iš Kevir-Ilisikandros (elf. Aleksandrija). Kita vertus keista, kad ji atsiųstų vieną magą ieškoti artefakto. Yra tikimybė, kad jis „atskalūnas“ dirbantis sau arba kokiam nors užsakovui, tačiau labai maža.
- Ką su magu darysi toliau? – paklausia Nithaar‘as.
- Jei nesiims agresyvių veiksmų – kol kas stebėsiu ir bandysiu išsiaiškinti kas jis iš tikro, o tuomet priklausys... Vienaip ar kitaip, man jo reikia gyvo, bent jau kol galėsiu pažvelgti į jo atmintį nepastebėtas. Jeigu jis išties priklausys Kevir-Ilisikandrai – išsaugosiu gyvybę, jei ne – leisiu susitvarkyti su juo kitiems. Pats nesitepsiu rankų, nenoriu jų provokuoti ar rizikuoti būti persekiojamas kurios jų mokyklos, kol neišsiaškinau daugiau.
- Jei jis iš Kevir-Ilisikandros, jie apie tave gali netrukus sužinoti...
- Taip. Tačiau nemanau, kad jie puls mane medžioti. Greičiau jau pasistengs kaip nors paimti gyvą ir išsiaškinti ką išties veikiu, bei šį tą daugiau...
Nithaar‘as linkteli.
- Reguliariai tave stebėsim... jei prireiks, manau, galėsim tave ištraukti ir iš Kevir-Ilisikandros. Kas dėl mago, mano patarimas būtų - pabandyk jį atsivilioti į Lannta‘Edhros (elf. Iberija), ten bus lengviausia su juo susitvarkyti... Pas mus jokių naujienų, kurios galėtų tau kaip nors padėti, deja, nėra. Neskaitant Tilimond‘o pasiūlymo tave partempti namo prieš tavo valią, kad, jo žodžiais tariant, „nepaliktum galvos laukinių urve“. – šypteli Nithaar‘as – Lannta‘Edhrose (elf. Iberijoje), atrodo, taip pat tylu. Bent jau kol kas.
- Na, Tilimond‘o nuomonė, manau, greitai pasikeis. - šypteli Aro.
- Kur ketini būti artimiausiu metu? – paklausia Nithaar‘as
- Ryte portalu iškeliausiu į Relin Gaiso (elf. Bengazis). Ten greičiausiai užtruksiu dieną, galbūt dvi. Kas po to – spręsis tada. Nežinau kada galėsiu vėl susisiekti. Šalia nuolat esant kitam magui bus sunkiau surasti tinkamą progą.
- Dravidhaan, nenuvertink jų magų ir būk atsargus... žmones pažįsti geriau už mane. – pasako Nithaar‘as.
Aro linkteli, jie atsisveikina ir ryšys nutrūksta. „Iberija... susitvarkyti lengviau, tačiau laiko gaišimas kol pavyktų jį ten atsivilioti, jei išvis pavyktų.“ – pagalvoja - „Na, pabandyti galima, jei nepasiseks, būtų proga jį išprovokuoti, o tuo galėčiau pasinaudoti....“.
Šiek tiek pailsėjęs Aro imasi enčantmento kūrimo. Tam reikia ilgo laiko tarpo, bent 12 valandų. Kerai turi būti liejami į daiktą po truputį, neskubant, tam tikrais etapais. Enčantmento kūrimas vargina ir atima nemažai jėgų, tačiau vėliau jis gali padėti išsaugoti ne tik jėgas, bet ir gyvybę. Pasistiprinęs Aro pradeda darbą, baigia gerokai po vidurnakčio. Šiek tiek pamiega, taip atgaudamas dalį prarastų jėgų, ir anksti ryte, pasistiprinęs tavernoje, susiranda nuošalią vietą iš kurios atveria portalą į Bengazio apylinkes. Pakankamai toli nuo miesto, kad magiškuoju regėjimu iš Bengazio nebūtų matyti magijos blyksnio ar portalo liekanų. Wilfredui visai nebūtina pastebėti, kad jis atkeliauja.


Pastaba: „dh“ elfų kalboje tariamas kaip kietas „th“.

---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------



Kas nutiks Bengazyje, ar prireiks jį atstatinėti? Ar atplauks laukiamas laivas? Ar atsiras kiti Gaujos nariai? Visa tai ir dar daugiau kitame Ketvirtojo artefakto skyriuje!

[Aredhel]

(V sesija) - I dalis


Atsidūręs Bengazio apylinkėse Aro pasuka link miesto. Iki Bengazio jis ateina pėsčiomis. Rytas, į miestą patenka be problemų, vienas keliaujantis, jaunas (iš pažiūros) žmogus, niekam nesukelia didelio įtarimo. Dar prieš įeidamas į miestą apsižvalgęs magiškuoju regėjimu Aro pamato du magus esančius kitame miesto gale. Vieno iš jų magija atitinka Wilfredo (elementalinė ir fizinė), kito magijos yra biologinė ir temporinė. Srendžiant iš to, kaip jie arti vienas kito, jie yra viename pastate. „Atrodo Wilfredas susirado draugų...“

Bengazis, laivo atplaukimo dienos rytas. Aplūžus ir alkoholiu, žuvimi, jūreivių prakaitu trenkianti smuklė prie uosto. Mentalitetas laukia prie vandens šalia smuklės, jo supratimu per žema būti tokioj skylėj... jie neturi skonio, dvokia ir išvis Mentalitetas nekenčia Afrikos. Jau nuo pat atsiradimo minutės... čia net gėlės neauga. Laikas nuo laiko žvilgteli į vidų ar nepasirodė Aro. Praeinantys žmones žiūri į Mentalitetą įbedę akis, ne kasdien pamatysi vaikščiojančią spintą su milžinišku kalaviju. Elfo vis dar nėra. Galiausiai, jau įdienojus, jis pasirodo. Nori eiti į smuklę, tačiau pastebi Mentalitetą lauke ir prieina, atrodo truputį pavargęs.
- Kaip sekėsi? – paklausia Mentalitetas
- Pusėtinai. Bet gal peinam iki padoresnės vietos, kur ne taip karšta, pakeliui papasakosiu.
- Einam, nors abejoju ar šioj skylėj yra padoresnių vietų... šykšti Afrika.
- Na, Donas Wilfredo tikrai nesiuntė ir nėra akyse matęs. Tačiau taip pat neatkasė, kas jam norėtų magų pagalba pakenkti. Lieka teorija, jog Wilfredas tiesiog naudojasi kompanija, kad pasiektų savo tikslą.
- Tada greičiausiai siuntė, tik apsimeta. Mes jį galim nudėt, kaip manai? Ta prasme ar mes pajėgūs?
Aro žvilgteli į Mentalitetą nustebintas keisto jo minčių šuolio.
- Nemanau, kad Donas apsimeta. Aš, šiuo atveju, tikiu juo. Be to nemanau, kad rizikuotų savo magu ir mums jį neigtų, kad po to nudėtume. - pasako Aro. - Magai juk nesimėto - ironiškai šypteli.
- Sakai...? - išsišiepia Mentalitetas. - O rimtai ant kiek jis ten galingas? Ta prasme mes abu jį sudubasintumėm? - paklausia.
- Matai, mano ir jo magijos yra visiškai skirtingos. Nemanau, kad jis galingesnis už mane, kai man sugrįš visi gebėjimai. Tačiau kai tokios skirtingos magijos, negaliu prognozuoti. Manau, kad taip, įveiktume.
Mentalitetas papasakoja Aro apie krante rastą auksą ir galimai sudužusį laivą. Aro pradeda lėtinti žingsnį, galiausiai sustoja, veide matyti pyktis.
- Labai blogai.. Kaip aš nepagalvojau... nors ne, per toli – pasako elfas tarsi pats sau.
Mentas nustebęs, klausiamu žvilgsniu žiūri į jį.
- Tęsk, kas dar?
- Nu, Wilfredas iškėlė kitą versiją... Jis mano, kad visa tai tavo darbas. Kad tu galėjai aptikti kitus artefakto pėdsakus ir atsikratei mumis, kad pasiektum savo. - perdėtai ramiu veidu papasakoja Mentalitetas ir laukia elfo reakcijos.
Aro akimirką žvelgia į Mentalitetą:
- Teoriškai galbūt būčiau galėjęs tą padaryti, praktiškai... nelabai. - Aro vėl pradeda eiti, bet lėčiau. - Jei būčiau radęs kitus artefakto pėdsakus ir norėčiau jais sekti, tikrai dabar nebebūčiau čia. Be to vienintelis būdas kaip aš galiu nuskandinti laivą, tai dimesine magija padaryti laive skylę pats būdamas jame, ar ką nors panašaus. Kaip jau pastebėjai, katinas man turėjo nupasakoti, kaip atrodo Bengazio pakrantės, kad galėčiau atverti portalą. Tam, kad pataikyčiau į taip toli nuo manęs nelabai aišku kurioje vietoje esantį tašką kaip, kad laivas, man reikėtų dimesninę magiją naudoti visu pajėgumu ir bandyti kelis ar keliolika kartų. Net būdamas visoje galioje po kiekvieno karto prarasčiau jėgų. Taigi atvėrus portalą į laivą ir ten įėjus man tektų be pusės jėgų susiremti su magu, kuris yra laive. Juo labiau, jei jis turėtų artefaktą. Tokia "atrakcija", net jei jos norėčiau, man mažų mažiausiai neapsimokėtų. Wilfredui taip nuskandinti laivą būtų lengviau, jis elementalistas. Tai tau ką nors sako?
- Be abejo, dar ir kaip – atsako Mentalitetas nelabai suprasdamas ką tai gali sakyti.
- Jis gali kontroliuoti pagrindinius elementus. Vandenį, ugnį, vėją. Jam būtų lengviau tam laivui skersai kelio pasiūsti audrą ar viesulą. Nors kita vertus ir tuo labai abejočiau, nes atstumas labai didelis. Burtas veikia tik tam tikru atstumu nuo mago. Kuo atstumas didesnis, tuo sunkiau, kol galiausiai tampa neįmanoma, o nepalaikoma magijos, dirbtinai sukurta audra tiesiog išsisklaidytų. - pabaigia Aro.
- Ir be, to mes gi tai turėjom matyt, teoriškai, ką jis daro. Gestus, ar kažką panašaus. - garsiai pamąsto Mentalitetas. Jam palengvėja atsikračius tos Wilfredo sukeltos abejonės. Elfui jis ne kartą patikėjo užnugarį ne tik mūšiuose ir iki šiol neturėjo priežasčių juo abejoti.
- Kaip tu manai kas ten nutiko? - paklausia Mentalitetas.
- Neįsivaizduoju. Beje, jei laive buvo magas, abejoju ar jis negyvas. Magai taip lengvai nemiršta. Kita vertus, tą sudužimą galėjo inicijuoti tas pats magas, kuris keliavo laivu. Inicijuoti savo „mirtį“, siekdamas atsikratyti „uodegų“.
- Man ši istorija atrodo įtikinamiausia. Įdomu jis teleportuotis irgi moka? Ta prasme kaip tuomet jis galėjo dingt iš skęstančio laivo...
- Spendžiant iš to, ką matėm urve, jo sukurtije „žinutėje“, jo magijos yra Psichinė ir Temporinė. Jam išsigelbėt iš skęstančio laivo gali būti sunkoka, bet įmanoma.

Taip jie ateina iki gana padoriai atrodančios smuklės. Užėję prisėda ir užsisako gėrimo. Karštis lauke tebekyla, o iki laivo atplaukimo dar yra laiko. Aro paprašo parodyti auksą, išmestą iš sudužusio laivo, kuro keletą monetų Mentalitetas pasiėmė pakrantėje. Auksas yra viena iš medžiagų labai imlių magijai, jei laive, kuriame auksas buvo plukdomas, buvo naudojama magija arba buvo artefaktas, auksas būtų šiek tiek "prisigėręs" magijos. Tie likučiai, žinoma, po kiek laiko išnyktų, bet kol kas dar turėtų matytis. Tačiau auksas švarus. Taigi artefakto laive greičiausiai nebuvo, kaip ir nebuvo naudota stipri magija... To Aro garsiai nepasako ir grąžina monetas Mentalitetui:
- Auksas neabejotinai iš Umazelio vienuolyno - pasako elfas. Mentalitetas pritariamai palinksi. - Spėju nežinai kas tas magas, kuris su Wilfredu kartu kažkokioj troboj sėdi? - paklausia Aro.
Mentalitetas nustemba:
- Wilfredas neminėjo jokio kito mago. Bet jis juk turėjo kažkur mokytis, ar ne? Gal koks nors pažįstamas iš mokyklos laikų? Gal susidomėjo, pamatęs kitą magą ir nusprendė pasiaiškinti... - pamąsto žmogus.
- Na, mums nuo to tik blogiau... Tu prieš čia ateidamas su juo buvai?
- Ne, Wilfredas nakvojo kažkur kitur. Išėjo iškart po vakarienės. - atsako Mentalitetas. Jis papasakoja apie Rofoną ir jo duotą informaciją. Pats Rofonas dar vakare iškeliavo toliau į Aleksandriją. O Mentas ir Vito (kuris irgi buvo kažkur ilgokai dingęs, bet į pavakarę grįžo) nakvojo ten, kur Rofonas rekomendavo. Vieta gera. Čia Mentalitetas lyriškai nukrypsta į smulkų nakvynės vietos atpasakojimą, kuris Aro visiškai neįdomus.

Artėjant vidurdieniui Mentalitetas ir Aro pasuka į uostą. Šis gana didelis, krovėjai ir kiti darbininkai dirba savo darbus. Keli atkreipia dėmesį į didžiulį Mentaliteto kardą, tačiau pats Mentalitetas to nepastebi, kita vertus kaži ar jam tas bent kiek rūpi. Neilgai trukus tolumoje pasirodo atplaukiantis laivas. Taip belaukdami jie pamato kitoje prieplaukos pusėje ateinantį Wilfredą. Šis ateidamas iš kitos uosto pusės pastebi juos abu. Žmogus pamatęs elfą vėl pajunta iki baltumo kaistantį pyktį – elfpalaikis Bengazyje atsirado jo ir Usamos nepastebėtas. Tai Wilfredą siutino labiau nei pats faktas, kad tas padaras vaikštinėja tarp žmonių. Elfo magijos energijos magiškuoju regėjimu taip pat nematyti. „Ateis laikas ir sumokėsi už viską... Savo rankomis tave pribaigsiu.“ pagalvoja Wilfredas. Aro tuo tarpu be jokios išraiškos kurį laiką žvelgia jo pusėn, po to vėl nukreipia dėmesį kitur. Wilfredas prieina.
- Na, tai pasakei kad laivas čia plauktų? – paklausia.
Aro klausiamai pažvelgia į jį.
- Bent jau jis... – Wilfredas mosteli galva į Mentalitetą - ...taip sakė. – kreivai šypteli.
- Jei sakė, vadinasi nemelavo. – atsako elfas neketindamas leistis į klausimų atsakymų žaidimą. Wilfredas pastebi, kad Aro atrodo dėl kažko susierzinęs. Tuo tarpu Mentalitetas pašaipiai atsikerta:
- Ar ne? Prisigalvoji visokių kvailysčių ir ant manęs kaltę verti? Įdomu, tu draugų turėjai mažas būdamas?
Aro šypteli:
- Manau turėjo, dar šį rytą mačiau su vienu iš jų. – pasako stebėdamas Wilfredo reakciją, tačiau šis niekuo neišsiduoda.
- Na tai jei Mentas pats sako, kad melavo, tai kur iš tikro buvai? – paklausia neketindamas taip lengvai paleisti neatsakyto klausimo.
- Gaujos reikalais. Tu, kiek žinau, jai nepriklausai. – kandžiai šypteli Aro.
Tuo metu prieina Vito:
- Laba diena, kolegos. Kaip išsimiegojote? O, ir ponas Aro parsirado. – priduria kačiažmogis.
- Matau visi pasiilgote manęs. – atsako elfas.
Wilfredas sumurma:
- Na žiūrėsim kiek tie reikalai su manim nesusiję... – tada garsiai paklausia - Čia tas laivas iš Maltos?
Atsakymo jis nesulaukia, nors Aro atpažįsta, jog tai yra Persefonė. Kitiems jis dar pernelyg toli, kad galėtų atskirti.
- Mentas sakė, kad iškart labai manęs pasigedai. Tuojau pradėsiu galvoti, kad žaviesi manimi. – kreipiasi Aro į Wilfredą.
- Tiesiog nemėgstu, kai kas nors bando man trukdyti užduotį vykdyti... – atkerta šis.
- Ypač kai ta užduotis nesusijusi su mūsiške – atsako Aro vėl bandydamas Wilfredą.
- Priklauso nuo to, kiek planuoji dono nurodymus vykdyti... – atsako žmogus nusukdamas žvilgsnį nuo artėjančio laivo į elfą. Aro mirkteli akį.
Netrukus visi gali įžiūrėti artėjančio burlaivio detales ir atpažįsta laivą.
- O kaip iš vis ŠITAS laivas čia pateko? – paklausia Wilfredas.
- Hmm, įdomu, kas per keleiviai išlips – numykia kačiažmogis. - Ponai, nenorite pasitikti jų?
- Bet klausimas kodėl laivas, kuris turėjo mūsų laukti Maltoje atsidūrė čia, man tikrai įdomu... – tiriamai nužvelgdamas visus pakartoja Wilfredas.
- Tą galime išsiaškinti nuėję prie laivo – tarsteli Aro ir pasuka prie jo.
- Hmm, matau driežą, kur Maltoje sutikau. – pastebi Vito.
Mentalitetas tylėdamas pasuka paskui elfą, kiti nuseka iš paskos. Iš laivo iššoka Nagašri, nusišypso visiems, išskyrus Mentalitetui, (sunku suvokti, ar ta šypsena reiškia "malonu jus matyti" ar "tu šiandien labai skaniai atrodai") ir pamojuoja.
- Kur buvote dingę? - paklausia Aro priėjęs.
Tuo tarpu visada įtarus Vito uždeda letenas ant savo kardų rankenų.
- Ponai, pažįstate šitą drežą?
Nagašri, kaip visada, linksmai pasisveikina:
- Sveikučiai! Atleiskit, kad vėluoju - kaip sekasi? O, matau naujas asmuo kompanijoje. Malonu susipažinti, aš Nagašri. O jūs kas būsite? – kreipiasi žengdama prie Vito.
- Vito Gundabtis, jūsų paslaugom, Nagašri. - nulenkia galvą šis pamiršdamas, kad tebesilaiko nusitvėręs už kardų.
- Sekasi ne kaip. – į Nagašri klausimą atsako Aro. - Tai papasakosite kas jums nutiko? Dabar aiškinsimės ir karšim kailį vieni kitiems ar vėliau? - kreivai šypteli.
- Ėėė, ponas Aro, kailį tik aš turiu! – šūkteli Vito.
- Užtrukome netikėtai. Kafka bandė kažką apieškoti, aš bandžiau jį rasti, bet neradau. Paskui nespėjau grįžti, kol jūs dar neišėjote. Nusprendžiau pašnipinėti vienuolyną pati, bet susidūriau su grupele pabėgelių ir vienu magu, kuris mane sėkmingai pačirškino... Atsibudau ir nusekiau paskui jus, bet nespėjau į portalą, tai teko pasiimti laivą. – paaiškina driežažmogė.
- Kaip atrodė tas magas? – paklausia Aro
Nagašri nupasakoja mago išvaizdą neypatingai detaliai, bet visi atpažįsta, kad tas pats, kurį matė magiškoje "vizijoje", vienuolyne.
- Tikriausiai nežinai kur link jis nukeliavo...? – paklausia Aro.
Tuo tarpu Wilfredas piktai atkerta:
- O kas sakė kad jis laivu čia plaukia? –
Tačiau Aro nekreipia į žmogų dėmesio.
- Aš dar labiau nuo jo atsilikau, nei jūs, taigi to tikrai nežinau. Bet turiu žinių, kurios gali pasirodyti ir geros, ir blogos. Beplaukiant matėme tris elfų laivus! Vienas jų buvo šiek tiek aplaužytas ir jie skubiai plaukė Iberijos link, į mus net nesureagavo. – tęsia Nagašri.
- Elfų laivai? Kaip atrodė, nupasakok vėliavas. – paklausia Aro neįskaitoma veido išraiška. Vito susidomėjęs pažiūri į jį, tačiau nieko nesako.
- Vėliavos... Neįžiūrėjau vėliavų. Atrodo, kad vienoje buvo saulė mėlyname fone, bet nesu tikra – atsako Naga. Aro atsidūsta.
- Iš to sprendžiant, laivas ne Britanijos. O tai asmeniškai man kelia palengvėjimą. – pasako elfas driežažmogei ir Mentalitetui. „Kažin ką jis tokio padarė savo tautoje... ir ar jis išties tremtinys, o ne pabėgėlis.“ ne pirmą kartą pagalvoja Nagašri, tačiau iš pagarbos Aro niekada to neklaus.
Tuo tarpu Vito pimena:
- Ponas Wilfredas čia yra teisus, ponas Aro teigė, kad jie laivu čionais plaukia.
- Siūlau nueiti iki smuklės ir ten pasikalbėti detaliau. – pasiūlo elfas - Mes turime žinių apie vieną mūsų praeities nuotykį ir Lapino mirtį. – pasako driežažmogei. - Ne mažiau, negu gauti užmokestį už artefaktą, norėčiau atkeršyti tam, kuris tada į mane suvarė strėlę. – priduria pažvelgdamas į kitus Gaujos narius.
- Nenusukinėk kalbos, kur po velnių magas! – nebeišlaiko Wilfredas.
- Ei, ei! Kodėl tokie pykčiai tarp jūsų? Juk vos kelias dienas pažįstami esat! - priekaištingai nužvelgia Aro ir Wilfredą Nagašri.
- Hmm... – numykia kačiažmogis, - O tai, tamsta Nagašri, keliavot laivu tada, kai mes teleportavomes?
- Laivu keliauti nusprendžiau, kai pamačiau, kad teleportuojatės ir pro portalą atpažinau Bengazio mečetės bokštą tolumoje. Tiesa, Aro, tai štai kaip tu mane tada ištraukei iš spąstų - magas pasirodo esi! – pasako ji.
- Turėjau priežasčių nesakyti. Tikiuosi nepyksti, kad tada ištraukiau. – nežymiai šypteli Aro.
- Žinoma, kad nepykstu. Ir suprantu, kad ne viską galima norėti išsipasakoti.
Mentalitetas tuo tarpu žvalgosi į bangas ir įtemptai mąsto.
- Taigi mes truputį per ilgai užtrukome teleportuodamiesi? Arba kažkas nutiko laivui, keliavusiam prieš Nagašri... – padaro išvadą Vito.
- Arba kažkas kažką nuslėpė – žvilgsniu gręždamas elfą pasako Wilfredas.
- Abejočiau, ponas Wilfredai. Manau tie auksiniai susiję su mūsų lauktu laivu. – atsako jam Vito.
- Galimas variantas, tada galima daryti prielaidą, kad jis jau jūros dugne... Įdomu tik kodėl tada tose vietose elfų laivai pastebėti. – šaltai atkerta Wilfredas.
- Aš taip pat manau, kad tie auksiniai iš mūsų laukto laivo. Ką elfų laivai čia veikia, neįsivaizduoju. Jie niekada taip toli į rytus neplaukė. – pasako Aro kitiems. Tada pagaliau kreipaisi į Wilfredą.
- Wilfredai, tu prie mūsų prisijungei, ne mes prie tavęs, tad pasilaikyk savo įtarinėjimus. Neketinu su tavimi ginčytis ir tau aiškintis – ramiai pasako. - Juo labiau, kad nesi Dono akyse matęs. – pabando vėl išprovokuoti.
- Įdomūs kaltinimai, ypač iš to, kuris visus nukreipinėja neteisingais pėdsakais, dėl velnias žino kokių priežasčių... – atsikerta Wilfredas, tuo pat metu magiškuoju regėjimu, kurį tebenaudojo nuo atėjimo uostan, pastebi silpną psichinės magijos blykstelėjimą ir išgirsta elfo balsą savo mintyse „Turiu tau pasiūlymą, kuris tave labai sudomins“. Akivaizdus mentalinis kontaktas, be bandymo įsibrauti į mintis. Tačiau Wilfredas akimirksniu sukaupia valią, lyg ruoštųsi burtui, kaip kad mokėsi Aleksandrijoje atlaikyti mentalines atakas ir neįsileisti svetimos sąmonės. Tuo pat metu aiškiai pagalvoja - "Tam reikalui apsieisim be magijos", žinodamas, kad Psichas, kol nenutrauktas kontaktas, gali tai išgirsti. Aro šypteli ir nusuka žvilgsnį į kitus. Bandymo įsibrauti į sąmonę ar daugiau naudojamos psichinės magijos nematyti.

