QS - III skyrius - Apie elfų atsiradimą ir Melkoro nelaisvę

Tanor Quettaron: J.R.R.Tolkien'o sukurtos kalbos ir Tolkien'o kūrinių vertimai.
BUTTON_POST_REPLY
Žinutė
Autorius
Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

QS - III skyrius - Apie elfų atsiradimą ir Melkoro nelaisvę

#1 Standartinė Starlin » 08 Lie 2006, 23:53

Iš anksto perspėju: yra sakinys, kurio nesuprantu iki šiol, todėl vertimas apytikslis ("Nors visa gali būti sumanyta iš anksto muzikoje ar parodyta tolimoje vizijoje, iš už Pasaulio ribų tiems, kurie išties įžengia į Ea, kiekvienas savo laiku bus sutiktas nelauktas, kaip kažkas naujo ir iš anksto nesumanyto.") Neapsisprendžiu, kaip versti Coming of the Elves. Ir: nemoku "daryt poezijos", ten kur jos reikia. Gal tik pora labai gražių vietų išėjo pakenčiamai padaryti lietuviškai. Tokia ta mano alfa versija.




[alfa]

Quenta Silmarillion

III skyrius

Apie elfų atsiradimą ir Melkoro nelaisvę



Ilgus amžius valoms palaimingai gyvenant Medžių šviesoje už Amano kalnų, visa Viduržemė skendėjo žvaigždėtoje prieblandoje. Kol švietė Žiburiu, ten viskas dygo ir augo, bet dabar, vėl aptemus, sustingo. Tačiau seniausi gyvi padarai jau buvo atsiradę: jūrose – didelės žolės, sausumoje – galingų medžių šešėliai; o naktyje skendinčių kalvų slėniuose tūnojo tamsių sutvėrimų, senų ir stiprių. Į šias žemes ir miškus valos, išskyrus Javaną ir Oromę, atklysdavo retai; Javana čia vaikštinėdavo šešėliuose, sielvartaudama, kad Ardos Pavasario augimas sustojo, ir viltys išblėso. Ir ji užmigdė daugelį Pavasarį atsiradusių tvarinių, kad šie ne sentų, bet lauktų būsimo nubudimo.
O šiaurėje Melkoras kaupė galią ir nemiegojo, stebėdamas ir darbuodamasis; klaidžiojo jo suvedžioti nelabi padarai, tamsiose snūduriuojančiose giriose šmėžavo pabaisos ir baugulio pavidalai. Utumne Melkoras sutelkė savuosius demonus – dvasias, kurios pirmos jo didybės dienomis prisigretino ir tapo panašaus ištvirkimo kaip jis pats; jų širdžių būta ugninių, bet siautėsi jie tamsa, ir siaubas juos lydėjo; jie turėjo liepsnos botagus. Balrogais juos vėliau Viduržemėj vadino. Tuo tamsiu metu Melkoras išvedė daug kitų įvairių pavidalų ir rūšių pabaisų, ilgai kankinusių pasaulį; Melkoro karalija dabar per Viduržemę tįso vis piečiau.
Taip pat Melkoras netoli nuo šiaurės vakarinių jūros krantų pasistatė tvirtovę ir ginklinę, kad pasipriešintų galimam užpuolimui iš Amano. Tai tvirtovei vadovavo Sauronas, Melkoro parankinis, ir ją vadino Angbandu.

