Trečias skyrius (III sesija) -
II dalis
Paryčiais, kaip ir planavo, visi keturi nuėjo prie uosto, iš kurio išplaukė jų vienuolis. Išsiaškinę kuris uosto viršininko namas, jie atėjo prie jo. Po truputį švito.
- Visi dar miega, jei laušimės vidun – sukelsim daug triukšmo. Be to aš bandžiau išklausinėti valdytojo apie tą vienuolį, netgi bandžiau papirkti, bet nieko neišėjo. Nemanau, kad jums pavyks kas nors gudresnio. - pasako Vito.
- Gal ir pavyks, jei pasiūlysim arba pasakyti tiesą arba palydėti galvą. – paprastai pasvarsto Mentalitetas.
- Gal, ir vis tiek negalėsime būti šimtu procentų tikri, kad jis pasakė ją visą, juo labiau, kad mūsiškis vienuolis yra magas valdantis psichinę magiją, kiek galima spręsti iš jo sukurto burto, ant to akmens, veikimo. Jis galėjo „pataisyti“ valdytojo atmintį. – pasako Wilfredas.
- Tiesa. – pritaria Aro.
- Ką gi, nieko naujo, tik akligatvis. – savo spigiu balsu konstatuoja Vito.
- Nebūtinai. Yra dar vienas būdas. – po trumpos pauzės pasako Aro ir mirkteli Mentalitetui jį perspėdamas.
Wilfredas pajunta netoliese magijos šaltinį, greitai apsižvalgęs magiškuoju regėjimu pamato, kaip Aro dimensinio talento žiburėlis virsta dviejų spalvų žiburiu, psichinės ir dimensinės magijos. Tuo pat metu ryškiau blyksteli dimensinė magija ir priešais pakeltą Aro ranką atsidaro portalas.
- Einu vidun, palaukit čia – tarsteli jis ir žengia pro portalą, šis užsidaro.
Wilfredas žvilgteli į Mentalitetą, šis, aišku, negali matyti magijos energijos, bet gali matyti atvertą portalą. Portalas atrodo jo nenustebino, jis greičiausiai žinojo, jog elfpalaikis magas. Tačiau Wilfredą tas smarkiai nustebina, Aro magas, Psichas-Dimensikas, ir psichinė magija jo pagrindinė. (Magai galėjo lengvai tai „pamatyti“ iš kito mago energijos „žiburio“, kuris matomas magiškuoju regėjimu, kaip ir visi magijos šaltiniai/sankaupos.) Labiausiai Wilfredą nustebina tai, kad elfas sugebėjo magiją nuslėpti. Žmones apie elfų magiją nežinojo praktiškai nieko, tačiau jis tikrai nesitikėjo šito. Wilfredas žinojo, kad psichinis skydas gali paslėpti po juo esančią magiją (nelabai stiprus skydas jos vaizdą tik padaro išblukusį, labai stiprus paslėpia visai), bet visada lieka matytis pats skydas. Teoriškai turbūt įmanoma skydą "paslėpti savyje", bet šitai praktikoje pirmą sykį jis pamatė dabar.
Elfas paskutines kelias dienas visą laiką buvo šalia, jis netgi stovėjo per žingsnį kai jie kalbėjosi Wilfredo kajutėje, ar Umazel‘io požemiuose, ir Wilfredas jo nei pajuto, nei pamatė magiškuoju regėjimu iki dabar, kai šis akivaizdžiai panaudojo magiją. Wilfredo nustebimas netrukus virsta įsiūčiu, tačiau žmogus susivaldo. Psichas negali nepastebėtas pažvelgti į kito mago mintis, nes kitas magas pajunta psichinę magiją ir jos "prisilietimą". O įsibrovimui į mintis galima pasipriešinti valios pagalba. Magų valia buvo gerai išugdyta, nes tik jos pagalba galima suvaldyti magiją, taigi Psichas negalėtų kontroliuoti kito mago.
Wilfredas magiškuoju žvilgsniu pasižiūri į namą. Mato jame Aro magijos žiburį ir mažytį žmogaus gyvybinį žiburėlį, taip pat mato naudojamą psichinę magiją – elfas tikriausiai skaito valdytojo mintis. Netrukus Aro grįžta, šį kartą pro duris, atsklęsdamas jas iš vidaus.
Pagavęs Wilfredo žvilgsnį Aro kreivai šypteli.
- Visi turime savų paslapčių – pasako frazę, kurią prieš pora dienų naudojo Wilfredas. Tada priduria – Mūsų vienuolis valdytojo klausinėjo apie išplaukiančius laivus, papirko ir sužinojo apie kontrabandininkus, plaukiančius į Bengazį. Daugiau uosto vadovas jo nematė. Laivas, kuriuo vienuolis išplaukė, turėjo būti gana nemažas, krovininis.
- Jei išplauktume dabar, vis tiek jo nepavytume – pasako Mentalitetas.
- Galiu mus perkelti į Bengazį, taip atsidurtume prieš jį. Jis Bengazį pasieks rytoj apie vidurdienį. – pasako Aro nužvelgdamas visus.
Mentalitetas po pauzės pritariamai linkteli, Vito pagalvoja ir taip pat pritaria. Wilfredas nepasako nieko, bet akivaizdžiai neketina paleisti galbūt vienintelio siūlo galo.
- Nesu buvęs Bengazyje, nežinau vietovės, tam, kad atverčiau portalą ten kur reikia, turiu sužinoti daugiau. Kuris nors iš jūsų ten buvote? – paklausia Aro kitų.
- Aš pažįstu Bengazį gana gerai. – sucypia Vito.
Elfas pasiima žemėlapį ir suradęs Bengazį parodo į tuščią lopinėlį šalia miesto.
- Papasakok apie šitą vietovę. – paliepia Gundabčiui.
Vito gan detaliai nupasakoja kiek kalvotą smėlingą vietovę, esančia tarp miesto ir jūros.
- To pakaks. – pasako Aro. Tada pažvelgia į Mentalitetą.
