Tolkien Lietuva

www.tolkien.lt
Dabar yra 21 Lie 2018, 22:42

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 44 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2, 3  Kitas
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 31 Spa 2005, 22:11 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
A, jei jau žodyne skreito perkeltinė reikšmė yra ir tinka - tai gerai. Tiesa, prie užančio yra ir "kaip Dievo užanty" :wink:

"But"... Įtartinas jis man, ypač Sile. O argi nesigauna supriešinimo: "retai būdavo Viduržemėje" prieš "skyrė meilę žemėms už Pelorų", jei už Pelorų - Valinoras? T.y. supriešinimas geografinis. (Nemanau, kad gražiai čia argumentuoju, bet rodau, jog man tikrai įtartina).
Žiūrim, kas po to neaiškaus sakinio:
Cituoti:
From the beauty and bliss of Valinor the Valar came seldom over the mountains to Middle-earth, but gave to the land beyond the Pelóri their care and their love. And in the midst of the Blessed Realm were the mansions of Aulë, and there he laboured long. For in the making of all things in that land he had the chief part
... Kažkodėl toliau - apie Blessed Realm ir jai skirtą rūpestį :roll: T.y. labiau esu linkusi manyti, jog Valinoru jie rūpinosi.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 31 Spa 2005, 23:10 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Indraja rašė:
"But"... Įtartinas jis man, ypač Sile. O argi nesigauna supriešinimo: "retai būdavo Viduržemėje" prieš "skyrė meilę žemėms už Pelorų", jei už Pelorų - Valinoras? T.y. supriešinimas geografinis. (Nemanau, kad gražiai čia argumentuoju, bet rodau, jog man tikrai įtartina).
Žiūrim, kas po to neaiškaus sakinio:
Cituoti:
From the beauty and bliss of Valinor the Valar came seldom over the mountains to Middle-earth, but gave to the land beyond the Pelóri their care and their love. And in the midst of the Blessed Realm were the mansions of Aulë, and there he laboured long. For in the making of all things in that land he had the chief part
... Kažkodėl toliau - apie Blessed Realm ir jai skirtą rūpestį :roll: T.y. labiau esu linkusi manyti, jog Valinoru jie rūpinosi.


...ką aš ir norėjau pasakyti :mrgreen:

Šiaip ar taip, va ką turime. Nepasakyčiau, kad esu baisiai patenkinta. Visas senobiškumas yra šaunu, bet bijau, kad, būdamos neprofesionalės, labai lengvai galime paleisti iš rankų vadžias. Kaip kad su tom inversijom atsitiko. Na, laikas parodys. Beje, vos nesusigundžiau parašyti "temos, kuria Vaikai muzikon inėjo" :mrgreen:

Quenta Silmarillion

Silmarilių sakmė

I skyrius

Apie dienų pradžią

<beta versija>

Išmintingieji šneka, kad Pirmasis Karas prasidėjo dar prieš suteikiant Ardai galutinį pavidalą ir iki Žemėje kam nors išdygstant ar žengiant pirmuosius žingsnius, ir ilgai viršenybė buvo Melkoro. Tik štai karo įkaršty valoms į pagalbą atėjo didžiai stipri ir ištverminga dvasia, tolimajame danguje išgirdusi, kad Mažojoje Karalystėje vyksta kova, ir Arda prisipildė jos juoko. Šitaip įžengė Tulkasas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kely. Ir Melkoras spruko iš Ardos nuo jo įniršio bei juoko, ir ilgam stojo taika. Tulkasas pasiliko ir tapo vienu Ardos Karalystės valų, o Melkoras tūnojo išorinėje tamsoje, nuo tada ėmęs amžinai jo nekęsti.
Tuo metu valos sutvarkė jūras, sausumą ir kalnus, o Javana galų gale pasėjo ilgai puoselėtas sėklas. Ir štai, kai gaisrai buvo prigesinti ar palaidoti po pirmykštėmis kalvomis, prireikė šviesos, tad Aulė, Javanos maldaujamas, nukaldino du didžiuliu žiburiu, idant apšviestų Viduržemę, kurią jis buvo įsodinęs apsupančiosna jūrosna. Tada Varda juos pripildė, Manvė pašventino ir valos įtaisė žiburiu ant aukštų stulpų, aukštesnių nei visi vėlesnių dienų kalnai. Vieną iškėlė netoli Viduržemės šiaurės ir pavadino Iluinu, o kitam, kuriam davė Ormalo vardą, vietą parinko pietuose. Ir užplūdo Žemę Valų Žiburių švytėjimas, ir tapo skaistu, it nenutrūkstančią dieną.
Tuomet Javanos pasėtos sėklos ėmė leisti daigus ir želmenis, ir suvešėjo aibė augalų, didelių ir mažų: samanų ir žolių, ir didžių paparčių, medžių, kurių viršūnes karūnavo debesys, tarsi jie būtų gyvi kalnai, o jųjų pėdas supo žalia prieblanda. Žvėrys pasirodė ir apsigyveno žolingose lygumose ar upėse bei ežeruose, ar vaikščiojo girių šešėliuose. Tik dar nei gėlės žydėjo, nei paukščiai giedojo, nes visi jie tebelaukė savo valandos Javanos skreite; ji buvo prigalvojusi gausybę turtų, o gausiausiai – Žemės vidurio kraštuose, kur abiejų Žiburių šviesa susitikusi maišėsi. Tai čia, Almareno saloje, Didžiajame ežere, buvo pirmoji valų buveinė, dar kai visa kas tebebuvo jauna, o tik užgimusi žaluma jos kūrėjams tebekėlė nuostabą; ir ilgai jie buvo patenkinti.
Kartą, valoms nuo darbų besiilsint ir bestebint savo sutvertų ir pradėtų dalykų augimą bei skleidimąsi, Manvė surengė didelę šventę, ir valos su savo svitomis jo pakviesti atkeliavo. Bet Aulė su Tulkasu jautėsi pavargusiu, nes vieno gebėjimai, o kito stiprybė be atvangos gelbėjo visiems jų triūso dienomis. Melkoras apie visa, kas dėjosi, žinojo, nes netgi tada tarp majų turėjo savęsp palenktų slaptų pažįstamų bei žvalgų. Ir toli tamsoje Melkorą apėmė neapykanta, jis pavydėjo broluvai darbų, troško ją pavergti. Todėl jis sukvietė iš Ea menių dvasias, savo tarnystėn paviliotas, ir pasijuto esąs galingas. Matydamas, kad laikas atėjo, Melkoras vėl prisiartino prie Ardos, pažvelgė į ją, ir išsyk Žemės Pavasario grožis dar labiau jį įsiutino.
O valos buvo suėję Almarenon, nebijodami jokių bėdų, ir dėl Iluino šviesos nepastebėjo šiaurėje šešėlio, iš tolo metamo Melkoro, kuris buvo tapęs juodas tarsi Tuštumos Naktis. Giesmės byloja, jog toje Ardos Pavasario šventėje Tulkasas vedė Nesą, Oromės seserį, ir ji šoko valoms žaliose Almarenos pievose.
Tuomet pavargęs ir patenkintas Tulkasas užmigo, ir Melkoras pamanė, jog jo valanda atėjo. Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir atėjo Viduržemėn toli šiaurėje, o valos jo nepastebėjo.
Tada pradėjo Melkoras rausti ir ręsti didžiulę tvirtovę giliai po žeme, po tamsiais kalnais, kur Iluino spinduliai buvo šalti ir priblėsę. Toji tvirtovė buvo pavadinta Utumnu. Ir nors valos tada dar apie ją nežinojo, Melkoro nelabystės ir jo neapykantos amaras plūste iš ten plūdo – sudarkytas buvo Ardos Pavasaris. Žaluma vyto ir puvo, upes uždusino žolės ir dumblai, radosi pelkės, dvokios, nuodingos, tikras musių veislynas; miškai aptemo ir pavojingi pasidarė, baimės prisipildė; o žvėrys tapo raguotomis, ilčiuotomis baidyklėmis, dažančiomis dirvą krauju. Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl ėmės darbų, ir ėmė ieškoti jojo slėptuvės. Bet Melkoras, pasikliaudamas Utumno tvirtybe ir savo tarnų galybe, netikėtai išžengė kariauti ir pirmas puolė, valoms dar nepasiruošus; ir užgriuvo jisai Iluino ir Ormalo šviesuliu, ir nuvertė jų dviejų stulpu, sudaužė žiburiu. Didiesiem stulpam virstant, žemės skilo, jūros bangom sukilo, o kai šviesuliu paliejo, per Žemę nusidriekė naikinančios liepsnos. Ir Ardos pavidalas, jos vandenų bei žemių darna tuokart buvo sudarkyta, todėl gi pirmųjų valų sumintijimų jau niekad neatstatė.
Sumaišty ir tamsoj Melkoras paspruko, tačiau jį apėmė baimė: per jūros riaumojimą girdėjo jis Manvės balsą tarsi galingą vėją, o po Tulkaso kojom Žemė drebėjo. Bet Tulkaso nepavytas jis parkeliavo į Utumną ir pasislėpė. Tąkart valos negalėjo jo įveikti, nes didžiosios jų stiprybės dalies reikėjo Žemės sąmyšiui numalšinti ir išgelbėti viskam, ką iš jų triūso buvo įmanoma nuo pražūties apsaugoti; o po to jie baiminosi vėl draskyti žemę, kol sužinos, kur gyvena Ilūvataro Vaikai, turėję ateiti valoms nežinomu metu.

