Baltosios, ir ne tik, eilės... tikrai ne kvenija

[Aiquen]

O, Eru mielaširdingas, kodėl visi čia mane cituoja? :shock:
O šiaip dėkui... Malonu, turiu pripažint...
Ir dėkoju visiems, kaip bendraautorė
Niu, Laiqua, duosi mums naują šedevrą?

[Laiqualasse]

Ir vėl tave cituoju

Niu, Laiqua, duosi mums naują šedevrą?

Duosiu, duosiu, kad jau prašai. Tik kad čia ne šedevras, tiesiog menkas prozinis gliukas, atėjęs į smegenis turbūt dėl per didelio kiekio eiliuotų pagyrų, prirašytų elfų bardų gildijoj Tai va, imkit jį, ir skaitykit, ir skaitydami gal netgi ką nors pamanykit


Be pavadinimo

Kaip pirmasis saulės spindulys, išnyrantis virš horizonto ir švelniai glamonėjantis dar miegančią žemę, žadinantis visą gyvastį, pranešantis apie naujos dienos pradžią, tirpdantis rūkus ir šešėlius, o su jais ir keistas, nepaaiškinamas baimes,
šviesiu.
Kaip paukštelis, to spindulio palytėtas, nutviekstas ir pažadintas, kylantis iš savo jaukaus lizdelio medžio lapijos tankmėje ar žolėje į plačiąsias padanges, savo tyru balseliu traukiantis giesmę, sveikinančią ir šlovinančią nuostabią įvairiaspalvę aušrą,
skrisiu.
Kaip debesis, pūkinis, lengvutis, o kartu ir milžiniškas bei slegiantis, baltas, šildomas ir marginamas tekančios saulės spindulių, keliaujantis nežinia kur, o ant žemės ropinėjančioms būtybėms primenantis ir atspindintis viską nuo slapčiausių jų svajonių iki baisiausių košmarų,
plauksiu.
Kaip gėlė ar pasakiškas medis, toks kvapnus ir aromatingas, atgaivinantis, teikiantis pavėsį kūnui, malonumą dvasiai ir įkvėpimą poetams, sušildytas ir pamaitintas rytmetinės saulės šviesos, gręžiantis į ją savo lapus ir šakas, trokštantis semtis jėgų iš begalinių jos syvų,
žydėsiu.
Kaip lietaus lašas, krištolo skaidrumo ir trapumo, vienas iš milijardų tokių pačių lašų, į kurį niekas neatkreipia dėmesio, kuris niekam nėra reikalingas ir nerūpi, net ir tam žemės lopinėliui, žolės stiebeliui ar medžio lapui, ant kurio nusileidžia ir palieka vienintelį, nors ir kaip trumpai liekantį, pėdsaką,
krisiu.

[Aiquen]

Nieko sau gliukelis... Koks legvumas... Kokia gaivuma... Bet tas paskutinis žodis kažkaip aštriai per širdį nueina, kaip stygelė trūkusi, ar užminta skruzdėlytė...

[Coranar]

*Coranar apstulbinta nuvirsta ant kedės(real)*

Pritariu Aiquen, labai gražu, bet kam taip skaudinti*Coranar sąžinėje kažkas svetimas kirba*

[Laiqualasse]

labai gražu, bet kam taip skaudinti

Be skaudinimo nebūtų ir įdomumo. Bent jau ne tiek.

[woodberry]

Be paskutinės strofos būtų netgi linksmas. O šiaip, labai ramus.. ir raminantis...

[gilthoniel]

Tikrai. Kam tos paskutinės strofos reikėjo. Taip į įširdį ir įkrito ir skylę išmušė. Galėjai ir nerašyt.

O tas "imkit jį ir skaitykit" tai iš pradžių taip maloniai nuteikė (juk suprantat, ką primena...)

Ir beje, labai maloniai įsivažiuoja, taip, kaip kartais futuristinė muzika.

