Eksperimentinis Ainulindale vertimas

Tanor Quettaron: J.R.R.Tolkien'o sukurtos kalbos ir Tolkien'o kūrinių vertimai.
Žinutė
Autorius
Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#21 Standartinė Indraja » 31 Geg 2004, 14:39

OK, ypatingu tikslumu.
Dar:
*šaltį ir karštį, {kuriuos buvo pats patyręs} [jo paties sukeltą] (had come to pass through him) - atrodo, come to pass ~ attain fulfillment?
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#22 Standartinė Starlin » 31 Geg 2004, 17:49

Starlin, ačiū už būsimus vertimus, bet vardan visų valų ir maijų gal pirma baikim kankinti šitą? -- tai be abejo, bet aš vis tiek verčiu toliau: čia jau mano asmeninis atsipalaidavimo nuo mokslų būdas... kadangi Cora klausė, tai atsakiau jai. Šiaip su Valaquenta bus oi kiek daugiau darbelio, taigi kai baigsim su šituo, galėsim kibti... ilgam. Ir gal galima pageidauti vertimo, dar panašesnio į originalą (aišku, kol tokiu būdu neatsiranda klaidų)?... -- supranti, aš labai stengiausi daryti panašų į originalą, manau, kad panašus ir išėjo: naudojau panašias metaforas ir t.t. Bet kartais tenka originalumo atsisakyti stiliaus labui - ką padarysi, tiesiogiai verčiami tekstai ne visada yra stilingi, nes reikia atsižvelgti į lietuvių kalbos semantines ir kitokias ypatybes.

*po {pasaulio} [dienų] pabaigos

Aha, šitas man irgi buvo neaiškus. Iš pradžių verčiau "kai laikas pasibaigs" ir apskritai tai man šitas variantas logiškesnis, nes "pasaulio pabaiga" - perdaug tiesioginė užuomina. Tačiau šis variantas nederėjo su tolimesniu tekstu:

...kurs ainų ir Ilūvataro Vaikų chorai, kai laikas pasibaigs. Tuomet temas atliks teisingai ir jos Bus, vos tik baigsis...

Visaip derinau ir pasilikau prie varianto, išspausdinto forume. O gal ne "dienų" pabaiga, o vis tik "laiko" pabaiga? Nors tavo paaiškinimas logiškas.


*geidė pats kurti {būtybes, kurios} [dalykus, kurie] Būtų (things) - tiksliau.

Va čia tai klausimas. Pirma, žodis "dalykai" labai jau gremėzdiškas. Antra, "dalykai, kurie Yra" - tai iš esmės gyvi dalykai, vadinasi, - būtybės. Taigi viena vertus mano variante - sviestas sviestuotas, antra vertus - tavasis ne toks gražus, bent jau mano ausiai.

*jam {nekantrybėj} regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, [ir jį neramino jos bergždumas] (and it seemed to him that Ilúvatar took no thought for the Void, and he was impatient of its emptiness) - viena iš keleto sutrumpintų vietų.

Ne sutrumpintų, o pergrupuotų. Aš nieko netrumpinau, NB, tik vengiau tuščiažodžiavimo. "Bergždumas" - geras žodis, pasiūlymas geras. Pirminis variantas buvo "tuštumas", atmečiau dėl nestilingumo. Šitas geras, keičiu.

*bet atrodė, kad pačias galingiausias {natas į iškilmingą temos audinį pynė kažkas kitas} [jos natas perimdavo toji ir įausdavo savo iškilnian raštan] (And it essayed to drown the other music by the violence of its voice, but it seemed that its most triumphant notes were taken by the other and woven into its own solemn pattern.) - galbūt pati ne taip suprantu, bet verta pamąstyti.

Aha, šitos vietos nelabai suprantu - paprasčiausiai nesuprantu, taigi ir numuilinau šį tą. Alatar, tu, regis, anglų kalbą neblogai įvaldęs: kaip tau šita vieta? Čia reiktų atkreipti dėmesį daugiau į potekstę. Mano variantas, kai verčiau, buvo, kad "other" - tai užuomina į kažkokią pašalinę Istoriją veikiančią jėgą, galbūt Tamsą, o gal kažkokią Ilūvataro valią. Bet Indrajos paaiškinimas irgi logiškas...

*{juk Ardos platybės – tarsi pagrindas stulpo, ištęsto tiek, jog jo viršūnė smailesnė už adatą} [kaip to, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą] (as who should take the whole field of Arda for the foundation of a pillar and so raise it until the cone of its summit were more bitter than a needle) - vėlgi gal pati ne taip suprantu. Bet įtartina.

Taaaip... Dėl šitos vietos kažkada kreipiausi į TORCo pirmakalbius. Štai kaip man buvo paaiškinta:

wilko185
starlin, this is my interpretation of this:

....to those who consider only the majesty of the Ainur, and not their terrible sharpness; as who should take the whole field of Arda.....

The grammar is a little strange here, but it is as if the whole of Arda became the base of pillar, then considering the greatness of the Ainur would be like just considering the great size of the pillar, and not its extreme fineness. A comparison is being made to an imaginary giant pillar, though the image of the pillar requires that we imagine Arda being flat and not spherical.


Vienu žodžiu, čia metafora: Arda jos gyventojų požiūriu - didelis sunkus stulpas, bet Ainos ją padarė siaubingai tikslią, tik mes tos "viršūnės adatos" nematom. Mano pirmas vertimas buvo beveik toks kaip tavo pateiktasis, bet paskui perfrazavau, pritaikiau Wilko aiškinimui, nes išeitų nelogiška (mano klausime buvo mintis, kad gal tai tiesioginė užuomina į Ardos formą, kaip keistai tai beatrodytų, bet, pasak Wilko, tai - tik keistai gramatiškai suformuluota metafora, įsiterpianti į du vienarūšius palyginimus).

*ypatingu tikslumu

hm... o gal dar koks variantas būtų? "minutės" -taip, negerai. Bet "ypatingas"... Aišku, kruopštus tikslumas nelogiška.

*šaltį ir karštį, {kuriuos buvo pats patyręs} [jo paties sukeltą] (had come to pass through him) - atrodo, come to pass ~ attain fulfillment?

Mano Oxfordas duoda reikšmę "pass through - experience", tik naudojamą kitaip: she passed through a difficult period in her life. Manau, kad Melkoras nesukūrė šalčio ir karščio - tik juos bandė palenkti savo tikslams. Kita vertus, "sukelti": jeigu nurodytume tiksliau tą bandymą palenkti savo tikslams... Su tokiu vertimu nesutinku, bet jeigu jį pataisytumėm, būtų tiksliau už manąjį.

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#23 Standartinė Indraja » 31 Geg 2004, 18:27

vos tik baigsis
Ne tokių rimtų pasiūlymų rinkinyje (jau baiginėju ir pateiksiu... ir imu suprasti, kodėl vertimų niekas neredaguoja - juk reikia beveik viską verst pačiam) ši vieta - [vos tik nuskambės]. Bet noriu "dienų"... Va kokią citatą radau Bibliją nagrinėjančiame puslapyje: "The term "End of Days" (Hebrew "Aharit HaYamim"), which has also been variously translated as "The Latter Days" and "The Last Days", has the meaning in Hebrew of "a long time from now" and there is no implication that the world will come to an end."

"dalykai, kurie Yra" - tai iš esmės gyvi dalykai, vadinasi, - būtybės.
Nesutinku. Mažų mažiausiai - tai visi objektyviai esantys materialūs dalykai, o gal ir jų pagimdyti idealūs procesai. Šiaip reiktų filosofų klausti - jie vis apie Būtį kalba.

"vengiau tuščiažodžiavimo"
Puiku, bet reikia atsargiai... "Zvirmariljon": skyrelis "Apie žmonių atėjimą į vakarus". Jo tekstas: "Žmonės atėjo į vakarus". (Kaip ir Vseslavuro atveju, bandau šiurpinti kuo baisesniais pavyzdžiais... Metaforiškai :D ).

And this habitation might seem a little thing to those who consider only the majesty of the Ainur, and not their terrible sharpness; as who should take the whole field of Arda for the foundation of a pillar and so raise it until the cone of its summit were more bitter than a needle
Mano kuklia nuomone:
Ši buveinė atrodytų niekų darbas tiems, kurie pažįsta ainų didybę, bet neturi nuovokos apie jų įstabų kruopštumą (kaip to, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą)
Būtent, metafora.

šaltį ir karštį, {kuriuos buvo pats patyręs} [jo paties sukeltą]
Tiesiogiai būtų [dėl jo kaltės atsiradusį].
Paskutinį kartą redagavo 1 Indraja. Iš viso redaguota 1 kartus.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Laiqualasse
Melkoras Morgotas Metraštininkas
PranešimaiCOLON 8381
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 18:22
MiestasCOLON negyvenu, tai žalingas įprotis
CONTACTCOLON

#24 Standartinė Laiqualasse » 31 Geg 2004, 21:12

Dėl to 'come to pass through' mano nuomonė tokia - tai labai dviprasmiška frazė, nes prasmė priklauso nuo žodžių 'sugrupavimo'. Turiu omeny, jog jei galvojame, kad sakoma 'come to pass through', tada būtų taip, kaip išvertė Starlin. O jei manome, kad originale sakoma 'come to pass through', tada būtų taip, kaip sako Indraja.
Man atrodo, kad čia gal yra tam tikra žodžių žaismas, arba į vieną frazę sudėtos abi - Melkoras ir pats (through himself) sukūrė (made to pass) šaltį ir karštį, ir pats juos patyrė (they passed through him).
*Skaitydami šią žinutę, žinokit, kad Sil'ą skaičiau daugiau nei prieš metus ir dabar neturiu jo šalia savęs*
And the strings crescendo like the sunrise in the sky
The percussion section thunders like the storm clouds in their wonder up on high
The brass is roaring like the mighty ocean’s tide
Creation is music, and music is creation

Nai i cala Eruo siluva tielyasse...