Kartą valos susirinko pasitarti, nes Javana ir Oromė iš Išorinių Kraštų atnešė nerimą keliančių žinių; ir Javana kalbėjo valoms, tardama:
- O Ardos galingieji, Ilūvataro Vizija buvo trumpa ir greit pranyko, taigi mes galbūt negalime dienos tikslumu nuspėti paskirtosios valandos. Tačiau būkite tikri: toji valanda artinasi, ir šiame amžiuje mūsų viltys pasiteisins – Vaikai atbus. Ar paliksime žemes, kur jie gyvens, apleistas ir pilnas blogio? Ar jie vaikščios tamsoje, kai mes turime šviesą? Ar jie Melkorą vadins valdovu, kol Manvė sėdi ant Tanikvetilio?
Sušuko Tulkas:
- Ne! Greitai skelbkime karą! Argi nesiilsėjome nuo kovos per ilgai, argi neatsinaujino mūsų jėgos? Nejau vienas vienintelis priešas su mumis kovos amžinai?
Bet, prašomas Manvės, prakalbo Mandosas:
- Šiame amžiuje iš tiesų ateis Ilūvataro vaikai, bet dar neatėjo. Be to, tokia jau lemtis: Pirmagimiai atsiras tamsoje ir pirmiausia pažvelgs į žvaigždes. Didi šviesa bus tam metui, kai jie dils. Papuolę į bėdą, jie visad šauksis Vardos.
Tada Varda paliko pasitarimą ir, pažvelgusi nuo Tanikvetilės aukštumos, išvydo Viduržemės tamsą po gausybe blyškių ir tolimų žvaigždžių. Tuomet ji pradėjo didį darbą, didžiausią iš visų, nudirbtų valų nuo pat įžengimo Ardon. Pasėmusi sidabrinės rasos iš Telperijono kubilų, padarė naujų, ryškesnių žvaigždžių Pirmagimių atėjimui – todėlei toji, kurios vardas, atėjęs iš laiko gilumų ir Ea darbų, buvo Tintalė – Įžiebėja, – vėliau buvo elfų pavadinta Elentare, Žvaigždžių Karaliene. Karnilę ir Luinilę, Nenarą ir Lumbarą, Alkarinkvę ir Elemyrę tąkart ji nukaldino, o daug senųjų žvaigždžių surinko ir pakabino Ardos padangėj kaip ženklus: Vilvariną, Telumendilę, Soronūmę ir Anarymą; ir Menelmakarą su švytinčiu diržu, pranašaujantį Paskutinį Mūšį, vyksiantį dienų pabaigoje. O aukštai šiaurėje, kaip iššūkį Melkorui, ji prisegė siūbuoti septynių ryškių žvaigždžių karūną – Valakirką, Valų Pjautuvą, lemties ženklą.
Pasakojama, kad vos Vardai pabaigus savo darbus (o jie truko ilgai), Menelmakarui pirmąsyk užkopus dangun ir miglose virš pasaulio sienų sumirgėjus mėlynai Heluino ugniai, tą pačią valandą atbudo Žemės Vaikai – Ilūvataro Pirmagimiai. Šalia žvaigždžių nutvieksto Kuivijeneno ežerokšnio, Pabudimo Vandenų, jie pakirdo iš Ilūvataro miego; ir tyliai prie Kuivijeneno būnant, jų akys pirmiau už visa kita išvydo dangaus žvaigždes. Todėl jie visad mylėjo žvaigždžių šviesą, o Vardą Elentarę gerbė labiausiai iš visų valų.
Per pasaulio pasikeitimus žemių bei jūrų pavidalai buvo iškreipti ir pakeisti; upės ne visada tekėjo senosiomis vagomis, kalnai nestovėjo tokie pat tvirti; o į Kuivijeneną nebėr kaip sugrįžti. Tačiau elfai sako, kad jo būta tolimuose Viduržemės rytuose, labiau į šiaurę, ir kad tai buvo Vidinės Helkaro jūros įlanka. Ta jūra tyvuliavusi ten, kur kadaise buvo Iluino kalno šaknys, ligi aną Melkorui nuverčiant. Į ten nuo rytinių aukštumų žemyn kliokė daug upių, ir pirmas elfų išgirstas garsas buvo vandens, tekančio ir tyškančio į akmenį.
Ilgai jie gyveno savo pirmuosiuose namuose pas vandenį po žvaigždėmis ir vaikštinėjo po Žemę stebėdamiesi; jie pradėjo šnekėti ir įvardyti visa, ką pastebėję. Save jie pavadino kvendėmis – balsais kalbančiais, – mat dar nebuvo sutikę nieko kito, kas kalbėtų ar dainuotų.
