Tikrai sudominote

. Nesu buvęs tose kalvose, tačiau kai dabar pažiūrėjau į žemėlapį, miško parko dydis tikrai įspūdingas – būtinai apsilankysiu. Šiaip Vilniuje esu aplankęs tik jūsų jau minėtą Kalnų, dar Vingio, bei Sereikiškių parkus, Ozo kalvas bei Pilaitės miškus. Žinoma visuose jaučiausi jaukiai (kaip kitaip tarp medžių galima jausti medžių sūnui

), tačiau Vingio parkas sužavėjo labiausiai, kažkuo jis man priminė Palangos botaninį parką, kuris yra vienas mano mėgstamiausių. Na, dabar papasakosiu kas per kaimenė ganosi greta Rumšiškių, Kauno marių pakrantėje.
Rumšiškių miškas yra į vakarus nuo pačio miestelio, iš rytų besiribojantis su Lietuvos liaudies buities muziejumi (senovės mėgėjams jame tikrai yra ką apžiūrėti

), o iš kitų pusių - greitkeliu Vilnius-Kaunas, Kauno mariomis bei keliuku nuo Grabuciškių iki poilsinės prie marių (pažvelgę į žemėlapį viską tikrai surasite). Šiame miške yra trys tikrai vertos apsilankyti vietos:
1) prerijos;
2) durpinis ežeriukas;
3) pamarys.
Pirmosios vietos pavadinimą aš žinoma sugalvojau pats

. Tai tokia lanka, tarp greitkelio, muziejaus ir rytinio miško pakraščio, kokių 3 ha ploto ir visa papuošta vis dar galingai atrodančiais ąžuolais (jų yra gal koks 30, o visur aplink juos šienaujamos pievos). Kada į šią lanką benueičiau, visada prieš akis tarp ąžuolų įsivaizduoju sėdinčius tris (būtent tris) bizonų mežiotojus, ramiai sau pupsinčius po pypkulę ir apmąstančius savo dienos medžioklę. “Vinetu” yra vienintelis paaiškinimas šių mano fantazijų ir iš jų išplaukusio vietos pavadinimo. Beje dabar visi Rumšiškių skautai vartoja tik šį pavadinimą. Pamiškė tikrai patraukliai atrodo, tiesiog kvieste kviečia susiręsti joje tipį ir pailsėti tikrai žalioje aplinkoje.
Ežeriukas neturi konkretaus pavadinimo, todėl vieni jį vadina bedugniu (neturi aiškaus dugno), kiti Poežeriu (mat sklinda legendos, jog po ežeru yra nuskendęs dvaras). Šiaip, miesto žmonėms jis gal nėra labai patrauklus savo išvaizda, tačiau vietiniams tai tikra grožio salelė – galima būtų tai palyginti su mini Čepkelių raistu, kurio viduryje ežeriukas, tinkamas maudymuisi. Dar būdamas vaikas perskaičiau “Lobių salą” ir po to kelis metus kliedėjau savo skautų draugovei įkurti Ežero piratų gaują, tačiau pritrūko palaikymo ir ryžto pasistatyti plaustą. Gaila. O šiaip vanduo labai minkštas, švarus. Rugsėjį gražioje pelkėja gali paskanauti spanguolėmis. Žuvys tiesa jau beveik visos išgaudytos prakeiktų elektromanų

.
Pamarys tokiu metų laiku koks kaip tik yra dabar visiškai toks pats kaip Amon Hen: panašūs medžiai (pilna skroblų giraičių), miškiniai paplūdimiai. Aukščiau palipus į kalveles pilna pušų ir lazdynų – trūksta tik Nomenorietiškų statulų ir sosto ant pjedestalo - vaizdas nuo kelių kalvų tiesiog pasakiškas žiūrint į marias, o jei dar pasiseka stebėti giedrą saulėlydį...

Kiek esu ten prasibastęs su klasės, su gatvės bei su savo skautavimo draugais... Bandėme čia išsikasti žeminę, kitoje vietoje įkurti nuolatinę stovyklėlę, tačau pamariu vyksta per daug didelis judėjimas – viskas buvo sunaikinta nepraėjus net porai mėnesių po įrenginėjimų pradžios. Rudenį tai puikiausia vieta minčių apmąstymui, žiemą ledo ritulio žaidimui, o pavasarį plaukiojimui plaustais. Deja vasarą marios dvokia per 50 metrų nuo jų paplūdimių, tad tokiu metu nepatartina čia ieškoti grožio.
Šiaip pats Rumšiškių miškas yra mišrusis, tačiau vyraujanti rūšis yra pušys, kurių šaknys apklotos minkštu samanų kilimu

. Yra stirnų, daug šernų, zuikių, lapių, voverių. Paukščių irgi neskurdi įvairovė: yra vanagų, genių, gali išgirsti gegučių, lakštingalų, prerijose dažnas ažuolas aptūptas juodvarniais, po žoles gandrinėja gandrai. Gyvatės bei driežai sutinkamos tik pelkėje, tačiau vat erkių tai pilna visur. Vietiniams tai puiki vieta įgauti imunitetą jų platinamoms ligoms, tačiau pasitaiko atvejų, tiesa retų, kad jomis ir susergama. Vis dėlto skautai ėjo į šį Old Ferest’ą primenantį miška ir eis, nes jo grožis ir žalios erdvės tikrai padeda atsigauti nuo civilizacijos kuriamo chaoso. Jei kas lankysitės muziejuje, patarčiau paieškoti arklių hipodromo, kurio kairėje pusėje susiradus takelį link marių, galima nusigauti iki vieno iš aukščiausių skardžius pamary ir pasigrožėti Kauno marių įlanka Rumšiškių miško fone

.
Tiek apie mano vaikystės mišką. Būtų įdomu sužinoti ir apie kitų vaikystės miškus – vaikystės atsiminimai visada žavi žmonių vaizduotę.

"Few now remember them ... yet still some go wandering, sons of forgotten kings walking in loneliness, guarding from evil things folk that are heedless."