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#25 Standartinė Indraja » 01 Bir 2004, 09:59

Tai gal galima remtis kontekstu? Kad Melkoras sugalvojo stingdantį šaltį ir Žemę apėmusias liepsnas - pasakyta. O kad Tuštumoje būtų buvę šalta ar karšta - nerandu.
*tarp nesuskaičiuojamų {spiečių} žvaigždžių (in the midst of the innumerable stars) - spiečiai gražu, bet žodžio pridėti nereikia. "Tarp nesuskaičiuojamų žvaigždžių" skamba normaliai. Be to, žvaigždžių spiečius - konkretus astronomijos terminas. Įtariu, kad šalia Saulės sistemos jų gana reta. TAISA: ką tik išklausiau paskaitą apie termino "in the midst" svarbą mitologijoje (su Korano citatomis). Atrodo, būtina žodį išsaugoti (viduryje). Tada spiečiai gal tiktų.
*Nes visa, kas čionai {surašyta, Valinore Eldalijei mokydami pasakojo patys valos} [paskelbta, sužinota iš pačių valų, su kuriais Eldalijė kalbėjo Valinoro žemėje ir kurių mokoma buvo], o apie karus prieš elfų prabudimą {jie kalbėdavo nedaug } [valos maža tepasakodavo]. (For what has here been declared is come from the Valar themselves, with whom the Eldalië spoke in the land of Valinor, and by whom they were instructed; but little would the Valar ever tell of the wars before the coming of the Elves.) - Informacija nepamesta, bet pamestas savito biblinio stiliaus sakinio gabalas.
*Porą kartų, kai sakinyje netoli vienas nuo kito yra "Ilūvataras" ir "Ilūvataro ...", kuris nors Ilūvataras išmestas. Aišku, kad būtų stilingiau, pirmą galima keisti į "jis", "jisai", bet, jei taip bus dar blogiau - geriau į nieką nekeisti. Iš antrojo tipo junginių Ilūvataro irgi geriau neišmesti, nes jo vardas su kitu daiktavardžiu suformuoja savarankiškos reikšmės savoką.
Paskutinį kartą redagavo 2 Indraja. Iš viso redaguota 2 kartus.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#26 Standartinė Exon » 01 Bir 2004, 17:39

Nepriklausomo eksperto išvados :mrgreen: (aiškinu tik prasmę, formuluotę palieku jums.)

And he feigned, even to himself at first, that he desired to go thither and order all things for the good of the Children of Ilúvatar, controlling the turmoils of the heat and the cold that had come to pass through him.

...įvyko dėl jo kaltės. (ne tik pagal gramatiką, bet ir pagal prasmę, juk kiek vėliau būtent tas ir yra aprašoma)

And it essayed to drown the other music by the violence of its voice, but it seemed that its most triumphant notes were taken by the other and woven into its own solemn pattern.

Bet atrodė, kad pergalingiausios jos natos buvo perimtos kitos [melodijos; Iluvataro, ta prasme] ir įpintos į jos didingą raštą.

And this habitation might seem a little thing to those who consider only the majesty of the Ainur, and not their terrible sharpness; as who should take the whole field of Arda for the foundation of a pillar and so raise it until the cone of its summit were more bitter than a needle; or who consider only the immeasurable vastness of the World, which still the Ainur are shaping, and not the minute precision to which they shape all things therein.

Tiesą sakant, esu kiek confused, bet man tą frazę sukelia aliuzijas į Babelio bokštą... :roll: :? Gal ji tarnauja kaipo tariamos asmenybės (kurį perpranta tik ainų didybę, bet ne kruopštumą) apibudinimas (... kaip tas, kuris norėtų paimti visą Ardą kaipo pagrindą stulpui ir iškelti jį kol jo viršūnė netaps adatos smailumo ?) Gal nesąmonė, bet taip jau man atrodo...
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#27 Standartinė Indraja » 03 Bir 2004, 09:04

Vert. Starlin, red. Indraja (pirmasis mėginimas)

Ainulindalë

Ainų Muzika

Buvo Eru, Vienatinis, kurį Ardoje vadina Ilūvataru. Ir pirmus jis sutvėrė ainas, Šventuosius, savo minties vaisių, ir buvo jie su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta. Jisai jiems kalbėjo, siūlydamas muzikos temas, o jie giedojo priešais, ir jis buvo patenkintas. Bet ilgai ainos dainavo tik po vieną ar keliese, kol kiti klausėsi, nes kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro proto dalį, iš kurios buvo kilęs – tiktai pamažu jie ėmė suprasti savo broluvą. Tačiau besiklausydami ėmė giliau suvokti, tad harmonija ir unisonas tobulėjo.
Ir štai sukvietė Ilūvataras visus ainas, pasiūlė jiems didžią temą, atverdamas dalykus, didingesnius ir nuostabesnius, nei jau buvo atskleidęs. Jos pradžios šlovingumas bei pabaigos puikybė stulbino ainas, tad jie nusilenkė Ilūvatarui ir tylėjo.
Tada Ilūvataras tarė:
– Noriu, kad iš šios temos nūnai draugėj darniai kurtumėte Didžiąją Muziką. Kadangi jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, parodysite savo galią plėtodami šią temą, jei norėsite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais. O aš sėdėsiu ir klausysiuos, ir gėrėsiuos, kaip per jus didis grožis nubunda dainoje.
Tuomet ainų balsai kaip arfos ir liutnios, dūdos ir trimitai, violos ir vargonai, kaip begaliniai chorai, žodžius giedantys, ėmė iš Ilūvataro temos didžią muziką lipdyti; ir kilo nesibaigiančios, besikaitaliojančios, darniai susipynusios melodijos, skriejo, kur jau nebegirdėti, gilyn ir aukštyn, o Ilūvataro buveinės prisipildė ligi kraštų, muzika bei jos aidas išlėkė Tuštumon, ir šioji nebebuvo tuščia. Jau niekada vėliau ainos tokios muzikos negiedojo, nors sakoma, kad prieš Ilūvatarą dar didingesnę kurs ainų ir Ilūvataro Vaikų chorai po dienų pabaigos. Tada Ilūvataro temas atliks teisingai ir jos Bus, vos tik nuskambės, nes tada jau visi gerai supras, ką jisai jiems buvo numatęs, kiekvienas pažins kitą, ir patenkintas Ilūvataras įžiebs jų mintims slaptą ugnį.
Bet dabar jis sėdėjo klausydamas, ir ilgai gėrėjosi, kad muzikoje nėra kliaudų. Tik štai, temai augant, Melkoras ėmė trokšti įpinti muzikon savo paties minčių, nedarnių su Ilūvataro tema, – šitaip jisai siekė padidinti jam skirtojo vaidmens galią ir šlovę. Iš ainų Melkoras buvo dosniausiai apdovanotas galia ir žinojimu, turėjo jis ir broluvai suteiktų talentų dalį. Dažnai Melkoras vienas klajodavo po tuščiąsias platybes, ieškodamas Nežūvančiosios Liepsnos, nes vis karščiau geidė pats kurti dalykus, kurie Būtų, ir jam regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, ir jį neramino jos bergždumas. Bet nerado Melkoras Liepsnos, nes ji su Ilūvataru; tik būnant vienumoje jam ėmė rastis minčių, kitokių nei jo broluvos.
Kai kurias Melkoras dabar įaudė muzikon, ir štai nedarniai suskambėjo aplink jį garsai – daug giedojusių šalimais pasijuto sugniuždyti, jų mintims sutrukdė, o muzika susvyravo. Tačiau keli ėmė derintis prie jo, o ne pirmykštės minties. Taip Melkoro disonansas sklido vis plačiau ir plačiau, ankstesnes melodijas paskandino siaučiančių garsų jūra. Tačiau Ilūvataras sėdėjo ir klausėsi, kol atrodė, kad apie jo sostą šėlo audra, tarsi tamsūs vandenys būtų tarpusavy nenumalšinamam įniršy kariavę.
Pakilo Ilūvataras, ir ainos pastebėjo jį šypsant. Jis pakėlė kairę ranką, ir štai audroj užgimė nauja tema, panaši ir drauge kitokia nei ankstesnioji, ir stiprėjo ji bei savaip gražėjo. Bet Melkoro disonansas įsiūty pakilo varžydamasis, ir vėl kilo garsų karas, dar siaubingesnis nei prieš tai, toks, kad daug ainų praradę viltį nebegiedojo, o Melkoras paliko viršesnis. Ir vėl pakilo Ilūvataras – ainos regėjo jo rūstų veidą, – iškėlė dešinę ranką, ir štai! – sumaišty užgimė trečioji tema, nepanaši į kitas: pradžių pradžioj rodėsi ji romi ir maloni – švelnių garselių raibuliavimas mielomis melodijomis – bet buvo nenumalšinama ir vis stiprėjo bei gilėjo. Galiausiai atrodė, kad prieš Ilūvataro sostą vienu metu skamba dvi viena su kita nesutariančios muzikos. Pirmoji buvo gili, plati ir graži, tačiau lėta, persmelkta neįsivaizduojamo sielvarto, iš kurio labiausiai ir kilo jos grožis. Kita jau buvo savarankiška, tačiau garsiai, be tikslo ir be galo kartojama, beveik be darnos – labiau panėšėjo į triukšmingą šimtų trimitų, baubiančių kelias natas, unisoną. Šioji bandė negailestingai užgniaužti pirmąją, bet atrodė, kad pačias galingiausias jos natas perimdavo toji ir įausdavo savo iškilnian raštan.
Kovos siautuly, Ilūvataro menėms drebant ir virpant dar nesukrutintai tylai, Ilūvataras pakilo trečiąkart, o į jo veidą buvo šiurpu pažvelgti. Jis pakėlė abi rankas, ir vienu akordu, už Bedugnę gilesniu, už Skliautą aukštesniu, aštriu kaip Ilūvataro žvilgsnio šviesa, Muzika baigėsi.