- Mente, galima tave minutei? – pakviečia žmogų. Abu paeina nuošaliau, kad jų negalėtų girdėti kiti du.
- Turime išsiaškinti apie Wilfredą kuo greičiau. Kad jau pradėjau naudoti magiją, tai padarysiu dar vieną dalyką. Kai išeisite pro portalą į Bengazį aš su jumis neisiu. Mes dar turime pusantros dienos iki kol laivas atplauks į Bengazį. Iš čia nekeliausiu į Sirakūzus pas Doną ir išsiaiškinsiu ar tikrai jis siuntė Wilfredą. Jei nesiuntė, dar turėsime laiko nuspręsti ką daryti, kol atplauks laivas. Galiu užtrukti visą parą, nes man reiks laiko atgauti jėgoms, kurias išsunkia magija, taip ilgai jos nenaudojus. – tyliai pasako Aro.
- Tu tikras, kad galėsi saugiai grįžti atgal? – pusbalsiu paklausia Mentalitetas.
- Manau, kad galėsiu, vienaip ar kitaip turiu pusantros paros. Tačiau man neramu, kad Wilfredas ko nors nesumanytų kol manęs nebus.
- Aš manau jog jis jau sumąstęs, ir manau tai puiki proga tą patikrinti... bet kas bus jei Donas patvirtins jo atsiradimą?
- Turėjau omeny tai, kad jam nepatiks mano pradingimas... Na, jei Donas patvirtins, tada bus kiek kita kalba, vienok, žiūrėsim savęs.
- Jis stiprus, bei naudingas mums... tačiau mirtinai pavojingas... gerai kol tavęs nebus miegosiu su ranka ant kalavijo ir atmerktom akim. Per kiek laiko planuoji grįžt? Ir beja kur?
- Jis elementalistas - materikas, abejoju ar kardas tokiu atveju padėtų. Patarčiau stengtis jo neprovokuoti ir nesileisti išprovokuojamam, nesivelti su juo į grumtynes.- atsako Aro - Grįžti turėčiau per parą, tiek užteks, kad nenusisukčiau galvos su magija ir kad suspėčiau laiku grįžti, kol atplauks laivas. Bengazio uoste turėtų būti smuklių, susitiksime arčiausiai uosto esančioje smuklėje rytojaus rytą. Tada galėsime aptarti ką būsiu sužinojęs iš Dono ir ką daryti su Wilfredu. - pasako Aro. - Sutarėm?
- Sutarėm.... Būk atsargus. – pasako Mentalitetas.
Jiems sugrįžus prie kitų, Wilfredas nužvelgia juos.
- Ką visa tai reiškia?
- Tai reiškia, kad Gauja turi reikalus, kuriuos aptaria tik tarpusavyje. – atkerta Mentalitetas. Wilfredas pašaipiai į jį pasižiūri.
- Pasiruošę? – ištaria Aro. Tada užsimerkia, pakelia ranką, prieš juos netrukus susiformuoja portalas... ir iš jo pasipila vanduo. Aro nuleidžia ranką ir portalas pranyksta, ant žemės lieka didžiulė bala. Visi klausiamai sužiūra į elfą.
- Nepataikiau. – pasako šis. - Portalas atsivėrė pora kilometrų į šalį, jūroje.
Elfas vėl pakelia ranką, vėl susiformuoja portalas, šį kartą pro jį matyti tolumoje esantis miestas.
- Niekad prie to nepriprasiu – ištaria Mentalitetas žveldamas į portalą. Jis ovalo formos, apie dviejų metrų aukščio ir pusantro pločio, apačia liečia žemę. Tarsi kas būtų patraukęs nematomą uždangą, ir dabar būtų matyti tai kas buvo už jos – Bengazio miestas tolumoje. Portalo pakraščiuose oras tarsi banguoja, kaip nuo karščio, darydamas vaizdą pakraščiuose šiek tiek išplaukusį...
- Pirmyn. – paliepia elfas. Pirmasis žengia Vito, tada Wilfredas ir Mentalitetas. Šiam praėjus Aro uždaro portalą.

(IV sesija) -
I dalis
Vito, Wilfredas ir Mentalitetas pro portalą išeina į daubą smėlynuose netoli kranto ir Bengazio. Iki miesto vienas kitas kilometras kelio, pagrindinis kelias visai netoliese, bet nuo jo trijulė nelabai matosi. Praėjus Mentalitetui portalas akimirksniu užsidaro. Wilfredas riebiai nusikeikia,
- To iš elfo ir reikėjo tikėtis! – pareiškia.
- Gaujos reikalai. Aro grįš po paros, iki tol siūlau tau nusiraminti. – gana ramiai pasako Mentalitetas.
- Aha, žinau aš elfus ir jų reikalus... – suurzgia Wilfredas.
Vito tuo tarpu uostinėja aplinkui labiausiai ieškodamas valerijono kvapo. Tačiau valerijonų neužuodžia (išskyrus savo maišelyje), junta miesto kvapą. Iš kvapo nustato, jog kelias netoliese, pakrantėje, dažnai naudojamas.
- Gerai, Mentas, kur elfas nublūdijo, ir neskiesk čia apie Gaujos reikalus! – pareikalauja Wilfredas.
Mentalitetas rūsčiai nužvelgia Wilfredą.
- Kai Gaujoje įvyksta kas nors netikėto, pavyzdžiui dingsta jos nariai, mes esame linkę apie tai išsiaškinti, ką Aro ir daro. – atkerta.
- O įvyko netikėto? – įsiterpia Vito savo žvigiu balsu - Nesvarbu, reikia pirma čia apsišniukštinėt, pietuose visada nesaugu, mums reikia į miestą bet kuriuo atveju...
- Na faktas, kad įvyko, elfas aptiko kažkokius pėdsakus, mus nugrūdo kuo toliau, o pats pasileido jais... – piktai atsako Wilfredas. - Po velnių, sakyk kur jis, o tai keliausi pats jam iš paskos, tik be portalo! – Wilfredas žingteli prie Mentaliteto.
