Tolkien Lietuva

www.tolkien.lt
Dabar yra 22 Rgs 2018, 16:14

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]




Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 37 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2
Autorius Žinutė
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 01 Vas 2005, 17:20 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Cituoti:
Ir kodėl niekam nekliūna [sielvarto ir pragaišties] sakmės?


Man nekliūva. Būtent dėl tavo nurodytų dviprasmybių čia viskas gražiai išsidėsto: sielvarto sakmė – sakmė, persmelkta sielvarto; pragaišties sakmė – sakmė apie pragaištį.

Cituoti:
antroji iš ilgiausiųjų giesmių?


Visai neblogai. O kodėl ir kaip kitaip reikia derinti skaičių?

Cituoti:
*„would not forsake Dorthonion


Pritarčiau Barahiras nusprendęs nepalikti Dortonijono.

Cituoti:
Gal vandenys buvo gerbiami


OK

Cituoti:
„became known „suuodė“ galėtų tapti savotiška kompensacija už praradimus kitose vietose.“–
Tai gal kompensuokim ten, kur nuo to susilaikyti daug sunkiau nei čia (kaip XIV skyriuj).


Gerai, gerai… Tai kaip, “sužinojo”?

Cituoti:
Tačiau pagalvojau, kad tai pirmiausia bus suprasta tiesiogiai. Kažkodėl atsitraukimas labiau siejamas su kariuomenių judėjimu ir kitokiom stambiom machinacijom nei su vieno žmogaus elgsena.


Tai imam “liautis”? Vis tik būtų gerai išgirsti kitą nuomonę.

Cituoti:
Ar norėta pasakyti, kad šis linksnis yra meninė priemonė, puošianti tekstą tik su inversijomis? Ar kad inversijos puošia tekstą? Ar kad linksnis – poetiškas? (Kaip apie labą rytą...). Manau, kad linksnis tekstą puošia ir vienas pats. Antra vertus, jis nėra ypač poetiškas – mano šeima jį vartoja kone kasdien: „Einu parduotuvėn“.


Bet negalima pamiršti, kad tai jau – archaiška forma, oficialioje bendrinėje kalboje įteisinta tik atveju traukti baudžiamojon atsakomybėn (ir dar kažkokiu). Kitais atvejais ji vartojama jau šnekamoje ir poetinėje kalboje: juk patekti į bėdą ir patekti bėdon skiriasi savo atspalviu. Todėl ‘eiliniam lietuviui’ einamasis vietininkas asocijuojasi (ar bent teoriškai turi asocijuotis) su archaiškesne vartosena, jau išėjusia ‘iš apyvartos’.

Cituoti:
O žodį, reiškiantį „akmenų krūva“, žinau (tik prisiminimui prireikė poros mėnesių – laimei, ne pusmečio kaip alkui): krūsnis.


Super! Jeigu tik tinka į kontekstą, siūlau nepraleisti progos šitą žodį pavartoti ;)

Cituoti:
laimei, priesagas ir priešdėlius galima dėlioti kone bet kaip. Pabandžiau sugalvoti tokių sklidimo darinių, kurie atrodytų tikrai negalintys egzistuoti: susklido, prasklido


Apsaugok, Manve :shocked: Tebūnie “nusklido”.

Cituoti:
tik su žadėjimu negirdėjau, greičiausiai būtų užžadėtas


O žiūrėjai Didžiajam žodyne? Ten prie “žadėti” turėtų būti ir visos priešdėlinės formos. Na, greit eisiu į biblioteką, galėsiu patikrinti. Be priešdėlio skambėtų labai daugiaprasmiškai.

Cituoti:
juk buvo galima pasakyti ‚he was enchanted‘. Tokį paprastesnį posakį versčiau „jį apžavėjo“, o entiškesnė forma „tapo apžavėtas“ ir yra skirta perteikti sudėtingesniam angliškam posakiui.


Taip, bet konstrukcijos su “tapo”, IMHO, vengtinos, nes bet kurio anglų kalbą mokančio lietuvio galvoje sukels nepageidautinas asociacijas su tiesiogine kalke iš anglų kalbos. Paskui shlykshtukas mum tą baisiai prikišinės ;)

Cituoti:
Mėlynas buvo jos rūbas, // tarsi giedras dangus, // o akys – /// pilkos, // lyg žvaigždėtas vakaras; /// jos skraistė / buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, // o plaukai – /// tamsūs, // lyg prieblandos šešėliai. //// Kaip blyksniai ant medžių lapų, // kaip tyro vandens čiurlenimas, // kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų – /// tokia buvo jos didybė ir meilumas, // o veide žibėjo šviesa.


Gerai, bet kai kur kablelių visgi nereikia:
Mėlynas buvo jos rūbas, tarsi giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras; jos skraistė buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų – tokia buvo jos didybė ir meilumas, o veide žibėjo šviesa.

Cituoti:
*„Nes nežinojo, kokį vardą jai duoti, tik trumpesnis variantas?“–
Tai ir turiu omenyje: duoti kam, bet vardas kieno. Išmesi veiksmažodį – neliks ir kam reikalauti naudininko.


*atodūsis* You win.

Cituoti:
… Manau, kad prozinėje jis liko jų nepastebėtas, nes apie tai turbūt būtų parašyta.


Bet tokiu atveju užklupo visai tinka. Man atrodo…

Cituoti:
Reikia rinktis. Berenas buvo visko matęs karys. Sunku įsivaizduoti, kaip jis iki šiol nespruko nuo orkų ir neišėjo iš proto Dungortebe, jei gali pajusti extreme fear didinguose elfų rūmuose (jo giminė buvo draugiška elfams). Awe tokioje situacijoje pajusti labai nesudėtinga.


Gerbiamieji komentatoriai ir Silo interpretatoriai, be jūsų neapsieisim.

Cituoti:
Man štai tokį pasiūlė: „Apie kurio žygdarbius net elfai giesmes sudėjo“.


Tinka.

Cituoti:
*"North / north" - kažin kodėl originale yra visaip? Ir the Northlands yra...


Taip, pasirodo, tikrai visaip. Va, verčiu jau trečią QS skyrių ir atkreipiau dėmesį į “north” mažąja. Gerai, tuomet čia darom originalo kalkę: kur ten didžiąja, rašom ir mes – bus regionas, vietovė.

Cituoti:
Tai tinka tuo atveju, jei verčiame tiesiogiai (labiausiai patiktų „toli laisvėn“). Bet tiesiogiai versti baisu būtent dėl filosofinio aspekto: o jei tai visgi buvo idioma, jei perlenksime lazdą bei pasakysime tai, ko rašytojas nenorėjo pasakyti atvirai ar iš vis nenorėjo pasakyti?


Jeigu ir idioma, tai mes tokios neturim, kaip neturi ir anglai (IMHO). Vadinasi, ją reikia derinti su jau turimomis – kaip Tolkinas derina su vartojamomis anglų.

Cituoti:
Juk sakmė iš tos knygos vietos, kur kalba apie the Siege jau beveik baigta. Skaitytojas tuo metu jau puikiai žinos, kas tai buvo.


True. Bet ne visi skaitytojai atidūs :) Aišku, tai, kad reikės paskaityti sakinį keletą kartų, nėra baisiai didelis trūkumas…

Cituoti:
*„[gudriai suregzti tavo ketinimai] {gudriai suregzti tavo patarimai} counsel – advice, suggestions.“–
Vėl OxEn? LingvoUniversal: ...2) а) совет; пожелание, наставление Syn: advice; б) план действий, тактика поведения; 3) а) намерение; желание, цель Syn: intention, design, purpose; б) секретные мысли, тайные намерения... Alkonas: 1.patarimas; 3.planai, ketinimas.


Gerai, tebūnie.

Cituoti:
Būtų labai įdomu pamatyti citatas, kur apie tą tiesumą rašoma.


Iš BoLT? The Fall of Gondolin: Egalmoth was their chieftain, and wore a blue mantle upon which the stars were broidered in crystal, and his sword was bent -- now none else of the Noldoli bore curved swords -- yet he trusted rather to the bow, and shot therewith further than any among that host.

ANTRA DALIS

Cituoti:
man žodis „nuogas“ asocijuojasi su regimu nuogumu.


Keista. Man visai priešingai: plikas – be drabužių, nuogas – be drabužių arba be kūniško pavidalo…

Cituoti:
Gal dar gražiau „ir šioji vėl tapo tyra“?


Sutinku.

Cituoti:
„pasilikdavo“ neblogai, bet kažkaip su gėlėmis nedera – anos gi išeiti negali... „Išsilaikydavo“ – tiktų nuskintoms. „Užsibūdavo“ – irgi keistoka. „Tebežydėdavo“?


Gėlės žydi ne visą laiką [klaustukas]. Bet turbūt čia tas ir turima omeny. Galima taip.

Cituoti:
„Buvo menkesnė, nei anksčiau“?


Gerai.

Cituoti:
„[prakeiksmas, o blogis] {prakeiksmas ir blogis}“ – ar yra rimtų priežasčių? Dabar gražiau atsiskiria.


Na, iš originalo supratau, kad ya dvi priežastys, kartu susidedančios ir sudarančios pagrindą niekam nesekti brolių. Nežinau, ar čia būtinai reikia supriešinti.

Cituoti:
greičiausiai kalbama apie kelią, tik apie jį lietuviškai pasakyti „vengdamas“ sunkoka (nors manau, kad galima).


Gal kaip nors …apsukdamas Nan Dungortebą?

Cituoti:
„[kai Lūtijena] {kai tik Lūtijena} SR“ – gal didelio skirtumo nėra: su „tik“ tiksliau, bet žodelių daugiau...


Šiuo atveju aš už tikslumą.

Cituoti:
„Berenas ėmė smaugti Kurufiną“.


Gerai.

Cituoti:
{nelaukiama skubėjo} <…> Bet svečias visada būna „nelauktas“, nesvarbu, ar vakar, ar šiandien.


Nežinau, šitoj vietoj aš ne taisyklėm, o logika vadovaujuosi. “nelaukta skubėjo” man skambėtų nelogiškai, nes Berenas gi nelaukia tuo pačiu metu… Žmonės?..

Cituoti:
Tenka rinktis. Gal per gerai apie Bereną galvoju, bet manau, kad potencialūs priešai dar buvo ne čia pat, ir reikėjo ne persigąsti, o susikaupti prieš kovą. O pirmiausia – sutrikti.


Neišsiversim be pagalbos.

Cituoti:
„[nei nuvesčiau] {nei aš nuvesčiau} SR“ – gal būtų per daug.


Būtų…

Cituoti:
„[susitiksime, prieš viskam baigiantis] {susitiksime prieš viskam baigiantis} SR“+ jei tikrai taip reik.


Čia skyryba laisva, nes yra išplėstinė aplinkybė. Man taip pasirodė tinkamiau…

Cituoti:
Gal „Kaip patarė Huanas,“?


Gerai.

Cituoti:
bet būtų neblogai išgirsti sinonimų „pripildė“. O „užpildė“?


“Užpildė” čia gal net geriau tiktų. Sinonimų… Tam tikrais atvejais tiks “užliejo”, o daugiau nesugalvoju.

Cituoti:
buvau kritikuojama dėl „paramstytoje siaubo“, nes esą iš sakinio ir jo aplinkos nesimato, kad čia vieta tokiai poezijai, betgi nieko kito nesugalvojau


“upheld by horror” – o kodėl gi ne? Man visai tinkamas variantas pasirodė…

Cituoti:
[o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus] – teks prisipažinti, kad neįsivaizduoju, ar her voice came dropping down like rain into pools, profound and dark nereiškia „į sietuvas, gilias ir tamsias“. A?


Gali būti abejaip. Bet man pirmas variantas pasirodė įtikinamas – tiesiog dėl ritmo tas tolyn nukeltas epitetas visai dera prie balso. Čia gali būti *išnaša*, paaiškinanti dviprasmybę :)

Cituoti:
bet „buvo“ ims kartotis, todėl po to gal rašyt „ne tokios būta Silmarilių lemties“?


Rašyk.

Cituoti:
„[ašmenų skeveldra įsmigo į Morgoto skruostą] {ašmenų skeveldra skriedama sužeidė Morgotui skruostą}“ – žodynai pateikia ir „smogti“, ir „pažeisti“, o kadangi įvyko abu dalykai, nežinau, kuris čia labiau tinka.


Na, kadangi ten yra “flying”, manau, kad sužeidimas ar smūgis įvyko skeveldrai judant, todėl “įsmigo” netinka, nes ji ten įsmigo ir pasiliko – tekste ne taip, ji praskriedama sužeidė.

Cituoti:
galima dėti, bet pastebėjau, kad knygose kirčiai būna tik tokiose vietose, kur susipainioti lengviau nei čia. (Aišku, juos būtų galima dėti visada – bent kirčiuoti mokėtume).


:) Susipainioti man arba tau neįmanoma, nes mes skaitėme originalą ir priprtome prie “wrought”. O eiliniam skaitytojui gali būti išvis neaišku, kuo čia kaltumas dėtas – apie kalvystę jis net nesusimąstytų.

Cituoti:
Keista – „Kalbos praktikos patarimuose“ (1985) parašyta „geriau taip pat“, o prie tikrai blogų žodžių aiškia rašoma „neteiktinas, nevartotinas“. Beje, visi tie senoviški neteiktini žodžiai anksčiau ar vėliau gali praversti – kai teiktino sinonimo tiesiog nėra (rodos, „monai“ labai tiktų tiems „dwimmer“).


Taip, šiaip ar taip, kai kada teks pasinaudoti tais seniau vartotais žodžiais. Man labiau gaila ne “taipogi” (beje, DLKŽ parašyta “ntk.”, taigi neteiktinas), o panašaus į jį “taipgi” – atrodo, DLKŽ jo nėra, bet kadangi Didžiajame jie pateikiami kaip sinonimai, nemanau, kad ir šitas vartotinas. O gaila. Labai gražiai man tiko QS pirmame skyriuje… “nes akmenys bei vandenys taipgi buvo pašvęsti”. Na, tiek jau tos. Dar apie ‘senobiškumą’: labai smagu skaityti Smetonos vertimus. Kai nagrinėjom Platoną, kažkas paskolino smetoniškąjį vertimą, tai mano filosofijos konspektų paraštėse dabar pilna išsirašytų smagių žodelyčių, kuriuos būtinai kur nors galėsim panaudoti. Kada nors surašysiu į galimų pavartoti žodžių sąrašą ir darsyk pasiimsiu ką nors Smetonos pasirankioti sinonimams, kurių gal net nenutuokiu egzistuojant…

Cituoti:
deja, „viešpatį“ jau rezervavau „overlord“ vertimui


O kas čia toks “viršvaldovis”? :) Tikiuosi, žodį ”viešpatauti” vartoti leisi? ;) Kažkurioj vietoj man jis gražiai tilpo… regis, kažkuo su “lordship” susijęs.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 02 Vas 2005, 11:48 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Tai ar man kas nors žmoniškai paaiškins, kodėl tame eiliuotame sakinyje reikia kablelio prieš "tarsi", bet nereikia prieš "lyg"? (Bandžiau skaityti taisykles ir pasidariau tokias išvadas, kurios minėtos anksčiau - kablelių visur reik, nes palyginimai čia neina normaliom sakinio dalimis - prieš juos mintyse būtų galima padėti tašką ir palyginimą pridėti po to). O jei "Mėlynas buvo jos rūbas lyg" - reiks kablelio ar ne?

O "buvo apžavėtas" irgi negražu? (Manau, kad buvo ir tapo yra labai skirtingi dalykai, tačiau atrodo, kad mūsoji gramatika to tikrai nežino ir sako "buvo" bet kuriuo atveju...).

Apie linksnius ir skaičius paklausiu (pati manau, kad pažyminys normaliau atrodo su savo pažymimuoju žodžiu; be to, ir taip aišku, kad kalbam apie vieną egzempliorių (baladė), o čia pamatome, kokiai grupei ji priklauso (ilgiausiųjų giesmių).)

Gal, kaip sakei, užtiko - neutralesnis.

Na, idioma - tik hipotezė (yra labai panašių atvejų, kai far and X tikrai yra idioma). Kaip minėjau, reik anglų klaust. Mes tokius atvejus verčiame ne tiesiogiai, bet panašiai pagal prasmę. Juk buvo galima pasakyti aiškiai - 'far into freedom', o dabar nėra jokio to, into, yra tik prieveiksmiai. Labai įtartina.

Na, jei sakinys neaiškus, tai kaltas ne prielinksnis, o žodžių tvarka: "kad net visa noldų galia prieš Apgulties pralaužimą nepadėjo netgi iš tolo pamatyti" -> "kad prieš Apgulties pralaužimą netgi visa noldų galia nepadėjo nė iš tolo pamatyti". Ar aiškiau? (Aikšu, kad pats parašiusysis apie aiškumą, deja, spręsti gali sunkiai). (O kad iki netinka, manau ne tik aš, bet ir Redaktorius).

A, jeigu o toks supriešinantis, tai galima rašyt ir. Tiesiog maniau, kad retkarčiais o galima rašyt vietoj ir, nes ir, netgi turėdamas sinonimą bei, vis tiek nežmoniškai visur kartojasi (šis sakinys - ne vienintelis, kur taip parašiau. Jei yra labai griežta taisyklė, tai galiu ir kitur pakeist).

Kelias tikrai galėtų aplenkti.

Tikrai galėjo ir neįsmigti - sužeidė+ O gal įrėžė, įbrėžė (kad įvairiau būtų)?

Na ir greita žodžių metamorfozė iš "nelabai gerų" į "neteiktinus"... Tai kas dar po 10 metų bus :shock:

Viešpataut - aišku, labai geras žodis, daug kur tinka.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 06 Vas 2005, 14:18 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Cituoti:
Mėlynas buvo jos rūbas, tarsi giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras; jos skraistė buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų – tokia buvo jos didybė ir meilumas, o veide žibėjo šviesa.


Pagal liet.k. skyrybos taisykles ir prieš "tarsi" kablelio nereikėtų, bet čia jį padėčiau kaip stilistinį, pabrėžiantį pauzę ir tai, kad "tarsi giedras dangus" siejasi su žodžiu "mėlynas". Palyginimą kableliu skiriame, kai jis turi tarinį. Pvz. Jo mašina buvo žalia, kaip ir Petras sakė. (blogas pavyzdys, gal kas geresnį sugalvos? :? ). Bet: Jo mašina buvo žalia kaip Petro. - čia tai tikrai.

buvo apžavėtas - žinai, visai neblogai.

"kad prieš Apgulties pralaužimą netgi visa noldų galia nepadėjo nė iš tolo pamatyti" - taip, aiškiau. Manau, taip bus suprantamiau.

įbrėžė - ar ne per silpnas žodis? Šiaip tiktų.

Cituoti:
A, jeigu o toks supriešinantis, tai galima rašyt ir. Tiesiog maniau, kad retkarčiais o galima rašyt vietoj ir, nes ir, netgi turėdamas sinonimą bei, vis tiek nežmoniškai visur kartojasi (šis sakinys - ne vienintelis, kur taip parašiau. Jei yra labai griežta taisyklė, tai galiu ir kitur pakeist).


Remiuosi ne taisykle, o klausa. O yra supriešinamasis jungtukas. Aišku, galima atrasti atvejų, kur jis labai artimas ir, bet manau, kad šis atvejis - ne tas. Bent jau mano subjektyvia nuomone atsiranda supriešinimas...

TAISA: va ką radau viename lietuvių kalbos vadovėlyje užsieniečiams:

Cituoti:
Bei nejungia sakinių ir negali pasikartoti. <...> kadaise jungdavo artimas sąvokas.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 13 Vas 2005, 15:16 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Peržiūrėjau kol kas tik dalį teksto, bet išsakysiu pastabas bent iš šios dalies, nes kol viską išnagrinėsiu, kai kas gal ir HoME perskaitys :mrgreen: (joke. Stengsios neužtrukti).

[Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių] – hm, ar “pragaištis” taip jau tinka “ruin” vertimui? Aš būčiau linkusi naudoti kažką artimą reikšmei “žlugimas” (na, tikslių atititkmenų, kaip įprasta, paieškokite pačios ;) ).

Webster for ruin duoda
1 a archaic : a falling down : COLLAPSE <from age to age... the crash of ruin fitfully resounds -- William Wordsworth> b : physical, moral, economic, or social collapse
2 a : the state of being ruined -- archaic except in plural <the city lay in ruins> b : the remains of something destroyed -- usually used in plural <the ruins of an ancient temple> <the ruins of his life>
3 : a cause of destruction
4 a : the action of destroying, laying waste, or wrecking b : DAMAGE, INJURY
5 : a ruined building, person, or object

light that endures – “išliekanti” kažkaip labiau siejasi su laiko prasme, o šičia pagrindinė prasmę, sakyčiau, būtų “šviesą, kuri atsilaiko, nepasiduoda”. Variantai?

[antroji pagal ilgumą giesmė] “pagal” tikrai skamba sausokai, gal “antroji iš ilgiausiu” bus tinkamiausias variantas…

[would not forsake Dorthonion]– IMNSHO, “would” čia išreiškia atkaklumą, pasiryžimą (viena iš would reikšmių) - plg "but nothing would Gorlim tell". “buvo pasiryžęs neapleisti” – gal geriau ne, nes akcentas į pasiryžimą, o ne į neapleidimą… Beje, atkreipkite dėmesį, kad chapter prieš šitą kaip tik baigiasi tuo, kad Morwen etc pabėga iš Dortonijono. (o Barachiras atkakliai neapleisdavo…)

[ir ne kaip daina] song, manau čia daugmaž atitinka prasmę “singing”, todėl viskas oki.

