Makas buvo neteisus, reikšdamas savo nepasitenkinimą, nes:
karalius Yertlis, nepaisant visų jo charakterio trūkumų (narcizizmo, šiokio tokio nesiskaitymo su kitais vėžliais, su megalomanija susijusių kompleksų ir naivaus tikėjimo, kad visas matomas pasaulis gali būti jo), akivaizdžiai buvo labiausiai pažengusio mąstymo ir romantinės pasaulėjautos vėžlys visam prūde, o gal ir visoje evoliucijos istorijoje
Dar kartą pažiūrėkim, kaip autorius apibūdina vėžlių gyvenamąją vietą:
A nice little pond. It was clean. It was neat.
The water was warm. There was plenty to eat.
The turtles had everything turtles might need.
And they were all happy. Quite happy indeed.
Bet kuris XIX amžiaus vokiečių romantikas pasakytų, kad šitokius poreikius turi
filisteris - žmogus (šiuo atveju vėžlys), kuriam nerūpi Absoliuto ieškojimas nei jokios kitos pažinimo formos, o rūpi tik prisikimšti pilvą ir saugiai jaustis.
Palyginus su šita nykybe, karalius Yertlis siekė bent jau kažkokio Absoliuto - absoliučios valdžios

nors žmogui toks siekis būtų pernelyg primityvus, bet Yertlis juk nebuvo žmogus, jis buvo tik
vėžlys, ir, lyginant su primityvia vėžlių pasaulėjauta, buvusia iki jo (ir, dėl Mako kaltės, po jo), Yertlis buvo plačiausių ir drąsiausių užmojų vėžlys, koks kada nors gyveno Salamasondo saloje.
Galima būtų ginčytis, kad ne Yertlis, o Makas buvo laisviausiai ir originaliausiai mąstantis vėžlys, bet juk jis bambėjo ir galų gale riūgtelėjo (kokia vulgari, su virškinamuoju traktu susijusi maišto išraiška :shock: ) tik tam, kad sugrąžintų vėžliją į jos pirmykštį būvį, kur nėra nei drąsių užmojų, nei plačių vaizdų, kuriuos regėjo karalius Yertlis (ir kuriais vėžliai visai nesidomėjo ir nemėgino suprasti, dėl
ko karalius Yertlis verčia juos kęsti diskomfortą). Jei jie būtų suvokę pasaulio už tvenkinio ribų didybę, jie tikriausiai būtų geriau supratę karalių Yertlį, kuris, pagautas Absoliuto siekimo svaigulio, užmiršo ir savo paties, ir kitų alkį ir fizinį diskomfortą (o ką, sakysit, išsėdėti siaurutės kolonos viršuje nevalgius ir nedarant staigių judesių, kad nenukristum, yra pernelyg patogus dalykas?

).
Taigi, karalius Yertlis buvo didžiulis šuolis evoliucijos istorijoje - pirmasis vėžlys, kuris pabandė suvokti Absoliutą (kad ir gana primityvia forma, žmogaus akimis žiūrint). O Makas, dėl savo nepakankamai plačių pažiūrų sugriovęs šį grandiozinį įvykį, pasmerkė vėžliją tolesnei sočiai, komfortabiliai, bet labai ribotai egzistencijai...

o nesuprastas Yertlis buvo nublokštas į purvą.
Galbūt vidutiniškas vėžlys galvoja kitaip, tačiau evoliuciniu požiūriu Yertlio žlugimas yra gūdi netektis, atitolinusi vėžlių Absoliuto siekimą labai tolimai ateičiai. Vietoje to, visi mirksta savo baloje ir palaimingai gromuliuoja. Ir nežinia, kada vėl gims toks vėžlys, kaip Yertlis, ir atsiras galimybė transcenduoti vėžlių pasaulėjautą į aukštesnį lygmenį. Taigi Makas galėjo ir užčiaupti snapą.
---
(Aš nerimtai) 