Taip jau nutiko, kad Oromė medžiodamas jojo į rytus ir, pasukęs šiaurėn prie Helkaro krantų, papuolė po Orokarnų, Rytinių kalnų, šešėliais. Tuomet Naharas staiga garsiai sužvingo ir stabtelėjo. Oromė nustebęs nutyko, ir jam pasirodė, kad mirtinoje krašto po žvaigždėmis tyloje toli toli jis išgirdo giedant daugelį balsų.
Taip valos galiausiai atsitiktinai atrado tuos, kurių šitaip ilgai buvo laukę. Oromė, žvelgdamas į elfus, didžiai stebėjosi, tarsi jie būtų buvę būtybės netikėtos, nuostabios ir iš anksto nepranašautos – mat šitaip valoms bus visada. Nors visa gali būti sumanyta iš anksto muzikoje ar parodyta tolimoje vizijoje, iš už Pasaulio ribų tiems, kurie išties įžengia į Ea, kiekvienas savo laiku bus sutiktas nelauktas, kaip kažkas naujo ir iš anksto nesumanyto.
Pradžioje Vyresnieji Ilūvataro Vaikai buvo stipresni ir galingesni nei kada vėliau, tačiau ne skaistesni, nes nors kvendžių grožis jų jaunystės dienomis buvo puikesnis už visą grožę, Ilūvataro atvestą būtin, jis nepražuvo ir gyvena Vakaruose, o sielvartas ir išmintis jį praturtino. Oromė pamilo kvendes ir jų pačių kalba pavadino juos eldomis – žvaigždžių tauta. Tačiau šiuo vardu vėliau vadinti tik tie, kurie paskui Oromę nusekė keliu į vakarus.
Tik daug kvendžių jam atjojus persigando – čia kaltas Melkoras. Mat vėliau išmintingieji sužinojo, kad Melkoras, būdamas visad budrus, pirmasis pastebėjo kvendes pabudus ir pasiuntė šešėlių bei nelabų dvasių jiems šnipinėti ir puldinėti. Taigi keleri metai iki atkeliaujant Oromei kas iš elfų, vienas ar draugėj nuklydęs į šalį, neretai pranykdavo ir niekada nebesugrįždavo; kvendės sakydavo, kad juos pagavo Medžiotojas, ir jie bijojo. Iš tiesų seniausiose elfų dainose, kurių aidai tebeprisimenami Vakaruose, dainuojama apie šešėlių pavidalus, klaidžiojusius kalvose virš Kuivijeneno ar staiga uždengdavusius žvaigždes; ir apie pašėlusiu žirgu jojantį tamsų Raitelį, gainiojantį beklaidžiojančius, kad juos pagrobtų ir prarytų. Melkoras didžiai neapkentė ir bijojo Oromės atjojimo, tad arba iš tikrųjų siųsdavo savo tamsius tarnus raitelių pavidalo, arba paleido melagingą girdą, kad kvendės vengtų Oromės, jei kada jį susitiktų.
Taigi kai Naharas sužvingo ir Oromė išties pas juos atjojo, kai kurie kvendės pasislėpė, kiti spruko ir pasimetė. Tačiau turėję drąsos pasilikti greitai suvokė, kad Didysis Raitelis nebuvo tamsos sutvėrimas – jo veide žibėjo Amano šviesa, traukusi kilniausius elfus.
O apie tuos nelaiminguosius, kuriuos įviliojo Melkoras, mažai turima tikrų žinių. Nesgi kas iš gyvųjų buvo nusileidęs Utumno pragaruosna ar pažindinęsis su Melkoro sumanymų tamsumom? Tačiau Eresėjos išmintingieji įsitikinę, kad visi kvendės, pakliuvę Melkorui rankosna iki sugriaunant Utumną, buvo įmesti kalėjiman ir, lėtai žiauriai kankinami, buvę iškreipti bei pavergti: šitaip Melkoras išvedė bjaurią orkų padermę, pavydėdamas ir šaipydamasis iš elfų, kurių aršiausiais priešais orkai vėliau tapo. Nes jie buvo gyvi ir dauginosi kaip Ilūvataro Vaikai; nieko, kas turėtų savo gyvybę ar ką nors į ją panašaus, Melkoras negalėjo sukurti nuo pat savo maišto Ainulindalėje prieš Pradžią – taip sako išmintingieji. Ir giliai savo tamsiose širdyse orkai neapkentė Šeimininko, kuriam tarnavo iš baimės, – šeimininko, tesukūrusio jiems vargus. Tai ko gero buvęs niekšingiausias Melkoro žygdarbis, o Ilūvatarui – nepakenčiamiausias.