Šitaip baigėsi Ardos Pavasaris. Valų gyvenvietė Almarenoje buvo visai sunaikinta, ir jie Žemėje jokios vietos įsikurti neturėjo. Tad, palikę Viduržemę, jie įžengė Amano žemėn, vakariausion iš visų vietų šalia pasaulio ribų – nes jos vakariniai krantai žvelgė į Išorinę jūrą (elfų vadinamą Ekaja), supančią Ardos Karaliją. Kokio ji pločio, niekas be valų nežino, o už jos stūkso Nakties Sienos. Rytuose Amano krantai buvo tolimiausias Belegaero, Didžiosios Vakarų jūros, kraštas; kadangi Melkoras buvo grįžęs Viduržemėn ir jie dar negalėjo jo įveikti, valos savo gyvenvietę įtvirtino: ant jūros krantų iškėlė Pelorus, Amano kalnus, Žemėje aukščiausius. Ir viršum visų Pelorų kalnų buvo ta aukštuma, ant kurios viršūnės Manvė savo sostą pasistatė. Tanikvetile tą šventą kalną elfai vadina ir Ojolose - Amžina Baltuma, - ir Eleryna - Žvaigždėm Karūnuota, - ir daugybe kitų vardų; tačiau sindos vėlesne savo kalba jį vadino Amon Uilosu. Iš savo menių ant Tanikvetilės Manvė ir Varda galėjo žvelgti virš Žemės netgi į tolimiausius Rytus.
Už Pelorų sienų valos įkūrė tame krašte, vadinamame Valinoru, savo valdas. Čia buvo jų namai, sodai bei bokštai. Toje sergstimoje šalyje valos sukaupė daug šviesos bei visas grožybes, išgelbėtas nuo pražūties; ir dar dailesnių jie iš naujo pridarė, Valinoras net tapo gražesnis neg Viduržemė Ardos Pavasarį; ir buvo jis palaimintas, nes ten gyveno Nemirštantieji, ten nieks neblėso, nevyto, ant gėlių ar lapų toje žemėje nebuvo nė dėmelės, neturėjo kliaudų ir nesirgo tie, kas gyvas, – nesgi patys akmenys bei vandenys irgi buvo pašvęsti.

O kai Valinoras buvo sutvarytas ir valų rūmai pastatyti, už kalnų, lygumos vidury, jie pastatė savąjį miestą – Valmarą su daugeliu varpų. Priešais jo vakarinius vartus kilo žalia kalva – Ezeloharas, kurį dar vadina Korolaire; ir pašventė jį Javana, ir sėdėjo ten ilgai žalioje žolėje, giedodama galios giesmę, kurioje buvo sudėtos josios mintys apie visa, kas žemėj auga. O Nijena mintijo tylėdama ir merkė ašaromis juodžemį. Tuo metu valos susirinko paklausyti Javanos giesmės ir sėdėjo tylūs Mahanaksare, Lemties Žiede, šalia Valmaro auksinių vartų, savo pasitarimų sostuose; Javana Kementarė priešais juos giedojo, o jie stebėjo.
Ir taip bestebint ant kalvos išdygo du liaunu daigeliu. Tą valandą visą pasaulį apgaubė tyla, nebuvo jokio kito garso nei Javanos giedojimas. Jam skambant medeliu augo, gražėjo ir aukštėjo, žiedais apsipylė – šitaip užgimė pasauly du Valinoro Medžiu. Iš visko, ką Javana yra sukūrusi, jiedu gerbiamiausiu, o apie jų dviejų likimą vejasi visos Senųjų Dienų sakmės.
Vienas jų turėjo tamsiai žalius lapus, iš apačios žvilgančius sidabru, iš gausybės jo žiedų nuolat krito sidabru švytinti rasa, o žemė apačioje mirgėjo virpančiais lapų šešėliais. Kitos lapai buvo šviežios žalumos spalvos, tarsi ką tik prasiskleidusio buko, jų krašteliai auksu spindėjo. Žiedai nuo josios šakų sviro geltonos liepsnos kekėmis, kiekvienas jų it švytintis ragas, liejąs auksinį lietų ant dirvos; ir iš tojo medžio žiedynų sklido šiluma bei stipri šviesa. Telperijonu pirmąjį Valinore vadino ir Silpijonu, ir Ninkvelote ir daugeliu kitų vardų; tačiau kita buvo Laurelina ir Malinalda, ir Kulūrijena, ir dar daug kaip dainoj įvardijama.
Per septynias valandas medžio didybė pilnatin išaugdavo ir vėl į nieką sudildavo, ir kiekvienas iš jų dviejų darsyk atbusdavęs valandą iki kito švytėjimui nuslopstant. Šitokiu būdu dukart per dieną Valinore ateidavo švelnesnės šviesos valanda, kai abu medžiu būdavo blankiu, ir jų auksiniai bei sidabriniai spinduliai susimaišydavo. Telperijonas buvo vyresnysis iš medžių ir pirmas visu ūgiu išaugo, pirmas sužydėjo. Pirmõsios valandõs, kurią jis švietė, tojo balto sidabrinės aušros mirgesio, valos valandų sakmėn neįrašė, o pavadino Atsiskleidimo valanda ir nuo jos skaičiavo savo karaliavimo Valinore amžius. Todėl Pirmosios Dienos, ir visų kitų džiaugsmingų dienų po to iki Valinoro Aptemdymo, šeštąją valandą Telperijonas baigė žydėti, o dvyliktąją Laurelina savo žiedus suskleidė. Kiekviena valų diena Amane turėjo dvylika valandų ir baigdavosi antruoju šviesų susimaišymu, kai Laurelina dildavo, o Telperijonas pilnėdavo. Tačiau nuo medžių nulieta šviesa ilgai tverdavo, kol būdavo pakelta į orą ar sugerta dirvon. Telperijono rasą ir nuo Laurelinos kritusį lietų Varda kaupė didžiuliuose kubiluose, panašiuose į švytinčius ežerus, kurie visam valų kraštui buvo vandens ir šviesos šuliniai. Šitaip prasidėjo Valinoro Palaimos dienos, ir taip prasidėjo Laiko Skaičiavimas.

Tačiau amžiams slenkant Ilūvataro paskirtos Pirmagimių atėjimo valandos link, Viduržemė glūdėjo prieblandoje po žvaigždėmis, kurias Varda padirbino užmirštais savųjų triūsų po Ea amžiais. O tamsoje Melkoras gyveno ir dažnai tebeklajodavo įsivilkęs įvairiuosna galios ir baimės pavidaluosna; jis valdė šaltį ir ugnį – nuo kalnų viršūnių lig gilių žaizdrų, esančių po jais; ir dėl visko, kas tais laikais buvo žiauraus ar nuožmaus, ar mirtino, kaltinamas jis.
Valos retai iš Valinoro grožės bei palaimos per kalnus persikeldavo Viduržemėn – skyrė žemei už Pelorų savo rūpestį bei meilę. O Palaimintosios Karalijos vidury stovėjo Aulės rūmai, kuriuose jis ilgai triūsė. Nesgi visa ką tveriant tame krašte jis buvo svarbiausias ir ten sukūrė daug dailių bei akiai malonių dalykų – tiek atvirai, tiek slapta. Tai iš jo žinija bei supratimas apie Žemę ir apie viską, kas joje: tiek žinija nekuriančiųjų, tik siekiančių išmanyti tai, kas yra, tiek visų amatininkų – audėjo, medžio skaptuotojo ir metalų apdirbėjo; taip pat žemdirbio beigi artojo, nors šie paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi sekti Aulės sutuoktinę Javaną Kementarę. Tai Aulę vadina Noldų Draugu, nes iš jo noldos vėlesnėmis dienomis daug ko išmoko – jie nagingiausi tarp elfų; ir, panaudodami Ilūvataro dovanas, jie daug kuo savaip papildė Aulės mokymą, mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, išsiuvinėtais, nupieštais, išdrožtais pavidalais. Noldos taip pat pirmieji sugebėjo padaryti brangakmenius. Gražiausieji iš jų buvę Silmariliai, ir jie pražuvo.
O Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų, sėdėjo šalia Amano ribos, mintimis neapleisdamas Išorinių žemių. Nesgi jo sostas stovėjo didingai ant viršūnės Tanikvetilės, tarpu pasaulio kalnų aukščiausios, jūros pakrašty kylančios. Iš jo menių ir į jas nuolat skriejo sakalų ir erelių pavidalo dvasios: ir jų akys įžvelgė jūrų gelmėsna, ir skrodė po pasauliu paslėptus urvus. Šitaip jie nešė Manvei žinias kone apie viską, kas dėjosi Ardoje, tačiau kai kas net Manvės ir jojo tarnų akims buvo paslaptis, nes, kur Melkoras tamsybes mintydamas sėdėjo, gulė neperžvelgiami šešėliai.
Manvė nesivaiko šlovės ir nepavyduliauja savosios galios, tačiau valdo, siekdamas taikos. Vanjas jis mylėjo labiausiai iš visų elfų, ir iš jo jie gavo dainas bei eiles; nesgi eilės Manvę džiugina, o žodžiais dainuojama daina – jo muzika. Manvės apdaras mėlynas, ir mėlyna jo akių ugnis, iš safyro skeptras, kurį padirbino noldos; jis paskirtas būt Ilūvataro vietininku, valų, elfų ir žmonių pasaulio Karaliumi ir svarbiausiu gynėju nuo Melkoro blogio. Su Manve gyveno gražiausioji Varda – toji, kuri sindų kalba vadinama Elbereta, Valų Karaliene, žvaigždžių sutvarytoja; ir su jiedviem buvo galybė dvasių palaimoje.
Tačiau Ulmas vienas buvo ir neapsistojo Valinore, niekad čia ir nesilankydavo, nebent laukė svarbus pasitarimas; jis nuo Ardos užgimimo gyveno ir tebegyvena Išoriniame vandenyne. Iš ten Ulmas valdo visų vandenų potvynius bei atoslūgius, upių kryptis bei šaltinių papildymą, visų rasų irgi lietaus varvėjimą kiekvienam krašte po dangumi. Gelmėse jis mąsto apie muziką, didžią ir šiurpią, o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis sielvarte ir džiugesy: nes nors džiaugsminga versmė, saulėje kylanti, josios šaltiniai glūdi bedugniuose sielvarto šuliniuose prie Žemės pamatų. Telerai iš Ulmo daug ko išmoko, tad jų muzika ir liūdna, ir kerinti. Salmaras su juo atkeliavo Ardon – tasai, kuris padirbino Ulmo ragus, kurių niekas nebepamiršta kartą išgirdęs; taip pat Osė bei Uinena, kuriems jis davė valdyti bangas bei Vidinių jūrų judėjimą; ir aibė kitų dvasių. Šitaip net Melkoro tamsoje su Ulmo galia gyvybė bėgo daugeliu slaptingų klodų, ir Žemė nežuvo; taip pat visiems, pasimetusiems toje tamsoje ar toli nuo valų šviesos klajojantiems, Ulmo ausis buvo visad atverta. Ir neapleido niekad jis Viduržemės; kokie pakeitimai ar griūtys bebūtų nuo tada įvykę, apie ją mąstyti nesiliovė ir nesiliaus ligi dienų pabaigos.
Tuo tamsiu metu Javana taip pat nenorėjo visiškai palikti Išorinių žemių, mat visi augantys dalykai jai brangūs, ir ji gedėjo triūsų, pradėtų Viduržemėje, bet Melkoro sudarkytų. Todėlei palikusi Aulės namus bei žydinčias Valinoro pievas kartais ji ateidavo ir gydydavo Melkoro padarytas žaizdas. Sugrįžusi ji kalbindavo valas karu priešintis ano nelabam viešpatavimui, ką tikrai reikėjo atlikti iki Pirmagimiai ateis. Ir Oromė, žvėrių tramdytojas, taip pat vis jodinėdavo neapšviestų girių tamsybėje: kaip galingas medžiotojas jis atlėkdavo su ietim ir lanku, vaikydavo lig mirties Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus, o jo baltasis žirgas Naharas šešėliuose žėrėjo sidabru. Tuomet mieganti žemė drebėdavo nuo jo auksinių kanopų, ir pasaulio prieblandoj Ardos lygumose Oromė pūsdavo Valaromą, savo puikųjį ragą, – nuo to kalnai aidėdavo, blogio šešėliai skriedavo šalin, ir pats Melkoras Utumne krūpčiodavo, nujausdamas būsimą kerštą. Tačiau Oromei pralėkus, Melkoro tarnai vėl susirinkdavo, ir žemės buvo pilnos šešėlių irgi apgaulės.

