Kai tik parašysiu iškart įmesiu, o dabar jūsų teismui pristatomas 1as skyrius Rūta Miškinytė
Trečioji karalystė
1.
Pamenu aš dainą,
Iš senų senų laikų,
Tepalaimins ji tau dieną
Kai drakonai vėlei bus,
Ir trečiosios karalystės
Dainiai darkart uždainuos
Ir akmuo vėl bus grąžintas
Ir gulės savuos namuos.
Pasirenk ir išklausyki,
Didybę buvusią tuomet.
Įtikėk – ir ten sugrįžki,
Ir tuomet pajusi net,
Galybę užmirštos karalystės,
Skausmą elfų strėlių,
Gausi ir pergalės vyno,
Ir pralaimėjimo smūgių tylių.
Apie Didvyrius klausykis
Tu dainos labai senos,
Kai nykštukai dar gyveno
Požemiuose ir kalnuos.
Kai drakonai dar vis skraidė
Ten aukštai, virš debesų,
Elfai dar tada gyveno,
Gilumoj tankių miškų.
Gal daugiau nebesakysiu,
Gal pasiklausyki pats.
Jei mokėsi uždainuosi,
Nemokėsi – ne bėda.
Ir nė karto neprašysi
Pakartoti tu manęs.
Juk tik taip aš ją pamiršiu,
Niekas jos nebepratęs.
ᇙᇙᇙᇙᇙ
Senas buvo mūs pasaulis,
Medžiai būdavo gyvi,
Dar tuomet drakonai skraidė,
Po dangum, po debesim.
Ir niekam nebuvo keista
Padarą šį pamatyt,
Juk tai buvo kasdienybė –
Niaurume ji išdidi.
Ir trys karalystės buvo –
Tyrlaukiuos, miškuos, kalnuos,
Jos vienintelės stovejo,
Tuose Didžiuose laikuos.
Ir karaliai valdė
Tas vieninteles šalis.
Ir sutart jie negalėjo –
Dėl valdžios tai buvo vis.
Buvo tai karalius blogio,
Karalystėje pirmoj.
Mirodu šiandien vadinos.
Mirodu bus ir rytoj.
Valdė Orkus, Orijanus,
Blogio išperas jisai,
Elfus miško nukariauti
Buvo siekis jo seniai.
Žmones valdė kitas Lordas
Aondeno vidury,
Antros karalystės tyruos,
Savo žemės pakrašty.
Apie Orkus negalvojo,
Jie jam buvo per toli,
Karalystės tik bijojo,
Trečios – miško vidury.
Tarp tų medžių ilgaamžių,
Bideono miške amžinam,
Valdė elfai nemirtingi,
Visą plačią žemę, kad,
Valdovo Arbo nepamirštų,
Žmonės tolimų laikų,
Jo darbus dainiai apdainuotų,
Ir nepamirštų jo miškų.
Ir Arbo žemes jie vadino
Trečiąja karalyste,
Galingiausia tam pasauly,
Ir niekam neišeis nuverst,
Elfų lordo ilgaamžio,
Jo kariuomenės stiprios,
Išmintingojo jo žodžio,
Begalinės jo jėgos.
Paslaptis šios valdžios buvo labai lengva.
Ne kariaunos karių skaičiuj.
Ne elfų lanko stemplės tvirtume
Ne ilgume elfų iečių.
Glūdėjo akmenukas karūnoje lordo
Suteikęs šioms žemėms galią.
Tvirtybę Bideono elfų kariams,
Bei narsą, ištvermę, Valią...
O buvo jis iš senų laikų,
Kai elfas gimė pirmasis.
Jis rado akmenį kalne,
Ir sutelkė savybes geriausias:
Kad to, kas šį akmenį gaus,
Troškimai išsipildytų.
Tereikia turėti valios stiprios,
Ir širdį – tyrumo šaltinių.
Suteiks jis tam galios, kuris nenešios
Neapykantos savo širdy,
Savo protu netrokš pražūties jis kitam,
Nežudys nieko savo kely.
Tas gaus aibę turtų, gaus valdžią visur,
Visur – kur įžengs savo kojom.
Ir begalę – begalę dainų bus sukurta
Apie žygdarbius šio geranorio.
Bet jis suteikti tegali valdžią –
Tam, kuris neturi blogio.
Nenšioja neapykantos viskam – viskam,
Nežudo, to kas po kojom.
O akmuo atsidūręs prie netyros širdies,
Taps visiškai bevertis,
Tik pats paprasčiausias žemės akmuo,
Kaip šeimininkas – pražūties vertas.
Ir vadino tuomet pasaulį
Trečiosios Karalystės Žeme.
Nes galios nieko neprilygo
Elfų strėlei. Ir tada...
Mirodas klastą didžią sumanė,
Kaip galią elfų sunaikint.
Tik jam prireiks žmonių pagalbos –
Kariuomenę reik susirinkt.