[Aredhel]

Penktas skyrius (V sesija) - II dalis


Vito, atrodo, šis ginčias tampa nebeįdomus. Jis akivaizdžiai nusimena, kad lauktas laivas nebeatplauks ir pareiškia, kad eis atšaukti kai kurių pasiruošimų.
Tuo tarpu Persefonė baigia švartuotis ir žemyn nusileidžia kapitonas. Nužvelgia visus, lyg ir truputį lengviau atsidūsta.
- Et, kaip gerai jaučiuosi išplaukęs iš tos prakeiktos salos. Šitą, jei kur nors norėsit plaukti - mes jūsų paslaugoms. Tik duokit kokį pusdienį pasikrauti atsargų ir pailsėti, ir galim plaukti! - Atrodo Nagašri išbandė savo draugiškumo gebėjimus su kapitonu.
- Jūs ponai, kaip norit, tačiau mano kailis šiame karštyje tikrai negalės ataugti, lauksiu jūsų užeigoje. Keliaut su jumis ruošiuosi toliau, nes jūs geriausias būdas dabar rasti tą magą. – spigiai pareiškia Vito ir pasuka iš uosto.
- Jei jūs nieko prieš, aš prisijungsiu prie katino. – tarsteli Nagašri. Gaujiečiai patraukia link smuklės. Wilfredas seka iš paskos, klausiamai žiūrėdamas į Aro.
Mentas prisiartina prie kitų.
- Nu klausykit, jūs čia turėtumėt būti protingi, ne aš. Bet viskas atrodo akivaizdu - elfai sužinojo, kad magas plaukia tame laive, atplaukė, nuskandino laivą, pasiėmė artefaktą ir pasipustė padus. – pasako savo išvadą. Wilfredas pasižiūri į jį kaip į idiotą, bet nekomentuoja.
- Na, jei norite į Iberiją, galime. – kandžiai šypteli Aro.
- Aš ten neturiu jokio noro keliauti - nesuprask neteisingai, Aro, bet tu esi vienintelis elfas, apie kurį žinau kažką gero. Bet, kad tai atrodo protinga. – atsako Mentalitetas.
- Žinau kas norėtų ten nukeliauti ir galbūt atkeršyti už elfų praeities nuodėmes – Aro žvilgteli atgal į Wilfredą - Bet nelabai turiu noro ten jus vesti.
Žinios apie Iberijos elfų laivus netoli Bengazio Aro buvo naujiena. Jis nežinojo nė vienos priežasties, dėl kurios jie galėjo iki čia atplaukti. Žinoma, buvo tikimybė, jog Iberija taip pat sužinojo apie artefaktą. Kad ir kaip ten bebūtų, Aro buvo įsitikinęs, jog artefakto tame, sudužusiame ar sudaužytame, laive nebuvo. Kitu atveju magijos energijos būtų gerte prisigėręs auksas, kurio Mentalitetas prisirinko, bangų išmesto pakrantėje. Tačiau jei tame laive buvo jų ieškomas magas – artefakto „vagis“, tai jis greičiausiai iberiečių rankose. Nors Aro ir tuo buvo linkęs abejoti. Vienaip ar kitaip, jei Iberija tikslingai ieško artefakto, ir jei jai į rankas pakliuvo tas magas, tai jo atmintis bus išnagrinėta po vieną žodį. Iberija ir Britanija tarpusavyje nesipyko, tačiau kartas nuo karto žaisdavo taikius politinius žaidimus. Elfams vieni kitų kraujo liejimas buvo nesuprantamas, baisus ir neįmanomas dalykas. Artefakto patekimas iberiečiams būtų politinis nusivylimas Britanijai. Tačiau jei informacija apie artefakto buvimo vietą išties iberiečių rankose, tai būtų laimėjimas visiems elfams, ir Aro neketino daryti nieko, kad sutrukdytų iberiečiams.

Kompanija ateina iki uosto smuklės, kuri šiaip jau yra gana skylė, bet tikrai ne blogiausias variantas. Pagrindinė salė didoka, lengvai tilptų šimtas žmonių. Pakraštyje yra eilė mažesnių patalpų privatesniam bendravimui. Beveik viskas statyta iš šviesaus akmens, pastatas tikrai senas. Žmonių apie dešimt, taip pat pora katinų, visi atrodo jūreiviai. Viename iš mažesnių kambariukų yra pora žmonių, bet jų pamatyti neįmanoma - užsidarę. Mentalitetas trumpai papasakoja Nagašri apie išgelbėto pirklio Rofono iš Alžyro, suteiktą informaciją apie Lapino žūtį ir jų ankstesnę misiją.
Vito prieina prie smuklininko ir užsisako vandens asotį. Šis pasižiūri kreivai, bet vandens ąsotį pripila ir paduoda. Kačiažmogis išeina į lauką ir apsipila vandeniu. Į jį keistai sužiūra keletas žmonių, bet po kelių akimirkų nuskuba savo keliais. Kačiažmogis grįžta iš užsisako geriausio jų pieno.
- Jums dubenėlyje, asotyje ar bokale? – paklausia smuklininkas.
- Bokale.
Gauja ir Wilfredas taip pat užsisako pietus. Ir netrukus juos gauna.

- Jei pasklido gandai, jie galėjo pasiekti ir mano tautiečius. Ir jei pasiekė, tai gali būti, kad tai, kas buvo laive jau pas juos, jei jie tą laivą susitiko. – atvirai pasako Aro. Aplinkiniams tai atrodo akivaizdus dalykas, kurio slėpimas sukeltų tik įtarimus.
- Taigi, ponai, kokie planai? – pastato bokalą Vito.
- Na gerai, susumuokim ką dabar žinom – pasako Wilfredas - vienas iš magų, ar daugiau, prasibrovė iki artefakto, jį kažkur paslėpė, ir pats išvyko iš Maltos laivu. Elfai kažkokiu būdu – pabrėžia paskutinius žodžius - tai sužinoję užpuolė laivą, matomai sėkmingai. Ir tada pasišalino. Ką nors praleidau?
Vito išsitraukia pypkę ir susistumia truputi valerijono, spragteli pirštais išskledamas žiežirbą – jo talentas elementalinis, ir užsirūko.
- Atrodo, kad nepraleidai. – atsako Wilfredui Mentalitetas.
- Mes bandėm jį sugauti Bengazyje, idomu, kur jis norėjo keliauti iš čia. – pasako Vito.
- Taigi artefaktas arba vienintelis žinantis kur jis yra greičiausiai elfų rankose. – pabaigia Wilfredas.
- Galimas variantas. – tarsteli Aro. - Norite vytis elfų laivus? – šypteli
- Neišmanau daug apie laivybą, bet tie laivai plaukė LABAI greitai. – atsako Nagašri.
- Negali būti. – ironiškai tarsteli Aro.
- Su laivais galima susitvarkyti, bet Iberijai šturmuoti reikia armijos. – ištaria Wilfredas.
- Sėkmės su laivais. – pasako Aro. – Norit ją šturmuoti armijos reiktų, tačiau žinant vietas, keliese, Iberijoje išsilaipinti būtų lengviau, nei tvarkytis su laivais, - tai didelis pusiasalis, jei mokeisi geografiją. – pašaipiai atsako Wilfredui.
- Bet kuriuo atveju, reikia kažką veikti, išsiaiškinti, kur planavo magas keliauti iš čia ir ar jį elfai pagavo. – pamąsto Vito.
- Labai jau tuos savo laivus vertini... – iškošia Wilfredas.
- PONAI! – suspinga Vito. Keli žmones atsisuka. - Labai jau erzinat, Wilfredai, kalbėdamas apie kažką, kol net nenutarėm, ką daryt... – piktokai atsako kačiažmogis.
Aro baigia valgyti:
- Manau yra trys keliai. Pirmas: grįžti į Maltą ir ją... šukuoti. Kas, manau, būtų beprasmiška. Artefaktui greičiausiai reikalinga panaši sleptuvė, kaip buvusioji. Kitaip jo sleidžiama magijos nenergija magams būtų matoma iš labai toli, ką aš arba jis – mosteli galva į Wilfredą – būtume pastebėję. Taigi arba artefakto Maltoje nebėra arba jis vėl taip pat paslėptas ir jo surasti praktiškai neįmanoma. Antras variantas: keliauti aiškintis į Alžyrą dėl Lapino žūties, o artefakto reikalus kiek atidėti. Trečia: bandyti sekti tuos, kas galbūt „paėmė“ laivą, kuriuo turėjo plaukti mūsų vienuolis, vienintelis, greičiausiai žinantis, kur artefaktas... – pasako elfas.
Nagašri taip pat baigia valgyti:
- Įdomiai mąstote. Manau, kad galime sau leisti palaukti dieną ar dvi ir pagaudyti gandus. Tada dar galėtume pasiaiškinti, kas ten tokio apie mūsų ankstesnę misiją - žinau, gerbiamasis Wilfredai, kad jums tas visiškai neįdomu, bet ką gali žinoti, gal Alžyre išgirsim kažko vertingo? Alžyras juk arčiausiai elfų žemių, nenustebčiau, jei ten atsklinda gandų apie kažką, kas Iberijoje vyksta. – garsiai pamąsto Nagašri.
- Galima ir taip. Išsiaškinti dėl Lapino norėčiau ir Alžyre galbūt išties galėtume sužinoti šį tą daugiau. Į Iberiją... nenoriu dėl asmeninių priežasčių, bet galiu jus ten nuvesti ir pravesti. Žinau, kaip ten patekti ir išlikti, bent jau kurį laiką, nepastebėtiems. Bet tai, būtų rizikinga, nors ir įmanoma. – atsako Aro.
- Ir kaip tu ruošiesi tuos laivus pasivyti? Atidarinėti portalus, ir tikėtis pataikyti į vieną iš laivų? – po ilgos pauzės paklausia Wilfredas.
- Aš niekada nesakiau, kad ketinu juos pasivyti. – atsako Aro.
- Kaip nekurie jau pastebėjo, aš jūsų Gaujai nepriklausau, taigi jūsų nesutarimai su kitomis gaujomis, ar kuo kitu manęs nedomina. – pasako Wilfredas.
- Na, tai pradinis variantas į Alžyrą ir tada greičiausiai Iberiją, jei nesužinosim ko nors daugiau. – apibendrina Aro.
- O kur tie laivai iš vis gali plaukti? – paklausia Wilfredas.
- Į Iberiją tikrai gali. – šypteli Aro.
- O tiksliau?
Elfų žemės buvo vakaruose – visa Iberija ir Britanija. Wilfredas žinojo, jog Elfai ne savo uostuose niekada nėra lankęsi.
- Tiksliau į kurią nors prieplauką, vieną iš keleto esančių pietinėje Iberijos pakrantėje. Gali ir prie kranto išsilaipinti tinkamoje vietoje. – pasako Aro.
- Velniop, taip mes jų niekad nerasim. – atšauna Wilfredas.
- Jei Alžyre išties ką nors sužinosim gal ir rasim.
- Tada aš už Alžyrą. – pareiškia Mentalitetas.

- Ponai, būsiu kur nors pavėsy, pamiegosiu. Pažadinkit, kai nuspręsit, tada galėsiu spręst, ar keliauju kartu. – įsiterpia Vito.
Mentalitetas prisijungia prie išeinančio laukan kačiažmogio.
- Gražus oras, nors ir karšta... Gėlių mažoka, bet beveik galima pamėgti šitą kraštą – pasako Mentas. Lauke jie nueina į šalia smuklės augančio alyvmedžio pavėsį.
Vito nusišypso:
- Kad ir kaip, pamiegoti yra gerai. O šiaip gėlytės, ponas Mentalitetai, auga oazėse gana gražios. – pasako kačiažmogis ir priduria - Ponas Mentalitetai, jei būsim Alžyre, galėsiu parodyti vietelių su gėlėm.

- Na man labiausiai norėtus pričiupti tuos laivus kol jie nepasiekė Iberijos, nes kitaip greičiausiai viskas bus prarasta... – pasako Wilfredas.
- Kaip tu tai padarytum? – paklausia Aro.
- Ką? pasivyti? Būtent to aš ir negaliu padaryt...
- Kodėl manai, kad tuose laivuose nėra mago ar magų ir jie nieko nedarys?
- Na, vienas magas tikiuosi, kad ten yra, būtent jo mes ir ieškom.
- Elfų mago.
- Na ir? – ironiškai šyteli Wilfredas.
- Nieko. – atsako Aro. – Neatvėrinėsiu portalų nei į tuos laivus, nei prie jų, neturiu noro akis į akį susidurti su savo tautos magais.
- Na gerai, matau, kad taip nieko nesutarsim. Einu pasivaikščiot, po valandos gryšiu... - Wilfredas patraukia iš Smuklės. Aro su Nagašri lieka. Wilfredui pasišalinus Aro pasitelkia nestiprią psichinę magiją ir trumpam pažvelgia į Vito, snaudžiančio lauke, atmintį. Kačiažmogis iš tiesų nemeluoja apie save ir savo tikslus – jis labai nori surasti jų ieškomą magą vedinas labiausiai keršto už nesėkmę. O jo minėti „pasiruošimai“ buvo spąstai magui sugauti. Įskaitant migdančiaisiais išteptas strėles. Stiprenės magijos naudoti ir pažvelgti į gilesnę atmintį Aro nerizikuoja, nenorėdamas būti matomas kitiems magams.

Wilfredas vėl nueina pas Usamą iš kurio namų dar šį rytą išėjo. Paprašo enčantmento susisiekimui su Aleksandrija. Usama kiek nustemba, sužinojęs, kad elfas mieste.
- Nieko nepastebėjau... įdomu. – pasako senasis arabas su moksliniu susidomėjimu.
Tuo tarpu Wilfredas susisiekęs su Aleksandrija trumpai papasakoja kas įvyko ir paprašo surasti elfų laivus plaukiančius nuo Bengazio link Iberijos. Negalima leisti artefaktui patekt į elfų rankas.
- Nedelsdami to imsimės – atsako Magistras. - Tai šiek tiek užtruks, nes tuos laivus reikia dar surasti.
- Kiek tas šiek tiek? – paklausia Wilfredas.
- Kokį pusdienį.
- Be to, kadangi jau elfų neaišku kiek pakeliui maišos, o to kuris su mumis tikslai neaišku kokie, tai prašau pagalbos tiems laivams supakuoti. – ne itin mandagiai pareiškia Wilfredas.
- Jei ten tikrai yra artefaktas - pagalbos bus. – atsako Magistras – Susisieksime su tavimi, kai surasime.
Baigęs neilgą pokalbį Wilfredas atsisuka į Usamą. Šis stovi žvelgdamas kažkur pro sieną. Wilfredas supranta, kad jis žvelgia magiškuoju regėjimu uosto pusėn.
- Sakei elfas netoli uosto? – paklausia Usama.
- Taip.
- Labai įdomu... magiškuoju regėjimu nieko nematau. Jokio magijos šaltinio. Nei uosto rajone, nei kitur. – vis dar su tuo pačiu susidomėjimu atsako arabas.
- Ačiū už ryšio priemonę – ištiesia Wilfredas jam magiškąjį kriauklelių vėrinį. Usama atsisuka į Wilfredą, linkteli paimdamas vėrinį.
- Nėra už ką. Wilfredai, tu esi stiprus magas, bet dažnai pervertini savo jėgas, tai visada buvo tavo trūkumas. Nepamiršk šito. Ypač jei nuspręsi stoti Gaujai skersai kelio.