[ir visa ta žemė buvo be takų bei laukinė] – “pathless” gal geriau versti “nepraeinamas” arba "neišvaikščiotas", "neištirtas", nei “be takų”?

[telkšojo Aeluino ežerėlis] – nepatinka man ta mažybinė forma. Knygų mugėje tyčia kištėlėjau nosį į ME atlasą – Tarn Aeluin yra ten net gi pavaizduotas ir yra daugmaž 1/5 Mitrimo. Be to vis tiek garsi vieta, Melijan, štai, pašventino, Beje…

[Pašventino] – ar tik neturi per stipraus religinio atspalvio? Gal geriau “palaimino”?

[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] – geriau kaip yra. Nes neaišku, ar čia jie patys suuodė, ar kas padėjo…

[pastatė šiurpion akistaton su Sauronu] – hm… Gal be reikalo panikuoju, bet labai panašus į “akistata” rusiškas terminas “Очная ставка” turi reikšmę tik “одновременный допрос двух или нескольких лиц с целью проверки их предшествующих противоречивых показаний” ir čia netiktų…

[tujen mainysiesi su manimi ] – aš versčiau “barter” kaip “derėtis”.

[kad tesurasiąs jis Eilinelę] – geriau “find… again” versti kaip “atgauti”, nes rasti Gorlimas ją kaip ir rado, pas Sauroną…

[Gorlimas būtų liovęsis] – man tinka :).

Cairn – “paminklas” tikrai netinka… (perfrazuojant senąją Strugackių prozą "įstabaus grožio 23-jų metrų aukščio Le... oops, Barachiro monumentas" :lol: )

[o jų strėlės netaiklios] – “Wild” čia reikštų “netvarkingas”, “chaotiškas”, tai gal geriau versti daugmaž “– orkai buvo sutrikę, ir šaudė jie bet kaip”?

[toje vaiduokliškoje žemėje] – “vaiduokliškas” ne visai tinka, juk “haunted” reiškia ne “kaip vaiduoklis”, o “apgyvendintas vaiduoklių (ar kitokių nelabųjų)”. Gal “toje siaubūnų/pabaisų/etc žemėje”?

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Vas 2005, 10:56 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
>kableliai
– O gal ne taip norėtųsi kablelio, jei būtų „lyg“? (Kaip minėjau, simetriją ardančios pauzės čia ne itin gerai).

>Ruin
– Pasak Alkono, „pražūtis, pragaištis; (visiškas) nusigyvenimas, bankrotas; (vilčių ir pan.) žuvimas, sudužimas; žlugimas”. Pasak DLKŽ, pragaištis – „pražūtis, prapultis, nuostolis, žala“. Sakyčiau, labai didelių prasmės skirtumų nėra, bet skiriasi tie semantiniai laukai: „žlugimas“ labiau reikalauja objekto nei „pragaištis“ ir blogiau atrodo vienas pats.

>“šviesą, kuri atsilaiko, nepasiduoda”
– Ištverianti???

>“buvo pasiryžęs neapleisti” – gal geriau ne, nes akcentas į pasiryžimą, o ne į neapleidimą…
– Atsiprašau, ar galima pakartoti – jau susipainiojau. Paskutinis variantas buvo „nusprendęs neapleisti“ - ar geras?

>“pathless” gal geriau versti “nepraeinamas” arba "neišvaikščiotas", "neištirtas", nei “be takų”
– Man patiktų „neišvaikščiota“, o dar labiau – „joje nebuvo praminti takai“. Starlin?

>[telkšojo Aeluino ežerėlis] – nepatinka man ta mažybinė forma.
– A... (Mat esu mačiusi tik tyrų mažų termokarstinių ežerėlių :) Aišku, kalnuose kitaip.). O gal kas žino sinonimų, kad nebūtų visur „ežeras“? (Pasak Alkono, tarn – „nedidelis kalnų ežeras (ypač karstinės kilmės)”).

>[Pašventino] – ar tik neturi per stipraus religinio atspalvio? Gal geriau “palaimino”?
Reikėtų klausti ko nors kito (spėju, kad ir ne Starlin :) ). Mat lyg jokių religijų ar šiaip idealistinių pasaulėžiūrų nepripažįstu, o kas yra „šventas ežeras“, kasdienybėje jaučiu puikiai. Pabandysiu analizuot: Ardoje, spėju, galėjo būti toks nereliginis šventumas, siejamas su ainomis (remiuosi giesme „A Elbereth“, kuri aiškiai yra daugiau nei estradinė poezija, bet dar ir ne bažnytinė giesmė). Pas mus žodžiai taip vartoti labai seniai. „Šventas“, nors bendras ir baltams, ir slavams, neturėtų būti pasiskolintas gerokai vėliau už jų išsiskyrimą, nes sunku įsivaizduoti, kaip skolinys įgytų tą visą balsių kaitos spektrą (šventas – švęsti). Manyčiau, „šventi ežerai“ buvo čia dar pagoniškuoju laikotarpiu (kaip Sapkovskis rašė apie turbūt Lenkiją – kas antras ežeras vardu Šventas...). Pagonybė – irgi religija? Taip, bet ne visu egzistavimo laikotarpiu ji buvo tokia institucionalizuota ir struktūrizuota kaip dabartinės. Beresnevičius rašo, kad hierarchinio panteono kūrimas prasidėjo gana vėlai, o ligi tol tiesiog visa aplinka buvo įdvasinta – jis sako, kaip Japonijoje. Reiktų klausti: Ar Ardai labai kenkia asociacijų su tokia pasaulėjauta kūrimas?
„Palaimino“, aišku, geras žodis. Netgi deivė Laima buvo (o gal – ne tik ji, gal ir Laimė). Ar jis mažiau religinis, sunku pasakyt
:)

>[o tai tapo žinoma Morgoto tarnams] – geriau kaip yra.
– T.y., „sužinojo“ (dabar taip yra)?

>[pastatė šiurpion akistaton su Sauronu] – hm…
– teisybė, žodis tinka apklausai (nors spėju, kad tai jau „antrinė“ reikšmė). „Jį pastatė / atvedė priešais Sauroną“???

> versčiau “barter” kaip “derėtis”.
– OK, nes prieš mainymąsi vis tiek tektų.

>[kad tesurasiąs jis Eilinelę] – geriau “find… again” versti kaip “atgauti”, nes rasti Gorlimas ją kaip ir rado, pas Sauroną…
– Gal čia ir yra bėda – Gorlimas tikrai gavo tai, ko prašė (net ir laisvę), tik ne ta forma??? (Tai priesaiką kas nors ne taip suformuluoja, tai prašymą :) )

> buvo sutrikę, ir šaudė jie bet kaip”
– „Nesitaikydami“?

>“apgyvendintas vaiduoklių (ar kitokių nelabųjų)”. Gal “toje siaubūnų/pabaisų/etc žemėje”?
– „Apsėstoje vaiduoklių“??? (nemanau, kad čia apsėdimas labai tinka). „Pilnoje vaiduoklių“? (Iki šiol juoką kelia AT titrai, kurie sako, kad „Jie [mirusieji] gyvena kalne“). O kokio tipo dalykai ten knibždėjo, galima nujausti iš šios Lost Tales ištraukos (negalima ja „tikėti“ pažodžiui, nes ji kurta visai kitu laikotarpiu):
in Nan Dungorthin where nameless gods
have shrouded shrines in shadows secret,
more old than Morgoth or the ancient lords
the golden Gods of the guarded West.
But the ghostly dwellers of that grey valley
hindered nor hurt them, and they held their course
with creeping flesh and quaking limb.
Yet laughter at whiles with lingering echo,
as distant mockery of demon voices
there harsh and hollow in the hushed twilight
Flinding fancied, fell, unwholesome...

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Vas 2005, 12:41 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Visu pirma, turiu pastaba dėl žymiosios dviskaitos. Ar nenorėtumėt naudoti ja tik išskirtiniais atvejais: daiktams, žmonėms ar reiškiniams, kurie, na, turi būti būtent po du, if you get my meaning… Na, Feanturu, dvyni gyvati, du Medžių; tačiau, tarkime, du broliai iš septynių būtų tiesiog du broliai. Ne tai, kad man trukdo – atvirkščiau, labai ypatingai ir fainai skamba, todėl ir kilo mintis panaudoti šia forma būtent dekoratyviniais tsakant tikslais.

Ir dėl vertimo – tęsinys :).

OK, “pragaištis” "ruin" vertimui gal ir tinka. Tiesiog, kaip žinia, geresnis yra gero priešas :).

Cituoti:
>“šviesą, kuri atsilaiko, nepasiduoda”
– Ištverianti???

Ne, neskamba… Aplamai – mano griežtai subjektyvia nuomine - šio sakinio struktūra, be veiksmažodžių, kažkaip man nepatinka, ypač – tiedu brukšniai šalia vienas kito… Bet jeigu kitiems gerai – tai tvarkoj.

Cituoti:
– Atsiprašau, ar galima pakartoti – jau susipainiojau. Paskutinis variantas buvo „nusprendęs neapleisti“ - ar geras?

Struktūroje “nusprendęs neapleisti” akcentas labiau į “apsisprendimą”, tuo tarpu originale – į patį veiksmą (would not leave). Todėl IMO, norint pabrėžti šitą “would”, geriau pavartoti kokį pažyminį, pvz., “atkakliai neapleisdavo”.

Cituoti:
– Man patiktų „neišvaikščiota“, o dar labiau – „joje nebuvo praminti takai“. Starlin?

Galima, tik tada gal “laukinė ir takai joje nebuvo praminti”

Cituoti:
– T.y., „sužinojo“ (dabar taip yra)?

Gerai.

Cituoti:
– teisybė, žodis tinka apklausai (nors spėju, kad tai jau „antrinė“ reikšmė). „Jį pastatė / atvedė priešais Sauroną“???

Man geriau “atvėdė”

Cituoti:
– Gal čia ir yra bėda – Gorlimas tikrai gavo tai, ko prašė (net ir laisvę), tik ne ta forma??? (Tai priesaiką kas nors ne taip suformuluoja, tai prašymą )

Logiška… Tegu lieka “Terasias”.

Cituoti:
– „Nesitaikydami“?

Gerai.

Cituoti:
– „Apsėstoje vaiduoklių“??? (nemanau, kad čia apsėdimas labai tinka). „Pilnoje vaiduoklių“? (Iki šiol juoką kelia AT titrai, kurie sako, kad „Jie [mirusieji] gyvena kalne“). O kokio tipo dalykai ten knibždėjo, galima nujausti iš šios Lost Tales ištraukos (negalima ja „tikėti“ pažodžiui, nes ji kurta visai kitu laikotarpiu):

“Vaiduoklių apnegyvendinta” :p . Jo, apsėdimas čia tikrai ne prie ko… “Vaiduoklių kupinoje”?

Ir toliau...

“ir apžavan pakliuvo jis” – aš juo labiau nepasakysiu, ar į apžavus galima iminti, tačiau šis variantas man atrodo gražiausias, net ritmo turi ;)

Prie prozinės poezijos prisidedu su tokiu variantu:
Blue was her raiment / as the unclouded heaven, // but her eyes were grey / as the starlit evening; /// her mantle was sewn with / golden flowers, // but her hair was dark / as the shadows of twilight. //// As the light upon the leaves of trees, // as the voice of clear waters, // as the stars / of the mists of the world, // such was her glory and her loveliness; /// and in her face was a shining light.
Mėlynas buvo jos rūbas /tarsi giedras dangus, //o akys – pilkos /lyg žvaigždėtas vakaras, ///skraistė - išsiuvinėta /aukso gėlėmis, // o plaukai buvo tamsūs / lyg prieblandos šešėliai.//// Kaip blyksniai ant medžių lapų,/ kaip tyro vandens čiurlenimas, //kaip žvaigždės /virš pasaulio ūkanų //buvo jos didybė ir meilumas; ///josios veide žibėjo šviesa.

“limbs” – manau, čia galima būtų versti tiesiog “kojos”. Rankos čia nieko dėtos. “Matydavo ją iš tolo […] bet jo galūnes kaustė grandinė”, t.y. negalėjo prisiartinti. Kitose vietose “limbs” versčiau priklausomai nuo konteksto.
Mano variantas būtų “bet grandinė kaustė jo kojas” (arba grandinės, labiau siejasi su metaforinę reikšmę).

“lay in a swoon” – IMO, ir “then”, ir “slain” abu netiesiogiai rodo veiksmą, pokytį, taigi, aš už “griuvo”. Be to, “nualpo gulėdamas” :? ? Nestilinga kažkaip.

“ir labai seniai Paslėptojoje Karalystėje padavė jam ranką”. – hm, ar galima ką nors poetiškiau už “labai seniai” parinkti, kokį nors “senų senovėje”? Šiap tikrai keistai čia įterptas tas “long ago”… :roll:

“pastebėjo jos susitikimus” – sutinku, kad “pastebėjo” – sausokas žodis. Jei “užtiko” tinka pagal prasme “pastebėjo iš tolo”, tai pritariu.

“Being filled with dread” – IMNSHO, “dread” čia yra “awe” sinonimas, t.y. sietinas būtent su pagarba, o ne su baime.

{Todėl prašneko Lūtijena ir tarė} – visai gražiai atrodo, ir nepasakyčiau, kad jaučiasi perteklius…

“pažvelgęs aukštyn” – hm, nemanau, kad bent jau Lutiena daug aukščiau už jį stovėjo… Manau, turima omeny “pakėlęs akis”, “pakelęs galvą”. Lietuvių kalboje, spėju, išsireiškimas “pakelti akis” nėra labai literatūrinis, kaip ir rusų, bet gal tada antrasis variantas tiktų?

“kurią viena laikė, kita – rijo” – o čia bent klausimėlis: ar “upheld” traktuoti kaip “laikė” ar kaip “gynė”? Ar Arfingų herbe gyvatės kovoja ar padeda viena kitai? LoB tekste žiedas aprašomas lygiai tokiais pat žodžiais ir jokių paaiškinimų neradau… Kas ką pasiulys? :?:

“mūšio lauke Šiaurėje” – manau, čia didžioji raidė tinka, nes tikrai “Šiaurė” turima omeny ne kaip kryptis.

“far and free” – 100% pritariu variantui “į nenumanomus tolius”. “Free” čia IMNSHO reiškia “laisvas nuo taisyklių, normų, kažko įprasto”, “nevaržomas”.

Dėl kardų ir kalavijų – jei prisimintume istorija, teutonų (berods)riteriai kaip vadinosi? Kalavijuočiai. O jie tai tikrai ir naudojo ir vaizdavo tiesius kalavijus. Todėl sword – kalavijas, o saber, falchion ir kiti lenkti – kardas.
Bet japoniška katana – irgi sword, nes nėra taip stipriai išlenkta, kaip saber. Arven turėjo irgi greičiau sword…

“prieš jų valią ten nekrutėjo” – o gal čia “creep” reiškia “sėlinėti”?

“priminti apie Beoro ir Barahiro giminę” – tiksliau, manau, “priminti apie Beoro giminę ir apie Barahirą” - “remind him of the kin of Bëor and of Barachir”; pirmuoju atveju būtų “remind him of the kin of Bëor and Barachir”

“jei būtų apsakytas tavo žygis” – “if your quest be told” aš versčiau “jei butų įvardytas tavojo žygio tikslas” ar pan. (pasak Lingvo “quest” poetinėjė kalboje gali reikšti ir “предмет поисков, искомый предмет”).

“– Nesvarbu, draugas ar priešas…” ir toliau – taaip, ar man jau vaidenasi, ar čia irgi eiliuota :shock: ?
Be he friend or foe,/
whether demon of Morgoth,/
or Elf, or child of Men, /
or any other living thing in Arda,//
neither law, nor love,/
nor league of hell, /
nor might of the Valar, /
nor any power of wizardry, //
shall defend him from the pursuing/
hate of Fëanor’s sons,//
if he take or find a Silmaril /
and keep it.//
For the Silmarils we alone claim, until the world ends.

Jei ne tik man, tai reikėtų kiek pataisyti…

“juodu buvo iš seniausios noldų princų giminės”– sakyčiau, “vyriausios”, juk tarp Feanoro ir Finarfino ne toks jau atotrukis, kad vartotume “seniausios” :)

Na, eileraštis – čia jau sudetinga… Bet bendras įspūdis labai geras :plojam: .
Tik pataisysiu vieną Starlin komentarą:
“doom gathered” – Vėl cituoji tolkien.ru OCR, originale – “Then the gloom gathered”, todėl su migla viskas tvarkoj.

“siaubas prislėgė Lūtijenos širdį” – ar ne geriau “nerimas”? “Siaubas” – tai jau kai ji sužino , kas nutiko, o neaiški situacija kelia nerimą.
“Kelegormas ir Kurufinas vyko medžioklėn per Sergstimąją lygumą, o tai juodu darė” – IMNSHO, anglicizmas (“and this they did”); geriau “o vyko jie todėl”, “o medžiojo jie todėl” ar pan.

Dėl eaves - Websteris siūlo vieną iš reikšmių a projecting edge (as of a hill). Hmm... Gal "pakraščiai" iš bedos ir tiktų...

“skubindamas piršlybas” – gal čia «urge» ne tiek «skubinti», kiek «reikalauti, įtikinėti»?

“dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakojo apie Bereną” - “dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakodama apie Bereną” – tiksliau.
“jis nusižemino” – sakyčiau, per kategoriškai, geriau “sutramdė savo išdidumą” ar pan.

“kurio didžiulį bokštą” – IMO, “tower” čia greičiau reiškia “tvirtovė”; taip pat ir žemiau – “jei neatiduosi man bokšto valdžios”

“pradėjo dainą, kurią buvo sudėjęs” – teip, o kur “challenge” dingo?

“Tada jėgos jį apleido” – turbūt “po to jegos ji apleido”; kaipgi čia – tik “pradėjo dainą” ir “tada jegos jį apleido”?

“kad gautų didžiulį atlygį” – “nes atlygis būtų didžiulis” (“for his reward would be great”)

“pačiam jį išpildyti” – man atrodo, čia reikėtų daugiau įsitikinimo, ta prasme “kad jis išpildys jo likimą”.

“nuo nelabos dvasios jo akyse” – “nuo gresmingos nelabos dvasios”? Nesinori pamesti “menace”.

“Ten įvyko Huano ir Vilko Saurono kova” – IMNSHO, “there” čia – ne vietos aplinkybė, o jungtukas, panašiai kaip sakinio pradžioje būna “there was…”. Verstina “Ir įvyko Huano ir Vilko Saurono kova”

“Kai tik jo žiauri dvasia paliko” – “ere his foul spirit” – “kol jo žiauri dvasia nepaliko”. Juk visa esmė ir buvo ta, kad Lutijena leido jam likti kūne.

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Vas 2005, 17:25 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Cituoti:
Na, Feanturu, dvyni gyvati, du Medžių; tačiau, tarkime, du broliai iš septynių būtų tiesiog du broliai.
Bala žino - reiks pažiūrėt, gal Jablonskis ką nors apie vartoseną pasakė. Tsakant, šiais laikais sunku rasti 'native speaker', kuris paaiškintų, kaip natūraliau :) (Beje, skaičiau, kad rusiškai dviskaita turėjo galūnę -a, ir tokia galūnė tebeliko būdinga tų dalykų, kurie būna po du, daugiskaitai. O šiaip išnyko apie X a.)

Cituoti:
nepatinka, ypač – tiedu brukšniai šalia vienas kito
Man tas pirmas sakinys irgi neskamba. "o po mirties šešėliu išliko / ištvėrė / atsilaikė šviesa" - tada nebūtų brūkšnio. O jei iš that endures daryt dalyvį arba konstrukciją "kuri ...", brūkšnio reiktų: "o po mirties šešėliu - šviesa, kuri išlieka / neišblėsta / nenublanksta /..." Kaip gražiau?

Cituoti:
Todėl IMO, norint pabrėžti šitą “would”, geriau pavartoti kokį pažyminį,
Gi sakiau - "neapleido, nors pasikark / nors tu ką / ir baigta" :D (Būtų labai gerai išgirsti tą pageidaujamą konstrukciją rusiškai - visgi gramatika panašesnė į lietuvių, o kalba man gerokai įprastesnė už anglų).

Cituoti:
“Vaiduoklių kupinoje”
Nesu tikra, ar taip galima (va, Starlin - klausinėji amerikono apie anglų kalbą, o pagalvok - ar daug pasakytume, jei mūsų taip pat paklaustų apie lietuvių. Kirčiavimo nė neminiu :D )Gal "knibždančioje vaiduokl**"? (**, nes nebeatsimenu, kurio linksnio čia negalima vartoti)?

Cituoti:
; ///josios veide žibėjo šviesa
Įdomu, reiks pagalvot (bet manau, kad reiktų kokį genomo kontigų jungimo softą gaut, nes žmogus šitiekoje redagavimų jau sunkiai susigaudytų...)

Cituoti:
“limbs” – manau, čia galima būtų versti tiesiog “kojos”
Gerai.

Cituoti:
“ir labai seniai Paslėptojoje Karalystėje padavė jam ranką”. – hm, ar galima ką nors poetiškiau
Seniai seniai?

Cituoti:
turima omeny “pakėlęs akis”, “pakelęs galvą”. Lietuvių kalboje, spėju, “pakelti akis” nėra labai literatūrinis
Starlin - ar jūsų nemokė? (Aš tik žinau, kad šiais laikais praimeriai jau nebe pradmenys, o pirmtakai :shock: )

Cituoti:
“kurią viena laikė, kita – rijo” – o čia bent klausimėlis: ar “upheld” traktuoti kaip “laikė” ar kaip “gynė”?
O, ir nepastebėjau. Starlin?