- Sakė, kad nori pranešti mūsų laivui, kur mes esam, kad galėtų atplaukti, jei netyčia prireiktų. Ir bendrai ko tu čia klausinėji? Šiaip tai tu čia naujokas, ne Aro. Aš juo pasitikiu ir tau turėtų to užtekti. – iškošia Mentalitetas šiek tiek palinkdamas, nes Wilfredas jam iki smakro.
- Bet kuriuo atveju, ponai, stoviniuoti galime visą dieną aiškindamiesi. Tačiau aš negaliu atsekti žmogaus, iš čia. Nei kvapo, nei pėdaskų. Mums reikia rasti kažkokią atokaitą, kur galėtume pailsėti, nes saulė tuojau patekės. – vėl pabando įsiterpti Vito.
- Tai kvailys visiškas esi, jei pasitiki elfu – sumurma Wilfredas, bet taip, kad būtų galima aiškiai girdėti. - Na gerai, traukiam į miestą, čia vistiek nieko nenuveiksi. – pasako ir apsisukęs patraukia link Bengazio, dar kartą apsižvalgęs magiškuoju regėjimu. Tačiau mato tik portalo (dimensinės magijos) liekanas, tarsi dūmų draiskalus besisklaidančius ore. Elfo niekur netoliese nėra.
Visa kompanija išėjusi į kelią pasuka juo į Bengazį, teka saulė. Wilfredas žinojo apie Bengazyje gyvenantį jo pažįstamą vietinį magą Usamą ad-Diną, valdantį temporinę (laiko) ir biologinę magijas. Miesto pusėje Wilfredas magiškuoju regėjimu matė daugybės žmonių gyvybinius/talentų žiburėlius ir vieno mago - Usamos ryškesnį žiburį, kaip fakelo liepsną tarp daugybės žvakių liepsnelių. Usama buvo maždaug dvigubai vyresnis už Wilfredą, baigęs mokslus ilgą laiką dirbo Aleksandrijoje, mokė kitus. Parašė porą knygų apie ilgalaikius biologinės magijos efektus gyviems organizmams (magams bei magijos taikiniams). Prieš pusantrų metų iškeliavo atgal į gimtąjį Bengazį, nusprendė dirbti toliau tenai (daugmaž paslapčia), taip pat užsiiminėti augmenijos ir panašiais tyrimais, o Bengazis, kaip nemažas prekybinis uostas, jam puiki vieta apsimetinėti žolininku. Bengazis priklausė Aleksandrijos įtakos zonai.
Wilfredas su Usama bendravęs buvo ne per daugiausiai - jis buvo Wilfredo mokytojas poroje dalykų, bet vėliau, kadangi Wilfredo magija buvo kitų rūšių, niekad pas jį nesimokė. Wilfredas nebuvo linkęs pasitikėti nelabai gerai pažįstamais aplinkiniais, kaip Usama. Nors pastarasis ir buvo gerbiamas ir mėgiamas kitų magų ir sudarė įspūdį žmogaus, kuriuo pasitikėti galima, verta ir protinga. Wilfredas neturėjo jokių būdų kaip susisiekti su Aleksandrijos magais ir jam reikėjo pagalbos. Eidamas Wilfredas pasvarsto ką konkretesnio žino apie artefaktą – Aleksandrijoje vyresnieji jam papasakojo, kad artefaktas yra labai galingas, turbūt galingesnis už kitus tris (ne kartu sudėjus), jo aplinkoje keistai veikia dimensinė magija ir jis gali būti labai pavojingas ne tik jei nemoki juo naudotis, bet net ir bandant nesinaudoti (t.y. "It has a will of its own"). Šiaip tai buvo slaptas dalykas ir jau vien tai, kad kažkas apie jį žino, yra nemažas šnipų pasiekimas. Iš kur jis atsirado - detalių nelabai įmanoma gauti, bet atrodo, kad tiesiog buvo tuose urvuose iškastas ir niekur nepergabentas. Naudotas... greičiausiai buvo. Ką padarė - niekas nežino. O galbūt buvo išbandytas, padarė kažko labai daug ir paskui paslėptas, kad niekas nenaudotų. Nieko labiau konkretaus.
Wilfredas nemažai žinojo ir apie vietines (Aleksandrijos įtakos zonoje esančių teritorijų) asmenybes. Vito Gundabtis Afrikos šiaurinėje dalyje buvo gan gerai žinomas. Nors tikslių žinių apie jo kilmę nedaug, bet atrodo, kai jis gimė kažkur žmonių žemėse - iš čia ir vardas itališkas. Iš esmės klajojantis personažas, per ilgus klajonių metus sužinojęs bene viską, ką įmanoma sužinoti apie Viduržemio regiono geografiją. Dažnai sutinkamas įvairiose vietose, už nedidelius mokesčius lydi karavanus, vedžioja norinčius į visokias gana sunkiai prieinamas gražias vietas ir taip toliau.
Priėjus arčiau miesto matyti, jog vargšų kvartalas (miesto sienų išorėje) apytuštis, beveik visi gyventojai yra netoli kranto. Ant kelio jau ne per toliausiai nuo kompanijos stovi septyni žmones. Iš jų keturi yra ginkluoti, o kiti trys sėdi vežime, atrodo, kad kalbasi, pasiklausyti dar nelabai išeina
nors Gundabtis jau girdi balsus, bet neatskiria.
- Aš norėčiau pirma sužinoti, kas ten vyksta, ponai, prašom palaukti. – pareiškia kačiažmogis ir nusėlina link tų žmonių darydamas lankstą. Prisiartinęs girdi, jog kalbamasi arabiškai. Kačiažmogis šią kalbą moka pakankamai, kad suprastų, jog ginkluoti žmonės nori "mokesčio" iš karavano, o karavanas bando suprasti, iš kur čia tokie mokesčių rinkėjai atsirado, niekada anksčiau to nebuvo. Įtampa po truputį kyla, bet atrodo, kad karavanas į kovą veltis nori dar mažiau, nei skirtis su pinigais. Gundabtis atkreipia dėmesį į gunkluotuosius asmenis, šie vidutinio amžiaus (25-35 metai), visi žmonės, stamboki, ginkluoti kiekvienas trumpu kardu ir dar, atrodo, po peilį turi. Apsirengę lengvais rūbais, po jais gali būti ir šarvų. Patenkintas savo sėlinimo gebėjimais Vito Gundabtis grįžta prie savo kompanijos.