[Laiqualasse]

Kažkaip be paskutinės strofos kūrinys atrodė tragiškai blankus ir nuvalkiotas. Ir šiaip - neįdomus ir lėkštas.
Na, bet jei jums atrodo kitaip, tai nieko negaliu padaryt.

[Maja]

Ir nedaryk. Esi visai teisus, tos paskutinės eilutės labai trūktų. Ji tarsi įrėmina visą kūrinėlį, suteikia prasmę. Ir tikrai ne blogą. Kiekvieno mūsų gyvenime pasitaiko sunkesnių ir lengvesnių kritimų. Bet juk viskas dėl to nepasibaigia Bent man tai atrodo kaip nauja pražia šviesti, skristi, plaukti, žydėti ir vėl - kristi (o gal - atsigręžti ir pasižiūrėti ką palikai už savęs).
Vienžo, man šitas šedevriukas labai, labai. Susižavėjau nuo pirmos eilutės, o sulig pakutine - tiesiog įsimylėjau.

[Laiqualasse]

Apmirė forume poetiškos dūšios... Negi vasara jūsų neįkvepia? Va mane įkvėpė vakarykštis rytas, kai bijojau, kad neimtų vėl lyti taip pat, kaip šeštadienį - kiaurą dieną be perstojo. Pasakiau mintyse kažką panašaus į tai, kas pateikiama žemiau, ir lietus liovėsi


Prayer for fair weather

Oh mother Earth, my mistress divine,
Look at your servant standing in line!
Listen to me, as I here pray,
Uncover the clouds which upon us lay!
Oh Queen of my life, hearken to me!
Stop all this havoc, for can you not see
We’re hiding ourselves from this unending rain,
We seek any cover, we are so constrained!
Water is precious, for life even vital,
But if there’s too much there comes a denial;
My mother Earth, my brothers – all trees,
Do you want to drown in new endless seas?
Please stop the downpour for all our sakes,
Your servant calls, you cannot forsake!

Water is vital, but so is the Sun
That always in sky above our heads runs!
We thirst for its light to brighten the day,
When it sometimes fails, we fall in dismay!
Oh mother, you can, please wipe out these clouds,
Let Sun embrace us, let birds sing their sounds,
Give us but a glimpse of the clean blue sky,
Please let us see the cheerful birds fly!
We so want to watch and adore the Sun’s grace
But we cannot pierce the clouds with our gaze!
Winds from four sides, gather your strength,
Blow with such power that all the clouds’ length
Is brought to naught, for you can do so
And give us clear skies, oh mighty winds, go!!!

[woodberry]

Panteistiškas gabaliukas. Eilėraščio forma (malda) labai gelbsti, nes jei būtų tos pačios mintys užrašytos paprastai, eilėraštis turėtų lėkštumo. O tai, kad gamta atrodo didi ir grėsminga, man labai patiko.

[Laiqualasse]

Dar vienas 'depresovas' eilėraštis. Atsargiai - gali sugadinti nuotaiką. Nesakykit, kad neperspėjau.


Outside

Sitting barred in an empty monk‘s cell
I look through its window to a faraway dell
A light through the leaves is playing in there
But my room is unlit, so empty and bare

My soul always longs to this natural haven
Where I could be free, could fly as a raven
My heart always cries when outside I gaze
My hands fall down and my mind does craze

I try not to look, I try not to long
But I cannot crush the desire so strong
My eyes always turn to this wondrous dale
Compared to it all things are dull and stale

I know that I will never come out of this place
I will have to spend here all remaining days
But there‘s an ideal that keeps me alive
An magical place that gives hope to my life

Forsaken by all, by every last friend
Damned for a crime I cannot comprehend
I was flung to this cell so that I get cleansed
So that I do feel the perfectness immense

They ordered me to live with the monks
To learn all their prayers, to sing their songs
To make my sould be clear and flawless
I am forced to live in impregnable fortress