Ilūvataras prabilo ir štai ką kalbėjo:
– Didūs esti ainos, o didžiausias jų – Melkoras. Tačiau ir jis, ir visi ainos tesižino, kad esmi Ilūvataras ir tai, ką jūs giedojote, aš parodysiu, idant išvystumėte, ką padarėte. Tamsta, Melkorai, matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs, ir kad nė vienas negali keisti muzikos, nepaisydamas manosios valios. Nes tas, kuris mėgins, pasirodys esąs tik mano įrankis kurti dar nuostabesniems dalykams, kurių tasai nė neįsivaizdavo.
Išsigando ainos, nesuprato pasakytų žodžių, o Melkoras susigėdo ir iš gėdos gimė slaptas pyktis. Ilūvataras pakilo visoje savo didybėje ir išžengė iš grožingų vietų, kurias buvo sutvėręs ainoms, o ainos jį sekė.
Kai jie susirinko Tuštumoje, Ilūvataras tarė:
– Štai jūsų Muzika!
Jis parodė ainoms viziją, paversdamas ankstesnį garsą vaizdu: jie regėjo priešais suspiestą naują Pasaulį, ir jis buvo Tuštumoje, bet ne iš jos. Jiems bežiūrint ir besistebint, Pasaulis pradėjo išskleisti savo istoriją, ir atrodė, kad jis gyvena ir auga. Ainoms kurį laiką tyliai pažiūrėjus, Ilūvataras prakalbo vėl:
– Štai jūsų Muzika! Tatai – jūsų giesmės, kuriose tarp mano tvarinijos kiekvienas rasite tai, kas jums rodysis jūsų pačių sukurta ar pridėta. O tamista, Melkorai, aptiksi visas slaptas savo mintis ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti indėlis.
Dar daug ką kalbėjo tada ainoms Ilūvataras, ir kadangi jie prisimena tuos žodžius, be to, pažįsta savo pačių kurtą muziką, žino daug ką, kas buvo, kas yra, ir kas įvyks. Nedaug dalykų paslėpta nuo ainų žvilgsnių, tačiau esama tokių, kurių ainos neatsektų nei po vieną, nei tardamiesi drauge, nes tik pats Ilūvataras žino viską, kas paruošta – kiekviename amžiuje įvyksta naujų ir nenumatytų dalykų, kurie nėra praeities tąsa. Štai kodėl, Pasaulio vizijai skleidžiantis prieš ainų akis, jie matė joje dalykų, kurių nebuvo sugalvoję. Apstulbę stebėjo Ilūvataro Vaikų atėjimą ir jiems paruoštą buveinę. Ainos suvokė, jog patys giedodami tą būstą statė, tik tada dar nežinojo, kad be savo grožio jis turi ir kitą paskirtį. Ilūvataro Vaikai buvo sumanyti jo vieno ir atsirado su trečiąja tema – pačioje pirmojoje jų dar nebuvo, ir nė vienas iš ainų prie jų tvėrimo neprisidėjo. Tad juos pamatę ainos dar karščiau pamilo šias kitokias nei jie patys būtybes: keistas ir laisvas, naują Ilūvataro minčių atspindį, leidusį suprasti dalelę jo išminties, kuri kitaip būtų buvusi paslėpta net nuo pačių ainų.
Ilūvataro Vaikai yra elfai ir žmonės, Pirmagimiai ir Sekėjai. Iš visų Pasaulio žavesių, iš nesibaigiančių menių ir erdvių, iš besisukančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, nesuskaičiuojamų žvaigždžių vidury. Ši buveinė atrodytų niekų darbas tiems, kurie suvokia ainų didybę, bet ne jų įstabų kruopštumą (kaip to/tiems, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą), taip ir tiems, kurie stebisi neišmatuojamomis Pasaulio platybėmis, vis dar tobulinamomis ainų, bet ne ypatingu tikslumu, su kuriuo jie viską nudailina. Ir štai vizijoje išvydę šią buveinę ir joje bundančius Ilūvataro Vaikus, daug pačių galingiausių ainų nukreipė savo mintis ir troškimus ton vieton. Jų vyriausias buvo Melkoras, kaip ir pradžioje jis buvo didingiausias Muziką giedojęs aina. Jis apsimetė, iš pradžių net pats prieš save, kad troško į tąją buveinę pakliūti, idant tvarkytų viską Ilūvataro Vaikų labui, pažabotų siaučiantį šaltį ir karštį, jo paties sukurstytą. O iš tiesų jis vylėsi pavergti ir elfus, ir žmones, nes pavydėjo dovanų, kuriomis Ilūvataras žadėjo juos pagerbti, ir norėjo turėti pavaldinių bei tarnų, būti vadinamas Valdovu, geidė laikyti kitų valias už vadžių.
Ir kiti ainos žvelgė į buveinę plačiose Pasaulio erdvėse, elfų pavadintą Arda – Žeme, džiugo jų širdys, šviesą pajutusios, akys palaimingai švito, regėdamos daugybę spalvų, bet didžiai neramu darėsi nuo jūros gaudimo. Jie išžiūrėjo vėjus ir orą, medžiagas, iš kurių Arda buvo padaryta, – geležį, akmenį, sidabrą, auksą ir daugybę kitų, – bet iš jų visų labiausiai gyrė vandenį. Eldos sako, kad vandeny tebegyvas Ainų Muzikos aidas, gyvesnis nei bet kurioje kitoje šios Žemės medžiagoje, tad ne vienas Ilūvataro vaikas neatsiklauso Jūros balsų, pats nesuprasdamas, ką siekia išgirsti.
Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu, o jį Ilūvataras iš visų labiausiai mokė muzikos. Apie orą ir vėjus giliausiai svarstė Manvė, tauriausias aina, Žemės audinį Aulė išmanė – jam Ilūvataras nepašykštėjo žinių ir įgūdžių, ne prastesnių nei Melkoro, tačiau Aulei malonumas bei garbė gaminti ir matyti padarytą daiktą, o ne jį turėti ar valdyti, todėl jis dalija, nekaupia turtų ir nesirūpina jais, o imasi vis naujų darbų.
Ilūvataras kalbėjo Ulmui:
– Ar matai, tamsta, kaip šioj mažoj salelėj Laiko Gelmėse Melkoras kariauja su tavo valdomis? Besaikį jis susigalvojo stingdantį šaltį, tačiau nesunaikino tavo šaltinių ir tyrų ežerų grožybės. Pažvelk sniegan ir įmantriuosna šerkšno raštuosna! Melkoras sukūrė nepakeliamą karštį bei ugnį, bet neišdžiovino tavo troškimų ir nenutildė jūros giesmių. Tik pažvelk aukštumosna, debesų didybėn, besikaitaliojančiosna miglosna, tik paklausyk, kaip žemėn krinta lietus. O debesyse esi tamsta arčiau Manvės, savo mylimo draugo.
Ulmas atsakė:
– Tiesa, Vanduo dabar dar gražesnis nei įsivaizdavau. Niekad nebūčiau sugalvojęs snaigės, mano melodijose nebuvo lietaus lašnojimo. Aš ieškosiu Manvės, ir drauge mes amžinai tamstos garbei giedosime!
Tad nuo pat pradžių Manvė ir Ulmas buvo sąjungininkai, visada ištikimiausi Ilūvataro tikslui.

Bet Ulmui tebekalbant, o ainoms tebesistebint vizija, ji buvo paslėpta – pranyko iš jų akiračio, ir jiems pasirodė, kad tą akimirką pajuto kažką nauja – Tamsą, kurią prieš tai pažinojo tik mintimis. Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir susidomėjo atsirandančio Pasaulio išsiskleidimu, tad apie nieką kitą nebegalvojo, nes, kai vizija pranyko, istorija dar nebuvo pasibaigusi, laiko ratai ne visi nukaldinti. Sakoma, kad vizija išnyko prieš Žmonių Galybės atėjimą ir Pirmagimių išblėsimą. Štai kodėl, nors Muzikoje buvo išgiedota viskas, valos akyse neregėjo Vėlesniųjų Amžių ar Pasaulio galo.
Ainos sujudo, tad Ilūvataras juos pašaukė ir tarė:
– Suprantu jūsų troškimą, kad tai, ką matėte tikrai būtų, taip, kaip este jūs - ne tik mintyse, - bet kad nebūtų tas pat. Ir štai todėl tariu: ! Lai visa tai Būna! Pasiųsiu Tuštumon Nežūvančiąją Liepsną, ji degs Pasaulio širdyje, ir Pasaulis Bus, o tie jūsų, kurie nori, galės ten įžengti.
Ir tolumoje ainos išvydo šviesą – tarsi debesį su tikra liepsnos šerdimi. Jie žinojo, kad tai nebe vizija, o naujas Ilūvataro tvarinys – , Pasaulis, kuris Yra.
Susiklostė taip, kad kai kurie ainos pasiliko su Ilūvataru už Pasaulio ribų, o kiti, iš jų ir patys galingiausieji bei gražiausieji, leidus Ilūvatarui nužengė Pasaulin. Vienos sąlygos Ilūvataras liepė laikytis (o gal tai – jųjų meilės priedermė): ainų galia nuo tolei amžinai liks ir negalės ištrūkti iš Pasaulio, kol šis bus baigtas; ainos bus Pasaulio gyvastis, o jisai – jų. Tad juos vadina valomis, Pasaulio Galiomis.
Įžengę į valos apstulbo ir pasimetė, nes dar niekas, kas matyta vizijoje, nebuvo padaryta: tai buvo pati pradžių pradžia, niekas nesuformuota, visur tamsu. O taip buvo, nes Didžioji Muzika – tik minties augimas ir žydėjimas Belaikėse Menėse, Vizija – tik pranašystė, dabar gi jie įžengė Laiko pradžioje. Valos suprato, kad Pasaulis buvo tik išpranašautas ir išgiedotas, o jiems dabar reikia visa įgyvendinti. Šitaip prasidėjo jų didieji darbai neišmatuojamose neišnaršytose platybėse per nesuskaičiuojamus jau pamirštus amžius, kol galiausiai Laiko Gelmėse, menių platybių vidury, atėjo valanda ir atsirado vieta Ilūvataro Vaikų buveinei. Joje daugiausiai triūsė Manvė, Aulė ir Ulmas, bet nuo pradžių buvo ir Melkoras, kuris kišosi į kiekvieną darbelį, dažnai jį palenkdamas savo tikslams ir troškimams, ir jis įžiebė didelių gaisrų. Tad štai, Žemei dar jaunai ir apimtai liepsnos bebūnant, Melkoras jos geisdamas tarė kitiems valoms:
– Čia bus mano karalija, aš ją sau pasilieku!
Manvė buvo Melkoro brolis Ilūvataro mintyse, taip pat – svarbiausias antrosios temos, skirtos pasipriešinti Melkoro disonansui, instrumentas. Jis pasikvietė daug dvasių, didžių ir menkesnių, ir jos įžengė į Ardos laukus padėti Manvei, idant Melkoras amžinai nekliudytų jiems užbaigti darbų, o Žemė nenuvystų dar nesužydėjus. Ir Manvė tarė Melkorui:
– Šios karalijos sava negali paskelbti – daugybė kitų čia triūsė ne mažiau nei tamsta.
Tarp Melkoro ir kitų valų kilo kivirčas, tad kuriam laikui Melkoras atsitraukė ir iškeliavo į kitas vietas, kur darė ką panorėjęs, tačiau ir toliau širdy geidė Ardos Karalijos.
Ir štai valos įgavo pavidalą bei spalvą. Kadangi Pasaulin buvo įžengę mylėdami ir trokšdami išvysti Ilūvataro Vaikus, prisiėmė kūnus, panašius į matytus Vizijoje, tik didingesnius ir įstabesnius. Be to, jų pavidalai labiau susiję su Pasaulio regimybės supratimu nei su pačiu Pasauliu: nebūtini, reikalingi tik tiek, kiek mums – drabužiai: juk palikę nuogi neprarandame esybės. Taigi valos panorėję gali vaikštinėti be kiauto, tada juos net eldos nelabai gerai gali pajusti, net jei tie būtų šalimais. Sumanę apsivilkti, valos užsimeta vyrišką arba moterišką formą, nes jų būdas šitaip skyrėsi nuo užgimimo, taip jis tik įkūnijamas, ne pasirenkamas, kaip ir mūsų buvimas vyru ar moterimi gali būti drabužiais išreikštas, tačiau ne jų sukurtas. Tik Didžiųjų dėvimi pavidalai ne visada panašūs į Ilūvataro Vaikų karalių ar karalienių išvaizdą: kartais jie įsisupa į savo pačių mintis ir yra matomi kaip didybė ar siaubas.
Valos prisikvietė daug padėjėjų, menkesnių už save ir ne mažiau galingų, ir jie drauge triūsė tvarkydami Žemę, žabodami jos sumaištį. Melkoras matė visa, kas padaryta: matė valas vaikštant Žemėje kaip regimas galybes, apsivilkusius Pasaulio rūbais, mielus bei šlovingai išrodančius, laimingus; matė Žemę virstant sodu jų džiugesiui, nes sąmyšis buvo suvaldytas. Melkoras ėmė dar labiau pavydėti, tad ir jis įgijo matomą formą, bet dėl nusiteikimo ir neapykantos, degančios jame, tasai pavidalas buvo tamsus ir kėlė siaubą. Didingesnis ir galingesnis nei bet kuris vala, jis nužengė Ardon tarsi kalnas, brendantis jūra, galva skrodžiantis debesis, šarvuotas ledu, su dūmų ir ugnies karūna; o Melkoro žvilgsnio šviesa buvo kaip liepsna, džiovinanti karščiu, perverianti mirtinu šalčiu.
Šitaip prasidėjo pirmasis valų ir Melkoro mūšis dėl viešpatavimo Ardoje, o apie tuos neramumus elfai mažai težino. Nes visa, kas čionai paskelbta, sužinota iš pačių valų, su kuriais Eldalijė kalbėjo Valinoro žemėje ir kurių mokoma buvo, o apie karus prieš elfų prabudimą valos maža tepasakodavo. Tačiau eldos sako, kad valos, nepaisydami Melkoro, visad stengėsi valdyti Žemę ir parengti ją Pirmagimių pasirodymui: jie tverdavo žemes – Melkoras jas griaudavo; išduobdavo slėnius, o jis iškeldavo; išrantydavo kalnus – Melkoras nuversdavo; iškasdavo jūras – jisai užpildavo; tad niekur nebuvo ramybės ir niekas ilgai netverdavo, nes, valoms pradėjus triūsą, Melkoras jį sugriaudavo ar sugadindavo. Bet jųjų triūsas nebuvo bevaisis. Nors niekur nė vieno darbo nepabaigė kaip norėję, nors visa kas paliko kitų spalvų ar formų, nei valos iš pradžių buvo sumanę, ilgainiui Žemė buvo suformuota ir sutvirtinta. Ir taip galiausiai sutverta Ilūvataro vaikų buveinė Laiko Gelmėse, tarpu nesuskaičiuojamų žvaigždžių.