Tuo tarpu smuklėje Aro papasakoja Nagašri ką sužinojo pas doną Fernandesą apie Wilfredą, kol šio nėra.
- Mat kaip... Jis man atrodė kažką slepiąs, bet nemaniau, kad šitaip meluos. – pasako Nagašri.
Praėjus maždauk tiek laiko, kiek Wilfredui užtruktų nueiti iki tos vietos, kur paskutinį kartą jį matė su kitu magu, Aro patikrina magišku regėjimu. Jis vėl ten.
- Tik dabar įdomu kam jis išties dirba... – pasako Aro beveik neabejodamas, kam tas žmonių magas priklauso.
- Gali būti, kad jis dirba pats sau. – pasvarsto driežė.
- Gali. Įdomu tik kodėl dabar su kitu magu kalbasi.
- O kalbasi? Kas per kitas magas? – nustemba Nagašri.
- Sprendžiant iš to, kaip jie arti vienas kito – taip. Kitame miesto gale. Jis su tuo magu buvo prieš čia ateidamas. To mago iš arti nemačiau.
- Turbūt koks nors draugas...
- Na tikrai, kad ne priešas, o galbūt ir sąjungininkas.
- Nepavyko sužinoti, ką jis veikė anksčiau, iki susidėdamas su mumis? – paklausia Nagašri.
- Ne, nebuvo progos. - atsako Aro.
- Man neatrodo, kad jis norėtų kažko visiškai priešiško mums. Kad jam reikia artefakto - tai aišku. Bet ar tikrai geriau jį atiduoti Donui, negu kam nors, kam dirba Wilfredas? – svarsto Nagašri.
- Kai sužinosim kam jis dirba, tada ir galėsim tai nuspręsti. – atsako elfas.
- Tavo tiesa. Tik nemanau, kad reikia būti priešiškai nusiteikusiems. – taikiai atsiliepia Nagašri, kuri visada stengiasi būti visiems draugiška.
- Kaip manai, jei būčiau priešiškai nusiteikęs ar jis tebevaikščiotų čia? – šypteli Aro.
- Gal ir nevaikščiotų... – nutęsia Nagašri. Elfas niekada neslėpė savo arogancijos.

Praeina apytikriai valanda ir Wilfredas gryžta į smuklę. Naga ir Aro tebesėdi ten.
- Na tai sumąstėt ką nors? – paklausia Wilfredas - Taip ir maniau... einu užsisakyti vyno. - priduria nelaukdamas atsakymo.
Paskui Wilfredą grįžta ir Mentalitetas iš lauko:
- Ech, visgi ne toks ir blogas šitas kraštas. Bet gal keliaujam į Alžyrą? – pasako priėjęs prie gaujiečių staliuko.

- Vynas, šeši auksiniai už butelį – pasigirsta garsus smuklininko balsas.
- Aš tau ne alkoholikas. Ką, šitam kabake taurėm ar iš ko čia geriat, nepardavinėjama? – atrėžia Wilfredas
- Atsiprašau, du už taurę. – pabrėžtinai išsišiepia smuklininkas.

- Tuomet susitiksime prie laivo už valandos. – pasako Aro atsistodamas ir pasuka prie durų.
Tuo metu įeina šiek tiek padusęs gražiai apsirengęs jaunas žmogus. Pasuka prie gaujiečių. Priėjęs paklausia:
- Atleiskite, ar tarp jūsų yra kažkuris vardu Wilfredas?
Aro sustoja tarpdury.
- Aš – atsisuka Wilfredas.
- Turiu jums laišką. - paduoda ir išeina. Aro nulydi žmogų akimis. Šis neturi jokio herbo ant savo drabužių ar kito skiriamojo ženklo, kuriuos paprastai dėvi tarnai ar pasiuntiniai ant livrėjų. Užsėdęs ant arklio, palikto netoliese, nujoja į rytus.
Tuo tarpu Wilfredas atplėšia laišką, pažįsta savo tėvo rašyseną:

"Wilfredai,
atrodo, jog tai, ko mes labai ilgai laukėme, gali prasidėti bet kurią dieną. Kartaginos emiras slapta renka armiją, kuria žada pulti elfus iš pietų, iš Alžyro. Atrodo, kad Prancūzijos karalius tuo pat metu puls iš šiaurės. Sklinda kalbos, kad karių turėsim pakankamai, jog išstumtume tuos išgamas į Atlanto vandenyną. Žinau, kad esi kažkur pietuose, tai manau, jog galėtum prisijungti prie Emiro armijos ir jiems pagelbėti. Jie gal ir musulmonai, bet jie žmonės, o tai dabar yra svarbiausia. Aš ir mūsų kariai jau keliaujame į Prancūzijos pietus. Tikiuosi, kad pavyks susitikti Ispanijos viduryje!
Tavo mylintis tėvas."

Prie Alžyro buvo pakankami plotai, ne viduryje dykumos, kuriuose galėtų apsistoti keli tūsktančiai karių.
Wilfredas atidžiai nužvelgia laišką, atrodo nepadirbtas. Magiškuoju regėjimu nematyti magijos pėdsakų, taigi ir nepadirbtas magiškai. Wilfredas pasitelkia fizinę magiją ir laiškas subyra į dulkes.
- Gerai, po valandos laive. – pasako pakeldamas akis ir susitinka su elfo žvilgsniu. Šis nusigręžia ir išeina iš smuklės. Wilfredas išėjęs pasuka į kitą pusę. Trečią kartą šiandien jis nukeliauja pas Usamą išsiaiškinti su Aleksandrija, kas girdėti apie artėjantį karą. Atrodo, kad tie gandai apie Maroko rekolonizavimą yra būtent apie armijos rinkimą, t.y. neteisingai interpretuotas armijos rinkimas. Tačiau jis tesužino, jog Aleksandrija prie to kol kas niekaip neprisideda, ir konkrečios informacijos Magistras apie tai neturi. Tačiau emiras prieš porą mėnesių jų klausė, ar nesidomėtų kokie magai nuolatine tarnyba jo rūmuose, bet detaliau nepasakojo. Vienas magas, kurio Wilfredas nepažįsta, sutiko ir iškeliavo.
- Paieška laukiamų rezultatų nedavė. Laivus pastebėjom, plaukia Iberijos link, bet magijos ten nėra, taigi artefakto taip pat. Nors elfas apie kurį pasakojai, moka paslėpti savo magiją, tačiau artefaktas pernelyg galingas, kad vienas ar keli magai galėtų visiškai paslėpti jo skleidžiamą energiją. – dar informuoja Wilfredą Magistras.
- Bet laivus radot? – perklausia Wilfredas
- Jie plaukia, jei tokiu greičiu plauks ir toliau, tai Iberijoje bus per apytikriai keturias dienas. – atsako Magistras.
-Kada ir kur jie Iberiją priplauks? Kur taiko?
- Kol kas neaišku.
- Norėčiau, kad man praneštumėt kur jie nuplauks. – paprašo Wilfredas.
- Gerai. – gauna trumpą atsakymą.

Po valandos visi susirenka uoste. Elfas ateina paskutinis.
- Kur buvai? – paklausia Nagašri.
- Turguje, reikėjo šiek tiek pasipildyti atsargas. – atsako Aro.
Netrukus Persefonė atsišvartuoja ir išplaukia iš uosto. Kapitonas nustato kursą į vakarus, Alžyro link.

[Aredhel]

(VI sesija) - I dalis


Plaukti laivu visada buvo nuobodu. Ypač tokiems asmenims, kaip Gaujos nariai. Jie išplaukė pavakary ir jau kitą dieną Mentalitetas buvo pralošęs pusė savo aukso keliems jūreiviams. Nagašri neturėdama ko nusitverti detaliai patikrino laivą tris kartus, Vito, atrodo, į nieką nekreipdamas dėmėsio, katiniškai miegojo. Aro didžiąją laiko dalį leido ant denio, Wilfredas savo kajutėje.
Antrąją kelionės dieną, Aro vaikštinėjant pirmyn iki laivo pirmagalio ir atgal, stabtelėjus prie borto, prie jo prisiartina vienas iš jūreivių.
- Atleiskite, pone elfe. Ar galėčiau užduoti klausimą? - nedrąsiai paklausia.
Kapitonas žinojo, kad Aro elfas, taigi įgula greičiausiai taip pat. Tas Aro nepatiko, jam dabar reikėjo kuo saugesnio užnugario, o ne stebėti visus aplinkui.
Aro nužvelgia jūreivį nuo galvos iki kojų. Nieko neatsako, tačiau ir nenusisuka.
Jūreivis įsidrąsina ir, nurijęs seilę, paklausia:
- Mane visą gyvenimą stebino vienas dalykas... Taigi, man visą gyvenimą buvo nesuprantama - kodėl jūs, elfai, mūsų taip nekenčiate? Kodėl užgrobėte mūsų žemes?
Aro lyg ir ketina kažką sakyti, bet staiga pajutęs naudojamą magiją atsisuka į Wilfredą esantį laivo pirmagalyje. Pažvelgęs magiškuoju regėjimu pamato aplink žmogų sutelktą elemetų magiją, kurios jis nebesugeba suvaldyti. Tuo metu aplink laivą susitvenkia audros debesis pradeda pilti kaip iš kibiro, pakyla bangos, mėto į šonus. Vito puola slėptis nuo lietaus.
- Idiotas. – sumurma Aro. Tuomet pašaipiai šūkteli Wilfredui - Gesink savo fejerverkus, galingasis Arabijos mokinį!
Wilfredas nuleidžia ranką ir susiriečia beveik dvilinkas. Akivaizdu, kad nesuvaldytos magijos poveikis jam kainavo. Jis bandė išsikviesti palankų vėją, kad paspartintų kelionę. Dabar ji tikriausiai pailgės, jei nebus nunešti į pakrantę ant uolų.
Tuo tarpu jūreiviai bėgioja pirmyn atgal, įtempinėja lynus, kapitonas garsiai keikiasi į šuns dienas dėdamas magiją, elfus, orą, Fernandesą, Gaują ir jų visų motinas. Gundabtis nusispjauna į jūrą ir užlipa stiebu į viršų.
- Žinojau, kad reikėjo jį nudėti dar prieš lipant į laivą pirmą kartą. – tarsi pats sau ištaria Aro žiūrėdamas į susirietusį Wilfredą.
- Aro, žinom žinom, tačiau viskas priklauso nuo veiksmų. – šūkteli Vito iš viršaus.
Tuo tarpu Wilfredas dingsta kajutėje. Netrukus magiškai nepalaikoma audra truputį aprimsta, vėjas pradeda pūsti iš šono. Keliauninkų laimei, jis pučia nuo kranto, taigi išplaukti ir plaukti toliau pavyksta. Bet kelionė tikrai pailgės diena. Jūreiviai ištiesina laivą. Tebelyja, tačiau elfas pasilieka ant denio. Pro šalį praeidamas surūgęs kapitonas burbteli:
- O ko tu čia slampinėji, a? Dar mažai pridirbot?
Tačiau Aro nieko neatsako ir toliau mina savo taką. Kapitonas rūškanas nueina į savo kajutę ir užtrenkia duris. Po kiek laiko tas pats jūreivis vėl nedrąsiai prisiartina prie Aro. Elfas stabteli, šį kartą žiūrėdamas tiesiai į jūreivį, šiek tiek iš viršaus, dėl žymaus ūgio skirtumo.
- Em... jei ką, tai aš mačiau, kad čia šita audra ne jūsų kaltė... – sumurma jūreivis. Jis akivaizdžiai jaučiasi šiek tiek nepatogiai.
- Reiškia tu protingesnis už savo kapitoną - pasako Aro.
- Ačiū...- atsako - nors aš jo akivaizdoje to nesakyčiau...- priduria.
Elfas tebežvelgia į jūreivį. Galų gale jūreiviui nebeišlaiko nervai:
- A-atleiskit, kad klausinėjau. Negražu taip buvo. Pamirškit tą klausimą, gerai? - apsisuka ir nuskuba kažkur, apsimestinai susidomėjęs virvės ritiniu, besimėtančiu ant denio.
Aro apžvelgia kitus, tačiau, atrodo, jog ant denio kiti jūreiviai nekreipia į keleivius dėmesio.
Elfas vėl pradeda minti pirmyn - atgal. Keli jūreiviai specialiai pasitraukia jam iš kelio, tačiau į tai, rodos, jis nekreipia dėmesio. Praeidamas pro tvirtinantį lyną jūreivį, kuris neseniai jo klausinėjo, stabteli.
- Koks tavo vardas?
- Robertas, pone. – atsako šis.
- Nežudau žmonių už klausimus, Robertai. – pasako elfas ir nueina toliau.
Po valandos, kitos audra ima slopti. Vito pagaliau nulipa nuo stiebo, prieina prie Aro:
- Galima klausimą?
Elfas atsisuka:
- Valerijono neturiu.
- Tai ne?
- Klausk.
- Gali papasakoti, kas čia jūsų per gauja?
Aro, atrodo, kiek nustemba.
- Ilgai reikėtų pasakoti.- atsako. - Gali manyti, kad tai asmenys su didelėm problemom gyvenantys savo malonumui.
Matyti, kad pokalbiams jis nenusiteikęs.
- Aišku. Paklausiu Mentaliteto.
Galiausiai Aro nueina į savo kajutę.
Wilfredo magijos šaltinis jau valanda, kaip buvo vienoje padėtyje, taigi Wilfredas nejuda, greičiausiai miega. Anksčiau, kai prie jų prisijungė Wilfredas, nenorėdamas išsiduoti Aro negalėjo psichinės magijos pagalba patikrinti nei kapitono, nei Vito. Bengazyje to nedarė nenorėdamas būti iš tolo matomas kitiems magams, jei Wilfredas su savo draugu arba atsikviesta pagalba pabandytų jį staiga užpulti. Tačiau dabar niekas nebetrukdė. Aro pasitelkia psichinę magiją ir pažvelgia į kapitono mintis, taip, kad šis nepajustų, ieškodamas ką šis žino apie Wilfredą. Tačiau kapitonas apie jį žino tiek, kiek Gauja žinojo anksčiau, t.y. tiki, kad Wilfredas dirba donui Fernandesui. Tuo tarpu elfų nemėgsta labiau dėl profesinio solidarumo su kitais jūreiviais, kurie kartais papuola elfams „į nagus“. Apie magiją žino, kad ji tokia egzistuoja, bet artimai susidūręs kaip ir nėra. Donui dirba jau penktus metus ir yra tuo labai patenkintas - moka gausiai, darbas nesunkus, plaukioti saugu.
Aro taip pat pažvelgia ir į Vito, dabar jau į gilesnę atmintį, nei Bengazyje, ieškodamas kas Vito užsakovas ir kokie kačiažmogio ketinimai Gaujos ir jo paties atžvilgiu. Sužino, jog jis dirba Venecijos Dožui Lorenco Marilečiui. Jo užduotis susekti tą magą, išsiaiškinti, ką jis veikia ir kur yra, ir pranešti Dožui. Jei įmanoma pagauti gyvą ir atgabenti - tą ir padaryti. Bet informacija svarbiau už nelabai herojišką mirtį. Kačiažmogis niekam gyvam nieko blogo nelinki, išskyrus tuos, kurie jam grasina. Dėl mago, kurį jie visi sekė, Vito jiems nemelavo ir jo atmintyje esantis magas tikrai tas, kurį jie matė magiškojoje žinutėje Umazelio vienuolyno požemiuose. Aro nutraukia burtą.
Taigi viskas išties kol kas išslydo iš rankų – artefakto pėdsakus jie pametė ir Alžyras, kol kas buvo geriausias variantas iš visų blogiausių. Aro nežinojo kas vyksta Iberijoje, to akivaizdžiai nežinojo ir Britanija, su kuria jis dar užvakar buvo susisiekęs. Taigi arba Iberija išties ieško artefakto arba vyskta kažkas kito, ką Iberija stengiasi nuslėpti. Aro negalėjo pats susisiekti su Iberija arba tiesiog nukeliauti ir taip išsiaškinti – jo paties veiksmai kol kas buvo laikomi paslaptyje, žinomi tik nedideliam Britanijos elfų ratui ir bandydamas pats išsiaiškinti apie Iberiją, išduotų savo slaptumą. Taigi Alžyre kol kas buvo didžiausia tikimybė sužinoti kažką daugiau.