Dabar gi viskas pasakyta apie Žemės ir jos valdytojų prigimtį dienų pradžioje ir ligi kol pasaulis tapo toks, kokį jį pažino Ilūvataro Vaikai. Nes elfai ir žmonės yra Ilūvataro Vaikai, ir kadangi ainos ne iki galo suprato tąją temą, kuria Vaikai muzikon įėjo, jie nedrįso nieko prie jų būdo pridėti. Todėlei valos šioms gentims daugiau kaip vyresnieji ir vadai nei šeimininkai; ir jei kada ainos, su elfais ir žmonėm bendraudami, stengėsi juos priversti, kai tie patarimo neklausydavo, retai tai į gera išėjo, kokie geri bebūtų buvę norai. Ainos bendravo daugiausia su elfais, mat Ilūvataras sutvėrė juos panašesnės į ainų prigimties, nors menkesnės galybės ir sudėjimo, o žmonėms keistų dovanų dovanojo.
Nesgi sakoma, kad valoms iškeliavus stojo styla ir visą amžių Ilūvataras vienas mintyse paskendęs sėdėjo. Tuomet jis prabilo ir tarė:
- Žvelkite, myliu aš Žemę, kuri bus rūmas kvendėms bei atanams! Kvendės bus skaisčiausi iš visų žemės padarų ir turės, sugalvos beigi sutvarys daugiau grožio nei visi mano Vaikai, ir didesnę palaimą pasaulyje turės. Tačiau atanams naują dovaną duosiu.
Todėl jis padarė, kad žmonių širdys veržtųsi užu pasaulio ir nerastų ramybės jo viduj; tačiau jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą kurti, nepaisydami Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams; ir jųjų veiksmais visa kas turėtų būti užbaigta pavidalu ir žygiais, o pasaulis išbaigtas iki paskutinio ir mažiausio.
Tačiau Ilūvataras žinojo, kad žmonės, įkurdinti pasaulio galybių sąmyšyje, dažnai nuklysią ir darniai savo dovanų nenaudosią, tad jis tarė:
- Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei.
Tačiau elfai tiki, kad žmonės dažnai skaudina Manvę, kuris pažįsta didžiumą Ilūvataro minčių, mat elfams atrodo, jog žmonės iš ainų panašiausi į Melkorą, nors tas visada jų bijojo ir nekentė, net tų, kurie jam tarnavo.
Nuo šios žmonių vaikams dovanotos laisvės neatskiriama tai, kad jie pasaulyje gyvi praleidžia tik nedidelį tarpsnį, prie jo prirakinti nėra ir greitai iškeliauja – kur, elfai nežino. O elfai pasilieka ligi dienų pabaigos, ir jų meilė Žemei ir visam pasauliui dėl to yra nuoširdesnė bei aitresnė, o metams bėgant – vis sielvartingesnė. Mat elfai nemiršta, kol nemiršta pasaulis, nebent yra nužudomi arba išsenka dėl širdgėlos (abi šios tariamos mirtys gali juos ištikti); nemenkina jų stiprybės nei amžius, nebent pavargsta nuo dešimties tūkstančių šimtmečių. O mirę jie susirenka Mandoso menėse Valinore, iš kur savu laiku gali sugrįžti. Tačiau žmonių sūnūs iš tiesų miršta ir palieka pasaulį, dėl ko yra vadinami Svečiais arba Prašalaičiais. Mirtis – jų likimas, Ilūvataro dovana, kurios Laikui senkant net Galybės ims pavydėti. Tačiau Melkoras ant jos metė savo šešėlį ir suteršė tamsybėmis, padirbino iš gėrio blogį ir baimę – iš vilties. Bet nuo seno valos elfams Valinore paskelbė, kad žmonės prisidės prie Antrosios Ainų Muzikos, o ką elfams yra numatęs po Pasaulio pabaigos, Ilūvataras neatskleidė, ir Melkoras nesužinojo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Lap 2005, 10:11 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Atsikrapštau, dar neišanalizavau, bet apie vieną žodį labai didelė mintis kilo.

Carving: duodu 90%, kad omeny turėtas ne medžio drožimas, o akmenų raižymas. Tiesa, nepasakyta, bet kalba gi apie noldas eina. Be to, "raižyba" yra gana platus žodis, galima manyti, jog ir medį apima.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Lap 2005, 10:15 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
:idea:

(neinformutė...)


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Gru 2005, 13:10 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Oho, nemaniau, kad antrasis redagavimas už pirmąjį būna nedaug lengvesnis :) Truputį negražiai sudėliojau. Komentarai - tarp * *

įžengė Tulkasas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kely{. Ir} [; ir] *čia dar galima suprasti originalaus ilgumo, o periodo melodiją taškas gadina* Melkoras spruko

Manvė surengė didelę šventę, ir {valos su savo svitomis jo pakviesti atkeliavo} [jo pakviesti valos atkeliavo su visa savo palyda] * „su visomis svitomis“ – nelabai; su anąja žodžių tvarka suprantu: „jie atkeliavo, kad pakviestų jį“*

Ir {toli tamsoje} [tamsos / tamsiose tolybėse / gelmėse / toli tamsybėse] *pirmas įspūdis beveik kaip nuo „aukštai ryte“, darkness man „vietiškesnė“ už dark, o čia verčiama, kaip labiau būčiau linkusi versti dark; bet pakartotinai skaitant nekliūna ir „toli tamsoje“, Melkor v tumane maždaug* Melkorą apėmė neapykanta

O valos buvo {suėję Almarenon} [susirinkę Almarenan / susibūrę Almarene] *suėjo, subėgo ar suropojo – vis vien akis bado, kai sukonkretinama*

{Almarenos}[Almareno] *nors intuityviai ir man čia moteriška*

Tuomet pavargęs {ir}[bei] *retkarčiais, kad mažiau „ir“ būtų, ir kitur sūlyčiau* patenkintas Tulkasas užmigo, ir Melkoras pamanė, jog jo valanda {atėjo. Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir atėjo} [... įžengė] *kad būtų aiškiau, jog ne paprastai, ne / ne tik Žeme, atėjo* Viduržemėn toli šiaurėje

o po Tulkaso kojom {Žemė drebėjo}[drebėjo žemė]

Ir viršum visų Pelorų kalnų buvo ta {aukštuma}[viršukalnė] *aukštuma (palyg. Medininkų) nedera prie kalnų viršūnių; tiesiogiai height čia būtų viršūnė, bet po to yr – tają galima keist smaigaliu* ant kurios viršūnės Manvė savo sostą pasistatė.

Tanikvetile tą šventą kalną elfai vadina ir Ojolose – {Amžina}[Amžinąja] *kažką girdėjau apie įvardžiuotines formas, kai objektas išskiriamas?* Baltuma, – ir Eleryna – Žvaigždėm {Karūnuota}[Karūnuotąja], – ir daugybe kitų vardų; tačiau sindos vėlesne savo kalba {jį vadino}[jį pavadino / minėdavo] *kartojasi* Amon Uilosu.

Už Pelorų sienų valos {įkūrė tame krašte, vadinamame Valinoru}[krašte, vadinamame Valinoru, įkūrė] *iš angliško sakinio neatrodo, jog pabrėžta, esą visas tas regionas buvo Valinoras – Valinoras tik buvo už Pelorų* savo valdas.

ant {gėlių}[žiedų] *kad būtų vienarūšiškumas su lapais* ar lapų toje žemėje nebuvo nė dėmelės, {neturėjo kliaudų} *gražu, bet corruption – marring, gal ir netyčinis vienos svarbiausių sąvokų „vertimas“, o dabar dingsta asociacija* ir nesirgo tie, kas gyvas, – {nesgi} [nes] *su „irgi“ susirimuoja*

O kai Valinoras buvo sutvarytas ir valų rūmai {pastatyti, už kalnų, lygumos vidury, jie pastatė}[įrengti ...] *tiesioginis vertimas su rūmais netinka; pastatymas kartojasi – galbūt visgi galima kurį nors žodį pakeisti?* savąjį miestą

šitaip {užgimė}[nubudo] *taip, natūraliau „užgimė“, bet prapuola „pabudimas“, viena iš kertinių sąvokų* pasauly du Valinoro Medžiu

Telperijonu pirmąjį Valinore vadino ir Silpijonu, ir {Ninkvelote ir} [Ninkvelote, ir] *nžn* daugeliu kitų vardų

paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi {sekti Aulės sutuoktinę Javaną Kementarę}[pasikliauti ...] *įdomus variantas; o manasis – iš Oksfordo pateikiamos reikšmės „rely on“*.

mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, išsiuvinėtais, nupieštais, išdrožtais {pavidalais} *man pavidalai čia nedera ir pagal turinį (pavaizduotas pavidalas – elnio, elfo, lapo – per daug konkretu, kai šalia daug platesnis dalykas – kalbos), ir pagal gramatiką (ntaip, reik turėt omeny, jog čia JRRT, bet visgi per sunku padėti lygybės ženklą tarp „a drawn figure“ ir „a figure of drawing“. Tad, jei rinkčiausi iš žodyninių figure sinonimų, imčiau ne shape, o bent jau Encarta: „12. Handicraft: pattern or design: a pattern or design, especially on cloth or wood.“ (Pattern, hehe). Deja, vertimas „raštas“ susipjautų su „scripts“. Bulgarai, įtariu, čia mato vingrybes, subtilybes – „тънката бродерия, живописта и резбата“ (тонкости?)*. Negi niekas nenori padėti?