Čia - tik vienas iš galimų variantų. Gal stilius nelabai sugedo. O tikslumas bent jau turėjo padidėti. Prašom protestuoti ir tobulinti (deja, keletą dienų negalėsiu dalyvauti).
It‘s purpose that binds us. 8)
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#28 Standartinė Starlin » 03 Bir 2004, 10:16

norėjau pastebėti vieną neleistiną klaidą. Aukščiau Indraja siūlė [ir jį neramino jos bergždumas] , kas yra kalbos klaida. Savo taisomame variante rašiau ir jam regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, neramu darėsi dėl jos bergždumo. Jeigu netikit, pažiūrėkit į DLKŽ.

TAISA: jau perskaičiau Indrajos redakciją. Kadangi galiu pranykti (kompas sugedo), tai skubiai suveikiau iiilgą komentarą.

Indraja

Labai nebloga redakcija, su daugeliu naujovių sutinku ir būčiau linkusi palikti “galutiniam variantui”, kuris oi dar kaip toli, bet, kaip visada, yra ir abejonių dėl kai kurių pakeitimų. Taigi pradedu (nuosekliai pagal tekstą):

ir buvo jie su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta. – inversija gerai, bet čia nelabai, nes kertasi žodžiai “jie” ir “juo”. Panašaus skambesio žodžius geriau kuo labiau atskirti. Aš pasilikčiau prie varianto ir jie buvo su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta.

Jisai jiems kalbėjo, siūlydamas muzikos temas Va čia tai nežinau. Per kalbos kultūrą pusdalyvius moko vartoti labai atsargiai. Pvz. negalimas toks sakinys “Monika mirė, ištardama “Vyturėliai virva””, nes ji mirė ne tardama, šitie veiksmai sekė vienas po kito (dar galima vartoti padalyvinę aplinkybę). Kita vertus, čia galima įžvelgti veiksmų vienalaikiškumą. Norėčiau, kad savo nuomonę pareikštų vienuoliktokai, kurie kaip tik kalbos kultūrą mokėsi.

kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro proto dalį, iš kurios buvo kilęs – neeee… “Proto dalį”? Dėl šito nesutinku. Geriau jau “minties dalį”, nes protas – taip prozaiška, per daug tiesioginė užuomina į racionalumą, o čia juk ir iracionalybės yra.

pasiūlė jiems didžią temą, atverdamas dalykus, didingesnius ir nuostabesnius, nei jau buvo atskleidęs. – ta pati probema kaip ir aukščiau. Ar galima čia vartoti padalyvį? Gal geriau vienarūšiai tariniai?

bei pabaigos puikybė – dėl šito kalbėjom aukščiau, ir aš paskui redaguodama “didingumui” radau pakaitalą “didybė”, kuris čia visai tinka. O “puikybė” turi negatyvų atspalvį, t.y. reiškia ir pasipūtimą.

Kadangi jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, parodysite savo galią plėtodami šią temą, jei norėsite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais – o gal geriau Aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, tad parodysite… – būtų ne taip gremėzdiška.

kaip per jus didis grožis nubunda dainoje – gali būti ir “nubunda”, nors man vos ne kaip aforizmas skambėjo frazė su “gimsta”. Bet gal ne “nubunda”, o “bunda”? Labiau pabrėžtų procesą.

o Ilūvataro buveinės prisipildė ligi kraštų – hm… “buveinė” vėliau bus dažnai vartojama Ardai apibūdinti. Gal vis tik palikti “rūmą”? Čia ir tokia poetinė vienaskaita…

turėjo jis ir broluvai suteiktų talentų dalį – “dosniausiai apdovanotas” – labai geras perfrazavimas, bet man kažkuo užkliūna tas toks lietuvių kalboje vis tik gan naujas žodis “talentas”. Bet kažkodėl jam pakaitalo dabar nerandu. “Dovana” netiks, kertasi su “apdovanotas”. Gal “gebėjimų”?

…neramino jos bergždumas… – jau rašiau viršuje, pakartosiu. Galimas variantas, IMO neblogas: ir jam regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, neramu darėsi dėl jos bergždumo.

Tačiau Ilūvataras sėdėjo ir klausėsi, kol atrodė, kad apie jo sostą šėlo audra – mano buvo parašyta “susitvenkė didžiulė audra”. “Šėlo” – tikslesnis vertimas, tačiau tokiai formuluotei trūksta eigos prasmės. T.y.: …kol ėmė atrodyti, kad apie jo sostą šėlsta audra, čia nuosekli eiga.

o Melkoras paliko viršesnis. Ir vėl pakilo Ilūvataras – čia jau ne Indrajos, mano vertimas. Tik ta proga, jei jau viską komentuoju, norėčiau paklausti, ar nesugalvotumėte pakaitalo žodžiui “pakilti” (rise). Šitoj konkrečioj vietoj akį rėžia paliko – pakilo panašumas.

švelnių garselių raibuliavimas mielomis melodijomis – bet buvo nenumalšinama – čia, regis, skyrybos klaidelė: “…mielomis melodijomis, - bet buvo nenumalšinama…”

Ilūvataro menėms drebant ir virpant dar nesukrutintai tylai – o kodėl “nesukrutintai”? Juk labai gražus žodžių žaismas “virpant dar nevirpintai tylai”. “Nesukrutinta” – netgi komiškai skamba!

Jis parodė ainoms viziją, paversdamas ankstesnį garsą vaizdu – vėl pusdalyvis. Ir šiuo atveju, regis, tikrai nelabai galima vartoti. Bet vėl kreipiuosi į didesnius ekspertus…

Pasaulis pradėjo išskleisti savo istoriją – hm… rather clumsy… išvis tas “unfold its history”, ir vėliau panašiai pasikartojantis, kažkoks sunkai išverčiamas. Išskleisti, atskleisti – kaip dar būtų galima? Bet šitas Indrajos variantas vis tiek geresnis nei mano.

ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti indėlis. – būčiau linkusi vis tik čia palikti žodį “įnagis”, nes “indėlis” netgi tokiame kontekste kažkodėl skamba ekonomiškai.

žino daug ką, kas buvo, kas yra, ir kas įvyks – čia labai geras perfrazavimas, bet man kyla klausimų dėl skyrybos. Gal taip: ...žino daug ką: kas buvo, kas yra ir kas įvyks. Prieš paskutinį “ir” kablelio tikrai nereikia, bet tas dvitaškis man čia visai nieko žiūrėtųsi.

Iš visų Pasaulio žavesių, iš nesibaigiančių menių ir erdvių, iš besisukančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, nesuskaičiuojamų žvaigždžių vidury.
Taaip… Mano sakinys buvo: Iš visų Pasaulio žavesų, iš nesibaigiančių salių ir erdvių, iš svirpiančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, tarp nesuskaičiuojamų spiečių žvaigždžių.
“Žavesos” man kažkodėl skamba gražiau ir archaiškiau, na, egzotiškiau nei “žavesios” ar kaip ten beskambėtų vardininkas. “Svirpiantys ugnynai” man irgi graži metafora, juolab kad veiksmažodis “svirpti” siejamas su ratu ar verpimo rateliu, taigi – sukimusi. Aš palikčiau svirpimą. Dėl spiečių sutinku, čia tuščiažodžiauju. Tik noriu patikslinti, kad versdama net nežinojau, jog yra toks astronominis terminas – čia tiesiog įdėjau asociaciją su bitininkystę (plg. “pasaulis, suspiestas erdvėje”) :)

Stulpas, ištęstas lyg adatos smailumo ir t.t. – žr. komentarą pačiame gale.

Jų vyriausias buvo Melkoras, kaip ir pradžioje jis buvo didingiausias Muziką giedojęs aina. – doesn’t make sense to me. Čia nepasikuklinsiu ir pasakysiu, kad man aiškiau būtų perskaičius savo variantą: Jų vyriausias buvo Melkoras, jau nuo pradžių pradžios vienas iš didingiausių Muziką giedojusių ainų.

Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu, o jį Ilūvataras iš visų labiausiai mokė muzikos.
Originale: Now to water had that Ainu whom the Elves can Ulmo turned his thought, and of all most deeply was he instructed by Ilúvatar in music Aš supratau, kad Iliūvatorius mokė apie vandenį, o ne apie muziką, kaip išeina iš Indrajos vertimo… Hm?..