Po kiek laiko vėl patikrinęs magiškuoju regėjimu Aro pamato, kad Wilfredo jo kajutėje nebėra - jis triume. Kiek pagalvojęs elfas nueina prie įėjimo į triumą, atidaro duris žemyn ir nusileidžia. Wilfredas atsisuka ir klausiamai pažvelgia į elfą. Aro apsidairo po triumą, tarsi ieškodamas ką Wilfredas pridirbo.
- Išalkai? - paklausia
- Ne itin. – atsako Wilfredas
- Turėjai išalkti... be maisto ir ginklų čia daugiau nieko nėra. Ar nori skylutės laivo dugne? – ironiškai šypteli elfas.
- Jei kas ir norėtų laivą skandint, tai greičiausiai ne aš... – atsako žmogus.
- Spendžiant iš tavo pasirodymo viršuje, esi pavojingas aplinkai labiau už mane. - pasako elfas. Panašu, kad Aro nesiruošia išeiti, kol Wilfredas nepasišalins iš triumo.
- Visi kažkam pavojingi... – atsako Wilfredas - kyla klausimas kam pavojingas tu?
Elfas ironiškai šypsosi nieko nesakydamas.
- Kitas klausimas ką reiškia tavo "pasiūlymas"? – paklausia Wilfredas.
Aro kelias sekundes žiūri į Wilfredą tarsi mąstydamas. Tada žengia pora žingsnių artyn.
- Manau mums pirmiausia reiktų nusistatyti ribas ir taisykles. – pasako - Mes dirbame Donui ne vieni metai. Tu, kaip pats sakei, dirbi kelios dienos. Dabar jau kiek... – kreivai šypteli - pusantros savaitės. Neįsivaizduoju kas jam tave rekomendavo, kad jis tave mažai pažinodamas skyrė šiai užduočiai. Vienok, ši užduotis yra mūsų ir tu esi pašalietis, o pasitikėjimą turėsi užsidirbti. Taigi susitariam, pirma: jei nori šią užduotį įvykdyti, klausimų tu neuždavinėji, nes daugiausiai jų kyla dėl tavęs. Antra: mūsų kompanija praėjo daugiau ugnies, negu tu per visą savo gyvenimą, todėl kvestionuoti jos narių pasitikėjimą vieni kitais yra mažiausiai ne tavo nosiai. Trečia: kaip sakiau esi čia įtartinas ir nepatikrintas naujokas, todėl tavo paslaptys tau gali būti pražūtingos. Tavo asmeniniai interesai ir neaiškūs ryšiai su dar neaiškesniais aplinkiniais, kurie tikrai nesusiję su Donu, taigi ir šia užduotimi, bus laikomi, tiesiogine grėsme užduoties vykdymui. Statai į pavojų savo gyvybę.
Wilfredas be jokios veido išraiškos laukia tęsinio. Aro patyli. Wilfredui nieko nesakant tęsia toliau...
- Dabar... laiškas gautas ne iš Dono bei trys susitikimai su magu mieste, iš kurio išplaukėme, įeina į "įtartinų savų interesų savoką".
- Donas norėjo atsakymų kas vyko Maltoje, tų atsakymų aš ir bandžiau surasti... "Gaujos reikalų" ar ne, jei tai sutrukdys man gauti tai, kas man priklauso aš irgi netoleruosiu – piktai atsako Wilfredas.
- Pradedi nemokėti meluoti dėl Dono... – ramiai pasako Aro. - Kas gi "tau priklauso“? – kandžiai šypteli.
- O tai tikrai manau, kad norėtum sužinoti. – kreivai šypteli Wilfredas.
Aro laukia tęsinio, veide tebėra ta pati kiek išdidi šypsenėlė. Matyti, kad Wilfredas temos plėtoti nesiruošia.
- Dar turi ką pasakyti? - paklausia po tylos pauzės.
- Minėtas pasiūlymas kiek pasikeitė po tavo apsilankymų pas tą magą ir po sprendimo keliauti į Alžyrą. Jis, sakyčiau, tapo kiek geresnis, tačiau apie tai sužinosi vėliau. – pasako Aro. – Iki išlipsim į krantą sugalvok įtikinamesnę versiją dėl mago su kuriuo susitikai, nes antrą kartą man gali nepavykti įkalbėti kolegų tavęs nežudyti. Nenoriu teptis rankų mago krauju - paniekinamai nužvelgia - tegul ir žmogaus. O tavim dėtas labiau nerimaučiau dėl savo gyvybės.
- Įtikinamesnę priežastį? – nusijuokia Wilfredas - Kaip pavyzdžiui: užsukau pas seną draugą išgerti vyno? Netinka? O gal tiesiog užsukau pas gydymo ekspertą, pats žinai, kad Maltoje buvau gavęs gerą smūgį... Irgi nepatikėsi? O gal... - staiga surimtėjęs - O gal tiesiog suradau ko ieškojau ir pirmai progai pasitaikius pasiunčiau savo bendrams žinia, kad viskuo pasirūpintų? – piktai - Įtikinamiau? Bet kokia prasmė, kai mane šiuo klausimu jau aplenkė?!..
- Kai svečiuosies pas draugus kitą kartą, perduok linkėjimų nuo manęs, nes tai bus paskutinis kartas kai juos matysi. – šaltai atsako Aro.
- Na, tai dar kokių "naudingų" patarimų turi?
- Ne, pasirodysi labai protingu, jei pasinaudosi šiais. - Aro pasisuka šonu tarsi praleisdamas Wilfredą prie išėjimo. Tuo tarpu Wilfredas permeta triumą žvilgsniu. Be maisto atsargų, krašte guli sukrauti ginklai. Jis lėtai paeina į triumo šoną, pasiima vieną iš ten gulinčių kardų ir įdėmiai jį apžiūri, tada žengia link Aro.
- Tu daug klausinėjai ir patarimų dalinai... Leisk dabar man vieną klausimą užduoti... Kodėl, po velnių, neturėčiau nudėti tavęs čia ir dabar? – nukreipia kalaviją elfui į krūtinę.
Aro žvilgsnis nuslysta kardu.
- Nenoriu tavęs žudyti, bet jei labai to sieksi... – pasako žvelgdamas Wilfredui į akis, akivaizdžiai laukdamas tolimesnės žmogaus reakcijos.
- Hmm, matomai grasinimai nepadės nė vienam, taigi, ar išklosi ką iš tikro čia veiki, ar išsiaiškinsim viską čia ir dabar?
- Pasidalink savo versija ir pasakysiu ar klysti. – šypteli Aro.
- Mano versija paprasta, tavo draugai dabar plaukia kažkur priekyje mūsų, jau turėdami savo rankose magą, arba tai, kas buvo vienuolyne. Ką tu vis dar veiki čia? Šitai gal geriau tu man pasakyk.
- Sakai nelogiškai atrodo, jog esu čia? Įdomu ką veikiu? Na, tavo žiniai tą patį ką veikiau šioje gaujoje dvejus metus. Kas dėl mano tautiečių, gaila negaliu pavadinti jų draugais, - taip jie greičiausiai turi tai, kas buvo laive, tą patį sakiau ir krante. - apsimestinai liūdnai - Nepasižymi įžvalga...
- Bet klausimas ir yra ką iš tikrųjų veikei tuos du metus?
- Tu paklausk šito pas Doną, jis tau nemeluos.
- Paprastas dalykas yra, kad esi paprasčiausias šnipas. Nežinau kaip įgyjai Gaujos pasitikėjimą, nors greičiausiai tam užteko nugalabyti kelias bobutes... Ką, jums prakeikti elfai neužtenka Britanijos ir Iberijos? Užsimanėt daugiau? Tai ir ieškai, kur lengviausia būtų puolimą pradėti? O gal paprasčiausiai tik dėl artefakto ir tebuvai čia atsiūstas?
Aro paploja rankomis.
- Bravo! Ir tu tikrai manai, kad jei elfai norėtų daugiau žemių, jiems reikėtų žvalgytis? Jūs, žmones, turit trumpą atmintį... Jei jiems reiktų, jie paprasčiausiai pasiimtų "kas jiems priklauso". - atsako Aro Wilfredo žodžiais, po to surimtėja - O tarp jūsų rūšies, deja, esu kiek ilgiau negu pasklido kalbos apie artefaktą. Beje, man patinka tavo požiūris kai kuriuo atžvilgiu.
Nuo elfo žodžių apie „trumpą žmonių atmintį“ Wilfredo pyktis įkaista iki baltumo. Aro kiek patylėjęs, matydamas kaip sustingo Wilfredas ir įtardamas jo ketinimą, paklausia atvirai smalsiai:
- Nejaugi nori mirti nepabandęs surasti artefakto? Niekados nesupratau, kodėl jūsų rūšis taip nebrangina savo ir savo gentainių gyvybės.
- O ar girdėjai kada nors apie garbę, pareigą... nemanau... – atrėžia WIlfredas
- Apie šiuos dalykus bet kuris elfų kūdikis išmano daugiau už bet kurį jūsų rūšies senį. Savaėdžiai, niekinantys savo giminių gyvybes, nejaučiantys pagarbos niekam, tik savo smarvei. – piktai atsako elfas.
- Yra dalykų dėl kurių verta mirti. Bet jūs prakeikti smailiaausiai to niekados nesuprasit... Po velnių, elfas dar drįsta kalbėti apie nepagarbą kitokiems nei jis pats...
- O taip, ir yra dalykų, dėl kurių verta nužudyti šimtus, tokių kaip jūs. Tavo rūšiai neįmanoma jausti nieko kito tik pasišlykštėjimą. – atsako Aro.
Taip jiems besikalbant, audra visiškai pasibaigia. Viršuje girdėti rimstantys jūreivių balsai, denyje pasigirsta kapitono balsas. Jis rikteli kažką jūreiviams, tada girdėti, kaip jis eina į laivo priekį ir jo galva kyšteli pro liuką į triumą.
- Oi, kas čia dabar įlindę?! Ar neužtenka jums, kad audrą sukėlėt ir vos nepaskandinot? Dabar dar triume šniukštinėjat! Maisto maža - kreipkitės į koką, o ne landžiokit, kur nepriklauso.
Jis nušoka žemyn į triumą.
- Na, tai paaiškinsit, kokie velniai jus čia atnešė ar taip ir tylėsit kaip mietus prariję? A? O kas čia dabar?! – prieblandoje pripratus akims, pažiūri į Wilfredą, laikantį kardą nukreiptą į Aro - Klausyk, tu nors ir magas ir mane pradaigotum nemirktelėjęs, bet taisyklės yra taisyklės. O mano laive taisyklė tokia - vieni kitiems negrasinam ir nesižudom. Norit paleist vienas kitam žarnas - palaukit, kol išlipsim į krantą. Ar dabar jus išleisti pakeliui į Alžyrą?!
- Nesikišk ne į savo reikalus! – atkerta Wilfredas kapitonui. Ir ištiesia ranką link Aro. Fizinės magijos smūgis trenkia Aro į krūtinę. Elfas nieko nepadaro to išvengti, jo šarvai, kuriuos prieš pora dienų užkerėjo, sugeria magijos energiją ir smūgis jo nepaveikia. Tačiau norėdamas, kad Wilfredas jo tinkamai neįvertintų, Aro atsitrenkia nugara į triumo sieną. Aro pasitelkia psichinės magijos, Wilfredas kiek galėdamas sukaupęs valią atlaiko psichinę ataką.
- Tai viskas ką gali? – pašaipiai paklausia.
Nematydamas Aro veiksmo, kapitonas šoka prie Wilfredo ir trenkia į paširdžius.
- Aš tau sakiau nesikišti ne į savo reikalus! – rikteli Wilfredas kapitonui ir ištiesia ranką jo link.
Fizinės magijos smūgis trenkia kapitonui į krūtinę, tas tik susvyruoja, žengia porą žingsnių atgal, bet išsilaiko ant kojų.
Tuo metu iš viršaus pasigirsta šūksnis:
- Laivas ahoy! Laivas, nuo kranto pusės!
Wilfredas ir Aro į tai dėmesio neatkreipia, Aro žvilgteli į lubas virš Wilfredo. Šis pajunta blykstelint dimensinę magiją ir iš lubose atsiradusio portalo iškrenta nemažų gabaritų sunki dėžė nuo denio. Žmogus bando atšokti į šalį, tačiau nespėja, dėžė nusileidžia ant jo, Wilfredas sukniumba.
Kapitonas atsisuka į Aro:
- Kad ir ką tu čia dabar padarei - nešdinkis iš triumo! - Pats nustumia dėžę nuo susmukusio Wilfredo ir patikrina ar plaka širdis.
- Nesijaudink, jis gyvas – pasako Aro prieidamas. - Neketinu šito mokinuko pribaiginėti.
- Matau. O tu dar čia? Lipk į viršų, kol daugiau žalos nepridarei! Aš einu pažiūrėti, koks ten laivas ir atsiųsti ką nors, kad Wilfredą iškeltų į viršų ir pasirūpintų. Taigi judinkis.
- Atsiūsk Mentalitetą, jis geriausiai tą atliks. – tarsteli Aro.
Kapitonui išsiskubinus iš triumo Aro pažvelgia į ant žemės gulintį žmogų. Jam reikėjo Wilfredo tokioje padėtyje, kad laisvai galėtų pažvelgti į gilią šio atmintį ir surasti ko reikia. Taip pat, kad Wilfredas nežinotų, ko buvo ieškoma. Kitu atveju bet kuris magas gali pasipriešinti brovimuisi į atmintį ir pajusti tai net miegodamas. Magas gali justi (priešingai nei magijos nevaldantys asmenys), prie kurių jo prisiminimų „prisiliečiama“. Būdamas be sąmonės to nejus.
Taigi elfas dar kartą pasitelkia psichinę magiją ir pažvelgia į Wilfredo atmintį ieškodamas to, ko dar nežinojo apie žmonių magiją ir magus, artefaktų veikimą, taip pat Aleksandrijos magijos Mokyklą, jos magišką apsaugą, pačios Aleksandrijos apsaugą, jos magų galimybes ir eksperimentus, įdomius enčantmentus kurių kūrime Aleksandrija specializavosi. Taip pat patikrina ir „pamato“ Wilfredo nesenus pokalbius su Usama, Magistru, bei Bengazyje gauto laiško turinį. Sužino laiške rašytus žmonių ketinimus elfų atžvilgiu. Tai Aro tikrai nustebina, tačiau, kita vertus, to kada nors buvo galima tikėtis...
Visus šiuos prisiminimus Aro sustiprina magijos pagalba dabar jau savo atmintyje, kad nepasimirštų detalės ir smulkmenos. Tada taip pat psichinės magijos pagalba "sustiprina" Wilfredo dabartinę būseną, kad šis neatsibustų, kol jis pats neaptarė situacijos su Gauja ir nesusisiekė su Britanija.
Po keleto minučių laiptais nusileidžia Mentalitetas.
- Kas čia dabar buvo? – paklausia.
- Norėjo išsiaškinti santykius. – atsako Aro po ilgos pauzės pakeldamas akis nuo Wilfredo. - Miegos dar kelias valandas. Nunešk, jei gali, jį į jo kajutę. - elfas peržengia Wilfredą ir išlipa laiptais iš triumo pasižiūrėti kas per laivas atplaukia.

[Aredhel]

Šeštas skyrius (VI sesija) - II dalis

Atplaukiantis laivas pasirodo esąs Kartaginos emiro, jis pasiteirauja kur plaukia Persefonė ir perspėja, jog prieš dieną čia praplaukė keli elfų laivai, taigi pataria būti atsargiems ir laikytis arčiau kranto.
Netrukus po to Gauja susirenka Wilfredo kajutėje. Wilfredas, Mento išneštas iš triumo, guli ant gulto, vis dar be sąmonės.
- Jis mane užsipuolė gana netikėtai. Ta proga žvilgtelėjau į jo atmintį. Jis priklauso Aleksandrijos magų Mokyklai, Dono nėra akyse matęs. Dono tarnas, kuriam buvo gerai sumokėta, sutiko padirbti Dono antspaudą, laišką „nuo dono“ parašė pats Wilfredas. Jis ieško artefakto, to jį siuntė Aleksandirijos mokykla, ir manė, kad su mumis bus lengviau. – pasakoja Aro. - Beje, nereikia pamiršti, kad Aleksandrijos Mokykla yra didžiausia žmonių žemėse. Tai ir yra priežastis kodėl jo nenužudžiau iškart. Nelabai norėčiau, kad mane medžiotų Aleksandrijos magai, nes teks gyventi čia ir toliau. Jis mane užpuolė manydamas, kad esu šnipas. Tas laiškas, kurį jis gavo Bengazyje, tebuvo nuo jo tėvo, tiesa Bengazyje galime sutikri armiją, laiške buvo rašoma, kad ji ten renkama Iberijai pulti.
- O kokiais tikslais pult? Tai susiję su tuo artefaktu? – paklausia Nagašri
- Nežinau. Dabar svarbiausia nuspręsti ką darom su juo.
- Hmhmhm... numykia Nagašri - O galimybės tik palikt gyvą arba nudėt?
- Ką dar gali pasiūlyti?
- Nežinau, tiesiog gal yra dar kokių minčių, nors... Jei jis magas ir dar galingas, nelabai įsvaizduoju. Su magija susipažinus esu labai menkai.
- Aš negaliu jo kontroliuoti. – pasako Aro - Kol kas neturiu kitų minčių. Po to kai atsijungė nuo smūgio, magijos pagalba padariau, kad miegotų kelias valandas. Kai prabus, negalėsiu jo valdyti ir vėl užmigdyti bus sunku.
- Ką pats manai apie tai? Nori palikti jį gyvą tik todėl, kad nenori užsiraut ant Aleksandrijos magų, ar ne? – paklausia Nagašri.
- Iš esmės taip. Nesakau, kad man nebūtų smagu nudėti kelis tuos magus, bet ramybė labiau priimtinesnė. Na ir dar dėl to, kad kažkiek rizikuotume artefaktu. Nebent galime jam pasiūlyti sandėrį. Jei Aleksandrija mum sumoka daugiau negu Donas, dirbame jiems.
- Būtų labai neblogai išgirsti, ką Mentalitetas galvoja apie tai, nes aš kolkas susimėčiusi. Norisi likti gyvai, bet auksiniai lygiai taip pat vilioja. – pasako Nagašri.
- Na... jį nudėti būtų paprasčiausias kelias. Dar galėtume jį kur nors palikti - priplaukti prie kranto ir iškelti jį ten. Šansų, kad čia ras laivą, ne tiek ir daug. Bet šiaip man jo jaunatviškas idiotizmas šiek tiek patinka, taigi būčiau už bandymą pasikalbėti ir išsiaiškinti, kaip galėtume bendradarbiauti. Į Aleksandriją nuvykti irgi norėčiau. Tačiau tam jis turėtų mumis kažkiek pasitikėti...
- Jo pasitikėjimo nepelnysime neikaip. Vien jau dėl savo reputacijos, nekalbant apie mane. Todėl neverta net turėti tokios iliuzijos. – pasako Aro. – Tačiau galbūt išskaičiavimas jo karštoje makaulėje ir paimtų viršų. Vienaip ar kitaip atgavęs sąmonę, jis tikrai pasistengs iškepti visą laivą, todėl reikėtų apsidrausti. Galiu pabandyti sukurti enčantmentą, kuris neleis jam to padaryti. Kai pabus, jei norės, galės keliauti savo keliais arba pasilikti.
- Mhm. Man tinka tamstos variantas su tuo enčantmentu. – pasako Nagašri. Mentalitetas susiraukęs krapšto smakrą.
- Mente, gal dar ką turi pasakyti? – paklausia Aro.
- Gal turi kitą pasiūlymą? – priduria Nagašri.
- Sutinku todėl, kad geresnio pasiūlymo neturiu. Jis mums gali būti naudingas, tad žudyti nenoriu. Ir šiaip žudyti nenoriu, kad ir kaip to prašosi. Enčantmentas man nepatinka todėl, kad pats turiu nelabai malonių atsiminimų, su tuo susijusių. Bet įkalbėti jo bendradarbiauti draugiškai tikrai nepavyks. – atsako Mentalitetas.
Savo praeitye Mentalitetas turėjo ne itin linksmos patirties su magija – buvo privetrstas dalyvauti Popiežiaus eksperimentuose su magija, alchemija ir žmonėmis, todėl iki šiol magijos poveikiu žmogui per daug nesižavėjo.
Aro linkteli.
- Tą darydamas užtruksiu ilgai. Tačiau tebeturiu stiprių migdomųjų po praeitos užduoties, padės... – pasako Aro.
Nuėjęs į savo kajutę netrukus atsineša į druskinę panašų odinį buteliuką. Pakelia Wilfredo galvą ir po truputį supila jam į gerklę neskiesto skysčio. Tada mesteli buteliuką Nagašri.
- Po kelių valandų pakartok. – pasako. – Kai baigsiu enčantmentą, pasikviesiu jus. Baigti turėčiau iki ryto.

Nuėjęs į savo kajutę, Aro uždaro duris. Jis juto pyktį dėl naujienų sužinotų iš Wilfredo atminties - laiško, bei dėl šąlančių artefakto pėdsakų, juto ir norą pribaigti tą magiūkštį, tačiau tai nebūtų protinga... Aro praleido pakankamai laiko tarp žmonių, kad perprastų, kaip veikia jų makaulės. Kaip ir tikėjosi, Aleksandrija žinojo apie jį patį, tačiau nežinojo ką jis išties čia veikia, ir abejonės jų galvose Aro pakako, kad galėtų „žaisti“. Wilfredo gyvybės išsaugojimas abejonę padidins. Aleksandrijai Wilfredo gyvybė greičiausiai nerūpėjo – toks požiūris buvo būdingas „galingesnėms“ žmonių bendruomenėms, tačiau jo mirtį jie bet kuriuo atveju galėtų panaudoti kaip priežastį Gaujai, o tiksliau jam, užpulti, ir tokie trukdymai Aro dabar buvo nereikalingi.
Elfas prieina prie savo gulto ir atsisėda. Giliai įkvepia ir nuramina sąmonę, tada patikrina ar saugiu atstumu nėra kitos magijos šaltinių. Jų neaptikęs pasitelkia psichinę magiją mentalinei komunikacijai. Susisiekęs su Britanija Aro perspėja apie Kartaginoje renkamą armiją ir Iberijos puolimo galimybę.
- ... negaliu garantuoti, kol kas, dėl tų žinių tikrumo, dabar keliaujame link Relin Velinkoro (Alžyras elfiškai), taigi už poros dienų galėsiu patvirtinti ar tai tikrai tiesa. – priduria Aro.
- Keistos ir netikėtos naujienos... – pasako Nithaar‘as – Atidžiau stebėsime savo pusę ir Lannta‘Edhrosą (Iberiją elfiškai). Iš Lannta‘Edhroso jokių žinių nebuvo, taigi negaliu nieko kito tau pasakyti, nei anksčiau. Tačiau, jei Lannta‘Edhroso laivai pasiekė Relin Gaiso (Bengazis elfiškai) pakrantes, ten tikrai kažkas vyksta... Domėsimės tuo kiek įmanoma diskretiškiau, neatskleisdami tavo buvimo žmonių žemėse.
Aro linkteli. Taip pat jis perduoda kitas žinias, kurias perėmė iš Wilfredo atminties. Prireikus, jos Britanijai gali labai praversti. Jis visada stengėsi neužlaikyti svarbesnės gautos informacijos, kad iškilus problemų ši, ir pastangos jai gauti, nepražūtų.

Baigęs neilgą pokalbį Aro gurkšteli vieno iš savo turimų eliksyrų jėgoms atstatyti ir imasi enčantmento kūrimo.
Paryčiais Aro pasikviečia į Wilfredo kajutę Mentą ir Nagą.
- Atrodo pavyko, išsiaškinsim kaip veikia. – pasako elfas apžvelgdamas savo abu kolegas.
Jis prisėda ant Wilfredo lovos krašto, ir vėl, kaip ir seniau „sugirdo“ Wilfredui paruoštą skystį.
- Suveikt turėtų prieš jam atsigaunant, manau už kokios valandos, kitos prabus. – pasako.
Po geros valandos Wilfredo kajutėje budi Nagašri.