Oromė kurį laiką pasiliko su kvendėmis, o tuomet sparčiai parjojo sausuma ir jūra į Valinorą ir, atnešęs žinias į Valmarą, pranešė apie šešėlius, kankinančius Kuivijeneną. Tuomet valos pradžiugo, tačiau susimąstė ir ilgai ginčijosi, ko geriausia imtis, norint apsaugoti kvendes nuo Melkoro šešėlio. Tačiau Oromė išsyk sugrįžo Viduržemėn ir gyveno su elfais.
Manvė ilgai galvojo, sėdėdamas ant Tanikvetilės, ir kláusė Ilūvataro patarimo. Tuomet nusileidęs į Valmarą sukvietė valas į Lemties Žiedą; atkeliavo netgi Ulmas iš Išorinės jūros.
Tada Manvė valoms tarė:
- Tokią mano širdžiai Ilūvataras davė patartį: mes ir vėl bet kokia kaina turime perimti valdžią Ardoje ir ištraukti kvendes iš Melkoro šešėlio.
Tulkui tai patiko, o Aulę apėmė širdgėla, nes jis nujautė, kokių žaizdų pasauliui pridarys ta kova. Tačiau valos pasirengė ir išžygiavo iš Amano, nusiteikę karui, pasiryžę užpulti Melkoro tvirtoves ir padaryti visam tam galą. Niekada Melkoras nepamiršo, kad šian karan išeita dėl elfų, kad tai jie buvo jo nuopuolio priežastis. Tačiau šituose žygiuose elfai nedalyvavo ir jie nedaug žino apie tai, kaip jų gyvenimo pradžioje Vakarų galingieji jojo prieš Šiaurę.
Valų puolimą Melkoras pasitiko Viduržemės šiaurės vakaruose, ir visa ta vietovė liko smarkiai išdarkyta. Bet pirmoji Vakarų pajėgų pergalė buvo greita, ir Melkoro tarnai nuo jų spruko į Utumną. Tuomet valos perėjo Viduržemę ir pastatė sargybą prie Kuivijeneno; vėliau kvendės nieko nežinojo apie didįjį Galybių Mūšį, tiktai juto, kaip Žemė po jais drebėjo ir dejavo, vandenys sukilo, o šiaurėje švytėjo tarsi didelių gaisrų pašvaistės. Ilga ir sielvartinga buvo Utumno apgultis, daug mūšių, apie kuriuos elfams žinomi tik gandai, kovota prieš jo vartus. Tuo kartu Viduržemės pavidalas pasikeitė, o Didžioji Jūra, skyrusi ją nuo Amano, išplatėjo ir pagilėjo; ji įsiveržė per krantus ir į pietus atsirado didžiulė įlanka. Daug menkesnių įlankų atsivėrė tarp Didžiosios Įlankos ir Helkaraksės toli šiaurėje, kur Viduržemė ir Amanas vienas prie kito priartėjo. Iš šių didžiausia buvo Balaro, o į ją iš naujų šiaurinių aukštumų – Dortonijono ir kalnų aplink Hitlumą – vandenis plukdė galinga Sirijono upė. Tolimosios šiaurės žemės tomis dienomis ištuštėjo, nes tenai Utumnas buvo gilių giliausiai išraustas, o jo duobės buvo nusėtos ugnių ir pilnos skaitlingų Melkoro tarnų.
Bet galop Utumno vartai buvo pralaužti ir menės atidengtos, o Melkoras pasislėpė tolimiausioje duobėje. Tada Tulkas išstojo kaip stipriausias iš valų ir ėmėsi su juo, ir parvertė veidu į žemę; Melkoras buvo surakintas grandine Angainoru, nukaldinta Aulės, ir išvestas kaip belaisvis; pasaulyje ilgam amžiui stojo taika.
Tačiau valos neišnaršė visų didžiulių požemių ir urvų, apgaulėmis paslėptų giliai po Angbando ir Utumno tvirtovėmis. Tenai tebesislėpė aibė nelabų padarų, o kiti išsiklaidė, spruko tamson ir klajojo dykose pasaulio žemėse, lūkuriuodami nelabesnės valandos. Ir Saurono valos nerado.
Mūšiui pasibaigus, iš Šiaurės griuvėsių pakilus sunkiems debesims ir paslėpus žvaigždes, valos nusivedė Melkorą į Valinorą rankas kojas surakinę, akis užrišę, ir atvedė jį į Lemties Žiedą. Čia Melkoras puolė veidu žemėn priešais Manvę ir meldė atleidimo, tačiau jo malda nebuvo išklausyta, ir jį įmetė kalėjiman Mandoso tvirtovėje, iš kur niekas negali pabėgti – nei vala, nei elfas, nei mirtingas žmogus. Plačios ir tvirtos tos menės, pastatytos Amano žemės vakaruose. Čia Melkorui buvo lemta tūnoti tris ilgus amžius, kol vėlei bus išklausytas arba vėl mels atleidimo.