- Nu ir ką ten radai? – paklausia Wilredas.
- Keista, čia retai būna apiplėšimų. Gana ramus miestelis įprastai. Tačiau kaip supratau, renka "mokestį už praleidimą keliu." – pasako Vito.
- Nematau prasmės lysti į kitų reikalus, jau ir taip savu problemų pakankamai turim... – atsako Wilredas.
- Asmeniškai nežinau, ar verta lįstį į tuos reikalus, tačiau, gal ką nors sužinotume iš karavano vadovo, kas dedasi mieste. – garsiai pagalvoja Vito.
- Kanape kanapėle, ot bjaurybės kokie! Aš sakau kad pamokyt juos reikėtų. – savo stiliumi nusprendžia Mentalitetas.
- Eik eik, mokyt, vistiek tik gėlytes ir terenki. – atkerta Wilfredas vis dar piktas nuo portalo. Tada kreipiasi į kačiažmogį - Gundabti, manau ratu apeiti būtų žymiai geresnė įdėja, kas mieste vyksta mieste ir sužinosim...
- Ir visgi, geras įspūdis daug kur mus gali nuvesti. – atsako Vito, pagalvodamas, kad Mentaliteto, jei šis nutarė įsikišti, jie negalės sustabdyti (nežinodamas, jog Wilfredas magas).
- O nereikalingo dėmesio nepatraukimas gali nuvesti dar toliau, ne to mes čia atsibeldėm, kad pakelės plėšikus vaikytume – bando paprotinti Wilfredas jau netekdamas kantrybės.
- Kaip ir du prieš vieną tamsta esi. Šiuo atveju arba prisidedi, arba traukiesi iš kelio. – galiausiai nusprendžia kačiažmogis.
- Kaip norit, aš jūsų kaip ir nelaikau – tarsteli Wilfredas. Jis į tai veltis neketina ir neketina ilgiau terliotis su kitų dviejų nesąmonėm.
- Einam, ponas Mentalitetai, pamokyti jų? – šūkteli Vito Mentalitetui, kuris jau pradėjęs eiti link karavano – jam jau seniai nusibodo tie pokalbiai.
Mentas nueina karavano ir ginkluotųjų asmenų link ir, atrodo, po poros frazių paaiškina, ką apie anuos galvoja. Keturi ginkluotieji išsitraukia kalavijus, Mentalitetas taip pat ir smogia vienam iš jų. Suvaro savo dvirankį smarkiai vienam iš tų keturių į šoną. Iš likusių trijų vienas Mentui perkerta kairį petį. Mentas tik sustaugia kaip meška, kiti du atšoka nuo jo. Vito apėjęs šiek tiek lankstu ir atsistojęs netoliese ant mažos kalvelės, iššauna lanku į vieną iš likusios trijulės ir vieną jų perveria strėle. Karavano du žmones irgi išsitraukia durklus ir pribėga pagelbėti su likusiais dviem dar sveikais. Mentalitetas toliau atsivedėjęs varo savo dvirankiu ir perkerta pusiau tą, kurį buvo sužeidęs. Du likusieji, pasileidžia miesto link. Vito paleidžia į juos strėlę, bet nepataiko. Tuo tarpu Mentalitetas pribaigia Gundabčio pašautą žmogų, kuris dar buvo gyvas. Gundabtis vėl iššauna į bėgančius, šį kartą pataiko. Vienas iš jų gauna strėlę į nugarą, suklumpa, bet atsistoja ir bėga toliau, nors pastebimai lėčiau už kitą.
- Bent pagal kraują tada atseksiu juos. – pasako kačiažmogis ir iššauna vėl. Strėlė lekia takliai ir įsminga antram – dar sveikam į sprandą, žmogus nukrenta. Vito iš naujo nusitaiko į šlubuojantį, gavęs antrą strėlę šis taip pat parkrenta. Kol vyksta „mūšis“ Wilfredas neskubėdamas eina link karavano. Kaip tik kovai pasibaigus jį pasiekia. „Karavanas“ - vienas vežimas, prikrautas visokių šmutkių ir pridengtas. Trys vyrukai - vienas maždaug Mento amžiaus, kiti du jaunesni. Tas, kuris vyresnis, Wilfredui priėjus, jau kalbasi su Mentalitetu.
- ...tu man taip. - išgirsta Wilfredas tą žmogų.
- Visko būna šiam pasauly gražiam. – atsako Mentalitetas
- Aha... Klausyk, gal galėčiau jums atsidėkoti už pagalbą? Keliaujam su mumis, žinau puikią taverną, kurioje paprastai valgau, pro čia važiuodamas. Viskas mano sąskaita! – linksmai pasako žmogus
- Tai žinoma. – išsišiepia Mentalitetas - Ei, chebra, mus vaišins! – šūkteli Wilfredui ir Gundabčiui, kuris irgi atėjo prie vežimo iš savo šaudymo vietos ant kalvelės.
