Rūtos kūryba

[Bombadilas]

Pritariu laikvai, pagailėta vietos gražiam piešiniui

[Nimrodel]

Na, kaip cia pasakius, plyteliu specialiai gi neislupinesi
Soriuks uz nelietuviskas raides, kompe ner.

[Vulpecula]

Geruuuma Žiū ne vien aš mokyklos inventorių gadinu xD

[Nimrodel]

Tiesė. Stalkeriškai.

Nusidriekusi per orą, virš žemės, nė kiek ne apvali, kelių metrų pločio tiesė lyg ne tiesė, tačiau begalinė, vienam taške lietėsi su žeme.

Aplink tašką nuo senų senovės įsikurdinėjo žmonės: pirmykščiai, medžiojantys ir žuvaujantys, susivėlę ir murzini. Pabodus klajoti, jie apsistojo šalia juostos: pasistatė namus ir ėmė ganyti gyvulius, dirbti žemę, auginti vaikus, kurie po kelių metų perimdavo senolių pareigas ir vietą. Žmonės augo, dainuodavo dainas, šoko ir sekė pasakas.
Kiekvienas kaimo vaikas mokėjo pasaką apie tašką ir juostos atsiradimą. Istorija keliavo iš lūpų į lūpas, žmonėms nebeužteko pasakos ir iš jos išaugo mitas – didingas, įdomus, poetiškas ir atskleidžiantis esmių esmę. Juo buvo didžiuotasi, tikėta ir gerbta. Pasąmoningai, be aiškios priežasties, tačiau nuoširdžiai.
Kartais atsirasdavo jaunuolių, kurių smalsumo pasakos nepatenkindavo. Kas daugmaž penkiasdešimt metų kas nors vis išsiruošdavo į žygį ieškoti juostos pabaigos. Motinos savo sūnus apraudodavo, o mylimosios apdainuodavo išėjusius – visiems buvo žinoma, kad išėjus į vieną pusę atgal nebuvo grįžtama.
Daug gražių istorijų buvo sukurta apie iškeliavusius, pasakų papasakota, na o miestelis plėtėsi – atsirado rudai raudona didiko pilis, mokesčių rinkėjai, gatvelės, kuriose niekad nebūdavo ramu, amatininkų dirbtuvės, kleganti turgaus rotušė. Šalia juostos iškilo miestas. Ten suplūdo daug žynių, dvasininkų ir žmonės jais tikėjo. Iškalbingi atėjūnai į savo pusę patraukė gyventojus – religijos išstūmė juostą, uždarė kelius, gyventojų mitas tilo ir vietoje jo radosi naujos, atsiradusios iš beveik nieko, legendos.
O kai suklestėjo mokslas, juosta vėl atsidūrė dėmesio centre. Teorijos ir aksiomos buvo kuriamos apie reiškinio prigimtį ir paskirtį. Dirbo astronomai, alchemikai, fizikai ir burtininkai. Ilgainiui šalia radosi laboratorijos, elektrinės, net karinės bazės – reikėjo apsaugoti tyrimo teritoriją. Buvo stebima su kuo juosta reaguoja, iš ko juosta sudaryta, kokia jos prigimtis, ilgis, skonis, ar ji turi magiškų galių, ar jos skleidžiamas energetinis laukas gali sukurti stebuklą, kiek ji sveria, kur pasibaigia ir kur atsiranda.
Kai galų gale žmonės apsirgo, mieste sumažėjo gyventojų, dalis pastatų liko apleisti. Nebebuvo kam atlikti tyrimų, todėl keliai prie juostos atsivėrė. Tačiau mitas pas žmones nebegrįžo – jie turėjo gausybes įvairių vaistų, kurie jiems neva turėjo pagelbėti. Mirė visi žyniai, sugriuvo elektrinės ir sudūlėjo keliai. Suiro knygos, o išėję tiesos ieškoti taip ir nesugrįžo. Tik juosta kaip buvo iš pradžios, taip ir liko. Tiesė lyg ne tiesė, kelių metrų pločio, viename taške liečianti žemę ir į abi puses besitęsianti iki begalybės.

[Laiqualasse]

Man patiko. Išskyrus nebent tai, kad "mokslas nužudė mitą", bet čia skonio reikalas.

[Nimrodel]

O stilius konkrečiai, ar pats faktas?

[Laiqualasse]

Faktas. Stilius kliūna tik tuo, kad lyg ir šiek tiek maišosi mitiškai-mistiškas su buitišku-žurnalistiniu (nemoku/nebeatsimenu, kaip tiksliau apibūdinti).

[Nimrodel]

Bet taip juk yra! kada greitai tau pm parašysiu kodėl, nes dabar tai truputį tingiu

[Nimrodel]

http://vietojteliko.blogspot.com/
reklama