Darsyk valos susirinko pasitarti ir karštai susiginčijo. Kai kurie (tarp jų aršiausias buvo Ulmas), manė, kad kvendėms reikia leisti vaikščioti Viduržemėje laisviems ir savo dovanomis naudojantis valdyti visas žemes bei gydyti jų žaizdas. Tačiau daugelis baiminosi dėl kvendžių, vaikštančių pavojingame pasaulyje tarp žvaigždėtos prieblandos apgaulių; be to, valos didžiai pamilo elfų grožį ir troško jų draugijos. Todėl galiausiai jie pakvietė kvendes į Valinorą, kad amžinai gyventų Galybių skreite, Medžių šviesoje; o Mandosas prabilo, ilgai tylėjęs:
- Taigi nulemta.
Šis kvietimas vėliau atnešė daug sielvarto.
Tačiau iš pradžių elfai nepanoro kvietimo paklausyti, nes valas buvo matę tik įniršusius, einančius karan, išskyrus vienintelį Oromę; ir jie persigando. Taigi vėl pas elfus buvo nusiųstas Oromė, ir iš jų parinko tris pasiuntinius, turėjusius nukeliauti į Valinorą ir kalbėti už savo tautą: tieji buvo Ingvė, Finvė ir Elvė, vėliau tapę karaliais. Valų šlovė ir didingumas kėlė jiems pagarbų baugulį, ir jie ištroško Medžių šviesos ir įstabumo. Tuomet Oromė pargabeno juos atgal į Kuivijeneną, ir jie kalbėjo savo tautai, patarė paklausyti valų kvietimo ir persikelti Vakaruosna.
Tuomet pirmąsyk elfai išsiskyrė. Ingvės gentį ir didžiąją dalį Finvės bei Elvės genčių suviliojo jų valdovų žodžiai, tad jie pasiryžo iškeliauti ir sekti paskui Oromę: vėliau juos vadino eldomis – tuo vardu, kurį Oromė elfams davė pradžioje jų pačių kalba. Tačiau daug elfų kvietimą atmetė, mat jiems žvaigždžių šviesa ir Viduržemės platybės atrodė vertesnės už gandą apie Medžiu – šieji yra avarai, Nenorintieji; tuokart jie atsiskyrė nuo eldų ir dar ilgus amžius nesusitiko.
Paskum eldos pasirengė dideliam žygiui iš savo pirmųjų namų rytuose ir išsidėstė trimis būriais. Mažiausiam ir pirmiausiai iškeliavusiam vadovavo Ingvė, aukščiausias visos elfų padermės valdovas. Jis įžengė į Valinorą ir sėdi prie Galybių kojų, o visi elfai jo vardą gerbia. Tačiau Ingvė niekada nebegrįžo, nebepažvelgė į Viduržemę. Jo vedamieji buvo vanjos, Skaistieji elfai, Manvės ir Vardos numylėtiniai, ir mažai kas iš žmonių yra su jais kalbėjęs.
Antrieji keliavo noldos – tai išminties vardas, - Finvės gentis. Jie – Gilieji elfai, Aulės draugai. Giesmėm jie yra apgiedoti, nes ilgai ir sielvartingai kovėsi ir darbavosi senosiose šiaurės žemėse.
Didžiausias būrys iškeliavo paskutinis – tai telerai, kurie delsė kelyje ir nelabai norėjo prieblandą iškeisti į Valinoro šviesą. Vandenį jie mėgo, ir tie, kurie galiausiai pasiekė vakarinius krantus, pamilo jūrą. Tad Amano žemėje jie tapo Jūros elfais, falmarais, mat griežė ir grojo prie lūžtančių bangų. Jų valdovai buvo du, nes skaičius gausus: Elvė Singolas (kas reiškia Pilkaskraistį) ir jo brolis Olvė.
Tokios tad buvo trys Eldalijės gentys, kurios, galiausiai Medžių dienomis atkeliavusios į vakariausius Vakarus, buvo pavadintos kalakvendėmis – Šviesos elfais. Tačiau būta kitų eldų, kurie iškeliavo į žygį vakaruosna, bet ilgame kely pasimetė ar nusuko į šalį, ar užsibuvo ant Viduržemės krantų. Dauguma jų buvo iš telerų genties, kaip pasakojama žemiau. Jie gyveno palei jūrą arba klajojo pasaulio miškuose bei kalnuose, tačiau jų širdys gręžėsi į Vakarus. Šiuos elfus kalakvendės vadina ūmanjomis, nes jie nepasiekė Amano žemės ir Palaimintosios Karalijos; o ūmanjas drauge su avarais jie vadina morikvendėmis – Tamsos elfais – nes anie niekada neregėjo Šviesos, buvusios dar prieš Saulę ir prieš Mėnulį.