Ulmas vienas buvo ir neapsistojo Valinore, niekad {čia} *turbūt tai dar viena man nežinoma kalbos kultūros vingrybė, nes veikiau pasakyčiau [ten]* ir nesilankydavo

tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis {sielvarte ir džiugesy} [ir sielvartingai, ir džiugiai] *nžn, bet in sorrow and in joy bei kitų tokių būsenų apibūdinimų vietininku neversčiau*

{Salmaras su juo atkeliavo Ardon} [Su juo Ardon atkeliavo Salmaras] *lengva pamanyti, kad svarbiausias asmuo nei iš šio, nei iš to pasikeitė į Salmarą (žr. toliau – „jis“, davęs valdyti bangas, irgi virstų Salmaru)* – tasai, kuris padirbino Ulmo ragus, kurių niekas nebepamiršta kartą išgirdęs; taip pat Osė bei Uinena, kuriems jis davė valdyti bangas

gyvybė bėgo daugeliu slaptingų {klodų} [srovių] *klodai įmanomi, bet galvon lenda Silverlode paaiškinimas iš Guide: lode 'course, water-channel' (suprantama, nė viename žodyne neegzistuojantis) *

kokie {pakeitimai} [pasikeitimai] *negadikliuokim ir rašykim kaip paprastai būna* ar griūtys bebūtų nuo tada įvykę, {apie ją mąstyti} [ja rūpintis] *LingvoU: to take thought for smb – rūpintis* nesiliovė

kalbindavo valas karu {priešintis ano nelabam viešpatavimui, ką tikrai reikėjo atlikti} *„priešintis“ negalima „atlikti“, galima atlikti „pasipriešinti“, tad reikia arba keisti vieną, arba kitą*

vaikydavo {lig mirties} *nžn, kažko tiesiogiai neskamba, kaip ir LingvoU, kuris verčia to the death – до конца; до последней капли крови, до последнего (из)дыхания, tad gal būtų [iki paskutinio atodūsio]* Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus

Dabar gi viskas pasakyta apie Žemės ir jos valdytojų prigimtį dienų pradžioje ir ligi kol pasaulis tapo toks, kokį jį pažino Ilūvataro Vaikai. {Nes}[Mat] *gal kažkuo pakeitus būtų suprantamiau, „for“ sakinių pradžioje man čia toks pat įtartinas, kaip ir „but“ * elfai ir žmonės yra Ilūvataro Vaikai,

{, o} [; o] žmonėms keistų dovanų dovanojo.

visą amžių Ilūvataras {vienas mintyse paskendęs sėdėjo} [vienas sėdėjo paskendęs mintyse] *čia tik skonis, bet žiūriu, kad vienas po kito einantys sakiniai, pasibaigiantys tariniais, kurie pagal normalią loginę struktūrą neturėtų būti gale, daug labiau skatina ieškoti iečių nei esantys pavieniui. Et, neatsimenu tos žurnalistės pavardės, galėčiau nurodyti gyvą pavyzdį...*

{didesnę palaimą pasaulyje turės} [... patirs] *kaip ir sėkmę, džiaugsmą?*

jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą kurti, {nepaisydami} [neapriboti] *Nu gal ir tas pats rezultatas būtų, bet apšvieskit mane kas nors ir ant pirštų parodykit šią tiesą. Man labai skiriasi: žmogus negali imti plasnoti ir pakilti, nepaisydamas traukos, bet gali pastatyti lėtuvą, ir taip pakilti, nebeapribotas traukos. Exon!* Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams

{jųjų veiksmais visa kas turėtų būti užbaigta pavidalu ir žygiais} *„mano kasimu griovys buvo užbaigtas gilumu“ ](*,) – linksniai tikrai taip nevartojami, galima sakyti „man kasant, griovys tapo reikiamo gylio“ ar iš bėdos „dėl mano kasimo griovys įgijo galutinį gylį“, ar net „buvo užbaigtas – įgijo reikiamą gylį“, tad [jiems veikiant / dėl jų veiksmų / veiklos viskas tapo užbaigta / pabaigta / išbaigta, ir sprendžiant pagal pavidalą, ir veiklą / ir pavidalas, ir veikla], negalima derinti „pavidalo“ – „formos“ ir „žygių“, nes jie ne tos pat prasminės erdvės terminai*, o {pasaulis išbaigtas iki paskutinio ir mažiausio} *nors prie uolos prikalk, nesuprasčiau, apie ką ir kas kalbama , pirmiausia pamanyčiau, kad pasaulį kažkas suvartojo iki paskutinio akmenėlio; ir iš vis, šis sakinys mano iš naujo verčiamas buvo ilgiausai, o vis tiek matau pirmąją versiją; siūlytoji buvo [dėl jų veiksmų viskas turėtų tapti tobula – ir pavidalas, ir veikla, o pasaulis užbaigtas iki menkiausios smulkmenos], bet ją neprošal patobulinti*

atras, kad viskas, ką daro, {atsigrįžta galiausiai tik mano darbo šlovei} * „atsigrįžta“ derinamas su „prieš šlovę“, bent jau Alkone, tad gal ne taip rizikinga paprastai – [prisideda prie ...], juo labiau, kad etimologiškai redound, nors ir su re-, atsigręžimo nereiškia, reiškia išsiliejimą, užplūdimą* .

pasaulyje gyvi praleidžia tik {nedidelį tarpsnį}[neilgą tarpsnį] *nžn*

mirę jie {susirenka} [suburiami] *nžn, „are gathered“ buvo, bet mechanizmas – kad Mandosas tik kviečia, o renkasi patys* Mandoso menėse

Taisa: oi, pasitaisau... valų atveju "na, tas iš M..." skamba ypač gerai.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 03 Sau 2006, 14:58 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Įsijungiu į procesą:

{nes netgi tada tarp majų turėjo savęsp palenktų slaptų pažįstamų bei žvalgų}
"pažįstamas" per daug neutralus žodis, siulyčiau "šalininkas", "pasekėjas".

{O tamsoje Melkoras gyveno ir dažnai tebeklajodavo} [O tamsoje gyveno Melkoras ir dažnai tebeklajodavo] SR, IMO, geriau skamba

Cituoti:
paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi {sekti Aulės sutuoktinę Javaną Kementarę}[pasikliauti ...] *įdomus variantas; o manasis – iš Oksfordo pateikiamos reikšmės „rely on“*.

Vėl ne tik vertimo, bet ir filosofinis klausimas. IMO, valų bei eldų santykiams apibūdinti geriau tiktų "sekti"; "pasikliaunama" valomis buvo nebent visiškai beviltiškose situacijose.

{O Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų}[Tačiau Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų] geriau pabrėžia prieš tai einančios ir šios pasraipų priešpastatymą: " Valos […] skyrė žemei už Pelorų savo rūpestį bei meilę" - " …Manvė Sūlimas […] sėdėjo šalia Amano ribos, mintimis neapleisdamas Išorinių žemių"

Cituoti:
vaikydavo {lig mirties} *nžn, kažko tiesiogiai neskamba, kaip ir LingvoU, kuris verčia to the death – до конца; до последней капли крови, до последнего (из)дыхания, tad gal būtų [iki paskutinio atodūsio]* Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus

Čia dar galima interpretuoti kaip “vaikydavo, kol nužudydavo”…


{valoms iškeliavus stojo styla} spausdelė

Cituoti:
jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą kurti, {nepaisydami} [neapriboti] *Nu gal ir tas pats rezultatas būtų, bet apšvieskit mane kas nors ir ant pirštų parodykit šią tiesą. Man labai skiriasi: žmogus negali imti plasnoti ir pakilti, nepaisydamas traukos, bet gali pastatyti lėtuvą, ir taip pakilti, nebeapribotas traukos. Exon!* Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams

100% pritariu, man pačiai tas užkliuvo. Ne "against", o "beyond", "už Muzikos ribų". "Fate" šiuo atveju būtų kaip griežtai apibrežtas likimas.
Kas Muzikoj nepaminėta - tas neuždrausta ;)!

Indraja rašė:
dėl jų veiksmų viskas turėtų tapti tobula – ir pavidalas, ir veikla, o pasaulis užbaigtas iki menkiausios smulkmenos

Aš pridėčiau, jei gramatiškai leistina "iki nereikšmingiausios ir menkiausios smulkmenos" (last and smallest). Šiaip tas "form and deed" labai gražu, atseit, pabrežiama, kad pasaulis netaps kokia statiška "Dangaus karalyste" - ne tik formos bus ištobulintos, bet ir dinaminiai procesai :shock: .

EDIT: "tas, iš raidės "M" - jega :!: :supz:

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 17 Sau 2006, 21:55 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Didžiajai daugumai pritariu, tik va keletas klausimėlių:

* "Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir įžengė Viduržemėn toli šiaurėje"

O kaip skambėtų nužengė?

* "Už Pelorų sienų valos krašte, vadinamame Valinoru, įkūrė savo valdas. "

Gal: Už Pelorų sienų, krašte, vadinamame Valinoru, valos įkūrė savo valdas.

* "nebuvo nė dėmelės, neturėjo kliaudų..."

Tai ką siūlot su tom kliaudom, nesupratau?

* "– nesgi patys akmenys bei vandenys irgi buvo pašvęsti."

Indraja sakė, kad rimuojasi su "irgi", bet kur tas "irgi"?

* "dar turi sekti Aulės sutuoktinę Javaną Kementarę. "

Na, man "sekti" pagrindžiamas dar tuo, kad "Sekti kuo" – "pasitikėti, pasikliauti kuo"? Gal "Sekti ką" – galimas variantas? Nžn

* "mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, išsiuvinėtais, nupieštais, išraižytais pavidalais."

Paprasčiau skambėtų mėgaudamiesi kalbomis, raštais, siuviniais, piešiniais, raižiniais. ar pan. Arba raižyba, bet kitų dviejų nepriderinsim.

* "o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis sielvarte ir džiugesy"

Man patinka Indrajos variantas, bet kažkodėl prisimenu santuokos sakramento žodžius, kur ar tik ne būtent taip panašūs žodžiai vartojami?

* "vaikydavo lig mirties"

Lig paskutiniosios? Ligi kojas užversdavo? Užvaikydavo? Kažko vaizdingesnio prašosi.

* Tie nelaimingi pavidalai ir užbaigimai:

per jų veiksmus visi pavidalai bei judesiai būtų užbaigti, o pasaulis ištobulintas iki menkiausios smulkmenos?