Cituoti:
“jei būtų apsakytas tavo žygis” – “if your quest be told” aš versčiau “jei butų įvardytas tavojo žygio tikslas” ar pan. (pasak Lingvo “quest” poetinėjė kalboje gali reikšti ir “предмет поисков, искомый предмет”).
Turbūt geriau.

Cituoti:
“– Nesvarbu, draugas ar priešas…” ir toliau – taaip, ar man jau vaidenasi, ar čia irgi eiliuota ?
Vau. Aišku, šiek tiek eiliuota. Ačiū :!: Gi čia iš "Lays of Beleriand" Feanoringų priesaikos perpasakota.

Cituoti:
“juodu buvo iš seniausios noldų princų giminės”– sakyčiau, “vyriausios”
O, panašu, kad bus tiksliau.

Cituoti:
Na, eileraštis – čia jau sudetinga…
Vis dar bandau labiau pažodžiui.

Cituoti:
“siaubas prislėgė Lūtijenos širdį” – ar ne geriau “nerimas”? “Siaubas” – tai jau kai ji sužino , kas nutiko, o neaiški situacija kelia nerimą.
Tikrai, tik tada bus "apėmė"

Cituoti:
“Kelegormas ir Kurufinas vyko medžioklėn per Sergstimąją lygumą, o tai juodu darė” – IMNSHO, anglicizmas (“and this they did”); geriau “o vyko jie todėl”, “o medžiojo jie todėl” ar pan.
OK

Cituoti:
“skubindamas piršlybas” – gal čia «urge» ne tiek «skubinti», kiek «reikalauti, įtikinėti»?
Pritariu.

Cituoti:
“dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakojo apie Bereną” - “dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakodama apie Bereną” – tiksliau.

“jis nusižemino” – sakyčiau, per kategoriškai, geriau “sutramdė savo išdidumą” ar pan.
OK

Cituoti:
“kurio didžiulį bokštą” – IMO, “tower” čia greičiau reiškia “tvirtovė”; taip pat ir žemiau
Gerai.

Cituoti:
“pradėjo dainą, kurią buvo sudėjęs” – teip, o kur “challenge” dingo?
And in answer he sang a song of challenge. AR čia challenge - labiau "iššūkis", ar "atpažinimo ženklas"? (Man labiau antrasis). Gaila, kad negalima sakyti "ženklan". "Atsakydamas kaip atpažinimo ženklą pradėjo dainą"?

Cituoti:
“Tada jėgos jį apleido” – turbūt “po to jegos ji apleido”
OK, tik kažką mokytoja sakė... Neatsimenu - turbūt tai, ką ir Ex.

Cituoti:
“kad gautų didžiulį atlygį” – “nes atlygis būtų didžiulis” (“for his reward would be great”)
OK

Cituoti:
“nuo nelabos dvasios jo akyse” – “nuo grėsmingos nelabos dvasios”?
OK

Cituoti:
“Ten įvyko Huano ir Vilko Saurono kova” – IMNSHO, “there” čia – ne vietos aplinkybė, o jungtukas, panašiai kaip sakinio pradžioje būna “there was…”. Verstina “Ir įvyko Huano ir Vilko Saurono kova”
Esu linkusi pritarti. Starlin?

Cituoti:
“Kai tik jo žiauri dvasia paliko” – “ere his foul spirit” – “kol jo žiauri dvasia nepaliko”. Juk visa esmė ir buvo ta, kad Lutijena leido jam likti kūne.
Tikrai apsižioplinau. Kaip gražiau: "Jo dvasiai nespėjus palikti / Jo dvasiai dar nepalikus / ..."?

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 25 Vas 2005, 17:43 
Atsijungęs
preciousss
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 28 Vas 2004, 12:48
Pranešimai: 7148
Miestas: London
Cituoti:
Bala žino - reiks pažiūrėt, gal Jablonskis ką nors apie vartoseną pasakė. Tsakant, šiais laikais sunku rasti 'native speaker', kuris paaiškintų, kaip natūraliau


Visai nebloga mintis, Exon. Jablonskis Jablonskiu, bet tokia vartosena mus labiau priartintų prie kvenjiškosios, kur att ciryar ir ciryat reiškia skirtingai susijusias laivų poras (tikiuosi, taisyklingai sudariau… Nieko nebepamenu). Kita vertus, tam tikri personažai Tolkino istorijose sudaro tegu ir ne tokias artimas poras kaip Du Medžiu ar dvyni gyvati, bet vis tiek poras: čia tiktų ir Celegorm, Curufin. Tą pasako vien jų vardų skambesys. Turime ir dvynius. “Natūralios poros”? Iš dalies taip. Bent jau idėjinės. O Tolkinas poromis žaisti mėgo: Denetoras – Teodenas, Faramiras – Boromiras, Smygolas – Golumas, Frodas – Semas, Boromiras – Aragornas, Eoviuna – Arvena ir t.t. (pirmosios kelios išreikštos stipriai, kitos menkiau, bet visada turi nemenką ryšį).

Cituoti:
– Man patiktų „neišvaikščiota“, o dar labiau – „joje nebuvo praminti takai“. Starlin?
---Galima, tik tada gal “laukinė ir takai joje nebuvo praminti”


Per klaidą ištryniau iš kompiuterio lietuvišką tekstą, todėl komentuoju pusiau aklai, iš atminties (online užbėgsiu tik šito įmesti). Man regis, “laukinė ir takai joje nebuvo praminti” truputį kirsis su visa fraze [ir visa ta žemė buvo be takų bei laukinė]. Per daug (ne)buvo. Todėl “neišvaikščiota” man skamba geriau, ir teksto neapsunkina. ir visa ta žemė buvo neišvaikščiota bei laukinė. O gal išeina be jungtuko? Turbūt darko ritmą, bet be teksto dabar negaliu pasakyti.

Cituoti:
O gal kas žino sinonimų, kad nebūtų visur „ežeras“?


My memory fails me. Tikrai nesugalvoju. Reiks pasukti galvą.

Cituoti:
>[Pašventino] – ar tik neturi per stipraus religinio atspalvio? Gal geriau “palaimino”?
<…> Manyčiau, „šventi ežerai“ buvo čia dar pagoniškuoju laikotarpiu (kaip Sapkovskis rašė apie turbūt Lenkiją – kas antras ežeras vardu Šventas...). Pagonybė – irgi religija? Taip, bet ne visu egzistavimo laikotarpiu ji buvo tokia institucionalizuota ir struktūrizuota kaip dabartinės. Beresnevičius rašo, kad hierarchinio panteono kūrimas prasidėjo gana vėlai, o ligi tol tiesiog visa aplinka buvo įdvasinta – jis sako, kaip Japonijoje. Reiktų klausti: Ar Ardai labai kenkia asociacijų su tokia pasaulėjauta kūrimas?
„Palaimino“, aišku, geras žodis. Netgi deivė Laima buvo (o gal – ne tik ji, gal ir Laimė). Ar jis mažiau religinis, sunku pasakyt



Negaliu pasakyti, kada lietuvių kalboje atsirado žodis “šventas”, bet nuojauta (o gal ir kada nors skaityti tekstai) kužda, kad šitas žodis senesnis už krikščionybę. Šventežeris, Švendubrė? Neopagonių dažnai vartojamas žodis, tarp kitko. Jeigu “dievą” ir “šventumą” laikysime vien krikščionybės atributais, labai suklysime. Apskritai tuomet ir “šventę” reikėtų kur nors giliau nukišti. Antra vertus, net jei ir labai ryškios asociacijos su krikščionybe kyla, čia nieko bloga: Tolkinas daug kur įpynė krikščioniškų motyvų. QS I skyriuj vartojau žodį “pašvęsti”, kuris ekvivalentus “pašventinti”, tik man asmeniškai gražesnis. Žr. Didysis lietuvių kalbos žodynas.
Tiesą pasakius, gal tai lemia mano pačios pažiūros, bet į Ardos “religinę” situaciją žiūriu būtent kaip į tą nehierarchinę ir neinstitucionalizuotą, apie kurią kalba Indraja.

Cituoti:
hm… Gal be reikalo panikuoju, bet labai panašus į “akistata” rusiškas terminas “Очная ставка”


Nesikišu į tekstinę problemą, tik paspėliosiu, kad “akistata” labai gali būti kalkė iš rusų kalbos, įteisinta ir pripažinta.

Cituoti:
**Vaiduoklių kupinoje**
Nesu tikra, ar taip galima (va, Starlin - klausinėji amerikono apie anglų kalbą, o pagalvok - ar daug pasakytume, jei mūsų taip pat paklaustų apie lietuvių. Kirčiavimo nė neminiu:))Gal "knibždančioje vaiduokl**"? (**, nes nebeatsimenu, kurio linksnio čia negalima vartoti)?


Panešūkaliosiu, kol Indraja visai nesuvalgė mane konsultuojančių amerikiečių: klausinėju ne šiaip pažįstamų, o tų, kurie lankosi TORCo skyriuje, pavadintame „Language“. Esama ir lingvistų profesionalų, tačiau mėgėjai, sakyčiau, taip pat išprusę ir gali pakomentuoti vieną ar kitą konstrukciją. Sutinku, kad konkrečių specifiškai britiškų reakcijų amerikietis nepakomentuos, tačiau kitais atvejais jų pagalbos atmesti tikrai negalima.

Knibždančioje vaiduoklių (negalima vartoti įnagininko tokiu ir panašiais atvejais: pilnas / turtingas / skurdus / kupinas kažko). Gal ir neblogas variantas, nors „vaiduoklišką“ laikyčiau atleistinu lingvistiniu nuostoliu, ar kaip jis ten...

Cituoti:
>> turima omeny “pakėlęs akis”, “pakelęs galvą”. Lietuvių kalboje, spėju, “pakelti akis” nėra labai literatūrinis
Starlin - ar jūsų nemokė?


Nemokė… Man kažkodėl ir “pakėlęs akis” normaliai skamba. Jeigu kas nors vis tik nepatingėtų pažvelgti ir pakomentuoti *užuomina*

Cituoti:
“kurią viena laikė, kita – rijo” – o čia bent klausimėlis: ar “upheld” traktuoti kaip “laikė” ar kaip “gynė”? Ar Arfingų herbe gyvatės kovoja ar padeda viena kitai? LoB tekste žiedas aprašomas lygiai tokiais pat žodžiais ir jokių paaiškinimų neradau… Kas ką pasiulys?


Jeigu būtų “gynė”, įtariu, pirma eitų “rijo”, o paskui “gynė”, nes taip logiškiau. Beje, gal pravers išplėstame TTT rodomas žiedas? Vis tik žmonės tais pačiais aprašais rėmėsi.

Cituoti:
“prieš jų valią ten nekrutėjo” – o gal čia “creep” reiškia “sėlinėti”?


Tik be -inėti. Šita priesaga, kaip mums aiškino, daugeliu atveju – blogis. Ji reiškia kartotinį veiksmą, todėl galima tokia forma kaip “puldinėti”, bet jokiu būdu ne “baiginėti”, nes šitas veiksmas tęstinis, o ne kartotinis. Turėtų būti “sėlinti”, bet ar tinka kontekste?

Cituoti:
"Atsakydamas kaip atpažinimo ženklą pradėjo dainą"?


Man skambėtų visai neblogai, bet gal galėčiau gauti išsamesnį paaiškinimą dėl “challenge” antrosios reikšmės (atpažinimo ženklas)?

Cituoti:
“pačiam jį išpildyti” – man atrodo, čia reikėtų daugiau įsitikinimo, ta prasme “kad jis išpildys jo likimą”.


Vai vai, kažkodėl suabejojau žodžio “išpildyti” tinkamumu. Juk norą, prašymą patenkinti, kūrinį atlikti ir pan. Abejoju, ar apskritai “išpildyti” gali būti vartojamas.
Dėl pačios konstrukcijos be konteksto vėl negaliu nieko konkretaus pasakyti, bet matau, kad kertasi “jis” ir “jo”. Tokiu atveju kur nors reiktų pakeisti į “anas” / “ano”.

Cituoti:
Esu linkusi pritarti. Starlin?


Turbūt taip.

Cituoti:
Jo dvasiai nespėjus palikti


Balsuoju už šitą.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 10 Kov 2005, 10:52 
Atsijungęs
Girdėjo apie Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 08 Kov 2005, 17:16
Pranešimai: 10
Miestas: Mandoso menės/Vilnius
Viskas lyg ir tvarkoj (didžiulis darbas atliktas), bet sorry Indraja, kaip dėl vardų? Aš visiškai nesigaudau LT gramatikoj ir panašiuose dalykuose, bet kodėl Lūtijena Tinūvijelė? Nu žiauriai neskamba (for me), - gal Lutiena, Lučijena (best off). Ir toliau - Silmarilis (-lių, -lio)... gal Silmarilas, Tūrinas...Ilūvataras... gal be ū? Dorijatas, Dortonijonas, Melijana gal geriau be j? Aš suprantu, gal ten pagal Tolkino kalbas (+anglų) kirčiai ir pan. turi būti, bet lietuviškai nelabai kaip :cry:
Čia ašaj šeip kritikuoju, tiesiog kai skaučiau, tai į akis labai lindo :roll:

Jau daug laiko prabėgo, tad ištrinti atsakymai, nukreipiantys klausėją į reikiamas gijas. - Chamūlas.

_________________
From the North shall he come, need shall drive him:
he shall pass the Door to the Paths of the Dead.


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 14 Kov 2005, 12:03 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Taigi, V.Krėvė dviskaitą vartodavo ne tik tada, kai daiktų du ir ne daugiau. Antra vertus, jei sakinyje dviskaitų būtų labai daug, jis vartodavo dviskaitą tik svarbiausiajai porai. (Taip visada ir norėjau daryti, kas nekeista – vaikystėje dviskaitą būtent jo knygose pamačiau).

Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“:
Cituoti:
Turėjo jis keturis sūnus ... Ir siuntė Mykis vyriausiąjį sūnų ... Kitu du siuntė ... O jauniausiąjį sūnelį tai namie pasiliko ...

Cituoti:
Jau du kiauru mėnesiu praslinko ir trečias jau baigiasi ...

Cituoti:
Susitiko vidury lauko kaip du raibu sakalėliu, kaip du audringu viesulėliu, laužė ietis iki rankenėlių, klupdė žirgus any pasturgalinių kojelių...


Vincas Krėvė „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“:
Cituoti:
Ir supylė ten didį geltono smėlio kapą ir pastatė ant jo aukštą kuorą ...
Kuoras pagal DLKŽ – bokštas (paprastai pilies). Telieka išsiaiškinti, ar tai gali būti ir bokštelis. Netgi patį žodį cairn primena...

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Kov 2005, 14:10 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
Tai va, nepraejo nei pusės metų... :mrgreen:

Cituoti:
Man tas pirmas sakinys irgi neskamba. "o po mirties šešėliu išliko / ištvėrė / atsilaikė šviesa" - tada nebūtų brūkšnio. O jei iš that endures daryt dalyvį arba konstrukciją "kuri ...", brūkšnio reiktų: "o po mirties šešėliu - šviesa, kuri išlieka / neišblėsta / nenublanksta /..." Kaip gražiau?


Mano griežtai subjektyvia nuomone, geriausias variantas būtų:
Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, yra keletas, kuriose tarpu raudojimo yra džiaugsmo, o po mirties šešėliu išlieka šviesa.
Nžn, kiek jis yra teisingas 8-[ . Bet tie brukšniai tikrai trikdo, jei ir palikti – tai nebent tik vieną jų, nes akys kažkaip automatiškai išskyria gabaliuką tarp brukšnių, kaip kokį įterptinį sakinį. IMHO.

Cituoti:
Gi sakiau - "neapleido, nors pasikark / nors tu ką / ir baigta" (Būtų labai gerai išgirsti tą pageidaujamą konstrukciją rusiškai - visgi gramatika panašesnė į lietuvių, o kalba man gerokai įprastesnė už anglų).

Permasčiau variantus visomis kalbomis :D ir nutariau, kad geriausia turbūt tiktų variantas “ne už ką nebūtų apleidęs”. Nors ir tariamoji nuosaka, iš konteksto aišku, kad tai buvo ne tik sprendimas, bet ir veiksmas.

Cituoti:
"knibždančioje vaiduokl**"? (**, nes nebeatsimenu, kurio linksnio čia negalima vartoti)?

Man tai tinka :)

Cituoti:
Seniai seniai?

Good.


Cituoti:
And in answer he sang a song of challenge. AR čia challenge - labiau "iššūkis", ar "atpažinimo ženklas"? (Man labiau antrasis). Gaila, kad negalima sakyti "ženklan". "Atsakydamas kaip atpažinimo ženklą pradėjo dainą"?

O man labiau “iššukis” – juk Berenas manė tik sapnuojąs Lūtijenos dainą, todėl "atpažinimo ženklas" čia kiek netinka…

Cituoti:
Jo dvasiai dar nepalikus ..."

OK.

Dabar toliau…

Cituoti:
Jie nusivylę apraudojo

Bitterly – sakyčiau, veikiau “graudžiai”, nei “nusivylę”.

Cituoti:
juodu galėjo tikėtis greitai tąjį kelią įveikti,

Iš vis problematiškas sakinys. Pirma, pritariu variantui “aplenkdamas”. Antra, IMO, and still they might hope with speed to traverse it verstina ne “juodu galėjo tikėtis greitai tąjį kelią įveikti”, o daugmaž “be to, paspartinę žirgus, juodu galėjo tikėtis tąjį kelią įveikti”, ta prasme įveikti saugiai, kadangi kelias ejo arti Doriato ir t.t… Gautųsi konstrukcija “jojo į šiaurę, nes 1) ieškojo greičiausio kelio ir 2) galėjo tikėtis tą kelia sekmingai įveikti. (Hmm.. gal jau ir persistengiu beredaguodama… :-k )

Cituoti:
o Bereno Šuolis išgarsėjo

is renowned – dabar yra išgarsėjęs.

Cituoti:
tačiau Huanas liko ramus

was unmoved – geriau “buvo nepalenkiamas”, “nenusileido”.

Dismay – “sunerimo” gal per švelniai pasakyta, tačiau “persigando” turi per neigiamą atspalvį. “Sutriko”, “sumišo”?

Cituoti:
Lūtijenos nuo mirties šešėlio išgelbėti nebegali, nes dėl savo meilės ji tam pasmerkta.

Filosofinis klausimas. Juk ji vis dar galėjo rinktis, mirti ar ne. Todėl subject geriau versti ne “pasmerkta” (be to, pažodžiui būtų ne mirčiai, o šešėliui – neskamba). Gal kaip nors meniškai “yra juo paliesta”, “atsidurė po juo”, “atsidurė jo grėsmėje”?

beviltiška, tačiau nebūtinai – hopeless, but not certain. Kaip gražu! Tačiau tas “nebūtinai” kiek trikdo… “Beviltiška, tačiau vilties dar yra” :D Joke. “Neapybrežta” netinka pagal stilių… Gal kas turės dar kokių gerų minčių, kažką panašaus į far and free?

Cituoti:
kaip kaukia Huanas
– “bay” juk yra “loti”. Manyčiau, staugimą bei kaukimą geriau palikti vilkams, o “loti” visgi būtent šunų privilegija…

Cituoti:
but Lúthien was stripped of her disguise by the will of Morgoth
”Let me see you stripped!” – pagalvojo Morgotas. – Sorry, čia šiaip nukryptemiški pamastymai :D.

“taking secret pleasure in his thought” – mintimis ar mintyse – tikrai sunku apsispręsti… Bet, gal, jeigu jau conceived in his thought an evil lust – tikrai mintyse, tai ir “mėgavosi” ten pat?

Cituoti:
[o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus] – teks prisipažinti, kad neįsivaizduoju, ar her voice came dropping down like rain into pools, profound and dark nereiškia „į sietuvas, gilias ir tamsias“. A?

Confused :-s . Tikrai niekaip nesuprasi.

Cituoti:
jis klausėsi per prievartą
perforce ne visai “per prievarta” (aha, priversk tokį, pabandyk…)… “Norom-nenorom įsiklausė / negalėjo neįsiklausyti”

Cituoti:
flying smote
– sakyčiau, flying rodo į tai, kad “skriedama, sužeidė”, bet negalėčiau ir 100% paneigti, kad ne “skriedama, įsmigo” (“Руки дурацкими стекляшками обжег, Финголфин покоцал, а Торондор добавил и в довершение неприятностей девица со своим хахалем Сильмарилль выкрали, да еще и физиономию лишний раз порезали. На Валу не похож, не рожа, а игольница какая-то!» (C) Ахэнне, «КВЕНТА ПРОТОССИЛЛИОН ИЛИ СТАРКРАФТ НА АРДЕ»)

Cituoti:
liepsnojantys rieduliai

bolt – tai arba “žaibai”, arba “strelės”; būtinai kažkas pailgo. “Rieduliai” – na, čia jau kompromisiškiausias kompromisas :(

Cituoti:
Tingolas kreipėsi į Melijaną, tačiau ji jam nepatarė

withheld her counsel – gal čia irgi labiau tiktų counsel prasmė, kaip “slaptosios mintys”, o ne “patarimas”?

[nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus ir neišsaugojo jos.] O aš prie kitko prikibčiau… Gal geriau “nei nusiuntė… nei išsaugojo…” , o ne “… ir …”, juk čia veiksmai “arba tas, arba anas”?

Cituoti:
Ieškodamas grobio

In his madness – “Siautėdamas”? Žinoma, daugoka pasiutimo viemam sakiniui, gal geriau vieną iš vis nuleisti?

Cituoti:
vienas nužingsniavo jo pakelti

Hmmm, šuo nužingsniavo? T.y., gal viskas ir tvarkoj, tiesiog man žingsniuoti labiau asocijuojasi su dvikojais…

Cituoti:
Karcharotas jį nubloškė ir pargriovė

Nubloškė ietį (nes it), o pargriovė tai Bereną.