Besaikį jis susigalvojo stingdantį šaltį – tikslus vertimas (mano buvo be žodžio “stingdantį”), nes originale bitter cold immoderate , bet skamba griozdiškai. Gal vis tik išmesti tą žodį ar kaip nors kitaip sugalvoti?

Aš ieškosiu Manvės - I will seek Manwë. O gal seek čia reiškia ne ieškoti, o daugiau siekti bendravimo, bičiulystės?

Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir susidomėjo atsirandančio Pasaulio išsiskleidimu, – linkstama į formalumą, prie meninio stiliaus nedera žodis “susidomėjo”.

Tad juos vadina valomis, Pasaulio Galiomis. – apie šitą jau seniai reikėjo man paklausti. Čia mano, Indrajos netaisyta, bet Powers of the World: kaip geriau versti? Šitam konkrečiam sakiny Pasaulio Galios pernelyg rimuojasi su žodžiu “valos”, nors šiaip gan tikslus vertinys. Gal “Pasaulio Galybės”? “Pasaulio Jėgos”?

Manvė buvo Melkoro brolis Ilūvataro mintyse – čia reikėtų pabrėžti, kad jie gimė iš tos pačios minties, nes kitaip darosi nebeaišku. Mano buvo padaryta kaip papildoma pastaba skliaustuose: Manvė buvo Melkoro brolis (abu gimę iš tos pačios Ilūvataro minties),

Beje, ta pastraipa apie drabužius Indrajos šimteriopai geriau nei mano išversta :)

Exon

Gal ji tarnauja kaipo tariamos asmenybės (kurį perpranta tik ainų didybę, bet ne kruopštumą) apibudinimas (... kaip tas, kuris norėtų paimti visą Ardą kaipo pagrindą stulpui ir iškelti jį kol jo viršūnė netaps adatos smailumo ?)

Taip, tai ir yra metaforiškas nesupratimo arba nesuprantančios asmenybės apibūdinimas, todėl būtent toks vertimas, IMHO, ne visai tikslus. Reikėtų supriešinti, pvz.: …tarsi Ardą kas matytų kaipo stulpo pagrindą, bet jo viršūnė tįstų į viršų, kol taptų adatos smailumo. Na, čia pavyzdžiui. Beje, “kol … netaps” – kalbos klaida. ;)

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#29 Standartinė Indraja » 05 Bir 2004, 20:23

ir jam regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, neramu darėsi dėl jos bergždumo. +

ir jie buvo su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta.+

Jisai jiems kalbėjo, siūlydamas muzikos temas
galima įžvelgti veiksmų vienalaikiškumą? - manau taip.

kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro proto dalį, iš kurios buvo kilęs – neeee… “Proto dalį”? Dėl šito nesutinku. Geriau jau “minties dalį”, nes protas – taip prozaiška, per daug tiesioginė užuomina į racionalumą, o čia juk ir iracionalybės yra. - bent jau man tokios asociacijos nekyla... Protas > mintis. Gal dar koks variantas yr? TAISA: sąmonės dalį!

pasiūlė jiems didžią temą, atverdamas dalykus, didingesnius ir nuostabesnius, nei jau buvo atskleidęs. – ta pati probema kaip ir aukščiau. Ar galima čia vartoti padalyvį? Gal geriau vienarūšiai tariniai? galima įžvelgti veiksmų vienalaikiškumą? - manau taip.

redaguodama “didingumui” radau pakaitalą “didybė”+

Kadangi jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, parodysite savo galią plėtodami šią temą, jei norėsite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais – o gal geriau Aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, tad parodysite… – būtų ne taip gremėzdiška. +

kaip per jus didis grožis nubunda dainoje - Bet gal ne “nubunda”, o “bunda”? Labiau pabrėžtų procesą. +

o Ilūvataro buveinės prisipildė ligi kraštų – hm… “buveinė” vėliau bus dažnai vartojama Ardai apibūdinti. Gal vis tik palikti “rūmą”? Čia ir tokia poetinė vienaskaita… +

turėjo jis ir broluvai suteiktų talentų dalį – “dosniausiai apdovanotas” – labai geras perfrazavimas, bet man kažkuo užkliūna tas toks lietuvių kalboje vis tik gan naujas žodis “talentas”. Bet kažkodėl jam pakaitalo dabar nerandu. “Dovana” netiks, kertasi su “apdovanotas”. Gal “gebėjimų”? +

…kol ėmė atrodyti, kad apie jo sostą šėlsta audra, čia nuosekli eiga. +

o Melkoras paliko viršesnis. Ir vėl pakilo Ilūvataras – čia jau ne Indrajos, mano vertimas. Tik ta proga, jei jau viską komentuoju, norėčiau paklausti, ar nesugalvotumėte pakaitalo žodžiui “pakilti” (rise). Šitoj konkrečioj vietoj akį rėžia paliko – pakilo panašumas. Vargu ar rėžia. liko + pakilo?

“…mielomis melodijomis, - bet buvo nenumalšinama…” Jei tikrai - taisyk.

Ilūvataro menėms drebant ir virpant dar nesukrutintai tylai – o kodėl “nesukrutintai”? Juk labai gražus žodžių žaismas “virpant dar nevirpintai tylai”. “Nesukrutinta” – netgi komiškai skamba! - Kartojasi?...

Jis parodė ainoms viziją, paversdamas ankstesnį garsą vaizdu – vėl pusdalyvis. Ir šiuo atveju, regis, tikrai nelabai galima vartoti. Bet vėl kreipiuosi į didesnius ekspertus… Gerai, paklausk.

Pasaulis pradėjo išskleisti savo istoriją – hm… rather clumsy… išvis tas “unfold its history”, ir vėliau panašiai pasikartojantis, kažkoks sunkai išverčiamas. Išskleisti, atskleisti – kaip dar būtų galima? - Rutulioti???

ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti indėlis. – būčiau linkusi vis tik čia palikti žodį “įnagis”, nes “indėlis” netgi tokiame kontekste kažkodėl skamba ekonomiškai. Nebuvo tada ekonomikos :)

žino daug ką, kas buvo, kas yra, ir kas įvyks – čia labai geras perfrazavimas, bet man kyla klausimų dėl skyrybos. Gal taip: ...žino daug ką: kas buvo, kas yra ir kas įvyks. +

Iš visų Pasaulio žavesių, iš nesibaigiančių menių ir erdvių, iš besisukančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, nesuskaičiuojamų žvaigždžių vidury.
Taaip… Mano sakinys buvo: Iš visų Pasaulio žavesų, iš nesibaigiančių salių ir erdvių, iš svirpiančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, tarp nesuskaičiuojamų spiečių žvaigždžių.
“Žavesos” man kažkodėl skamba gražiau ir archaiškiau, na, egzotiškiau nei “žavesios” ar kaip ten beskambėtų vardininkas. “Svirpiantys ugnynai” man irgi graži metafora, juolab kad veiksmažodis “svirpti” siejamas su ratu ar verpimo rateliu, taigi – sukimusi. Aš palikčiau svirpimą.
Žavesiai! O niekas svirpimo nepainios su svirpliais? Nepagalvočiau apie ratelius.

Jų vyriausias buvo Melkoras, kaip ir pradžioje jis buvo didingiausias Muziką giedojęs aina. – doesn’t make sense to me. Tikrai?

Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu, o jį Ilūvataras iš visų labiausiai mokė muzikos.
Originale: Now to water had that Ainu whom the Elves can Ulmo turned his thought, and of all most deeply was he instructed by Ilúvatar in music Aš supratau, kad Iliūvatorius mokė apie vandenį, o ne apie muziką, kaip išeina iš Indrajos vertimo… Hm?..
Exon!!! Help!

Besaikį jis susigalvojo stingdantį šaltį – tikslus vertimas (mano buvo be žodžio “stingdantį”), nes originale bitter cold immoderate , bet skamba griozdiškai. Gal vis tik išmesti tą žodį ar kaip nors kitaip sugalvoti? Gali...

Aš ieškosiu Manvės - I will seek Manwë. O gal seek čia reiškia ne ieškoti, o daugiau siekti bendravimo, bičiulystės? - + ir mes drauge... ?

Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir susidomėjo atsirandančio Pasaulio išsiskleidimu, – linkstama į formalumą, prie meninio stiliaus nedera žodis “susidomėjo”. Tikrai galima kitaip...

Gal “Pasaulio Galybės”? +

Manvė buvo Melkoro brolis Ilūvataro mintyse – čia reikėtų pabrėžti, kad jie gimė iš tos pačios minties, nes kitaip darosi nebeaišku. Nereikia! Jei JRRT neaiškino - negalima.

Linkėjimai iš Rygos!
Paskutinį kartą redagavo 1 Indraja. Iš viso redaguota 6 kartus.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Exon
Žiedų valdovas
PranešimaiCOLON 1883
UžsiregistravoCOLON 02 Kov 2004, 19:32
MiestasCOLON Vilnius
CONTACTCOLON

#30 Standartinė Exon » 06 Bir 2004, 14:56

Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu, o jį Ilūvataras iš visų labiausiai mokė muzikos.
Man šis vertimas atrodo teisingas :-|

Teip, ir keletas pastabėlių-pasiulymų (optional). Na, galutinis dailinimas vis gi nėra mano punktelis :?
aštriu ( Gal geriau =>veriamu, skvarbiu) kaip Ilūvataro žvilgsnio šviesa
ir jis buvo Tuštumoje, bet ne iš jos (=>bet nebuvo jos dalimi, bet jai nepriklausė) - of it šiuo atveju IMHO gal labiau reiškia priklausomybę, o ne sąstatą.
kad tą akimirką pajuto (Gal geriau => suvokė) kažką nauja - (Beje, ir nosinės, berods, trūksta…)
Čia bus mano karalija, aš ją sau pasilieku! - Gal geriau: Čia bus mano karalija, aš pasilieku ją sau, uždėti akcentą ant sau ?

Ir dar - ar čia vėl kokios nors man nežinomos lietuvių kalbos formos, ar klaidelės :roll:
ir visi ainos tesižino
O tamista, Melkorai
o jiems dabar reikia visa (nosinė?) įgyvendinti

Dėl to nelemto stulpo - iš Tolkien Society gavau tokį paaiškinimą:
What he's saying, in this moment of rather "purple" prose, is that to
some
people the size of the created world must seem small in contrast with
the
might of the Ainur and the entire World (by which he means all the
created
Universe, not just Arda), but those who think this way are missing the
point
that the might of the Ainur is manifested in their creative detail and
precision.
(šitą mes supratom - Ex.)

He illustrates this by a (metaphorical) pillar (although as you may be
aware
there are many traditions that picture the created world upheld and
revolving around a great pillar, or axle-tree) - this pillar being based
on
the area of Arda, but so vast in height that its point becomes as sharp
as a
sewing-needle. By this he illustrates how much fine detail can be based
on a
modest area of reality among the vast universe
.