Apie "judesius". Nerandu kol kas tinkamo žodžio. Kaip Exon sakė, dinaminis aspektas. Gali tikti koks nors retesnis, betgi aš jo savo galvelėj neturiu...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Sau 2006, 09:20 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Cituoti:
* "Tad jis peržengė Nakties sienas su savo svita ir įžengė Viduržemėn toli šiaurėje"
O kaip skambėtų nužengė?
Gražiai.

Cituoti:
Tai ką siūlot su tom kliaudom, nesupratau?
Kol kas nieko, bet, jei netyčia kas prisimintų kokį žodį, kuris reikšia ne tiek iš vis trūkumą, kiek sukeltą, iššauktą trūkumą, būtų dar geriau. Bet tai nėra itin svarbu. Pažaidos aiškiai neskambėtų...

Cituoti:
* "– nesgi patys akmenys bei vandenys irgi buvo pašvęsti."
Indraja sakė, kad rimuojasi su "irgi", bet kur tas "irgi"?
nesgi patys akmenys bei vandenys irgi

Cituoti:
* "dar turi sekti Aulės sutuoktinę Javaną Kementarę. "
Na, man "sekti" pagrindžiamas dar tuo, kad "Sekti kuo" – "pasitikėti, pasikliauti kuo"? Gal "Sekti ką" – galimas variantas? Nžn
Taip konkrečiai, kad "sekti" = "pasitikėti", DidŽ nėra, bet vienas iš kito išplauktų. "Sekti ką" - labiau (kuklia nuomone) "eiti iš paskos", o "sekti kuo" - tikrai "mėgdžioti", "vadovautis", tai OK.

Cituoti:
per jų veiksmus visi pavidalai bei judesiai būtų užbaigti, o pasaulis ištobulintas iki menkiausios smulkmenos?
Apie "judesius". Nerandu kol kas tinkamo žodžio. Kaip Exon sakė, dinaminis aspektas. Gali tikti koks nors retesnis, betgi aš jo savo galvelėj neturiu...
O man labiau funkcinis aspektas, nes deed susijęs su doing. Nėra labai baisu "judesiai", bet man atrodo, jog "veikla" gerokai tikslesnė. Webster deed: 1. something that is done, 2. a usually illustrious act or action, 3. the act of performing : ACTION, 4 ... (movement ar pan. bent jau čia nėra). O dar tiksliau yra "veiksmai", bet reik žiūrėt, kad neimtų kartotis: tokiu atveju "veikla" turėtų būti sakinio pradžioje. Ar galima vartoti "per jų veiksmus", nežinau.

Cituoti:
* "o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis sielvarte ir džiugesy"
Man patinka Indrajos variantas, bet kažkodėl prisimenu santuokos sakramento žodžius, kur ar tik ne būtent taip panašūs žodžiai vartojami?
A, apeigų kalboje daug sustabarėjusių netaisyklingumų, nors dabar, rodos, bando taisyti. Kaip bebūtų, kalbos kultūros klausimais galiu tik išreikšti labai kuklią nuomonę - reik kažkur kitur aiškintis, ar taip taisyklinga. Nebeatsimenu - lyg YaWorm buvo minėta kaip išmananti panašius reikalus? Būtų nepaprastai malonu pamatyti to asmens pasisakymus čia.

Cituoti:
* "mėgaudamiesi kalbomis ir raštais, išsiuvinėtais, nupieštais, išraižytais pavidalais."
Paprasčiau skambėtų mėgaudamiesi kalbomis, raštais, siuviniais, piešiniais, raižiniais. ar pan. Arba raižyba, bet kitų dviejų nepriderinsim.
Arba kalbomis ir raštais, siuvinėjimu, piešimu, raižyba. Bet kažkas tikrai dingo. Dar Exon apie šį priminsiu.

Cituoti:
* "vaikydavo lig mirties"
Lig paskutiniosios? Ligi kojas užversdavo? Užvaikydavo? Kažko vaizdingesnio prašosi.
Aha. Bet nieko kol kas nesugalvoju.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 18 Sau 2006, 21:27 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Cituoti:
nesgi patys akmenys bei vandenys irgi


Ne nu mano žioplumas tai reto laipsnio ](*,) Ieškau ieškau prieš nesgi, o kad gali būti po, tai nepagalvoju. Vėpla :oops:

Smulkmenos... Užtat ir ieškau pakaitalo aniem "judesiam", kad nebūtų vienam sakinį net veiksmas su veikla. Irgi kartojasi. Reikia visai kitokio žodžio.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 19 Sau 2006, 09:21 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Jei jis reikš labiau veiksmus nei judesius - puiku. (Nugi nėra nieko angliškame tekste apie judesius).

Veikla ir veiksmai nėra baisus kartojimasis; jei prasmė ne per toli, deeds gali būti vyksmas. Tai jau ne tiek action, kiek process, bet, laimė, dar ne movement / drift / shift ...

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 24 Sau 2006, 17:00 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Na, "...raižyba" tikrai ne blogiausias variantas, nieko naujo nepasiulysiu, nebent:

Jie daug prisidėjo prie/ praturtino jo mokyma, mėgaudamiesi kalbomis ir rašmenimis, taip pat išsiuvinėtais, nupieštais ar išdrožtais raštais.
(rus variantas pagal prašymą: Они обогатили его учение, наслаждаясь языками и письменами, а также вышитыми, нарисованными или резными узорами.)

"vingrybės" - tikrai nukrypimas nuo originalo, geriau jau paaukoti pattern.

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema: Trečioji versija
StandartinėParašytas: 25 Kov 2006, 12:48 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Išskyrus porą konkrečių atvejų (visų pirma "kliaudos", kurios čia kol kas virsta "pagadais" - šitaip atsiranda sudarkymo, sugadinimo aspektas; su menkiausiom smulkmenom lygtais jau neblogai skamba), dabar labiausiai reikėtų, kad kas nors paskaitytų "iš šalies", gilindamasis ne į atskirus žodžius ar pasakymus, o į visumą. Ypač pirmai pusei stinga vientisumo, sklandumo - antroje IMO jau atsiranda tam tikras ritmas ir, drįstu sakyti, skaitymo malonumas. Todėl labai prašau VISŲ, kas netingi, perskaityti atidžiai, bet kabinėjantis ne prie detalyčių, o prie stiliaus ir visumos. Būsiu labai dėkinga. Reikia ne "vertėjiškų", o "skaitytojiškų" komentarų.

----

<gama versija>

Išmintingieji šneka, kad Pirmasis Karas prasidėjo dar prieš suteikiant Ardai galutinį pavidalą ir iki Žemėje kam nors išdygstant ar žengiant pirmuosius žingsnius, ir ilgai viršenybė buvo Melkoro. Tik štai karo įkaršty valoms į pagalbą atėjo didžiai stipri ir ištverminga dvasia, tolimajame danguje išgirdusi, kad Mažojoje Karalystėje vyksta kova, ir Arda prisipildė jos kvatojimo. Šitaip įžengė Tulkas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kely; ir Melkoras spruko iš Ardos nuo jo įniršio bei juoko, ir ilgam stojo taika. Tulkas pasiliko ir tapo vienu Ardos Karalystės valų, o Melkoras tūnojo išorinėje tamsoje, nuo tada ėmęs amžinai jo nekęsti.
Tuo metu valos sutvarkė jūras, sausumą ir kalnus, o Javana galų gale pasėjo ilgai puoselėtas sėklas. Ir štai, kai gaisrai buvo prigesinti ar palaidoti po pirmykštėmis kalvomis, prireikė šviesos, tad Aulė, Javanos maldaujamas, nukaldino du didžiuliu žiburiu, idant apšviestų Viduržemę, kurią jis buvo įsodinęs apsupančiosna jūrosna. Tada Varda juos pripildė, Manvė pašventino ir valos įtaisė žiburiu ant aukštų stulpų, aukštesnių nei visi vėlesnių dienų kalnai. Vieną iškėlė netoli Viduržemės šiaurės ir pavadino Iluinu, o kitam, kuriam davė Ormalo vardą, vietą parinko pietuose. Ir užplūdo Žemę Valų Žiburių švytėjimas, ir tapo skaistu, it nenutrūkstančią dieną.
Tuomet Javanos pasėtos sėklos ėmė leisti daigus ir želmenis, ir suvešėjo aibė augalų, didelių ir mažų: samanų ir žolių, ir didžių paparčių, medžių, kurių viršūnes karūnavo debesys, tarsi jie būtų gyvi kalnai, o jųjų pėdas supo žalia prieblanda. Žvėrys pasirodė ir apsigyveno žolingose lygumose ar upėse bei ežeruose, ar vaikščiojo girių šešėliuose. Tik dar nei gėlės žydėjo, nei paukščiai giedojo, nes visi jie tebelaukė savo valandos Javanos skreite; ji buvo prigalvojusi gausybę turtų, o gausiausiai – Žemės vidurio kraštuose, kur abiejų Žiburių šviesa susitikusi maišėsi. Tai čia, Almareno saloje, Didžiajame ežere, buvo pirmoji valų buveinė, dar kai visa kas tebebuvo jauna, o tik užgimusi žaluma jos kūrėjams tebekėlė nuostabą; ir ilgai jie buvo patenkinti.
Kartą, valoms nuo darbų besiilsint ir bestebint savo sutvertų ir pradėtų dalykų augimą bei skleidimąsi, Manvė surengė didelę šventę, ir jo pakviesti valos atkeliavo su visa savo palyda. Bet Aulė su Tulku jautėsi pavargusiu, nes vieno gebėjimai, o kito stiprybė be atvangos gelbėjo visiems jų triūso dienomis. Melkoras apie visa, kas dėjosi, žinojo, nes netgi tada tarp majų turėjo savęsp palenktų slaptų šalininkų bei žvalgų. Ir toli tamsybėse Melkorą apėmė neapykanta, jis pavydėjo broluvai darbų, troško ją pavergti. Todėl jis sukvietė iš Ea menių dvasias, paviliotas sau tarnystėn, ir pasijuto esąs galingas. Matydamas, kad laikas atėjo, Melkoras vėl prisiartino prie Ardos, pažvelgė į ją, ir Žemės Pavasario grožis išsyk dar labiau jį įsiutino.
O valos buvo susirinkę Almarenan, nebijodami jokių bėdų, ir per Iluino šviesą nepastebėjo šiaurėje šešėlio, iš tolo metamo Melkoro, kuris buvo tapęs juodas tarsi Tuštumos Naktis. Giesmės byloja, jog toje Ardos Pavasario šventėje Tulkas vedė Nesą, Oromės seserį, ir ji šoko valoms žaliose Almarenos pievose.
Tuomet pavargęs bei patenkintas Tulkas užmigo, ir Melkoras pamanė, jog jo valanda atėjo. Tad jis su savo svita perėjo Nakties sienas ir nužengė Viduržemėn toli šiaurėje, o valos jo nepastebėjo.
Tada pradėjo Melkoras rausti ir ręsti didžiulę tvirtovę giliai po žeme, po tamsiais kalnais, kur Iluino spinduliai buvo šalti ir priblėsę. Toji tvirtovė buvo pavadinta Utumnu. Ir nors valos tada dar apie ją nežinojo, Melkoro nelabystės ir jo neapykantos amaras plūste iš ten plūdo – sudarkė tad Ardos Pavasarį. Žaluma vyto ir puvo, upes uždusino žolės ir dumblai, radosi pelkės, dvokios, nuodingos, tikras musių veislynas; miškai aptemo ir pavojingi pasidarė, baimės prisipildė; o žvėrys tapo raguotomis, ilčiuotomis baidyklėmis, dažančiomis dirvą krauju. Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl ėmės darbų, ir ėmė ieškoti jojo slėptuvės. Bet Melkoras, pasikliaudamas Utumno tvirtybe ir savo tarnų galybe, netikėtai išžengė kariauti ir pirmas puolė, valoms dar nepasiruošus; ir užgriuvo jisai Iluino ir Ormalo šviesuliu, ir nuvertė jų dviejų stulpu, sudaužė žiburiu. Didiesiem stulpam virstant, žemės skilo, jūros bangom sukilo, o kai šviesuliu paliejo, per Žemę nusidriekė naikinančios liepsnos. Ir Ardos pavidalas, jos vandenų bei žemių darna tuokart buvo sudarkyta, todėl gi pirmųjų valų sumintijimų jau niekad neatstatė.
Sumaišty ir tamsoj Melkoras paspruko, tačiau jį apėmė baimė: per jūros riaumojimą girdėjo jis Manvės balsą tarsi galingą vėją, o po Tulko kojom drebėjo Žemė. Bet Tulko nepavytas jis parkeliavo į Utumną ir pasislėpė. Tąkart valos negalėjo jo įveikti, nes didžiosios jų stiprybės dalies reikėjo Žemės sąmyšiui numalšinti ir išgelbėti viskam, ką iš jų triūso buvo įmanoma nuo pražūties apsaugoti; o po to jie baiminosi vėl draskyti žemę, kol atras, kur gyvena Ilūvataro Vaikai – kada jie turėjo ateiti, valos nežinojo.