Jiems pažadėjo aukso, turtų,
Šlovės jiems Saulės spinduliuos,
Jų vardą amžinai minėsią –
Amžiuose žemės šios ilgos.
Nuodais – tekėjusiais iš lūpų
Sugundė žmones jis blogiu.
Ir įkvėpė į žmones mintį –
Elfai išnyks su laiku.
Žmonės Aondeno klausė,
Tikėjo Mirodo melu.
Garbe žadėta jiems didžiausia,
Ir atminimu jų didžiu.
Kvailiais juos pavertė šie žodžiai,
Apakino juos spindesys,
Išėjo jie į didį mūšį,
Žadėtos laimės atsiimt.
Drakonų Mirodas paprašė
Iš miško niekur nesitraukt.
Kad elfai jo nesunaikintų,
Draugais neapsimestų. Bet...
Užsiundė Mirodas drakonus,
Ant elfų – tų didžių vagių!
Kad juos uždegtų – sunaikintų,
Ir nebeliktų jų namų.
Drakonai nebuvo elfų priešai,
Ir nesipyko niekados!
Ir žodžiais blogio netikėjo,
Ir net nemanė jie jėgos
Prieš elfus niekad panaudoti,
Ir eit padegti jų namų.
Ir sunaikinti jų nenori
Drakonai, užlaukio miškų.
Bet jeigų kartais įsibrautų
Elfai Užlaukio mškan,
Ir skristų strėlės viršum medžių,
Ir degtų miškas, tai tada,
Drakonai nieko nebelaukę
Imtų ginti mišką šį,
Ir nesvarbu jiems kas juos puola –
Drakonams jie nebe savi.
O Mirodas karaliui Arbui
Žadėjo niekad nebepult.
Padėti gintis prieš tuos žmones,
Neleisti miško jiems užguit.
Kad žmonės jų nesunaikintų,,
Kad elfai būtų dar gyvi,
Kad Bideono nesugriautų,
Išliktų pasaka didi.
O jei užpuls, kad pas drakonus,
Keliautų elfai kuo greičiau.
Jie juk draugai – ir kai pavojus,
Padėtų atsiremt tvirčiau.
Sudegintų jie visus žmones,
Ir išvarytų iš miškų,
Ir dingtų elfų visos bėdos,
Ir vėl valdytų jie namus.
Bet Arbas jais nepatikėjo –
Mirodo žodžiais saldžiais.
Bet ką daryt – juk žmonės puola!
Teliko paikliauti jais.
Bet žmonės elfų juk bijojo,
Kariuomenės miškų stiprios,
Ir kodėl šie žmonės puola?
Jiems nėra kelio atgalios.
Arbas Mirodu netikėjo,
Nuo pat jo žodžių pirmų.
Bet Elfams jau neberūpėjo.
Rūpėti buvo per vėlu.
Kas ėmė kardą, kas griebė lanką –
Žmonės jau brovėsi miškan.
Ir kaipgi jie nepabijojo
Numirę ugnyje sudegt.
Elfai nužygiavo šiaurėn,
Paslėpę vaikus kitam miško gale.
Ir pražūties jie nebijojo,
Nes nugalėt jų niekas nepajėgė.
Prisiminė Arbas Mirodo žodžius:
- Jei reikia pagalbos tik ragą papūsk,
Ir mes atžygiuosim į mišką pas jus,
Išgelbėsime mes miško draugus.
Didingas karalius Arbas tada
Negalėjo patikėti tuo ką pats daro.
Išsitraukęs ragą pūtė į jį.
Ir Mirodo Armija didi atžygiavo.
Karalius netikėjo kad kausis kartu
Su blogio lordu per mūšį nors sykį.
Ir susitiko tada vienu du –
Valdovai dviejų šalių didingi.
Prabilo mirodas tąkart,
Kitaip nei paskutinį sykį.
Nedraugiški žodžiai skambėjo miške,
Kur elfai išsiruošė į žygį.
Nežadėjo jiems pergalės kare,
Daugiau lordas Mirodas,
Tik smerkė jų lankus ir strėles,
Ir pergalė jau toli rodės.
Melavo Arbui tuomet Mirodas,
Sukurstė jis pats žmones,
Kad elfus užpultų jų pačių miške,
Ir degtų tuomet Bideonas.
Paliko piktasis karalius vienus
Elfus tekariauti,
Jo kėslas buvo tik vienas tada:
Bideono medžius išrauti.
Norėjo Mirodas sudeginti tai,
Kas žemėje buvo gražiausia.
Nuostabujį mišką kartu su namais,
Ir užmiršti dainas nuostabiausias.
Kad elfų neliktų ir žemė tada,
Trečiosios Karalystės nesivadintų,
Skambėtų tik Mirodo vardas visur,
Ir toks amžinai pasiliktų.
Ir degnčios strėlės nuo orkų lankų
Skrido Bideono pusėn,
Ir garsus žvangėjimas žmonių šarvų
Atrodė nieko nebesiklausė.