Cituoti:
ir kaip Lūtijena buvo tarusi, jo mirties valandą

jis pakvietė Bereną, ir kaip Lūtijena buvo tarusi jo mirties valandą, juodu susitiko už Vakarų jūros. – Nesu tikra dėl laiko tekmės Mandose, bet manau, kad mirties valanda vis gi “ji buvo tarusi”, o ne “juodu susitiko” ;).

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 21 Bal 2005, 11:18 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
>Man regis, “laukinė ir takai joje nebuvo praminti” truputį kirsis su visa fraze [ir visa ta žemė buvo be takų bei laukinė]. Per daug (ne)buvo. Todėl “neišvaikščiota” man skamba geriau, ir teksto neapsunkina. ir visa ta žemė buvo neišvaikščiota bei laukinė. O gal išeina be jungtuko?
– buvo neišvaikščiota ir ... – gerai, bet yra dar vienas dalykas: galima pasakyti „laukinis užkampis, kraštas“, bet kuklia nuomone „laukinė žemė“ – nelabai. Gal reik klausyt Alkono: wild – negyvenamas, tyras (apie vietą) (juo labiau, kad ir turima omeny negyvenama vieta, o ne gyvenama „laukinių“).

>QS I skyriuj vartojau žodį “pašvęsti”, kuris ekvivalentus “pašventinti”, tik man asmeniškai gražesnis. Žr. Didysis lietuvių kalbos žodynas.
– tai gal vietomis irgi tokį pavartosiu. Šiaip „pašvęsti“ nuo „pašventinti“ kiek skiriasi, nes galima pašvęsti kažką kažkam.

>Gal pravers išplėstame TTT rodomas žiedas?
– Deja. (Jis yra FotR). Gražiai simetriškas, gėlių nėr, be to, per šitiek tūkstantmečių nusitrynęs...

>“sėlinti”, bet ar tinka kontekste?
– (prieš jų valią) – tiktų.

>“pačiam jį išpildyti” – man atrodo, čia reikėtų daugiau įsitikinimo, ta prasme “kad jis išpildys jo likimą”. Vai vai, kažkodėl suabejojau žodžio “išpildyti” tinkamumu. Juk norą, prašymą patenkinti, kūrinį atlikti ir pan. Abejoju, ar apskritai “išpildyti” gali būti vartojamas.
– valio, pastebėta svarbi detalė: tikrai labai sunku rasti su likimu bei lemtimi gerai derančių veiksmažodžių (nebent laukti, bėgti...). Dalią galima skirti (su ja tai labiau dera, nei su likimu). “Now Sauron knew well, as did all in that land, the fate that was decreed for the hound of Valinor, and it came into his thought that he himself would accomplish it.”: žinojo jam skirtą dalią ir ? ; žinojo jam skirtą likimą ir nusprendė pats jį paspartinti / priartinti; žinojo jam paskelbtą nuosprendį ir nutarė pats jį įvykdyti... Skubotai nutarėm, kad „fate“ – likimas, „doom“ – lemtis, bet Sile neretai tiktų kitos reikšmės: doom LingvoU: (pasen.) осуждение; смертный приговор; Encarta: 2. official judgment: an official judgment on somebody (formal), t.y. nuosprendis, pasmerkimas (Alkon); fate gali būti Encarta: 4. unhappy consequence: a disastrous or ruinous outcome; LingvoU: 2) неизбежный и, как правило, неблагоприятный исход чего-л. а) гибель, кончина, смерть Syn: death, decease б) бедствие, несчастье Syn: disaster; Alkon: mirtis, pražūtis. Tarkim, „Therefore this doom is now made: for twelve years thou shall leave Tirion where this threat was uttered.” tikrai yra „nuosprendis“, ir Mandosas žino, ar „Doom of the Noldor” nėra tas pat (ir Lemtis čia gerai skambėtų).

***

>Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, yra keletas, kuriose tarpu raudojimo yra džiaugsmo, o po mirties šešėliu išlieka šviesa.
Nžn, kiek jis yra teisingas. Bet tie brūkšniai tikrai trikdo, jei ir palikti – tai nebent tik vieną jų, nes akys kažkaip automatiškai išskiria gabaliuką tarp brūkšnių, kaip kokį įterptinį sakinį.
– kilmininkas „džiaugsmo“ turbūt taisyklingesnis už vardininką (kuris berods vartotinas, kai kas nors visas yra kur nors). Lyg žadėjau palikti „visgi“... „Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, visgi yra keletas, kuriose tarpu raudojimo yra džiaugsmo, o po mirties šešėliu išlieka šviesa.“ O gal pabandyti persakyti natūraliau (?) – tik ar neišsikreipia? „Tarp sielvartingų pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, keliose tarpu raudojimo visgi yra džiaugsmo, o po mirties šešėliu išlieka šviesa.“

>geriausia turbūt tiktų variantas “nė už ką nebūtų apleidęs”. Nors ir tariamoji nuosaka, iš konteksto aišku, kad tai buvo ne tik sprendimas, bet ir veiksmas.
– Variantai: 1. „Barahiras nusprendęs neapleisti Dortonijono” („nusprendęs“ nuo „nusprendė“ šiuo atveju skiriasi ne prasme, o stilistiškai – skamba sakmiškiau). Ankstesnis Exon variantas galėtų būti paverstas į 2. „atkakliai neapleido“. Dabar 3. „nė už ką nebūtų apleidęs”. Dar sugalvojau 4. „Barahiras, nepaisant visko, neapleido Dortonijono“, tik man nelabai skamba. Pirmasis skamba geriausiai, bet prasmė, kuklia nuomone, labiausiai nutolusi. Antruoju atveju abejočiau dėl „atkakliai“ (labiau tiktų su veiksmažodžiu, reiškiančiu tęstinį veiksmą – „atkakliai nedirbo“, bet ne „atkakliai nenudirbo“). LingvoU: „He wouldn't say where he had picked up the information. — Он ни за что не хотел говорить, откуда он это узнал.“ Panašiausias į tai – 3., o tariamoji nuosaka atstoja „nenorėjo“. Taigi, „nė už ką nebūtų apleidęs” – ar kiti neprotestuoja?

>„And in answer he sang a song of challenge.“ O man labiau “iššūkis” – juk Berenas manė tik sapnuojąs Lūtijenos dainą, todėl "atpažinimo ženklas" čia kiek netinka…
– Teisybė, ir rodos, kad kaip „atpažinimo ženklas“ tas žodis vartojamas ne visai taip. O Berenas akiplėšiškai užtraukė... „Atsakydamas jis pradėjo iššaukiančią dainą“?

>Bitterly – sakyčiau, veikiau “graudžiai”, nei “nusivylę”.
– Jei tik lietuviškai taip sakoma, tiktų tiesiog „karčiai apraudojo“.

>„Northward they rode, for they intended in their haste to pass through Dimbar, and along the north marches or Doriath, seeking the swiftest road to Himring, where Maedhros their brother dwelt; and still they might hope with speed to traverse it, since it lay close to Doriath's borders, shunning Nan Dungortheb and the distant menace of the Mountains of Terror.”
Iš vis problematiškas sakinys. Pirma, pritariu variantui “aplenkdamas”. Antra, IMO, and still they might hope with speed to traverse it verstina ne “juodu galėjo tikėtis greitai tąjį kelią įveikti”, o daugmaž “be to, paspartinę žirgus, juodu galėjo tikėtis tąjį kelią įveikti”, ta prasme įveikti saugiai, kadangi kelias ejo arti Doriato ir t.t… Gautųsi konstrukcija “jojo į šiaurę, nes 1) ieškojo greičiausio kelio ir 2) galėjo tikėtis tą kelia sekmingai įveikti.
– A, gali būti. „... ir visgi jie galėjo tikėtis jį įveikti kliaudamiesi sparta, nes jis driekėsi palei Dorijato ribas aplenkdamas Nan Dungortebą ir toli nuo grėsmingų Siaubo kalnų.“ Tik kablelių nebemoku.

> „o Bereno Šuolis išgarsėjo“: is renowned – dabar yra išgarsėjęs.
– „įžymus“ labiau tiktų asmeniui, tad gal tikrai „yra pagarsėjęs“.

>„tačiau Huanas liko ramus“: was unmoved – geriau “buvo nepalenkiamas”, “nenusileido”.
– „buvo nepalenkiamas“ tikrai geriau.

>Dismay – “sunerimo” gal per švelniai pasakyta, tačiau “persigando” turi per neigiamą atspalvį. “Sutriko”, “sumišo”?
– „sutriko“ turėtų tikti.

>„Lūtijenos nuo mirties šešėlio išgelbėti nebegali, nes dėl savo meilės ji tam pasmerkta.“
Filosofinis klausimas. Juk ji vis dar galėjo rinktis, mirti ar ne. Todėl subject geriau versti ne “pasmerkta” (be to, pažodžiui būtų ne mirčiai, o šešėliui – neskamba). Gal kaip nors meniškai “yra juo paliesta”, “atsidurė po juo”, “atsidurė jo grėsmėje”?
– t.y. ar kaip Alkono „pavaldus“, ar „linkęs“: ar „pasmerkta mirti“, ar „galėtų mirti“? Kuklia nuomone, she has made her choice arba šaukštai po pietų: nė vienu atveju ji nebūtų likusi gyventi be Bereno, ar palikta, ar po jo mirties (tiesa, tegalima spėti apie paprastą elfišką mirtį nuo depresijos: Huanas neturėtų numatyti, jog jai gali pavykti numirti visiškai). Bet Mitrelasa nenumirė, o paspruko? Na, ji nebuvo Lūtijena (kaip Tūrinas nebuvo Berenas, ką pastebėjo Finduilasa). (Tokiu tikrai įdomiu filosofiniu klausimu norėtųsi ir daugiau nuomonių). Kaip bebūtų, gražiau (ir lengviau išsisukti) su siūlomo pobūdžio vertimu, galbūt „Lūtijenos nuo mirties šešėlio išgelbėti nebegali, nes jis ją apgobė dėl josios meilės“.

>beviltiška, tačiau nebūtinai – hopeless, but not certain. Kaip gražu! Tačiau tas “nebūtinai” kiek trikdo… “Beviltiška, tačiau vilties dar yra” Joke. “Neapibrėžta” netinka pagal stilių… Gal kas turės dar kokių gerų minčių, kažką panašaus į far and free?
– Teateina į galvą „iš pirmo žvilgsnio beviltiška“, „tarytum beviltiška“.

>„kaip kaukia Huanas“: “bay” juk yra “loti”. Manyčiau, staugimą bei kaukimą geriau palikti vilkams, o “loti” visgi būtent šunų privilegija…
– Gerai.

>“taking secret pleasure in his thought” – mintimis ar mintyse – tikrai sunku apsispręsti… Bet, gal, jeigu jau conceived in his thought an evil lust – tikrai mintyse, tai ir “mėgavosi” ten pat?
– Turbūt teks prašyti Starlin paklaust anglų, ar jiems įprasta, jog aistra atsiranda mintyse, o planai atslenka į širdį. Mat jei jie taip mąsto visada, turėtume versti atvirkščiai. O kadangi vietininkai viss pasirodo esą pavartoti ten, kur negalima, geriau jų vengti?..

>„jis klausėsi per prievartą“ perforce ne visai “per prievartą” (aha, priversk tokį, pabandyk…)… “Norom-nenorom įsiklausė / negalėjo neįsiklausyti”
– Gerai, „noromis nenoromis“.

> „flying smote“ sakyčiau, flying rodo į tai, kad “skriedama, sužeidė”, bet negalėčiau ir 100% paneigti, kad ne “skriedama, įsmigo”
– „smote“ labiausiai tiesiogine prasme yra „smogė“. Atrodo, buvau pasąmoningai nutarusi, kad jei yra „smite – smote“, tai tiks ir „smigti – smogti“ (tikėtina, kad realaus pagrindo nėr...). „skriedama smogė, trenkėsi“ nelabai dera su „skeveldra“. Iš „smogė“ išplaukia „sužeidė“, bet nebūtinai – „įsmigo“. Tad geriau „sužeidė“.

>„liepsnojantys rieduliai“: bolt – tai arba “žaibai”, arba “strėlės”; būtinai kažkas pailgo. “Rieduliai” – na, čia jau kompromisiškiausias kompromisas.
– Ogi tikrai pailgi – nuotraukoje. Ir net susisukę (LingvoU что-л. свернутое или скрученное, связанное). Paprastai tai vadinama „volcanic blocks or bombs“, o „Pažinimo džiaugsmo“ enciklopedijos vertėjai išvertė „vulkaninė bomba“. Gal šiais lietuvinimo laikais geologai sugalvojo ką kita?

> „Tingolas kreipėsi į Melijaną, tačiau ji jam nepatarė“: withheld her counsel – gal čia irgi labiau tiktų counsel prasmė, kaip “slaptosios mintys”, o ne “patarimas”?
– Galbūt, bet kol kas susidariau įspūdį, kad „counsel“ dažniausiai ne šiaip „slaptos mintys“, bet ketinimai: план действий, тактика поведения, желание, цель, секретные мысли, тайные намерения...

> „[nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus ir neišsaugojo jos.]“ O aš prie kitko prikibčiau… Gal geriau “nei nusiuntė… nei išsaugojo…” , o ne “… ir …”, juk čia veiksmai “arba tas, arba anas”?
– Tikrai panašiausia į „nei... nei“.

>„Ieškodamas grobio“ In his madness – “Siautėdamas”? Žinoma, daugoka pasiutimo vienam sakiniui, gal geriau vieną iš vis nuleisti?
– „In his madness he had run ravening from the north” – „Ieškodamas grobio, jis pasiutęs lėkė iš šiaurės“. „Siautėdamas“ tiktų vietoj „pasiutęs“, tik gal per daug pusdalyvių (?) galūnių krūvoj.

> Hmmm, šuo nužingsniavo? T.y., gal viskas ir tvarkoj, tiesiog man žingsniuoti labiau asocijuojasi su dvikojais…
– Praverstų sinonimų žodynas su keliasdešimčia ėjimo pakaitalų... „Nurisnojo?“

> „Karcharotas jį nubloškė ir pargriovė“: Nubloškė ietį (nes it), o pargriovė tai Bereną.
– Tikrai, bus „ją nubloškė ir pargriovė aną“.

> „ir kaip Lūtijena buvo tarusi, jo mirties valandą“: jis pakvietė Bereną, ir kaip Lūtijena buvo tarusi jo mirties valandą, juodu susitiko už Vakarų jūros. – Nesu tikra dėl laiko tėkmės Mandose, bet manau, kad mirties valandą visgi “ji buvo tarusi”, o ne “juodu susitiko” .
– „Therefore he summoned Beren, and even as Lúthien had spoken in the hour of his death they met again beyond the Western Sea.” A, „mirties valandą“ tikrai įsivaizdavau plačiau, t.y. ilgiau, bet bus aiškiau kaip sakai: „ir kaip Lūtijena buvo tarusi jo mirties valandą, juodu susitiko“.

P.S. Ex, gal galėtum eilėraščių gijoj pažiūrėt į naująjį variantą? Kuris geriau atitinka originalą?

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 22 Bir 2005, 23:05 
Atsijungęs
Lietė Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 19 Bir 2005, 01:19
Pranešimai: 118
Miestas: Saulės spinduliuosna
:shock: Nežinau, ar galiu čia išreikšti savo įspūdžius, bet iš tos nuostabos visiškai apšąlau... Bereno ir Lutijenos istorija smarkiai suspaudė mano širdutę... :heart: Nieko nuostabesnio nesu skaičiusi... Nieko nuostabesnio nesu nutapiusi savo minčių drobėje, sakant... škias :D

_________________
Paveikslėlis


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 07 Spa 2005, 15:22 
Atsijungęs
Girdėjo apie Žiedą
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 06 Spa 2005, 17:02
Pranešimai: 49
Miestas: Lotlorienas
Fantastika! Aciu uz toki nuostabu vertima. Tikiu, kad dar patobulinsit ir bus dar geriau. Tikrai ispudingas darbas :)

_________________
The world changed...


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 23 Spa 2005, 21:03 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Tuoj bus metai nuo to laiko, kai pradėjau antrąjį kartą versti šį skyrių. Ir, deja, praktiškai daugiau nieko iš Silo dar neišverčiau (bet kažką kaip reikiant redagavau...). Pirma šitą pribaigsiu.
Nagi, jokio noro atsakyti į paskutiniąją mano žinutę. Kai dėjau pataisymus į tekstą, kilo naujų minčių. Tikiuosi, jos čia iš eilės.


„there are yet some“ – LingvoU kelios iš prieveiksmio reikšmių yra еще, кроме того, помимо этого, вдобавок, к тому же, также, bet tik jungtukas – однако, тем не менее. Be to, ėmiau manyti, kad turėta omeny ne „(are yet) some“, bet „are (yet some)“. Tad man vis tiek panašiau ne į „visgi yra keletas“, o į „yra ir keletas“, kurį galbūt net taisyklingiau rašyti „yra keletas“. Tik „yra“ labai kartotųsi, tad siūlau Exon variantą pakeisti į „Tarp sielvarto ir pragaišties sakmių, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, keletoje tarpu raudojimo yra džiaugsmo, o po mirties šešėliu išlieka šviesa.“


ruin – Žodynas apie žlugti: „niekais nueiti, pragaišti: Istorijoje iškildavo galingos valstybės, jos suklestėdavo ir žlugdavo; žūti; prapulti, dingti; menkėti, nykti.“ Šiame kontekste pragaištis ir žlugimas tikrai tik poetiškumu skiriasi.


Leithian“ – visgi mes, kaip ir bulgarai, turėtume pavadinimus rašyti kabutėse. Tik ar tiktų rašyti jose pasvirusį žodį?...


„land was pathless and untamed“ DidŽ: Toliau visai dyka (niekas negyvena). Taip untamed ir išverčiau.


„ „[Taip buvo sučiuptas Gorlimas] {Taip buvo įviliotas Gorlimas}“+“–
Pala, rodos, ensnare reiškia ir tą, ir tą, bet toje teksto vietoje jau ne tik įviliojo, bet ir sučiupo? Ir gal geriau „Šitaip sučiupo Gorlimą“.


„atvedė priešais šiurpinantį Sauroną“?


„[perspėti savo tėvą.
Tuomet Berenas nubudo ir skubėjo per naktį] - Nereikėtų skelti dar atskiros pastraipos. Originale yra vientisa.“ – O mano knygoj – nauja.


Et, netinka „garsas apie juos nusklido net į“, nes prieš tai „garsas ... sklido“, gal tiks siūlytasis girdas – „girdas apie juos pasiekė net Dorijatą“.


„Bereną taip speidė“ gal mažiau dviprasmiška nei „spyrė“. Tik nežinau, su kokiais prieveiksmiais tokį vartoja... Peršasi „nirčiai“, abu labu bus keistu :)


„buvo apžavėtas“ netiks, nes po to yra „buvo“. „Tada išblėso jo skausmų atminimai, ir jis paliko apžavėtas“.


Синя била нейната премяна като безоблачен небосвод, а очите й сиви като звездна привечер; наметалото й било обшито със златни цветя, а косата й черна като среднощна сянка. Като слънчев лъч по зелени листа, като ромон на бистри води, като звезден блясък над земните мъгли - такава била нейната величава прелест; а по лицето й сияела неземна светлина. Gražu, ar ne? Dabar sudėliojau taip (ir plyz, sakykit pastabas tik apie tikrus taisyklių pažeidimus, pareiškimai „galima ir taip, ir kitaip, bet ritmas...“ laikinai nepriimami dėl mano visiško susipainiojimo jau pasiūlytuose):

Mėlynas buvo jos rūbas tarsi giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras; jos skraistė buvo išsiuvinėta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas; josios veide žibėjo šviesa.


„payment of anguish for the fate that was laid on him; and in his fate Lúthien was caught” gal natūraliau su dalia, ne [tan likiman įkliuvo]: „skirtą dalią, o ta dalia teko ir Lūtijenai: jinai, būdama nemirtinga, pasidalino jo mirtingumu“


„looking up“ – DLKŽ yra „akis pakelti (pažvelgti)“, bet toliau yra akys. Tad užteks „pažvelgęs“.


„one upheld and the other devoured“ – „Laikė“ logiška, bet „gynė“ – antipodas „rijo“. Darniau.


Va ir manyk, jog larpas vertėjo darbui naudos neduoda. Net jei dar jame nebuvai.
„Ar būtų jis draugas, ar priešas, ar Morgoto demonas, ar elfas, ar žmonių vaikas, ar bet koks Ardos padaras, nei įstatymas, nei meilė, nei pragaro draugė, nei valų galybė, nei kerėjimo galios nuo tūžmasties Feanoro sūnų jo negintų, jei jis paėmęs ar radęs sau silmarilį paglemžtų. Nes mums vieniems lig pasauliui pasibaigsiant priklauso silmariliai.“


Karaliūnų rašau vietoj princų.


[Ivrino kriokliuose] – „On Ivrin's lake is endless laughter. She is fed from crystal fountains unfailing, and guarded from defilement by Ulmo, Lord of Waters, who wrought her beauty in ancient days.“ – Ar she yra lake, ar Ivrin? {Ivrinos}? Sklindž, radau (ir neišsaugojau) knygos apie anglų kalbos gramtinės giminės istoriją ir liekanas reklamą. Koks nors anglų filologiją rimtai studijavęs žmogus turėtų žinoti, kokią giminę galėtų turėti lake ir river!


Kelegormas ir Kurufinas „o medžioti išsiruošė, nes“.


„reikalauti piršlybų“ nelabai įmanoma, nes jis pats peršasi, gal „siekdamas pasipiršti“.