He makes the Ainur sound rather frightening, and of course such is their
power that they are indeed rather frightening in their vastness.

I hope that is pefectly clear :-)

Nepasakyčiau, kad perfectly, tačiau aišku, kad mano versija klaidinga :cry:
Mergaitė Gyvatė

[i]Of course it is happening inside your head, Harry, but why on earth should that mean that it is not real?[/i]

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#31 Standartinė Indraja » 06 Bir 2004, 16:01

Gal geriau =>veriamu, skvarbiu) kaip Ilūvataro žvilgsnio šviesa +

ar čia vėl kokios nors man nežinomos lietuvių kalbos formos - formos :)

OK, važiuoju Vilniun.

Gero kelio!

TAISA: Dabartinės lietuvių kalbos žodynas:
svirpti - čirkšti (apie svirplį). Ir viskas. Taigi, turbūt tektų kurti išnašą ir joje aiškinti, ką dar tas žodis reiškia :D Geriau nereik.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#32 Standartinė Starlin » 09 Bir 2004, 15:02

>>sąmonės dalį! +

>>liko + pakilo? +

>> “Nesukrutinta” – netgi komiškai skamba! - Kartojasi?... - čia poetinis kartojimasis. Kitaip vietoj "beauštanti aušrelė" būtų "bekylanti aušrelė" ar kažkas panašaus. Manau, paliekam "nevirpintą tylą".

>>Jis parodė ainoms viziją, paversdamas ankstesnį garsą vaizdu Dėl ankstesnių pusdalyvių, na tiek to, paliekam. Bet šitą vis tik siūlyčiau keisti "ir pavertė..."

>>Pasaulis pradėjo išskleisti savo istoriją – hm… rather clumsy… išvis tas “unfold its history”, ir vėliau panašiai pasikartojantis, kažkoks sunkai išverčiamas. Išskleisti, atskleisti – kaip dar būtų galima? - Rutulioti??? -- neee, rutulioti netiks. Gal vis tik paliekam "išskleisti", jei nieko geriau nesugalvosim.

>>"indėlis" vs. "įnagis" - na, nebuvo ekonomikos :) Bet vis tiek "įnagis" gražiau, bent jau man...

>>svirpiantys ugnynai - *šniurkšt* didžiavausi šia fraze, bet Indraja teisi. užtat panaudosiu kur nors kitur :) - na, gal besisukantys... dar yra toks žodis "ratuoti" - suktis ratu, bet gal nelabai?

>>Jų vyriausias buvo Melkoras, kaip ir pradžioje jis buvo didingiausias Muziką giedojęs aina. – doesn’t make sense to me. -- Tikrai? Tikrai. Tas "kaip ir pradžioje" kažkaip ne vietoj.

>>Besaikį jis susigalvojo stingdantį šaltį – tikslus vertimas -- tai išmetu "stingdantį", gerai?

>>Aš ieškosiu Manvės - I will seek Manwë. O gal seek čia reiškia ne ieškoti, o daugiau siekti bendravimo, bičiulystės? - + ir mes drauge... ? -- gerai, paliekam tavo variantą. Prasmė daugmaž ta pati.

>> Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir susidomėjo atsirandančio Pasaulio išsiskleidimu, – linkstama į formalumą, prie meninio stiliaus nedera žodis “susidomėjo”. Tikrai galima kitaip... - gal "ir stebėjo gimstančio pasaulio skleidimąsi"?

>>Manvė buvo Melkoro brolis Ilūvataro mintyse – čia reikėtų pabrėžti, kad jie gimė iš tos pačios minties, nes kitaip darosi nebeaišku. -- Nereikia! Jei JRRT neaiškino - negalima. - bet čia esmė ne ta, kad JRRT aiškino ar ne, esmė ta, kad reikia perteikti prasmę. O prasmė ne ta, kad Ilūvatarui Manvė ir Melkoras atrodė broliai, kaip žalias tolkinistas gali suprasti, o kad jie gimė iš tos pačios minties.

Dėl nelemtojo "needle" dar turiu pagalvoti.

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#33 Standartinė Indraja » 09 Bir 2004, 16:01

Pastabos:

>Besaikį jis susigalvojo stingdantį šaltį – tai išmetu "stingdantį", gerai? - ne. Kai tikslumas - ne klaida, svarbiausia vertybė - tikslumas. Minėtas variantas tikrai neskambus, bet gal galima sugalvoti skambiau? He hath bethought him of bitter cold immoderate : Nežabotą jis išgalvojo šaltį stingdantį, ar dar kaip nors.

>Įnagis - kenčia tikslumas (įnagis - truputį kitas dalykas: tai, ko pagalba kažkas padaroma. Čia kalbama apie dalyvavimą visumos kūrime, įnašą, duoklę). tributary to its glory : šlovės intakas - gal visai poetiškai skambėtų banalus Alkono pasiūlymas? Arba duoklė šlovei?

>"ir stebėjo gimstančio pasaulio skleidimąsi"? - reikia apibūdinimo, išreiškiančio engrossed. It pakerėti stebėjo - prasmė tinka, bet kerėjimai prie bendros filosofijos netinka. Gal tau geriau galvosis?

>O prasmė ne ta, kad Ilūvatarui Manvė ir Melkoras atrodė broliai, kaip žalias tolkinistas gali suprasti, o kad jie gimė iš tos pačios minties. Kai tikslumas - ne klaida, svarbiausia vertybė - tikslumas :) . Juk ir originalo skaitytojui tai nėra akivaizdu - reikia pagalvoti, prisiminti pradžią. Netgi manau, kad "žalio tolkinisto interpretacija" irgi teisinga, nors kita - teisingesnė. Be to, niekur originale neparašyta, kad jie gimė iš tos pačios minties - tik the brother of Melkor in the mind of Ilúvatar (ir netgi neparašyta, kad iš minčių kažkas gimė. offspring of his thought - ir viskas. Mąstymo atžalos). Nebent vietoj "mintyse" galima "sąmonėje", bet vargu, ar taip geriau.

O apie needle anglakalbių galima klausti taip: "Mes žinom, kad čia metafora. Kurį daiktavardį/įvardį ji apibūdina?"
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#34 Standartinė Starlin » 14 Bir 2004, 12:44

>Nežabotą jis išgalvojo šaltį stingdantį - neblogai... paliekam.

>Įnagis - kenčia tikslumas (įnagis - truputį kitas dalykas: tai, ko pagalba kažkas padaroma. Čia kalbama apie dalyvavimą visumos kūrime, įnašą, duoklę). tributary to its glory : šlovės intakas - gal visai poetiškai skambėtų banalus Alkono pasiūlymas? Arba duoklė šlovei? - Na gerai, tebūnie indėlis.

>It pakerėti stebėjo - apstulbę stebėjo, it apsvaigę stebėjo?..

>the brother of Melkor in the mind of Ilúvatar - tai tuomet "Melkoro brolis Ilūvataro mintyse?

Needle dar aiškinuosi... Baigia nusibosti... :)

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#35 Standartinė Indraja » 14 Bir 2004, 12:47

apstulbę stebėjo - jau neblogai.
Melkoro brolis Ilūvataro mintyse - kuklia nuomone, tiktų.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#36 Standartinė Starlin » 18 Bir 2004, 17:40

Angliakalbė parašė štai ką, ir naujienos nelabai guodžiančios:

this has got to be one of the most difficult sentences that Tolkien ever wrote and I'm not certain that I understand it at all. The only useful contributions I can make are:
1. It is necessary to try to guess which meaning of sharp Tolkien intended. Some of the possibilities are acute or penetating in intellect; vigilant; or vigorous.
2. There is a parallel in pronouns: those who consider = as who should take = or who consider only (as the sentence continues beyond your quotation).

All of this being said, I still don't know what it means, even after delving into several volumes of The History of Middle-Earth. Either the passage did not appear at all or else it appeared already in the form in which it is found in The Sil. I have the passage in French but that didn't shed any light on the meaning.


Žodžiu, reikia rasti lygiai taip pat neaiškų lietuvišką vertimo būdą :) Taigi turbūt teks palikti šį Indrajos variantą:

Ši buveinė atrodytų niekų darbas tiems, kurie suvokia ainų didybę, bet ne jų įstabų kruopštumą (kaip tiems, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą), taip ir tiems, kurie stebisi neišmatuojamomis Pasaulio platybėmis, vis dar tobulinamomis ainų, bet ne ypatingu tikslumu, su kuriuo jie viską nudailina.

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#37 Standartinė Starlin » 21 Bir 2004, 11:47

Taip taip taip, pažeidžiu geležinę taisyklę 3d, bet kitaip žinutė būtų labai ilga. Taigi. Paėmiau Indrajos redaguotą variantą ir redagavau dar kartą, t.y. paprasčiausiai suvedžiau tai, apie ką diskutavome po pirmosios redakcijos. Dar tikriausiai liko galybė netikslumų, bet jeigu kas nori turėti Ainulindale lietuvišką vertimą, rašykite man AŽ, atsiųsiu Word'e su visu tinkamu formatavimu ir t.t. Čia toks "variantas daug arčiau teisybės nei kiti" :)