Wilfredas pabunda, tačiau susivaldo ir neatsimerkia stengdamasis neišsiduoti. Girdėti, kad kažkas yra kajutėje. Galvą skauda lyg kas skeltų pusiau „Velnias, jaičiuosi kaip po geros šventės.“ pagalvoja. Junta, kad yra nesurištas, kas atrodo keista. Truputėlį pramerkia akis stengdamasis įžiūrėti pro blakstienas, pamato Nagašri sėdinčią ant kėdės šalia stalo, kažką krapštinėjančią delne.
Jis pabando pažvelgti magiškuoju regėjimu ir pastebi savyje psichinės magijos. Mintyse nusikeikia. Kas tai konkrečiau – neaišku, bet akivaizdžiai nieko gero. Tačiau tai nėra psichinis skydas, nes netrukdo magiškajam regėjimui. Wilfredas perkrato atmintyje visus galimus variantus ir nutaria, kad tai enčantmentas, nes nėra matomo ryšio su tą burtą sukūrusiu magu, kaip, kad būna paprastame nuolatos palaikomame burte.
Wilfredas nutaria kol kas magijos nenaudoti, elfas tikrai bus pasistengęs jo nenaudai. Žmogus įvertina tai, kas yra kajutėje. Tarp Nagašri, sėdinčios ant kėdės, ir Wilfredo, ant stalo guli jo kardas. Taip pat kampe tebestovi jo kelionkrepšis, kuris yra užkerėtas energijos iškrova trenkti bet ką, kas prie jo prisiliečia, išskyrus patį Wilfredą. Taigi krepšys gali būti panaudotas kaip mėtomasis ginklas, tačiau jis kol kas per toli. Žmogus nutaria išmėginti laimę. Jis staiga šoka iš lovos bandydamas pačiupti kardą gulintį ant stalo, tačiau suklumpa, akivaizdu, kad toks šokinėjimas dar ne jo jėgoms. Nagašri krūpteli ir parversdama kėdę čiumpa kardą, kuris buvo arčiau jos, šiek tiek atšoka nukreipdama jį į Wilfredą.
Wilfredas nelabai rangiai atsistoja, galva sukasi kaip pašėlus. Nagašri, šiek tiek su baime akyse, seka kiekvieną jo judesį nukreipusi į jį kardo smaigalį. Tuo metu į kajutę įbilda Mentas, susilenkęs beveik dvilinkas, jie tikriausiai išgirdo triukšmą.
- Kas čia po paraliais vyksta? A?!
- Pabudo. – tarsteli Naga nenuleisdama nuo Wilfredo akių.
Paskui Mentalitetą įeina Aro.
- Tu geriau prisėsk. – pasako šis Wilfredui.
Tačiau Wilfredas staigiai pasičiumpa iš kampo savo kelionkrepšį ir tarsi kažko jame ieško, nenuleisdamas nuo visų akių. Kilus minčiai apie puolimą jis pajunta labai stiprų galvos skausmą.
- Mentalitete, būk geras paimk iš jo tą daiktą. – atsainiai pasako Aro.
- Duokšen! - Nustveria Mentas už krepšio, tada staigiai atitraukia ranką ir nusipurto. - Ei! Čia dabar kas? Kandžiojasi šitas jo prakeiktas daiktas! – pasako Mentas.
- Aro?.. – netvirtai paklausia Nagašri žvalgydamasi nuo Wilfredo prie Mentaliteto ir tebelaikydama kardą.
Elfas vos valdosi nesusijuokęs.
- Pabandyk užvožt, pažiūrėsi ar irgi kąs. – pasako Mentalitetui.
Mentas nedrąsiai dar sykį bando paimti kelionkrepšį.
- Nu bet tikrai kandžiojasi! Netiki? Pats pabandyk. – tada užrėkia ant Wilfredo - Tau Aro sakė nusiraminti ir prisėsti! Siūlyčiau tą ir daryti!
Aro tuo metu paima iš Nagašri kalaviją ir žengęs į priekį prikiša Wilfredui panosėn.
- Prisėsk.
Wilfredas staiga užsimoja savo kelionkrepšiu ir netenka sąmonės, susmunka ant lovos.
Aro nuleidžia kalaviją.
- Mmm, jau buvau pradėjęs abejoti... – ištaria. Kalaviju praskiria kelionkrepšį, jame įprastiniai kelionės daiktai.
Aro pasitelkia šiek tiek psichinės magijos apsaugodamas savo ranką nuo kerų poveikio, paima Wilfredo krepšį už petnešos ir išeina pro duris. Netrukus pasigirsta "pūkšt". Tada grįžta, atkemša savo gertuvę ir užpila Wilfredui ant galvos vandens.
- Plaukė krepšelis per ežerėlį... - paniūniuoja Nagašri.
Wilfredas prasimerkia.
- Nešokinėk, vis tiek nieko neišeis. – pasako Aro pamatęs, kad žmogus pramerkia akis.
Elfo veide labai patenkinta išraiška, tokios Wilfredas dar nebuvo matęs, tačiau jis niekaip nereaguoja, tiesiog guli ant lovos žvelgdamas į lubas.
- Patarčiau ramiai išklausyti ką turime tau pasakyti. Tikriausiai stebiesi kodėl vis dar esi gyvas. Tikrai ketinau tave nudėti, tačiau nutariau to malonumo atsisakyti dėl poros dalykų. Tau sekasi, priklausymas Aleksandrijos magų mokyklai padeda tau gelbėti savo kailį. – pauzė - Kad meluoji mums dėl Dono, mes visi žinojome jau kelios dienos, po to, kai apsilankiau pas jį kol mėgavaisi laisvalaikiu Bengazyje su savo draugu magu. Tada nutarėme tavęs nežudyti, nes norėjome išaiškinti kas esi išties. Ką gi, išsiaiškinome greičiau negu tikėjomės - kreivai šypteli, - bet geriau apie viską iš eilės, kadangi apie tave žinom pakankamai, pabūsim atviresni ir mes, galbūt pavyks surasti visiems geresnį sprendimą. Tau reikėjo paklausyti mokytojo Bengazyje. Susižavėjęs savo kavila idėja apie šnipinėjančius elfus norėjai mane kilniaširdiškai pribaigti... Ką gi, nuliūdinsiu tave. Norint pastoti Gaujai kelią, reikia gebėjimų, kurių tau trūksta....
Wilfredas vos valdosi nepašokęs ir kumščiais nepuolęs elfpalaikio, skausmas ištisai plęšia galvą, ypač sustiprėdamas, kai prabėga konkretesnė puolimo mintis.
- Kitas dalykas, sakyčiau esminis, dėl ko esi gyvas. – tęsia Aro - Kadangi nebegaliu sugrįžti pas savo tautą ir visą likusį savo gyvenimą turėsiu praleisti tarp jūsų rūšies, nenorėčiau būti medžiojamas Aleksandrijos magų. Negaliu sakyti, kad man nebūtų smagu nudėti keletą jūsų įskaitant tave, bet ramybė šiuo atžvilgiu man ir mano kolegoms labiau priimtina. Dabar svarbiausia. Melavai mums, prisiplakei prie mūsų ir tikriausiai ketinai gavęs artefaktą nužudyti, ar ne? Taigi įtaisėme "draudimą" - kaskart pabandęs sugadinti kurio nors iš mūsų sveikatą neteksi sąmonės. Neilgam, kelioms minutėms, bet to užteks, kad žinotume tavo norus. – šypteli - Paprastai tokius prisiplakėlius nužudome. - Aro pasižiūri į savo kolegas - Kas dėl artefakto, dirbame donui, bet akivaizdu, kad artefakto kaina auga kas valandą. Jei Aleksandrija pasiūlys mums daugiau negu donas... kaip sakė Mentas mums vis tiek kam jį atiduoti. Kai galutinai atipeikėsi, galėsim pasikalbėti išsamiau.
Wilfredas vis dar niekuo neparodo, kad girdi kas jam sakoma.
- Kai laivas atplauks į Alžyrą, galėsi keliauti savais keliais arba galėsi keliauti su mumis. O gauti artefaktą panašu bus tikrai sudėtinga, bet kaip sakiau, viskas priklausys nuo aukso. Dabartinė tavo būklė laikui einant praeis ir mano parūpintas „draudimas“ ilgainiui nustos veikti. Jei tada tebenorėsi su manimi išsiaškinti šeimyninius santykius, mielai su tavimi susitiksiu. – pasako Aro - Beje, nedaryk kvailysčių... mes norime aukso, tu nori artefakto ir visi galime būti patenkinti. Jei būtum buvęs protingesnis, nereikėtų dabar kiurksoti šioje apgailėtinoje būklėjė. Beje, tai, kad nenorim pyktis su Aleksandrija nereiškia, kad bijom. Jei atkakliai ieškosi mirties tikrai čia ją surasi.
- Kvailys, tu taip nieko ir nesupratai – pasako Wilfredas ir nusisuka.
- Negali pamiršti kas įvyko prieš kiek... devynias jūsų kartas. Vis dar širsti dėl atimtos, jūsų vadinamos, padėties, žemių? Esi pasirengęs „aukotis dėl savo rasės“? Išdidumas, garbė? Tai neblogi dalykai, už kuriuos galima numirti, tik ne ant to užsirovei. Jei nori įgyvendinti šitas savo fantazijas, keliauk kur kitur. – Tai pasakęs Aro apsisuka ir neskubėdamas išeina pro duris. Mentas nužvelgia Wilfredą ir taip pat išeina pasivaikščioti. Driežė, likusi paskutinė kajutėje, dar tarsteli:
- Tavim dėta paklausyčiau elfo. Mačiau, ką jis gali, kai tikrai supyksta... - ir palieka Wilfredą apmąstymams.

Visiems išėjus Wilfredas atsisėda, pažvelgia magiškuoju regėjimu, atrodo jie visi denyje. Taip pat pastebi nedidelį elemetalinės magijos šaltinį tolumoje, tai jo kelionkrepšis. Wilfredas pasitelkia elemetalinę magiją ir „parsiplukdo“ jį prie kajutės lango. Elfas greičiausiai jaučia jo naudojamą magiją, bet panašu, kad tas jam nerūpi. Įsitraukęs kelionkrepšį jis dar kartą nužvelgia save magiškuoju regėjimu. Psichinė magija pasklidusi visame jo kūne. Vis gi šitas enčantmentas ne toks blogas kaip tikėjosi iš pradžių. Be to kiekvieną enčantmentą galima sunaikinti stipria magijos iškrova priklausomai nuo pačio enčantmento stiprumo, arba nužudžius magą, kuris sukūrė enčantmenntą. Pastaroji mintis daug labiau viliojanti... Vos apie tai pagalvojus smarkiai sustiprėja galvos skausmas, psichinė magija esanti jo kūne „žybteli“ šiek tiek stipriau. Wilfredo pyktis ir apmaudas įkaistęs iki negalėjimo. Prabėgusią mintį apie viso laivo sunaikinimą seka toks pat migrenos priepuolis. Žmogus pabando nustumti tas mintis į šalį ir galvoti tik apie save, skausmas sumažėja. Wilfredas susikaupia ir sutelkęs magiją nukreipia jos energiją į save bandydamas sunaikinti enčantmentą – burtas pavyksta gerai, tačiau skausmas perveria visą kūną. Wilfredas sugriežia dantimis. Paprastai tokio poveikio būti neturėtų. Atsipūtęs jis pabando dar kartą, bet nepakenčiamas skausmas vėl persmelkia kūną, Wilfredas sudejuoja ir nukrenta ant lovos.
Dar vienas būdas priversti nustoti enčantmentą veikti (bet ne sunaikinti), tai didelis atstumas tarp mago ir jo sukurto enčantmento. Magija turi atstumo ribas. Bet koks burtas veikia tam tikro atstumo nuo mago ribose, enčantmentai taip pat. Nutolus pakankamai nuo elfo enčantmentas turėtų nustoti veikti, tačiau pats Wilfredas tada taip pat negalės nieko elfui padaryti, nes atstumas bus per didelis burti, arba bent jau tiksliai „pataikyti“.
Artefaktas Wilfredui dabar buvo buvęs-nebuvęs, nors pradžioje ir labai siekė jį gauti. Tėvas jam parašė apie beprasidedantį elfų žemių – Iberijos - puolimą, ir tai Wilfredą viliojo daug labiau negu artefaktas. Nudėti kiek įmanoma daugiau prakeiktų smailiausių – tai buvo jo troškimas dar nuo tada kai suprato savo magijos galią ir prisiekė sau atkeršyti už viską, ką jo giminė prarado, kai prieš keturis šimtus metų elfai išsilaipino Ispanijos vakarinėje pakrantėje ir užėmė tas žemes.
Jam dabar rūpėjo pasiekti Alžyrą, kurio apylinkėse turėtų būti tėvo laiške minėta armija, ir jei pasieks Alžyrą gyvas, pasistengs ten esančią armiją užsiundyti ir ant Gaujos.

[Aredhel]

(VII sesija) - I dalis.

Sekančią dieną kelionė tęsėsi vis taip pat, tik Wilfredas visiškai nebesirodė iš savo kajutės. Mentalitetas nebelošė stengdamasis išsaugoti likusį savo auksą, nors jam ir sunkiai sekėsi valdytis. Naga didžiąją laiko dalį leido denyje su Aro. Mentalitetas buvo prastas pašnekovas, Vito ištisai miegojo, jūreiviai... na, jie tiesiog jūreiviai. Taigi elfas buvo vienintelis pakenčiamas kompanjonas šiame laive. Nagašri kartas nuo karto eidama pro Wilfredo kajutę sulėtindavo žingsnį bandydama pasiklausyti ką tas veikia, tačiau, kad ir kuo tas žmogus užsiiminėjo, triukšmo tai nekėlė. Išėjusi iš savo kajutės ir eilinį kartą prasukusi ratą pro Wilfredo duris Naga išlipa ant denio. Pamato elfą stovintį prie dešinio laivo borto.
- Labas rytas. – pasisveikina priėjusi. Aro grįžteli į ją.
- Labas. – atsako.
- Nežinau kaip tu, bet aš tuoj nudurnėsiu. – pasako driežė. – Trijų dienų kelionė laivu man atrodydavo žygdarbis, o šita - stačiai mazochizmas.
Elfas nieko neatsako, tik šiek tiek šypteli.
- Klausyk, o tu negalėtum magijos pagalba... paspartinti kelionę?
- Alžyro apylinkėse greičiausiai stovi armija, taigi tikėtina, jog gali būti ir magų. Mūsų atvykimą magijos pagalba pastebėtų.
- O jei perkeltum mus ne į patį Alžyrą, bet toliau.
- Nežinau kurioje Alžyro pusėje ta armija, kaip ji išsidėsčiusi, jeigu yra magų, kokį plotą jie stebi, ar saugo, kad niekas nebandytų stebėti Alžyro vietovių magiškai ar ten atkeliauti. Kad tikrai būtume nepastebėti turėčiau perkelti mus už keliolikos kilometrų nuo Alžyro, tai būtų į dykumą. – kantriai aiškina Aro.
- Supratau. Būtume kaip ant delno ir kartu dar ant keptuvės, o pakeliui į Alžyrą kelią mums greičiausiai pastotų armijos stovykla. Ir apskritai bereikalinga rizika...
- Šau-nuolė. – apsimestinai pagirtina intonacija tarsteli Aro.
- Žinoma! Be manęs nė žingsnio nenukeliautumėt. – vypteli Naga. - Na, nežinau kaip tu, bet aš einu papusryčiauti, žarna žarną rija. – pasako ir nueina pas koką.
Tačiau Nagos pusryčius nutraukia jūreivio, iš bokštelio ant stiebo viršaus, šūksnis:
- Mus vejasi laivas! Elfų!!!
Kapitonas nubėga į laivo galą ir sužiūra į tolį. Naga metusi savo maistą, kartu su keliais jūreiviais taip pat persisveria per bortą laivūgalyje stengdamiesi įžiūrėti laivą tolumoje. Aro atbėga iš pirmagalio.
Laivas tikrai elfų, sprendžiant iš burių formos. Kapitonas tyliai nusikeikia. Atsisuka į Aro.
- Žinai, jei tavo giminiečiai mus pasivis ir norės užpulti, tai galit jau pradėti melstis tiems dievams, kuriuos garbinate.
Aro nieko neatsako tebežvelgdamas į laivą horizonte.
Naga pajunta kaip visi jos instinktai įspėjantys apie pavojų pradeda „kaukti“. Elfų laivai, kol kas, užpuolę gyvų beveik nepalikdavo.
- Nieko gero čia nebuuus, nieko gero čia nebuus.. – pradeda murmėti driežė.

Wilfredas savo kajutėje išgirsta jūreivio riksmą, jis pažvelgia magiškuoju regėjimu pro kajutės sieną. Pastebi laivą, tiksliau gyvybinius žiburėlius tolumoje, mago ten nematyti. Kol kas laivas toli, įdomu ką elfpalaikis darys dabar...

Kapitonas pabando atspėti, kad elfų laivas Persefonę iš tokio atstumo galbūt gali pasivyti per valandą. Atrodo, kad laivas artėja Persefonės link, o ne pro šalį, bent jau iš to, kiek gali matyti jūreivis nuo bokštelio, vadinamojo „varnos lizdo“, su žiūronu.
- Tai Iberijos laivas. – negarsiai pasako Aro, tačiau visi stovintieji laivūgalyje išgirsta.
- Na tikėkimės, kad nepuls. Nes jei puls, tai teks jiems pro mane praeiti. – išdidžiai pareiškia Mentalitetas.
- Valandos nuo dabar neišgyvensim. – pasako Aro taip, lyg aiškintų, kad dangus mėlynas. - Galiu pabandyti padaryti, kad mūsų nematytų. Nežinau kiek pavyks išlaikyti burtą. – priduria. Tada kreipiasi į kapitoną. - Tau reiks suktis kiek gali greičiau.
- Būtų nuostabu, tu pagelbėtum Aro – viltingai ištaria Nagašri.
Aro nieko neatsako, atsistoja tiesiai, atsuka delnus į priekį ir užsimerkia. Wilfredas magiškuoju regėjimu pamato blykstelint nestiprią dimensinę magiją. Aro pasitelkia ją sukurdamas aplink laivą sferos formos žemo lygio portalą. Pro tokį portalą materija praeiti negali, tačiau susidaro iliuzija, žiūrint iš išorės, pradangindama Persefonę, padarydama ją nematoma. „Gražus bandymas...“ pašaipiai pagalvoja Wilfredas „...įdomu kiek tu šitą burtą išlaikysi“. Nors burtas ir buvo nestiprus, tačiau didelio mastelio. Wilfredas tikėjosi, jog Aro neišlaikius burto, elfų laivas juos puls, tada jis bent pasidžiaugtų nudėdamas kelis smailiaausius, po to, kai jie sudoros Gaują.
Naga tuo tarpu pradeda mindžikuoti pirmyn atgal nežinodama ką daryti. Visi ant denio pamato, kaip oras aplink laivą šiek tiek suraibuliuoja.
- Mirštam? – cypteli Naga. Niekas jai neatsako.
Kurį laiką vaizdas už laivo ribų išplaukęs, paskui nusistovi toks pat, koks buvo. Aro stovi užsimerkęs. Kapitonas prieina prie jo, supranta, kad geriau netrukdyti, tada klausia Nagašri:
- Ką jis čia dabar daro? Laivas tai vis dar artėja. Ką mums daryti? Nuo jų nepabėgsim...
- Jie mūsų nebemato. – atsako Aro.
- Gerai. Jei laivas tikrai nematomas, tai išsisuksim. – entuziastingai atsako kapitonas, mesteli keletą nurodymų jūreiviams.
- Ar aš kuo nors padėt galiu? – paklausia Naga priėjusi prie Aro.
- Netrukdyti man. – atsako Aro.
- Matai, va ten, vandeny tokia linija iš bangelių. Einam, apžiūrėsim ar aplink visą laivą ji matyti. – parodo Mentalitetas Nagai.
Elfų laivas artėja greitai. Iš visų istorijų, kiek kapitonui ir kitiems yra tekę girdėti, nė vienoje niekam nepavyko pasprukti nuo elfų burlaivio, jei šis nuspręsdavo persekioti. Laikui einant Aro kakta išrasoja. Praėjus pusvalandžiui elfai jau maždaug kilometro atstumu. Kai elfai visai arti (vos už kelių šimtų metrų, elfai jau ir iš lanko tiek iššauti sugebėtų), kapitonas sumosuoja keletą nurodymų ir Persefonė pradeda staigiai suktis kranto link, tolyn nuo elfų. Aro šiek tiek susvyruoja, bet išsilaiko ant kojų. Elfų laivas kurso nepakeičia, girdėti, kad elfai kažką šnekasi. Jie plaukia visai šalia, matyti, kaip elfai dairosi, atrodo šiek tiek nustebę. Praplaukia, vienas iš elfų, stovėjusių jų laivo gale, suklūsta, nusikabina lanką, įdeda strėlę ir vėl įsiklauso, pasiruošęs šauti. Bet jį pakviečia kitas žvalgas ir jis lanką nuleidžia. Elfų laivas nutolsta, truputį pasisuka Iberijos link, t.y. tolyn nuo kranto. Kapitonas Persefonę beveik visiškai sustabdo, nusukęs dar toliau į krantą. Aro tebelaiko burtą, jis susiraukia, iš nosies išteka kraujo. Nagašri stovėdama atokiau nenuleidžia nuo Aro akių. Jei jis burtą nutrauks dabar, kol elfų laivas dar matyti, elfai juos be abejonės vėl pastebės ir nepatingės apsisukti. Su jais, žinoma, buvo Wilfredas, bet kažin ar jis pajudintų pirštą jiems pagelbėti, greičiausiai tiesiog magijos pagalba pasitrauktų leisdamas elfams sudoroti Persefonę su Gauja. Mentalitetas Nagai buvo papasakojęs ką Aro jam pasakojo Maltoje apie savo ištrėmimo aplinkybes, ir Nagos nestebino tai, kad Aro neturi jokio noro susidurti su savo tautiečiais.
Nuo prasilenkimo praėjus dar veik pusvalandžiui, elfų laivas beveik pranyksta už horizonto. Tuo tarpu Aro iš nosies išteka dar kraujo ir jis krenta ant denio. Nagašri ir Mentalitetas pribėga, apverčia ant nugaros, apžiūri.
- Apalpęs. – pasako Naga.
Elfo veidas kruvinas ir šlapias nuo prakaito. Mentalitetas pakelia Aro ir nuneša į kajutę, paguldo ant gulto. Naga atsargiai „sugirdo“ vieno eliksyro, kurį Aro turėjo kelionkrepšyje ir kurį matė elfą naudojant, kai paskutinį sykį jiems teko gydytis žaizdas. Netrukus Aro atsimerkia ir užsikosėja. Greitai apsižvalgo aplink, pamatęs Mentą ir Nagą, atrodo, nurimsta.
- Pavyko? – paklausia.
- Taip. – atsako Mentas.
Aro krenta atgal ant gulto:
- Po šito galiu garantuoti, kad artefakto jie neturi.
- Kodėl? Manai, kad jie mūsų ieškojo, nes įtarė, kad artefaktas pas mus? – paklausia Mentalitetas.
- Gali būti. Aišku viena, kad jie kažko tikrai labai ieško. Anksčiau čia jie niekada neplaukdavo. Bent jau tikrai ne taip kaip dabar. Paduok krepšį. – paprašo Aro, išsiima kitą eliksyrą ir truputį gurkšteli. Atrodo, jam lubos vis dar apačioj.
- Tiesa sakant man nepatinka vienas dalykas.... – ištaria pusiau sau.
- Kas tokio? Spėju, kažkas su Wilfredu susijusio neramina? – paklausia Nagašri, kuri iki šiol tylėjo stebėdama juodu.
- Wilfredas man dabar mažiausiai rūpi, nors jei nutars pasilikti ir sumokėti už artefaką, jo sugebėjimai gali ir praversti, kad ir kaip nepatinka man tai sakyti. – pasako Aro. Tada išsiima iš kelionkrepšio audeklo gabalą ir nusivalo veidą. - Vienok, jei save pribaigs, pats kaltas – priduria.
Į kajutės duris pasibeldžia jūreivis.
- Kapitonas prašė pasidomėti, kaip laikosi Aro? Ir, kai galės, tegu ateina pas kapitoną į kajutę. – išpyškina. Aro nieko neatsako tik pažiūri į jį. Jūreivis truputį susigėsta.
- Aa..atleiskite. Dėkui Dievui, kad jūs gyvas. Patikėkit, visa įgula, įskaitant kapitoną, esame jums be galo dėkingi. Jis tik to nelinkęs rodyti... – užsikirsdamas pasako jūreivis. Elfas jūreiviui nieko neatsako, tačiau nežymiai linkteli, jūreivis pasišalina.
- O kodėl tu dėl Wilfredo toks tikras? Nemanai, kad jis sunaikins tą tavo enčantmentą? Arba, kad sugalvos, kaip jį apeiti? – paklausia Nagašri.
- Jei labai pasiseks - sunaikins, bet kaip sakiau, tuo pačiu pribaigs ir save. – atsainiai atsako Aro.