Šitaip baigėsi Ardos Pavasaris. Valų gyvenvietė Almarene buvo visai sunaikinta, ir jie Žemėje jokios vietos įsikurti neturėjo. Tad, palikę Viduržemę, jie įžengė Amano kraštan, vakariausian iš visų vietų šalia pasaulio ribų – jo vakariniai krantai žvelgė į Išorinę jūrą (elfų vadinamą Ekaja), supančią Ardos Karaliją. Kokio jis pločio, niekas be valų nežino, o už jo stūkso Nakties Sienos. Rytuose Amano krantai buvo tolimiausias Belegaero, Didžiosios Vakarų jūros, pakraštys; kadangi Melkoras buvo grįžęs Viduržemėn, negalėdami jo įveikti, valos savo gyvenvietę įtvirtino: ant jūros krantų iškėlė Pelorus, Amano kalnus, Žemėje aukščiausius. Ir viršum visų Pelorų kalnų buvo ta viršukalnė, ant kurios smaigalio Manvė savo sostą pasistatė. Tanikvetile tą šventą kalną elfai vadina ir Ojolose - Amžinąja Baltuma, - ir Eleryna - Žvaigždėm Karūnuotąja, - ir daugybe kitų vardų; tačiau sindos vėlesne savo kalba jį minėdavo Amon Uilosu. Iš savo menių ant Tanikvetilės Manvė ir Varda galėjo žvelgti virš Žemės netgi į tolimiausius Rytus.
Už Pelorų sienų, krašte, vadinamame Valinoru, valos įkūrė savo valdas. Čia buvo jų namai, sodai ir bokštai. Toje sergstimoje šalyje valos sukaupė daug šviesos bei visas grožybes, išgelbėtas nuo pražūties; ir dar dailesnių jie iš naujo pridarė, Valinoras net tapo gražesnis neg Viduržemė Ardos Pavasarį; ir buvo jis palaimintas, nes ten gyveno Nemirštantieji, ten niekas neblėso, nevyto, ant žiedų ar lapų toje žemėje nebuvo nė dėmelės, be pagado ir ligos laikėsi tie, kas gyvas, – nes patys akmenys bei vandenys irgi buvo pašvęsti.

O kai Valinoras buvo sutvarytas ir valų rūmai įrengti, už kalnų, lygumos vidury, jie pastatė savąjį miestą – Valmarą su daugeliu varpų. Priešais jo vakarinius vartus kilo žalia kalva – Ezeloharas, kurį dar vadina Korolaire; ir pašventė jį Javana, ir sėdėjo ten ilgai žalioje žolėje, giedodama galios giesmę, kurioje buvo sudėtos josios mintys apie visa, kas žemėj auga. O Nijena mintijo tylėdama ir merkė ašaromis juodžemį. Tuo metu valos susirinko paklausyti Javanos giesmės ir sėdėjo tylūs Mahanaksare, Lemties Žiede, šalia Valmaro auksinių vartų, savo pasitarimų sostuose; Javana Kementarė priešais juos giedojo, o jie stebėjo.
Ir taip bestebint ant kalvos išdygo du liaunu daigeliu. Tą valandą visą pasaulį apgaubė tyla, nebuvo jokio kito garso nei Javanos giedojimas. Jam skambant medeliu augo, gražėjo ir aukštėjo, žiedais apsipylė – šitaip nubudo pasauly du Valinoro Medžiu. Iš visko, ką Javana yra sukūrusi, jiedu gerbiamiausiu, o apie jų dviejų likimą vejasi visos Senųjų Dienų sakmės.
Vienas jų turėjo tamsiai žalius lapus, iš apačios žvilgančius sidabru, iš gausybės jo žiedų nuolat krito sidabru švytinti rasa, o žemė apačioje mirgėjo virpančiais lapų šešėliais. Kitos lapai buvo šviežios žalumos spalvos, tarsi ką tik prasiskleidusio buko, jų krašteliai auksu spindėjo. Žiedai nuo josios šakų sviro geltonos liepsnos kekėmis, kiekvienas jų it švytintis ragas, liejąs auksinį lietų ant dirvos; ir iš tojo medžio žiedynų sklido šiluma bei stipri šviesa. Telperijonu pirmąjį Valinore vadino ir Silpijonu, ir Ninkvelote, ir daugeliu kitų vardų; tačiau kita buvo Laurelina ir Malinalda, ir Kulūrijena, ir dar daug kaip dainoj įvardijama.
Per septynias valandas medžio didybė pilnatin išaugdavo ir vėl į nieką sudildavo, ir kiekvienas iš jų dviejų darsyk atbusdavęs valandą iki kito švytėjimui nuslopstant. Šitokiu būdu dukart per dieną Valinore ateidavo švelnesnės šviesos valanda, kai abu medžiu būdavo blankiu, ir jų auksiniai bei sidabriniai spinduliai susimaišydavo. Telperijonas buvo vyresnysis iš medžių ir pirmas visu ūgiu išaugo, pirmas sužydėjo. Pirmõsios valandõs, kurią jis švietė, tojo balto sidabrinės aušros mirgesio, valos valandų sakmėn neįrašė, o pavadino Atsiskleidimo valanda ir nuo jos skaičiavo savo karaliavimo Valinore amžius. Todėl Pirmosios Dienos, ir visų kitų džiaugsmingų dienų po to iki Valinoro Aptemdymo, šeštąją valandą Telperijonas baigė žydėti, o dvyliktąją Laurelina savo žiedus suskleidė. Kiekviena valų diena Amane turėjo dvylika valandų ir baigdavosi antruoju šviesų susimaišymu, kai Laurelina dildavo, o Telperijonas pilnėdavo. Tačiau nuo medžių nulieta šviesa ilgai tverdavo, kol būdavo pakelta į orą ar sugerta dirvon. Telperijono rasą ir nuo Laurelinos kritusį lietų Varda kaupė didžiuliuose kubiluose, panašiuose į švytinčius ežerus, kurie visam valų kraštui buvo vandens ir šviesos šuliniai. Šitaip prasidėjo Valinoro Palaimos dienos, ir taip prasidėjo Laiko Skaičiavimas.