Tačiau jau visiškai priėję vargšų kvartalą jie susiduria su keista problema, žmonių spūstimi ant kelio. Žmones iš vargšū kvartalo susispietę pakrantėje, kuri visai čia pat ir ant kelio, jų renkasi vis daugiau, atbėga netgi iš miesto. Didžiausias šurmulys pakrantėje. Iš miesto atskuba keletas sargybinių ir pradeda vaikyti žmones bandydami prisibrauti prie pakrantės. Trijulė nusprendžia pasižiūrėti kas vyksta. Priėję pamato į krantą išmesta keletą nuolaužų, greičiausiai laivo, nedidelę tuščią skrynią ir auksinių monetų bei keletą auksinių „lazdelių“ nusėjusių kelis metrus pakrantės. Sargybiniai didelėmis pastangomis šiaip ne taip išretina žmonių skaičių. Mentalitetas beveik nusprendžia su jais susikapoti, tiesiog dėl sportinio intereso, bet Wilfredas piktai jį sulaiko, išgirsta iš Mentaliteto „gražią“ frazę, bet viskas tuo ir pasibaigia. Akivaizdu, jog į krantą šios nuolaužos buvo išmestos šį rytą, taigi laivas sudužti turėjo naktį. Paėmę keletą monetų trijulė pamato, jog ant auksinių yra Maltos kunigaikščio antspaudai, tuo tarpu lazdelės antspauduotos Umazelio abato antspaudu. Auksas iš Maltos ir Umazelio vienuolyno – šitas lobis greičiausiai iš jų laukiamo laivo, kuriuo plaukė vienuolis, nukosėjęs artefaktą ir dar aukso. Kitų laivų su Romos imperijos Maltos auksu, šiose vietovėse neturėtų būti. Tačiau konkrečiai jie kol kas nieko nežinojo, bent iki rytojaus, kai jų lauktas laivas tikrai nepasirodys. Vienok, belieka palaukti.
- Aš sakiau kad elfas nublūdijo ne ten kur kur tas idiotas sakė... tau nepanašu kad jis galėjo į tą laivą nukeliauti tiesiai? – pareiškia Wilfredas kreipdamasis į Vito. - Jei iš to laivo dar kažkas liko... – priduria.
- Nežinau. Su magais nebuvau labai artimai susidūręs. – tepasako Vito. – Bet tokios galimybės atmesti galbūt nereikėtų.
- Tai vat ir galimybės, kad jis jau tą žmogų susirado... – pasako Wilfredas.
Mentalitetas nieko neatsako, iš Gaujos jis kol kas vienas, taigi nesiima ginčytis su kitais dviem, nepriklausančiais Gaujai. Jis Aro pasitikėjo, bet Wilfredo ir Vito pasvarstymai pasėjo mažytę abejonę.
Netrukus trijulė grįžta prie pirklio vežimo, kuris jau gali judėti keliu, nes žmones sargybiniai išsklaidė. Jie nukeliauja iki padoriai atrodančios smuklės ir ten sočiai papietauja pirklio sąskaita. Šiek tiek išsikalbėjus, paaiškėja, kad pirklys, kurio vardas, beje, Rofonas, gan gerai pažinojo Lapiną. Jis prieš, maždaug, dešimtmetį buvo Lapino informatorius ir kelių darbų užsakovas. Rofonas dabar atpažįsta Mentalitetą ir nustemba, kad čia sutiko garsiąją Gaują, tiksliau tai, kas iš jos liko. Jis žino apie tai, kad Lapinas neseniai žuvo, ir papasakoja, kad turi informacijos apie tai, kad Lapinas ir visa gauja buvo kažkieno pakišti. Jis nežino, kieno, bet tą informaciją yra saugiai paslėpęs savo namuose Aldžazire (Alžyro mieste). Mentalitetas pasiūlo iškeliauti dabar pat ir kuo greičiau tai išsiaškinti, tačiau Wilfredas ir Vito, su juo, žinoma, nesutinka. Taigi žmogus šiaip ne taip nusiramina ir nusprendžia palaukti rytojaus, kol sugrįš Aro. Rofonas papasakoja kur jo dabartinė „rezidencija“ ir jei Gauja ten nukeliaus, turėtų pasikalbėti su jo žmona, pasakyti slaptažodį ir ji duotų korespondenciją, kurią jis perėmęs iš vienos grupuotės, tačiau nežino kam ji buvo siunčiama. Pats Rofonas keliauja į Aleksandriją, Kairą taigi į Alžyrą negrįš.
Wilfredui visa tai neįdomu ir jis pasistiprinęs išeina, sumurmėjęs, kad rytoj bus uoste. Mentalitetas ir Vito pasilieka su pirkliu ir baigia vakarienę dar po valandos, užgerdami geru vynu.
***
Wilfredas perėjęs puse Bengazio pagaliau pasiekia namą, kuriame gyvena Usama ad-Dinas. Virš įėjimo kabo spalvinga iškaba „Usamos žolėlių rojus“. Pats magas greičiausiai gyveno viršutiniame aukšte, esančiame virš jo žolelių parduotuvės. Durys uždarytos, taigi Wilfredas pasibeldžia. Duris atidaro žemas pagyvenęs arabas, pasižiūri į Wilfredą, atpažįsta ir maloniai pakviečia į vidų:
- Gal gėrimo? Ar pavalgyti norėtum? Kokie vėjai čia? Mačiau, kad ryte atkeliavo magas, bet Alachas mane mato - nemaniau, kad būtum tu.
- Sveiki Usama, pats nesu tikras dėl tų vėjų, bet norėčiau jūsų patarimo, gal galime kur netrukdomi pasikalbėti? – paklausia Wilfredas
- Galima - mano namai bus puiki vieta.
Usama praleidžia Wilfredą pro duris į parduotuvę, pats nuskuba prie galinių durų, už kurių atsiveria laiptai į viršų.
- Nesu tikras, į kokią situaciją patekau, gal tai tik vietinių plėšikų gaujų santykių aiškinimasis, o gal artimiausiu metu čia pasirodys elfų ar Romos armija, o gal ir abi. Dabar man labai reikėtų skubiai susisiekti su Aleksandrija. – pasako Wilfredas.
- Galima ir susisiekti... papasakok plačiau, kol pasiruošiu. – atsako Usama, lyg Wilfredas ką tik būtų papasakojęs koks lauke oras. Arabas mosteli poros fotelių link, pats nueina iki vienos lentynos ir ima kažko ieškoti dėžutėje.
- Ar girdėjote ką apie galimą ketvirtąjį artefaktą? – paklausia Wilfredas atsisėdęs į minkštą krėslą.