Likusi dienos dalis praeina ramiai, vakare Vito išeina į denį apsižvalgyti. Užlipęs ant stiebo iki burės skersinio akylai dairosi, matyti krantas, kelias vedantis į Alžyrą. Pats Alžyras dar už horizonto. Jį Persefonė pasiekti turėtų rytoj. Jūreiviai budrūs, bet šiaip aprimę po šiandienos incidento su elfų laivu. Nagašri ir Mentas nueina miegoti, Wilfredas greičiausiai savo kajutėje. Pajutęs, kad neužmigs Vito užsirūko valerijono. Jūreivių ant denio liko tik budintys, kiti irgi sumigę.
Aro išeina į denį, vakaro vėsos kvapas jūroje jam šiek tiek visada priminė namus.
- Labas vakaras, Aro. – pasigirsta Vito balsas iš viršaus. Aro žvilgteli aukštyn.
- Labas.
Laivas nuleidęs pusę burių plaukia nelabai greitai, vėjo beveik nėra. Vito nužiūri elfą, šis atrodo kaip ir anksčiau, gal tik kiek pavargęs.
Aro apsidairo ar nematyti kapitono. Kaip tik tuo metu šis išeina taip pat pakvėpuoti grynu oru. Pamato Aro, neskubriu žingsniu prieina, trumpai linkteli.
- Neišmanau magijos daugiau, nei reikia, norint ją atpažinti. Nežinau, ką tiksliai padarei šiandien, bet žinau, kad mus išgelbėjai. Ačiū tau - ir nuo manęs, ir nuo visos įgulos. – pasako.
Aro kelias sekundes žvelgia į jį:
- Nėra už ką.
Vito nusišypso, nulipa žemyn:
- Labos nakties. - ir nužingsniuoja miegot.
Po trumpos pauzės kapitonas truputį atsikrenkčia, pamindžikuoja, tada ištaria:
- Anksčiau apie tave galvojau kaip ir apie visus tavo rasės atstovus. Atsiprašau - dabar žinosiu, kad tarp jūsų būna ir kitokių. – pasako ir nueina.
Elfas nulydi jį žvilgsniu, šypteli. Aro žinojo savo ribas, kaip ir žinojo kiek gali išlaikyti tą burtą. Susitikimo su elfų laivu metu jis pasirinko nestiprų burtą, nors ir didelio mastelio. Ilgai laikomas toks burtas palaipsniui siurbė iš jo jėgas, tačiau negrėsė rimtesniu susižalojimu. Jei kitiems ir buvo bekylą abejonių, tai po šios nedidelės dramos jų nebeliko. Šitie padarai, nepaisant dažnai chaotiškos jų psichikos, kartas nuo karto vadovavosi šiokiomis tokiomis taisyklėmis. Taigi Gauja kausis už jį, jei prireiks, o Persefonės įgula jo neišduos ir taip pat greičiausiai stengsis ateiti į pagalbą, jei prireiks. Aro reikėjo saugaus užnugario ir dabar jis jį turėjo.

Bestovėdamas denyje Aro netrukus pajunta naudojamą magiją, atsisuka į Wilfredo kajutės pusę pažvelgdamas magiškuoju regėjimu. Pamato, jog Wilfredas naudoja elemenmtalinę magiją. Elfas stebi, kaip neilgai trukus Wilfredo „žiburys“ atsiduria už laivo ribų, vis gi jis nutarė pasitraukti. Aro pasitelkia psichinės magijos ir tiesiog dėl smagumo pasiunčia antimagišką skydą, šis pasiekia Wilfredą neutralizuodamas jo burtą, pasigirsta pūkštelėjimas į vandenį. Vito tai išgirdęs išsikiša pro langą kajutėse, pamato kaip vandenyje kepurnejėsi Wilfredas, tačiau netrukus iškyla, lyg stovėtų ant vandens ir „nuplaukia“ kranto link.
Aro antrą kartą nieko nebedaro, tik nežymiai šypsosi. Grįžęs į savo kajutę Aro ant sienos randa elementaline magija išdegintą užrašą „Gyvybė už gyvybę, mes atsiskaitę. Tačiau tikėkis, kad daugiau nebesusitiksime. Ir patarčiau Alžyre per ilgai neužtrukt.“
- Sakai gyvybė už gyvybę, ką gi, tuomet turi tai, kas priklauso man. – tyliai ištaria Aro.
Naktis praeina be incidentų, ryte sustiprėjus vėjui, Persefonė nuplaukia toliau. Vito nusprendžia miegoti iki laivas pasieks Alžyrą.

[Aredhel]