Pasakojama, kad, Eldalijės būriams išvykus iš Kuivijeneno, Oromė jų priešakyje jojo Naharu, savo baltuoju žirgu, kaustytu auksu. Pažygiavę šiaurėn palei Helkaro jūrą, jie pasuko vakarop. Priešais juos Šiaurėje virš karo griuvėsių tebekabojo juodi debesys, žvaigždžių tame krašte nebuvo matyti. Tuomet ne vienas išsigando, pasigailėjo, apsisuko ir dabar jau yra pamirštas.
Ilgas ir lėtas buvo eldų kelias į vakarus, nes Viduržemė plati, be kelių, nelengva ja eiti. Be to, eldos netroško skubėti, nes juos stebino viskas, ką matė, ir daugelyje kraštų, prie daugelio upių jie būtų mielai pasilikę; nors visi tebenorėjo keliauti, dauguma kelionės galo labiau ne laukė, o baiminosi. Todėl kada tik Oromė palikdavo juos, turėdamas kitų reikalų, jie sustodavo ir nebeidavo pirmyn, kol anas sugrįždavo jiems rodyti kelio. Po daugelio metų šitokios kelionės kartą eldos žygiavo per girią ir priėjo didelę upę, platesnę už visas ligtol matytas. Už jos kilo kalnai, kurių aštrios viršūnės, regis, rėžė žvaigždžių karaliją. Ana upė, kaip pasakojama, buvusi pati ta, kurią vėliau vadino Didžiuoju Anduinu, - visada tarnavusi kaip vakarinių Viduržemės žemių riba. O kalnai buvo Hitaegliras, Ūkanų Bokštai, stūksoję Erijadoro pasieny. Tačiau tomis dienomis jų būta aukštesnių ir baisingesnių; Melkoras juos pastatė kaip užkardą Oromei. Telerai ilgai gyveno rytinėje tos upės pakrantėje ir norėjo pasilikti, bet per ją persikėlusius vanjas ir noldas Oromė pervedė per kalnų perėjas. Oromei nujojus priekin, telerai pažvelgė į šešėliuotas aukštumas ir juos apėmė baimė.
Tuomet Olvė būryje pakilo elfas, visada kelyje atsilikdavęs toliausiai, - Lenve jį vadino. Jis paliko žygį vakaruosna ir į pietus, žemyn didžiąja upe, nusivedė nemažą būrį. Apie juos jų giminės nieko negirdėjo daugelį metų. Tai buvo nandos; jie tapo atskira tauta, ne tokia kaip pačių giminės, išskyrus tai, kad mėgo vandenį ir gyveno daugiausia šalia krioklių ar liurlančių versmių. Apie gyvas būtybes – medžius ir žoleles, paukščius ir žvėris – jie žinojo daugiau nei kiti elfai. Vėliau Lenvės sūnus Denetoras galų gale vėl pasuko vakarop ir prieš patekant Mėnuliui dalį savo tautos per kalnus pervedė į Belerijandą.