[karalius Finrodas Felagundas] {Karalius Finrodas Felagundas} aukščiau rašei didžiąja… O gal ir reiktų mažąja. Silmarilius visur ištaisiau į silmarilius, normalus (che) visgi žodis, bendrinis. Anglai didžiąsias dažniau vartoja.


„gerai žinojo apie Valinoro skalikui skirtą žūtį, ir jam kilo mintis pačiam ją priartinti“.


„Ir įvyko Huano ir Vilko Saurono kova“ įvyko kova yra ramus konstatavimas, o sakinys čia išraiškingas. Užvirė.


„juodu visgi galėjo tikėtis šį kelią įveikti kliaudamiesi sparta, nes jis driekėsi palei Dorijato ribas aplenkdamas Nan Dungortebą ir toli nuo grėsmingų Siaubo kalnų“.


blindness LingvoU 2) ослепление; бездумство, безрассудство, глупость .. . „aklybė jį užvaldė“.


„ranka tapo tarsi žiburiu“.


„nei nusiuntė ją į tėvo namus, nei išsaugojo“.


„Karcharotas ją nubloškė ir pargriovė jį,“.


„ „[pasaulio viduje] “within the confines of the world” {pasaulio ribose} ? Suprantu, ką norėjai parodyti, tačiau eilinis skaitytojas gali neįsikirsti ir palaikyti tai grubia stiliaus klaida.“+“ –
O dabar manau, jog klaida lengviau palaikyti „ribose“ (palyg. turbūt neteiktiną „proto ribose“, LingvoU: в пределах чего-л. - within). Alkonas: within the confines (of) (miesto ir pan.) plote, teritorijoje. Palikau „viduje“.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 15 Lap 2006, 20:02 
Atsijungęs
Nazgūlė
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 23 Kov 2004, 17:16
Pranešimai: 5119
Miestas: Reality: Extended Edition
Ir štai, po dvejų metų – versija nr.2. Šįkart pasistengta parašyti taisyklingai lietuviškai, deja, tai padaryti sugebėjau ne visada. Vadovavausi vidiniu urzgesiu – taisydavau tol, kol sunkiai paaiškinamas žodžiais nepasitenkinimas aprimdavo. Negalima atmesti galimybės, kad tekstas tokiu būdu tapdavo mažiau panašus į angliškąjį. Į redaktorių pastabas buvo atsižvelgta (norint jas sudėti suvokiama tvarka, prireikė dviejų savaičių Copy-Paste), tačiau rezultatas vietomis visai kitoks, nes viską dar ne kartą permąsčiau..
Būčiau labai dėkinga už analizę. Deja, redaguoti teks visai „iš naujo“. Jos būtinai reikia dvejopos: vienąkart – paties lietuviško teksto, antrąkart – jo panašumo į originalą (taip, sulyginant kiekvieną sakinių porą). Būčiau dėkinga ir už pavienius atsiliepimus apie pastebėtus kliuvinius, kalbos klaidas – kad tai pasakytumėte, jums visai nebūtina du mėnesius žiūrėti į sakmę; užtenka ją perskaityti ir pasižymėti, kas užstrigo. Smelio rengiamo žaidimo proga nuoroda į vertimą palikta ir fantastų forume. Pirmąkart susidūrusius su tokiais vertimais skaitytojus įspėju, jog jums gali kilti noras išsakyti nuomonę ne tik apie konkrečių epizodų perteikimą, bet ir apie vardų, galūnių lietuvinimą ir iš vis apie vertimo filosofiją. Labai prašom tai daryti atitinkamose temose „Žodžių kalvėje“.




Apie Bereną ir Lūtijeną
Vertimo versija nr.2


Tarp sielvartingų sakmių apie pragaištį, pasiekusių mus iš tų dienų tamsumos, keletoje tarpu raudų yra džiaugsmo, o mirties šešėlis nepajėgė užgožti šviesos. Iš šių pasakojimų elfų ausims gražiausia tebėra sakmė apie Bereną ir Lūtijeną. Jų gyvenimus apdainuoja poringė apie Leithian – Išlaisvinimą iš vergovės, – antroji iš ilgiausiųjų giesmių apie senovės pasaulį; tik čia ji persakyta trumpiau ir negiedant.
Buvo pasakota, kad Barahiras nė už ką nebūtų apleidęs Dortonijono, ir Morgotas ten jį neatlyždamas persekiojo, kol tajam teliko dvylika bendražygių. Dortonijono miškas pietuose kilo į kalningas viržynes, o tų aukštumų rytuose telkšojo Aeluino ežeras, apsuptas tyrų, ir visa ši žemė buvo neišvaikščiota bei dyka, nes net Ilgosios taikos dienomis niekas ten negyveno. Tačiau Aeluino vandenys buvo gerbiami, nes jie išrodė skaidrūs ir mėlyni dieną, o naktį buvo žvaigždžių veidrodžiu; sakyta, kad pati Melijana kadaise juos pašventino. Tenai pasitraukė Barahiras su savaisiais maištininkais ir ten įsirengė irštvą, o Morgotas negalėjo jos rasti. Bet gandai apie Barahiro ir jo bendrininkų žygius sklido visur, tad Morgotas įsakė Sauronui juosius suieškoti bei sunaikinti.
Vienas Barahiro bendrininkų buvo Gorlimas, Angrimo sūnus. Jo žmona buvo vardu Eilinelė, ir didžiai jie mylėjo vienas kitą, kol atslinko nelaimė. Gorlimas, grįžęs iš karo pakraščiuose, rado namus išplėštus ir apleistus, o žmoną – dingusią: nežinojo, nužudytą ar pagrobtą. Tada jis prisiglaudė pas Barahirą ir iš šio bendrininkų buvo nuožmiausias bei smarkiausias, tačiau abejonės graužė jo širdį; jis vylėsi, kad galbūt Eilinelė nežuvusi. Kartais vienas pats paslapčia išvykdavo ir lankydavo savo namą, tebestovintį tarp kadaise jam priklausiusių laukų ir girių; o tai sužinojo Morgoto tarnai.
Rudens metu jis atėjo vakaro prieblandoje ir besiartindamas išvydo, kaip rodėsi, šviesą lange; atsargiai priėjęs, pažvelgė vidun. Ten pamatė Eilinelę, kurios veidas buvo išvargintas širdgėlos ir alkio, ir tarytum girdėjosi jos balsas, raudantis, kad jisai ją palikęs. Bet vos tik jis sušuko, švieselę užpūtė vėjas, užkaukė vilkai, o pečius staiga užgulė sunkios Saurono medžiotojų rankos. Šitaip sučiupo Gorlimą. Nugabenę savo stovyklon, anie jį kankino, siekdami sužinoti apie Barahiro slėptuves ir visus įpročius. Bet nieko nesakė Gorlimas. Tada jie pažadėjo, kad jį paleisią ir sugrąžinsią Eilinelei, jei pasiduosiąs, ir, nuvargintas skausmo bei ilgėdamasis žmonos, jis susvyravo. Iškart jį atvedė prieš šiurpinantį Sauroną, o Sauronas tarė:
– Girdžiu, tujen derėsiesi su manimi. Kokią kainą siūlai?
Gorlimas atsakė, kad tesurasiąs jis Eilinelę ir tebūsią abu paleisti, nes manė, kad Eilinelė taip pat buvo paimta į nelaisvę.
Sauronas šyptelėjo ir tarė:
– Maža kaina už tokią didžiulę išdavystę. Tad taip tikrai bus. Tęsk!
Gorlimas būtų liovęsis, bet, įbaugintas Saurono akių, galiausiai pasakė viską, ką žinojęs. Tada Sauronas nusijuokė; ir šaipėsi iš Gorlimo, atskleidė, kad anas tematęs pamėklę, kerėjimu sukurtą jam įvilioti spąstuosna – mat Eilinelė buvo negyva.
– Visgi išklausysiu tavųjų maldavimų, – tarė Sauronas. – Tujen keliausi pas Eilinelę ir būsi atleistas nuo tarnavimo man, – o tada žiauriai jį nužudė.
Taip buvo išaiškinta Barahiro slėptuvė, ir Morgotas ant jos užmetė tinklą: orkai, atslinkę ramią priešaušrio valandą, užklupo Dortonijono vyrus ir visus išgalabijo, išskyrus vieną. Mat Berenas, Barahiro sūnus, tėvo pasiųstas pavojingu reikalu – žvalgyti Priešo kelių, – buvo toli nuo irštvos, kada ją paėmė. Tačiau, kai užkluptas nakties miegojo miške, jis sapnavo, jog maitlesiai paukščiai tupi tankiai it lapai ant plikų medžių prie ežero, o nuo jų snapų laša kraujas. Tada Berenas sapne išvydo pavidalą, ateinantį vandeniu. Tai buvo Gorlimo šmėkla, ir jinai kalbėjo, atskleisdama ano išdavystę bei žūtį, bei liepė jam kuo greičiau perspėti savo tėvą.
Tuomet Berenas nubudo ir skubėjo per naktį, ir grįžo prie maištininkų irštvos antrąjį rytą. O kai jis artinosi, maitlesiai paukščiai pakilo nuo žemės, sutūpė alksniuose prie Aeluino ir krankė šaipydamiesi.
Ten Berenas palaidojo tėvo kaulus ir ant kapo sukrovęs riedulių krūsnį davė keršto priesaiką. Todėlei pirmiausia jis vijosi orkus, nužudžiusius tėvą ir gentainius, ir naktį rado jų stovyklą prie Rivilės versmių aukščiau Serecho pelkės, bei, mokėdamas elgtis miške, prisiartino prie laužo nepastebėtas. Ten jų vadas gyrėsi savo žygdarbiais ir laikė iškėlęs Barahiro ranką, nukirstą kaip ženklą Sauronui, jog užduotis įvykdyta; o ant rankos buvo Felagundo žiedas. Tada Berenas iššoko iš už uolos, nužudė vadą ir sučiupęs ranką su žiedu pabėgo, saugomas likimo, mat orkai buvo sutrikę ir šaudė nesitaikydami.

Po to Berenas, vienišas maištininkas, dar ketverius metus klajojo po Dortonijoną. Paukščiai ir žvėrys jam, tapusiam bičiuliu, padėdavo ir jo neišdavė, o jisai nuo tol nevalgė mėsos bei nenužudė jokio gyvo padaro, netarnaujančio Morgotui. Berenas nebijojo mirties, tik nelaisvės, o būdamas narsus bei viskam pasiryžęs, išvengė ir žūties, ir pančių; garsas apie drąsius vienišiaus žygius sklido po visą Belerijandą, girdas apie juos pasiekė net Dorijatą. Galiausiai už jo galvą Morgotas pasiūlė ne mažesnį atlygį nei už noldų Vyriausiojo Karaliaus Fingono, bet orkai veikiau nešdavo kudašių, nugirdę, kad anas artinasi, nei jo ieškojo. Todėl prieš jį buvo pasiųsta kariuomenė, vadovaujama Saurono, o Sauronas atsivedė vilkolakius – nelabus žvėris baisingomis dvasiomis, kurias buvo įkalinęs jų kūnuose.
Visa ta žemė virto piktžaizde, visi dori padarai buvo ją bepalieką, o Bereną taip nirčiai speidė, kad galiausiai jam teko sprukti iš Dortonijono. Snieguotą žiemą jis apleido tą kraštą bei tėvo kapą ir, užkopęs į Gorgoroto, Siaubo kalnų, aukštybes, toliuose įžiūrėjo Dorijato žemę. Ten jo širdyje radosi ketinimas nusileisti į Paslėptąją karalystę, kur dar nebuvo žengusi mirtingojo koja.
Baugi buvo kelionė į pietus. Statūs buvo Ered Gorgoroto šlaitai, o papėdėje tysojo šešėliai, pakloti dar prieš Mėnulio patekėjimą. Už jų plytėjo Dungortebo tyrlaukiai, kuriuose susiėjo Saurono kerai ir Melijanos galia, tvyrojo šiurpas bei beprotybė. Ten buvo apsistoję nelabos Ungolijantos padermės vorai, mezgantys nematomus tinklus, į kuriuos įkliūdavo visa, kas gyva; klajojo ilgoje tamsoje prieš Saulę gimę siaubūnai, tyliai medžiodami ir žvelgdami daugybe akių. Nebuvo toje vaiduokliškoje žemėje maisto elfams ar žmonėms – tik mirtis. Ši kelionė nelaikoma menkiausiu iš Bereno žygdarbių, bet vėliau jis niekam apie ją neužsimindavo, kad siaubas vėl neapimtų sąmonės; ir niekas nežino, kaip jis surado kelią ir takais, kuriais niekad nedrįso žengti nei žmogus, nei elfas, nusigavo iki Dorijato ribų. Ir perėjo jis raizginius, Melijanos apie Tingolo karalystę nuaustus, kaip kad ji buvo išpranašavusi: didi lemtis buvo jam skirta.
Poringė apie Leithian pasakoja, kad Berenas atėjo į Dorijatą klupinėdamas, žilas ir sulinkęs it po daugybės sielvarto metų našta – toks kankinamas buvo jo kelias. Tačiau vasarą, klajodamas po Neldoreto girias, vakare tekant mėnuliui jis užtiko Lūtijeną, Tingolo ir Melijanos dukrą, kai ji šoko ant nevystančios žolės laukymėse prie Esgalduino. Tuomet užmiršo jis savo skausmą ir paliko apžavėtas, nes Lūtijena buvo gražiausioji iš visų Ilūvataro Vaikų. Mėlynas buvo jos rūbas it giedras dangus, o akys – pilkos lyg žvaigždėtas vakaras; jos skraistė buvo išsiūta aukso gėlėmis, o plaukai – tamsūs lyg prieblandos šešėliai. Kaip blyksniai ant medžių lapų, kaip tyro vandens čiurlenimas, kaip žvaigždės virš pasaulio ūkanų buvo jos didybė ir meilumas; o josios veide žibėjo šviesa.
Bet ji dingo iš akių, o jis prarado žadą, tarsi surakintas užkeikimo, ir ilgai klaidžiojo giriomis jos ieškodamas, baikštus ir atsargus kaip žvėris. Širdyje ją pavadino Tinūvijele, kas Pilkųjų elfų kalba reiškia Lakštingala, prieblandos dukra, nes nežinojo kitokio jos vardo. Matydavo ją iš tolo kaip lapus rudens vėjuose, o žiemą – kaip žvaigždę virš kalvos, bet grandinės kaustė jo kojas.
Pavasario išvakarėse stojo apyaušrio metas, ir Lūtijena šoko ant žalios kalvos. Staiga ji uždainavo. Veržli, širdį verianti buvo jos daina, kaip giesmė vyturėlio, kuris pakyla iš nakties vartų ir lieja čiulbesį tarp nykstančių žvaigždžių, regėdamas saulę už pasaulio sienų; ir atlaisvino Lūtijenos daina žiemos pančius, užšalę vandenys prašneko, gėlės kilo iš šaltos žemės, kur žengė jos koja.
Tada pranyko Bereną kaustę tylos kerai, ir jis pakvietė ją, šaukdamas Tinūvijelę, o girios aidas atkartojo vardą. Ji stabtelėjo nustebusi ir nebespruko, o Berenas prisiartino. Kai tik jinai į jį pažvelgė, jos lemtis buvo nulemta, ji pamilo jį; tačiau išslydo iš rankų ir dingo iš akių brėkštant dienai. Berenas nualpęs griuvo ant žemės tarsi tas, kuris iškart pakirstas ir palaimos, ir širdgėlos, ir puolė į miegą tarsi į šešėlio bedugnę, o pabudęs buvo šaltas it akmuo, jo širdis – dyka ir apleista. Klejodamas jis ėjo apgraibomis tarsi tasai, kuris netikėtai apako ir bando rankomis sugriebti išnykusią šviesą. Taip jis pradėjo kančia mokėti už jam skirtą dalią, o ta dalia teko ir Lūtijenai: jinai, būdama nemirtinga, pasidalino jo mirtingumu, būdama laisva, gavo jo grandinę, ir jos kančia buvo didesnė nei pažintoji bet kieno iš Eldalijės.
Nors jis nebesivylė, ji sugrįžo pas jį, sėdintį niūrų, ir seniai seniai Paslėptojoje Karalystėje jam padavė ranką. Po to dažnai ji ateidavo, ir juodu kartu nuo pavasario iki vasaros slapčia vaikščiojo giriomis; ir niekas iš Ilūvataro Vaikų nepatyrė tokio didžio džiaugsmo, nors trumpai jis tetruko.
Tačiau dainius Daeronas taip pat buvo pamilęs Lūtijeną; jis užtiko ją susitikinėjančią su Berenu ir išdavė tai Tingolui. Tada Karalių apėmė pyktis, nes Lūtijeną jis mylėjo labiau už viską, laikė ją svarbesne už visus elfų karaliūnus – o mirtingų žmonių net nepriimdavo tarnybon. Apstulbęs, geliančia širdimi kreipėsi jis į Lūtijeną, bet šioji nenorėjo nieko atskleisti, kol jis prisiekė, jog nenužudys ir neįkalins Bereno. Tačiau jis pasiuntė tarnus, kad šį suimtų kaip piktadarį ir atvesdintų į Menegrotą; bet Lūtijena, užbėgusi jiems už akių, pati atvedė Bereną prie Tingolo sosto, tarsi gerbiamą svečią.
Tuomet Tingolas pažvelgė į Bereną piktai ir paniekinamai, o Melijana tylėjo.
– Kas toks esi, – prabilo Karalius, – atėjęs čia kaip vagis ir drįsęs neįsakytas prisiartinti prie mano sosto?
Tačiau Berenas, apimtas pagarbaus baugulio dėl Menegroto puikumo ir Tingolo didybės, nieko neatsakė. Todėl prašneko Lūtijena ir tarė:
– Jis yra Berenas, Barahiro sūnus, žmonių valdovas, didis Morgoto priešas, apie kurio žygdarbius net elfai sudėjo giesmes.
– Tekalba Berenas! – tarė Tingolas. – Ko tau čia reikia, nelaimėli mirtingasai, dėl kokios priežasties palikai savo kraštą, kad įžengtum į šį, kuris užgintas tokiems kaip tu? Ar gali nurodyti, kodėl gi neturėčiau panaudoti savo galios griežtai bausmei už tavo įžūlumą ir kvailybę?
Tada Berenas pažvelgęs išvydo Lūtijenos akis bei Melijanos veidą, ir jam pasirodė, kad žodžiai buvo įdėti jo lūposna. Baimė išsisklaidė, o seniausios žmonių giminės išdidumas sugrįžo, ir jis tarė:
– O Karaliau, mane čia atvedė likimas, per tokius pavojus, kurių nepabūgtų netgi retas elfas. Čia suradau, ko nė neieškojau, bet radęs turėsiu amžinai. Nesgi tai brangiau už visą auksą bei sidabrą ir vertingiau už visus brangakmenius. Nei uolos, nei plienas, nei Morgoto liepsnos, nei visų elfų karalysčių galybė neatgrasys manęs nuo lobio, kurio geidžiu, nes Lūtijena, tavo dukra, yra skaisčiausioji iš Pasaulio Vaikų.
Tuomet menę sukaustė tyla, nes ten stovintys apstulbo ir išsigando, manydami, jog Berenas bus nužudytas. Bet Tingolas lėtai ištarė:
– Mirtį užsitarnavai šiais žodžiais, ir mirtis greitai tave ištiktų, jei paskubomis nebūčiau davęs priesaikos, dėl kurios dabar gailiuosi, prastakilmi mirtingasai, kurs Morgoto karalijoje išmokai paslapčia šliaužioti kaip jo šnipai ir vergai.
Berenas atsakė:
– Gali man skirti užsitarnautą ar neužsitarnautą mirtį, bet nepriimsiu iš tavęs nei prastakilmio, nei šnipo, nei vergo vardo. Felagundo žiedas, kurį jis įteikė mano tėvui Barahirui mūšio lauke Šiaurėje, liudija, jog mano giminė nenusipelnė tokių vardų nė iš vieno elfo, karaliaus ar ne.
Išdidžiai nuskambėjo žodžiai, ir visų žvilgsniai nukrypo į žiedą – Berenas jį iškėlė, o jame mirguliavo žali brangakmeniai, Valinore padaryti noldų. Šis žiedas priminė dvyni gyvati, kurių akys buvo smaragdai, o galvi susitiko po auksinių gėlių karūna, kurią viena gynė, kita – rijo: tai buvo Finarfino ir jo giminės ženklas. Tada Melijana palinko prie Tingolo, ir pašnabždomis patarė jam nebetūžti.
– Ne tu nužudysi Bereną, – tarė ji, – į nenumanomus tolius galiausiai jį nuves jo likimas, visgi supintas su tavuoju. Sergėkis!
Tačiau Tingolas tylėdamas žvelgė į Lūtijeną ir mąstė: „Nelaimingi žmonės, menkų valdovų ir trumpaamžių karalių vaikai, – negi tokie galėtų savintis tave ir likti gyvi?“ Tada, nutraukdamas tylą, jis tarė:
– Regiu žiedą, Barahiro sūnau, ir pastebiu, kad esi išdidus bei laikai save galingu. Bet tėvo žygdarbiai nepadėtų gauti Tingolo ir Melijanos dukros, net jei jis būtų padaręs paslaugą man. Žiūrėki! Aš taip pat geidžiu neatiduodamo lobio. Uolos, plienas ir Morgoto liepsnos saugo brangakmenį, kurį norėčiau turėti labiau nei visų elfų karalysčių galią. Tačiau girdžiu, kad tavęs tokios kliūtys nebauginą. Todėl eiki savo keliu! Atnešk man savo rankoje silmarilį iš Morgoto karūnos, ir tada, jei ji taip nuspręs, Lūtijena galbūt duos tau ranką. Tada turėsi manąjį brangakmenį ir, net jei silmariliuose glūdi Ardos likimas, laikysi mane dosniu.
Taip jis paskyrė Dorijato dalią ir pateko Mandoso prakeiksmo valdžion. Girdėjusieji šiuos žodžius suprato, jog Tingolas nesulaužysiąs priesaikos ir tuo pat metu pasiųsiąs Bereną į pražūtį, nes jie žinojo, kad prieš Apgulties pralaužimą net visa noldų galia nepadėjo nė iš tolo pamatyti švytinčių Feanoro silmarilių. Mat šie buvo įstatyti Geležies karūnon ir Angbande branginami labiau už visus turtus: juos saugojo balrogai, nesuskaičiuojami kalavijai, tvirtos grotos, neįveikiamos sienos ir tamsi Morgoto didybė.
Tačiau Berenas nusijuokė ir tarė:
– Pigiai elfų karaliai parduoda savo dukras – už brangiuosius akmenis ir meistrų dirbinius. Bet jei tokia tavo valia, Tingolai, aš ją išpildysiu. Kai vėl susitiksime, mano ranka laikys silmarilį iš Geležies karūnos, nesgi ne paskutinįsyk regi Bereną, Barahiro sūnų.
Tada jis pažvelgė į tylėjusios Melijanos akis, atsisveikino su Lūtijena Tinūvijele, nusilenkė Tingolui bei Melijanai ir, nepaisydamas jį apsupusių sargybinių, vienas paliko Menegrotą.
Tuomet Melijana pagaliau prabilo ir tarė Tingolui:
– O Karaliau, gudriai suregzti tavo ketinimai. Tačiau, jei mano akys neprarado regėjimo, tau nepalanki ir Bereno nesėkmė vykdant užduotį, ir sėkmė, nes pasmerkei arba savo dukrą, arba save patį. O Dorijatas priklausysiąs nuo galingesnės karalijos likimo.
Tačiau Tingolas atsakė:
– Neparduodu elfams ar žmonėms tų, kuriuos myliu ir branginu labiau už visus lobius. Jei būtų vilties ar nuogąstavimų, kad Berenas kada nors gyvas sugrįš į Menegrotą, jis nebebūtų išvydęs dangaus šviesos, nors prisiekiau.
Bet Lūtijena tylėjo ir nuo tos valandos nebedainavo Dorijate. Slegianti tyla apgobė girias, o šešėliai pailgėjo Tingolo karalystėje.