Tačiau amžiams slenkant Ilūvataro paskirtos Pirmagimių atėjimo valandos link, Viduržemė glūdėjo prieblandoje po žvaigždėmis, kurias Varda padirbino užmirštais savųjų triūsų po Ea amžiais. O tamsoje gyveno Melkoras ir dažnai tebeklajodavo įsivilkęs įvairiuosna galios ir baimės pavidaluosna; jis valdė šaltį ir ugnį – nuo kalnų viršūnių lig gilių žaizdrų, esančių po jais; ir dėl visko, kas tais laikais buvo žiauraus ar nuožmaus, ar mirtino, kaltinamas jis.
Valos retai iš Valinoro grožės bei palaimos per kalnus persikeldavo Viduržemėn – skyrė žemei už Pelorų savo rūpestį bei meilę. O Palaimintosios Karalijos vidury stovėjo Aulės rūmai, kuriuose jis ilgai triūsė. Nesgi visa ką tame krašte tveriant jis buvo svarbiausias ir ten sukūrė daug dailių bei akiai malonių dalykų – tiek atvirai, tiek slapta. Tai iš jo žinija bei supratimas apie Žemę ir apie viską, kas joje: tiek žinija nekuriančiųjų, tik siekiančių išmanyti tai, kas yra, tiek visų amatininkų – audėjo, medžio skaptuotojo ir metalų apdirbėjo; taip pat žemdirbio beigi artojo, nors šie paskutinieji ir visi, kurie tvarkosi su augančiais ir vaisius vedančiais, dar turi sekti Aulės sutuoktine Javana Kementare. Tai Aulę vadina Noldų Draugu, nes iš jo noldos vėlesnėmis dienomis daug ko išmoko – jie nagingiausi tarp elfų; ir, panaudodami Ilūvataro dovanas, daug kuo savaip praturtino Aulės mokymą, mėgaudamiesi kalbomis ir rašmenimis, išsiuvinėtais, nupieštais, išraižytais pavidalais. Noldos taip pat pirmieji sugebėjo padaryti brangakmenius. Gražiausieji iš jų buvę Silmariliai, ir jie pražuvo.
Tačiau Manvė Sūlimas, viršiausias ir švenčiausias iš valų, sėdėjo šalia Amano ribos, mintimis neapleisdamas Išorinių žemių. Nesgi jo sostas stovėjo didingai ant viršūnės Tanikvetilės, tarpu pasaulio kalnų aukščiausios, jūros pakrašty kylančios. Iš jo menių ir į jas nuolat skriejo sakalų ir erelių pavidalo dvasios: ir jų akys įžvelgė jūrų gelmėsna, ir skrodė po pasauliu paslėptus urvus. Šitaip jie nešė Manvei žinias kone apie viską, kas dėjosi Ardoje, tačiau kai kas net Manvės ir jojo tarnų akims buvo paslaptis, nes, kur Melkoras tamsybes mintydamas sėdėjo, gulė neperžvelgiami šešėliai.
Manvė nesivaiko šlovės ir nepavyduliauja savosios galios, tačiau valdo, siekdamas taikos. Vanjas jis mylėjo labiausiai iš visų elfų, ir iš jo jie gavo dainas bei eiles; nesgi eilės Manvę džiugina, o žodžiais dainuojama daina – jo muzika. Manvės apdaras mėlynas, ir mėlyna jo akių ugnis, iš safyro skeptras, kurį padirbino noldos; jis paskirtas būt Ilūvataro vietininku, valų, elfų ir žmonių pasaulio Karaliumi ir svarbiausiu gynėju nuo Melkoro blogio. Su Manve gyveno gražiausioji Varda – toji, kuri sindų kalba vadinama Elbereta, Valų Karaliene, žvaigždžių sutvarytoja; ir su jiedviem buvo galybė dvasių palaimoje.
Tačiau Ulmas vienas buvo ir neapsistojo Valinore, niekad ten ir nesilankydavo, nebent laukė svarbus pasitarimas; jis nuo Ardos užgimimo gyveno ir tebegyvena Išoriniame vandenyne. Iš ten Ulmas valdo visų vandenų potvynius bei atoslūgius, upių kryptis bei šaltinių papildymą, visų rasų irgi lietaus varvėjimą kiekvienam krašte po dangumi. Gelmėse jis mąsto apie muziką, didžią ir šiurpią, o tosios muzikos aidas bėga pasaulio gyslomis ir sielvartingai, ir džiugiai: nes nors džiaugsminga versmė, saulėje kylanti, josios šaltiniai glūdi bedugniuose sielvarto šuliniuose prie Žemės pamatų. Telerai iš Ulmo daug ko išmoko, tad jų muzika ir liūdna, ir kerinti. Su juo Ardon atkeliavo Salmaras – tasai, kuris padirbino Ulmo ragus, kurių niekas nebepamiršta kartą išgirdęs; taip pat Osė bei Uinena, kuriems jis davė valdyti bangas bei Vidinių jūrų judėjimą; ir aibė kitų dvasių. Šitaip net Melkoro tamsoje su Ulmo galia gyvybė bėgo daugeliu slaptingų srovių, ir Žemė nežuvo; taip pat visiems, pasimetusiems toje tamsoje ar toli nuo valų šviesos klajojantiems, Ulmo ausis buvo visad atverta. Ir neapleido niekad jis Viduržemės; kokių pasikeitimų ar griūčių bebūtų nuo tada įvykę, ja rūpintis nesiliovė ir nesiliaus ligi dienų pabaigos.
Tuo tamsiu metu Javana taip pat nenorėjo visiškai palikti Išorinių žemių, mat visi augantys dalykai jai brangūs, ir ji gedėjo triūsų, pradėtų Viduržemėje, bet Melkoro sudarkytų. Todėlei palikusi Aulės namus bei žydinčias Valinoro pievas kartais ji ateidavo ir gydydavo Melkoro padarytas žaizdas. Sugrįžusi ji kalbindavo valas karu pasipriešinti ano nelabam viešpatavimui, ką tikrai reikėjo atlikti iki Pirmagimiai ateis. Ir Oromė, žvėrių tramdytojas, taip pat vis jodinėdavo neapšviestų girių tamsybėje: kaip galingas medžiotojas jis atlėkdavo su ietim ir lanku, vaikydavo Melkoro karalystės pabaisas ir nelabus padarus, kol anie kvapą išleisdavo, o jo baltasis žirgas Naharas šešėliuose žėrėjo sidabru. Tuomet mieganti žemė drebėdavo nuo jo auksinių kanopų, ir pasaulio prieblandoj Ardos lygumose Oromė pūsdavo Valaromą, savo puikųjį ragą, – nuo to kalnai aidėdavo, blogio šešėliai skriedavo šalin, ir pats Melkoras Utumne krūpčiodavo, nujausdamas būsimą kerštą. Tačiau Oromei pralėkus, Melkoro tarnai vėl susirinkdavo, ir žemės buvo pilnos šešėlių irgi apgaulės.

Dabar gi viskas pasakyta apie Žemės ir jos valdytojų prigimtį dienų pradžioje ir ligi kol pasaulis tapo toks, kokį jį pažino Ilūvataro Vaikai. Mat elfai ir žmonės yra Ilūvataro Vaikai, ir kadangi ainos ne iki galo suprato tąją temą, kuria Vaikai muzikon įėjo, jie nedrįso nieko prie jų būdo pridėti. Todėlei valos šioms gentims daugiau kaip vyresnieji ir vadai nei šeimininkai; ir jei kada ainos, su elfais ir žmonėm bendraudami, stengėsi juos priversti, kai tie patarimo neklausydavo, retai tai į gera išėjo, kokie geri bebūtų buvę norai. Ainos bendravo daugiausia su elfais, mat Ilūvataras sutvėrė juos panašesnės į ainų prigimties, nors menkesnės galybės ir sudėjimo; o žmonėms keistų dovanų dovanojo.
Nes sakoma, kad valoms iškeliavus stojo tyla ir visą amžių Ilūvataras vienas sėdėjo, paskendęs mintyse. Tuomet jis prabilo ir tarė:
- Žvelkite, myliu aš Žemę, kuri bus rūmas kvendėms bei atanams! Kvendės bus skaisčiausi iš visų žemės padarų ir turės, sugalvos beigi sutvarys daugiau grožio nei visi mano Vaikai, ir didesnę palaimą pasaulyje patirs. Tačiau atanams naują dovaną duosiu.
Todėl jis padarė, kad žmonių širdys veržtųsi užu pasaulio ir nerastų ramybės jo viduj; tačiau jie turėsią savybę tarpu pasaulio galybių ir galimybių savo gyvenimą kurti, neapriboti Ainų Muzikos, kuri yra kaip likimas visiems kitiems dalykams; jų darbų dėka viskas turėtų tapti tobula – ir pavidalas, ir veikla, - o pasaulis užbaigtas iki menkiausios smulkmenos.
Tačiau Ilūvataras žinojo, kad žmonės, įkurdinti pasaulio galybių sąmyšyje, dažnai nuklysią ir darniai savo dovanų nenaudosią, tad jis tarė:
- Šie taip pat savo laiku atras, kad viskas, ką daro, prisideda galiausiai tik prie mano darbo šlovės.
Tačiau elfai tiki, kad žmonės dažnai skaudina Manvę, kuris pažįsta didžiumą Ilūvataro minčių, mat elfams atrodo, jog žmonės iš ainų panašiausi į Melkorą, nors tas visada jų bijojo ir nekentė, net tų, kurie jam tarnavo.
Nuo šios žmonių vaikams dovanotos laisvės neatskiriama tai, kad jie pasaulyje gyvi praleidžia tik neilgą tarpsnį, prie jo prirakinti nėra ir greitai iškeliauja – kur, elfai nežino. O elfai pasilieka ligi dienų pabaigos, ir jų meilė Žemei ir visam pasauliui dėl to yra nuoširdesnė bei aitresnė, o metams bėgant – vis sielvartingesnė. Mat elfai nemiršta, kol nemiršta pasaulis, nebent yra nužudomi arba išsenka dėl širdgėlos (abi šios tariamos mirtys gali juos ištikti); nemenkina jų stiprybės nei amžius, nebent pavargsta nuo dešimties tūkstančių šimtmečių. O mirę jie suburiami Mandoso menėse Valinore, iš kur savu laiku gali sugrįžti. Tačiau žmonių sūnūs iš tiesų miršta ir palieka pasaulį, dėl ko yra vadinami Svečiais arba Prašalaičiais. Mirtis – jų likimas, Ilūvataro dovana, kurios Laikui senkant net Galybės ims pavydėti. Tačiau Melkoras ant jos metė savo šešėlį ir suteršė tamsybėmis, padirbino iš gėrio blogį ir baimę – iš vilties. Bet nuo seno valos elfams Valinore paskelbė, kad žmonės prisidės prie Antrosios Ainų Muzikos, o ką elfams yra numatęs po Pasaulio pabaigos, Ilūvataras neatskleidė, ir Melkoras nesužinojo.

----

TAISA: vieną brūkšnį pridėjau.
TAISA II: nebodami -> nebijodami
TAISA III: Tulkasas -> Tulkas


Paskutinį kartą redagavo Starlin 31 Kov 2006, 22:57. Iš viso redaguota 2 kartus.

Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Kov 2006, 14:25 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Cituoti:
Reikia ne "vertėjiškų", o "skaitytojiškų" komentarų
Kad taip dažniau šitaip - vertėjiškų vis tiek anksčiau nei po 3 sav. nepateikčiau...

Kaip skaitytojai užkliuvo nebodami. Boti, DidŽ sako, neteiktina svetimybė. Pagadas tikrai tikslus corruption vertimas, sveikinu, o kaip skaitytojai - žodis, kurio niekada nesu mačiusi, bet galiu suprasti, nes šalia yra "ir ligos". O kur "Valinoras buvo sutvarytas", kaip skaitytoja nė balrogo nesuprantu (na, bet tai kirčiu pataisoma - tada bent nepagalvosiu, jog čia korektūros klaida).

O šiaip gražu, spėju, kad ir strigimo, ir dainingumo panašiai kaip originale. Antra dalis, hm, tikrai sklandesnė - bet sunku net suprast, kodėl (ir neatsimenu, pažiūrėsiu, gal ir originalas toks? Bandysiu galvot.)