Septintas skyrius (VII sesija) - II dalis

Wilfredas, naudodamasis elementaline magija, „nuplaukęs“ pora kilometrų nuo laivo, pasijunta šiek tiek atsigavęs – nutolus nuo elfo enčantmento poveikis pranyksta. Jis sėkmingai pasiekia Alžyrą, naktis, miestas atrodo ramus, niekaip papildomai neapsaugotas. Magiškuoju regėjimu Wilfredas mato už miesto, vakarinėje dalyje daugybę gyvybinių „žiburėlių“, ten ir bus emiro rinkta armija. Wilfredas nutaria pailsėti iki aušros, o tada nukeliauti ten ir susirasti armijos vadus. Taigi nakčiai susiranda mieste, netoli uosto, nakvynę tavernoje. Naktys trumpos, už kelių valandų pradės švisti.
Paryčiais Wilfredas pabunda nuo keisto triukšmo. Greitai atsikėlęs išeina laukan. Pamato prie kranto, uoste priplaukusius penkis elfų laivus, su kažkuo panašiu į balistas deniuose. Magiškuoju regėjimu matyti, jog emiro armija yra kur ir buvo, į vakarus nuo Alžyro. Wilfredas po savo kelionės jūra jaučiasi truputį nuvargęs, bet šiaip nieko baisaus. Jis pasitelkia elementalinę magiją ir ištiesia ranką link artimiausiai esančio laivo, norėdamas padaryti vandenyje „duobę“, kad laivas įsmigtų pirmagaliu į dugną. Burtas nelabai pasiseka, tačiau laivas ima smarkiai siūbuoti ir nuvirsta ant šono. Wilfredas praranda dar ir dalį jėgų, jis išsiima eliksyro ir gurkšteli, norėdamas jas atstatyti. Jis susikaupia ir tą patį burtą pakartoja su antru laivu, šį kartą burtas pavyksta gerai, staiga atsiradus tuštumai po pirmagaliu antras laivas susminga „nosimi“ žemyn į dugną. Tuo metu Wilfredas pajunta, kad kažkas jį tarsi „spaudžia“ iš viršaus, tiksliau jo magiją. Magiškas matymas parodo psichinę magiją, ji sklinda iš vieno dar stovinčių laivų. Wilfredas įtempia valios pastangas ir psichinį spaudimą atlaiko. Pamato, kad keli elfai lipa į krantą iš šonu nuvirtusio laivo ir trys iš jų į jį taikosi lankais, dar trys artėja su apnuogintais kardais. Lankininkai strėles paleidžia, šios atsitrenkia Wilfredui į krūtinę ir liemenį, tačiau neįsminga. Apsauginiai kerai ant jo drabužių atlieka savo darbą.
Wilfredas ištiesia ranką link vandnes ir ją kilsteli, susiformuoja poros metrų aukščio ir tiek pat pločio vandens „siena“. Elfai nesutrinka ir artėja toliau, Wilfredas tebežvelgdamas magiškuoju regėjimu pastebi, kad tame pačiame laive pradeda vėl kauptis psichinė magija, elfų magas ruošiasi stipriam burtui, tačiau konkretaus burto dar nesimato. Wilfredas tęsia savo burtą - vandens siena sklaidydamasi pradeda lėkti link išlipusių elfų, pakeliui sustingdama į daugybę ledinių mažų kamuoliukų. Šie sulekia į elfus, vienas elfas krenta paslikas, atrodo pataikė į akį, kiti truputį sutrinka ir sustoja, bandydami apsiginti. Elfų laive blyksteli stipri psichinė magija ir Wilfredas pajunta, kaip jį apgaubia neįveikiamai stiprus psichinis „skydas“. Skydas jį šiek tiek spusteli, ir Wilfredas praranda sąmonę.

~~~

Persefonei artėjant prie miesto, pirmiausia pasirodo viena kita dūmų sruoga. Aro įsižiūri. Dūmai kyla iš poros degančių miesto rajonų. Prie kranto matyti keletas elfų laivų. Mentalitetas ir Nagašri taip pat jau mato dūmus.
Vito užlipęs ant stiebo bando įsižiūrėti atidžiau. Persefonei dar šiek tiek priartėjus prie Alžyro Vito įžiūri, jog laivuose yra elfų, bet ne tiek jau daug - po kokius 10-15 laive. Iki laivų tiek, kad jei Persefonė toliau taip plauks, po pusvalandžio bus galima pasikalbėti.
- Mes kaip visada laiku - sumurma Nagašri.
Vito pagalvoja, tada nusileidžia žemyn ir prieina prie Aro:
- Ponas Aro, tikiuosi nepriimsimt įžeidimo, jei pradėsiu šaudyti jūsų gentainius. Tik įspėju iš karto.
- Geriau nepradėk, nes kai jie atkreips dėmesį apsiginti nesugebėsi. Neįsižeisk. - gan atsainiai atsako Aro.
- Aš nesikeliu į visagalių gretas, taip tie elfai mane "gyvą suėstų". Kaip ir bet ką kitą. – pasako Vito.
- Ką darom? Plaukiam prie laivų ar bandom laipintis šalia miesto? – paklausia kapitonas.
- Kaip manot, jie su mumis draugiškai pasisveikins jei priplauksim? – klausimu į klausimą atsako Aro.
- Gal išgert pasiūlys? – pabando pajuokauti Vito.
- Plaukiam prie kranto. – pasako Aro. Ir vėl nukreipia žvilgsnį į miestą.
Matyti, kad vienas elfų laivas yra pusiau nuskendęs, nuvirtęs šonu. O dar vienas laivas, atrodo, buvo įsmeigtas į dugną priekiu žemyn. Kiti trys laivai sveiki. Magiškasis matymas parodo elemetalinės magijos liekanas aplink tuos du laivus, Aro pajunta kylantį pyktį. Viename iš atplaukusių Iberijos laivų, tolimesniame, yra magas. Šiaurvakarinėje miesto dalyje, ten, iš kur kyla nemažai dūmų, matyti Wilfredo magijos „žiburys“. Jo magija atrodo truputį nusilpusi. Kaip bebūtų keista, daugiau žmonių magų Alžyre nematyti. Pakrantėje, ties miestu, matosi grupelės kovojančių žmonių ir elfų.
Penki Iberijos laivai - tai buvo vos vienos iš ten gyvenančių giminių laivai. „Kas po galais vyksta Iberijoje...“ – pagalvoja Aro.
Vito tuo tarpu dairosi saugaus kelio į miestą. Patogiai prisišvartuoti galima maždaug kilometro atstumu nuo miesto, pietinėje pusėje. Kapitonas ten ir pasuka laivą. Kautynės vyksta rytinėje pusėje.
Vito pabando įžiūrėti kaip vyksta kautynės prie miesto. Pastebi, jog elfai žmones spaudžia, nors skaičiai apylygiai, gana nedidelės grupelės, po 20-30 asmenų kiekvienoje pusėje. Tuo tarpu Persefonė priplaukia prie kranto. Atrodo, kad elfai Persefonės nepastebėjo arba jiems tiesiog nerūpi. Iš vieno elfų laivų į miesto pusę nulekia ugnies kamuolys, pasigirsta sprogimas, Aro mato, kad tai Iberijos mago burtas.
Laivui priplaukus prie kranto jūreiviai nuleidžia valtis. Mentalitetas pirmas veržiasi į kovą, Nagašri nelabai noriai irgi pasiruošia laipintis į krantą. Jūreiviai Gaujos narius nuplukdyti sutinka, bet patys į krantą lipti atsisako.
Netrukus Gaujos išlipa Alžyro pakrantėje. Išsilaipinus vaizdas atrodo ramus, kone idiliškas. Nedidelis iškyšulys užstoja uostą, kautynių garsai atrodo nuslopę. Vito prisimena "galines duris" į miestą, t.y. nedidelius vartelius iš pietinės pusės. Iki jų ~3 km kelio, o iki pagrindinių vartų - apie 1km.
- Na, ponai – kreipiasi Vito į kitus - eisim per kautynių lauką ar bandysim pirma sužinoti, kas vyksta? Galim įsigauti į miestą ramiau, tik tektų šiek tiek toliau paeiti...
- Aš už ėjimą tiesiai. Jau ir dabar nedaug šansų, kad dar rasim Rofono namus, bet kuo daugiau delsim, tuo jų bus mažiau. – pasako Mentalitetas.
- Iš dalies pritariu Mentui, bet savi žvynai man svarbiau, nei Lapino mirties aplinkybės. Geriau einam saugiau. – pasako Nagašri.
Nuo miesto pusės atskuba būrelis žmonių, apie 20 asmenų. Tai tiesiog paprasti civiliai bėgantys tolyn nuo kovos, kai kas nešasi krepšius su paskubomis surinktais daiktais. Jie pastebi laivą ir pasuka jo link. Pribėgę suklumpa ant kelių, matyti, kad nuvargę. Pradeda kažką greitai berti arabiškai, žodžių Gaujiečiai nesupranta, bet mintis akivaizdi, o kapitonui ir jūreiviams šiandien, atrodo, geranoriškumo priepuolis.
Aro nelabai kreipdamas dėmesio į žmones paklausia Vito:
- Kur saugesnis įėjimas?
- Saugesnis įėjimas - pietinėje miesto pusėje. Maždaug 3 kilometrai nuo čia. – atsako šis.
- Rodyk kelią. – tarsteli elfas.
- Jei paskubėsim, būsim ten greičiau nei eidami tiesiai, ypač, kautis nereikės. – pasako Vito vesdamas visus pirmyn. Aro pirmas pasuka paskui kačiažmogį palikdamas žmones kapitonui. Mentas truputį paburba, bet kartu su Naga eina iš paskos.
Nedideli varteliai miesto sienoje užrakinti iš vidaus, Mentalitetas juos išspiria. Visi atsiduria siauroje gatvelėje, toli gražu ne prestižiniame Alžyro rajone. Kova šitos dalies dar tikrai nepasiekė, bet namai ištuštėję, gatvelės gale kažkur tolyn nubėga moteriškė su pilnu krepšiu daiktų.
- Kuris žinot kur tas namas? – paklausia elfas. Tačiau, atrodo, ne visi gerai pamena Rofono nupasakotą vietą. Aro atsimena, kaip Mentalitetas perpasakojo Rofono žodžius, gerai prisimindamas Alžyro žemėlapį, kurį vakar nagrinėjo laive, pasuka ten kur numano esant Rofono namus, eina sparčiu žingsniu. Aro magiškuoju regėjimu matė už miesto vakarinėje pusėje armiją – daugybę gyvybinių žiburėlių, kurie magiškuoju regėjimu atrodo kaip tolumoje esantis nedidelis ežeras, mirgantis nuo saulės šviesos. Sprendžiant iš judėjimo ten taip pat greičiausiai vyksta mūšis ar bent jau geras sujudimas. Tuo tarpu Wilfredas tebėra ten, kur ir buvo, magas iš Iberijos vis dar viename iš laivų, greičiausiai neketina laipintis į krantą.
Gauja netrukus išeina į truputį platesnes gatves, kelias veda link pietuose esančio prekybinio rajono. Ten jau pasigirsta kovos garsų. Vito apsidairo, kur artimiausias tinkamas užlipti stogas. Staiga keliolika žingsnių priešais Gaują ugnies kamuolys pataiko į gana aukšto namo viršutinį aukštą. Pasipila nuolaužos. Vito bando išsisukti, bet krentantis nemažas balkio gabalas pataiko į jį, kačiažmogis sukniumba. Aro šoka į šalį, ten kur jis ką tik stovėjo su trenksmu nukrenta nemažas gabalas sienos, pasipila dulkių ir kalkių debesis.
Nagašri ir Mentalitetas taip pat išsisuka nuo krentančių akmenų.
- Mente, paimk jį, pravers dar. – pasako elfas Mentalitetui, mostelėdamas galva į gulintį Vito.
Mentas užsimeta Vito ant pečių ir klausiamai žvilgteli į Aro:
- Kur dabar?
- O dabar bėgsim - ir Aro pirmas tą padaro. Kiti iš paskos.
Rofono namas stovi nedidelės „Laikrodžio aikštės“ pakraštyje. Priartėjus prie aikštės, matyti, kad ten kaunasi 5 elfai prieš 10 žmonių. Aro atšoka atgal ir atsistoja už kampo. Tą patį parodo ir Mentui su Nagašri. Tada žvilgteli pro kampą. Žmonės keistai disciplinuotai ginasi, nors elfai (visi su kardais, nei vienas lankų nepasiruošę) juos spaudžia į kampą. Žmonės ginkluoti ietimis, poros elfų lankų templės suplyšusios ant žemės guli trijų žmonių ir vieno elfo lavonas. Aro susivaldo, primena sau, jog negali kištis, ypač kai neaiškios aplinkybės ir kai negali leisti sau išsiduoti. Aro pakelia ranką ir šalia jo atsidaro portalas, elfas parodo eiti pro jį. Žengę pro portalą visi atsiduria pirklio Rofono namo viduje. Namas dviejų aukštų, nedidelis. Iš viršaus sklinda gana daug šviesos, iš garsų galima suprasti, kad įgriuvęs stogas, pilna visokių daiktų, namo durys užrakintos.
Tuo tarpu atsipeikėja Vito.
- Bliat – nusikeikia iš mongolo, kurį vedė ekskursijon, išmoktu keiksmažodžiu ir instinktyviai įsiklauso, norėdamas įsitikinti, kad name nieko nėra. Iš balsų lauke girdėti, kad žmonės aikštėje po truputį pralaimi.
Gaujiečiai pradeda krėsti namą, tačiau Vito labiau pasiseka, bešniukštinėdamas randa slaptas dureles vienoje spintelėje. Atidarius dureles matyti žemas siauras koridorius, kuriuo įmanoma prašliaužti. Vito įlenda pagalvojęs "iš tamsos į tamsą", netrukus išlenda į nedidelį kambariuką. Akys, tamsoje jau apsipratusios, įžiūri vietą deglui ir lentyną.
- Paieškokit ten kur nors deglo – šūkteli kačiažmogis.
Nagašri suranda deglą.
- Radot? Jei taip, mestelkit čia.- nekantrauja Vito. Naga įmeta.
- Tebūnie šviesa!
Vito padeda deglą į jam skirtą vietą ir pradeda ieškoti laiškų. Suranda krūvelę, apie dešimt laiškų, deja nemokėdamas skaityti negali suprasti kas juose.
- Radai ką? – šūkteli Nagašri
- Laiškų radau, atnešu. Prašom. – išlindęs paduoda Nagašri laiškus. Nagašri peržiūri juos, tačiau skaityti moka tik driežų kalba. Šia kalba viename iš laiškų yra viena vienintelė frazė "Malonu su jumis turėti reikalų" ir parašas vieno iš miestų valdovų. Driežė ištiesia laiškus iš kito kambario atėjusiam Mentalitetui, kuris skaityti moka pora kalbų.
Mentas paima laiškus, pavarto:
- Hm... kažkokie slapti reikaliukai tarp Rofono ir kažkokio... Gališoro. Tarp Rofono ir... Venecijos dožo Lorenco Marilečio... kitokie slapti reikaliukai. O šito neperskaitau. Kažkaip keistai ir kvailai parašyta, nieko nesuvokiu. – pasako žiūrėdamas į arabišku raštu primargintą lapą.
- Tai ponas Mentalitetas, viską perskaitėt? Idomu, ką turi bendro Rofonas ir Venecijos dožas, Rofonas tiek ryšių turi? Gal, galite perskaityti?
- Tuoj. Atrodo, kad mūsų draugas Rofonas bendradarbiavo su ne vienu ir ne dviem asmenim, kuriems reikėjo... ne visai legalios pagalbos. Dožui informacija apie kažkokią vagystę prieš pusmetį, tam Gališorui - kažkokio pabėgėlio paieška. Ir taip toliau.
- Hmm. Pabėgelio iš Maltos? – pasiteirauja Vito.
- Ne. Ir laiškas datuotas kovo mėnesį, taigi prieš pusmetį. Su mūsų užduotimi nesusijęs. – atsako Mentalitetas.
Atsitraukęs nuo laiškų Vito atkreipia dėmesį, kad nėra Aro. Kačiažmogis apsidairo ir nueina prie langų ieškodamas kaip patogiai užlipti ant stogo. Radęs vikriai užsikabaroja.
- Ei, o mums ką? Laukti čia? Išvis, kur Aro? – šūkteli Nagašri.
- Aš turiu reikalų, jus rasiu vėliau. Čia neužsilaikykit per ilgai, pavojinga. - atsako Vito nuo stogo ir nusėlina.

[Aredhel]

Jei kas čia skaito, atkreipsiu dėmesį, kad per paskutinę savaitę įkėliau tris "dalis", baisėkitės
Šiaip stengsiuos įkelti kas savaitę po dalį.

[Bombadilas]

Aš tai žiūrinėju kas buvo iki manęs.........

[Aredhel]

Po vasaros atostogų ir linksmybių Gauja su priedais sugrįžta į jūsų ekranus.


Aštuntas skyrius - I dalis


Wilfredas pabunda. Junta, jog guli ant kieto pagrindo, ant savęs gana stipriai junta tą patį psichinės magijos skydą. Apsidairęs pamato, kad guli narve. Narvas atrodo kaip standartinis apvalus kanarėlių ar papūgėlių narvas, tik tokio dydžio, kad galėtų stovėti žmogus. Narvas stovi ant žemės, aplink daug panašių narvų, juose dar 12 žmonių, kiekviename po vieną. Visi be sąmonės. Narvai stovi lauke, tiesiog gatvėje, kuri gana plati, panašu, kad jis vis dar Alžyre. Vienoje pusėje matyti pusiau sulaužytų barikadų, tolumoje girdėti murmesys - bet nesuprasi, kas kalba. Apsižiūrėjęs pamato, kad iš visų jo daiktų telikę drabužiai ant kūno, apsauginiai fizinės magijos kerai ant jų tebeveikia. Wilfredas pabando jėga išsilaisvinti iš narvo, tačiau nieko neišeina, virbai tvirti. Magiškasis regėjimas beveik nieko neparodo, psichinis skydas viską paleidžia raibuliais. Elfų magas užmetęs ant jo šitą skydą greičiausiai tebėra mieste, kitaip burtas nustotų veikti. Saulė jau aukštai danguje, reiškia jis buvo be sąmonės bent kelias valandas.
Staiga netoli, po kitais narvais, atsiveria portalas. Narvai nukrenta į jį... iškrenta keliasdešimt metrų virš tos pačios vietos. Portalas užsidaro ir visi narvai nukritę iš kelių dešimčių metrų aukščio garsiai bildėdami trenkiasi į akmeninį grindinį. Iš garso ir žiauraus vaizdo Wilfredas supranta, kad dauguma narvų "gyventojų" numirė nuo smūgio. Vienas narvas krisdamas trinkteli į Wilfredo narvą, bet Wilfredui nieko nenutinka, tik įlinksta virbai. Vilfredas dar kartą pabando išsivaduoti jėga ir šiaip ne taip sugeba išsisprausti pro įlinkusius virbus. Apsidairęs išgirsta, kad kažkas bėga link šitos vietos, turbūt išgirdę trenksmus. Wilfredas pasileidžia tolyn nuo artėjančių žingsnių, prabėga pro barikadas po nedidele arka, ten skersai platesnė gatvė, pasuka į šiaurę. Kairėje pamato kelis elfų patrulius, metasi priešingon pusėn. Dabar jo tikslas – nutolti kuo toliau nuo elfų mago, kad šio burtas, psichinis skydas ant Wilfredo, nustotų veikti. Dar nespėjęs toli nubėgti, magišku matymu, nors ir prastu, pastebi, kad už nugaros siūbteli galinga psichinė magija, tačiau nutaikyta ne į jį, o, atrodo, į tą vietą, kur buvo atsivėręs portalas.
Wilfredas pasistengia bėgti dar greičiau, tačiau žvilgčiodamas per petį kas vyksta, nes viskas atrodo mažų mažiausiai keistai. Staiga prieš pat jį susiformuoja nemažas portalas, nespėjęs sustoti Wilfredas įkrenta ir... krenta. Portalas niekur jo neperkelia, ir jis supranta, kad vis dar yra portalo viduje. Portalo pabaiga yra tiksliai virš pradžios. Wilfredas krenta ir mato save krentantį, tačiau psichinis skydas pranyksta. Magiškasis regėjimas parodo, kad magija šitam portalui ateina kažkur iš pietų, tuo tarpu ankstesnio mago žiburys matyti uoste, greičiausiai, kaip ir anksčiau, laive. Nukritus mago iš laivo sukurtam "antimagiškam" skydui, skausmas suspaudžia galvą - psichinis Aro enčantmentas pradėjo veikti visu pajėgumu. Tai reiškia, jog tas nelaimingas elfpalaikis jau yra mieste, Gauja, greičiausiai, taip pat.
Wilfredas pasinaudoja fizine magija ir pasitelkia telekinezę, pradeda levituoti portale. Matyti, kad portalas, kuriame jis įkalintas skrenda kažkur į vakarus, netrukus portalas pranyksta. Wilfredas tebelevituodamas ore pamato, jog jis yra virš labai apleistos, miesto dalies. Magiškasis regėjimas rodo, kad gyvų padarų nėra bent vieno kilometro spinduliu. Jis pats yra virš kažkada buvusios didokos aikštės, vienoje pusėje stiebiasi mečetės liekanos, kitose – namai. Wilfredas pasitelkia daugiau fizinės magijos, pakyla į poros šimtų metrų aukštį, žvalgydamasis kur armija. Armija dar į vakarus nuo jo, už kokių 3 - 4 km. Kaunasi su elfais, ten prie kranto irgi matyti keli elfų laivai. Toje pusėje magų nematyti. Atrodo, kad elfai po truputį traukiasi laivų link. Staiga Wilfredas pastebi uoste stiprų psichinės magijos švystelėjimą, magas iš elfų laivo paleidžia psichinės magijos pliūpsnį jo link, Wilfredas pasitraukia iš jos kelio, bet magija gana išsklaidyta ir vis dėl to jį paliečia. Wilfredas pajunta kaip jo burtas smarkiai nusilpsta ir jis pradeda kristi. Tačiau vėl pasitelkęs fizinę magiją kritimą šiek tiek sulėtina ir nusileidžia be smūgio. Pasiekęs žemę vėl pasileidžia tolyn link išėjimo iš miesto, kurį matė iš aukštai, link armijos, į vakarus. Pajunta blykstelint dimensinę magiją ir iš virš galvos atsivėrusio portalo iškrenta nemažas gabalas namo sienos. Wilfredas krenta ant žemės saugodamas galvą, taip, kad didžioji smūgio dalis tektų kūnui, kuris apsaugotas užkerėtais drabužiais. Kaulų nesulaužo – apsauginiai kerai šiek tiek padeda, tačiau pritrenkia smarkokai. Wilfredas iš visų jėgų nustumia nuo savęs svorį ir iš inercijos pabando atsistoti. Prie ir taip išsekusių nuo kerėjimo jėgų prisideda galvos svaigimas ir žemės sukimasis. Nepaisant to jis bando bėgti toliau. Wilfredas tebesijaučia kontūzytas, tačiau visada žvelgdamas magiškuoju regėjimu jau gali nustatyti kurioje pusėje yra Aro, pagal tai iš kurios pusės atkeliavo magija. Wilfredas pabando fizinės magijos pagalba aplink save sukurti telekinetinį sydą, kuris atremtų materiją ir tą padaro laiku, nes kaip tik tą akimirką virš jo atsidaro antras portalas išmesdamas darbar jau gabalą kažkokio stogo. Skydas smūgį atlaiko, nors ir sunkiai. Atrodo, Aro ten pat, kur buvo anksčiau, sprendžiant iš magijos krypties. O jis pats beveik pasiekė miesto ribą, toje dalyje miesto sienos nėra visiškai, taigi nesuprasi, kur čia baigiasi miestas iš tikro. Bendrai atrodo, kad kova rimsta visose pusėse, sprendžiant iš garsų ir ugnies kamuolių. Bėgdamas atsigęžia, matyti, kad trys elfų laivai nuplaukia tolyn nuo kranto Alžyro uoste. Galvos skausmas po truputį rimsta, taigi jis tikrai tolsta nuo Aro. Wilfredas pastebi, kad koks šimtas kareivių pradeda eiti miesto link. Jį ir žmonių armiją teskiria pora kilometrų lygumos, jei jis armiją pasieks, elfpalaikiui teks dingti iš šito miesto ir susirinkti savo Gaujos skutelius...
Keletas metrų prieš jį vėl žybteli dimensinė magija, Wilfredas čiuožtelėdamas sustoja, iš atsivėrusio portalo išnyra Aro, portalas už elfo nugaros iškart užsidaro. Wilfredas uždusęs, veik drebėdamas iš neapykantos stebi elfo judesius. Skausmas plešia galvą, elfo pulti jis negali, o jėgos beveik pasiekė ribą – dar pora ar vienas stipresnis burtas ir jis praras sąmonę. Tačiau trauktis žmogus neketina, šį kartą jis nepralaimės, geriau jau galas. Wilfredas įtempia valią pasiruošdamas elfo puolimui ir bandydamas nuslopinti skausmą, šiek tiek pavyksta.
- Atrodo turi kai ką, kas priklauso man. – ištaria elfas su ta pačia nepakenčiama šypsenėle veide. Wilfredas nesupranta apie ką elfas kalba, tačiau ir pernelyg nesistengia, jis mintyse paskaičiuoja kiek laiko jam reikėtų pratempti, kol kareiviai priartės pakankamai, kad būtų galima atkreipti jų dėmesį. Elfas stovi į juos nugara. Aro tuo tarpu nužvelgia jį nuo galvos iki kojų.
- Kliuvo... – kreivai šypteli - Daviau tau galimybę eiti su mumis, išsaugojau gyvybę, tu pasirinkai pasitraukti. Tačiau aš apsigalvojau. Kodėl turėčiau tave paleisti, leisti tau gauti artefaktą ir atimti iš mūsų gyvenimo uždarbį?