Poringė apie Leithian byloja, jog Berenas nevaržomas perėjo Dorijatą ir galiausiai pasiekė Prieblandos ežerokšnių bei Sirijono pelkynų apylinkes; palikęs Tingolo žemes, jis įkopė į kalvas virš Sirijono krioklių, kur upė triukšmingai nėrė požemin. Iš ten jis pažvelgė vakaruosna ir pro ūkanas bei lietų, apgaubusį tas kalvas, išvydo Talat Dirneną, Sergstimąją lygumą, nutįsusią tarp Sirijono ir Narogo, o už jos toliuose įžiūrėjo Taur en Faroto aukštumas, iškilusias virš Nargotrondo. Ir, stokodamas tiek vilties, tiek patarimų, nukreipė savo žingsnius tenlink.
Visą tą lygumą be perstojo stebėjo Nargotrondo elfai: kiekviena kalva ties jos ribomis buvo karūnuota nepastebimais bokštais, visas jos girias ir laukus paslapčia didžiai įgudę naršė lankininkai. Jų strėlės buvo taiklios ir mirtinos, tad niekas nepageidaujamas ten neslampinėjo. Todėl jie pastebėjo Bereną, jam netoli tenužingsniavus savo keliu, ir jo žūtis buvo čia pat. Tačiau, žinodamas apie pavojų, jis visad laikė iškėlęs Felagundo žiedą, ir nors nematė nė gyvos dvasios, nes medžiokliai slapstėsi, jautė, kad yra stebimas, ir dažnai šaukė balsu:
– Esu Berenas, Barahiro sūnus, Felagundo draugas. Nuveskite mane pas Karalių!
Todėl medžiotojai jo nenudėjo, o susirinkę patykojo jį ir įsakė sustoti. Tačiau jie nusilenkė, pamatę žiedą, nors Berenas buvo varganas, apskuręs bei iškamuotas kelio; ir nuvedė jį šiaurėn bei vakaruosna, eidami naktį, kad neišaiškintų jų kelių. Mat tuo metu per Narogo srovę priešais Nargotrondo vartus nebuvo jokios brastos ar tilto, tačiau šiauriau, kur į Narogą įteka Ginglitas, vanduo buvo seklesnis, tad ten persikėlę ir vėl pasukę į pietus elfai mėnesienoje atlydėjo Bereną prie tamsių savo slaptųjų menių vartų.
Taip Berenas stojo prieš Karalių Finrodą Felagundą, o Felagundas jį pažino, nereikėjo nė žiedo priminti apie Beoro ir Barahiro giminę. Juodu sėdėjo už užvertų durų, ir Berenas paporino apie Barahiro žūtį bei viską, kas jam nutiko Dorijate; ir raudojo, atmindamas Lūtijeną bei jų bendrą džiaugsmą. Felagundas klausėsi pasakojimo nustebęs ir sunerimęs: žinojo, kad jo duotoji priesaika dabar pareikalaus jo gyvybės, ką kadaise jis pranašingai minėjo Galadrijelei. Prislėgta širdimi jis tarė Berenui:
– Akivaizdu, kad Tingolas trokšta tavo žūties, bet atrodo, jog ši nedalia ne tik dėl jo ketinimų – kad Feanoro Priesaika vėl veikia. Silmariliai prakeikti neapykantos priesaika, ir net tas, kas juos tik pamini geisdamas, pažadina didžiulę snaudžiančią galią; o Feanoro sūnūs veikiau paverstų visas elfų karalystes griuvėsiais, nei pakęstų ką nors kitą nei jie, gavusį ar turintį silmarilį: Priesaika juos verčia. Dabar Kelegormas ir Kurufinas gyvena mano menėse, ir nors aš, Finarfino sūnus, esu Karalius, juodu karalijoje tapo didžiai įtakingu ir vadovauja daugeliui nuosavų pavaldinių. Esant bet kokiam reikalui, juodu visada buvo man draugišku, bet bijau, kad tau jie nebūtų nei meilūs, nei gailestingi, jei būtų įvardytas tavojo žygio tikslas. Tačiau ir manoji priesaika tebegalioja, tad visi įkliuvome.
Tuomet Karalius Felagundas kalbėjo savo tautiečiams, primindamas Barahiro žygdarbius ir savo įžadą, ir paskelbė, kad jo pareiga – bėdoje padėti Barahiro sūnui, bei prašė savųjų vadų pagalbos. Tada iš minios pakilo Kelegormas ir, išsitraukęs kalaviją, sušuko:
– Ar būtų jis draugas, ar priešas, ar Morgoto nelabasis, ar elfas, ar žmonių vaikas, ar bet koks Ardos padaras, nei įstatymas, nei meilė, nei pragaro draugė, nei valų galybė, nei kerėjimo galios nuo tūžmasties Feanoro sūnų jo negintų, jei atėmęs ar radęs jis sau silmarilį paglemžtų. Nes mums vieniems lig pasauliui pasibaigsiant priklauso silmariliai.
Dar daugelį žodžių jis tarė, tokių įtikinamų, kokie kadaise buvo jo tėvo žodžiai Tirijone, pirmieji uždegę noldus sukilti. Po Kelegormo kalbėjo Kurufinas, ramiau, bet ne mažiau įtaigiai, elfų vaizduotėje piešdamas karo ir Nargotrondo žlugimo reginį. Širdyse jis pasėjo tokią didžią baimę, kad vėliau iki Tūrino laikų nė vienas tos karalijos elfas nėjo į atvirą mūšį. Tik slapta ir iš pasalų, kerėjimu bei užnuodytomis strėlėmis jie persekiodavo visus svetimšalius, pamiršdami giminystės ryšius. Taip jie atsimetė nuo senovės elfų narsos ir tiesumo, o jų kraštas aptemo.
Dabar jie murmėjo, kad Finarfino sūnus negalįs jiems įsakinėti it valas, ir nusigręžė nuo jo. O broliu užklupo Mandoso prakeiksmas, ir jų širdyse gimė tamsios mintys Felagundą vieną išsiųsti pražūtin ir galbūt užgrobti Nargotrondo sostą: mat juodu buvo iš vyriausios noldų karaliūnų giminės.
Felagundas, matydamas esąs paliktas, nusiėmė nuo galvos sidabrinę Nargotrondo karūną ir sviedė po kojomis, tardamas:
– Galite sulaužyti ištikimybės man priesaikas, bet pats privalau įvykdyti įsipareigojimą. Tačiau, jei čia yra tokių, ant kurių dar nekrito mūsų prakeiksmo šešėlis, turėčiau rasti bent kelis paseksiančius manimi, kad netektų išeiti lyg elgetai, kurį išstūmė pro vartus.
Šalia jo stojusių buvo dešimt, ir vyriausiasis jų, vardu Edrahilis, pasilenkęs pakėlė karūną bei paprašė, kad iki Felagundo sugrįžimo ji būtų atiduota valdytojui.
– Tu lieki mano ir jų karalius, kas benutiktų, – tarė jis.
Tuomet Felagundas atidavė Nargotrondo karūną savo broliui Orodretui, kad valdytų vietoje jo, o Kelegormas ir Kurufinas nieko nepasakė, tik šyptelėjusiu išėjo iš menių.

Rudens vakarą Felagundas ir Berenas su dešimčia bendražygių išvyko iš Nargotrondo ir nukeliavo palei Narogą iki jo ištakų Ivrinos kriokliuose. Žemiau Šešėliuotųjų kalnų jie užtiko orkų būrį, naktį stovykloje visus juos nužudė ir paėmė anų apdarus bei ginklus. Felagundo meno dėka jų pavidalai ir veidai tapo tarsi orkų, ir taip pakeitę išvaizdą jie toli nuėjo keliu į šiaurę bei drįso žengti į vakarinę perėją tarp Ered Vetrino ir Taur nu Fuino aukštumų. Tačiau Sauronas iš savo bokšto juos pastebėjo ir suabejojo, nes jie skubėjo ir nesustojo pranešti apie savo žygius, ką atlikti buvo įsakyta visiems tuo keliu praeinantiems Morgoto tarnams. Todėl jis pasiuntė juos patykotų ir atvestų.
Taip įvyko įžymiosios Saurono ir Felagundo rungtynės. Felagundas varžėsi su Sauronu galios giesmėmis, ir karaliaus galia buvo didžiulė, tačiau Sauronas paliko viršesnis, kaip byloja poringė apie Leithian:

Jisai ringavo raganystę,
Apgaulę, klastą, išdavystę,
Išaiškinimą, atskleidimą.
Giedoti Felagundas ima,
Atsakymą į dainą pina:
Atlaikymą, su galia kovą,
Ištikimybę neišduotą,
Stiprybę, laisvę, pabėgimą,
Pavidalo mainus, keitimą,
Belangę atvirą, žabangas
Išvengtas, grandines nutrauktas.
Pirmyn – atgal giesmė siūbavo.
Audringa, vis smarkiau bangavo
Bei šėlo; kovės Felagundas
Ir galią Elfuvos, jos burtus
Subūrė į savus žodžius.
Išgirdo tamsumoj paukščius
Nargotrondo jie iš tolybių,
Dejonę Jūros iš platybių
Užu pasaulio vakarų,
Ant perlų Elfžemės krantų.
Štai miglos telkias, tamsa kaupias
Valinore; raudonas kraujas
Prie Jūros, noldai kur nužudė
Bangajojus, pagrobę plukdė
Laives jų burėmis baltosiom
Iš šviesių uostų. Vėtra ošia,
Vilkas kaukia. Varnai sprunka.
Ledai šaltoj Jūružėj gurgžda.
Dejonės Angbande neslopsta.
Siaučia liepsnos, griausmas poška –
Ir krito Finrodas prieš sostą.


Tada Sauronas nuplėšė jų apsimestinę išvaizdą, ir jie liko stovėti priešais jį nuogi ir išsigandę. Tačiau, nors jų prigimtis buvo išaiškinta, Sauronas negalėjo atskleisti jų vardų ar tikslų.
Todėl jis juos įmetė į gilią duobę, tamsią ir tylią, ir pagrasino žiauriai nužudysiąs, jei niekas jam neišduos tiesos. Kartkarčiais jie pamatydavo dvi tamsoje įsižiebusi aki, ir vilkolakis prarydavo vieną iš bendražygių; tačiau nė vienas neišdavė savo valdovo.

Tuo metu, kai Sauronas įmetė Bereną duobėn, siaubas apėmė Lūtijenos širdį; o nuėjusi pas Melijaną patarimo, ji sužinojo, kad Berenas kali Tol in Gauroto požemiuose be vilties išsigelbėti. Tada Lūtijena, nujausdama, kad nepadės daugiau niekas pasaulyje, apsisprendė bėgti iš Dorijato ir pati jį surasti; tačiau paprašė Daerono pagelbėti, o šis atskleidė jos ketinimus Karaliui. Tingolą apėmė baimė ir nuostaba, ir jis, nenorėdamas atskirti Lūtijenos nuo dangaus šviesų, kad ji neišsektų ir neišblėstų, bet geisdamas ją sulaikyti, paliepė pastatyti namą, iš kurio ji negalėtų pasprukti. Netoli nuo Menegroto vartų augo didžiausias medis Neldoreto miške – o tai buvo bukų miškas šiaurinėje karalystės pusėje. Šis galingas bukas, vadintas Hyrilornu, turėjo tris kamienus, vienodos apimties, lygia žieve bei ypatingai išlakius: tik labai aukštai augo jų šakos. Aukštybėse tarp Hyrilorno stiebų surentė namą ir privertė Lūtijeną ten gyventi, o kopėčias nunešė bei saugojo, išskyrus tuomet, kai Tingolo tarnai atnešdavo jai tai, ko reikėdavo.
Poringė apie Leithian pasakoja, kaip anoji paspruko iš namo Hyrilorne: pasinaudojusi žavėjimo menu, ji užsiaugino ilgų ilgiausius plaukus ir iš jų nuaudė tamsią skraistę, kuri apgobė jos grožį tarsi šešėlis; o skraistėn buvo įpintas miego keras. Iš likusių sruogų nuvijo virvę ir nuleido ją pro langą, o kai jos galas suposi virš sargybinių, sėdėjusių po medžiu, šiuos apėmė gilus snaudulys. Tada Lūtijena nukopė iš savo kalėjimo ir, įsisupusi į šešėliuotą apsiaustą, išvengusi visų žvilgsnių, pranyko iš Dorijato.
Nutiko taip, kad Kelegormas ir Kurufinas vyko medžioklėn per Sergstimąją lygumą, nes apimtas įtarimų Sauronas elfų žemėsna pasiuntė daug vilkų. Todėl juodu pasiėmė savo skalikus ir išjojo; be to, tikėjosi prieš grįždamu išgirsti naujienų apie karalių Felagundą. Vyriausiasis tarp vilkinių šunų, lydėjusių Kelegormą, buvo Huanas. Jo nebūta Viduržemėje gimusio, o atvykta iš Palaimintosios karalijos; seniai Valinore Oromė jį padovanojo Kelegormui, ir ten jis sekė šeimininko ragą, kol atslinko nelaimė. Huanas pasekė Kelegormą tremtin ir liko ištikimas, ir jam teko noldams skirta sielvartinga dalia: buvo paskelbta, kad jis žūsiąs, bet ne anksčiau, nei sutiksiąs galingiausią vilką, kada nors žengsiantį pasaulyje.
Tai Huanas rado Lūtijeną, lekiančią lyg dienos šviesos nugąsdintas šešėlis po medžiais, kai Kelegormas ir Kurufinas ilsėjosi netoli vakarinių Dorijato pakraščių, nes niekas negalėjo pasislėpti nuo jo žvilgsnio bei uoslės, jokie apžavai negalėjo jo sustabdyti ir nei naktį, nei dieną jis nemiegojo. Jis atvedė ją Kelegormui, o Lūtijena, sužinojusi, kad šis yra noldų karaliūnas ir Morgoto priešas, nudžiugo ir pasirodė, nusimesdama apsiaustą. Jos grožis, staiga atskleistas po saule, buvo toks didis, kad Kelegormas ją įsimylėjo; tačiau kalbėjo su ja gražiai ir pažadėjo, kad ji ras pagalbą savo bėdoje, jei grįš su juo į Nargotrondą. Jis neparodė nė ženklo, kad jau žinojo apie Bereną bei ano žygį, apie kurį jinai pasakojo, nei to, kad šis dalykas jam buvo labai svarbus.
Taip jie nutraukė medžioklę ir grįžo Nargotrondan, o Lūtijena liko apgauta, nes juodu ją jėga sulaikė ir atėmė apsiaustą; jai nebuvo leista išžengti pro vartus ar šnekėti su kuo nors, išskyrus broliu Kelegormą ir Kurufiną. Dabar, tikėdamu, kad Berenas ir Felagundas buvo belaisviu be vilties sulaukti pagalbos, juodu ketino palikti karalių pražūti ir pasilaikyti Lūtijeną bei priversti Tingolą atiduoti jos ranką Kelegormui. Taip juodu būtų padidinusiu savo galią ir tapusiu stipriausiais noldų karaliūnais. Juodu nesirengė siekti silmarilių gudrybe ar karu arba leisti, kad kiti tai darytų, kol savo rankose nelaikė visos elfų karalysčių galybės. Orodretas nebuvo pakankamai galingas, kad prieš juodu atsilaikytų, nes juodu palenkė į save Nargotrondo gyventojų širdis; tad Kelegormas išsiuntė pasiuntinius pas Tingolą, siekdamas pasipiršti.
Tačiau skalikas Huanas buvo teisios širdies, o meilė Lūtijenai jį apėmė pirmąją jų susitikimo valandą; jis liūdėjo dėl josios nelaisvės. Todėlei jis dažnai ateidavo į jos kambarį, o naktį gulėdavo prie jos durų, nes jautė, kad neganda atsliūkino į Nargotrondą. Vieniša Lūtijena dažnai kalbėdavosi su Huanu, pasakodama apie Bereną, kuris buvo visų Morgotui netarnaujančių paukščių ir žvėrių draugas, o Huanas viską suprato. Mat jis suprasdavo visų turinčiųjų balsą šneką, tačiau jam tik tris kartus gyvenime buvo leista prabilti žodžiais.
Huanas sumanė, kaip padėti Lūtijenai, ir, atėjęs naktį, atnešė jos apsiaustą bei pirmąsyk prakalbo, jai patardamas. Tada ją slaptais keliais išvedė iš Nargotrondo ir kartu juodu spruko į šiaurę; jis sutramdė savo išdidumą ir leido joti ant savęs tarsi ant žirgo, kaip orkai kartais jodavo dideliais vilkais. Taip juodu lėkė labai greitai, nes Huanas buvo eiklus ir nepailsdavo.