O elfų jėga pamažu seko,
Jų mažėjo, daugelis krito.
Arbui trauktis atgal teko,
Nebeliko nieko kito.
Ir pasiuntė karalius šauklius, greitus,
Pagalbos drakonų šauktis,
Bet orkai buvo pirmesni.
Beliko tiktai laukti,
Kada drakonai pamatys
Liepsnojantį mišką,
Kada ju ugnys pasivys,
Naikindamos viską.
Strėlės lėkė – drakonai matė,
Kad atkeliauja elfai.
Mirodas sakė tiesą – pamanė,
Ir puolė ginti savo mišką greitai.
Elfai nieko nesuprato,
Juk drakonai jų draugai!
Bet galvot nebuvo laiko.
Kai jie pyksta – ne juokai!
Arbo kai šaukliai sugrįžo
Neapsidžiaugė karalius.
Ir suprato, kad Mirodas,
Juos visus visus apgavo.
Arbas tik tuomet pajuto,
Kad karūna palengvėjo,
Ir suprato... akmuo dingo...
Elfams lemta pralaimėti.
Truko mūšis šis ilgai,
Gal savaite, ne daugiau.
Elfų liko jau mažai,
Ir drakonai pagaliau
Susiprato, kad ne jie,
Kad ne elfai yra priešai,
Kokie buvo jie kvailiai,
Kad žodžių Mirodo klausė.
Jie susitiko pagaliau,
Du didingieji valdovai.
Arbas suprato, kad jau
Žemei jis nebepriklausė.
Krito mūšyje šiame
Didingiausiasis valdovas,
Elfų žemėje šaltoj,
Arbas, kuris narsiai kovės.
Paskutiniai žodžiai buvo jo
Savo sūnui mylimiausiam:
- Alfevai, greičiau išjok,
Būrį elfų atitrauki..
Priešo nepajėgsit jūs
Nugalėti šiame mūšy...
Bideoną tu valdyk,
Išmintingas karalius būki.
Niekados nebetikėk,
Tuo ką sako šitas šliužas.
Klaidos mano nekartok.
Tegul dega mano kūnas..
Akmenį surasi tu,
Arba tavo giminaičiai,
Alfevai, sūnau brangus,
Ruoškis mišką augint iš pradžių..
Paskutiniai, tai žodžiai buvo,
Elfų didžiojo karaliaus –
Arbo, nieks jo neužmirš,
Kaip kadais jisai gyveno,
Bideono vidury,
Nuostabiausio didžio miško,
Arbai, kur dabar esi?
Reikia elfams tavo ryžto...
Sūnus Arbo traukė būrį,
Pro Tamsiąsias juodas pelkes,
Kūlgrindomis elfai ėjo –
Blogis iš paskos jiems velkas.
Orkai, orijanai, skendo,
Žmonės krito nuo strėlių.
Bet mūšis buvo pralamiėtas.
Žuvo, jiems per daug draugų.
Miškas greitai išsigydė,
Žaizdos kūniškos taip pat,
Bet gyvybės – negrąžinsi,
Širdis neužgis kaip mat.
Sūnūs, dukros, giminaičiai,
Netikėjo mirtimi,
Arbo – didžiojo karaliaus,
Prarastu akmenimi...
Elfai taip ilgai ieškojo
Akmens miško pakrašty,
Kur didžiulis mūšis vyko,
Krito elfai artimi...
Akmens elfai nesurado,
Jis pradingo užmaršty...
Lobį didį jie prarado
Tai suprato elfai visi..
Slinko metai, slinko dienos,
Laikas bėgo užmarštin.
Bet nesikeitė tik viena –
Seno miško atmintis...
Karalystė užsimiršo,
Senos pasakos – taip pat,
Dienos slenka, žmonės miršta,
Tik blogis nepasikeičia.
Dainos liko atminty dar
Apie mūšį didį,
Apie Elfų lorda Arbą.
Kartais dainiai mini,
Bet jie patys net nežino,
Koks tai buvo siaubas,
Elfai liko praeity,
Apie Arbą – kalbos.
Alfevas sau neatleido,
Už karaliaus mirtį,
Skriaudą seną blogio dar
Žada prisiminti.
Bėgo metai bėgo dienos,
Bet širdis negijo,
Elfas, karaliaus sūnus
Mirodo nebijo.
ᇙᇙᇙᇙᇙ
p.s. Butu visai neblogai, kad nubalsavę komentarą parašytumėt
? Pavarei. O šiaip emocijų dar buv, juk čia tik pradžia, o kaip taisyklė - visada nuobodoka.
). Aišku, dėl "be eilės" galima pasiginčyt, ale šįsyk ignoruosiu. Trečias stulpelis kažkaip atrodo "atšokęs" nuo pirmų dviejų ir nelabai tinkantis į kompaniją. Bet gal čia tik man taip šviečia.
Kada nors kitąsyk.