- Girdėjau gandų, bet nieko konkretaus. Neabejoju, kad mūsiškiai juo domisi, bet pats jau esu per senas galus darytis ieškodamas tokių dalykų...
- Tai štai, prieš pora mėnesių patikimi šaltiniai Romos bažnyčios žemėse pranešė apie neva Ketvirtąjį artefaktą, esantį Maltos teritorijoje. Tai sužinojęs pasisiųliau nukeliauti išsiaškinti, Aleksandrija man pritarė. Sužinojau, kad donas Fernandesas siunčia Gaują ieškoti artefakto, vienas iš mūsų informatorių turėjo papirkęs Fernandeso tarną... taip prisijungiau prie Gaijos ir su ja nusekiau artefaktą iki Maltos, Umazel'io vienuolyno. Maždaug tada smagumas ir prasidėjo, dar išplaukiant iš Sirakūzų paaiškėjo, kad vienas Gaujos narys yra elfas, neva tremtinys. Vėliau, nukeliavus Umazelio vienuolynan išsiaškinome, kad artefaktą mums pavogė iš panosės. Tada paaiškėjo, kad elfas dar ir magas. Gauja juo visiškai pasitiki ir norint su juo susiremti, man tektų pirmiau susitvarkyti su pačia Gauja...
- Ohoho... įdomu, įdomu. Aleksandrija tikrai norės apie tai sužinoti – atsako Usama be didelio entuziazmo. Jis gerai žinojo Aleksandrijos politiką, pernelyg gerai, kad nenorėtų joje dalyvauti. Senasis arabas pažinojo Wilfredą, kaip vieną iš mokinių kurie pas jį lankydavosi, kai jis dar tebemokė Aleksandrijos mokykloje. Wilfredas buvo greitai užsidegantis ir labai principingas. Jis įtarė, jog Wilferedui ta informacija apie artefaktą buvo tyčia pakišta, žinant, jog jis tikrai imsis artefakto paieškų, laikydamas tai naudingu dalyku labiau sau, nei savo mokyklai. O tada jam greičiausiai buvo pasiūlytas ir būdas, kaip jis galėtų pabandyti tą artefaktą pasiekti – suteikta informacija apie dono Fernandeso siunčiamą Gaują ir papirktas tarnas. Be abejonės Aleksandrija nenorėjo, kad artefaktas liktų Romai, tačiau ji nenorėjo ir pyktis su Roma, todėl nerizikavo į Romos žemes siųsti magų grupės. Juo labiau, kai artefakto paieškai Roma pasiuntė savų magų būrį. O štai vienas gana jaunas magelis, veikiantis pusiau savo iniciatyva galėjo būti paaukotas. Jei Wilfredas pakliūtų Romai į nagus, Usama žinojo, jog Aleksandrija jo greičiausiai išsižadėtų. Wilfredo praradimas žalos nepadarytų, o jei jam pavyktų nutverti artefaktą – Aleksandrijai tai būtų didelis laimėjimas.
Netrukus Usama dėžutėje suranda ko ieškojo - prietaisą, kurį Wilfredas buvo porą kartų matęs anksčiau. Tai psichinės magijos „enčantmentas“ (užkerėtas daiktas, kurio magiškos savybės veikia, kol kerėtojas yra pakankamai arti. Arba kerėtojas gali „prisegti“ enčantmentą prie kito mago, tada enčantmentas veiks būdamas netoli to mago. Toks daiktas nenaudoja mago energijos ir gali būti veiksmingas labai ilgai). Šis enčantmentas prikabinamas prie reikalingo vartotojo, leidžia susisiekti su vienu komunikatoriumi magu Aleksandrijoje.
- Prašau, jis turėtų veikti ir tau. – ištiesia Wilfredui kriauklelių vėrinį.
- Dėkoju... O kaip juo naudotis? – paklausia Wilfredas vartydamas rankoje karolius.
- Turi juos užsidėti tada garsiai ištarti „hasiera deitzen“ ir tą patį aiškiai pakartoti mintyse. Baskų kalba tai pažodžiui reiškia „kviečiu namus“ – šypteli Usama. Atsaką išgirsi mintyse, nes atsakys psichinę magiją valdantis magas. Taip pat mintimis turėsi atsakinėti – todėl susikaupk ir galvok apie konkrečius dalykus, kuriuos nori pasakyti arba paklausti. Enčantmentas nesuteikia galimybės kitam magui matyti visų tavo minčių, išskyrus tas apie kurias galvoji aiškiausiai, nes jis nesibrauna į tavo sąmonę, o tiesiog, galima sakyti, „sugauna“ garsiausias mintis.