Berenas ir Felagundas kiūtojo Saurono duobėse, o visi jų bendražygiai jau buvo žuvę; Sauronas ketino palikti Felagundą paskutinį, nes suprato, jog šis buvo didžiai galingas bei išmintingas noldas, ir manė, kad jis saugojo žygio paslaptį. Tačiau, kai vilkas atėjo Bereno, Felagundas sukaupė visas jėgas, sutraukė pančius ir rungėsi su vilkolakiu, ir nužudė jį savo rankomis bei dantimis, tačiau pats paliko mirtinai sužeistas. Tada jis tarė Berenui:
– Dabar išeinu ilgo poilsio į belaikes menes už jūrų ir už Amano kalnų. Daug laiko prabėgs, kol mane vėl išvys tarp noldų, ir gali būti, kad antrąkart nebesusitiksime nei mirę, nei gyvi būdami, nes skirtingi mūsų genčių likimai. Lik sveikas!
Tuomet jis mirė tamsoje, Tol in Gaurote, kurio didžiulę tvirtovę pats buvo pastatęs. Taip karalius Finrodas Felagundas, skaisčiausias ir labiausiai numylėtas iš Finvės giminės, įvykdė savo priesaiką; o Berenas gedėjo šalia jo, apimtas nevilties.
Tą valandą Lūtijena atvyko ir uždainavo, stojusi ant tilto į Saurono salą, o dainos negalėjo sulaikyti nė akmens sienos. Berenas išgirdo ir pamanė sapnuojąs, nes virš jo nušvito žvaigždės, o medžiuose pragydo lakštingalos. Atsakydamas jis pradėjo iššaukiančią dainą, kurią buvo sudėjęs pašlovinti Septynioms Žvaigždėms, Valų Pjautuvui, kurį Varda pakabino viršum Šiaurės kaip Morgoto žlugimo ženklą. Po to jėgos jį apleido, o sąmonė aptemo.
Tačiau Lūtijena išgirdo jai atliepusį balsą ir pradėjo galingesnę giesmę. Užkaukė vilkai, sudrebėjo sala. Sauronas stovėjo aukštame bokšte, įsisupęs savo juodosna mintysna, o išgirdęs balsą šyptelėjo, nes žinojo, jog toji buvo Melijanos dukra. Garsas apie Lūtijenos grožį ir jos giesmių įstabumą seniai pasklido už Dorijato ribų, tad jisai sumanė paimti ją į nelaisvę ir atiduoti Morgoto valdžion, už ką būtų gavęs dosnų atlygį.
Todėlei prie tilto jis pasiuntė vilką. Tačiau Huanas šį tyliai papjovė. Sauronas siuntė vilkus vieną po kito, bet Huanas visus griebdavo už gerklės ir papjaudavo. Tada Sauronas paleido Draugluiną, baisingą žvėrį, įjunkusį į piktadarystes, Angbando vilkolakių valdovą ir tėvą. Jis buvo didžiai stiprus, ir Huanas ilgai bei aršiai kovėsi su juo. Galiausiai Draugluinas paspruko ir, atlėkęs į bokštą, nudvėsė prie Saurono kojų, o prieš mirdamas pranešė savo šeimininkui:
– Huanas čia!
Sauronas kaip ir visi tame krašte gerai žinojo apie Valinoro skalikui skirtą žūtį, ir jam kilo mintis pačiam ją priartinti. Todėlei jis įgijo vilkolakio pavidalą, tapo stipriausiuoju, kada nors žengusiu pasaulyje, ir išėjo atkovoti tilto.
Besiartindamas jis kėlė tokį siaubą, kad Huanas stryktelėjo šalin. Tada Sauronas šoko ant Lūtijenos, o ši nualpo nuo grėsmingos nelabos dvasios jo akyse ir nuo jo kvėpavimo dvoko. Bet jam puolant, toji krisdama mostelėjo tamsaus apsiausto kloste prieš jo akis, ir jis kluptelėjo, nes akimirkai jį apėmė snaudulys. Tada pašoko Huanas. Ir užvirė Huano ir Vilko Saurono kova, kauksmas bei lojimas aidėjo kalvose, o juos iš tolo išgirdę, sunerimo žvalgai ant Ered Vetrino kalnagūbrio kitapus slėnio.
Bet nei kerai, nei užkeikimai, nei iltys, nei nuodai, nei velniška suktybė, nei žvėries jėga negalėjo įveikti Huano iš Valinoro: jis griebė priešininką už gerklės ir prispaudė. Tada Sauronas ėmė keisti pavidalą: iš vilko – į gyvatės, iš pabaisos – į savo įprastinį, bet negalėjo išsilaisvinti iš Huano nasrų, visiškai neapleisdamas kūno. Jo žiauriai dvasiai nespėjus palikti savo tamsaus būsto, Lūtijena prisiartino ir pareiškė, kad iš jo turėtų būti atimtas kūniškasis apdaras, o jo vaiduoklį reikėtų drebantį parsiųsti pas Morgotą, bei tarė:
– Ten tujen plikas amžinybę kentėsi panieką, jo žvilgsnių varstomas, jei neatiduosi man bokšto valdžios.
Tuomet Sauronas pasidavė, sala ir viskas, kas tenai buvo, tapo pavaldūs Lūtijenai, o Huanas paleido Sauroną. Anas iškart įgijo kraugerio šikšnosparnio, didelio kaip tamsus debesis ant mėnulio, pavidalą ir nuskrido, nuo gerklės ant medžių varvindamas kraują, bei pasiekė Taur nu Fuiną, kuriame apsigyveno, pripildydamas mišką siaubo.
Tada Lūtijena stojo ant tilto ir paskelbė savo valdžią. Atsileido užkeikimas, laikęs akmenį prie akmens, vartai nuvirto, sienos prasivėrė, duobės atsidengė; išžengė daugybė nustebusių, sunerimusių vergų ir belaisvių, dengiančių akis nuo blyškios mėnesienos, nes ilgai jie išbuvo Saurono tamsybėse. Tačiau Berenas nesirodė. Todėl Huanas ir Lūtijena ieškojo jo saloje, ir Lūtijena atrado jį gedintį prie Felagundo. Jo kančia buvo tokia didi, kad jis gulėjo nekrutėdamas ir negirdėjo jos žingsnių. Manydama Bereną esant jau mirusį, jinai jį apkabino ir įpuolė niūrion užmarštin. Tačiau Berenas, sugrįžęs švieson iš nevilties gelmių, ją pakėlė, ir juodu vėl pažvelgė viens į kitą, o už tamsių kalvų auštanti diena nušvietė juos.
Juodu palaidojo Felagundo kūną jo paties salos kalvos viršūnėje, ir šioji vėl tapo tyra; ir žalias Finrodo, Finarfino sūnaus, skaisčiausiojo elfų karaliūno kapas liko nepaliestas, kol žemė buvo permainyta, sudaužyta ir užlieta naikinančių jūrų. O Finrodas vaikšto su savo tėvu Finarfinu Eldamaro medžių paunksmėje.

Berenas ir Lūtijena vėl buvo laisvu ir kartu ėjo per girias, kurį laiką vėlei besidžiaugdamu; nors atslinko žiema, ji jų nežeidė, nes gėlės tebežydėdavo ten, kur žengė Lūtijena, o paukščiai giedojo sniegu apklotų kalvų papėdėje. Tačiau Huanas, būdamas ištikimas, grįžo pas šeimininką Kelegormą, nors jų meilė buvo menkesnė, nei anksčiau.
Nargotronde stojo sumaištis. Mat ten sugrįžo daug elfų, buvusių belaisviais Saurono saloje, ir kilo triukšmas, kurio negalėjo numalšinti jokie Kelegormo žodžiai. Jie karčiai apraudojo savo karaliaus Felagundo pražūtį, sakydami, jog mergelė išdrįso atlikti tai, ko pabūgo Feanoro sūnūs; tačiau daugelis suvokė, kad Kelegormo ir Kurufino paskata veikiau buvo ne baimė, o išdavystė. Todėl Nargotrondo gyventojų širdys išsilaisvino iš anų valdžios, vėl atsigręžė į Finarfino giminę, ir jie pakluso Orodretui. Bet šis nedavė jiems valios nužudyti broliu – ko kai kurie troško, – nes gentainių pralietas genties kraujas būtų dar stipriau užveržęs Mandoso prakeiksmo kilpą apie juos visus. Tačiau savo karalijoje Kelegormui ir Kurufinui jis nebebūtų suteikęs duonos nei poilsio, ir prisiekė, kad nuo šiol menkai temylės Nargotrondas Feanoro sūnus.
– Tebūnie taip! – tarė Kelegormas, ir jo akys grėsmingai sužybsėjo, o Kurufinas šyptelėjo. Tada juodu sėdo ant žirgų ir kaip ugnis išrūko pamėginti surasti giminaičius rytuose. Tačiau su jais nejojo niekas, netgi jų pavaldiniai, nes visi pajuto, kad juodu tikrai slėgė prakeiksmas ir sekė neganda. Tuo metu Kelebrimboras, Kurufino sūnus, išsižadėjo tėvo darbų ir liko Nargotronde; tačiau Huanas vis tiek sekė paskui savo šeimininko Kelegormo žirgą.
Juodu jojo į šiaurę, nes įsiskubinusiu ketino perlėkti per Dimbarą ir palei šiaurinius Dorijato pakraščius, siekdamu kuo greičiau pakliūti Himringan, kur buvo apsistojęs jų brolis Maedrosas; juodu vis tik galėjo tikėtis spėriai įveikti šį kelią, nes jis driekėsi palei Dorijato ribas aplenkdamas Nan Dungortebą ir toli nuo grėsmingų Siaubo kalnų.
Pasakojama, kad Berenas ir Lūtijena klajodamu pasiekė Bretilės miškus ir galiausiai priėjo Dorijato ribas. Tada Berenas susimąstė apie savo įžadą ir, neklausydamas širdies, apsisprendė vėl išvykti, kai tik Lūtijena bus saugi savo krašte. Bet ji nenorėjo vėl būti išskirta su juo ir tarė:
– Berenai, privalai pasirinkti vieną iš šių dviejų dalykų: turi arba išsižadėti savo žygio bei priesaikos ir gyventi žemės klajūno gyvenimą, arba laikytis žodžio ir mesti iššūkį tamsybės galiai jos soste. Tačiau bet kuriuo keliu eisiu su tavimi, ir ta pati bus mudviejų dalia.
Kol juodu apie tai kalbėjosi, nekreipdamu dėmesio į kitką, per mišką skubėdamu atjojo Kelegormas ir Kurufinas, ir iš tolo broliu anuodu pastebėjo bei atpažino. Tada Kelegormas pasisuko ir paragino žirgą, ketindamas parblokšti Bereną, o Kurufinas gręždamasis pasilenkė ir įsikėlė Lūtijeną į balną, nes buvo stiprus ir vikrus raitelis. Tada Berenas, buvęs prieš Kelegormą, liuoktelėjo ant pralekiančio Kurufino žirgo; o Bereno Šuolis pagarsėjo tarp žmonių bei elfų. Jis sugriebė Kurufiną už gerklės iš už nugaros ir trūktelėjo atgal, ir abudu nusirito ant žemės. Žirgas atsistojo piestu ir parkrito, nusviedęs Lūtijeną ant žolės.
Berenas ėmė smaugti Kurufiną, bet jo paties žūtis buvo čia pat, nes Kelegormas jojo, į jį atstatęs ietį. Tą valandą Huanas atsisakė tarnauti Kelegormui ir šoko ant šio, tad žirgas kryptelėjo ir nebesiartino prie Bereno, įbaugintas didžiulio skaliko. Kelegormas prakeikė ir skaliką, ir žirgą, tačiau Huanas buvo nepalenkiamas. Tada pakilusi Lūtijena užginė nužudyti Kurufiną, tačiau Berenas iš jo atėmė daiktus, ginklus ir peilį Angristą. Tas peilis buvo padirbintas Telcharo iš Nogrodo ir be makščių kabojo prie šono; geležį jis skrosdavo tarsi žalią medieną. Tuomet Berenas pakėlė Kurufiną, nubloškė šalin ir liepė eiti pas savo kilnią giminę, kuri galėtų pamokyti, kaip šaunumą panaudoti vertesniems tikslams.
– Tavo žirgą, – tarė jis, – palieku tarnauti Lūtijenai, ir jis turėtų būti laimingas, atsikratęs tokio šeimininko.
Tuomet Kurufinas prakeikė Bereną po debesimis ir dangumi. Ištarė jis:
– Keliauk iš čia į greitą ir karčią žūtį.
Kelegormas priėmė jį ant savo žirgo, ir broliu apsimetė pasišalinančiu; Berenas nusisuko ir nebekreipė dėmesio į jų žodžius. Bet Kurufinas, apimtas gėdos ir pagiežos, čiupo Kelegormo lanką ir, jiedviem nujojant, šovė atgalios; strėlė buvo nutaikyta į Lūtijeną. Huanas liuoktelėjęs ją sugavo dantimis, bet Kurufinas vėl iššovė, o Berenas šoko prieš Lūtijeną, ir strėlė įsmigo į jo krūtinę.
Pasakojama, kad Huanas persekiojo Feanoro sūnu, ir šiuodu persigandę spruko; o grįždamas jis Lūtijenai parnešė žolelių iš miško. Tais lapais ji sustabdė Bereno žaizdos kraujavimą ir savo menu bei meile jį pagydė; ir taip galiausiai juodu sugrįžo į Dorijatą. Ten Berenas, blaškydamasis tarp savo priesaikos ir meilės bei žinodamas, kad Lūtijena dabar saugi, vieną rytą atsikėlė anksčiau už saulę, patikėjo Lūtijeną Huano globai ir didžiai sielvartaudamas išvyko, kol ji dar miegojo ant žolės.
Jis vėl visu greičiu jojo į šiaurę Sirijono perėjos link, o pasiekęs Taur nu Fuino pakraščius, pažvelgė tolyn ir už Anfauglito dykynės išvydo Tangorodrimo viršukalnes. Ten jis paleido Kurufino žirgą, liepęs jam pamiršti baimę bei vergovę ir laisvam laigyti po žalią Sirijono žemių žolę. Galiausiai likęs vienas ir ant paskutinio pavojaus slenksčio, jis sudėjo Išsiskyrimo dainą, pagarbindamas Lūtijeną ir dangaus žiburius, nes manė dabar turįs atsisveikinti ir su meile, ir su šviesa. Toje dainoje būta šių žodžių:

Sėkmės, žemele ir dangau,
palaiminti, nes čia, mačiau,
po Saule ir po Mėnuliu
bėgiojo ji grakščiu žingsniu –
Lūtijena Tinūvijelė,
dailesnė, nei mirtingi gieda.
Net jei pasauliui tektų dingt,
senoj bedugnėje ištirpt,
Būt išardytam, sugriautam,
Gerai jam būti sukurtam:
naktis, aušra, versmė, sala –
kad Lūtijena būtų čia.



Jis dainavo garsiai, nesirūpindamas, kokios ausys gali išgirsti, nes buvo pasiryžęs viskam ir nesitikėjo išsigelbėsiąs.
Tačiau Lūtijena išgirdo jo dainą ir užgiedojo atsakydama, kai nelaukta skubėjo per girias. Mat Huanas, dar kartą sutikęs ją nešti, sparčiai lėkė Bereno pėdsakais. Jis ilgai svarstė, ką galėtų patarti, kad sumažintų pavojų šiedviem, kuriuos mylėjo. Todėl, kai vėl skubinosi į šiaurę, jis pasuko į šalį ties Saurono sala ir iš ten paėmė šiurpią Draugluino vilkeną bei Turingvetilės kailį. Ji buvo Saurono pasiuntinė, kraugerio šikšnosparnio pavidalu skraidydavusi į Angbandą, o jos didžiuliai pirštuoti sparnai ties kiekvienu sąnariu turėjo po geležinį nagą. Apsirėdę šiais siaubingais apdarais, Huanas su Lūtijena šuoliavo per Taur nu Fuiną, o visi padarai spruko nuo jų.
Berenas, regėdamas juos besiartinant, sutriko ir stebėjosi, nes buvo išgirdęs Tinūvijelės balsą ir manė, kad tai – pamėklė jam įvilioti į pinkles. Bet jie sustojo ir atsikratė apsimestosios išvaizdos, o Lūtijena pribėgo prie jo. Taip Berenas ir Lūtijena vėl susitiko tarp dykumos ir girios. Kurį laiką jis tylėjo ir džiaugėsi, tačiau vėliau vėl pamėgino atkalbėti Lūtijeną nuo kelionės.
– Dabar triskart prakeikiu savo priesaiką Tingolui, – tarė jis, – mieliau būčiau jo nužudytas Menegrote, nei leisčiau Morgoto šešėliui kristi ant tavęs.
Tada Huanas antrąsyk prakalbo žodžiais ir patarė Berenui sakydamas:
– Lūtijenos nuo mirties šešėlio apsaugoti nebegali, nes jis ją apgobė josios meilės dėka. Gali nusigręžti nuo savo likimo ir vesti ją į tremtį, veltui ieškodamas ramybės, kol būsi gyvas. Bet, jei neneigsi savo dalios, Lūtijena arba tikrai mirs vienatvėje, būdama palikta, arba privalės su tavimi mesti iššūkį likimui, kas yra tarytum beviltiška. Negaliu daugiau patarti ir negaliu toliau eiti jūsų keliu. Tačiau mano širdis kužda, kad pamatysiu tai, ką rasite prie Vartų. Kitką nuo manęs slepia tamsa, tačiau gali būti, kad trys mūsų takai nuves atgal į Dorijatą ir susitiksime prieš viskam baigiantis.
Tuomet Berenas suprato, kad Lūtijena negali būti atskirta nuo jų abiejų dalios, ir nebesiekė jos atkalbėti. Kaip patarė Huanas, Lūtijenos meno dėka jis buvo aprėdytas Draugluino vilkena, o jinai – sparnuota Turingvetilės oda. Berenas pažvelgus visu kuo išrodė kaip vilkolakis, tik jo akyse švietė nors niūri, bet tyra dvasia, ir jo žvilgsnyje atsispindėjo siaubas, kai šalia jis pamatė į šikšnosparnį panašią būtybę, pakibusią raukšlėtais sparnais. Tada, kaukdamas prieš mėnulį, jis liuoktelėjo nuo kalvos, o šikšnosparnis apsuko ratą ir nuplasnojo viršum jo.