Galop vanjos ir noldos perėjo Ered Luiną, Mėlynuosius kalnus, buvusius tarp Erijadoro ir labiausiai į vakarus nutolusio Viduržemės krašto, kurį elfai vėliau pavadino Belerijandu. Buvę pačiam priekyje per Sirijono slėnį nusileido prie Didžiosios Jūros krantų tarp Drengisto ir Balaro įlankos. Bet ją išvydus, elfus apėmė didelė baimė, ir daug jų pasitraukė į Belerijando miškus bei aukštumas. Tuomet Oromė juos palikęs išvyko ir sugrįžo į Valinorą klausti Manvės patarimo.
Telerų būrys perėjo Ūkanotuosius kalnus ir plačias Erijadoro žemes, raginami Elvės Singolo, troškusio sugrįžti į Valinorą ir Šviesą, kurią buvo regėjęs; taip pat jis nenorėjo atsiskirti nuo noldų, mat artimai draugavo su jų valdovu Finve. Taip po daugelio metų ir telerai pagaliau per Ered Luiną įžengė į rytinius Belerijando regionus. Čia jie sustojo ir kurį laiką gyveno už Gelijono upės.


---

TAISA: Pražiūrėjau galūnes -ilė. Seniau versta...

TAISA II: ačiū heklai.
Paskutinį kartą redagavo 1 Starlin. Iš viso redaguota 9 kartus.

Vartotojo avataras
hekla
Baltosios Tarybos Varda
PranešimaiCOLON 607
UžsiregistravoCOLON 04 Rgs 2005, 12:24
MiestasCOLON vlk...

#2 Standartinė hekla » 09 Lie 2006, 12:47

Ilga ir sielvartinga buvo Utumno apgultis, daug mūšių, apie kuriuos tik elfams žinomi tik gandai, kovota prieš jo vartus. ... gal pataisyti "tik", kuris kartojasi?..
[url]http://s1.gladiatus.lt/game/c.php?uid=25585[/url]

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#3 Standartinė Starlin » 09 Lie 2006, 12:51

Atsiprašau, matyt, kažką perkėlinėjau ir pražiūrėjau.