Bet suprantama, jog redagavimo procesas kadaise buvo tokia trauma, jog tikrai skaitytojiškai ne ką pasakysiu. Tad, žmonės ir kiti, nebūkit žąsinai (nes paukščių gripas pričiups), paskaitykit :wink:

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Kov 2006, 14:27 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Gal įdėti į naujienlaiškį - "reikia skaitytojų nuomonės"?

Pasiskaitysiu, bet mano akis irgi jau "prisitrinus" prie teksto ir nešališka nuomonė vargu ar gausis...

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Kov 2006, 20:35 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
OK, trinu "nebodami", galvojau, gal geriau skambės trumpesnis, bet jei neskamba, nieko tokio.

Jeigu kas nors darys naujienlaiškį - dėkit :roll: Aš iš bėdos prie jo grįšiu balandžio pabaigoj, reikia gi apie coną paskelbt.

Įsidedu parašan (buvau parašius "paršan" :lol: )


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Kov 2006, 21:29 
Atsijungęs
Žiedo nešėjas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 04 Geg 2004, 16:27
Pranešimai: 758
Perskaičiau. Man, kaip eilinei skaitytojai, nelabai skandžiai sekėsi skaityti dalį iki "Šitaip baigėsi Ardos pavasaris". Nežinau, ar tiksliai apibūdinsiu, bet truputį jaučiasi, kad žodis po žodžio rinktas. Skaitydama pasigedau įspūdžio, kad "tekstas liejasi laisvai". Pamenu, mokykloje rašydavom atpasakojimus. Blogiausi būdavo gamtos, daiktų, reiškinių, įvykių aprašymai. Tai vat būtų žiauru, jei reikėtų rašyti atpasakojimą pagal minėtą dalį :twisted: Bet gal kitaip šiuo atveju ir negali būti - tekstas savaime toks :roll:


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 27 Kov 2006, 22:17 
Atsijungęs
Lietė Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Rgp 2005, 12:59
Pranešimai: 132
Miestas: Edinburgh, UK
Na jau žymiai geriau negu alpha versija. Jau galima išleist ir Release Candidate 1 :) . Tik sunku įprast prie vardų su galūnėmis, kai jau skaitęs angliškai (Vardo Tulkasas skambėjimas labai primena Žvaigždžių karus :p (bet tai čia nieko pakeist neįmanoma, nes verčiant būtina galūnę pridėt)). Kalba tikrai panaši į originalaus Silmarilliono.

_________________
<a href="http://wesnoth.org/"> Mūšis dėl Vesnoto


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 28 Kov 2006, 08:45 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Tik šiaip mintis (ir turbūt jau ne kartą išsakyta...): sklandumas kartais pagerėja, tiesiog sukeitus sakinio gabaliukus vietomis.

B. ir L. lėtai lėtai kankinasi antrojoje redagavimo stadijoje (vasarą - rudenį tiesiog sukopijavau kitų pastabas, o dabar ieškau natūralesnių posakių ir pan.).

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 09 Bal 2006, 15:51 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Ačiū visiems perskaičiusiems. Bandau taisyti pirmą pusę, specialiai atitrūkdama nuo originalo. T.y. kai kur paaukoju sakinio struktūrą (įvairius jungtukus, kurie perkrauna tekstą).

----

IV redakcija

Išmintingieji šneka, kad Pirmasis Karas prasidėjo dar prieš suteikiant Ardai galutinį pavidalą, iki Žemėje kam nors išdygstant ar žengiant pirmuosius žingsnius, ir ilgai viršenybė buvo Melkoro. Tik štai, per patį karo įkarštį, tolimajame danguje išgirdusi, kad Mažojoje Karalystėje vyksta kova, valoms į pagalbą atėjo didžiai stipri ir ištverminga dvasia, ir Arda prisipildė jos kvatojimo. Šitaip įžengė Tulkas Stiprusis, kurio pyktis praūžia lyg vėtra, išblaškydamas debesis ir tamsą savo kelyje; Melkoras spruko iš Ardos nuo jo įniršio bei juoko, ir ilgam stojo taika. Tulkas pasiliko ir tapo vienu Ardos Karalystės valų, o Melkoras tūnojo išorinėje tamsoje, nuo tada ėmęs amžinai jo nekęsti.
Tuo metu valos sutvarkė jūras, sausumą ir kalnus, o Javana galų gale pasėjo ilgai puoselėtas sėklas. Ir štai, kai gaisrai buvo prigesinti arba palaidoti po pirmykštėmis kalvomis, prireikė šviesos, tad Aulė, Javanos maldaujamas, nukaldino du didžiuliu žiburiu, idant apšviestų Viduržemę, kurią jis buvo įsodinęs apsupančiosna jūrosna. Tuomet Varda juos pripildė, Manvė pašventino, ir valos įtaisė žiburiu ant stulpų, aukštesnių nei visi vėlesnių dienų kalnai. Vieną iškėlė netoli Viduržemės šiaurės ir pavadino Iluinu, o kitam, kuriam davė Ormalo vardą, vietą parinko pietuose. Ir užplūdo Žemę Valų Žiburių švytėjimas, ir tapo skaistu, it nenutrūkstančią dieną.
Tuomet Javanos pasėtos sėklos ėmė leisti daigus ir želmenis, suvešėjo aibė augalų, didelių ir mažų: samanų ir žolių, ir didžių paparčių, medžių, kurių viršūnes karūnavo debesys, tarsi jie būtų gyvi kalnai, o jų pėdas supo žalia prieblanda. Pasirodė žvėrys, apsigyveno žolingose lygumose, upėse bei ežeruose ar vaikščiojo girių šešėliuose. Tik dar nei gėlės žydėjo, nei paukščiai giedojo, nes visi jie tebelaukė savo valandos Javanos skreite; ji buvo prigalvojusi gausybę turtų, o gausiausiai – Žemės vidurio kraštuose, kur abiejų Žiburių šviesa susitikusi maišėsi. Tai čia, Almareno saloje, Didžiajame ežere, buvo pirmoji valų buveinė, dar kai visa kas tebebuvo jauna, o tik užgimusi žaluma jos kūrėjams tebekėlė nuostabą; ilgai jie buvo patenkinti.
Kartą, valoms besiilsint nuo darbų, bestebint savo sutvertų ir pradėtų dalykų augimą bei skleidimąsi, Manvė surengė didelę šventę; jo pakviesti, valos atkeliavo su visa savo palyda. Tačiau Aulė su Tulku jautėsi pavargusiu, nes vieno gebėjimai, o kito stiprybė be atvangos gelbėjo visiems jų triūso dienomis. Melkoras žinojo visa, kas dėjosi, nes netgi tada tarp majų turėjo savęsp palenktų slaptų šalininkų bei žvalgų. Ir toli tamsybėse Melkorą apėmė neapykanta, jis pavydėjo broluvai darbų, troško ją pavergti. Todėl jis sukvietė iš Ea menių dvasias, paviliotas sau tarnystėn, ir pasijuto esąs galingas. Matydamas, kad laikas atėjo, Melkoras vėl prisiartino prie Ardos, pažvelgė į ją, ir Žemės Pavasario grožis išsyk jį dar labiau įsiutino.
O valos buvo susirinkę Almarenan, nebijodami jokių bėdų, ir per Iluino šviesą nepastebėjo šiaurėje šešėlio, iš tolo metamo Melkoro, kuris buvo tapęs juodas tarsi Tuštumos Naktis. Giesmės byloja, jog toje Ardos Pavasario šventėje Tulkas vedė Nesą, Oromės seserį, ir ji šoko valoms žaliose Almarenos pievose.
Tuomet pavargęs bei patenkintas Tulkas užmigo, ir Melkoras pamanė, jog jo valanda atėjo. Tad jis su savo svita perėjo Nakties sienas ir nužengė Viduržemėn toli šiaurėje, o valos jo nepastebėjo.
Tada pradėjo Melkoras rausti, ręsti didžiulę tvirtovę giliai po žeme, po tamsiais kalnais, kur Iluino spinduliai buvo šalti ir priblėsę. Toji tvirtovė buvo pavadinta Utumnu. Ir nors valos tada dar apie ją nežinojo, Melkoro nelabystės ir jo neapykantos amaras plūste iš ten plūdo – sudarkė tad Ardos Pavasarį. Žaluma vyto ir puvo, upes uždusino žolės ir dumblai, radosi pelkės, dvokios, nuodingos, tikras musių veislynas; miškai aptemo ir pavojingi pasidarė, baimės prisipildė; o žvėrys tapo raguotomis, ilčiuotomis baidyklėmis, dažančiomis dirvą krauju. Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl ėmės darbų, ir ėmė ieškoti jo slėptuvės. Tačiau Melkoras, pasikliaudamas Utumno tvirtybe ir savo tarnų galybe, netikėtai išžengė kariauti ir pirmas puolė, valoms dar nepasiruošus; ir užgriuvo jisai Iluino ir Ormalo šviesuliu, ir nuvertė jų dviejų stulpu, sudaužė žiburiu. Didiesiem stulpam virstant, žemės skilo, jūros bangom sukilo, o kai šviesuliu paliejo, per Žemę nusidriekė naikinančios liepsnos. Ir Ardos pavidalas, jos vandenų bei žemių darna tuokart buvo sudarkyta, todėl pirmųjų valų sumintijimų jau niekad neatstatė.
Sumaišty ir tamsoj Melkoras paspruko, tačiau jį apėmė baimė: per jūros riaumojimą girdėjo Manvės balsą tarsi galingą vėją, o po Tulko kojom drebėjo Žemė. Tulko nepavytas, Melkoras parkeliavo į Utumną ir pasislėpė. Tąkart valos negalėjo jo įveikti, nes didžiosios jų stiprybės dalies reikėjo Žemės sąmyšiui numalšinti ir išgelbėti viskam, ką iš jų triūso buvo įmanoma apsaugoti nuo pražūties; o po to jie baiminosi vėl draskyti žemę, kol atras, kur gyvena Ilūvataro Vaikai – kada jie turėjo ateiti, valos nežinojo.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 04 Bir 2006, 19:33 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Hm, gal dar akys nespėjo “atprasti” nuo teksto, bet nieko erzinančio nerandu, išskyrus pasikartojimą:

Tuomet jau valos suprato, kad Melkoras vėl ėmės darbų, ėmė ieškoti jo slėptuvės.

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 44 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2, 3  Kitas

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
cron
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007