Maybe there‘s someone who would thus get free
But there is no perfectness here that I could see
The simple life, the life for the soul
Is there in the glade, not in this place foul

I turn on and on from the books that I write
To gaze out from my place where comes no light
I see sunrays and shimmer of a midforest pool
I am barred from this, sitting here like a fool

I had made designs to escape from this doom
And forever to leave this unwelcoming gloom
I tried many times but nothing availed
The guards and the walls had always prevailed

So now I can only dream of such things
With apathy listen as tower bell rings
And watch all the beauty that I‘ll never feel
As my life is stamped with an unbreakable seal

[woodberry]

Ryškūs vaizdai, eilėraštis natūralus, sultingas, netuščias. Šiek tiek yra nutylėta, kas man labai patinka Be to - gražus skambesys.

[Laiqualasse]

sveikinimai visiems vilkams ir vilkėms pilnaties proga

Paklausyk.
Girdi?
Ten, tolumoje.
Kaukia.
Vilkas.
Pakėlęs galvą į blyškų Mėnulio veidą, tokį tyrą ir apvalų, spindintį virš viso pasaulio. Staugia, išsakydamas visas savo nelaimes, viltis ir troškimus, sudėdamas juos į žmogaus ausiai nesuprantamą raudą. Bet žmogui jos suprasti ir nereikia – ji skirta Mėnuliui.
Įsiklausyk geriau. Negi negirdi?
Štai antras vilkas atsako pirmajam, prisijungia prie jo su savo vargais ir prašymais.
Jau arčiau kaukia. Jų nematyti, bet negi neužtenka išgirsti šį širdį veriantį balsą, kad suprastum ar bent sąmonės dalele pajustum, kokie nesuvokiami skausmai kankina tokius nuostabius gyvūnus?
Dar arčiau, dar vienas vilkas prisijungė prie šio kone nežemiško choro. Pagalvok – negi koks nors žmogus galėtų išgauti tokį subtilų garsą? Atsakymas juk akivaizdus.
Ir dar arčiau. Štai, ten, ant to kalno. Matai tamsaus dangaus fone dar tamsesnį siluetą? Ten vienas iš jų, jau ketvirtas.
Klausyk – liko tik trys. Pirmasis išsakė savo vargą ir pasitraukė, leido kitiems likimo broliams išreikšti savąjį.
Ir dar vienas nutilo – jau tik dviese staugia.
Tik vienas.
Nutilo ir jis.
Dabar tavo eilė.

[Aiquen]

AUUUUUUUUUUUUUUUU!!!
Fantastika... Tiesa, kažką šiek tiek primena, ir niekaip nesuprantu- ką... Bet laaaabai patiko

[Laiqualasse]

Gražus staugūnas, sakyčiau

[woodberry]

Efektinga. Ypač dėl paskutinio sakinio.

[Laiqualasse]

Šitą gliuką sukūriau Žygio metu. Tikrai nežinau, kaip tokios eilės atėjo į galvą, nes nuotaika buvo visai priešinga.
Nenorėjau dėti į forumą, tačiau, Aiquen primygtinai paragintas, sutikau Skaitykit ir baisėkitės


Shadow dance

A dying light
Down in a corner of your rusty mind
A dead romance
Memories of feelings that had you entranced

A cry of pain
From all the darkness that you have inside
What will remain
When all the lifeless tears are poured outside?

Mirage of hope
But you just fall a downward slope
A sorrow real
You cannot breathe, you cannot feel

A shadow falls
On your face and the world turns grey
No one at all
Will miss you when you pass away

But if you raise your soul above this fetid ground
You‘ll see the shadow dancers all around
And as your body falls, your spirit gets entranced
Then with the other it joins the shadow dance

[Aiquen]

Kuo čia baisėtis? Labai geras eilėraštis, paprastas, bet įtaigus.

[woodberry]

Dabar suprantu, kodėl rašei netgi eidamas Gabaliukas buvo vertas užrašyt.