Ainulindalë

Ainų Muzika

Buvo Eru, Vienatinis, kurį Ardoje vadina Ilūvataru. Ir pirmus jis sutvėrė ainas, Šventuosius, savo minties vaisių, ir jie buvo su juo anksčiau nei kas kita buvo sukurta. Jisai jiems kalbėjo, siūlydamas muzikos temas, o jie giedojo priešais, ir jis buvo patenkintas. Bet ilgai ainos dainavo tik po vieną ar keliese, kol kiti klausėsi, nes kiekvienas pažino tik tą Ilūvataro sąmonės dalį, iš kurios buvo kilęs – tiktai pamažu jie ėmė suprasti savo broluvą. Tačiau besiklausydami ėmė giliau suvokti, tad harmonija ir unisonas tobulėjo.
Ir štai sukvietė Ilūvataras visus ainas, pasiūlė jiems didžią temą, atverdamas dalykus, didingesnius ir nuostabesnius, nei jau buvo atskleidęs. Jos pradžios šlovingumas bei pabaigos didybė stulbino ainas, tad jie nusilenkė Ilūvatarui ir tylėjo.
Tada Ilūvataras tarė:
– Noriu, kad iš šios temos nūnai draugėj darniai kurtumėte Didžiąją Muziką. Aš jus uždegiau Nežūvančiąja Liepsna, tad parodysite savo galią plėtodami šią temą, jei norėsite – kiekvienas savomis mintimis ir būdais. O aš sėdėsiu ir klausysiuos, ir gėrėsiuos, kaip per jus didis grožis bunda dainoje.
Tuomet ainų balsai kaip arfos ir liutnios, dūdos ir trimitai, violos ir vargonai, kaip begaliniai chorai, žodžius giedantys, ėmė iš Ilūvataro temos didžią muziką lipdyti; ir kilo nesibaigiančios, besikaitaliojančios, darniai susipynusios melodijos, skriejo, kur jau nebegirdėti, gilyn ir aukštyn, o Ilūvataro rūmas prisipildė ligi kraštų, muzika bei jos aidas išlėkė Tuštumon, ir šioji nebebuvo tuščia. Jau niekada vėliau ainos tokios muzikos negiedojo, nors sakoma, kad prieš Ilūvatarą dar didingesnę kurs ainų ir Ilūvataro Vaikų chorai po dienų pabaigos. Tada Ilūvataro temas atliks teisingai ir jos Bus, vos tik nuskambės, nes tada jau visi gerai supras, ką jisai jiems buvo numatęs, kiekvienas pažins kitą, ir patenkintas Ilūvataras įžiebs jų mintims slaptą ugnį.
Bet dabar jis sėdėjo klausydamas, ir ilgai gėrėjosi, kad muzikoje nėra kliaudų. Tik štai, temai augant, Melkoras ėmė trokšti įpinti muzikon savo paties minčių, nedarnių su Ilūvataro tema, – šitaip jisai siekė padidinti jam skirtojo vaidmens galią ir šlovę. Iš ainų Melkoras buvo dosniausiai apdovanotas galia ir žinojimu, turėjo jis ir broluvai suteiktų gebėjimų dalį. Dažnai Melkoras vienas klajodavo po tuščiąsias platybes, ieškodamas Nežūvančiosios Liepsnos, nes vis karščiau geidė pats kurti dalykus, kurie Būtų, ir jam regėjosi, kad Ilūvataras visai apie Tuštumą negalvojo, neramu darėsi dėl jos bergždumo. Bet nerado Melkoras Liepsnos, nes ji su Ilūvataru; tik būnant vienumoje jam ėmė rastis minčių, kitokių nei jo broluvos.
Kai kurias Melkoras dabar įaudė muzikon, ir štai nedarniai suskambėjo aplink jį garsai – daug giedojusių šalimais pasijuto sugniuždyti, jų mintims sutrukdė, o muzika susvyravo. Tačiau keli ėmė derintis prie jo, o ne pirmykštės minties. Taip Melkoro disonansas sklido vis plačiau ir plačiau, ankstesnes melodijas paskandino siaučiančių garsų jūra. Tačiau Ilūvataras sėdėjo ir klausėsi, kol ėmė atrodyti, kad apie jo sostą šėlsta audra, tarsi tamsūs vandenys būtų tarpusavy nenumalšinamam įniršy kariavę.
Pakilo Ilūvataras, ir ainos pastebėjo jį šypsant. Jis pakėlė kairę ranką, ir štai audroj užgimė nauja tema, panaši ir drauge kitokia nei ankstesnioji, ir stiprėjo ji bei savaip gražėjo. Bet Melkoro disonansas įsiūty pakilo varžydamasis, ir vėl kilo garsų karas, dar siaubingesnis nei prieš tai, toks, kad daug ainų praradę viltį nebegiedojo, o Melkoras liko viršesnis. Ir vėl pakilo Ilūvataras – ainos regėjo jo rūstų veidą, – iškėlė dešinę ranką, ir štai! – sumaišty užgimė trečioji tema, nepanaši į kitas: pradžių pradžioj rodėsi ji romi ir maloni – švelnių garselių raibuliavimas mielomis melodijomis, – bet buvo nenumalšinama ir vis stiprėjo bei gilėjo. Galiausiai atrodė, kad prieš Ilūvataro sostą vienu metu skamba dvi viena su kita nesutariančios muzikos. Pirmoji buvo gili, plati ir graži, tačiau lėta, persmelkta neįsivaizduojamo sielvarto, iš kurio labiausiai ir kilo jos grožis. Kita jau buvo savarankiška, tačiau garsiai, be tikslo ir be galo kartojama, beveik be darnos – labiau panėšėjo į triukšmingą šimtų trimitų, baubiančių kelias natas, unisoną. Šioji bandė negailestingai užgniaužti pirmąją, bet atrodė, kad pačias galingiausias jos natas perimdavo toji ir įausdavo savo iškilnian raštan.
Kovos siautuly, Ilūvataro menėms drebant ir virpant dar nevirpintai tylai, Ilūvataras pakilo trečiąkart, o į jo veidą buvo šiurpu pažvelgti. Jis pakėlė abi rankas, ir vienu akordu, už Bedugnę gilesniu, už Skliautą aukštesniu, skvarbiu kaip Ilūvataro žvilgsnio šviesa, Muzika baigėsi.

Ilūvataras prabilo ir štai ką kalbėjo:
– Didūs esti ainos, o didžiausias jų – Melkoras. Tačiau ir jis, ir visi ainos tesižino, kad esmi Ilūvataras ir tai, ką jūs giedojote, aš parodysiu, idant išvystumėte, ką padarėte. Tamsta, Melkorai, matysi, kad negalima auginti temos, neišdygusios iš manęs, ir kad nė vienas negali keisti muzikos, nepaisydamas manosios valios. Nes tas, kuris mėgins, pasirodys esąs tik mano įrankis kurti dar nuostabesniems dalykams, kurių tasai nė neįsivaizdavo.
Išsigando ainos, nesuprato pasakytų žodžių, o Melkoras susigėdo ir iš gėdos gimė slaptas pyktis. Ilūvataras pakilo visoje savo didybėje ir išžengė iš grožingų vietų, kurias buvo sutvėręs ainoms, o ainos jį sekė.
Kai jie susirinko Tuštumoje, Ilūvataras tarė:
– Štai jūsų Muzika!
Jis parodė ainoms viziją ir pavertė ankstesnį garsą vaizdu: jie regėjo priešais suspiestą naują Pasaulį, ir jis buvo Tuštumoje, bet ne iš jos. Jiems bežiūrint ir besistebint, Pasaulis pradėjo išskleisti savo istoriją, ir atrodė, kad jis gyvena ir auga. Ainoms kurį laiką tyliai pažiūrėjus, Ilūvataras prakalbo vėl:
– Štai jūsų Muzika! Tatai – jūsų giesmės, kuriose tarp mano tvarinijos kiekvienas rasite tai, kas jums rodysis jūsų pačių sukurta ar pridėta. O tamista, Melkorai, aptiksi visas slaptas savo mintis ir suvoksi, kad josios – tik vienumos dalis, visa ko šlovei kurti duoklė.
Dar daug ką kalbėjo tada ainoms Ilūvataras, ir kadangi jie prisimena tuos žodžius, be to, pažįsta savo pačių kurtą muziką, žino daug ką: kas buvo, kas yra, ir kas įvyks. Nedaug dalykų paslėpta nuo ainų žvilgsnių, tačiau esama tokių, kurių ainos neatsektų nei po vieną, nei tardamiesi drauge, nes tik pats Ilūvataras žino viską, kas paruošta – kiekviename amžiuje įvyksta naujų ir nenumatytų dalykų, kurie nėra praeities tąsa. Štai kodėl, Pasaulio vizijai skleidžiantis prieš ainų akis, jie matė joje dalykų, kurių nebuvo sugalvoję. Apstulbę stebėjo Ilūvataro Vaikų atėjimą ir jiems paruoštą buveinę. Ainos suvokė, jog patys giedodami tą būstą statė, tik tada dar nežinojo, kad be savo grožio jis turi ir kitą paskirtį. Ilūvataro Vaikai buvo sumanyti jo vieno ir atsirado su trečiąja tema – pačioje pirmojoje jų dar nebuvo, ir nė vienas iš ainų prie jų tvėrimo neprisidėjo. Tad juos pamatę ainos dar karščiau pamilo šias kitokias nei jie patys būtybes: keistas ir laisvas, naują Ilūvataro minčių atspindį, leidusį suprasti dalelę jo išminties, kuri kitaip būtų buvusi paslėpta net nuo pačių ainų.
Ilūvataro Vaikai yra elfai ir žmonės, Pirmagimiai ir Sekėjai. Iš visų Pasaulio žavesių, iš nesibaigiančių menių ir erdvių, iš besisukančių ugnynų jų buveinei Ilūvataras išrinko vietą Laiko Gelmėse, nesuskaičiuojamų žvaigždžių vidury. Ši buveinė atrodytų niekų darbas tiems, kurie suvokia ainų didybę, bet ne jų įstabų kruopštumą (kaip tiems, kas paimtų visas Ardos platybes bokšto pamatui ir ištęstų jį, kol viršūnė taptų smailesnė už adatą), taip ir tiems, kurie stebisi neišmatuojamomis Pasaulio platybėmis, vis dar tobulinamomis ainų, bet ne ypatingu tikslumu, su kuriuo jie viską nudailina. Ir štai vizijoje išvydę šią buveinę ir joje bundančius Ilūvataro Vaikus, daug pačių galingiausių ainų nukreipė savo mintis ir troškimus ton vieton. Jų vyriausias buvo Melkoras, jau nuo pradžių pradžios vienas iš didingiausių Muziką giedojusių ainų. Jis apsimetė, iš pradžių net pats prieš save, kad troško į tąją buveinę pakliūti, idant tvarkytų viską Ilūvataro Vaikų labui, pažabotų siaučiantį šaltį ir karštį, jo paties sukurstytą. O iš tiesų jis vylėsi pavergti ir elfus, ir žmones, nes pavydėjo dovanų, kuriomis Ilūvataras žadėjo juos pagerbti, ir norėjo turėti pavaldinių bei tarnų, būti vadinamas Valdovu, geidė laikyti kitų valias už vadžių.
Ir kiti ainos žvelgė į buveinę plačiose Pasaulio erdvėse, elfų pavadintą Arda – Žeme, džiugo jų širdys, šviesą pajutusios, akys palaimingai švito, regėdamos daugybę spalvų, bet didžiai neramu darėsi nuo jūros gaudimo. Jie išžiūrėjo vėjus ir orą, medžiagas, iš kurių Arda buvo padaryta, – geležį, akmenį, sidabrą, auksą ir daugybę kitų, – bet iš jų visų labiausiai gyrė vandenį. Eldos sako, kad vandeny tebegyvas Ainų Muzikos aidas, gyvesnis nei bet kurioje kitoje šios Žemės medžiagoje, tad ne vienas Ilūvataro vaikas neatsiklauso Jūros balsų, pats nesuprasdamas, ką siekia išgirsti.
Apie vandenį daugiausia mąstė aina, kurį elfai vadina Ulmu, o jį Ilūvataras iš visų labiausiai mokė muzikos. Apie orą ir vėjus giliausiai svarstė Manvė, tauriausias aina, Žemės audinį Aulė išmanė – jam Ilūvataras nepašykštėjo žinių ir įgūdžių, ne prastesnių nei Melkoro, tačiau Aulei malonumas bei garbė gaminti ir matyti padarytą daiktą, o ne jį turėti ar valdyti, todėl jis dalija, nekaupia turtų ir nesirūpina jais, o imasi vis naujų darbų.
Ilūvataras kalbėjo Ulmui:
– Ar matai, tamsta, kaip šioj mažoj salelėj Laiko Gelmėse Melkoras kariauja su tavo valdomis? Nežabotą jis susigalvojo stingdantį šaltį, tačiau nesunaikino tavo šaltinių ir tyrų ežerų grožybės. Pažvelk sniegan ir įmantriuosna šerkšno raštuosna! Melkoras sukūrė nepakeliamą karštį bei ugnį, bet neišdžiovino tavo troškimų ir nenutildė jūros giesmių. Tik pažvelk aukštumosna, debesų didybėn, besikaitaliojančiosna miglosna, tik paklausyk, kaip žemėn krinta lietus. O debesyse esi tamsta arčiau Manvės, savo mylimo draugo.
Ulmas atsakė:
– Tiesa, Vanduo dabar dar gražesnis nei įsivaizdavau. Niekad nebūčiau sugalvojęs snaigės, mano melodijose nebuvo lietaus lašnojimo. Aš ieškosiu Manvės, ir drauge mes amžinai tamstos garbei giedosime!
Tad nuo pat pradžių Manvė ir Ulmas buvo sąjungininkai, visada ištikimiausi Ilūvataro tikslui.