Staiga už poros metrų šalia Wilfredo vėl švysteli dimensinė magija ir atsiveria du portalai. Wilfredas ketina šokti į šalį, tačiau iš portalo išnyra du žmones, Wilfredas akimirksniu atpažįsta du vyresniuosius Aleksandrijos magus, savo mokytojus. Vienas iš jų ištiesia ranką link Aro, Wilfredas pamato žybtelint stiprią psichinę magiją.
- Greitai, einam. – tuo tarpu ištaria kitas. Wilfredas nelaukdamas puola į portalą.
- Kitą kartą! – išgirsta elfo balsą. Wilfredas atsiduria Aleksandrijos mokyklos kieme, atsisukęs pamato abu savo mokytojus ir užsidarantį portalą. Nustoja veikimo enčantmentas ir pranyksta galvos skausmas, tarp jo ir elfo staiga atsiradus šimtams kilometrų. Wilfredas giliai alsuodamas susilenkia ir atsiremia rankomis į kelius, pažvelgia į kitus du magus, vienas iš jų tebestovi veidu atsigęžęs į ten, kur ką tik pranyko portalas.
- Keista. – pasako mokytojas žiūrėdamas į tuščią erdvę prieš save.
- Kas? – paklausia Wilfredas žvalgydamasis tarp abiejų mokytojų.
- Jis nieko nedarė... – atsako pirmasis.
- Jūs juk metėte ant jo psichinį burtą... – pasako Wilfredas nesuprasdamas.
- Bėgdamas nežiūrėjai atgal, tačiau mano mestas psichinis skydas buvo iškart suardytas. Jis galėjo laisvai burti. Viena iš jo valdomų magijų dimensinė, jis galėjo bandyti uždaryti portalą, galėjo neleisti jo uždaryti, galėjo netgi pabandyti jį sunaikinti kartu su mumis, kol mes žengėme per jį. Arba atverti sau kitą portalą, pro kurį būtų galėjęs pasitraukti. Tačiau jis nebandė trauktis, bet nebandė ir mūsų pulti. Tiesiog stovėjo ten ir nieko nedarė...
- Tiesiog nuostabu, – sarkastiškai atsako Wilfredas – tačiau labiau norėčiau kelių kitų atsakymų, ypač į klausimus – kas po galais čia vyksta? Kodėl pagalbos nebuvo iki šiol? Ir kodėl nenudėjot to prakeito elfpalaikio?
- Radom artefaktą, taigi ir tave "atsiėmėm". Ir šiaip manėm, kad tau gyventi norėsis, kai atvėsi. – šiurkštokai atsako pirmasis mokytojas. – Sekėm elfų laivus, bandėm suvokti, kas vyksta. Be to, visai neblogai ir pats tvarkeisi. Kas dėl „elfpalaikio“ - mes nemėgstam žudyti. Be to, turim priežasčių galvoti, jog jis iš tikro nėra tremtinys, taigi jo „nudėjimas“ elfams gali pasirodyti žymiai blogesnis dalykas, nei susirėmimas Alžyre. Be to, jis mūsų nepuolė.
- Ką? – tepasako Wilfredas išgirdęs apie artefaktą.
- Mes irgi panašiai galvojome, kai aptikome. Kol kas neturime jokio supratimo, iš kur jis atsirado kažkokioje apleistoje senovinėje šventykloje į pietus nuo čia, bet kai magiškai pasižiūrėjome į tą pusę, pamatėme pakankamą žybsnį, kad susidomėtumėm. Dabar ten dirba keli mūsiškiai, bando viską išsiaiškinti apie vietą prieš judindami artefaktą. Kur magas, tą artefaktą išnešęs iš Maltos - neįsivaizduojame. – pasako antrasis mokytojas.
- Kodėl nebuvo susisiekimų su manimi po Bengazio, informacijos kur plaukia elfų laivai, apie kuriuos jums pranešiau per Usamą?
- Kaip jau žinai, tuos laivus stebėjom ir juose nebuvo nieko, dėl ko būtų reikėję tave informuoti. – sausai atsako pirmasis mokytojas.
Wilfredas ne pirmą kartą pajunta, jog į jį nėra žiūrima kaip į lygiavertį, o labiau, kaip į parankinį, ir tas dar labiau jį pykdė.
- Tebūnie... – sumurma jis pro dantis, tada ištaria garsiai - Vienaip ar kitaip, elfpalaikis man įtaisė enčantmentą, man reikia žinoti kas tai konkrečiai ir kaip jį nusiimti. Bandžiau sunaikinti įprastai, tačiau skausmas buvo nepakeliamas. Taip neturėtų būti...
- Nueik į pietinį sparną, pas gydytojus, tave nuodugniai apžiūrės ir greičiausiai galės padėti.

Po valandos pora vyresniųjų gydytojų magų gan skausmingai apžiūri Wilfredą, galiausiai prieina bendro sutarimo ir paaiškina:
- Enčantmentas uždėtas meistriškai, taigi nusiimti bus sudėtinga. Jis "prisegtas" prie kūno skysčių - visų, išskyrus kraują. Magijos rūšis - psichinė. Lygis - penktas arba šeštas. Iš to ką pasakojai aišku, jog enčantmento suaktyvintojas yra agresyvios mintys, ketinimai elfo ir kitų Gaujos narių atžvilgiu. Poveikis - elementarus "gyvuliškas" stabdymo metodas, pradedant galvos skausmu, paskui viso kūno skausmas, nusilpimas, galiausiai trumpalaikis paralyžius, sąmonės netekimas. Ilgalaikio neigiamo poveikio neturi. Pašalinimas įmanomas kaip ir bet kurio kito enčantmento, bet problematiškas, nes įvesta papildoma apsauga: ryšys tarp magijos ir prisegimo objekto – tavo kūno skysčių, yra dvipusis, tai reiškia, kad naikinant magiją, prarasi ir kūno skysčius. Todėl jei tau būtų pavykę sunaikinti šį enčantmentą pačiam, kaip kad sakei bandęs, būtum greičiausiai miręs labai skausmingai, nes didžioji dalis tavo kūno skysčių pavirstų drebučiais. Kitas būdas tiesiog užsiimti aktyvia fizine ir magiška veikla, daug gerti ir valgyti ir tie skysčiai pasikeis per mėnesį ar panašiai, tada enčantmento nebeliks.
Wilfredas tikrai neketino laukti mėnesio ar daugiau, jis norėjo kuo greičiau prisijungti prie armijos, su kuria žygiavo jo tėvas ir kuri ketino pulti Iberiją iš Prancūzijos.
- Ar įmanoma ką nors padaryti greičiau, negaliu tiek laukti ir nenoriu būti neįgalus vos atsidūręs netoli elfpalaikio.
- Įmanoma, tačiau tokiu atveju prireiks kelių pagalbininkų, pagrinde valdančių psichinę ir biologinę magijas, ir ritualo. Psichinė magija bus reikalinga energijų kontroliavimui, kad nepadaryti žalos kur nereikia, nuimti skausmą bei palaipsniui naikinti enčantmentą, ir biologinė magija gydymui bei skysčių atstatymui tuo pačiu metu. Viskas užtruktų vieną dieną, tačiau po to tau prireiks dar savaitės visiškai atsigauti.
- Na tai geriau nei mėnuo, kada būtų galima pradėti?

Ritualas įvyksta vakare, sekančią dieną Wilfredas, prižiūrimas gydytojų, taisosi. Jis tikrai suras progą atsiskaityti su tuo elfpalaikiu už šituos smagumus ir už visą tą pažeminimą. Aišku po to, kai pirmiau nudės kiek galėdamas daugiau smailiaausių Iberijoje. Vos tik pakankamai atsigavęs jis ketino keliauti prisidėti prie armijos kurioje jau buvo jo tėvas su savo kariais ir užmiršti visus skystablauzdžių bailių Aleksandrijos magų „patarimus“. Nors anksčiau jis ir siekė surasti artefaktą, kurį planavo pritaikyti savo tikslams, tačiau dabar artefaktas jam beveik neberūpėjo. Jį pasiėmus dar reikėtų išsiaiškinti kaip jis veikia ir ar gali būti panaudotas kaip ginklas. O antras karas su elfais – tai, ko Wilfredas laukė visą gyvenimą - jau buvo beprasidedąs. Pagaliau atėjo laikas atsimokėti už savo giminės garbę.


***

Vito išlindęs pro langą ir užlipęs ant Rofono namų stogo apsidairo, tačiau nieko ypatingo nepamato, keliose vietose, daugiau šiaurėje, truputį dega miestas. Vakaruose plyti apgriuvusi miesto dalis (Alžyras labai sumažėjo po to, kai elfai užgrobė Iberiją, ir niekad pilnai nebeatsistatė). Ten Vito pastebi, kad virš pastatų sklando vieniša figūra. Po kiek laiko ji bando išsisukti kažko nematomo, apsiverčia ore, pasitraukia į šoną, bet pradeda kristi ir nusileidžia už pastatų...
Aikštėje apačioje, šalia Rofono namų, elfai žmones pribaigė ir patraukė atgal jūros link. Jo paties regis nepastebėjo. Vito Alžyre pažinojo alchemiką, seną draugą, žmogų ir norėjo dabar pas jį nukeliauti. Jam reikėjo priemonių apsisaugoti nuo magų, ypač kai du iš jų čia pat pašonėje pešasi tarpusavyje. Jis nežinojo detalių apie Wilfredo pasitraukimą, o Aro nepasitikėjo, kaip ir jokiais svetimais asmenimis. Su elfais jis iki šiol reikalų niekada neturėjo, Aro neatrodė piktybinis, tačiau apie elfus jis prisiklausė daug negerų dalykų iš žmonių pasakojimų ir nenorėjo be reikalo rizikuoti. Alchemiko namai buvo į pietvakarius, link tos vietos, kur jis ką tik matė sklandančią figūrą. Pastarasis reiškinys jį sudomino ir jis nutarė pakeliui patikrinti kas ten buvo.
Kačiažmogis apsidairo žemyn nuo pastato stogo ieškodamas kokių nors elfiškų ginklų, tačiau nieko nepamato – jie matyt tokių dalykų nepalieka. Tuomet stogais pasileidžia pietvakarių pusėn, link savo draugo namų. Nukeliauti pavyksta saugiai tik pora kartų nusileidus perbėgti platesnę gatvę. Toje miesto dalyje gatvės ištuštėjusios. Visai netoliese apgyvendinto Alžyro rajono ribos kačiažmogis nusileidžia prie alchemiko parduotuvėlės. Ji atrodo nesugriauta ir mūšis šitos vietos išvis nepasiekė. Žmonių aplink nematyti, tačiau girdėti kažkas pačioje parduotuvėlėje. Vito įsėlina į vidų. Namo vidus panašus kaip ir Rofono namų. Nors pats namas nedidelis, įėjus pro duris yra nemažas holas, kurio didžiąją dalį užima parduotuvės zona. Gretimame kambaryje matyti visokių pusiau paruoštų eliksyrų, kačiažmogis užuodžia viliojantį valerijono kvapą. Garsai ir prislopinti balsai girdėti iš viršaus. Vito tyliai nusėlina aukštyn laiptais bandydamas suprasti kas kalbama. Užlipęs laiptais mato, kad viename kambaryje prie stalo sėdi, valgo ir kalbasi jo draugas alchemikas Mustafa ir kažkoks europietiškos išvaizdos žmogus, į duris atsisukęs nugara. Vito nugirsta, kad pokalbis vyksta įdomiai - alchemikas šneka arabiškai, jo svečias - lotyniškai. Kačiažmogis supranta, kad šnekamasi apie tai, kas čia vyksta, spekuliuojama, kodėl elfai užpuolė ir kada pradings, kalbama apie netoliese esančią armiją ir ar ji atskubės į pagalbą. Taip pat porą kartų paminimas jo paties vardas, bet alchemikas sako kačiažmogio nematęs jau daugiau nei pusmetį. Atrodo, kad jie vienas kitą šiek tiek pažįsta. Vito stovėdamas koridoriuje už durų išsitraukia kardą ir nutaikęs akimirką kai Mustafa nežiūri greitai ir tyliai, kaip sugeba tik šios rasės atstovai, pribėga prie europiečio ir prikiša kardą šiam prie kaklo. Mustafa pašoka, jo svečias išbąla.
- Laba diena, ponai. Man įdomu, kas mano vardą mini. – pasako kačiažmogis.
- Vito! Nekantravau, kada vėl užsuksi, bet nemaniau, kad tai bus tokiomis aplinkybėmis...! – sušunka Mustafa. Kačiažmogis linkteli galvą.
- Man pakartoti klausimą reikia? Kas tavo švečias, Mustafa? – antrą kartą paklausia Vito.
- Mustafa, jūs pažįstate šį... "katiną"? – išstena nepažįstamasis.
- Šis žmogus sakosi esąs Marinas, Venecijos Dožo pasiuntinys. Antspaudas atrodė nepadirbtas. Sakė, kad turi tau kažkokių žinių, tikisi, jog čia greitu metu pasirodysi. – Mustafa paaiškina Vito.
Kačiažmogis atitraukia kardą, įkiša atgal į dėklą.
- Vito Gundabtis, pone Marinai. – prisistato kačiažmogis. - Ko nori dožas?
- O! Negaliu sakyti, kad esu pamalonintas šio susitikimo – žmogus pasimasažuoja kaklą, - bet džiugu, kad pavyko susitikti. Dožas prašė perduotį šį laišką - išsitraukia iš apsiausto klostės ir paduoda - ir paprašyti, kad su juo kuo greičiau susisiektum. Jis dabar kaip tik turėtų būti netoliese, kartu su armija kovoja prieš elfus į vakarus nuo miesto.
- Aišku. – atsako Vito, žvelgdamas į Mustafą pasako - Šiandien man reikia tavo paslaugų, senas drauge, laikas man atsiimti savo skolas. Reikia privataus pokalbio. – tada vėl pasisuka į Mariną - Dožą aplankysiu, jei galėsiu ir laiko turėsiu, jam gali pasakyti, kad elfai įsivėlę į mano darbą taip pat.
Marinas linkteli.
- Gerai. Palauksiu apačioje, jei jūs nieko prieš.
- Ne, geriau palauk čia. O mes einam žemyn, Vito, turbūt norėsi ir kažką įsigyti. – pasako Mustafa. Kačiažmogis linkteli.
Jiems dviese nusileidus žemyn kačiažmogis paaiškina
- Trumpai ir paprastai, man reikia būdų užmušti magus. Nuodų, paralyžių sukeliančių taip pat. Užsidegančių strėlių, sušaldomųjų. Priešnuodžių sau... Turi?
- Hm... nedažnai tokių klausimų susilaukiu. Bet ir tokių klientų, kaip tu, nedažnai pasitaiko. Pažiūrėkim... – mąsliai ištaria Mustafa. Jis pradeda eiti pro lentynas ir kažką murmėti.
- Taip... nuodų yra, labai stiprių - vien palietus gali sukelti paralyžių. – pasako - Taip pat turiu karščiavimą ir kliedesius sukeliančių nuodų, bet šitų jau reikia arba suvalgyti, arba ant žaizdos uždėti. Ir... o, štai šitas įdomus dalykas. Akmenžolė - labai retas augalas. Jo ekstraktas smarkiai reaguoja į daugelį magijos rūšių. Jei magas netoliese naudos magiją - ekstraktas užvirs.
- Aišku, gali pavyzdį žolės duoti, gal dar rasiu kur. Imsiu visko, kiek gali duoti. – pasako Vito. Kai aplink tiek magų ir nežinia kiek jie draugiški, visa tai tikrai pravers.
- Nuodų ir vienų ir kitų imk, kad ir po dešimt buteliukų kiekvieno - visgi skolingas esu. – atsiliepia arabas.
- Įkvėpiamų nuodų neturi? Taip pat dūmų gaminančių medžiagų? Prireiks su mano sėkme pastaruoju metu. Keli magai vienoj vietoj.
- Ohoho. Ir visi pavojingi? Dūmų gaminančių medžiagų - štai, visokios žolės, ir kvapios, ir nekvapios, ir smarkiai dūminančios, ir greitai degančios. Rinkis.- parodo į vieną lentyną. Vito pasiima pora džiovintų krūmelių. Viskas patogiai telpa į kelionkrepšį.
- Lieku tau skolingas. Dabar reikia susitikti su Dožu.
- Vito, kitam to nesakyčiau, tačiau tu esi mano draugas ir ištikimas klientas, taigi noriu tave įspėti dėl akmenžolės eliksyro. Iki šiol tokiam dalykui kaip magijos aptikimas jį pirko tik pora kartų. Šis eliksyras įkaista reaguodamas su magija, tačiau jis magijos „prisigeria“, tuomet jis gali būti pastebimas pačiam magui. Tiksliai negaliu pasakyti kiek smarkiai pastebimas, specialiai neieškant greičiausiai nelabai, nes eliksyro kiekis nedidelis ir pats savaime eliksyras nėra magiškas, o jo „sugertas“ energijos kiekis mažas ir greitai išsisklaido.
- Dėkui. – atsako Vito. – Vis tik pasinaudosiu juo.
Neilgai trukus jie grįžta į viršų pas nuobodžiaujantį Mariną.
- Kur Dožas dabar apytiksliai? – kreipiasi Vito į žmogų.
- Ar žinojai, kad čia stebėtinai greitai Emiras buvo surinkęs armiją ir žadėjo pulti elfus? Dožas prisijungė prie jo vakar ryte - atplaukiau kartu su juo. Armija buvo susirinkusi į vakarus nuo miesto - ten įrengtos laikinos kareivinės ir panašiai. Manau, kad jei jie iki miesto dar neatėjo, prasidėjus puolimui, tai turbūt jie irgi užsiėmę ir greičiausiai niekur nepajudėjo. – atsako šis. - Radęs tave ir perdavęs žinią, turėčiau pranešti jam. Bet dėl šitų aplinkybių to turbūt kol kas nedarysiu.
- Aplankysiu, jei galėsiu. Sudie, sėkmės kelionėse. – Vito taip pat atsisveikina su Mustafa ir išeina laukan. Gatvėse vis dar ramu. Kačiažmogis pasuka link aikštės, virš kurios, prieš ateidamas čia, matė skraidančią figūrą. Tą vietą pasiekia per keletą minučių. Išeina į didelę plyną vietą, kurios viename krašte kažkada stovėjo mečetė, kituose - nemaži civilinės paskirties pastatai . Dabar tie pastatai yra gerokai apgriuvę. Vakarinėje aikštės pusėje matyti keletas aplūžusių namo nuolaužų, kurios aiškiai nepriklauso šitai vietai. Vito jas apžiūri, bet tai tiesiog nuolaužos, po jomis nieko nematyti. Taip pat, atrodo, nėra ir jokių gyvų ar mirusių būtybių.
Kačiažmogis žinojo, kad į šitą miesto dalį žmonės užklysdavo labai retai, apie šį rajoną sklandė negeros legendos. Elfai keletą kartų buvo užpuolę Alžyrą. Jis buvo beveik visiškai apleistas. Legenda pasakoja, kad miestą apleido toli gražu ne visi, ir paskutiniai gyventojai buvo išžudyti elfų. Dabar jų sielos yra apsėdę miestą, ypač šitą apleistą jo dalį, ir žadina prašalaičiuose pykčio priepuolius bei norą atkeršyti elfams.
Kačiažmogis išlenda pro griuvėsius už šios miesto dalies ribų ir pasuka link ten, kur turėtų būti armija. Pastebi, kad nuo tų griuvėsių tolyn į vakarus veda vieni visai švieži pėdsakai, žmogaus, suaugusio vyro.
Po keleto minučių Vito išeina iš senojo miesto ribų. Ties pakraščiu matyti vėl labai panašūs griuvėsiai, irgi netinkantys prie vietos. Kačiažmogis smalsumo vedamas vėl pasuka link jų apžiūrėti. Griuvėsiai kiek didesni, nei ankstesni, bet irgi tokio namo, kaip didžiojoje Alžyro dalyje. Toks įspūdis, kad tai namo viršutinė dalis - stogas ir apie pusę viršutinio aukšto. Gana lygiai nupjauta ir numesta čia, bet numesta tikrai ne iš pusės miesto atstumo. Vito paliečia savo akmenžolės eliksyrą, jis šiek tiek šiltas, bet nesuprasi nuo kūno ir saulės ar nuo magijos, kuri greičiausiai čia buvo neseniai naudota. Kačiažmogis ilgiau negaišdamas pasuka toliau link armijos. Priešais pastebi vienišą figūrą, stovinčią už kokių šimto metrų armijos kryptimi ir žiūrinčią jo pusėn. Vito mintyse nusikeikia. Nors ir šiek tiek prieš saulę įsižiūrėjęs atpažįsta Aro.
Vito stabteli ir apsimetęs, kad kažką taisosi greitai patepa porą strėlių paralyžiuojančiais nuodais. Tada lyg niekur nieko eina toliau pasukdamas labiau link elfo, kuris, atrodo, jo laukia, pusiaukelėj pamoja elfui.
- Ką čia veiki, kur kiti? – paklausia Aro jam prisiartinus.
- Susitinku su pažįstamu, kiek žinau žmonių armijoj sėdi. Kitus kaip ir tu, palikau name. – atsako Vito stengdamasis išlaikyti bejausmę fizionomiją.
- Tuomet greičiausiai išsiaškinsi kas čia per šarados vyksta, o aš pasižiūrėsiu iš arčiau į kai ką kitą kol nepradingo visiškai... – atsako elfas.
- Gali būti. Sėkmės. – nusišypso Vito ir pasuka toliau savo keliu. Pajunta kaip akmenžolės ekstraktas truputį užkaista. „Greičiausiai tikrina ar nemeluoju...“ pagalvoja kačiažmogis nejausdamas jokio kito poveikio. Ekstraktas vis kaista ir tampa karštas. Vito paėjęs keletą metrų atsigręžia, elfo nebėra. Kačiažmogis atsidūsta. „Keista... galbūt nuo portalo taip užkaito, turėtų būti stipri magija sukurti tokiam koridoriui ore...“ pagalvoja išsiėmęs eliksyrą, „Na bent jau žinau, kad tikrai veikia.“
Vito toliau pasileidžia armijos link, bėga keturiomis, taip daug greičiau, netrukus pasiekia priešakinį būrį. Kareiviai kačiažmogį pamato, kažkas šūkteli:
- Stok ir prisistatyk! Ar iš miesto? Kokios žinios?
- Kiek žinau prastos. Venecijos Dožas su jumis? – atsiliepia Vito.
- Dožas liko pagrindinėje armijoje. O kas tu būsi? – prieina vienas iš kareivių.
- Aš "katinas". Ne elfas. Turiu pakvietimą susitikti su Venecijos Dožu. - parodo laišką su antspaudu.
Kareivis žvilgteli į laišką.
- Na, kad ne elfas, tai matom. Keliauk sau tuomet, ir būk geras, pasakyk jiems, kad pasiskubintų. Jei žinios tikrai prastos, mūsų gali neužtekti.
- Pranešiu. Sudie. – atsako Vito ir nubėga toliau, keikdamasis dėl vidurdienio karščio. Armiją pasiekia gana greitai, bėgti keturiomis labai patogu. Kareiviai atrodo išvargę - jų šiaip bent keli tūkstančiai. Viename šone matyti vadų palapinės, Vito pasuka link jų. Pakeliui keli kareiviai į jį žvilgteli, bet daug dėmesio nekreipia. Matyti vienas kitas kačiažmogis, bet šiaip armijoje vien žmonės.
Vito uosdamas pagal kvapą nustato kurioje palapinėje Dožas, patraukia link jos, tačiau sargybinis sustabdo.
- Kas toks būsi? Kokiu reikalu pas Dožą Mariletį?
Kačiažmogis nieko nesakydamas parodo laišką.
Sargybinis išstudijuoja laišką, nužvelgia kačiažmogį.
- Hm? Tai būsi garsusis Vito Gundabtis? Turiu pripažinti - malonus netikėtumas. Užeik. - truputį linkteli ir pasitraukia nuo įėjimo. Vito įeina vidun. Venecijos Dožas stovi prie stalo kartu su keliais žmonėmis, itališkai diskutuoja apie miesto puolimo planus. Vito žengia prie jų ir padeda laišką ant stalo.
- Deja, Dože, juk žinot, kad skaityti laiko neturiu. - pasako
- O, Vito! Nesitikėjau taip greitai susitikti. Šitas laiškas, teisybę sakant, buvo tik tam, kad visokie sargybiniai praleistų per daug neklausinėję. – atsako žmogus - Žinau, kad nemėgsti ilgų šnekų apie nieką, tai eisiu prie reikalo. Kaip sekasi užduotis?
- Nelabai. Magai ir elfai viską sumaišė. Taikinį užpuolė jūroje elfai. Keliaju su Lapino gauja, nes su jais geriausia surasti jį. Kažkodėl, viskas eina vis velniop.
- Ta legendine Gauja? – pasitikslina Dožas - Žiūrėk tu man, kaip įdomiai viskas pakrypo. Ir sakai, kad elfai užpuolė... Tai būtų labai negerai, bet manau, kad gal ne viskas taip blogai. Mane pasiekė keletas įdomių žinių. Ar Gauja irgi čia? Norėčiau su jumis visais pasikalbėti - manau, kad turiu ir tau, ir jiems, viliojantį pasiūlymą.
- Galėsiu jiems pasiūlyti. – atsako Vito.
- O jie dabar Alžyre? Po valandos ruošiamės pajudėti į miestą - galėčiau pats papasakoti. Nemanyk, kad tavimi nepasitikiu, bet pats būdamas galėsiu jiems atsakyti į visus klausimus. – paaiškina Dožas.
- Jeigu mano užduotis tokia, aš jūsų paslaugoms. Pranešiu jūsų pasiūlymą Gaujai. Nedelsiu laiko tada. – atsiliepia Vito.
- Gerai. Susitikime rytoj ryte uosto teritorijoje.
- Tada aš keliausiu, kad juos informuoti. Geros dienos, saugių kautynių. – atsisveikina Vito ir išeina iš palapinės. Tuo pačiu keliu patraukia atgal į Alžyrą.

[Vulpecula]

Aš labai ne į temą, bet bais jau įdomu. Kodėl vis keliant čia tekstą nesigamina daugiau puslapių? xDDD

[Aredhel]

Man irgi tas įdomu

Greičiausiai į kitą puslapį peršokama pasiekus tam tikrą žinučių skaičių. Kol jis nepasiektas, neperšoks, o į ilgį neatsižvelgiama.
Arba kažkas negerai...