Rūtos kūryba
- Bombadilas
- Žiedo nešėjas
- PranešimaiCOLON 785
- UžsiregistravoCOLON 01 Bir 2009, 16:24
- MiestasCOLON Old Forest
Re: Rūtos kūryba
Pritariu laikvai, pagailėta vietos gražiam piešiniui
Hey! Come derry dol! Can you hear me singing? Old Tom Bombadil is a merry fellow;
Bright blue his jacket is, and his boots are yellow!
Bright blue his jacket is, and his boots are yellow!
- Nimrodel
- Žiedo nešėjas
- PranešimaiCOLON 932
- UžsiregistravoCOLON 12 Rgp 2007, 11:41
- MiestasCOLON Pilaitė
Re: Rūtos kūryba
Na, kaip cia pasakius, plyteliu specialiai gi neislupinesi 
Soriuks uz nelietuviskas raides, kompe ner.

Soriuks uz nelietuviskas raides, kompe ner.
helou
- Vulpecula
- Mūvėjo Žiedą
- PranešimaiCOLON 466
- UžsiregistravoCOLON 08 Spa 2007, 18:43
- MiestasCOLON Vilniava
Re: Rūtos kūryba
Geruuuma
Žiū ne vien aš mokyklos inventorių gadinu xD

- Nimrodel
- Žiedo nešėjas
- PranešimaiCOLON 932
- UžsiregistravoCOLON 12 Rgp 2007, 11:41
- MiestasCOLON Pilaitė
Re: Rūtos kūryba
Tiesė. Stalkeriškai.
Nusidriekusi per orą, virš žemės, nė kiek ne apvali, kelių metrų pločio tiesė lyg ne tiesė, tačiau begalinė, vienam taške lietėsi su žeme.
Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.
Nusidriekusi per orą, virš žemės, nė kiek ne apvali, kelių metrų pločio tiesė lyg ne tiesė, tačiau begalinė, vienam taške lietėsi su žeme.
Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.
helou
- Laiqualasse
- Melkoras Morgotas Metraštininkas
- PranešimaiCOLON 8362
- UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
- MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
- CONTACTCOLON
Re: Rūtos kūryba
Man patiko. Išskyrus nebent tai, kad "mokslas nužudė mitą", bet čia skonio reikalas.
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
- Laiqualasse
- Melkoras Morgotas Metraštininkas
- PranešimaiCOLON 8362
- UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
- MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
- CONTACTCOLON
Re: Rūtos kūryba
Faktas. Stilius kliūna tik tuo, kad lyg ir šiek tiek maišosi mitiškai-mistiškas su buitišku-žurnalistiniu (nemoku/nebeatsimenu, kaip tiksliau apibūdinti).
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation
Nai i cala Eruo siluva tielyasse...
- Nimrodel
- Žiedo nešėjas
- PranešimaiCOLON 932
- UžsiregistravoCOLON 12 Rgp 2007, 11:41
- MiestasCOLON Pilaitė
Re: Rūtos kūryba
Bet taip juk yra!
kada greitai tau pm parašysiu kodėl, nes dabar tai truputį tingiu

helou