Bet Ulmui tebekalbant, o ainoms tebesistebint vizija, ji buvo paslėpta – pranyko iš jų akiračio, ir jiems pasirodė, kad tą akimirką suvokė kažką nauja – Tamsą, kurią prieš tai pažinojo tik mintimis. Ainos karštai pamilo vizijos grožį ir apstulbę stebėjo gimstančio Pasaulio skleidimąsi, tad apie nieką kitą nebegalvojo, nes, kai vizija pranyko, istorija dar nebuvo pasibaigusi, laiko ratai ne visi nukaldinti. Sakoma, kad vizija išnyko prieš Žmonių Galybės atėjimą ir Pirmagimių išblėsimą. Štai kodėl, nors Muzikoje buvo išgiedota viskas, valos akyse neregėjo Vėlesniųjų Amžių ar Pasaulio galo.
Ainos sujudo, tad Ilūvataras juos pašaukė ir tarė:
– Suprantu jūsų troškimą, kad tai, ką matėte tikrai būtų, taip, kaip este jūs - ne tik mintyse, - bet kad nebūtų tas pat. Ir štai todėl tariu: Eä ! Lai visa tai Būna! Pasiųsiu Tuštumon Nežūvančiąją Liepsną, ji degs Pasaulio širdyje, ir Pasaulis Bus, o tie jūsų, kurie nori, galės ten įžengti.
Ir tolumoje ainos išvydo šviesą – tarsi debesį su tikra liepsnos šerdimi. Jie žinojo, kad tai nebe vizija, o naujas Ilūvataro tvarinys – Eä , Pasaulis, kuris Yra.
Susiklostė taip, kad kai kurie ainos pasiliko su Ilūvataru už Pasaulio ribų, o kiti, iš jų ir patys galingiausieji bei gražiausieji, leidus Ilūvatarui nužengė Pasaulin. Vienos sąlygos Ilūvataras liepė laikytis (o gal tai – jųjų meilės priedermė): ainų galia nuo tolei amžinai liks ir negalės ištrūkti iš Pasaulio, kol šis bus baigtas; ainos bus Pasaulio gyvastis, o jisai – jų. Tad juos vadina valomis, Pasaulio Galybėmis.
Įžengę į Eä valos apstulbo ir pasimetė, nes dar niekas, kas matyta vizijoje, nebuvo padaryta: tai buvo pati pradžių pradžia, niekas nesuformuota, visur tamsu. O taip buvo, nes Didžioji Muzika – tik minties augimas ir žydėjimas Belaikėse Menėse, Vizija – tik pranašystė, dabar gi jie įžengė Laiko pradžioje. Valos suprato, kad Pasaulis buvo tik išpranašautas ir išgiedotas, o jiems dabar reikia visa įgyvendinti. Šitaip prasidėjo jų didieji darbai neišmatuojamose neišnaršytose platybėse per nesuskaičiuojamus jau pamirštus amžius, kol galiausiai Laiko Gelmėse, Eä menių platybių vidury, atėjo valanda ir atsirado vieta Ilūvataro Vaikų buveinei. Joje daugiausiai triūsė Manvė, Aulė ir Ulmas, bet nuo pradžių buvo ir Melkoras, kuris kišosi į kiekvieną darbelį, dažnai jį palenkdamas savo tikslams ir troškimams, ir jis įžiebė didelių gaisrų. Tad štai, Žemei dar jaunai ir apimtai liepsnos bebūnant, Melkoras jos geisdamas tarė kitiems valoms:
– Čia bus mano karalija, aš pasilieku ją sau!
Manvė buvo Melkoro brolis Ilūvataro mintyse, taip pat – svarbiausias antrosios temos, skirtos pasipriešinti Melkoro disonansui, instrumentas. Jis pasikvietė daug dvasių, didžių ir menkesnių, ir jos įžengė į Ardos laukus padėti Manvei, idant Melkoras amžinai nekliudytų jiems užbaigti darbų, o Žemė nenuvystų dar nesužydėjus. Ir Manvė tarė Melkorui:
– Šios karalijos sava negali paskelbti – daugybė kitų čia triūsė ne mažiau nei tamsta.
Tarp Melkoro ir kitų valų kilo kivirčas, tad kuriam laikui Melkoras atsitraukė ir iškeliavo į kitas vietas, kur darė ką panorėjęs, tačiau ir toliau širdy geidė Ardos Karalijos.
Ir štai valos įgavo pavidalą bei spalvą. Kadangi Pasaulin buvo įžengę mylėdami ir trokšdami išvysti Ilūvataro Vaikus, prisiėmė kūnus, panašius į matytus Vizijoje, tik didingesnius ir įstabesnius. Be to, jų pavidalai labiau susiję su Pasaulio regimybės supratimu nei su pačiu Pasauliu: nebūtini, reikalingi tik tiek, kiek mums – drabužiai: juk palikę nuogi neprarandame esybės. Taigi valos panorėję gali vaikštinėti be kiauto, tada juos net eldos nelabai gerai gali pajusti, net jei tie būtų šalimais. Sumanę apsivilkti, valos užsimeta vyrišką arba moterišką formą, nes jų būdas šitaip skyrėsi nuo užgimimo, taip jis tik įkūnijamas, ne pasirenkamas, kaip ir mūsų buvimas vyru ar moterimi gali būti drabužiais išreikštas, tačiau ne jų sukurtas. Tik Didžiųjų dėvimi pavidalai ne visada panašūs į Ilūvataro Vaikų karalių ar karalienių išvaizdą: kartais jie įsisupa į savo pačių mintis ir yra matomi kaip didybė ar siaubas.
Valos prisikvietė daug padėjėjų, menkesnių už save ir ne mažiau galingų, ir jie drauge triūsė tvarkydami Žemę, žabodami jos sumaištį. Melkoras matė visa, kas padaryta: matė valas vaikštant Žemėje kaip regimas galybes, apsivilkusius Pasaulio rūbais, mielus bei šlovingai išrodančius, laimingus; matė Žemę virstant sodu jų džiugesiui, nes sąmyšis buvo suvaldytas. Melkoras ėmė dar labiau pavydėti, tad ir jis įgijo matomą formą, bet dėl nusiteikimo ir neapykantos, degančios jame, tasai pavidalas buvo tamsus ir kėlė siaubą. Didingesnis ir galingesnis nei bet kuris vala, jis nužengė Ardon tarsi kalnas, brendantis jūra, galva skrodžiantis debesis, šarvuotas ledu, su dūmų ir ugnies karūna; o Melkoro žvilgsnio šviesa buvo kaip liepsna, džiovinanti karščiu, perverianti mirtinu šalčiu.
Šitaip prasidėjo pirmasis valų ir Melkoro mūšis dėl viešpatavimo Ardoje, o apie tuos neramumus elfai mažai težino. Nes visa, kas čionai paskelbta, sužinota iš pačių valų, su kuriais Eldalijė kalbėjo Valinoro žemėje ir kurių mokoma buvo, o apie karus prieš elfų prabudimą valos maža tepasakodavo. Tačiau eldos sako, kad valos, nepaisydami Melkoro, visad stengėsi valdyti Žemę ir parengti ją Pirmagimių pasirodymui: jie tverdavo žemes – Melkoras jas griaudavo; išduobdavo slėnius, o jis iškeldavo; išrantydavo kalnus – Melkoras nuversdavo; iškasdavo jūras – jisai užpildavo; tad niekur nebuvo ramybės ir niekas ilgai netverdavo, nes, valoms pradėjus triūsą, Melkoras jį sugriaudavo ar sugadindavo. Bet jųjų triūsas nebuvo bevaisis. Nors niekur nė vieno darbo nepabaigė kaip norėję, nors visa kas paliko kitų spalvų ar formų, nei valos iš pradžių buvo sumanę, ilgainiui Žemė buvo suformuota ir sutvirtinta. Ir taip galiausiai sutverta Ilūvataro vaikų buveinė Laiko Gelmėse, tarpu nesuskaičiuojamų žvaigždžių.

Vertė Starlin
Redagavo Indraja ir Exon
2004[/b]

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#38 Standartinė Indraja » 29 Lie 2004, 22:25

Valaquenta:
The mightiest of those Ainur who came into the World was in his beginning Melkor
Tai gal visgi Ainulindale
And of these Melkor was the chief, even as he was in the beginning the greatest of the Ainur who took part in the Music.
bus ne
{Jų vyriausias buvo Melkoras, jau nuo pradžių pradžios vienas iš didingiausių Muziką giedojusių ainų.}
o
[Jų vyriausias buvo Melkoras, kaip ir pradžioje jis buvo didingiausias Muziką giedojęs aina.]
?
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

Vartotojo avataras
Starlin
preciousss
PranešimaiCOLON 7148
UžsiregistravoCOLON 28 Vas 2004, 12:48
MiestasCOLON London
CONTACTCOLON

#39 Standartinė Starlin » 30 Lie 2004, 10:33

Gal ir "didingiausias", bet formuluotė nekokia...

Indraja
Nazgūlė
PranešimaiCOLON 5119
UžsiregistravoCOLON 23 Kov 2004, 17:16
MiestasCOLON Reality: Extended Edition
CONTACTCOLON

#40 Standartinė Indraja » 03 Rgs 2004, 11:28

Visgi tikiuosi, kad svetainėje vertimas atsidurs tik tada, kai ši vieta bus išnarpliota.
Nai tulya elenelya le
Artanna tienen

Arthoron-Volochonskij-BG

BUTTON_POST_REPLY