Juodu perėjo visus pavojus ir, padengtu ilgo bei varginančio kelio dulkėmis, pasiekė niūrų slėnį prieš Angbando Vartus. Šalia kelio juodavo prasivėrę plyšiai, iš kurių tarytum šliaužė besiraitančios gyvatės. Abiejose pusėse uolos stovėjo it įtvirtintos sienos, o ant jų tupėjo maitlesiai paukščiai, klykaujantys šiurpiais balsais. Priešais stūksojo neįveikiami Vartai – plati ir tamsi arka kalno papėdėje, – o virš jų kilo tūkstančio pėdų skardis.
Ten juodu apėmė baimė, nes prie vartų laukė sargas, apie kurį dar nebuvo pasklidęs garsas. Morgotą pasiekė gandas apie nežinia kokius elfų karaliūnų ketinimus, o iš miško properšų girdėdavosi, kaip loja Huanas, didis karo skalikas, kuriam kadaise davė valią valai. Tada Morgotas prisiminė Huano lemtį ir išrinko vieną Draugluino padermės jauniklį, kurį nuosavomis rankomis šėrė gyva mėsa ir apgaubė sava galia. Greitai augo vilkas, kol nebegalėjo įsisprausti į jokią irštvą, tik didžiulis ir alkanas gulėjo prie Morgoto kojų. Ten į jį įėjo pragaro ugnis ir kančia, ir jį užpildė besotė dvasia, iškankinta, baisinga bei tvirta. Tų dienų sakmėse jis vadinamas Karcharotu, Raudonąja Rykle, ir Anfaugliru, Troškulio Nasrais. Jį neužmiegantį Morgotas paguldė prieš Angbando duris, kad Huanas negalėtų prasmukti.
Karcharotas iš tolo juodu pajuto ir jį apėmė dvejonės, nes į Angbandą seniai buvo atnešta žinia, jog Draugluinas žuvęs. Todėl, kai tuodu priartėjo, jis jiems neleido įeiti ir įsakė stovėti; ir grėsmingai prisiartino, užuodęs kažką keisto ore aplink juos. Tačiau staiga Lūtijeną apėmė kadaise iš dieviškosios padermės paveldėta galia, ir ji žengė pirmyn, nusimetusi bjaurų apdarą, – mažytė prieš Karcharoto jėgą, tačiau švytinti ir šiurpi. Iškėlusi ranką, ji įsakė jam užmigti, tardama:
– O sielvarto pradėta dvasia, pulk dabar tamsion užmarštin ir kuriam laikui pamiršk siaubingą gyvenimo dalią.
Ir Karcharotas susmuko, tarsi jį būtų trenkęs žaibas.
Tuomet Berenas ir Lūtijena žengė pro Vartus, nusileido painiais laiptais ir kartu atliko didžiausią žygdarbį, kokiam kada nors ryžosi elfai ar žmonės. Mat juodu atėjo prie Morgoto sosto žemutinėje menėje, paramstytoje siaubo, nutviekstoje ugnies ir pilnoje žudymo bei kankinimo įrankių. Berenas vilko pavidalu nusėlino po sostu, tačiau Morgoto valia Lūtijenos persirėdymas nuėjo niekais, ir jis nukreipė į ją savo žvilgsnį. Jo akys jos neįbaugino, ji pasisakė savo vardą bei pasisiūlė padainuoti jam tarsi klajojanti giesmininkė. Morgotui bežiūrint į jos grožybę, jo mintyse gimė niekšinga aistra, o širdin įsliūkino ketinimas, tamsesnis už bet kurį kitą nuo to laiko, kai jis paspruko iš Valinoro. Taip jį apgavo jo paties piktavališkumas, nes jis stebėjo ją, kuriam laikui palikęs laisvą, paslapčia mėgaudamasis savo mintimis. Tuomet ji staiga išsisuko nuo jo žvilgsnio ir iš šešėlių pradėjo tokio neįtikėtino meilumo ir tokios akinamos galios giesmę, kad jis noromis nenoromis įsiklausė ir prarado budrumą, kol akys blaškėsi, ieškodamos jos.
Visus rūmus apėmė snaudulys, visos ugnys išblėso ir užgeso, tačiau silmariliai Morgoto karūnoje užsiplieskė baltos liepsnos spindesiu, o karūnos ir brangakmenių našta nulenkė jo galvą, lyg ją būtų slėgęs visas pasaulis, apsunkintas rūpesčių, baimės ir troškimų, ko negalėjo atlaikyti net Morgoto valia. Tada Lūtijena, sučiupusi sparnuotą apdarą, pašoko į orą, o jos balsas krito žemyn tarsi liūtis į sietuvas, sodrus ir švelnus. Ji mostelėjo apsiaustu jam prieš akis ir panardino jį į sapną, tamsų it Išorinė Tuštuma, kurioje kadaise jis vaikščiojo vienas. Staiga jis griuvo lyg per griūtį slystanti kalva ir it perkūnas nudundėjęs nuo savo sosto sukniubo ant pragaro grindų. Geležies karūna žvangėdama nusirito nuo jo galvos. Niekas nesukrutėjo.
Berenas gulėjo ant žemės tarsi negyvas žvėris, tačiau Lūtijena jį palietė ranka ir pažadino, o jis nusimetė vilkeną. Tada Berenas išsitraukė peilį Angristą ir iš geležies nagų išpjovė silmarilį.
Kai jisai sugniaužė jį delne, švytėjimas prasiskverbė per patį kūną, ranka tapo tarsi žiburiu, bet brangakmenis pakentė prisilietimą ir nežeidė jo. Berenui kilo mintis padaryti daugiau, nei buvo pasižadėjęs, ir išnešti iš Angbando visus tris Feanoro Brangakmenius; tačiau ne tokios būta silmarilių lemties. Peilis Angristas lūžo, o ašmenų skeveldra skriedama sužeidė Morgoto skruostą. Šis sudejavo ir krustelėjo, ir sujudėjo visi miegantys Angbando gyventojai.
Tuomet siaubas apėmė Bereną ir Lūtijeną, ir juodu spruko, nesisaugodamu, nepersirengusiu, tik trokšdamu vėlei išvysti šviesą. Niekas neužkirto jiedviem kelio ir jų nepersekiojo, tačiau Vartai buvo sergstimi: Karcharotas pakirdo iš miego ir įtūžęs stovėjo ant Angbando slenksčio. Jis juodu pastebėjo anksčiau, nei jie jį pamatė, ir puolė juodu bėgančiu.
Lūtijena buvo išsekusi ir nebeturėjo nei laiko, nei jėgų sutramdyti vilką. Tačiau Berenas žengė priešais ją, dešinėje rankoje iškėlęs silmarilį. Karcharotas stabtelėjo ir akimirkai išsigando.
– Pasišalink ir spruk! – sušuko Berenas. – Nes tai yra ugnis, prarysianti tave ir visus nelabus padarus, – ir atkišo silmarilį prieš vilko akis.
Karcharotas pažvelgė į šventąjį brangakmenį, tačiau nepabūgo, o besotė dvasia staiga suliepsnojo jame; jis sugriebė ranką nasrais ir nukando ties riešu. Tuojau jo vidurius apėmė kankinanti liepsna, nes silmarilis svilino prakeiktą kūną. Jis nulėkė kaukdamas, o Vartų slėnis ir sienos aidėjo nuo jo kankynės šauksmų. Pasiutęs jis tapo toks baisingas, kad visi Morgoto padarai, buvę slėnyje ar ant ten vedančių kelių, spruko kuo toliau, nes jis pjovė visas sutiktas gyvas būtybes ir išsiveržė iš Šiaurės niokoti pasaulio. Karcharoto pasiutimas buvo šiurpiausias dalykas, užklupęs Belerijandą iki Angbando žlugimo, nes jame slypėjo silmarilio galia.
Berenas nualpęs gulėjo prie grėsmingųjų Vartų, o mirtis artinosi, nes vilko iltys buvo nuodingos. Lūtijena lūpomis iščiulpė nuodus ir sutelkė beišsenkančią galią kraupios žaizdos kraujavimui sustabdyti. Tačiau už jos Angbando gelmėse sklido garsas apie pažadintą didžią rūstybę. Pabudo Morgoto valdiniai.
Šitaip silmarilio paieškos tikriausiai būtų pasibaigusios pražūtimi ir neviltimi, bet tą valandą virš slėnio pasirodė trys galiūnai paukščiai, skrendantys į šiaurę už vėją greitesniais sparnais. Tarp visų paukščių ir žvėrių buvo pasklidusi žinia apie Bereno klajones ir bėdas, o pats Huanas visiems padarams buvo įsakęs budėti, kad jie galėtų padėti jam. Aukštai virš Morgoto karalijos sklandė Torondoras ir jo pavaldiniai, o pamatę Vilko beprotybę ir Bereno pralaimėjimą, jie greitai nusileido, kol Angbando galios vadavosi iš miego pančių.
Jie pakėlė Lūtijeną ir Bereną nuo žemės bei nunešė juos aukštai debesysna. Po jais staiga sudundėjo griaustinis, aukštyn pašoko žaibai, o kalnai sudrebėjo. Iš Tangorodrimo išsiveržė ugnis ir dūmai, liepsnojantys lavos lašai buvo nusviesti tolių toliausiai ir krisdami niokojo žemes, o Hitlumo noldai ėmė drebėti. Tačiau Torondoras skrido aukštai virš žemės dangaus keliais, kur saulė visą dieną šviečia nepridengta, o mėnulis vaikštinėja tarp tyrų žvaigždžių. Taip jie greitai praskriejo virš Dor nu Fauglito bei Taur nu Fuino ir atsidūrė virš slaptojo Tumladeno slėnio. Jo nedengė nei debesys, nei migla, tad Lūtijena, pažvelgusi žemyn, toli apačioje išvydo skaisčiojo Gondolino, kuriame gyveno Turgonas, žibėjimą, tartum iš žalio brangakmenio ištryškusią baltą šviesą. Bet ji raudojo, nes manė, kad Berenas tikrai mirsiąs: jis netarė nė žodžio, neatmerkė akių ir vėliau nieko neatsiminė apie skrydį. Galiausiai ereliai juos nuleido Dorijato paribiuose, ir jie atsidūrė tame pačiame miškingame slėnyje, iš kur apimtas nevilties Berenas kadaise išsėlino, palikęs miegančią Lūtijeną.
Ten ereliai ją paguldė šalia Bereno ir grįžo į Krisaegrimo viršūnes ir savus lizdus aukštybėse, o Huanas parbėgo pas ją, ir jie kartu slaugė Bereną, kaip tada, kai ji išgydė Kurufino padarytą žaizdą. Tačiau šioji žaizda buvo nelaba ir apnuodyta. Ilgai gulėjo Berenas, o jo dvasia klajojo tamsiais mirties pašaliais, visąlaik jusdama iš sapno į sapną besivejančią kančią. Netikėtai, kai jos viltis buvo beveik išsekusi, jis pabudo ir pažvelgė aukštyn, išvydo lapus danguje, ir išgirdo šalia jo lapų paunksmėje švelniai ir ramiai dainuojančią Lūtijeną Tinūvijelę. Vėl buvo pavasaris.
Nuo to laiko Berenas vadintas Erchamijonu, Vienarankiu, o kentėjimas įsirėžė jo veidan. Tačiau galiausiai Lūtijenos meilė jį sugrąžino gyveniman, jis pakilo, ir jie vėlei žengė giriomis kartu. Juodu neskubėjo palikti tos vietos, nes ji jiems išrodė skaisti. Lūtijena netgi norėjo klajoti ir nebegrįžti, užmiršusi giminę, tautiečius ir visą elfų karalysčių puikybę, ir kurį laiką Berenas neprieštaravo; tačiau jis negalėjo ilgam pamiršti priesaikos sugrįžti į Menegrotą bei nenorėjo visam laikui atimti Lūtijenos iš Tingolo. Pagal žmonių įstatymus jis manė, kad pavojinga neatsižvelgti į tėvo valią, nebent nebūtų kitos išeities, ir jam atrodė, kad tokiai karališkai ir skaisčiai kaip Lūtijena mergelei nedera visada gyventi miškuose lyg šiurkštiems medžiotojams žmonėms, be namų, garbės ir dailių dalykų, džiuginančių Eldalijės karalienes. Todėl po kurio laiko jis ją įtikino, ir jų žingsniai paliko negyvenamas žemes; ir jis įžengė į Dorijatą, lydėdamas Lūtijeną namo. Taip jiedviem buvo lemta.
Dorijate buvo stojusios nelaimingos dienos. Kai dingo Lūtijena, širdgėla ir tyla prislėgė visus jo gyventojus. Ilgai jie jos nesėkmingai ieškojo. Pasakojama, kad tuo metu Daeronas, Tingolo dainius, klajodamas paliko šalį, ir niekas jo nebematė. Tai jis kurdavo muziką Lūtijenos šokiams ir dainoms prieš Berenui atkeliaujant į Dorijatą, ir mylėjo ją, o visas mintis apie ją pynė muzikon. Jis tapo iškiliausiu elfų dainiumi į rytus nuo Jūros, įvardijamu net pirma Magloro, Feanoro sūnaus. Tačiau, ieškodamas Lūtijenos, apimtas nevilties jis bastėsi klystkeliais ir, perkopęs kalnus, pasiekė Viduržemės Rytus, kur daugelį amžių prie tamsių vandenų raudojo Lūtijenos, Tingolo dukters, gražiausios iš visų gyvųjų.
Tuomet Tingolas kreipėsi į Melijaną, tačiau ji jam nepatarė, sakydama, kad jo sumanyta lemtis turi veikti iki jai skirtojo galo, o jis turįs laukti. Tačiau Tingolas sužinojo, kad Lūtijena nukeliavo toli nuo Dorijato, nes, kaip pasakota, slapta iš Kelegormo atėjo pranešimų, jog Felagundas žuvęs, Berenas žuvęs, o Lūtijena atsidūrusi Nargotronde, ir Kelegormas vesiąs ją. Tingolas įtūžo ir pasiuntė šnipus, manydamas pradėti karą su Nargotrondu, ir taip sužinojo, kad Lūtijena vėl pasprukusi, o Kelegormas su Kurufinu iš Nargotrondo išvarytu. Tada jis ėmė dvejoti, neturėdamas pajėgų užpulti septynių Feanoro sūnų, tad nusiuntė pasiuntinius į Himringą prašyti jų pagalbos Lūtijenos paieškoms, nes Kelegormas nenusiuntė jos į tėvo namus neigi nusaugojo.
Tačiau jo karalijos šiaurėje pasiuntiniai susidūrė su netikėtu ir nelauktu pavojumi: puolančiu Karcharotu, Angbando Vilku. Ieškodamas grobio, jis siautėdamas lėkė iš šiaurės ir, pagaliau perbėgęs Taur nu Fuiną rytiniu pakraščiu, veržėsi nuo Esgalduino versmių lyg niokojanti ugnis. Niekas jam nesukliudė, Melijanos galia krašto paribiuose jo nesustabdė, nes jį ginė lemtis ir kančiose nešamo silmarilio galia. Taip jis įsiveržė į nepaliestas Dorijato girias, o visi persigandę spruko. Iš pasiuntinių išsigelbėjo tik Mablungas, vyriausias Karaliaus vadas, kuris atnešė šiurpią žinią Tingolui.
Būtent tą tamsią valandą grįžo Berenas ir Lūtijena, besiskubindamu iš vakarų, o garsas apie jų atvykimą sklido priešais lyg muzikos garsai, vėjo nešami į tamsius sielvartaujančiųjų namus. Galiausiai juodu pasiekė Menegroto vartus, o didžiulė minia sekė juos. Tada Berenas nuvedė Lūtijeną prie Tingolo, jos tėvo, sosto, o jis nustebęs pažvelgė į Bereną, kurį laikė žuvusiu; bet juo nesidžiaugė dėl sielvarto, kurį šis buvo suteikęs Dorijatui. Tačiau Berenas priklaupė priešais ir tarė:
– Sugrįžau, kaip buvau davęs žodį. Dabar pareikalausiu to, kas man priklauso.
Tingolas atsakė:
– O kaip tavo įžadas ir žygis?
Berenas tarė:
– Jis įvykdytas. Netgi dabar silmarilis yra mano rankoje.
Tuomet Tingolas paliepė:
– Parodyk jį man!
Berenas ištiesė kairiąją ranką, lėtai atgniauždamas pirštus, tačiau ji buvo tuščia. Tada jis pakėlė dešiniąją, ir nuo tol save vadino Kamlostu, Tuščiarankiu.
Tuomet Tingolas sušvelnėjo; Berenas sėdo priešais jo sostą kairėje, o Lūtijena – dešinėje, ir juodu apsakė savo Žygį, o visi susirinkusieji klausėsi, apimti nuostabos. Tingolui ėmė atrodyti, kad šis vyras buvo ne toks kaip kiti mirtingi žmonės ir priklausė Ardos didiesiems, o Lūtijenos meilė rodėsi neregėtas ir keistas dalykas; ir jis suprato, kad jų lemčiai neužkirs kelio jokia galia pasaulyje. Todėl galiausiai jis nusileido, ir Berenas paėmė Lūtijenos ranką prieš jos tėvo sostą.
Tačiau naujas šešėlis aptemdė Dorijato džiaugsmą dėl skaisčiosios Lūtijenos sugrįžimo; sužinoję Karcharoto pasiutimo priežastį, gyventojai dar labiau išsigando, suvokdami, kad dėl šventojo brangakmenio šis pavojus kupinas baisingos galios ir vargu ar galima jį įveikti. O Berenas, išgirdęs apie Vilko antpuolį, suprato, kad Žygis dar nebaigtas.
Kadangi Karcharotas kasdien artinosi prie Menegroto, jie suruošė Vilko Medžioklę, pavojingiausią iš visų žvėrių persekiojimų, apie kuriuos byloja sakmės. Ton medžioklėn vyko Huanas, Valinoro Skalikas, ir Mablungas Sunkiarankis, ir Belegas Tvirtalankis, ir Berenas Erchamijonas, ir Tingolas, Dorijato Karalius. Rytą jie išjojo ir persikėlė per Esgalduino upę; tačiau Lūtijena liko už Menegroto vartų. Ant jos krito tamsus šešėlis, jai rodėsi, kad saulė paliego ir pajuodo.
Medžiokliai pasuko į rytus bei į šiaurę ir, sekdami upės tėkmę, galiausiai aptiko Vilką Karcharotą tamsiame slėnyje, stataus šiaurinio šlaito, nuo kurio Esgalduino srovė krito kriokliais, apačioje. Karcharotas gėrė papėdėje, po kriokliu, kad numalšintų deginantį troškulį, ir staugė – taip jie jį pastebėjo. Tačiau jis, pajutęs juos artinantis, staiga nepuolė. Galbūt pakirdo velniškas jo širdies gudrumas, kai saldūs Esgalduino vandenys akimirkai palengvino skausmą, tad, kai jie jojo artyn, jis nusliūkino į tankų krūmyną ir pasislėpęs atsigulė. Tačiau jie apie tą vietą pastatė sargybą ir laukė, o šešėliai miške ilgėjo.
Berenas stovėjo prie Tingolo, kai jie netikėtai pamatė, jog Huano nebėra šalia. Krūmynuose pasigirdo garsus lojimas, nes Huanas, ėmęs nekantrauti ir įsigeidęs išvysti šį vilką, vienas nurisnojo jo pakelti. Tačiau Karcharotas jo vengė ir, prasiveržęs pro dyglius, staiga šoko ant Tingolo. Tuojau Berenas žengė prieš jį su ietimi, bet Karcharotas ją nubloškė ir pargriovė jį, kąsdamas į krūtinę. Tą akimirką Huanas iš tankmės šoko Vilkui ant kupros, ir juodu kartu griuvo, aršiai imdamusi: nė viena vilko ir skaliko kova nebuvo kaip šioji, nes Huano lojime skardėjo Oromės ragai ir valų rūstybė, o Karcharoto kaukime aidėjo Morgoto neapykanta ir pagieža, kandesnė už plieno dantis; uolos skilo nuo jų keliamo triukšmo ir ritosi iš aukštai, užtverdamos Esgalduino krioklius. Jų kova buvo žūtbūtinė, tačiau Tingolas jos nepaisė, mat priklaupė šalia Bereno, pamatęs, jog šis sunkiai sužeistas.
Tą valandą Huanas papjovė Karcharotą, tačiau suraizgytose Dorijato giriose išsipildė seniai paskelbtas nuosprendis, ir jis buvo sužeistas mirtinai, Morgoto nuodai įsiskverbė į jį. Tuomet jis atslinko ir, kritęs šalia Bereno, trečią kartą prakalbo žodžiais, ir prieš mirtį atsisveikino su juo. Berenas tylėjo, tik padėjo ranką ant skaliko galvos, ir taip juodu išsiskyrė.
Mablungas ir Belegas atskubėjo padėti Karaliui, tačiau pamačiusiu, kas įvyko, nusviedė šalin ietis ir ėmė raudoti. Mablungas paėmė peilį ir perskrodė Vilko pilvą, o viduje šis buvo kone visas it liepsnos išdegintas; bet Bereno ranka, laikiusi brangakmenį, buvo išlikusi nepažeista. Kai Mablungas siekė ją paliesti, rankos neliko, o silmarilis gulėjo nepridengtas, ir jo šviesa skverbėsi į miško šešėlius aplink juos. Nusigandęs Mablungas greitai jį paėmė ir įdėjo gyvojon Bereno rankon; silmarilio prisilietimas pabudino Bereną, jis jį iškėlė ir tarė Tingolui jį priimti.
– Dabar Žygis baigtas, – pasakė jis, – ir išpildyta manoji lemtis; – ir daugiau neprabilo.

Jie parnešė Bereną Kamlostą, Barahiro sūnų, šakų neštuvuose, o šalia gulėjo skalikas Huanas; kol jie grįžo į Menegrotą, stojo naktis. Didžiojo buko Hyrilorno papėdėje juos patiko lėtai žengianti Lūtijena, o kiti prie neštuvų atnešė deglus. Ten ji apkabino Bereną ir pabučiavo, liepdama laukti jos už Vakarų jūros, o jis žvelgė jai akysna, kol jį paliko dvasia. Išblėso žvaigždžių šviesa, ir tamsybė apėmė net Lūtijeną Tinūvijelę. Taip baigėsi Silmarilio žygis, tačiau poringė apie Leithian – Išlaisvinimą iš vergovės – nesibaigia.
Mat Bereno dvasia, jos paliepta, užtruko Mandoso menėse, nenorėdama palikti pasaulio, kol Lūtijena ateis paskutinįsyk atsisveikinti ant blausių Išorinės jūros krantų, iš kur mirę žmonės iškeliauja ir niekada nebegrįžta. O Lūtijenos dvasia paniro į tamsybes ir galiausiai išskriejo; jos kūnas liko it staiga nupjauta gėlė, kurį laiką nenuvytusi gulinti ant žolės.
Tingolui atėjo žiema, tarsi žilas mirtingų žmonių amžius. O Lūtijena įžengė į Mandoso menes, kur yra Eldalijei paskirtos vietos už Vakarų rūmų, ant pasaulio ribų. Ten laukiantieji sėdi panirę savose mintyse. Tačiau jos grožis buvo puikesnis už jų grožį, o jos sielvartas gilesnis už jų sielvartą; ji atsiklaupė prieš Mandosą ir ėmė giedoti.
Lūtijenos giesmė priešais Mandosą buvo skaisčiausioji, kada nors nuausta žodžiais, ir graudžiausioji, kokią kada nors išgirs pasaulis. Nepakitusi ir nesunaikinama, ji tebegiedama Valinore, toli nuo pasaulio ausų, o besiklausantys valai liūdi. Lūtijena supynė dvi žodžių gijas: eldų sielvarto ir žmonių širdgėlos, Dviejų Genčių, Ilūvataro sutvertų gyventi Ardoje, Žemės Karalystėje tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių. Kai ji klūpojo priešais jį, jos ašaros krito ant jo pėdų lyg lietus ant akmenų; ir Mandosas pajuto užuojautą – tas, kurs nei anksčiau, nei vėliau nebuvo taip sugraudintas.
Todėlei jis pakvietė Bereną, ir kaip Lūtijena buvo tarusi jo mirties valandą, juodu susitiko už Vakarų jūros. Tačiau Mandosas neturėjo galios sulaikyti pasaulio viduje mirusių žmonių sielų po jų laukimo, taipogi negalėjo pakeisti Ilūvataro Vaikų likimų. Todėl jis atėjo pas Manvę, valų Valdovą, kuris, vedamas Ilūvataro rankos, tvarkė pasaulį; o Manvė patarimo ieškojo slapčiausiose savo mintyse, kur atsiskleisdavo Ilūvataro valia.
Štai ką jis leido rinktis Lūtijenai. Dėl jos triūso ir sielvarto ji būtų paleista iš Mandoso ir eitų į Valimarą būti su valais ligi pasaulio galo, pamiršusi gyvenimo širdgėlą. Ten Berenas negalėtų žengti. Valams nebuvo leista atimti iš jo Mirties, kuri yra Ilūvataro dovana žmonėms. Kitas kelias buvo toks: ji, kartu pasiėmusi Bereną, grįžtų į Viduržemę vėlei ten gyventi, tačiau juodu nebūtų tikru dėl savo gyvybių ar džiaugsmo. Tada ji taptų mirtinga ir pasmerkta antrajai mirčiai kaip ir jis; ir netrukus visam laikui paliktų pasaulį, o jos grožis tebūtų atmenamas dainose.
Ji pasirinko šią dalią, atsižadėdama Palaimintosios karalijos ir atsisakydama giminystės su visais ten gyvenančiais, kad, nesvarbu koks sielvartas lauktų, Bereno ir Lūtijenos likimu galėtų būti sujungtu, o jų keliu kartu vestų už pasaulio ribų. Taip ji vienintelė iš Eldalijės tikrai mirė ir jau seniai paliko pasaulį. Tačiau jos apsisprendimas sujungė Dvi Genti; o ji tapo pramote daugelio, kuriose eldai, nors visas pasaulis persimainė, teberegi numylėtosios Lūtijenos, kurios jie neteko, atvaizdą.



© JRRT
Vertė: Indraja.
Redagavo: Starlin, Exon.
Padėjo redaguoti Laiqualasse.

2006 11 15 versija nr. 2
2004 12 13 versija nr. 1

Dėkoju visiems, pareiškusiems savo nuomonę.

_________________
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG


Į viršų
 Aprašymas  
 
 Pranešimo tema:
StandartinėParašytas: 16 Lap 2006, 22:32 
Atsijungęs
Žiedų valdovas
Vartotojo avataras

Užsiregistravo: 02 Kov 2004, 19:32
Pranešimai: 1883
Miestas: Vilnius
WOW!

Kai aš po pusės metų šitą suredaguosiu, galėsi atsakyti tuo pačiu :D .
Ainu spausdinti.

_________________
Mergaitė Gyvatė

Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?


Į viršų
 Aprašymas  
 
Rodyti paskutinius pranešimus:  Rūšiuoti pagal  
Naujos temos kūrimas Atsakyti į temą  [ 37 pranešimai(ų) ]  Eiti į Ankstesnis  1, 2

Visos datos yra UTC + 2 valandos [ DST ]


Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias


Jūs negalite kurti naujų temų šiame forume
Jūs negalite atsakinėti į temas šiame forume
Jūs negalite redaguoti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite trinti savo pranešimų šiame forume
Jūs negalite prikabinti failų šiame forume

Ieškoti:
Pereiti į:  
POWERED_BY
Vertė Vilius Šumskas © 2003, 2005, 2007