Wilfredas linkteli ir susikaupęs padaro kaip pamokytas. Netrukus galvoje išgirsta atsaką "Taip, klausau, Usama." Wilfredas pažįsta, jog tai Džekabas, magas ilgą laiką Aleksandrijoje dirbantis su psichinės magijos enčantmentais. „Sveiki, čia Wilfredas Ramonas, šiuo metu esu pas Usamą. Man reikia kuo skubiau pasikalbėti su Magistru Botrosu“ mintyse pasako Wilfredas. Atrodo pavyksta, pasigirsta atsakymas „Gerai“. Neilgai trukus Wilfredas išgirsta kitą, jam kiek pažįstamą, balsą "Wilfredai? Malonu girdėti." „Sveiki Magistre, atsirado komplikacijų. Viskas vyko pagal planą kol pasiekus Umazel‘io vienuolyną, kur, panašu, ir buvo artefaktas mane aplenkė krikščionių magai. Atrodo vienas iš jų magų, artefaktą pasigrobė sau ir pradingo. Vienas Gaujos narys yra elfas, neva tremtinys, tačiau kai pasiekėm akligatvį sekdami artefaktą, jis pasirodė dar esąs ir magas – Psichas-Dimensikas. Jis pasižiūrėjęs į uosto valdytojo mintis išaiškino, jog mūsų ieškomas artefakto vagis išplaukė į Bengazį. Elfas perkėlė mus čia, tačiau pats kažkur pradingo...“ „Aha... Nieko gero, turiu pasakyti. Kaip manai, kokia tikimybė, kad laivas tikrai plaukia į Bengazį“ paklausia Magistras Botrosas. „Nežinau, manyčiau kad nedidelė. Bet, mano nuomone, didesnė tikimybė, kad artefaktas, jei jis išvis kada nors egzistavo, vis dar Maltoje.“ atsako Wilfredas. „Tiesa, elfas sugeba kažkaip paslėpti savo magiją, bet aš niekada negirdėjau, kad žmogus būtų sugebėjęs tokį dalyką, taigi nemanau, kad kam nors būtų pavykę tokios galios objektą išgabenti taip, kad jis nepaliktų jokio magiško pėdsako.“ priduria. „Artefaktas galėjo būti perkeltas portalu. Aišku, lieka klausimas, kodėl magas neiškeliavo iš paskos, bet yra tikimybė, jog artefaktas paveikia portalus taip, kad žmogui pro jį keliauti būtų nesaugu.“ pasako Magistras ir iškart paklausia „Elfas paslepia magiją?.. Klausyk, o gal tau pavyktų jį atvilioti pas mus? Būtų labai įdomu išsiaiškinti, kaip jis tai sugeba... nepriklausomai nuo to, ar jis norės su ta informacija skirtis.“ „Jei jis iš vis čia dar pasirodys... o jo negyvo kūno nepakaks? Labai gali būti, kad jis nukeliavo pas Fernandesą ar atsivesti būrį savų, o tada tikrai abejoju ar jis savo noru kur nors eis...“ atsako Wilfredas. „Jis ir taip panašu, kad mane nuo pat pradžių įtarinėjo.“ „Jei jis atsives savų ar elgsis piktybiškai - nesivaržyk susitvarkyti. Bet jei nebandys tavęs pribaigti - geriau neprovokuok konflikto. Jis gali būti naudingas.“ pasako Magistras. „Ką apskritai veikia elfas žmonių žemėse?“ „Geras klausimas. Yra tikimybė, kad jis nemeluoja ir tikrai buvo ištremtas, bet ta tikimybė maža..." „Kodėl tiesiog neatkeliaujate ir to elfo nepasiimate, jei norite iš jo išgauti žinių?“ gan tiesmukai paklausia Wilfredas. „Elfą gal ir pavyktų atviliot, bet tik ne į magų būrį.“ priduria. „Kuo tas elfas noriau ateis į Aleksandriją, tuo geriau. Išvis geriau būtų kuo daugiau apie jį išsiaiškinti taip, kad jis nesuprastų, jog yra stebimas. O jei bandysim pasiimti agresyviai, tai dar naują tarprasinį karą sukelsim...“ trumpai paaiškina Magistras. „O kiek galime pasitikėti šnipų informacija? Ar tas artefaktas iš vis egzistuoja?“ dėl visa ko dar pasitikslina Wilfredas. „Artefaktas egzistuoja. Tas laukas, kurį matėte urvuose, beveik neabejotinai buvo sukurtas artefakto, ten ilgai gulėjusio.“ atsako Magistras. „Dar norėčiau papildomos informacijos“ pasako Wilfredas „kas įvyko Gaujai tada kai ji subyrėjo?“ „Remiantis mūsų turima informacija, atrodo, kad Gaujos misija buvo kažkur Egipte, gerokai aukščiau Nilu, nei Aleksandrija ar Kairas. Tiksliau nieko konkretaus nežinom.“ „Ir paskutinis klausimas – norėčiau tokio pat enčantmento susisiekimui su Aleksandrija“. „Usama antro neturi, o iš čia iki bengazio keliautų pora mėnesių... Kai būsi kur nors netoliese, užeik, duosim.“ atsako Magistras. Akivaizdu, kad pokalbis eina į pabaigą, galiausiai Wilfredas atsisveikina ir nusiima karolius. „Nelaimingi atsipūtę mokslininkai“ – piktai pagalvoja Wilfredas apie Magistrą ir kitus Aleksandrijos vadovus. „Bet kuriam iš jų iki kario, kiek ir beždžionei“ Naujas tarprasinis karas Wilfredui atrodė mažų mažiausiai priimtinas variantas ir netgi viliojantis. Jis buvo davęs priesaiką sau ir savo giminei išgrūsti elfus iš Ispanijos. Jo giminė prarado viską, kai tie prakeikti barbarai prieš keturis šimtmečius atsigrūdo į Iberijos žemes. Jo tėvas jį visada mokė, jog su įgimta magijos dovana jis įgijo ir tą pareigą – atsiimti protėvių žemes. Tai prieštaravo Aleksandrijos mokymams, jog su magija reikia elgtis atsargiai ir pagarbiai, tačiau kuo toliau tuo labiau Wilfredas buvo tikras, jog su Aleksandrija jam nepakeliui.
Usama stovi tyliai stebėdamas Wilfredą. Šis ištiesia senajam arabui karolius, Usama įsimeta juos į dėžutę:
- Iš tavo veido spėju, jog pokalbis nepatenkino tavęs.
- Kartais tiesiog nesupratu jų veiksmų motyvų. – prisipažįsta Wilfredas. – Jie užsinorėjo informacijos iš elfo, bet patys atsisako prie jo kišti nagus, nes neva bijo tarprasinio karo. Neskaitant to, kad nesugeba atsiųsti man antro panašaus enčantmento – pas juos Dimensikai išmirė? – piktai sumurma Wilfredas.
Usama pagalvoja, jog Magistras nenori suteikti tiesioginės ryšio priemonės Wilfredui, nes patekus į ne tas rankas (tarkim Romai), ta priemonė Wilfredą iškart susietų su Aleksandrija ir būtų kaip įrodymas, kad Wilfredas veikia su Aleksandrijos žinia. O to Aleksandrija, žinoma, nenori. Tačiau garsiai Usama to nepasako ir nukreipia kalbą apie kitą Wilfredui svarbią temą:
- Mes apie elfus nežinom beveik nieko. Jei jis tikrai tremtinys - tada niekas jo nepasigestų. Tačiau jeigu ne, galėtų kilti rimtas konfliktas. Ir tarprasinis karas, tokiu atveju, gali būti ne pati geriausia išeitis. Atsimenant praėjusį „karą“. – pasako Usama ruošdamas stiprią mėtų arbatą, kuri padeda atsigauti po karščio plieskiančio lauke.