Vartotojo avataras
Toma
Žiedo nešėjas
PranešimaiCOLON 758
UžsiregistravoCOLON 04 Geg 2004, 16:27

#4 Standartinė Toma » 09 Lie 2006, 20:48

Tada Tulkas išstojo kaip stipriausias iš valų ir ėmėsi su juo (...)
Man užkliuvo "išstojo". Labai asocijuojasi su rusišku "vystupil". Ar tikrai toks žodis šiame kontekste vartotinas? DLK išstoti reikšmę nurodo kaip "nustoti būti nariu, mokiniu, pasitraukti". Neturiu geros alternatyvos, bet gal "išžengė" tiktų?

Ir dar šis sakinys:
Didi šviesa bus tam metui, kai jie dils


Ar jie tai pirmagimiai? Pirmagimiai dils? Truputį nesupratau šio sakinio.

Visa kita skaitėsi labai maloniai.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#5 Standartinė Starlin » 09 Lie 2006, 21:01

Ajo, su tais dilimais... Šiaip čia turimas omeny "blėsimas", kiek supratau, bet originale yra ne fade, o wane. Nežinau, kas geriau: ar pasirinkti skambesnį atitikmenį lietuvių kalboje ir pamesti sąsajas su mėnulio pilnėjimu ir dilimu, ar išlaikyti sąsają ir atsisakyti skambesio? Bijau, kad pirmas variantas tinkamesnis, bet palauksim daugiau nuomonių.

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#6 Standartinė Indraja » 09 Lie 2006, 21:02

Čia lyg analogija su Mėnuliu, bet ji atsiranda tik lietuviškai, angliškai "waning" yra nebūtinai Mėnulio (o lietuviškai nykimo prasme dilimas - tik Mėnulio, dar įrankių), tad geriau nykimas, silpnėjimas. спад, упадок.

Šaunu, bet redaguosiu mokslo metais...
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
hekla
Baltosios Tarybos Varda
PranešimaiCOLON 607
UžsiregistravoCOLON 04 Rgs 2005, 12:24
MiestasCOLON vlk...

#7 Standartinė hekla » 09 Lie 2006, 22:16

Moreover it is doom that the Firstborn shall come in the darkness, and shall look first upon the stars. Great light shall be for their waning. "their"= pirmagimiai?... IMHO "dilimas" netiktų, bet daugiau pakomentuoti tikrai nesugebu.
[url]http://s1.gladiatus.lt/game/c.php?uid=25585[/url]

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#8 Standartinė Indraja » 10 Lie 2006, 10:11

A, ten tas gražus sakinukas iš
Thus it was that the Valar found at last, as it were by chance, those whom they had so long awaited. And Oromë looking upon the Elves was filled with wonder, as though they were beings sudden and marvellous and unforeseen; for so it shall ever be with the Valar. From without the World, though all things may be forethought in music or foreshown in vision from afar, to those who enter verily into Eä each in its time shall be met at unawares as something new and unforetold.
Jooo...

Kuklus ir nebūtinai teisingas bandymas suvesti jį į suvokiamą struktūrą:

1. To those who enter verily into Eä each [thing] from without the World in its time shall be met at unawares as something new and unforetold, though all things may be forethought in music or foreshown in vision from afar.

Arba:

2. To those from without the World who enter verily into Eä each [thing] in its time shall be met at unawares as something new and unforetold, though all things may be forethought in music or foreshown in vision from afar.

Pažaiskim - kas pasiūlys įdomiau? :lol:
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#9 Standartinė Starlin » 10 Lie 2006, 11:09

Man kirba mintis, kad kažkada apie tą klausiau TORCe, bet neberandu. Užtatai dar užklausiau LJ, ir štai kas išėjo:

http://community.livejournal.com/silmar ... style=mine

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#10 Standartinė Exon » 10 Lie 2006, 11:16

Tai kad wane būtent ne fade ir ne "blėsimas". IMO, čia turimas omeny ne tiek blėsimas kaip fizinis reiškinys, bet kažkas daugiau, pvz., juk Saulės ir Menulio atsiradimas koreliuoja su noldų išejimu iš Valinoro ir, galima sakyti, elfų padermės nykimo pradžia.
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

BUTTON_POST_REPLY