- Tas buvo prieš keturis šimtmečius – paprieštarauja Wilfredas – Ir mes juos juk sustabdėme vos tik panaudojome magus.
- Taip gali atrodyti, tačiau nežinome ar tai tiesa – kantriai atsako Usama – Iš to ką žinau, o žinau nemažai, perskaičiau veik visus metraščius apie tą karą su elfais, galiu šiek tiek papasakoti. Elfai apskritai vengė kare naudoti magus, kas buvo šiek tiek keista. Žmonėms pradėjus naudoti kare magus ir tvirčiau atremti elfų kariuomenę, vietoj to, kad atsakytų stipresniu smūgiu, elfai karą baigė. Pasak metraščių, tie keli žmonių armijos susidūrimai su elfų magais kare, pasibaigė žmonių pralaimėjimu. Tačiau vietoj to, kad tęstų pergalingus smūgius, jie tiesiog sustojo, įsitvirtino ir tolyn nebesiveržė. Iberijos elfai nebesikėlė per Pirėnus, Britanijos elfai nesikėlė per Lamančą. Vieni metraščiai tai aprašė kaip pagaliau žmonių pergalę, elfų invazijos sustabdymą. Kiti metraščiai tai aprašė, kaip elfų malonę. Ir vis gi faktas lieka faktu - jie galėjo karą tęsti, galėjo jame naudoti savo magus ir užkariauti dar tiek pat. Vietoj to jie apsigaubė paslapties skraiste, kuri ir iki tol buvo pakankamai tanki ir nebuvo įmanoma atskirti kas apie juos tikra, o kas legendos iš karo lauko, perpasakotos šimtus kartų ir neatpažįstamai iškraipę tą menkutę informaciją, kurią galėjo suteikti.
- Ir vis gi jie sustojo. Juos kažkas išgąsdino – galbūt tai, kad nepajėgs mūsų įveikti.
- Taip gali atrodyti žmogui, bet nepamirškim, jog jie nėra žmonės. Mes nežinome nieko apie jų pasaulėžiūrą, magiją. Galbūt jiems tiesiog daugiau žemių nebereikėjo. Lamančas ir Pirėnai labai patogios natūralios sienos. Galbūt jų požiūris į magiją kitoks, labiau pagarbus negu mūsiškis – galbūt tai priežastis, kodėl jie jos mažai naudojo kare. Jei tai tiesa, ir jei mes staiga juos užpulsim ar išprovokuosim, matydami mus kaip grėsmę, gindamiesi jų magai gali magiją panaudoti pilnu pajėgumu ir mes negalime prognozuoti tokio susidūrimo pasekmių. Sprendžiant iš tų kelių susidūrimų su jų magais prieš keturis šimtmečius, jie tikrai nesiskundė silpnumu. – išdėsto savo požiūrį Usama. Vienok Wilfredui jis atrodo pagrįstas tik spėlionėmis ir išvedžiojimais, o ne konkrečiomis žiniomis. Nenorėdamas ginčytis su buvusiu vienu iš mokytojų, Wilfredas paklausia jo apie kitus, jam rūpimus, dalykus.
- Norėčiau dar jūsų šio to paklausti, apie kačiažmogį Vito Gundabtį. Jis sakėsi keliavęs po šias vietas, ar girdėjote apie jį?
- Vito Gundabtis... - girdėtas ir vardas, ir pavardė. Aleksandrijoje jis lankėsi pora metų prieš tau ten pradedant mokytis. Magams šiek tiek padėjo porą kartų - sekimo užduotys. Žodžio laikėsi, kiek atsimenu. Deja nieko konkretesnio negaliu papasakoti.
- Aišku, taip pat mane šiek tiek domina pirklys Rofonas.
- Rofonas vienas iš pirklių reguliariai, dažniausiai pora kartų per metus, pro čia pravažiuojantis link Aleksandrijos. Atrodo eilinis pirklys, niekuo neišsiskiria. Apie jo „užkulisinę veiklą“, deja, nežinau.
Likusį laiką iki vakaro jiedu praleidžia gerdami arbatą, užkandžiaudami ir šnekučiuodamiesi apie vietinius gandus – įdomias spekuliacijas apie Maltos situaciją (nuo „užpuolė elfai“ iki „sukilimas“ ir „užpuolė ne elfai“), kalbas apie bandymus apgyvendinti Maroką – elfai jau seniai ten nesilanko, keistas būtybes gyvenančias kačių žemėse, laivus plaukiančius naujomis kryptimis...
Usama papildo Wilfredo atsargas pora eliksyrų, taip pat duoda išgerti vienos mikstūros, kuri galutinai atstato Wilfredo jėgas po paskutinio nelabai sėkmingo žygio Umazel‘io vienuolyno požemiuose ir urvuose.
Wilfredas pasiprašo nakvynės pas Usamą ir paprašo, kad pažadintų, jei pastebės magijos šaltinį, arba jei pastebės bet ką magiško. Deja nieko neįvyksta ir Wilfredas atsibunda ryte. Pats patikrinęs miestelį magiškojo regėjimo pagalba taip pat nepastebi, jog mieste būtų magas, nematyti ir portalo liekanų. Galbūt elfas nebepasirodys...
Usama svetingai pateikia pusryčius ir netrukus po to Wilfredas, atsisveikinęs su juo, pasuka link uosto.
---------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Pora Centražemės žemėlapių, kuriais buvo naudotasi tuo metu. Pirmasis - viso regiono; antrasis - Viduržemio jūros dalies, Gaujos "kelias" pažymėtas punktyrine linija (mažytė sala antrojo žemėlapio viduryje - Malta).